Aurimas Švedas/Ar įmanoma transnacionalinė Europos atmintis?

Spalio 9 dieną Atviros Lietuvos Fondo namuose įvyko profesoriaus Claus Leggewie (Vokietija) paskaita “Septyni Europos atminties ratai”. Paskaitoje ir po jos sekusios diskusijos metu C.Leggewie išsakytos idėjos apie transnacionalinę Europos atmintį šio profesoriaus yra brandinamos bei vis iš naujo kritiškai apmąstomos ne vienerius metus (norintys susipažinti su C.Leggewie idėjomis gali susirasti jo straipsnį, 2010-aisiais publikuotą “Eurozine”: http://www.eurozine.com/seven-circles-of-european-memory/ )

Atvykęs į Vilnių C.Leggewie ne tiek kartojo esminius savo koncepcijos postulatus, kiek plėtojo pastaruosius, suteikdamas paskaitos bei diskusijos dalyviams galimybę patirti, kaip transnacionalinės Europos atminties ir europietiškos tapatybės kūrimo darbą jis mato žvelgdamas iš Berlyno, Briuselio ir Vilniaus perspektyvų. Kalbėjimas apie skirtingus atskaitos taškus čia yra vertintinas ne kaip intelektualinė ekvilibristika, prisitaikant prie vietos (šiuo atveju – Vilniaus) auditorijos poreikių, bet kaip neišvengiamybė, nes Europos istorija yra problemiška ir padalinta į tam tikras “teritorijas” įvairių, tarpusavyje dažnai nesutariančių, atminties bendruomenių, kas daro transnacionalinės atminties formavimosi procesą itin sudėtingu ir daugiakrypčiu procesu, kuriame reikia surasti skirtingų atminčių koegzistavimą įgalinančius istorijos siužetus, idėjas, vertybes, atminties vietas, naratyvo apie praeitį, dabartį bei ateitį temas.

Ar tai iš viso įmanoma? Kokias galimybes įveikti aukščiau minėtus iššūkius mato C. Leggewie? Savąjį transnacionalinės Europos atminties modelį šis mokslininkas konstruoja mąstydamas apie septynių atminties ratų, atskleidžiančių europiečių istorijos sudėtingumą, problemiškumą ir kartu universalumą, sąveikos galimybes. Kaip jau minėta, jie paskaitos metu nebuvo nuosekliai pristatyti todėl ties jų aptarimu vertėtų bent trumpam apsistoti:

Pirmas ratas: Holokaustas
Holokausto atminties aktualizavimas yra reikalingas, nes rasinė diskriminacija ir ksenofobija buvo ir yra itin plačiai paplitę reiškiniai visoje Europoje. Kita vertus, dėmesys Holokaustui yra svarbus dar ir todėl, kad pastarajam istoriniam reiškiniui nuolat kyla neigimo bei trivializacijos grėsmė.

Antrasis ratas: sovietinis komunizmas
“Gulago atmintis”  ir “Holokausto atmintis” egzistuodamos kartu ( “nematuojant” ir “nesveriant” patirtų kančių) Europos transnacionalinės atminties lygmenyje leidžia aprėpti totalitarinę XX amžiaus patirtį.

Trečiasis ratas: masiniai iškeldinimai
Etniniai valymai, masiniai iškeldinimai XIX amžiuje po imperijų griūties tapo Europos istorijos dominante bei kontekstu, kurio fone XX amžiuje įvyko Holokaustas. Juos lėmė suvokimas, esą tautos ir valstybės politinis legitimumas, o taip pat suverenitetas įmanomas tik etniškai homogeniškoje bendruomenėje. Šiandien egzistuojančioms demokratinėms Europos valstybėms daugeliu atvejų dar labai sunku kalbėti apie tokio pobūdžio savosios istorijos siužetus, o tai tampa įtampų priežastimi.

Ketvirtasis ratas: du pasauliniai karai
Pirmojo pasaulinio karo atmintis, visų pirma asocijuojama su Verdenu, atlieka itin svarbų vaidmenį Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Belgijoje (The Great War, La Grande Guerre, De Groote Oorlog). Antrojo pasaulinio karo atmintis itin stipri Rusijoje (Didžiojo Tėvynės karo koncepcija) ir Vidurio Rytų Europoje.
Tuo tarpu Europos ekonominė bendrija 1957-aisiais buvo įkurta veikiant traumuojančiai dviejų karų atminčiai. Taigi, dviejų karų atmintis yra labai svarbi konsoliduojanti Europos visuomenę jėga.

