Aurimas Švedas. Po pokalbio su politikos filosofu Ivan Krastev

Birželio 28 d. Atviros Lietuvos Fondo namuose įvyko bendras ALF ir Europos Humanitarinio universiteto renginys – diskusija su Sofijos universiteto profesoriumi, politikos filosofu Ivan Krastev. Šis mokslininkas – vienas iš nedaugelio Vidurio Rytų Europos viešųjų intelektualų, kurio balsas gerai girdimas ir Vakarų Europoje, ir JAV. Apie I. Krastev knygas In Mistrust We Trust: Can Democracy Survive When We Don’t Trust Our Leaders? (2013); Democracy Disrupted: The Politics of Global Protest (2014) sakoma, kad jos yra kategorijai “Būtina perskaityti!” priskiriami tekstai (žinoma, skaitančiųjų intensijos skiriasi – be nemažo skaičiaus ištikimų I. Krastev idėjų šalininkų egzistuoja ir nemenka jo kritikų stovykla, kimbanti į šio mokslininko tekstus visai dėl kitų paskatų nei jo talento gerbėjai). Ne išimtis ir paskutinė minėto politikos filosofo knyga After Europe (University of Pennsylvania Press, 2017), jau daugiau nei metus gyvai aptarinėjama universitetų auditorijose, politikų bei politologų forumuose, media pasaulyje.

ALF salėje įvykęs pokalbis buvo skirtas I. Krastev knygoje “After Europe” išsakytoms idėjoms aptarti. Pokalbio moderatoriai – kultūros istorikas Aurimas Švedas ir portalo “Bernardinai” vyr. redaktorius Donatas Puslys – didžiausią dėmesį skyrė dviems temoms: vieningos Europos idėjai ir jos ateičiai; liberalios demokratijos situacijai ir jos išsaugojimo galimybėms.
Skaitytojų dėmesiui pateikiama pirmų keturių, diskusijos metu nuskambėjusių klausimų, aptarimo santrauka.

Douglas Murray savo knygoje “Keista Europos mirtis” (The Strange Death of Europe: Immigration, Identity, Islam, Bloomsburry Publishing PLC, 2017) kalba apie europinės civilizacijos mirtį.  Tuo tarpu savo knygoje Jūs analizuojate Europos Sąjungai, kaip politiniam projektui, kylančius iššūkius.  Ar tie iššūkiai tokie rimti, kad gali nulemti ES projekto žlugimą? Kaip Jūs matote situaciją dabar?

Visų pirma, Rytų Europos ir Vakarų Europos gyventojų požiūris į Europos Sąjungą ir šio politinio projekto dabar patiriamus iššūkius esmingai skiriasi. Rytų Europos gyventojams Sovietų Sąjungos žlugimas yra asmeninės patirties dalykas. Mes visi žinome, kokia greita gali būti tam tikrų dalykų dinamika. Komunizmas Bulgarijoje XX a. 9-ajame dešimtmetyje atrodo kažkas tokio neišvengiamo, kaip pati gamta.

Tačiau pasaulis ėmė keistis ir tai vyko labai greitai. Trys ar keturios savaitės negalėjo esmingai pakeisti ekonominės sistemos. Tačiau dezintegracija visų pirma vyksta ne čia, o žmonių galvose. Taigi, Rytų Europos gyventojai šią dezintegracijos patirtį turi.

Tuo tarpu didžioji Vakarų Europos visuomenės dalis ilgą laiką priėmė Europos Sąjungą kaip savaime suprantamą dalyką – tam tikrą jų gyvenimo dominantę.

Antra, pati didžiausia krizė, su kuria Europa susiduria šiandien, yra migracijos krizė. Tačiau Rytų Europoje reikia kalbėti ne apie migracijos, o apie emigracijos krizę. Per paskutinius tris dešimtmečius šį Europos regioną paliko didelis gyventojų skaičius, o likusieji, galvodami apie ateitį, patiria metafizinę išnykimo baimę. Naudojant ekonominius argumentus galima pasakyti, kad sienų atvėrimas migrantams yra geriausia, kas Rytų Europai regionui ir jo gyventojams galėjo nutikti.  Tačiau šiuo atveju ekonominiams argumentams priešpastatomi visai kito pobūdžio argumentai.

Naudojant ekonominius argumentus galima pasakyti, kad sienų atvėrimas migrantams yra geriausia, kas Rytų Europai regionui ir jo gyventojams galėjo nutikti

Dabar Rytų Europa yra etniškai homogeniška, o Vakarų Europa – etniškai ir kultūriškai labai įvairi. XX a. I pusėje situacija buvo priešinga. Rytų Europa šiandien ne tiek nori statyti fizines sienas, kurios turėtų saugoti nuo migrantų, atvykstančių iš kitų pasaulio šalių, kiek deda pastangas kurti retorines ir mentalines sienas, turinčias stabdyti žmonių išvykimą.
Trečias dalykas – kaip veikia mūsų kolektyvinė ir istorinė vaizduotė, kuomet imame mąstyti apie civilizacijų žlugimą.  “Romos imperiją sunaikino barbarai” – štai toks stereotipinis vaizdinys funkcionuoja apyvartoje.

