Simona Merkinaitė. Apie vidurio kelio paieškas
Per Holokaustą žydus gelbėję žmonės dažnai nesugeba atsakyti, kodėl tam ryžosi. Jie dažnai apeliuoja į žmogiškumą, į norą išlaikyti žmogiškos tvarkos pojūtį, kuomet viskas aplinkui virto chaosu. Ir priešingai – aiškių argumentų už gelbėjimą artikuliavimas būdingas apsišaukėliams, kurie puikia skirdami gėrį nuo blogio, nebuvo pajėgūs šios skirtis pritaikyti praktiškai. Gelbėjimo istorijos – vienas ryškiausių pavyzdžių, atskleidžiančių žmogiškojo pasaulio sudėtingumą. Sprendimai ir jų motyvai lieka ne visiškai skaidrūs jų autoriams netgi tuomet, kai likusiam pasauliui jie tapę gėrio ar teisingumo simboliu. Todėl atrodo arogantiška ir neatsakinga manyti, jog vienas iš politinio pasaulio pasaulėvaizdžių pajėgus atskleisti žmogiškojo, suteikti politinio pasaulio prasmę ar pasiūlyti aiškiais gaires praktikai.
Šiandienis manicheizmas atitraukia nuo praktinio pasaulio, politiką perkelia į ideologinių kovų lygmenį, kuriame faktai tampa laisvai pasirenkami ir paaukojami dėl politinių vizijų. Taip erdvė, kurioje įmanoma ieškoti balanso tarp skirtingų pozicijų, tarp įvairių argumentų ir motyvų, pavojingai traukiasi.
Gelbėtojų pavyzdys atskleidžia kaip vienas žmogus pajėgus sukurti stebuklą – dovanoti gyvybę tada, kai aplinkybės diktuoja visiškai priešingą elgesio modelį. Šiandien individualizmas kaltinamas dėl Vakarų politinės krizės – naujų populistinių jėgų iškylimo, apolitiškumo ar rūpesčio bendruoju gėriu stokos. Vietoje individualizmo paprastai pasiūloma kokia nors bendrumo forma, kurios saugojimas ir puoselėjimas suvokiamas kaip vienintelis realus egoizmo, nihilizmo ir apolitiškumo persunktoms visuomenėms. Būtent asmens savarankiškumo paneigimas buvo vienas iš nacistinės propagandos tikslų.
Hitleris vieninteliu prasmingu individo gyvenimu matė jo gebėjimą ir pasirengimą prisidėti prie rūšies išlikimo kovos ir gerovės. Suvokusi save tik per priklausomybę grupei, per jos tikslus ir jos dvasią, didžioji masė žmonių tampa apatiška nusikaltimui ir tironijai, nes didžioji dauguma ima elgtis taip, kaip kiti.
Tuo tarpu asmens laisvės gynėjai demonstruoja lygiai tokį patį ideologinį angažuotumą. Savo misiją redukavę į žmogaus gynimą nuo bet kokio (įskaitant valstybės) kišimosi į asmeninę erdvę, jie dažnai pamiršta, jog būtent valstybė, o ne individas yra teisių ir laisvių garantas. Valstybė turi svertus, kurie leidžia užtikrinti kiekvienam piliečiui asmeninę erdvę veikti savarankiškai ir laisvai, šią erdvę apsaugant nuo išorės spaudimo ir elgesio modelių primetimo. Tik valstybė pajėgi garantuoti kasdienybės stabilumą ir tvarkos pojūtį, apie kurio ilgesį dažnai kalba į karo chaosą patekę žmonės. Toks stabilumas randasi iš visuotinai galiojančių įstatymų ir bendrų taisyklių visumos. Ši visuma nubrėžia ribas santykiuose tarp piliečių, įgalina juos veikti individualiai ir išvien su kitais, leidžia susiformuoti tarpusavio pasitikėjimu, įsipareigojimu ir atsakomybe pagrįstiems santykiams.
Dauguma mūsų norime tikėti, jog atėjus pasirinkimo momentu, pajėgsime vadovautis savo vidiniu moralės principu. Tačiau faktas, jog Holokausto istorijoje daugiau budelių ir tik pavieniai gelbėtojai byloja, kad taip nėra. Destrukcija ir nusikaltimai žmogiškumui pasiekia neregėtą mąstą ten, kur nebelieka žmonių santykius reguliuojančio įstatymo, saugančio potencialas aukas ir baudžiančio budelius. Valstybės pajėgumas pasirūpinti žmonių gerove, švietimu ir saugumu yra saugiklis, padedantis apsaugoti piliečius nuo radikalaus pasirinkimo tarp savosios egzistencijos ir žmogiškumo. Valstybės institucijų, programų ar politinio elito kritika yra laisvos visuomenės pagrindas. Tačiau šiandien politinių elitų demonstruojama nepagarba Konstitucinei santvarkai bei teisinės viršenybės principui, kurios apraiškas matome Lietuvoje, Vengrijoje Lenkijoje ar netgi JAV, paplauna stabilios žmonių kasdienybės pamatus ir kartu atveria kelią konfliktams, kurių sprendimas – stipresniojo jėgos įtvirtinimas.
Būtina ieškoti balanso tarp individo ir bendruomenės, tarp valstybės galių ir piliečių teisių, o ne kritikuoti individo laisvę vien kaip apolitiškumo ir egoizmo šaltinį. Tuo pačiu svarbu nesimesti į kitą kraštutinumą ir individo laisvę matyti tik kaip radikalų išsivadavimą iš natūralių žmogiškųjų ryšių su šeima, bendruomene ar valstybe. Imanuelio Kanto manymu, gebėjimą skirti moralumą nuo nemoralumo žmogui teikia prigimtis ir dėl to gėris nereikalauja išorinių veiksnių. Tačiau moraliu žmogus gali būti tik gyvendamas tarp kitų, praktikuodamas savo vidinę nuostatą viešai, taigi – gyvendamas tam tikroje santvarkoje. Galima spėti, jog būtent į tokios, žmonių tarpusavio santykiai sukuriamos tvarkos ilgesį referuoja gelbėtojai.
Šiandien ypatingai trūksta balanso tarp požiūrio į individą, kaip gėrio ir kartu egoizmo šaltinį; tarp tradicijų tęstinumo tuo pačiu neignoruojant, jog laikas reikalauja pokyčių; tarp būtinybės ginti valstybės suverenumą ir jos interesus suvokiant, kad atsiribojus nuo likusio pasaulio apskritai, grėsmė kyla pačioms valstybėms. Būtina grįžti prie esminės demokratijos veikimą užtikrinančios idėjos, jog politika nėra vien kova tarp individo ir bendruomenės, saugumo ir laisvės, ekonominės naudos ir bazinio teisingumo idėjų. Greičiau demokratija randasi ten ir tuo momentu, kai ieškoma balanso tarp šių dalykų.
