Kodėl šiandieninėje Europoje mums reikia demokratijos raumenų?

Pokalbis su Atviros Lietuvos fonde viešinčia Zakia Elvang, Danijos Demokratiscenen organizacijos Valdybos pirmininke, Democracy fitness mokymo vadove, „We Do Democracy“ partnere ir Demokratijos festivalių asociacijos vadove.

Kodėl šiandieninėje Europoje mums reikia demokratijos raumenų?

Demokratija nėra vien tik balsavimas arba institucijų, įgyvendinančių demokratiją, veikla. Demokratija yra mūsų kasdienybė, kiekvieno iš mūsų sprendimai ir veiksmai. Mūsų, kaip piliečių, elgesys. Tačiau tam, kad galėtume būti aktyviais piliečiais, mums reikia treniruoti savo demokratijos „raumenis“. Gera žinia yra ta, kad su šiais raumenimis mes gimstame. Tik jei jų netreniruojame, jie būna silpnoki. Tam mums ir reikia demokratijos fitneso.

Demokratijos įgyvendinimas yra labiau kolektyvinis veiksmas. Gal galėtumėte pasidalinti, ką kiekvienas iš mūsų gali nuveikti individualiai, kad geriau išmankštintų minėtus raumenis?

Reikia įsisąmoninti, kad viskas, ką darome, veikia demokratiją mūsų šalyse. Kiekvienas iš mūsų esame aktyvi ir reikšminga demokratijos dalis. Pagalvokime apie tai, kodėl turime dvi ausis ir tik vieną burną – turime daugiau klausytis. Klausytis skvarbiau, kad išgirstume kitų visuomenės narių požiūrius. Neįsiklausydami tolsime ir tapsime atskirti vieni nuo kitų – prarasime suvokimą, gilesnį supratimą ir empatiją kitų perspektyvoms. Gyvensime savo gyvenimus aidų kamerose ir skirtingos pasaulio dalys nesupras viena kitos. Tada taps labai sunku dalintis sprendimais ir vystyti pasaulį. Reikia įsisąmoninti savo vietą visuomenėje ir daugiau klausytis.

Kodėl demokratijos fitnesas? Papasakokite daugiau apie šią netipinę idėją.

Tai labai paprasta idėja. Ji teigia, kad demokratija yra apie kiekvieną iš mūsų. Norėjome įnešti kažką naujo į Danijos demokratijos festivalį Folkemødet (lietuviškojo diskusijų festivalio „Būtent!” atitikmuo). Pagalvojome, kad negalime tiesiog pravesti dar vienos paskaitos demokratijos tema demokratijos festivalyje. Niekas joje nepasirodys! Taigi nutarėme sukurti kažką aktyvesnio ir smagesnio, ką būtų galima atlikti tiesiog gatvėje, kas nesisietų su demokratijos teorija, bet tiesiogiai liestų kiekvieną žmogų. Kažkas kūrybinio proceso metu juokais pasiūlė: „Kodėl mums to nepadarius kaip fitneso treniruotės?“ Labai gera idėja! Pradėjome žaisti sporto salės ir treniruotės metaforomis, pritaikydami jas demokratijai. Atradome, kad raumenys yra labai gera metafora kompetencijoms ir įgūdžiams. Pirminė projekto versija, pristatyta prieš trejus metus, buvo labai paprasta. Didžiam mūsų nustebimui ji susilaukė didžiulės sėkmės. Į pristatymą susirinko daugybė žmonių ir, nors be galo jaudinomės stovėdami gatvėje su fitneso kepurėlėmis pro šalį einant ministrams, atsiliepimai, kurių sulaukėme, buvo puikūs. Skirtingos visuomenės grupės buvo vienodai patenkintos dalyvavimu renginyje. Tuomet nusprendėme, kad galime šį projektą vystyti toliau.

Ar šis modelis veikia ir jūsų asmeniniame gyvenime?

