Iš Amsterdamo ir Niujorko – linkėjimai atgimimo proga

Kategorijos: Įvykiai, Nuomonės ir pozicijosPaskelbta: 2017 balandžio 2

Atgimęs Atviros Lietuvos fondas be kita ko siekia tapti ir jaunųjų Lietuvos intelektualų saviraiškos, profesionalios kūrybos, progresyvių veiklų erdve.

Neatsitiktinai 2017 m. balandžio 18 d. Atviros Lietuvos fondo oficialiame atidaryme buvo parodyti „videolinkėjimai”, kuriuos specialiai ALF sukūrė ir atsiuntė užsienyje studijuojantys doktorantai: poetė, filosofė Aušra Kaziliūnaitė ir kino kritikas Lukas Brašiškis.

Olf.lt rekomenduoja ir perskaityti, ir pamatyti jų komentarus-sveikinimus.

 

Dokt. Aušra Kaziliūnaitė:

„Aštuonis mėnesius studijuoju Amsterdame, tad turėjau neeilinę galimybę stebėti pasiruošimą Nyderlandų rinkimams.

Į akis krito vienas svarbus skirtumas: jei lietuvių rinkėjai gana nenoriai kalba apie savo simpatijas vienoms ar kitoms partijoms ir dažnai net savo artimiesiems neatskleidžia, už ką ketina balsuoti, tai olandai labai mielai kalba apie tai, už ką ketina balsuoti. Ir ne tik kalba: prieš rinkimus vaikštant Amsterdamo gatvėmis gyventojų languose – tiek kotedžų, tiek butų languose – buvo galima pastebėti nemažai plakatų, skatinančių balsuoti už vieną ar kitą politinę partiją.

Lietuvoje būtų sunku įsivaizduoti tokią situaciją.

Nors mūsų šalis jau daugiau nei ketvirtį amžiaus yra laisva valstybė, vis dėlto sovietmečio paveldas yra dar gana gajus. Sovietmečiu, kaip žinome, egzistavo viena nerašyta tiesa, kuriai prieštaraudamas žmogus galėjo užsitraukti įvairias represijas ir susidorojimą.

Nors jau seniai taip nebėra, vis dėlto ta keista baimės estafetė yra perduota ir toliau egzistuoja mūsų šalyje. Kažkuria prasme, šių dienų Lietuvoje vis dar galima atrasti sovietmečio politinių baimių ženklus. Vienas ryškiausių ženklų – tai baimė išsiskirti, baimė neatitikti vienai tiesai. Tačiau vienos tiesos dabar jau net nebėra ir negali būti, nes šis laikas yra nuomonių pliuralizmo laikas.

Tai yra viena pagrindinių priežasčių, dėl kurių Lietuvoje dabar yra įsitvirtinęs apolitiškumas: „vienos tiesos” paslaptis garantuoja jos totalumą, grėsmingumą.

Todėl situacija dar keistesnė: jei sovietmečiu viena tiesa, kuriai viešai negalima prieštarauti, buvo gana griežtai apibrėžta, tai šiais laikais ji, būdama neapibrėžta ir nujaučiama tik nuojautų lygmenyje, tampa paslaptimi. Susiklosto tokia situacija, kai žmonės iš inercijos bijo prieštarauti vienai tiesai, bijo išsiskirti; bet kadangi viena tiesa yra tik numanoma, yra tapusi paslaptimi, tai bet koks politinis sakymas ar išraiškos forma galėtų jai prieštarauti, nes net nežinoma, kokia ta tiesa šiuo metu yra.

Man atrodo, tai yra viena pagrindinių priežasčių, dėl kurių Lietuvoje dabar yra įsitvirtinęs apolitiškumas: „vienos tiesos” paslaptis garantuoja jos totalumą, grėsmingumą, ir bijoma išreikšti bet kokią politinę nuomonę garsiai, – vien dėl to, kad tai darydamas tu išsiskirtum iš visų kitų, kurie tyli.”

 

Dokt. Lukas Brašiškis:

„Jau trečius metus studijuoju ir dėstau Niujorko universiteto kino studijų doktorantūros programoje. Įrašo metu esu Washington Square parke, kuris neoficialiai vadinamas Niujorko universiteto studentų parku. Didelė parko lankytojų dalis – akademinė bendruomenė: studentai, dėstytojai, universiteto darbuotojai; be abejo, jį mėgsta ir menininkai, ir pailsėti ateinantys miestiečiai.

Kalbant apie universiteto bendruomenę, ji, kaip galima įsivaizduoti, Niujorko universitete aprėpia įvairiausių tapatybių, tautybių, interesų plačiausią spektrą. Ši įvairovė, jos buvimas, kaip žinia, ir yra atviros Jungtinių Valstijų visuomenės požymis.

Į klausimą „kas yra atvira visuomenė?“ būtų galima atsakyti įvairiais būdais. Šįkart pasiremsiu savo gyvenimo Niujorko mieste patirtimi.

Užuot diskutavę, kas, kaip ir kiek moka už nuomonės raišką, niujorkiečiai nelyginant menininkai tiesiog kuria savo protestą, singuliariai reikšdami savo nuomonę ir taip dalyvaudami demokratiniame procese.

Kas atsitinka, kai atvirai visuomenei kyla grėsmė? Kas atsitinka, kuomet bandoma ją nuslopinti?

Iš patirties galiu sakyti, kad mano universiteto akademinė bendruomenė labai atspari tokioms grėsmėms. Ar tai būtų policijos neteisybė juodaodžių studentų atžvilgiu, ar LGBT teisių pažeidimai, ar tiesiog studentų iš musulmoniškų šalių teisės keliauti panaikinimas, ar galiausiai nesiskaitymas su klimato kaitos problemomis, – visais atvejais studentai ir dėstytojai, darbuotojai išreiškia savo pilietinę bei politinę pozicijas. Užuot diskutavę, kas, kaip ir kiek moka už nuomonės raišką, niujorkiečiai nelyginant menininkai tiesiog kuria savo protestą, singuliariai reikšdami savo nuomonę ir taip dalyvaudami demokratiniame procese.

Būtent toks laisvas nuomonės ir politinės pozicijos reiškimas man asocijuojasi su atvira ir kritiška visuomene.

Visuomenės, kuri žino savo teises ir supranta būtinybę jas ginti, stiprėjimo linkiu ir savo šaliai.

Šiuo sudėtingu geopolitiniu laikotarpiu, augant ant ksenofobijos ribos balansuojančioms politinėms jėgoms įvairiose Europos šalyse, tikiu, kad atsikuriančio Atviros Lietuvos fondo veikla sustiprins Lietuvos visuomenės atsparumą.”