Atsinaujinimas ideologijų virsme

Dažnai tvirtinama, kad demokratijos ir liberalizmo laikai jau negrįžtamai nutolo į praeitį. Europa ir visas pasaulis pasikeitė.

Iš globalizacijos maršo aplink pasaulį nieko ženklaus neliko. Nebent internetas. Na, ir Šengeno zona. Neliko pagarbos žmogaus orumui ir iš šios sampratos išvestinėms teisėms. Tad antivakarietiškoje vaizduotėje neliko ir visuotinių žmogaus teisių. Universalumas užleido vietą naujajam feodalizmui su jo primityviomis ir žiauriomis gyvenimo pusėmis.

Naujasis feodalizmas reiškiasi autoritarinėse ir totalitarinėse politinėse sistemose. Ideologijos tebevaidina svarbų vaidmenį formuojant jau naują pasaulio viziją. Stiprios rankos šalininkams yra parankios paleofašistinės ir nacistinės ideologinės svajonės. Savo propagandiniuose vaizdiniuose jos savo politines sistemas priešina su vakarietiška liberalia demokratija. Autoritarizmas ir uždarumas siejamas su anksčiau vyravusia uždara visuomene, besiremiančia patrimonine valdžia ir suasmeninta galia.

Nieko nestebina, kad mūsų šalyje antidemokratinė ir antiliberali retorika yra susijusi su Rusijos Federacijos valdžios propaguojama revanšizmo ir autarkijos ideologija.

Liberalios ir demokratinės visuomenės remiasi įstatymo valdžia, visuomenės ir skaidrios politikos poreikiais besivadovaujančia valstybe. Skirtumai yra pritrenkiantys.

Tarp šių labai skirtingų pasaulių yra pilkosios pereinamos zonos. Pilkojoje zonoje gyvename ir mes. Dažnai girdime, kad „mūsiškiai“ nėra apsisprendę, prie ko šlietis.

Rusijos Federacijos vadovai nori mus įtikinti, kad sisteminis pasidalijimas yra ne tarp autoritarinės Rusijos ir Europos, bet tarp „istorinės Europos“ ir „rusų pasaulio“. Tarp šių labai skirtingų pasaulių yra pilkosios pereinamos zonos. Pilkojoje zonoje gyvename ir mes. Dažnai girdime, kad „mūsiškiai“ nėra apsisprendę, prie ko šlietis. Politinės demokratijos priešininkai bando įteigti, kad Lietuvos piliečiai neprieštarautų autoritarizmu ir antidemokratija grįstai politinei santvarkai.

Ne vienas archaikos garbintojų Lietuvoje įtikinėja, kad demokratija ir liberalizmas šaliai neša vien konfliktus ir kitas nelaimes. Problemos tariamai kyla iš šalies elito klaidingo pasirinkimo. Sakoma: kam Jums NATO, kokia čia Europos Sąjunga? Jūs gi neprisitaikėte gyventi tokiame pasaulyje; bijokite, artėja demografinė apokalipsė…

Girdime tokią ir panašią retoriką: tartum baudžiauninkai bėgtų iš Motiejaus Valančiaus laikų kaimo.

Pakeiskime Lietuvoje prieš atvirą visuomenę nukreiptos ideologinės lavinos terminiją. Ir ką rasime? Rusijos imperijos laikais klestėjusią patvaldystę galime pakeisti viena ar kita „tautinio“ autoritarizmo forma, stačiatikybę – katalikybe, o rusišką narodnost – etniniu nacionalizmu ar labiau mūsuose vartojamu tautiškumu.

Žinoma, šios jėgos yra kur kas vangesnės ir silpnesnės nei carinėje Rusijoje. Tam tikru laiku juodašimtininkų studentų organizacijos „Rusijos susirinkimas“, „Dvigalvis erelis“, „Rusų žmonių sąjunga“ buvo užkariavusios patvaldystės leidžiamą viešùmą. Sergejaus Uvarovo stačiatikybės, patvaldystės ir etninio nacionalizmo ideologijos šalininkai rėmė konservatyviai nuosaikias ir pakankamai radikalias idėjas. Šia ideologija Rusijos imperija gynėsi nuo liberalizmo plitimo iš Vakarų Europos, ypatingai po 1830 – 1831 m. sukilimo Lenkijoje ir Lietuvoje. Ironiškai skamba, bet 1831 m. sukilėliai tamsiausiuose sapnuose negalėtų patikėti, kad tokių pasekėjų galėtų rastis Lietuvoje.

Savaime suprantama, kad šis iracionalus patriamoninis konservatyvumas kyla iš šiuolaikinės visuomenės kompleksiškumo. Jį įtakoja sociopolitinis spaudimas, konformizmas, politinio korektiškumo gniaužtai; ne mažiau reikšmingi yra ir neįgyvendinti asmeniniai kultūriniai lūkesčiai. Dar didesnę įtaką daro prieiga prie informacijos ar jos asimetrija suvokiant savo ir kitų ekonominę situaciją. Taip pat svarbi nedidelė galimybė nuspėti ateitį.

Atviros visuomenės rėmėjai nėra neoliberalai. Jie – bendrapiliečiai ir demokratai. Atviros Lietuvos fondui rūpi ekonominis saugumas, nerimą kelia dažnas piliečių beteisiškumas darbo vietose.

Tačiau ši antidemokratinė ideologija negali laimėti, kol mes visi solidariai remsime toleranciją, atvirumą, įvairovę ir žmogaus teises. Socialiai retrogradiškų pažiūrų politika neįsivyraus, kol remsime ir ginsime nevyriausybines organizacijas, profesines asociacijas, profsąjungas, demokratinę santvarką ir politinį pliuralizmą.

Atviros visuomenės rėmėjai nėra neoliberalai. Jie – bendrapiliečiai ir demokratai. Atviros Lietuvos fondui rūpi ekonominis saugumas, nerimą kelia dažnas piliečių beteisiškumas darbo vietose. ALF svarbi visuomenė, kuri negali būti puoselėjama be atvirumo, nes bendras europinis gėris negali klestėti egocentrizmo ir ksenofobijos atmosferoje. ALF svarbu mažinti įtampas tarp skirtingo būdo ir socialinės padėties piliečių – kaip priešpriešą stiprėjančiai nepasitikėjimo atmosferai ir sparčiai plintančioms netolerancijos ideologijoms.

Atviros visuomenės rėmėjų šūkis turi likti toks, koks jis visada buvo: atverkime sienas, protus, institucijas pažangai ir kaitai.