Emigracijos mitai: ar mūsų vis dar trys milijonai?

Emigracijos tiesos ir mitai: ar mūsų vis dar trys milijonai?

Jurgita Jačėnaitė / Atviros Lietuvos fondas

Atviros Lietuvos fonde birželio 27 d. įvyko trečioji diskusija iš ciklo „Europos idėjos paieškos“. Šįkart tema buvo skirta lietuviškojo identiteto problemoms aptarti. Pokalbio moderatorius filosofas Nerijus MILERIUS ją suformulavo taip: „Lietuviškoji emigracija: išvarymo ir evakuacijos mitologijos“. Diskusijos dalyviai – Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenės pirmininkė Dalia ASANAVIČIŪTĖ, Estijos lietuvių bendruomenės pirmininkas Vaidas MATULAITIS ir žurnalistas bei dainininkas Marijus MIKUTAVIČIUS.

Diskusijoje į emigracijos reiškinį pažvelgta pozityviai, kalbėta apie tai, kad ne mes, lietuviai, vieni emigruojame ir nereikia į emigraciją žiūrėti vien neigiamai – gyvename globaliame pasaulyje, kur nebe sėslumas, o mobilumas yra tapęs norma. Emigracijos priežastys, sutarė pašnekovai – labai įvairios, priklausančios nuo kiekvieno asmeninio požiūrio. Ir tam, kad ji nebūtų spalvinama vien juoda spalva, svarbiausia keisti žmonių savimonę ir pradėti nuo savęs – nuo to, ką kalba patys emigrantai, ką kalba žiniasklaida, ką kalba žymūs žmonės.

Pateikiame diskusijos santrauką ir esminius, įdomiausius aptartus aspektus.

Emigracijos diskursai

Diskusijos pradžioje filosofas Nerijus Milerius kalbėjo apie lietuviškos emigracijos diskurso pokyčius. Jis minėjo, kad prieš dvidešimt metų buvo galvojama, kad emigruoja tie, kurių iš pažiūros negaila: tarsi išvažiuoja nepastebimi individai, o jeigu jie ir būdavo įvardijami, tai tarsi neigiamame, kriminalizuotame, pejoratyviniame kontekste.

Anot N. Milerio, apie nepastebimus individus pradėta kalbėti ekonominiais terminais – kaip apie žmogiškuosius išteklius, kurie pro truputį senka. Skambinti varpais dėl emigracijos problemos imta tik tuomet, kai skirtingo rango politikai pradėjo kalbėti, kad šių išteklių sekimas gresia Lietuvos tautos gerovės viltims.

„Šalia ekonominių ir politinių diskursų ėmė formuotis ir meninis diskursas. Ne veltui kalbu apie išvarymą, nes dramaturgas Marius Ivaškevičius ir režisierius Oskaras Koršunovas prie to irgi prisidėjo sukurdami spektaklį apie emigrantus „Išvarymas“. Ir šis diskursas apie emigrantus kaip apie išvarytuosius yra palaikomas vox populi diskusijose. Šalia politizuoto išvarymo diskurso, yra ir dar vienas – evakuacijos diskursas“, – kalbėjo A. Milerius.

Diskusija prasidėjo nuo pasvarstymų, kodėl lietuviai emigruoja į kaimyninę šalį – kad ir į Estiją, kuri tarsi vadinama Lietuvos priemiesčiu.

Ko verta pasimokyti iš estų?

Pasak Estijos lietuvių bendruomenės pirmininko Vaido Matulaičio, lietuvių bendruomenė Estijoje, ko gero, skiriasi nuo kitų lietuvių bendruomenių, nes, pirma, ji yra nedidelė. Antra – Estijoje nėra algų, socialinių išmokų, socialinių garantijų didelių skirtumų. Paprastai tariant, lietuviai Estijoje atsiduria ne dėl pinigų, daugiausia tai – studentija arba vadinamieji meilės emigrantai. Taip pat senoji karta, po Stalino mirties negalėjusi grįžti iš Sibiro į Lietuvą. Dar – profesionalai, pavyzdžiui, verslo, siunčiami pagerinti estišką verslo kraują.