Kita vertus, Europos civilizacija, kaip yra pažymėjęs Georger Steiner, intensyviai reflektuoja savosios egzistencijos pabaigos temą. Todėl pastaruoju metu suintensyvėję šio klausimo svarstymai neturėtų mūsų suklaidinti.

Ką tik paminėtas George Steiner kalbėjo apie dalykus, kurie jungia Europą ir kartu padeda suvokti jos tapatybę. Kodėl XXI amžiaus europiečiui taip sudėtinga mąstyti ir kalbėti bendras idėjas, atminties siužetus, vertybes, nepaisant tokios turtingos istorijos bei europinės kultūros paveldo, supančio mus kiekviename žingsnyje?

XXI amžiuje mes, kaip taisyklė, matome tuos dalykus, kurie keičiasi: žmonės migruoja, visuomenė patiria transformacijas.  Tačiau ši generalizacija teisinga tik iš dalies. Šalia mūsų egzistuoja daug skirtingų greičio juostų, kuriose gyvenimas klostosi visiškai skirtingai.

 Šalia mūsų egzistuoja daug skirtingų greičio juostų, kuriose gyvenimas klostosi visiškai skirtingai

Mūsų pasaulis yra itin stipriai fragmentuotas. Tokios fragmentacijos mūsų protėviai nėra patyrę. Viso to rezultatas: mes jaučiame, kad mums stinga bendrų patirčių. Anksčiau integracijos vaidmenį atlikdavo mokyklos, tačiau XXI amžiuje ir jos tapo labai skirtingos. Taigi, mes vis dar manome, kad gyvename tame pačiame pasaulyje (erdvės ir laiko požiūriu), tačiau taip nėra.

Šiuo atveju sunku ne tik mąstyti apie tai, kas bendra tarp gyvenančių ne tame pačiame pasaulyje. Žmonės, kurie jaučiasi taip, jog jiems visos šios greitos kaitos yra per daug sako: “Baikite visa tai! Mes nenorime daugiau jokių permainų! Mes šioje karuselėje prarandame savo identitetą ir nebežinoje, kas esame!” Todėl XXI amžiaus populizmas nekalba apie ateitį, bet žada sugražinti mus į tam tikrą praeities etapą, savotišką “aukso amžių”.

 Mes šioje karuselėje prarandame savo identitetą ir nebežinome, kas esame!

Francis Fukuyama matydamas Sovietų Sąjungos žlugimą suformulavo įžvalgą apie istorijos pabaigą. Jai nebuvo lemta išsipildyti, todėl galima formuluoti tokią hipotezę: jeigu Fukuyama nebuvo teisus, tai gal pildosi Samuel P. Huntington prognozė, jog mes patekome ne į postistorinės taikos, bet į neišvengiamo civilizacijų karo epochą? Kita vertus, atrodo, kad šiandien mums už Samuel P. Huntington daug svarbesnis yra Carl Schmitt, apibrėžiantis politiką kaip distinkcijos tarp “draugas” – “priešas” išvedimą.  Ar XXI amžiuje mes turime galimybę pabėgti iš Carl Schmitt pasaulio?
Ir dar vienas aspektas – kaip mums išvengti “priešo” – “draugo” distinkcijas sėkmingai išnaudojančių sąmokslo teorijų, kurios XXI amžiuje dauginasi ir plinta neįtikėtinais tempais, daromos žalos?

Visada vertinau Carl Schmitt labai rimtai ir iki šiol manau, kad tai vienas solidžiausių liberalizmo bei liberalios demokratijos kritikų. Tačiau nepamirškime, kad C. Schmitt kalbėdamas apie “draugo” ir “priešo” distinkcijas jas taikė tarp valstybių besiklostantiems santykiams.  Situacija XXI amžiuje yra pasikeitusi, todėl C. Schmitt aprašyti karai tarp valstybių jau nebėra tai, kas kuria mūsų pasaulio dinamiką.

 C. Schmitt aprašyti karai tarp valstybių jau nebėra tai, kas kuria mūsų pasaulio dinamiką

JAV atlikti tyrimai leidžia teigti, kad edukacija keičia žmonių santykį su etniškumu ir religija, jie tampa tolerantiškesni. Kita vertus, tolerancijos tiems, kurie išpažįsta kitas politines idėjas bei vertybes, kaip taisyklė, šie išsilavinę žmonės nedemonstruoja, nes jie dažniausiai disponuoja tikslesne informacija, moka ją analizuoti ir todėl gali racionaliau paaiškinti, kam ir kodėl jie gina tam tikrus idealus. O tokiais atvejais jie tiesiog nejaučia tolerancijos mažiau išsilavinusiems, kitokias politines pažiūras turintiems žmonėms.

