Dominykas Sėdaitis/Satyrinė diskusija „Išgalvojau Lietuvą.100 įvaizdžio formavimo metų“

Kito nuomonės reikšmingumas pas mus yra suvokiamas kaip viena iš svarbiausių viešojo gyvenimo dalių. Natūralu, kad ir valstybė, kaip objektas, formuoja savo įvaizdį ir idėjas. Apie tai ir buvo susirinkta pasikalbėti satyrinėje diskusijoje Išgalvojau Lietuvą. 100 įvaizdžio formavimo metų.Kaip diktuoja formatas, satyrinėje diskusijoje daugelis minčių pateikiamos su nemaža intelektualaus humoro doze. Diskusiją moderavo žurnalistas Paulius Gritėnas ir teisininkas Andrius Zimaitis, jų pašnekovu buvo aktorius Giedrius Savickas.

Diskusija prasidėjo nuo Pauliaus Gritėno minties apie tai, kad Lietuva iki pat 19 a. buvo suvokiama viduramžiškai, kaip tamsi ir necivilizuota erdvė. Šie vaizdiniai galbūt vis dar jaučiami lietuvių pasąmonėje ir nėra pilnai išgyvendinti. Nepaisant to, lietuviškasis valstybės įvaizdis bene pirmasis pasaulyje tikslingai pradėtas kurti Lietuvių išeivijos pastangomis, ir būtent ši kampanija tapo viena iš priežasčių, dėl kurių JAV senatas pripažino Lietuvos egzistavimą 20 – ojo amžiaus pradžioje.  Šioje kampanijoje Lietuva buvo pristatoma gerokai sutirštinant spalvas ir netgi atvirai meluojant. Nepaisant to, kampanija buvo sėkminga.

Diskusijos metu iškėlus klausimą, koks dabar yra Lietuvos įvaizdis pasaulyje, Giedrius Savickas atsakė, kad jis yra įvairus, nepaisant to – geras. Šiuolaikinio lietuvio pagrindinės sudedamosios įvaizdžio dalys yra darbštumas ir pavydumas. Darbštumo faktorius egzistuoja tik dėl pavydo kaimynams. Papildant šią mintį iškilo klausimas: galbūt toks lietuvio įvaizdis kyla iš mūsų komplekso dėl savo kilmės? Giedrius Savickas paaiškino, kad kai problema įvardinama, ją daug lengviau spręsti, tačiau iš to natūraliai kyla klausimas: ar lietuviškas uždarumas ir valstietiškumas taip pat yra problema? Tai lietuviškosios tapatybės dalis, kurios neturėtų būti gėdinga pripažinti. Ir kai patys sau tai pripažinsime, tapsime laisvais žmonėmis, mūsų nebesaistys mūsų pačių sukurtos ribos.

Moderatoriams uždavus klausimą, ką Giedrius Savickas darytų su milijonu eurų, šis atsakė, jog suremontuotų ir grąžintų vaikams vasaros stovyklas. Anot jo, būtent vasaros stovyklos suteikia galimybę vaikams praplėsti savo akiratį, susipažinti su kitokiais žmonėmis ir bendraamžiais iš įvairių Lietuvos kraštų. Būtent vasaros stovyklos yra geriausia investicija į Lietuvos ateities įvaizdį, Giedrius užtikrintas, kad aktyviai stovyklaujantys jaunuoliai užauga visapusiškai geresni ir atviresni.

Ši idėja atvedė į baigiamąją diskusijos mintį, apie tai, kokiais principais reikėtų formuoti Lietuvos ateities įvaizdį ir koks jis turėtų būti. Pašnekovas suformulavo idėją, paremtą Leonido Donskio filosofijos principais. Lietuva turi išlikti europietiška ir atvira. Tokia, kurioje būtų kalbamasi tarpusavyje, kurioje žmonės klausytų ir išgirstų vieni kitus.

Vieningumo pojūtis parodytų, jog nesame blogesni ar prastesni už kitus. Jis parodytų, kad esame lygiai tokie patys žmonės kaip ir kiti Europiečiai.  Kai  tai suprasime – iš tiesų gyvensime gerai.

Rėmėjai ir partneriai