Kaip priešintis baimės politikai XXI amžiuje?

Jie atvažiuos čia, tinginiaus, gaus pašalpas iš mūsų pinigų“, „jie sugriaus šeimą ir sunaikins tautą“, „jie nenori integruotis, plėšikautojai“, „jie diktuoja taisykles ir aitma mūsų laisvę“. Jie yra kas tik nori: pabėgėliai, musulmonai, gėjai, Europos sąjunga – vardiklis pakeičiamas, o rezultatas tas pats  – jie nori blogo ir mes jų bijome. Iš pažiūros tiesiog absurdiški teiginiai nesugriaunami nei faktų, nei sveikos nuovokos. Tai suprantama – juk baimė iracionali. Impulsyvus ir emocionalus jausmas gali aptemdyti protą, o to padariniai sistemiškai griauna demokratiją ir liberalią kultūrą: pradedant radikalių partijų laimėjimais, baigiant universiteto uždarymu Vengrijoje.

Svarbu suprasti, kokie žmonės yra lengviausiai paveikiami baimės politikos. Amžinas atsakymas visiems nepriimtiniems rezultatams – neišsilavinę, mažai uždirbantys iš nedidelių miestelių – šiuo atveju nebūtinai teisingas. Aktyvūs baimės politikos propoguotojai neretai būna net labai išsilavinę, garbūs, įvairaus amžiaus didmiesčio gyventojai. JAV mokslininkai yra pastebėję, jog autoritarines savybes turintiems žmonėms šios aktyvuojasi  susidūrus su grėsme, socialiniais pokyčiais. Tuomet tokie žmonės, linkę į autoritarizmą, pradeda linkti ir į radikalizmą, balsuoti už populistus, žadančius tvarką, discipliną bei susidorojimą su žmones gąsdinančiomis baimėmis. Matthew MacWilliamsas dar prieš JAV prezidento rinkimus atrado, jog D. Trumpo palaikytojus geriausiai nuspėti galima būtent pagal tai, ar žmogus yra autoritaras (Vox.com, 2016). Tai, jog šiuos rinkėjus veikia baimės politika, yra ganėtinai akivaizdu iš jų pažiūrų į imigrantus, musulmonus ir netgi juodaodžius ir požiūrį į vergiją. Vis tik panašu, jog šios tendencijos yra kylančios iš bendresnės – žmonių autoritarizmo pasireiškimo. Tokiu būdu įsisuka užburtas ratas, kur įsibaiminusius autoritariškus balsuotojus paveikia baimės politiką plėtojantys politikai, kurie tokiu būdu gali įsitvirtinti valdžioje ir toliau plėsti baimės diskursą.

Lietuvoje nėra atlikta rimtesnių visuomenės autoritarinių nuostatų tyrimų, tačiau panašu, jog potencialas egzistuoja. Pasak mokslininkės psichoterapeutės Gražinos Gudaitės, nemaža dalis lietuvių turi didelių problemų su autoriteto samprata. Dėl patirtų kultūrinių traumų, ypač dėl sovietmečio okupacijos (taip pat ir dėl kitų priežasčių), gyventojai gali turėti emocinių problemų, jaustis nesaugūs, nuvertinti autoritetą arba atvirkščiai – jo ilgėtis. Tai patvirtina ir Ainės Ramonaitės bei kitų politikos mokslų tyrėjų išvados: dauguma Lietuvos gyventojų pageidauja turėti stiprų lyderį. Be visų kitų iš to kylančių bėdų, pavyzdžiui patraukliai stiprių lyderių ieškojimo nedraugiškose kaimyninėse šalyse, toks noras tiesiog nedera su atvira, demokratiška visuomene. Ko gero, negalima tokio tipažo žmonių laikyti vieninteliu veiksniu, lemiančiu stiprių, populistinių, griežtų ir baimės politiką atstovaujančių lyderių išrinkimą, tačiau pažvelgus į probleminius Lietuvos regionus matyti, jog ten valdantys „kunigaikštukai“ yra puikus autoritarinio lyderio pavyzdys.

Sunku vienareikšmiškai įvardinti vaistus įveikti baimę, tačiau jeigu tikime prielaida, jog baimė glaudžiaisusijusi su autoritetu ir reiškiasi autoritarizmu, tuomet veiksmingiausiai veiktų demokratiška ir atsakinga lyderystė. Visų pirma tuo turėtų pasižymėti valdžios atstovai, tačiau dalis jų gali patys remtis baimės politiką dėl išskaičiavimo, todėl išeities derėtų ieškoti kitur. Alternatyvios informacijos šaltiniai,nešantys pasaulio dardėjimo nuo bedugnės žinią, turbūt patys to nesuvokdami gilina baimės politikos problemą, tad privalo egzistuoti atsvara jiems – atsakinga žiniasklaida, kuri gebėtų visapusiškai apžvelgti probleminius klausimus, sukeliančius žmonėms baimę, susijusius su socialiniais pokyčiais.

Žinoma, reikia dibti su pirmine autoriteto krizės sritimi – patirta sovietmečio trauma. Ji negali praeiti savaime – kultūrinės traumos linkusios keliauti iš kartos į kartą ir paliesti net tuos žmones, kurie tiesiogiai jos neišgyveno. Psichinės sveikatos gerinimas, kalbėjimasis ir diskusijos, atviros visuomenės formavimas – visai tai neabejotinai padėtų atsitraukti nuo autoritarinio mąstymo ir įgyti atsparumą baimės politikai, tačiau tai sunkus ir ilgas procesas, reikalaujantis įvairių akcijų, švietimo programų, renginių ir medijų ryžto.