„Ko mes galime pasimokyti iš estų? Estai, kalbėdami su užsieniečiais, yra puikūs ambasadoriai: jie niekada nepasakys, kad valdžia bloga, kad emigracija didelė, kad mokesčiai dideli, kad kainos kyla. Jie kiekvienam išaiškins apie visus e.: e. balsavimą, e. receptus. Skiriasi estų požiūris į savo šalį – jie neneša į viešumą nešvarių skalbinių. Estijos išskirtinumas – žmonės tiki šalies įvaizdžio platforma, produktu, kuris yra formuluojamas kaip country as service (liet. „šalis kaip paslauga“). Taigi iš estų galime pasisemti racionalumo, kaip susidėlioti savo šalies produktą“, – apie tai, kodėl patrauklu gyventi Estijoje, svarstė V. Matulaitis.

Neatrasto identiteto paieškos Jungtinėje Karalystėje

Dalydamasi emigrantų gyvenimo Jungtinėje Karalystėje ypatumais, šios valstybės lietuvių bendruomenės pirmininkė Dalia Asanavičiūtė kalbėjo apie tai, kad emigracija neatsirado po nepriklausomybės. „Išvažiuoja nebe pirma karta, ir mes negalime nuniekinti emigracijos kaip teikiančios didelį kultūrinį, politinį, meninį indėlį Lietuvos gyvenimui. Juk Lietuvai dar esant Sovietų Sąjungoje, emigrantai kėlė bangas ir šaukė visam pasauliui, kad Lietuva nori būti nepriklausoma“, – teigė D. Asanavičiūtė.

Lygindama skirtingas emigrantų bangas, Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenės pirmininkė sakė, kad dabartinė – vadinamieji trečiabangiai – žinoma, yra kitokia, tai daugiau ekonominiai emigrantai ir studentija.

„Tačiau šiuo metu emigrantui, išvykusiam į Didžiąją Britaniją, klijuojama vien neigiama etiketė, bet aš nenorėčiau sutikti su tuo, kad yra vien neigiami dalykai – tarkime, Jungtinėje Karalystėje lietuviai studentai atlieka mokslinį darbą ir savo patirtį atsiveža čia, į Lietuvą.

Noriu pasakyti, kad lietuviai – drąsi tauta. Iš tikrųjų po nepriklausomybės milijonas emigravo, ir didžioji dauguma – į niekur, ieškodama savo identiteto, kurio nerado Lietuvoje. Bet galiu pasakyti: išvažiavę mes nuo savęs nepabėgome. Ir man pačiai buvo siurprizas, kad aš su savimi išsivežiau save, kad vis tiek esame viena tauta ir turime lietuvišką pradą viduje“, – apie neprarastą lietuviškąjį identitetą pasakojo D. Asanavičiūtė.

Jos manymu, nebėra lokalios Lietuvos – yra globali Lietuva: „Aš net sąmoningai stengiuosi vengti žodžio „emigrantas“, mes esame išvykusieji, bet visada turime šansą grįžti.“

Gąsdinimai emigruoti – narciziškas savęs pervertinimas

Žurnalisto ir dainininko Marijaus Mikutavičiaus diskusijoje buvo paprašyta pasidalyti nuomone apie viešojoje erdvėje vis pasigirstančius žymių žmonių gąsdinimus emigruoti. „Man, kitaip galbūt nei daugeliui, šitoje valstybėje gyventi yra patogu. Tie gąsdinimai emigruoti – tai čia kaip XIX amžiaus pabaigoje– XX amžiaus pradžioje moterys – vos tik kas, iš karto alpsta. Tokia mada, tokia maniera. Ir man atrodo, kad tai didele dalimi yra pakurstyta žiniasklaidos, ji ganosi šios temos. Nėra dienos, kad savo portaluose neturėtume rašinio apie emigrantus su dramatiška antrašte. Dėl tokių straipsnių ir tęsiasi pasipiktinimų grandinė“, – gąsdinimų emigruoti priežastis vardijo M. Mikutavičius.

