Apie lenkiškas grėsmes ir jų užkardymą

http://kurierwilenski.lt nuotr.

Neseniai Šalčininkuose buvo surengtos pratybos, kurių metu mokytasi atremti vadinamųjų „žaliųjų žmogeliukų“ išpuolius prie valstybės sienos.

Pagal pratybų scenarijų, Lietuvai nedraugiškos „Udijos“ valstybės specialiosios pajėgos rengėsi užimti kai kuriuos vietos valstybinių institucijų padalinius, atsiskirti nuo Lietuvos ir paskelbti nepriklausomą „Šalčininkų liaudies respubliką“.

Po pratybų vidaus reikalų ministras Eimutis Misiūnas nuogąstavo dėl Šalčininkų gatvėje „žaliuosius žmogeliukus“ mačiusių gyventojų vangios reakcijos. Ministras stebėjosi, kad žmonės nesikreipė pagalbos į juos tuo metu „trolinusias“ valstybines institucijas.

Šis straipsnis buvo pradėtas rašyti dar iki įvystant minėtoms pratyboms.

Liūdna, kad jos tapo iliustracija daugeliui straipsnyje išsakytų teiginių. 

 

Grėsmė kaip pavojus ir bausmė

Grėsmių užkardymas drausminant ir baudžiant veda į užburtą ratą, iš kurio ištrukti sunkiau nei į jį patekti – bijodami musės, ją imame drausminti taip, lyg ji būtų dramblys. Baimės akivaizdoje siekiame padaryti viską, kad kuo greičiau vėl pasijustume saugūs. Dažnai to siekiame ne spręsdami problemą iš pagrindų, o pasirinkdami lengvesnį kelią ir kovodami su problemos simptomais.

Visgi tam, kad nebijotume patys ir negąsdintume kitų, pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, kiek grėsmės, kurių bijome, kurias siekiame drausminti, yra pagrįstos, kiek jos yra mūsų pačių susikurtos ar paveldėtos. Tai sunkesnis, tačiau kur kas produktyvesnis kelias. Tautinės mažumos kartais įvardijamos, kaip grėsmė šalies saugumui. Ir nors lenkų ponų laikai – praeitis, tačiau grėsmingo lenko įvaizdis mūsų kultūroje yra įsiskverbęs taip giliai, kad siekia net tokias, iš pirmo žvilgsnio, atokias vietas, kaip Didysis lietuvių kalbos žodynas.

Grėsmė gali reikšti mums gresiantį pavojų ir iš jo kylantį baimės jausmą. Tačiau ji taip pat gali reikšti prevencinę bausmę tiems, kuriuos mes suvokiame kaip grėsmę sau. Nesunku pastebėti, kad grėsmė yra paradoksali.

Kad neatrodytų, jog visi čia aptariami dalykai yra kažkokie įmantrūs svaičiojimai, štai – mažas pavyzdys. Vilniaus rajono taryba neseniai priėmė sprendimą suteikti vienai iš Pūstalaukio kaimo gatvių žinomo Lietuvių kilmės Lenkijos rašytojo bei režisieriaus Tadeuszo Konwickio vardą. Vyriausybės atstovė Vilniaus apskrityje Vilda Vaičiūnienė suabejojo dėl jo nuopelnų Lietuvai ir panoro ištirti, ar sprendimas suteikti jo vardą gatvei „nepažeidžia viešosios tvarkos“. Jei ponia Vilda būtų perskaičiusi nors vieną T. Konwickio knygą, tai 2009 m. prezidento Valdo Adamkaus Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro Kryžiumi apdovanoto rašytojo nuopelnai Lietuvai vyriausybės atstovei nebūtų kėlę nepagrįstų baimių.

 

Kas blogai su klausimu „kaip vertinate V. Putiną?“

Nuo stereotipų siekiame vaduotis mokslo pagalba. Tačiau kartais prikuriame naujų prietarų. Tarkime, koks nors tyrimų institutas užsako visuomeninę apklausą, kurios tikslas – vidinių ir išorinių grėsmių analizė. Apklausos dalyviams pateikiamas klausimas „kaip vertinate Vladimirą Putiną?“ Ką galime sužinoti iš tokio klausimo? Kaip koks nors asmuo vertina kaimyninės šalies vadovą ir jo vykdomą politiką? Galbūt. Tačiau toks klausimas gan nemažai pasako ir apie patį klausiantįjį. Iš tokio klausimo matyti, kad tyrėjas daro prielaidą, jog respondentas turi kažkokį kaimyninės šalies vadovo vertinimą. O jei niekaip nevertina?