Manau, kad taip. Tai padėjo man sustiprinti savo, kaip pilietės, sąmoningumą. Nes net aš, baigusi politikos mokslus, sunkiai galėjau ištverti teorines kalbas apie demokratijos reikšmę. Teorinis lygmuo taip pat labai svarbus, bet turiu pripažinti, kad prieš pradedant Demokratijos fitnesą buvau šiek tiek nuo tos temos nutolusi. Tai buvo nemenko sieksnio distancija, bet kai pradėjau su tuo dirbti praktiškai, tai įsismelkė į mano kūną, tapo fiziniu dėmeniu. Pavyzdiui, kai treniruojame dėmesingo klausymosi raumenį, tai mokomės ne tik tam tikro metodo, bet ir mankštiname ausis. Taip demokratija priartėja prie kiekvieno fiziškai!
Dabar turime daugiau kaip 130 demokratijos fitneso trenerių iš 13 šalių. 13-oje šalių reguliariai vyksta šios unikalios treniruotės.

Išskirkite tris pagrindinius demokratijos raumenis.

Vienas iš jų yra dėmesingas klausymasis, antrasis – empatija, trečiasis – aktyvumas. Pagalvokite patys – mes ne „mąstome“ demokratiją ar „jaučiame“ demokratiją, mes ją „vykdome“. Didžioji mano darbo dalis sukasi apie veiklos vystymą, piliečių įgalinimą ir aktyvumo skatinimą. Turime daugiau dalyvauti visuomeniniame gyvenime ir kaip piliečiai prisiimti tvirtesnę poziciją. Man demokratija yra susijusi būtent su darymu, o ne laukimu, kol „pasidarys“.

Kokia demokratijos padėtis Danijoje?

Pagal Transparency International ir antikorupcijos rodiklius, Danijos reitingai  aukščiausi. Bet tuo guostis nereikėtų, nes šie rodikliai matuoja tik „kietąją“ korupciją: pinigų perdavimą ir panašiai. Jei matuotume „minkštąją“ korupciją –  keletą problemų tikrai turime.

Nepotizmas?

Taip. Taip pat mes neturime, pavyzdžiui, įstatymo dėl ministrų, kurie palieka parlamentą. Baigę darbą parlamente, jie, be jokių sunkumų, gali gauti labai aukštą poziciją privačiame sektoriuje. Labai lengvai iš finansų ministro galima tapti pagrindiniu fondų investuotoju – o tai yra korupcija. Turėtume apie tai kalbėti garsiau.
Yra ir kita pusė: Danija Europoje yra labai gerai vertinama pagal aukštą visuomeninio aktyvumo, dalyvavimo lygį. Turime bene jauniausius žmones pasaulyje, su aukščiausio lygio kompetencijomis dalyvaujant valstybės reikaluose, bet taip pat žemą jų pasitikėjimo savimi lygį. Turėdami visas kompetencijas dalyvauti, neretai jie pasirenka pasyvumą. Taigi galima sakyti, kad tuo pačiu metu mes laikomės ir gerai, ir nelabai gerai. Dėl to man taip įdomu dirbti su demokratija.
Prieš keletą metų Norvegijos mokslininkai klausė žmonių, kaip jie apibūdintų demokratiją. Buvo gauta 311 skirtingų apibūdinimų! Tai rodo, kad tikrai sunku paaiškinti, kas tai yra! Noriu pasakyti, kad demokratija yra tam tikra sistema, kuri remiasi daugybe skirtingų komponentų. Todėl negalime stiprinti tik vieno iš jų, turime daryti daugybę dalykų vienu metu. Reikia įsižiūrėti ir įsivardyti, kurios dalys veikia puikiai, kurios – ne. Tai pat demokratijos raumenų treneriui reikia nuolat prisitaikyti ir tobulėti, nes demokratija nėra statiškas ar baigtinis dalykas.
Ta demokratija, kuri Danijoje buvo kurta prieš du šimtus metų, buvo be balsuojančių moterų, be politinių partijų, sąjungų. Ar galime sakyti, jog tai buvo demokratija, kaip ją suprantame šiandien? Ne, bet keletą demokratijos komponentų ji turėjo. Net ir žiūrint iš perspektyvos, demokratija yra nuolatinės kelionės dalis.

Jūs esate viena iš pagrindinių piliečių asamblėjos kūrėjų Danijoje. Ką galite apie tai papasakoti? Ar linkėtumėte to imtis ir Lietuvai?

