Kodėl ALF atsikuria?

Kategorijos: ĮvykiaiPaskelbta: 2017 balandžio 2

 

(Prof. dr. Justino Žilinsko kalba spaudos konferencijoje BNS, 2017 m. balandžio 18 d.)

ALF atsikuria sudėtingu laiku.

Nesinori šio laikmečio vadinti „krize”, nes panikos šūksnių ir taip pakanka. Bet tai, kad ir Lietuva, ir visas likęs pasaulis įsiaudrinę, įsijautrinę – faktas. Įsisupę sūpynėse, nuo kurių galima ir pakilti skrydžiui, ir nulėkti į prarają.

Galbūt todėl aplinkui tiek daug rėkimo ir tiek mažai klausymo, toks įprastas tampa sudėtingiausių problemų primityvinimas, dažnai atmetant rimtą analizę. Uždarumas, naujos sienos, „stipri ranka“ garsiai ir aktyviai siūloma kaip receptas nuo visokio – kartais tikro, o kartais menamo – blogio, kuris ištiko pasaulį.

Žmonija tarsi nebenori atminti pamokų, kuo baigiasi uždarumas, vienų prieš kitus išaukštinimas, nenoras suprasti ir įsiklausyti. Ši banga nepalieka nuošalyje ir Lietuvos.

2008 metais, kai ALF sustabdė savo veiklą, atrodė, kad istorija artėja prie laimingos pabaigos, kad jau esame saugūs, vertinami ir pakeliui į garantuotą klestėjimą. Bet šios iliuzijos pasirodė apgaulingos. Per daugiau nei 25-erius Nepriklausomybės metus pasiekėme neįtikėtinai daug, bet visgi nesukūrėme visuomenės, kurioje rastų vietą ir dauguma, ir mažumos, kurioje būtų gerbiamas kiekvienas jos narys, kuri žavėtų įvairove, bet tuo pačiu būtų darni ir solidari – ir ekonomiškai, ir kultūriškai, ir tiesiog bendražmogiškai.

Turime nuskurdusią, nelaimingą ir neretai vietinių kunigaikštukų užvaldytą provinciją, didžiuosius miestus, kontrastais vis labiau badančius akis, ir turime piliečius, kurie dažnai jaučiasi bejėgiais, tad mėtosi nuo vieno prie kito gelbėtojo, skuba palikti savo šalį ar net, baisiausia, gyvenimą.

Ir kai uždarumas ar dirbtinė vienovė pagal vieną kurpalių yra siūloma kaip išeitis – aišku, kad laikas veikti. Veikti ramiai ir dalykiškai. Veikti visomis priemonėmis: telkiant nevyriausybinį sektorių, imantis konceptualios problemų analizės, siūlant alternatyvas pigių ir primityvių sprendimų receptams, pagrindžiant ir parodant, kad atviros ir darnios visuomenės – klestinčios visuomenės.

Turbūt niekas neįvardytų nei vienos Europos valstybės, kuri klestėjimą pasiekė 20 ar 30 metų vedama vieno „lyderio“, buvo „sutvarkyta“ tvirtos rankos, tai rankai nepridarius papildomų rūpesčių kaimynams ir pasauliui. Europos tradicija – demokratijos, diskusijos, teisės viešpatavimo ir asmenybės įgalinimo tradicija. Atviros Lietuvos fondas atsikuria kaip nuoseklus ir aktyvus šios tradicijos advokatas, rėmėjas ir plėtotojas.