Penktasis ratas: kolonializmas
Europa padarė mažai, siekdama apmąstyti savo kolonializmo patirtį, istoriją bei atmintį (lyginant su pastangomis įvertinti / įprasminti dviejų pasaulinių karų ir Holokausto patirtis), o taip pat – ganėtinai nedaug, siekdama padėti buvusiems kolonizuotiesiems išgyventi pokolonijinėje būklėje

Šeštasis ratas: imigracija (Europa kaip imigracijos kontinentas)
Europos kolonijinė istorija tiesiogiai arba netiesiogiai susieja penktąjį ir šeštąjį atminties ratus: migraciją į Europą XIX ir XX amžiuose matant kaip galimybę šiame žemyne išsigelbėti nuo skurdo, bado ir įvairių grėsmių gyvybei. Kita vertus, imigrantai dabar tampa tikru iššūkiu paneuropinės atminties kūrėjams dėl savojo santykio su Europos istorija, jos eigoje išgrynintomis ir XXI amžiuje egzistuojančiomis idėjomis bei vertybėmis.

Septintasis ratas: Europos sėkmės istorija (po 1945-ųjų)
Taika tarp aršiausių priešų, ekonominės gerovės augimas, pilietinės visuomenės stiprėjimas – nepaisant visų išlygų ir tamsių debesų Europos padangėje, kol kas suvienytos Europos teigiamas balansas yra daug didesnis už įvairius negatyvius aspektus.  Tokiais teiginiais užbaigia savojo septynių atminties ratų modelio formavimą C. Leggewie.

Atvykęs į Vilnių C. Leggewie, komentuodamas savo koncepciją apie bendros Europos atminties kultūros susiformavimo galimybes išsakė, jo nuomone, tris būtinas sąlygas tokiam paneuropiniam dariniui atsirasti:
pirma – Europa nebegali kurti bendros atminties remdamasi herojų istorijomis, kurios buvo (ir yra) įprastos nacionalinėse atminties vietose;
antra –  Europos atminimas negali siekti naudotis kolektyvinės atminties mnemotechnikos manipuliacijomis, nes konsensusas nėra nustatomas, jis kyla (arba ne) tariantis kaip suderinti skirtingus požiūrius;
trečia – reikia išmokti gyventi “integracijos per konfliktą” situacijoje, kuomet rodoma valia pasiekti sutarimą, nei jei sutariama tik dėl to, kad besiginčijančios pusės pasilieka prie nesutarimo.

Kaip derėtų vertinti C. Leggewie idėjas?
XXI amžiaus pradžioje atmintis Europos Sąjungos politinio elito imta suvokti ir pradėta aktyviai išnaudoti kaip identiteto politikos instrumentas. Tačiau Briuselio kabinetuose sugalvojamos intelektualinės konstrukcijos, apeliuojančios į kolektyvinę atmintį ir tapatybę, retai būna gyvybingos. Kaip pažymi 2015-aisiais parengtos studijos “Europiečių istorinė atmintis: politika, iššūkiai ir perspektyvos” autoriai (goo.gl/GqhSve) šiuo atveju reikalingas “dviejų eismo krypčių” procesas:

1. kritiškas istorijos apmąstymas nacionaliniame lygmenyje, kad esminiai Europos Sąjungos kūrimo ir jos gyvybingumo palaikymo darbe dalyvaujančių tautų didžiuosiuose pasakojimuose apie savo praeitį ir dabartį esantys postulatai koreliuotų su XXI amžiaus Europos idėjomis, principais, ir vertybėmis.
2. Europos politikos, akademinio ir kultūros pasaulių elitui reikia inicijuoti dialogą, kurio metu būtų išgryninta, kas yra tos pačios svarbiausios ir tuo pat metu Europos savastį šiandien nusakančios idėjos, principai ir vertybės.

C. Leggewie mąstydamas apie transnacionalinės Europos atminties modelio galimybę pateikė savąjį atsakymą kaip jis įmanomas, o šio mokslininko idėjų sklaida tiek akademiniame pasaulyje, tiek ir visuomenėje, leidžia konstatuoti, jog septyni Europos atminties ratai nėra vien tik intelektualinis žaidimas, bet ir bandymas kalbėti apie jau egzistuojančius dalykus, aktualius didžiajai daliai europiečių, bei mėginimas brėžti tam tikras konstruktyvaus veikimo gaires ateičiai.
Prof. C. Leggewie paskaitos, skaitytos Atviros Lietuvos Fondo namuose tekstas bus publikuotas žurnalo “Kultūros barai” spalio mėnesio numeryje.