Pasak dainininko, žmonių galvose natūraliai kaip populiarioji kultūra sėda tas amžinas bombardavimas šia tema. „Mano galva, neatsparios ir narciziškos asmenybės pajunta, kad tai puiki terpė pareikšti: aš jus visus nubausiu ir išvažiuosiu. Tai tiesiog narciziškas savęs pervertinimas ir savęs, tokio menko, pastatymas šalia tokios didelės įstaigos kaip, vadinkime, valstybė. Viena vertus, tai juokinga. Kita vertus – taip sukeliamas ažiotažas, nes taip kalba žinomi žmonės“, – svarstė M. Mikutavičius.

Vis dėlto, pasak jo, nerimauti neverta: mėgstančiųjų pasisvaidyti tokiais pareiškimais – tik keletas, ir tai neatspindi bendros situacijos. Sveiko proto yra kur kas daugiau negu tokių jausmingų klykčiojimų, kalbėjo M. Mikutavičius.

Dvi stovyklos – „mes“ ir „jie“. Kodėl?

Diskusijos moderatorius filosofas N. Milerius iškėlė klausimą, kodėl emigrantai ir gyvenantieji Lietuvoje vaizduojami kaip kariaujančios pusės, juk, atrodo, išvažiuoja giminės, artimieji, ir nėra pagrindo skaidytis.

„Vienas iš mūsų nacionalinių bruožų – žemas savęs vertinimas. Ir kai savęs nevertini, labai norisi pulti kitą, ypač jeigu jam sekasi (tarkime, tas kitas emigravo, gavo darbą etc.). Kita vertus, tie gyvenantieji užsienyje irgi pakursto ugnį – atvažiuoja čia ir giriasi, kaip gerai gyvena. Čia tokios kraštutinės ir vienos, ir kitos pusės emocijos. Sutinku su Marijumi, kad pati spauda tas emocijas pakursto publikuodama ne informacinius, konkrečius straipsnius apie emigrantus, bet dramatiškas istorijas, kurios neva užkabintų“, – tikino Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenės pirmininkė D. Asanavičiūtė.

Jos manymu, išeitis galima: visų pirma mums reikia keisti žmonių savimonę ir pradėti nuo savęs – nuo to, ką kalbame mes kaip emigrantai, ką kalba žiniasklaida, ką kalba žymūs žmonės.

Estijos lietuvių bendruomenės pirmininkas V. Matulaitis šiuo aspektu mato tris priežastis: „Pirma – žiniasklaida. Antra – prisidirbę emigrantai, sukeliantys antipatiją Lietuvoje. Trečia – požiūris, kad emigravimas yra pasitraukimas iš komforto zonos, kad tu išsišoki ir esi ne toks kaip visi.“

Dainininkas M. Mikutavičius į šią problemą siūlo žvelgti globaliau: „Ne mes vieni emigruojame. Priežastis – dviejų susiduriančių Lietuvų idėja: vieniems viena atrodo patrauklesnė, kitiems – kita. Vieni atvirą Lietuvą įsivaizduoja kaip trampliną peršokti kur įdomiau, naudingiau, kiti – laikosi labiau puritoniškų idėjų ir Lietuvą įsivaizduoja kitaip. Ir šie poliai visą laiką trinasi tarpusavyje.“

Privilegijuotas tas, kuris mobilus?

Tęsdamas temą, kad emigruoja ne vien lietuviai, filosofas N. Milerius svarstė, kad greičiau ne judėjimas, bet sėslumas yra nenorma. Išėjus iš savo komforto zonos būtent mobilumas yra tapęs natūraliu, savaiminiu dalyku. „Lenkijos sociologas Zygmuntas Baumanas, kalbėdamas apie globalizaciją, yra sakęs, kad privilegijuotas asmuo yra mobilus, o lokalizuotieji tokie tampa per prievartą. Ar Z. Baumanas buvo teisus?“ – pakomentuoti paprašė N. Milerius.