Tarkime, kad grėsmes analizuojantis tyrėjas mano, kad pagrindinis grėsmės šaltinis jo šaliai yra Rusijos valdžia. Tokiu atveju lyg ir natūralu manyti, kad jei Rusijos prezidentui simpatizuojantys gimtosios tyrėjo šalies gyventojai nejaučia prielankumo šaliai, kurioje gyvena, tai jie – potenciali jaučiamos grėsmės dalis arba, kitaip tariant, – prokremliška penktoji kolona. Tyrimas turi arba patvirtinti arba paneigti šią prielaidą.

Tik tokios abejotinos išeitinės tyrimo prielaidos kelia daug klausimų apie jo rezultatų patikimumą. Pavyzdžiui, nėra iki galo aišku, kodėl priežastingumo ryšiais susiejama antipatija savo šaliai ir simpatija grėsmės šaltiniui – Rusijai. Ar tai reiškia, kad apklausiamas žmogus Rusiją mėgsta todėl, kad mėgsta jos lyderį ir/arba jo vykdomą politiką? Jeigu taip, tai ar apklausos dalyvis norėtų importuoti šiuos tariamus ar realius „teigiamai vertinamo“ lyderio vadovaujamos šalies bruožus į šalį, kurioje gyvena?

Jeigu ne, tuomet ar klausimas „kaip vertinate V. Putiną?“ nėra bereikšmis? Kaip dabar kai kurių „patriotų“ rateliuose madinga sakyti, „laikykitės ten“, nes kas, jeigu „Putino garbintojai“ visokiems apklausų rengėjams „litvinams“ tik pozuoja sakydami, kad mėgsta Putiną? Kas, jeigu žmogus „mėgsta“ Putiną ne dėl paties Putino, bet dėl to, kad truputį griežia dantį ant šalies, kurioje gyvena?

Kaip, kaip?

Sakykime, kad tokios apklausos dalyvis žino, kad niekas taip negąsdina jo šalies gyventojų lietuvių kaip teigiamas atsiliepimas apie Lietuvai nedraugiškos valstybės lyderį. Tuomet ar neatrodo įtikimiau, kad „meilė“ Putinui tėra siekis papriešgyniauti savo valstybei. Valstybei, kuriai, kaip jis iš patirties gerai žino, tautinės mažumos nerūpi tol, kol kalba nepasisuka apie Rusijos grėsmę. Panašiai kaip vaikai kartais priešgyniauja savo tėvams, tačiau nebūtinai dėl to, kad jų nemyli, o dėl to, kad stokoja jų dėmesio. Ir ar tokiu atveju, būtent panašios apklausos, užsukančios internetinių Delfų šventyklų pranašysčių generatorius ir toliau kurstančios baimes ir norą drausminti, nekelia didesnės grėsmės šalies saugumui?

„Klausimėlio“ dalyvių paklausus, ką jie žino apie kokį nors įvykį, šie veikiausiai pateiks kokį nors atsakymą. Galiausiai juk jų klausia, o ir pati situacija – įjungtos kameros, mikrofonas ir lūkestis klausiančiojo veide – įpareigoja atsakyti. Tačiau nebūtina kiekvieną tokį atsakymą imti už gryną pinigą. O jei kas nors visgi nusprendžia atsakymus į nerimtus klausimus traktuoti rimtai, tai kas tuomet yra tikrasis tokio „Klausimėlio“ antiherojus – klausiantysis ar atsakinėjantysis?

Tačiau pastangas suprasti su tautinėmis mažumomis susijusias grėsmes taip pat apsunkina įsitikinimas, kad sava valstybė  yra visuomet teisi ir a priori negali būti kalta. Tokiu atveju natūralu, kad apie grėsmės šaltinius būsime linkę mąstyti kaip glūdinčius kažkur ten, „Udijoje“ arba „Usijoje“, bet jau tikrai ne čia. Vadovaudamiesi tokia nuostata, greičiausiai tirsime, kiek tautinės mažumos yra lojalios ir kaip stipriai jos myli Lietuvą. Dominančių atsakymo variantų čia bus lygiai du – myli/nemyli ir abu jie bus neteisingi. Lygiai kaip ir klausimo – „ar jau nustojai mušti savo žmoną?“ atveju. O jei išeities tašku pasirinktume priešingą nuostatą ir klaustume, kiek Lietuvos piliečiai jaučiasi mylimi ir gerbiami savo valstybės?

