EUROPOS IDĖJOS PAIEŠKOS (III)

Data:

2017-06-27

Vieta:

Didžioji g. 5, Vilnius

Laikas:

17:30

„Lietuviškoji emigracija: išvarymo ir evakuacijos mitologijos“

Diskusijoje dalyvauja:

Jungtinės karalystės lietuvių bendruomenės pirmininkė DALIA ASANAVIČIŪTĖ,

Estijos lietuvių bendruomenės pirmininkas VAIDAS MATULAITIS,

žurnalistas ir dainininkas MARIJUS MIKUTAVIČIUS;

moderuoja VU Filosofijos fakulteto docentas dr. NERIJUS MILERIUS.

Praėjus dviems su puse dešimtmečio po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, kalba apie vieną svarbiausių šiandienos Lietuvos reiškinių – masinę emigraciją – vis dar yra komplikuota.

Iš pradžių emigracija buvo marginalizuojama ir net kriminalizuojama, bandant sudaryti įspūdį, kad išvyksta tik pavieniai, beveik “nepastebimi individai”. Vėliau pradėta skambinti pavojaus varpais, o “nepastebimi individai” tapo “žmogiškaisiais ištekliais”, kurie “išseko” ir taip ėmė grėsti esamai šalies infrastruktūrai ir gerbūvio viltims.

Tokia santykio su emigracija priešistorė leidžia suprasti tą karingą retoriką, kuri ilgą laiką vyravo Lietuvos ir emigracijos santykio apmąstymuose. “Lietuva” ir “emigracija” neretai buvo suvokiami kaip skirtingose barikadų pusėse atsidūrę priešininkai, kaltinantys vienas kitą ar net vykdantys vienas prieš kitą atvirus priešiškus “išpuolius”.

Nereikia nei sakyti, kad tokia karinga ir poliarizuota retorika buvo ne tik nekonstruktyvi, bet ir atvirai žalinga.

Nors dabar pačios aršiausios priešiškos retorikos vienas kito atžvilgiu laikai yra praėję, o viešumoje koegzistuoja keletas skirtingų emigracijos apmąstymo žodynų, vis dėlto pats santykis tarp Lietuvos ir jos diasporos lieka problemiškas.

Procesai jau seniai yra pasiekę tokią “ribą”, kurią peržengus reikia kalbėti ne apie sugrįžimą į pradinį tašką, o apie perkurtas tapatybes. Užuot ryškinus vis naujas čia ir ten demarkuojančias linijas, daug konstruktyviau svarstyti, kas yra tas kolektyvinis “mes”, kuris jau yra seniai susiklostęs nepaisant egzistuojančių sienų.

Diskusijoje bus aptariami susiformavę emigracijos mitai ir egzistuojančios realijos.

Ką politikai dar galėtų pasiūlyti be dažniausiai nerezultatyvios “nutekėjusių protų ir darbo rankų” retorikos? Kaip per pastaruosius dešimtmečius yra pasikeitusi lietuvybės samprata? Ar vis dar legitimi “patrioto” ir “kosmopolito” priešstata? Ar nėra taip, kad užsienyje gyvenantis emigrantas neretai yra didesnis patriotas, už gyvenančius Lietuvoje?

Kiek meniniai kūriniai prisideda prie emigracijos fenomeno refleksijos? Turint minty, kad Lietuvos nacionalinės meno ir kultūros premijos vis dažniau teikiamos užsienyje gyvenantiems menininkams, gal jau galima teigti, jog kultūros ir meno lauke nebėra skirtumo tarp “lokalios” ir “globalios” Lietuvos? O gal tokio skirtumo nėra ir kasdienėje daugybės žmonių veikloje?

Pokalbio moderatorius filosofas Nerijus Milerius.