Konspiracijos teorijos iš tiesų nėra naujas fenomenas. Tačiau mes XXI amžiuje nuolat susiduriame su situacijomis, kuomet politiniai identitetai yra konstruojami bei pagrindžiami konspiracijos teorijomis, o ne ideologijomis. Pavyzdžiui, Lenkijos visuomenėje prieš rinkimus į parlamentą vienu svarbiausių argumentų balsuoti arba nebalsuoti už Jarosław Kaczyński partiją “Teisė ir Teisingumas” buvo atsakymas į klausimą: Lech Kaczyński žūtis Smolenske buvo nelaimingas atsitiktinumas ar spec.operacija?

Konspiracijos teorijų sklaidai dėkingas sąlygas sukuria naujosios socialinės medijos, kurių pagalba žmonės kuriasi tai, ką galima pavadinti “online identitetus”. Politinis gyvenimas nūdienoje yra paremtas ne logiškumu ir pastovumu, o intensyvumu. Politikos apžvalgininkai kritikuoja populistus, kurie keičia savo pozicijas kas dieną. Tačiau žmonės neprisimena vakardienos. Jiems egzistuoja tik šiandiena. Šiuo atveju svarbiausia – kiek intensyvi ta šiandiena yra.

Politinis gyvenimas nūdienoje yra paremtas ne logiškumu ir pastovumu, o intensyvumu

Šios, ką tik paminėtos, ir kitos XXI amžiaus tendencijos leidžia konstatuoti – kritinis mąstymas konspiracijos teorijų dominavimo laike tampa vis labiau problematiškas.

Knygoje After Europe yra suformuluotas vienas labai svarbus teiginys – vietoj to, kad laukti kol populizmas bus nugalėtas (ar išnyks), mes turime galvoti, kaip atsakyti į jo iššūkius. Taigi, kaip atsakyti į populizmo iššūkį?

Populizmas yra problema, tačiau problema yra ir tai, kaip mes kalbame apie populizmą. Akivaizdu, kad egzistuoja tam tikros bendros taisyklės, kurios lemia populistinių jėgų telkimąsį, stiprėjimą ir atėjimą į valdžią vienoje ar kitoje šalyje. Tačiau jeigu mes iš tiesų norime rasti atsakymus į konkretaus populizmo iššūkius, mes visuomet turime dėmesingai įsižiūrėti į konkrečią situaciją, nes šalia bendrų taisyklių egzistuoja daug specifinių aplinkybių.

Populizmas yra problema, tačiau problema yra ir tai, kaip mes kalbame apie populizmą

Post scriptum arba klausimas sau patiems.
Atviros Lietuvos Fondo namuose įvykusi diskusija buvo vienas populiariausių “Permąstant Europą” ciklo renginių. Neabejotina, kad gausią ir įvairią auditoriją pritraukė charizmatiška politikos filosofo iš Bulgarijos asmenybė.
Kas sukuria “Krastevo efektą”?  Vienareikšmio atsakymo pateikti neįmanoma. Tai tikriausiai gebėjimas į aklavietėmis virtusios klausimus rasti netikėtus atsakymus; mokėjimas apie sudėtingus dalykus kalbėti paprastai ir skaidriai; meistriškas žongliravimas mikro ir makro perspektyvomis (leidžiantis Sofijos, Varšuvos arba Budapešto aktualijas pamatyti Europos kontekste arba bendraeuropinių reikalų perspektyvoje įžvelgti konkretybes). Beje, detalės I. Krastev viešuose pasisakymuose, interviu arba jo tekstuose yra itin svarbus jo diskurso elementas. Šiuo atveju kalba eina ne tik (ne tiek) apie empirinius duomenis kuriuos mokslininkai, kaip taisyklė, kaupia bei kolekcionuoja siekdami  pademonstuoti jų sukurtų teorinių schemų gyvybingumą, bet apie įvairius kultūros reiškinius (ištraukas iš grožinės literatūros tekstų, idėjas, filmų siužetus ar net nuorodas į anekdotus) bei kasdienybės aspektus, kuriuos I.Krastev interpretuoja, atskleisdamas kaip socialiniai, ekonominiai ir politiniai procesai kuria sinergiją su kultūros ar kasdienybės sfera, todėl įvairūs fenomenai iš pastarųjų realybių tampa svarbūs politikos filosofui kaip gairės analizei ir kaip argumentai.
Beje, dėmesys tokio pobūdžio detalėms išduoda retą akademinio pasaulio žmogui savybę – empatiją – mokėjimą ne tik stebėti, bet ir stebėtis; gebėjimą dalintis atradimo džiaugsmu.