 

Išsigandę dėl to, kad kvaili, ar kvaili dėl to, kad išsigandę?

Jeigu sava valstybė niekada nėra kalta, o grėsmės visuomet kyla iš išorės, tai net ir tie asmenys, kurie gyvena šiapus tvoros, ir kurie, mūsų nuomone, simpatizuoja rusiškai grėsmei, gali būti lengva ranka išstumti anapus mūsų bendruomenės ribų.

Kai į Olego Gazmanovo koncertus plūsta minios lietuvių, tuomet tokius anšlagus aiškiname prastu dalyvių skoniu. Tačiau kai populiariąją rusišką kultūrą vartoja tautinės mažumos, tuomet tai pakvimpa potencialia valstybės išdavyste.

Kaip gi vyksta šis išstūmimas? Nereikia daug pastangų, kad pastebėtum, jog skirtingos etninės grupės viešajame šalies gyvenime už tuos pačius dalykus vertinamos remiantis skirtingais standartais. Tarkime, kai už savo teises kovoja žemdirbiai ar mokytojai, tai vadinama pilietinės visuomenės stiprinimu, o kai tą patį daro tautinės mažumos – tai kažkodėl įvardijama valstybės skaldymu.

Kai į Olego Gazmanovo koncertus plūsta minios lietuvių, tuomet tokius anšlagus aiškiname prastu dalyvių skoniu, tačiau kai populiariąją rusišką kultūrą vartoja tautinės mažumos, tuomet tai pakvimpa potencialia valstybės išdavyste. Kai už populistines ir/arba prorusiškas partijas balsuoja lietuviai, tuomet tokius rinkėjus vadiname varguoliais ir runkeliais, kurie ne itin gerai susigaudo politikoje ir – vargas jiems dėl to, tačiau kai už Lietuvos lenkų rinkimų akciją – Krikščioniškų šeimų sąjungą (LLRA-KŠS) balsuoja lenkai – tuomet jų asmenyse regime valstybei nelojalius vatnikus.

Šitaip sugrėsminus tautines mažumas, atsiranda natūralus poreikis jas drausminti. Iš savo baimių nulipdžius grėsmingo lenko portretą, imamės drausminti žmones, kurie su šiuo portretu neturi nieko bendra. Tačiau jiems, tiems nedorėliams – jokių pavardžių originalo forma, jokių lenkiškų gatvių pavadinimų, cituojant buvusį ir esamą Valstybės saugumo departamento vadovus, jokių tautinių mažumų mokyklų ir jokių „specialių“ teisių lenkams. Perfrazuojant vieną liaudies posakį, galima būtų savęs pačių paklausti – esam išsigandę dėl to, kad esame kvaili, ar esame kvaili dėl to, kad esame išsigandę?

Sugrėsminus tautines mažumas, atsiranda natūralus poreikis jas drausminti. Iš savo baimių nulipdžius grėsmingo lenko portretą, imamės drausminti žmones, kurie su šiuo portretu neturi nieko bendra.

Tiesa, ne visi yra tokie karštakošiai. Esama ir tokių, kurie nepuola į kraštutinumus, geba mąstyti šalta galva ir užuot vadovavęsi draudimais „nelojalių piliečių“ problemą siūlo spręsti kitaip. Į Vilniaus kraštą raginama kviesti investuotojus, ten sukurti daugiau gerai apmokamų darbo vietų, sostinėje atidaryti multikultūrinį Vilniaus muziejų ir tikėtis, kad šitaip lenkai pagaliau pradės „mylėti Lietuvą“ ir „pamirš tuos savo reikalavimus“. Tačiau tai labiau panašėja ne į problemos sprendimą, o į jos deproblematizavimą. Kodėl?

