Aurimas Švedas. Kas bendro tarp Vladimiro Putino ir pagrindinio filmo „Brolis” herojaus?

Kategorijos: Nuomonės ir pozicijosPaskelbta: 2017 lapkričio 2

Lapkričio 24 dieną Atviros Lietuvos Fondo (toliau – ALF) namuose įvyko profesoriaus Sergejaus Medvedevo (Rusijos Federacija) paskaita “Neoimperinė Putino Rusija ir Europa” ir jo knygos “Krymo periodo parkas. Trečiosios kadencijos kronikos” pristatymas.

Abiejų renginių metu nuskambėjo daug įdomių istoriko, žurnalisto ir publicisto įžvalgų, atvėrusių galimybes renginyje dalyvavusiems ALF namų svečiams iš naujų perspektyvų pažvelgti į XXI amžiaus Rusijos politinę realybę, šios šalies visuomenės situaciją, jos emocinę bei mentalinę būseną.

Anot S.Medvedevo XXI amžiuje susiklosčiusi situacija leidžia konstatuoti, jog šiandieniniame pasaulyje daug valstybių ir visuomenių nebesusidoroja su joms tenkančiais sudėtingais iššūkiais, ko pasekoje reaguojant į minėtus iššūkius pasirenkami perdėm paprasti, todėl neadekvatūs atsakymai. Rusijos įgyvendinamos postimperinės politikos trajektorija ir pastarąją trajektoriją įkūnijusio šalies prezidento Vladimiro Putino fenomenas taip pat gali būti interpretuojamas kaip “paprastas rusiškasis atsakymas sudėtingam pasauliui”. Anot paskaitininko, šalia negebėjimo rasti adekvatų atsakymą sudėtingiems iššūkiams šiuo atveju derėtų paminėti ir dar vieną, Rusijos užsienio politiką esmingai apsprendžiantį, faktorių –  nuoskaudos jausmą. Stipriausiu “dopingu” pastarajai emocijai yra Rusijos visuomenėje susiklosčiusi nuostata, esą ji Sovietų Sąjungos griūties akivaizdoje liko “pralaimėjusia”, o postsovietinės Rusijos pasaulis “nesuprato” ir “nepriėmė”.

Rusijos užsienio politiką esmingai apsprendžiantis faktorius –  nuoskaudos jausmas

XXI amžiuje Rusijos kuriamus santykius su pasauliu, anot S.Medvedevo, padeda apibūdinti sąvoka “resentimentas”. Šią sąvoką pirmasis panaudojo vokiečių filosofas Friedrichas Nietzsche, rašydamas veikalą “Moralės genealogija” ir kalbėdamas apie vergo patiriamą frustraciją, bejėgį pavydo jausmą bei savųjų kompleksų projektavimą kažkam, ką jis laiko atsakingu už savo problemas.  Rusija, anot S.Medvedevo, XXI amžiuje, vertinant įvairius, tame tarpe ir ekonominius, rodyklius yra periferine ir “besivejančios modernizacijos” šalimi. Tačiau tuo pat metu ši valstybė jaučia didelę įtampą, kurią sukelia Rusijos norai bei ambicijos geopolitinėje sferoje ir realios Maskvos galimybės minėtas galimybes realizuoti. Ši įtampa, kaip taisyklė, sukelia nepasitenkinimo, nereikalingumo jausmus bei tuo pat metu skatina nepilnavertiškumo komplekso formavimąsi. O pastarasis kompleksas, kaip taisyklė, leidžia save suvokti arba kaip auką (“kuri visą laiką gelbsti pasaulį, tačiau už tai jai niekuomet nepadėkojama”), arba kaip pelenę (“kuri yra ir graži, ir protinga, tačiau kažkodėl visą laiką pasiseka ne jai”).

Visą šią emocijų paletę ir ją išreiškiančią mitologiją sugebėjo akumuliuoti ir panaudoti Rusijos Federacijos prezidentas Vladimiras Putinas. Rusijos visuomenei XXI amžiaus pradžioje staiga buvo pasakyta, esą ji yra auka. Iki šio virsmo taško postsovietines transformacijas patiriantis sociumas susidurdavo su daugybe sunkumų, tačiau vertino juos kaip neišvengiamybę kelyje link naujo, neabejotinai geresnio gyvenimo. Tuo tarpu aukščiau minėtos mentaliteto slinktys radikaliai pakeitė Rusijos visuomenės santykį su savimi ir pasauliu. Beje, anot S.Medvedevo, bręstančias mentalines permainas pirmasis apčiuopė rusų kino režisierius Aleksejus Balabanovas (1959 – 2013) savo filmuose “Brolis” (2000) ir “Brolis 2” (2002) išpranašavęs rusiškojo resentimento kilimą.

