Europa yra svajonė

Kas yra Europa ir europietiškumas?

Kokias europietiškas idėjas bei vertybes galėtume perimti? Kuo prisidėti kuriant Europos įvairovę? Kokia mūsų svajonė Europoje ir mūsų svajonių Europa?

Tokie sprendimai – dalis svarbaus ir, deja, trūkstamo visuomenės savistabos proceso. Atviros Lietuvos fondas bandys praturtinti visuomenės autorefleksiją naujomis idėjomis, organizuodamas diskusijų ciklą „Europos idėjos paieškos“. Balandžio 27 d. straipsnio autorius A. Švedas moderuos pirmą diskusiją – „Europos svajonės likimas“.

 

Britų sociologo Gerard Delanty knygoje „Europos išradimas“ Europa vadinama „miglotuoju žemynu“. Tai neturėtų stebinti. Europa yra nuolatinėje transformacijoje, todėl ir pats žodis „Europa“ skirtingais istoriniais laikais reiškė ne tuos pačius dalykus. Kitaip sakant – Europa yra sudėtinė ir sudėtinga, nuolat kintanti realybė.

Prancūzų istoriko ir filosofo Remi Brague nuomone, nuolatinis keitimasis leidžia teigti, jog Europa stengiasi integruoti geriausius įvairių kultūrų pasiekimus, nepriklausomai nuo to, iš kurios kultūros tai ateina. Taigi, anot minėto mokslininko, Europa yra atvira ir nuolat kurianti. O pastarąjį dalyką, anot R. Brague, galima vadinti esminiu Europos civilizaciniu savitumu.

Čia pat reikėtų pasakyti ir kai ką daugiau: Europa yra ne tik nuolatinės kaitos, bet ir permanentinės krizės būsenoje. Todėl visiškai nekeista, o jau greičiau simptomiška, kad šiandien garsiai kalbama bent apie kelias negandas, apnikusias XXI amžiaus Europą. Tai – politinė, ekonominė, saugumo ir pabėgėlių krizės. Pastarąsias galima sąlyginai įvardinti „kietosiomis“. O šalia jų išsirikiuoja ir visas „minkštųjų“ krizių paradas: kultūrinės vienovės nebuvimas; vieno – telkiančio ir suteikiančio prasmę europiečių egzistencijai – naratyvo stygius; bendros atminties fragmentiškumas ir netvarumas; konsensuso nebuvimas svarstant klausimą – kas yra europinės vertybės?

Nuolatinės transformacijos krizių akivaizdoje būsena tampa tikru galvos skausmu mėginantiems nusakyti, kas yra (ir kas nėra) Europa bei europinė tapatybė, tarkim, frankų karaliaus Karolio Didžiojo epochoje (VIII – IX a. sandūra) ar Donaldo Tusko prezidentavimo Europos Sąjungai laikotarpiu šiomis dienomis. Istorikai, politologai, civilizacijų raidos tyrinėtojai, kaip taisyklė, bandydami surasti europietiškumo formulę (bent akimirkai gebančią sulydyti į vieną apibrėžimą visą Europos įvairovę, atsiskleidžiančią daugybėje laiko ir erdvės konsteliacijų) pamini kelias „miglotosios Europos“ savybes:  Antikos paveldas; katalikybė ir protestantizmas; kalbinė įvairovė; dvasinis ir pasaulietinis valdžios atskirumas; teisė; socialinis pliuralizmas; atstovavimo institucijos; individualizmas bei individualaus savinimo institutu paremtas socialinis – ekonominis modelis.

Prie aukščiau aptartų savybių norėtųsi paminėti ir dar vieną.

Europa yra svajonė. Europiečiu netapsi pats to nenorėdamas, nes buvimas Europoje geografiškai anaiptol nereiškia priklausomybės Europai atminties, kultūros, idėjų, vertybių, mąstymo būdo prasme. Kiekvienas iš mūsų kas dieną dalyvauja „mini referendume“, apsispręsdamas kaip/ kiek jam ar jai asmeniškai reikalinga europinė tapatybė.