Iki šiol nebuvo jokios tautinių mažumų iniciatyvos, kuria būtų prašoma šių dabar jiems siūlomų dalykų. Gal dėl to, kad patiems lenkams jų problemos neatrodo materialinio pobūdžio, o greičiau yra susijusios su savo tapatybės ir kultūros puoselėjimu ir išsaugojimu? Siūlydami susikoncentruoti ties „realiomis“ problemomis, kai kurie dešinieji Lietuvos politikai siūlo lenkams ne tik problemos sprendimą, bet ir pačią problemą. Šie tautinių mažumų nerinkti politikai tarsi sako Lietuvos lenkams, „žiūrėkite, jūs nesuprantat savo problemų, mes geriau žinome, ko Jums reikia“.

Tad lieka aišku, kaip pačių Lietuvos lenkų keliamas problemas turėtų išspręsti didesnis jiems dešiniųjų politikų siūlomos dešros kiekis (nors ji taip pat svarbi).

 

Mažiau kalbėti ir daugiau kalbėtis?

Tad kaip išvengti išsigandusio patrioto ir arogantiško geradario pozicijos ir kaip pasiekti tokį esamų problemų sprendimą, kuris tenkintų visas puses?

Pasibaigus straipsnio pradžioje minėtoms pratyboms, buvęs Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovas Mečys Laurinkus „žaliųjų žmogeliukų“ scenarijų Šalčininkuose pavadino nerealiu, o pačias pratybas absoliučiai nekorektiškomis ir įžeidžiančiomis Šalčininkų rajono gyventojų atžvilgiu. Jo teigimu, jis pats dažnai lankosi „ir Šalčininkų rajone, ir […] todėl galiu tvirtai sakyti, kad ten gyvena Lietuvai lojalūs ir patriotiški žmonės“.

Jei valstybė, užuot gynusi savo piliečių teises ir laisves, juos įtarinėja ir nepagrįstai drausmina, tai būtent toks valstybės elgesys savo piliečių atžvilgiu ir kelia didžiausią grėsmę jos pačios saugumui.

Tad ar nevertėtų įvairiems Lietuvos politikams ir žurnalistams į Šalčininkus užsukti dažniau?

Ir net tik panašių pratybų proga, siekiant įsitikinti, kad ten gyvena nelojalios mažumos, o taip pat ir susipažinti su vietos žmonėmis ir pabandyti drauge spręsti jų problemas?

Galbūt, užuot mąstę apie grėsmes, galėtume pagalvoti apie galimybes solidarizuotis su tautinėmis mažumomis?

Sakysite, kad nėra su kuo solidarizuotis – visi myli Tomaševskį ir Putiną. Ir, be abejo, būsite neteisūs. Jei šalčininkiečių ar eišiškiečių reikalai jums per toli, dar yra Vilniuje veikianti lenkiška Joachimo Lelevelio mokykla, kuri neseniai pasiūlė Lietuvos lenkų politikams nesikišti į mokyklos reikalų tvarkymą. Arba šiųmetis Gailių premijos nugalėtojas – Lenkų diskusijų klubas, apdovanotas „už laisvą ir garbingą diskusiją“ tarp lietuvių ir lenkų. Esat apie juos girdėję?

Kas nors galėtų atsakyti, kad nereikia išskirti lenkų, kad visi esame lygūs ir visiems galioja vienodi įstatymai. Ir pats to nežinodamas bus visiškai teisus!

Galbūt, užuot mąstę apie grėsmes, galėtume pagalvoti apie galimybes solidarizuotis su tautinėmis mažumomis?

Juk kai tautinės mažumos prašo savo pilietinių teisių, kurias jiems garantuoja šalies teisė, užtikrinimo, jos niekuo nesiskiria nuo savo teises ginančių darbininkų, moterų, negalią turinčių socialinių grupių, seksualinių mažumų ir visų, kuriems rūpi, kad valstybė veiktų tam, kam ji ir buvo sukurta – visų savo piliečių saugumui ir gerovei užtikrinti. Ir jei valstybė užuot gynusi savo piliečių teises ir laisves, juos įtarinėja ir nepagrįstai drausmina, tai būtent toks valstybės elgesys savo piliečių atžvilgiu ir kelia didžiausią grėsmę jos pačios saugumui.

Šaltinis: LRT.LT.

K. Dambrauskas. Asmeninio albumo nuotr.

Autorius Vidurio Europos universitete baigė Nacionalizmo studijų magistro programą, vėliau – kitas magistro studijas Budapešte; šiuo metu gyvena Vengrijoje (Olf.lt informacija).