Rimvydas Valatka. Istorijos politika – tarp šalto konsensuso ir svilinančios urapatriotų aistros

Kategorijos: Nuomonės ir pozicijosPaskelbta: 2017 rugsėjo 2

Kaip rasti brandžios istorijos politikos raktą? Kuris ir apsaugotų visuomenę nuo Kremliaus propagandos ir paliktų atviras duris diskusijai? Kurioje kartais neišvengiamai teks išgirsti tos pačios maskolinės rylos melodiją, kad mūsų partizanai buvo banditai, o Sausio 13-ąją savi šaudę į savus?
Uždrausti taip kalbėti? Bausti?
Gerai, o kas nuspręs, kas yra istorinė tiesa? Teisėjai? Bet jie nėra istorikai ir jiems natūraliai pristigs istorijos žinių. Lygiai kaip ir politikams, bandantiems istoriją įsprausti į įstatymo Prokrusto lovą. Burtas krenta istorikams?

Bet net studentai žino, kad už vieno profesoriaus teiginį per egzaminą kitas to paties amžiaus, išsilavinimo ir tiek pat titulų turintis profesorius gali sulyginti su žemėmis. Pabandyk nutiesti tiesę tarp lietuvių ir lenkų istorikų nacionalistų Žalgirio mūšio klausimu, jei net tarp lietuvių Edvardo Gudavičiaus ar Alfredo Bumblausko iš vienos pusės ir Romo Batūros su Tomu Baranausku iš kitos ta tiesė subyrės į šipulius po pirmo žodžio.
Misija neįmanoma? Ar gali ką nors padaryti Vilniaus ir Varšuvos politikos elitai, abiejų šalių žiniasklaida, kad Rusijos propaganda negalėtų pasinaudoti mūsų pačių istorijų manipuliacijomis?

Nėra taip blogai, kaip gali pasirodyti. Taip, be abejo, istorijos politika neįmanoma be politikų sankcijų. Kam statyti paminklus, kieno vardu pavadinti gatvę, prilyginti komunizmą fašizmui ar Vakarų leftistų papratimu vaizduoti, jog būti nužudytam Stalino kacete buvo daug fainiau nei Aušvice – visam tam reikia valdžios verdikto.
Bangų nekiltų, jei valdžia suprastų, kad ji neturi teisės piktnaudžiauti istorijos politika. Kuo politikai rečiau kiš nagus prie istorijos, tuo geriau. Kodėl kilo bangų, kai atsirado Kazio Škirpos ar partizanų vado Jono Noreikos-Generolo Vėtros vardu pavadintų gatvių? Tik dėl politikų piktnaudžiavimo valdžios galiomis.
Vaizdžiai kalbant, istorijos politika nėra žaidimas su istorine tiesa. Tai vertybių žaidimai. O demokratinė valdžia nuo autoritarinių režimų tuo ir skiriasi, kad nieko, ir istorijos tiesų, neprimeta jėga. Demokratinė valdžia istorinės politikos sprendimus priima tik tada, kai visuomenėje yra nusistovėjęs tam tikras konsensusas.

Pavyzdys – raudonarmiečių ir kitų Žaliojo tilto skulptūrų Vilniuje nukėlimas. Nors nebuvo šimtaprocentinio sutarimo dėl šių stalininių stovylų pašalinimo iš viešos erdvės, bet net jų išsaugojimo gynėjai rėmėsi ne istoriniais argumentais, o tik meno kriterijais. Kitaip sakant, daugmaž visi sutarė, kad istoriškai tos skulptūros yra blogis.
Joks padorus žmogus neabejoja tuo, kad partizanai siekė apginti Lietuvos laisvę. Lygiai taip pat absoliuti dauguma sutaria, kad Sausio 13-ąją SSRS bandė karine jėga nuversti teisėtą Lietuvos valdžią ir dėl to žudė beginklius Televizijos bokšto gynėjus.
Dėl to nereikėjo ir politikų verdikto. Sutarimas kilo iš visuomenės gelmių. Tokia istorijos politika susiformavo savaime. Panašiai atsitiko su valstybine švente paskelbta Mindaugo karūnavimo diena ar Lietuvos tūkstantmečio minėjimu.

Istorikas Gudavičius parašė tekstą apie Mindaugo karūnavimo datą. Atkuriamasis Seimas 1990 m. spalį paskelbė šią datą Valstybės diena. Ir nors pats istorikas abejojo, ar Mindaugas karūnuotas liepos 6-ąją ar 13-ąją, niekam nekilo abejonių, kad ši diena Lietuvai yra be galo svarbi.
Galima netgi sakyti, kad svarbi dvigubai, nes iki sovietų okupacijos minėdavome neįvykusią Vytauto Didžiojo karūnavimo dieną. Iš naujo atradusi karalystės pradžią Lietuva padarė sėkmingą istorinės politikos rokiruotę, nes savo pradžios nebesieja su konfrontacija su Lenkija.
Lygiai taip pat ir Kvedlinburgo analuose rastas pirmasis Lietuvos paminėjimo 1009 m. faktas tapo sėkminga istorijos politika po istorikų vizito pas tuometį prezidentą Algirdą Brazauską.
Ir priešingai, Vytautui Landsbergiui, taip ir nepavyko įteisinti 1941 m. Birželio sukilimo prieš sovietus. Tam pasipriešino ne tik intelektualai, priminę, kad sukilėlių vadovybė savo atsišaukime į tautą šlovino Hitlerį, o dalis sukilėlių susitepė piliečių žydų žudynėmis, bet ir paties Landsbergio partijos nariai.

O ką daryti su Józefu Piłsudskiu – vienu didžiausių LDK lietuvių? Nepaisant to, kad stebuklas prie Varšuvos nuo bolševikų invazijos išgelbėjo ne tik Lenkiją, bet ir Lietuvą, kad ir ką apie jį sakytų istorikai, Piłsudskis dėl Vilniaus užgrobimo lietuviams netaps didvyriu.
Nors dėl Piłsudskio lietuviai gal niekada neprieis bendros nuomonės su lenkais, bet lietuviai gali suprasti, kodėl lenkams maršalas yra didvyris Nr.1.
Tas pats ir Armia Krajowa atveju. Lietuviai turi dėl ko ją smerkti, bet lygiai taip pat gali suprasti, ką ši kariuomenė reiškia lenkams ir jų istorijai. Todėl LRT televizija rodė serijalą „Czas honoru“, o tūkstančiai lietuvių žavėjosi jo herojais iš AK.
Tai – universalus raktas. Išrastas prancūzų ir vokiečių, jis atrakina istorinės politikos rūmą ir Vidurio Europoje. Ir nereikia nieko išradinėti. Jo vardas – konsensusas.