Vien būdamas Europoje, europiečiu netapsi: geografinė padėtis anaiptol nereiškia priklausomybės Europai atminties, kultūros, idėjų, vertybių, mąstymo būdo prasme. Kasdien dalyvaujame „mini referendume“ ir sprendžiame, kaip/ kiek kiekvienam iš mūsų reikalinga europinė tapatybė.

XXI amžiuje Lietuvos valstybė ir visuomenė įgijo unikalią galimybę esmingai prisidėti prie Europos svajonės kūrimo. Tačiau pastarąja galimybe neskubama pasinaudoti. Suformulavus šią tezę, be jokios abejonės, reikia pateikti ir ją pagrindžiančius argumentus. Juos, tikiuosi, atstos trumpas istorinis ekskursas.

Čekų rašytojo Milano Kunderos suformuluota Vidurio Europos kaip „atplėštų Vakarų“ metafora ganėtinai tiksliai atskleidžia po 1990-ųjų kovo 11 dienos prasidėjusio Lietuvos kaip vieno „mozaikos gabalėlio“ gravitacijos Vakarų Europos link proceso ypatumus: iš pradžių – atsargių svajonių puoselėjimas apie „grįžimą į Europą“, nuo 1994 metų –  „beldimas į Europos duris”; po 2000 metų – kruopštus namų darbų, susijusiu su pasirengimu narystei Europos Sąjungoje, ruošimas ir galų gale – 2004 metais įvykęs prisijungimas prie sėkmingiausio modernybės epochoje sukurto Europos integracijos projekto.

Tiesą sakant, 2004 metų gegužės 1-oji privertė Lietuvos visuomenę ir jos elitą krūptelėti bei užduoti sau fundamentalų klausimą: grįžome į Europą tapdami Europos Sąjungos nariais; o kas toliau?

Atrodo, į šį klausimą neradome atsakymo iki šiol. O konservatorius Andrius Kubilius, deja, buvo teisus 2003-ųjų rugpjūčio mėnesį suformuluodamas nieko gero nežadančias prognozes: „Dabar, kai žvelgiu į artimiausią politikos perspektyvą, atrodo, kad joje jokių didžiųjų kelio ženklų nebėra. Viskas atrodo daug smulkiau, kasdieniškiau, netgi savanaudiškiau.“

Neturėję aiškesnės idėjos ar vizijos, kokios kūrybos derėtų imtis prisijungus prie Europos Sąjungos, Lietuvos piliečiai iki šiol gyvena reaktyvios, smulkios ir kasdieniškos europinės politikos ritmu. Europa bei europietiškumas staiga tapo buitinio lygmens unifikuota savaimesuprantamybe, – tokia pačia kaip anglų kalba, pigių avialinijų bilietai, eurai, mobilaus tarptinklinio ryšio tarifai ar ispanų prekybos tinklas, pardavinėjantis pigius drabužius.

Europa bei europietiškumas tarsi tapo buitinio lygmens unifikuota savaimesuprantamybe, – tokia pačia kaip anglų kalba, pigių avialinijų bilietai, eurai, mobilaus tarptinklinio ryšio tarifai ar ispanų prekybos tinklas, pardavinėjantis pigius drabužius.

XXI amžiaus Vilniaus, Pagėgių ar Nidos gyventojui buvimas europiečiu ir Europos Sąjungos piliečiu yra duotybė, nekelianti jokios intelektualinės įtampos. Tai – lyg kvėpavimas, vaikščiojimas ar miegas. Bet šį sykį tarsi miegama atmerktomis akimis, tai yra, neatsakant į fundamentalius egzistencinius klausimus ir tikintis, kad tradicinės kultūrinės savivokos formos, palaikiusios Lietuvos visuomenės gyvybę visą XX amžių, padės išlikti ir globalizacijos ženklu pažymėtame XXI amžiuje.

Atrodo, kad toks optimizmas yra nepagrįstas ir kad dar teks atsakyti į pamatinius klausimus.