D. Asanavičiūtė nesutinka, kad mobilumas yra privilegijuotų žmonių savybė: „Juda labai įvairūs žmonės, kaip ir Lietuva yra labai įvairi – nuo profesionalų, menininkų, genijų iki paprastų regionuose gyvenančių žmonių. Ir emigracijos priežastys labai įvairios, jos priklauso nuo kiekvieno asmeninių gyvenimo sąlygų, nuo kiekvieno asmeninio požiūrio. Kai manęs klausia, ką daryti, kad emigrantai grįžtų, sakau: nieko daryti nereikia, nereikia jiems kurti ypatingų sąlygų, nes tai mus sukiršins dar labiau. Tiesiog reikia gerinti gyvenimą čia, Lietuvoje, ir tuomet mobilumas įgaus kitokią formą, žmonės taps mobilūs ne dėl ekonominių priežasčių, bet dėl karjeros siekio, dėl savo mąstymo praplėtimo.“

Anot Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenės pirmininkės, grįžusieji iš emigracijos Lietuvai naudingi tuo, kad jų mąstymas yra daug platesnis, kad jie turi daugiau optimizmo, noro veikti, mato daugiau galimybių.

Estijos lietuvių bendruomenės pirmininkas V. Matulaitis paantrino: „Turėtų būti galvojama ne apie tai, kaip grąžinti emigrantus, bet apie tai, ką daryti, kad žmonės neemigruotų. Manau, Lietuvoje nuolat makaluojamos sąvokos „priežastingumas“ ir „padarinys“. Valdžia kovoja su padariniu, užuot dariusi reformas, mažinusi korupciją, tvarkiusi švietimą, sveikatos apsaugą.“

„Mano galva, visi bandymai, kad žmonės nevažiuotų, yra pasmerkti žlugti. Pažiūrėkime, kokiame mes pasaulyje gyvename: kiekviena namų šeimininkė nori turėti „Jaguarą“, nori maudytis Maljorkoje prie baseino… Mes gyvename ne pagal tai, kiek sugebame – mes visą laiką norime daugiau. Pastatykime save į jaunų žmonių padėtį: ar aš nenorėčiau išvažiuoti pamatyti pasaulio? Man atrodo labai natūralu norėti keliauti, ypač kai negyveni diktatūroje su uždarytomis sienomis“, – savo nuomone pasidalijo M. Mikutavičius.

Epilogo mintys

Diskusijos pabaigoje dainininkas M. Mikutavičius pasiūlė į emigraciją žvelgti pozityvai ir pateikė pavyzdį: „Esu koncertavęs ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, ir Lietuvoje. Ir čia manęs už šlaunų 70 metų moteris nėra tampiusi. O JAV, kai vaikščiojau po sceną, tampė. Aš klausiau jos: kas jums čia pasidaro? Taigi esate ta pati lietuvė, ko gero, į šalia esančią bažnytėlę ėjote, Maironio knygas skaitėte. Kas jums pasidarė JAV? Ar nėra taip, kad Lietuvoje žmogus jaučiasi suvaržytas? Dėl mūsų kultūrinės aplinkos, dėl mūsų tų amžinų žvilgsnių, dėl amžino priekaištavimo, kaip tu gyveni, dėl noro kito gyvenimą paversti tokiu kaip savo.“ Pasak M. Mikutavičiaus, atrodo, kad žmonės emigracijoje kaip tik išsilaisvina. O kai jautiesi laisvesnis, visas pasaulis atrodo geresnis.

Beje, dainininkas minėjo vis sulaukiantis pastebėjimų parašyti dainą apie du milijonus: „Bet aš turiu pasiteisinimą: apdairiai parašiau, kad mūsų ne Lietuvoje trys milijonai, o pasaulyje. Taip ir norėčiau įsivaizduoti lietuvių diasporą, kad ir kur ji būtų. Mes esame ta pati tauta, tik su baze čia, Lietuvoje. Ir kad ir kur tie naikintuvai iš lėktuvnešio būtų pakilę, norėčiau, kad jie kartais grįžtų čia. Tokia mano gražios Lietuvos vizija.“