Diskusija su švedų rašytoju ir vertėju Ulfu Peteriu Hallbergu „Skandinavų kosmopolitizmas: permąstant Europą iš Šiaurės šalių perspektyvos“.

Data:

2017-12-14

Vieta:

Atviros Lietuvos Fondo namai (Didžioji g. 5, Vilnius)

Laikas:

16:30

Gruodžio 14 d. 16:30 d. Atviros Lietuvos fonde vyks diskusija su švedų rašytoju ir vertėju Ulfu Peteriu Hallbergu „Skandinavų kosmopolitizmas: permąstant Europą iš Šiaurės šalių perspektyvos“.

Ulfas Peteris (g. 1953 Malmėje) nuo 1983-iųjų gyvena Berlyne – viename iš svarbiausių šiandieninės Europos kultūros centrų.
Svarbiausios Ulfo Peterio Hallbergo parašytos knygos: „Bastūno žvilgsnis“ (1993 m.), „Didysis turas“ (2005 m.), „Legendos ir melai“ (2007 m.), „Gyvenimo prasmė ir kiti rūpesčiai“ (2010 m.), „Miestų mirgėjimas“ (2011 m.; bendraautoris – Carlas Henningas Wijkmarkas), „Strindbergo šešėlis Šiaurės Paryžiuje“ (2012 m.).  Savo kūryboje švedų rašytojas suartina esė ir romano žanrą.  Kaip teigia jo kūrybos žinovas Kjell Espmark, “Klajotojas Ulfas Peteris Hallbergas nepaliauja ieškojęs ir sėmęsis patirties iš Europos šaknų. Pirmiausia – sokratiškosios: Pažink save. Tada – Pažink kitą.”

Ulfo Peterio Hallbergo knygos leidžiamos Italijoje, Serbijoje, Danijoje, Vokietijoje, JAV.
„Europos šlamštas. Šešiolika būdų prisiminti tėtį“ („European Trash. Fourteen Ways to Remember a Father“, 2009 m.) – pirmoji lietuviškai leidyklos “Apostrofa” išleista knyga, 2010-aisiais Švedijoje apdovanota prestižine Alberto Bonniero premija.  Romaną „Europos šlamštas“ sudaro šešiolika iš pažiūros nesusietų pasakojimų, kurių veikėjai yra įvairiausios Europos kultūros asmenybės: nuo Charles’io Baudelaire’o ir Walterio Benjamino iki Ginos Lollobrigidos ir Gretos Garbo.

Ulfas Peteris Hallbergas  yra vertęs į švedų kalbą K. G. Büchnerio, B. Brechto, F. Wedekindo, W. Shakespeare’o ir kitų autorių pjeses. Už filosofo W. Benjamino veikalo „Paryžius, XIX amžiaus sostinė“ vertimą įvertintas Švedijos akademijos vertėjo premija. Savo sukaupta patirtimi Ulfas Peteris Hallbergas  dalinasi mokydamas kūrybinio rašymo bei vertimo meno Prancūzijoje ir JAV.

Nuolat gyventi Švedijoje reikštų užsimaukšlinti per mažą dviratininko šalmą ir jo nenusiimti visą dieną

“Po 1989-ųjų visos tautinės valstybės buvo priverstos apibrėžti save kaip kultūrines tautas, ne vien kaip tiesiog tautas. Socialinė kontrolė ir valdymas nacionaliniu lygiu sumenko, bet išaugo kultūros reikšmė. Nuo tada įvairių atspalvių nacionalistai kovoja už tai, kad kultūros reikšmė būtų kiek įmanoma sumenkinta, o ją pakeistų pasenusi vienybės idėja ir bukas liaupsinimas.” “Nuolat gyventi Švedijoje reikštų užsimaukšlinti per mažą dviratininko šalmą ir jo nenusiimti visą dieną. Į Švediją aš grįšiu numirti. Išties norėčiau į tėvynę grįžti urnoje ir būti ten palaidotas.“

„Švedijoje liko gražiausi mano vaikystės peizažai. Myliu šią šalį, joje praleidžiu daug laiko. Jos visada ilgiuosi. Tačiau sugrįžti į ją visam laikui negalėčiau. Galbūt todėl, kad man mano šalis ir joje gyvenantys žmonės yra pernelyg rimti, naivūs ir patenkinti. Aš esu didmiesčio žmogus – mėgstu klausimus, sąmojį, ironiją ir nežinomybę, be to, noriu likti neatpažintas minioje. Tikrai nemanau, kad rimtas savęs vertinimas yra gera savybė, tam tikra prasme to nekenčiu. Matot, mes, švedai, esame labai privilegijuoti. Tiek žmonių jaučia palankumą Švedijai ir jos žmonėms. Ir ką gi mes darome? Žudome vieni kitus! Aišku, dažniausiai prastuose kriminaliniuose romanuose. Tai yra taip vienoda, taip nuobodu.”

Tikrai nemanau, kad rimtas savęs vertinimas yra gera savybė, tam tikra prasme to nekenčiu

“Kultūringa tauta gimsta tada, kai jos dauguma persiima įžvalga, kad menas mums – problemiškiems, apleistiems žmonėms – įskiepija gyvybę, nežmoniškoje homogeniškos visuomenės terpėje kvestionuodamas mūsų įsivaizdavimus apie save pačius”. “Technologijos raidai darė įtaką idėja, kad pasaulis yra laboratorija. Manąją nulėmė kolekcininko rašomasis stalas, mūsų svetainės paveikslai ir meno dirbiniai. Šioje laboratorijoje atspirties taškas buvo smalsumas – pažinti pasaulį per meną, kurį laikau tobuliausia būties forma. Technologijos siekia sukurti naujų poreikių, kurie pelnytų pinigus, o menas tenkina gilumines reikmes, nepriklausomas nuo pinigo ir mechanizmų.”