Vox populi XXI a. Lietuvoje: „Didžiausia svajonė – laisvė“

S. Adomavičiūtė ir M. Ališauskienė. Linos Fisheye nuotrauka.

Atviros Lietuvos fondo vadovė Sandra Adomavičiūtė ir valdybos pirmininkė Milda Ališauskienė 2017-04-22 LRT Radijo laidai „Kultūros savaitė“ plačiau atskleidė ALF atkūrimo aplinkybes, pasidalijo naujausiais įspūdžiais vykdant ir planuojant 2017 m. Fondo veiklas. Pabrėžta, kad atsinaujinęs ALF nėra ir nebus finansinės paramos skirstytojas: turėdamas gerokai mažesnį biudžetą nei kada nors anksčiau, jis sieks nors mažų, bet konkrečių pokyčių Lietuvos politikoje, ekonomikoje, sociokultūriniame lauke. Vienas neatidėliotinų uždavinių – stiprinti visuomenės atsparumą, pradedant nuo teisinės ir psichologinės pagalbos probleminiuose regionuose, vadinamose užgrobtose savivaldybėse. Šią misiją iliustruoja S. Adomaviiūtės asmeninis įspūdis: žmonės ALF prašo skubios pagalbos siekiant… laisvės; LAISVĖ kai kur Lietuvoje tebėra didžiausia svajonė.

Olf.lt trumpai atpasakoja pokalbį ir siūlo jo pasiklausyti.

1990-aisiais, kai kūrėsi ALF, buvo istoriškai labai palankios aplinkybės: vektorius buvo nukreiptas į Europą, Lietuvai buvo labai svarbu į ją patekti su visom iš to išplaukiančiom pasekmėm, Europa buvo „ant bangos“. Ar šis laikas, kai ALF atsikuria, irgi toks?

M. A.: Dabar mes vėl priartėjome prie tokio istorijos taško, kuriame turime apmąstyti pasiekimus ir konstatuoti nerimą keliančias problemas, kviesti visuomenę kalbėtis ir ieškoti bendrų sprendimų.

S. A.: Idėja atkurti ALF pradėjome gvildenti dar 2015 metais, prieš „Brexit“ ir prieš kitus didžiuosius pasikeitimus Europoje, neramumus Lenkijoje, Vengrijoje. Tačiau manome, kad šis fonas tik sustiprina arba patvirtina poreikį, pateisina mūsų idėją atnaujinti ALF veiklą. Nors pradžioje težiūrėjome į savo, tai yra Lietuvos, vidaus politinę, socialinę, ekonominę situaciją.

M. A.: Sustabdant ALF veiklą 2008 m. būta daug optimizmo: pamatai pilietinės visuomenės kūrimui sudėti, nuveiktas milžiniškas darbas, įgyvendinta daug programų, įkurtos nevyriausybinės organizacijos. Bet jau 2009 m. kilusi socioekonominė krizė ir kiti pokyčiai parodė, kad Lietuvos visuomenė nors ir pakankamai atvirėjanti, laisvėjanti, bet vis dėlto jai trūksta atsparumo – gebėjimo įsivardyti problemas ir jas spręsti. Dabar socialinio teisingumo, socialinės atskirties, nelygybės, nepasitikėjimo valstybės ir savivaldos valdžios institucijomis temos vis dar aktualios. Norėtume su įvairių visuomenės grupių atstovais ieškoti bendro požiūrio taško. Nors suprantame, kad šiuolaikinėje visuomenėje vienintelio požiūrio nėra ir neturi būti, vis dėlto sieksime diskusijos, polilogo kultūros.

S. A.: Ir ne tik diskutuosime. Numatėme veikti trim kryptimis.

Kokie bus konkretūs žingsniai?

S. A.: ALF dabar neturi tiek daug lėšų kaip ankstesnis Fondas. Tačiau matydami, pavyzdžiui, kad trūksta teisinių ir psichologinių paslaugų, galime organizuoti tokią pagalbą. Visuomenės atsparumas – vienas svarbiausių tikslų. Norėtume, kad, kaip sakoma, labiau prakutę visuomenės nariai, susikūrę tvirtesnį pagrindą po kojomis, paremtų kitus. Yra tyrimų, tendencijos aiškios: Lietuvoje yra vietų, kur žmonės užgožti ir negali net laisvai pasisakyti.

M. A.: Trūksta net ir fizinės erdvės susitikti, nėra tokios vietos, kur susitiktų tas, kuris gali paremti ir kuriam reikia paramos: jie gali gyventi vienas šalia kito ir apie vienas kitą nežinoti. Manome, kad Lietuvoje verslas pakankamai išplėtotas ir gali atsigręžti, labiau gilintis į vietos gyventojų problemas.

S. A.: Yra tokių gerų pavyzdžių. Antai, Naujoje Akmenėje žmogus, grįžęs iš užsienio, stiprina vietos bendruomenę, padeda kurtis, tarsi tvarkytis savo kiemą. Kai susitvarkai savo kiemą, gali jau padėti ir kaimynui.

