Deimantė Rimkutė/ Kodėl laisvė ir demokratija nebėra savaiminė duotybė?

Dar niekada taip gerai negyventa kaip šiandien, bet tai nereiškia, kad galime užmigti.

Jauniems žmonėms, gimusiems devyniasdešimtųjų pabaigoje, gyvenimas nesiūlė, Winstoną Churchillį cituojant, blood, toil, tears and sweat. Mums neteko patirti sovietinės priespaudos, žmogaus ir ekonominių laisvių apribojimo komunizmu, nelegalios vakarietiškos literatūros ar Beatles plokštelių mainymosi rūsiuose.

Aš, kaip ir daugelis bendraamžių, galėjau džiaugtis kultūra, pramogomis, kelionėmis, mainų programomis, būreliais. Ir, svarbiausia, tuo, kas slepiasi už šių patirčių – laisve, nepriklausomybe ir demokratine respublika. Šie konstituciniai Vakarų civilizacijos simboliai buvo nekvestionuojama devyniasdešimtųjų vaikų kartos konstanta. Tai, kas po mūsų tėvų ir senelių pergalių garantuojama savaime, be asmeninio ,,kraujo, triūso, ašarų ir prakaito”.

Šie konstituciniai Vakarų civilizacijos simboliai buvo nekvestionuojama devyniasdešimtųjų vaikų kartos konstanta

Antrosios respublikos atkūrimas, europeizacija, narystė ES ir NATO kūrė vertybinius ir ekonominius pamatus Lietuvos sėkmei, didžiam proveržiui, pažangai, kurią, būdami maži, politiškai nebrandūs, pasitikome tacito consensu (tyliu sutikimu). Ši stebėtojo rolė kūrė įspūdį, kad viskas bus gerai, tereikia pasikliauti istoriniu momentum, kuris pats savyje talpina amžinąjį variklį, dirbantį be gausaus aptarnavimo personalo.

<…>būdami maži, politiškai nebrandūs, pasitikome tacito consensu (tyliu sutikimu)

Neišvengiamumo politika: tikėjimą keičia realybė

Mūsų kartos požiūris nebuvo svetimas didelei Vakarų pasaulio visuomenei. JAV istorikas Timothy Snyder savo naujoje knygoje The Road to Unfreedom (liet. Kelias į nelaisvę) šį globalų procesą pavadino Neišvengiamumo politika ,,tikėjimu, kad ateitis yra daugiau nei dabartis, kad progreso dėsniai yra žinomi, todėl nėra naujų alternatyvų ir niekas neturi būti daroma”.

Mūsų kartos požiūris nebuvo svetimas didelei Vakarų pasaulio visuomenei

Politiką ilgą laiką grindėme įsivaizdavimu, kad viskas bus gerai, tikėdami šviesia ateitimi. Bet netyčiomis pamiršome, kad tai tik tikėjimas. Tai nėra žinojimas. Priešingai. Tikime, nes nežinome. Galbūt todėl nieko stebėtino, kad tikėjimo burbulas gali būti greitai susprogdintas. Ir tai, mano manymu, jau vyksta (ir įvyko).

Didėjanti Rusijos agresija (Krymo aneksija). Donaldo Trumpo išrinkimas. Europos sąjungos vidiniai iššūkiai: Brexit’as, pabėgėlių krizė, teroro išpuoliai, Vengrijos ir Lenkijos valdančiosios daugumos, kurios kėsinasi į pagrindines žmogaus laisves ir teises. Šie įvykiai privertė susimąstyti ne vieną. Jie neigė naivų tikėjimą status quo išlaikymu be papildomų pastangų, privertė susimąstyti apie tai, kad niekas nėra savaiminė duotybė, be papildomų pastangų išlaikydami tai, kas svarbu, galime iš tiesų keliauti į nelaisvę.

Šie įvykiai privertė susimąstyti ne vieną

Amžinybės politika: istorijos perrašymas ir suvokimo kaita

Kelią į nelaisvę Timothy Snyder pavadino Amžinybės politika. Kol mūsų Neišvengiamumo politikos naratyve atsakomybės prisiėmimas už politinį gyvenimą nebuvo būtinas, nes egzistavo įsitikinimas, kad viskas bus gerai, Amžinybės politika pasiūlė iš kitokių sėklų dygstantį pasyvumą. Ji kūrė stebėtojo figūrą, kuri savo veiksmus ar neveikimą grindė tikėjimu, kad priešas vis tiek ateis. Žmogų, kuriam beliko glaustis prie ją ,,apsaugančios” valdžios, kuriam nereikia papildomai kvestionuoti vyriausybės politikos, kuris nori užsisklęsti nuo pasaulio.

