Aurimas Švedas/ Postantropocentrizmo ir posteuropocentrizmo akivaizdoje

2018 m. lapkričio 22 dieną Atviros Lietuvos Fondo namuose (Didžioji g. 5, Vilnius) įvyko vieša profesorės Ewa Domańska (Poznanės Adam Mickiewicz ir Stanford universitetai) ir profesoriaus Alfredo Bumblausko (Vilniaus universitetas) diskusija tema “Ar istorija vis dar įmanoma po europocentrizmo ir antropocentrizmo?” Ši diskusija yra ALF iniciatyvų ciklo “Permąstant Europą” renginys.

Skaitytojų dėmesiui pateikiama prieš diskusiją profesorės Ewa Domańska išsakytų įvadinių tezių santrauka.

Postmodernizmo iššūkis istorikų bendruomenei buvo rimtu išbandymu.  Tačiau naratyvizmas, struktūralizmas ir kitos postmoderno epochoje suklestėjusios mokyklos nesugebėjo  sugriauti istorijos. Galima pasakyti ir dar daugiau – aukščiau paminėtų mokyklų iššūkiai atrodo ne tokie jau rimti lyginant juos su XXI-jame amžiuje susiklosčiusiomis tendencijomis humanitarikoje ir šias tendencijas bent iš dalies lemiančiais visuomenės poreikiais.  Jeigu postmoderno mąstytojai visų pirma kalbėjo apie tarp istorijos ir literatūros egzistuojančius panašumus, tuo pat metu keldami klausimą, kiek mūsų pasakojimai apie praeitį yra patikimi, tai šiandien formuluojamos įžvalgos, kuriose jau slypi abejonės pačiu istorijos fundamentu.

Šiuo atveju tenka kalbėti apie paradigmos pokytį istorijoje ir humanistikoje, prasidėjusį XX-to ir XXI-ojo amžių sandūroje. Šios kaitos metu atsirado naujos tyrimų kryptys, o taip pat ir nauja ontologija, keitusi humanistikoje susiklosčiusį požiūrį į praeitį bei jos raišką dabartyje.

Viena iš tokių pamatinių idėjų, kuria suabejojama XXI-jame amžiuje, yra antropocentrizmas, kalbantis apie išskirtinę žmogaus vietą istorijos visatoje.

Vis daugiau domimasi daiktų, gyvūnų, augalų istorija, tarprūšiniais santykiais, aplinkos raida, visuomeninių iniciatyvų, kylančių iš apačios, geneze bei sklaida. Naujomis, dinamiškai besivystančiomis kryptimis šiuo atveju reikėtų įvardinti įvairias disciplinas, kurių pavadinimai prasideda priešdėliu “bio-“, “eko-“, “fito-“, “geo-“, “neuro-“, “nekro-“, “techno-“, “zoo-“.  Šie priedėliai signalizuoja prasidėjusią aktyvią humanitarinių ir gamtos mokslų sąveiką. Pastarosios sąveikos metu gimsta postantropocentrinė humanitarikos kryptis.

Kitas labai svarbus klausimas, kylantis ir sprendžiamas paradigmų kaitos metu, yra episteminio autoriteto sampratos kaita, o taip pat – naujo žmogaus ir žinijos santykio paieškos. Pastarajame procese keičiasi mūsų supratimą, kas yra mokslas.

Iki šiol Vakaruose mokslas buvo suvokiamas kaip užsiėmimas ir žinių sistema, prieinama visų pirma privilegijuotiems. Šalia pastangų kurti naujus mokslo produkcijos centrus (konkuruojančius su senaisiais mokslo “fabrikais”) paminėtinas ir šiuo metu vykstantis mokslo indigenizavimo procesas, kurio metu siūlomos naujos mokslinės (įvairių tautų bei kultūrų atstovų propaguojamos) veiklos sampratos, tuo pačiu pabrėžiant praktinį šios veiklos aspektą (daugiau apie šiuos procesus galima sužinoti pasklaidžius knygą “Indigenizing the Academy: Transforming Sholarship and Empowering Communities”, ed. by Devon A.Mihesuah, University of Nebraska Press, 2004).

Dar vienas aspektas, į kurį reikėtų atkreipti dėmesį, kalbant apie istorijos ir humanitarikos transformacijas XXI amžiuje, yra žinių geopolitikos reiškinys, kurį ėmėsi tyrinėti argentiniečių istorikas Walter Mignolo, parašęs knygą “The Darker Side of Western Modernity” (Duke University Press, 2011). Pastarojo mokslininko tyrimo ir kritikos objektu yra europocentristinė žinių kūrimo paradigma. Walter Mignolo tyrimas atskleidė, jog mokslo, vartojamo visame pasaulyje, centrai yra susitelkę keliose Vakarų Europos šalyse ir JAV. Kiti pasaulio regionai, tame tarpe, ir Vidurio Rytų Europa, šiuose procesuose (su nežymiomis išlygomis, nekeičiančiomis bendrųjų tendencijų) tiesiog neegzistuoja.