Rusijos visuomenei XXI amžiaus pradžioje staiga buvo pasakyta, esą ji yra auka

V.Putinas intuityviai pajuto, kad jis Rusijos visuomenės akyse gali tapti tuo A.Balabanovo filmo herojumi – žmogumi su šautuvu ant peties, kuris atėjo atkeršyti už visas įsivaizduojamas skriaudas arba kitaip trijų kadencijų metu atlikti “Brolio”, “Brolio 2” ir “Brolio 3” vaidmenį. Taigi, V.Putinas staiga prabilo apie “didžiausią geopolitinę katastrofą”. Tai buvo nauja nesenų įvykių interpretacija, nes Sovietų Sąjungos subyrėjimas daugelį nustebino, tačiau, anot S.Medvedevo, beveik niekas iš šių įvykių liudininkų nevertino jų kaip “katastrofos”. Kaip taisyklė, dažniausiai skambėdavo kažkas panašaus į šią frazę: “Jūs tik pagalvokite, kaip palyginti neskausmingai ir be didelių smurto protrūkių subyrėjo ši didžiulė valstybė! O juk galėjo būti visko…”

Tačiau V.Putinas, kaip jau minėta, nusprendė, kad Rusijos visuomenė yra nukentėjusi. Pastarasis lūžis jo mąstyme įvyko, tikriausiai, apie 2004-uosius. Na o ši emocija pagimdė tai, ką galima pavadinti “resentimento diskursu”.

Kas paskatino V.Putiną atsisakyti iki tol plėtoto sugyvenimo ir bendradarbiavimo su Vakarais modelio? Anot S.Medvedevo, Rusijos Federacijos prezidentas nėra rafinuotos ideologijos demiurgas arba sudėtingos strategijos kūrėjas. Jo ikitolinė darbo KGB patirtis išmokė būsimą Rusijos vadovą perprasti pašnekovą ir “atspindėti” jį. Taigi, šis politikas, prabilęs apie “katastrofą”, “pažeminimą”, “skriaudą” daugeliu atvejų steigė šiuos jausmus visuomenei, tačiau čia pat derėtų pabrėžti, kad jis darė tai pajutęs, jog šiam veiksmui susiformavo poreikis.

Rusijos Federacijos prezidentas nėra rafinuotos ideologijos demiurgas arba sudėtingos strategijos kūrėjas

Analizuojant XXI amžiaus Rusijos visuomenės savivoką, anot S.Medvedevo, reikia įvertinti, kad pralaimėjimo, pažeminimo ir frustacijos jausmus gimdo keletos aplinkybių sąveika. Kaip antai, taip vadinamas “mažasis žmogus” Rusijos Federacijoje dažniausiai patiria stiprų beteisiškumo ir bejėgiškumo jausmą valstybės akivaizdoje, kuri savo santykį su piliečiu kuria naudodama būtent pažeminimą kaip metodą.  Tuo tarpu toks “dostojevskiškas herojus” kaip V.Putinas irgi gyvena jusdamas esą “teisybė neegzistuoja”, o Rusija “nusipelnė geresnės ateities”. Taip dvi patirtys (“mažojo žmogaus” ir “elito žmogaus”) susijungia: vienas jaučiasi engiamas valstybės, o kitas – Vakarų. Rusiškojo resentimento formulė paprasta: “Jiems galima, o mums ne?!” Taigi, XXI a. Rusija godžiai ieško pagarbos ir pripažinimo. Siekis atliepti pastarąsias reikmes nulėmė įvykius Kryme 2014-aisiais. Anot S.Medvedevo, tikruoju adresatu, kuriam Kremlius dedikavo Kryme prasidėjusią dramą, buvo ne Rusijos Federacijos visuomenė, o Vašingtonas. “Jie turi mus pastebėti ir pripažinti mūsų įtakos sferas!” – tokiu “algoritmu” veikia V.Putino geopolitinė logika.

Rusiškojo resentimento formulė paprasta: “Jiems galima, o mums ne?!”

Nuo Rusijos Federacijos visuomenės mentaliteto aptarimo perėjęs prie sociopolitinių ir geopolitinių kategorijų, S.Medvedevas pažymėjo, esą postimperinė V.Putino politika yra kuriama ir įgyvendinama iki galo nesubyrėjusios imperijos, nepilnos modernizacijos, nesusiformavusios nacijos, neišsivysčiusio kapitalizmo situacijoje.
Kokia galima išeitis iš susiklosčiusios krizės? Anot S.Medvedevo, paskaitoje aptariamos situacijos paradoksas glūdi paskutiniame, prieš mūsų akis šiuo metu atsiskleidžiančiame Rusijos istorijos raunde. Paskaitininko nuomone, būtent jis gali būti pats destruktyviausias, nes V.Putinas, visokeriopai suaktyvinęs aukščiau aptartus Rusijos visuomenės savivokos kaitos procesus ir pradėjęs karinę avantiūrą Ukrainoje, tuo pačiu ėmėsi imperijos dekonstravimo veiksmo.