Kelią į nelaisvę Timothy Snyder pavadino Amžinybės politika

Bent viena akimi stebintiems propagandines Rusijos žiniasklaidos priemones, šis naratyvas nesvetimas. Priešingai nei Neišvengiamumo politikoje, Amžinybės politikai dažnai padirbinėja faktus, kuria krizes, neigia tiesą ir bando pasaulį suprastinti iki patyrimo, baimės. Rusijoje tai pasireiškia Europos ,,iškrypimo” pateikimu, ,,šventvagiška” grėsme. Lenkija Kačinskio politikos dėka pradedama vaizduoti kaip auka perrašant jos istoriją. ES kompetencija, kuri buvo perleista stojant į Sąjungą, pateikiama kaip grėsmė nacionaliniam suverenumui. Panašūs procesai vyksta ir Vengrijoje, jų užuomazgas matome ir kai kurių Lietuvos politikų retorikoje ir veiksmuose.

ES kompetencija, kuri buvo perleista stojant į Sąjungą, pateikiama kaip grėsmė nacionaliniam suverenumui

Šis veikimo modelis, kuris pirmiausiai buvo pritaikytas Rusijoje, remiantis rusų filosofo Ivano Iljino dešiniuoju totalitarizmu dvelkiančia filosofija, pasinaudojant post-modernizmo ir reliatyvumo dirva, sėkmingai sėjamas ir Vakarų pasaulyje. Ir tai, kad ši Amžinybės politikos retorika sulaukia vis daugiau dėmesio ir rezultatų, verčia sunerimti.

Nors turiniu ir intencija abi politinio ,,pasakojimo” rūšys yra skirtingos, mat Neišvengiamumo politikos naratyvas gali būti priskiriamas prie liberalios demokratijas stovyklos, o pastarasis, Amžinybės politikos, dera su kita, kuri, nepanašu, kad jaučia simpatiją pirmosios vertybėms, bet kategorijos turi ir panašumo.

Jos tam tikra prasme sėja abejingumo grūdą. Jis, vienu atveju, kylantis dėl įsitikinimo, kad viskas bus gerai, kitu, atsirandantis kartu su įsivaizdavimu, kad priešas vis tiek ateis, nepriklausomai nuo mūsų pastangų. Abu politikos rėmai yra pavojingi, mat gali palengvinti asmeninės atsakomybės atsikratymą. O ši bet kur yra esminė.

Abu politikos rėmai yra pavojingi, mat gali palengvinti asmeninės atsakomybės atsikratymą

Ką daryti?

Dabartis verčia prisiminti vieną Facebook meme. Jame buvo rašoma, kad sunkūs laikai ugdo stiprius žmones, stiprūs žmonės kuria gerus laikus, o geri laikai ugdo silpnus žmones, su kuriais grįžtama prie blogų. Šiandien gyvename gerais laikais. Sąlyginai. Bet vis dar juose gyvename. Cikliškas laiko vaizdavimas, kuriuo teigiama, kad geri laikai ugdo silpnus, politika ne taip stipriai suinteresuotus žmones, nėra teisingas, bet jis priverčia susimąstyti. Geri laikai gali tapti blogais, jei niekas nebus daroma. Šiandien laisvės, nepriklausomybės ir demokratinės respublikos nebegalima priimti kaip savaiminės duotybės.

 Šiandien laisvės, nepriklausomybės ir demokratinės respublikos nebegalima priimti kaip savaiminės duotybės

Tad kiekvieno rolė svarbi, ypač to, kuris gimė devyniasdešimtaisiais ir savo akimis nematė praeities žiaurumų. Sąmoningas jaunas  žmogus turi suprasti ne tik šias aplinkybes, bet ir stengtis atkurti ryšį su istorija. Tik ji padeda išvengti praeities klaidų, geba suformuluoti savo tapatybę ir pozityvius siūlymus, viziją, kuri šiomis dienomis pradeda konkuruoti ne tik su pro-demokratiškų judėjimų siūlymais, bet ir autoritarizmu kvepiančių partijų politika.

Sąmoningas jaunas žmogus turi suprasti ne tik šias aplinkybes, bet ir stengtis atkurti ryšį su istorija

Gali būti sunku, bet I have nothing to offer but blood, toil, tears and sweat.  Tą siūlyti šiandien turime patys, kad to nepasiūlytų kiti.

Deimantė Rimkutė – Vilniaus universiteto Teisės fakulteto antrakursė, Jaunimo reikalų tarybos narė, su Atviros Lietuvos fondu dalyvavusi „Paribio fondo“ organizuotos tarptautinės intelektualų vasaros akademijos „Kito skaitymai“ („Reading the Other 2018″) Vasaros mokykloje Krasnogrūdoje.

Rėmėjai ir partneriai