Walter Mignolo atkreipė dėmesį į tai, jog žinių geopolitika, Vakarų epistemiologijos istorija ir kapitalizmo raidos bei sklaidos procesai yra glaudžiai tarpusavyje susiję. Pastaroji sinergija nulėmė situaciją, kurioje esame atsidūręs šiandien: žinios XXI-jame amžiuje nėra kuriamos lietuvių, lenkų, rusų, arabų arba kinų kalbomis. Lingua franca vaidmenį atlieka anglų kalba, kuriai negali prilygti jokia kita, tame tarpe ir vokiečių bei prancūzų, kalba.

Tyrinėjantys žinių geopolitikos reiškinį mokslininkai sako, jog visuomeninio teisingumo nebus be teisingumo žinijos sferoje.

Šiame kontekste labai svarbų vaidmenį įgyja bandymai atkreipti pasaulio visuomenės dėmesį į žinių kūrimo centrus, kurie atlieka svarbų darbą įvairiose pažinimo srityse, egzistuodami už Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos akademinio pasaulio ribų.

Kaip istorijos mokslas turi keistis aukščiau aptartų procesų akivaizdoje? Ar praeities tyrimai vis dar yra privilegijuotųjų “kastos” užsiėmimas? Kokiu būdu moksliniai tyrimai koreliuoja su taikomosios ir viešosios istorijos praktikomis? Kiek mokslinių tyrimų rezultatai padeda šiandieniam žmogui atsakyti į išgyvenimo XXI amžiuje klausimus?

Istorija, kaip taisyklė, kalba apie konfliktus ir labai mažai prisideda prie galimybių taikai kūrimo. Imant domėn pastarąjį aspektą, reikia pripažinti, kad istorija dažnai nepadeda šiandienos žmogui spręsti sudėtingų išgyvenimo klausimų. Čia galima prisiminti įsigalėjusią nuomonę, esą istorija mus išmoko tik to, kad žmogus iš savo istorinių patirčių, kaip taisyklė, nieko neišmoksta.
Taigi, istorija, kartu su kitais humanitariniais mokslais, XXI amžiuje egzistuoja ne tik postantropocentrinės, bet ir posteuropocentrinės mąstymo paradigmos gimimo akivaizdoje.  Šios paradigmos gimimas kelia istorikams bei kitų humanitarinių disciplinų atstovams įvairius iššūkius, bet tuo pačiu metu atveria mums, ypač Vidurio Rytų Europos akademinio pasaulio atstovams, ir naujas galimybes. Tereikia išdrįsti šiomis galimybėmis pasinaudoti.

Post scriptum:

Prof. dr. Ewa Domanska – Adomo Mickevičiaus vardo universiteto Poznanėje ir Stanford universiteto mokslininkė, viena iš šiuo metu įdomiausiai ir konceptualiausiai mąstančių Lenkijos, Vidurio Europos ir Vakarų akademinio pasaulio mokslininkių, Tarptautinės istorijos ir istoriografijos teorijos komisijos prezidentė. E. Domańska yra keturių didžiulio akademinės bendruomenės ir visuomenės susidomėjimo susilaukusių monografijų autorė.

Savo straipsniuose ir knygose, apmąstančiuose istorijos mokslo ir kitų humanitarinių disciplinų situaciją bei transformacijas XXI amžiuje, prof. Ewa Domańska nuolat kalba apie integruotą, holistinį pažinimą, kuris apjungia humanitariką, gyvybės mokslus, o taip pat įvairių tautų tenykščius pasaulinio pažinimo būdus. Toks holistinis pažinimo būdas, galbūt, iš tiesų galės padėti spręsti žmoniją užgulusias šiuolaikinio pasaulio problemas.

Ewa Domańska, tyrinėdama šiuolaikinio mokslo transformacijas ir jo (ne)gebėjimą reaguoti į šiandienos žmogaus poreikius konstatuoja ir dar vieną labai svarbų dalyką – mums reikia humanitarikos, kuri gali kalbėti apie viltį, atleidimą, socialinį teisingumą, kaimynystę, atjautą, draugystę, realistines ir atsakingas utopijas.

Pastarosios temos – itin retai Lietuvos humanitarikoje ir istorikų bendruomenėje, visuomenėje bei žiniasklaidoje aptarinėjami dalykai.

Rėmėjai ir partneriai