Galiu tik paklausti savęs: kodėl niekas man apie piliečių asamblėją nepasakė anksčiau? Visos valstybės turi per mažą politinių partijų skaičių.  Nesvarbu, kokias geras intencijas turėtų politikai ir kiek gerų sprendimų  bedarytų, jie vis tiek neatstovauja mums. Jie reprezentuoja labai ribotą kiekį žmonių. Dažniausiai tai vyrai su aukštuoju išsilavinimu, dauguma iš didelių miestų. Tai yra baltieji, dėvintys kostiumus. Kur juodaodžiai? Kur jaunimas? Kur homoseksualai? Kur namų šeimininkės? Kur mes? Politikai mūsų visų nereprezentuoja.

Kitas svarbus dalykas – mums reikia būti kolektyviems, bendradarbiauti ieškant geriausių sprendimų visuomenei. Politikai mums neatstovauja, o sėdi uždaruose kabinetuose ir priiminėja gudrius klimato kaitos, pasitikėjimo, finansinės, nelygybės krizės sprendimus. Žinoma, jie gali tai daryti, bet mums reikia daugiau balsų, smegenų, širdžių, rankų šioms problemoms naikinti. Piliečių asamblėja yra lengvas metodas tai suorganizuoti, nes viskas, ką reikia padaryti, tai surengti susitikimą, užtikrinantį, kad susirinkę žmonės atitiks visas demografines visuomenės grupes. Antra, reikia pasistengti, kad susirinkimo procesas būtų gerai apmąstytas ir sklandus. Ir ne paskutinės svarbos yra kokybiškai pateikiamos žinios, kurias pristato įvairių sričių ekspertai pagal aptariamų klausimų temą. Asamblėjoje dalyvaujantys piliečiai nėra tiesiog apklausiami išsakyti nuomonę kokia nors tema. Jie išdėsto savo nuomonę po to, kai išklauso ekspertinių pristatymų, yra įvedami į temą ir turi laiko pamąstyti apie klausimą. Ir tik permąstę ir išklausę kiekvienos grupės atstovų nuomonę, pasitarę vieni su kitais, priima sprendimą. Galime tik džiaugtis, kad rezultatai, kuriuos gauname, rekomendacijos, kurių sulaukiame iš piliečių asamblėjos, būna tikrai aukštos kokybės. Žmonės Kopenhagoje yra mielai reflektuojantys, dažnai asamblėjose dalyvauja ir pražilusios ponios, ir jauni žmonės, motinos, ką tik sutramdžiusios bėgiojančius vaikus. Tai tikri Kopenhagos žmonės, ir tai atsispindi jų nutarimuose.

Kokia dabartinės asamblėjos tema?

Kopenhagoje labai aktuali tema yra automobilių eismo mažinimas. Miesto tarybos nariai nusprendė, kad jie nori sumažinti mašinų eismą mieste 40 – 75 %, o tai yra tikrai daug. Todėl taryba paklausė piliečių: ar galėtumėte padėti įsivaizduoti, kaip galėtų atrodyti Kopenhagos ateitis, jei turėtume mažiau automobilių? Kaip tai veiktų ir kaip atrodytų miestas? Ką reikėtų daryti su erdve, atsiradusią pašalinus automobilius (atsirastų 12-13 tūkst. m2 laisvo ploto)? Ką daryti su automobilių stovėjimo aikštelėmis? Kai kurie žmonės galvoja, kad galėtume įrengti daugiau kavinių, tačiau kiti sako: ne, mes nebenorime daugiau vakarėlių, miestas ir taip jau pakankamai triukšmingas. Ar turėtume panaudoti erdvę medžiams, ar įrengti daugiau žaidimų aikštelių? O gal turėtume uždaryti gatves? Dar vienas dalykų, kurį aptarinėja piliečių asamblėja, yra turizmo įstatymų griežtinimas. Svarstoma, kaip išvengti „miesto paskandinimo“ turistų minioje problemos, kokią jau turi Barselona ar Amsterdamas. Taigi politikai klausia savo piliečių nuomonės ir supranta, kad atsakymas, kurio jie sulauks, nebūtinai bus toks, kokio tikimasi, bet tai bus organiškas miesto atsakymas!
Dirbau su daugybe piliečių įtraukimo projektų ne tik Danijoje, bet ir kitose šalyse, ir galiu pasakyti, kad tai yra tikrai išmintinga ir teisinga ateities kryptis.

Foto: Gabija Jakimavičiūtė

Rėmėjai ir partneriai