M. A.: Konkretus ALF veiksmas bus rugsėjį organizuojamas „Idėjų festivalis“: ten kviečiame ir tikimės pamatyti žmones iš daugelio regionų. Galbūt būtent ten padėsime tiems, kurie turi idėjų ir ieško paramos.

Vykdome lauko tyrimus ir matome, kad padėtis yra tikrai sunki. Yra savivaldybių, kurios išties užvaldytos. Sykį būdama tokioje išvykoje užsirašiau citatą, kuri, manau, turėtų mane vežti dar ilgai: žmonės Lietuvoje, XXI amažiuje, 2017 m. balandžio mėnesį sako, kad laisvė yra didžiausia jų svajonė. LAISVĖ. Apie ką mes kalbame?.. Iššūkių iš tikrųjų yra daug.

S. A.: Kita mūsų veiklos kryptis – viešosios politikos analizė. Ir pirmas žingsnis sprendimų link – steigiamas naujas politikos analizės centras, kuris turėtų apjungti įvairius ekspertus, analitikus, kurie teiktų sprendimus, pasiūlymus.

M. A.: Tarkime, įvardyti, kodėl iš Lietuvos išvažiuoja žmonės. Juk matome statistiką: priežastis ne ta, kad vidutinis atlyginimas skiriasi 100 eurų, nes iš Estijos tiek neišvažiuoja. Tenka žvelgti giliau ir savikritiškai įvertinti situaciją.

Tačiau kaip pasieksite žmones regionuose? Kai kur esama tokio autoritarizmo, kad žmonės įbauginti ir neturi vietos kur burtis.

S. A.: Šiuo metu mes vykdome lauko tyrimus ir matome, kad padėtis yra tikrai sunki. Yra savivaldybių, kurios yra – taip, užvaldytos. Sykį būdama tokioje išvykoje užsirašiau citatą, kuri, manau, turėtų mane vežti dar ilgai: žmonės Lietuvoje, XXI amažiuje, 2017 m. balandžio mėnesį sako, kad laisvė yra didžiausia svajonė. LAISVĖ. Apie ką mes kalbame?.. Iššūkių iš tikrųjų yra daug.

Taigi tai nebus paramos fondas, grantų paskirstymas. ALF funkcijos išsiplečia ir kinta, o koks jo finansavimas?

Jei anksčiau veikusio ALF lėšos prilygdavo Kultūros ministerijos metiniam biudžetui, tai dabartinio ALF lėšos galbūt siekia ministerijai pavaldžios nedidelės institucijos biudžetą.

S. A.: Gavome dalinį finansavimą pirmiems trejiems metams. Pagrindinis uždavinys – užtikrinti įgyvendinimą programoms, už kurias tiesiogiai atsakingas ALF. Atsparios visuomenės atveju, turime ne patys vieni tiesiogiai finansuoti bendruomenes, o pritraukti daugiau rėmėjų ir partnerių, sutelkti bendrą poreikį realiai padėti. Taip pat skirsime lėšų Europos idėjos svarstymams: kai Europoje susiduriama su rimtais saugumo ir atvirumo iššūkiais, nenorime likti nuošalyje. Turimos lėšos nėra didelės. Kaip mes patys sakome, jei anksčiau veikusio ALF lėšos prilygdavo Kultūros ministerijos metiniam biudžetui, tai dabartinio ALF lėšos galbūt siekia ministerijai pavaldžios nedidelės institucijos biudžetą. Trejus metus planuojame gauti vidutiniškai 700 000 dolerių kasmet. Pinigus išsidalyti ar, kaip kartais kalbama apie Europos struktūrinę paramą, įsisavinti lėšas būtų labai paprasta. Tačiau siekiame, kad kiekvienas doleris ar euras būtų tikslingai išleistas.

Ar buvo lengva įtikinti George Sorosą vėl teikti paramą Lietuvai?

S. A.: 2016 m. parengėme ir jam išsiuntėme veiklos strategiją. Tai padarėme rugsėjo 29 d. Ir jau 30 d. gavome atsakymą: „Taip, mes – už.“ Galbūt išduosiu nedidelę paslaptį pasakydama, kad spalio 16 d. G. Sorosas buvo atvykęs į Vilnių su mumis susitikti, ir mes dar kartą pagrindėme poreikį atkurti ALF.

M. A.: Be abejonės, G. Sorosas pats mato situaciją Rytų ir Vidurio Europoje, ir tendencijos tikrai neramina. ALF  yra kaip niekada aktualus. Tai yra erdvė, kur galima laisvai kalbėtis. Pirmasis ALF viešas renginys – balandžio 27 d. vyksianti diskusija „Europos svajonės likimas“. Kviečiame visus dalyvauti.

Pokalbio LRT Radijo laidoje „Kultūros savaitė“ įrašą klausykite čia: