Europietiškos svajonės likimas. I d.

L. Gadeikio nuotraukos.

Balandžio 27 d. diskusijoje “Europietiškos svajonės likimas” dalyvavo germanistė ir teatrologė Irena Veisaitė, politikas, muzikos, meno bei kultūros istorikas Vytautas Landsbergis, žurnalistas ir rašytojas Rytis Zemkauskas, dienraščio “Bernardinai” vyr. redaktorius Donatas Puslys.

Pokalbį moderavo kultūros istorikas Aurimas Švedas. A. Švedas pasiūlė pastarąją diskusiją, o t. p. visą pokalbių ciklą “Europos idėjos paieškos” vienijančiais žodžiais pasirinkti profesoriaus V. Landsbergio straipsnyje “Antieuropa” (2014) parašytą sakinį: “Jau laikas kalbėti aiškiai ir iki galo”. Mat, kalbant apie dabartinę Europos situaciją viena iš pagrindinių problemų yra tai, kad mes daiktų ir reiškinių nevadiname savais vardais.

Pokalbio metu buvo aptarta daug klausimų. Olf.lt pateikia kelių svarstymų fragmentus.

 

Ką reiškia būti europiečiu kasdienybėje?

Pastarąjį klausimą diskusijos moderatoriui A. Švedui pasufleravo I. Veisaitės žodžiai pasakojime (užfiksuotame knygoje “Gyvenimas turėtų būti skaidrus”) apie savąjį gyvenimą tarpukario Kaune: “Mano tėvai buvo europiečiai”.

Grįždama prie šios minties I.Veisaitė diskusijos metu plėtojo tarpukario Kauno gyventojo priklausomybės Europai kultūrine prasme temą, bandydama nusakyti, kas kūrė to meto žmogaus europietišką tapatybę ir išryškindama judeo-krikščioniškų vertybių svarbą.

Tuo tarpu aptardamas savo, kaip XXI amžiuje gyvenančio žmogaus, santykį su europietiškumu rašytojas ir žurnalistas R. Zemkauskas pabrėžė kasdienio buvimo ir darbo reikšmę: “Keldamasis kas rytą ir darydamas tai, ką galiu ir sugebu geriausiai, aš prisidedu prie Europos kasdienybės kūrimo.”

Anot rašytojo, būtent mus supančioje kasdienybėje (aplinkoje, bendravimo kultūroje) išryškėja ženklai ir ryšiai, apibrėžiantys mūsų europietišką tapatybę, kuri reikalinga nuolatinės atidos ir mūsų pastangų.

Kur prasideda asmeninės Europos ribos ir kur slypi jos centras?

“Pats svarbiausias dalykas – Tu ir tavo santykis su vieta, kurią visuomet vadinai Europa” – šie R. Zemkausko žodžiai tapo atspirties tašku D. Puslio autorefleksijai.

“Man Europa prasidėjo Panevėžio daugiabučio namo kieme gainiojant kamuolį užsivilkus turguje pirktus Miuncheno Bayern futbolo klubo žaidėjo Mehmet Scholl marškinėlius. Būtent tuomet aš supratau besąs kažkuo, kas peržengia ribas. Europa man prasidėjo Panevėžyje,” – kalbėjo D. Puslys.

Tačiau, anot jo, savęs neįmanoma suvokti nepabuvus didžiuosiuose  Europos miestuose. Savojo “aš” ugdymas taip pat vyksta ir padedant didiesiems Europos žmonėms, tokiems kaip Gėtė ar  Šv. Pranciškus.

Išsakęs pastarąją įžvalgą “Bernardinai” vyr. redaktorius prisiminė “Paribio” fondo vadovo Krzysztof Czyżewski pasakytus žodžius: “Pasaulio centras yra ten, kur esi tu”.  Ši žydiška patarlė primena, kad mes savąją Europą kuriame ten, kur esame, naudodami statybines medžiagas, gautas asmeninėje akistatoje su didžiaisiais Europos miestais ir vardais. Šios “individualios Europos statybos”, anot D. Puslio, sukuria jos įvairovę, geriausiai pamatomą keliaujant po Europą traukiniu.

Kodėl Vidurio Europos gyventojai XXI amžiaus Europoje ne visuomet jaučiasi kaip namie?

Kalbėdamas apie Vidurio Europos žmogaus savijautą XXI amžiuje R. Zemkauskas  įvardino paradoksalią situaciją: “Mes jautėmės europiečiais matydami atėjūnus, išlipančius iš sovietų armijos tankų. Kita vertus, mes ir patys formavome save, pagal tų atėjūnų lūkesčius. Nes buvome jų laikomi “Europa”. O dabar mums reikia turėti reikalų su tikrove, bandyti ją suprasti. Problemų sprendimo būdai šiuo atveju neretai konfliktiniai. Gal radikalai Vengrijoje ar Lenkijoje, tam tikra prasme, ir imasi “spręsti problemas”, tiesa destruktyviai? Kita vertus, gal kai kuriuos mąstymo stereotipus iš tiesų reikėtų naikinti?”

Profesoriaus V. Landsbergio nuomone, daugelis Lietuvos visuomenės problemų, kuriant savąjį santykį su Europa, yra  susiję su neteisingu sąvokų naudojimu. Anot politiko, vienas iš tokių klaidingo mąstymo ir iš jo išplaukiančio klaidingų savokų vartojimo pavyzdžių yra paplitęs vaizdinys apie “grįžimą į Europą”.

“Mums niekur nereikia grįžti. Mes esame Europoje!” O klaidingas mąstymas primeta savijautą, esą mes “dar nepribrendę”, “nepasiruošę”, “nepakankamai gražūs”, lyginant su ta “tikrąja Europa”.  Operuodami tokiomis kategorijomis, anot V. Landsbergio, mes ne tik apsunkiname savo gyvenimą, bet ir tuo pačiu įžeidžiame Vakarų Europos gyventojus.

Laikinas politinis Europos suskaldymas nepadarė žmonių skirtingais. Privalome tai suvokti, nes mąstymo kaita yra bene pati svarbiausia visų problemų sprendimo prielaida.

Tęsinys, fotogalerija ir audiovizualinis įrašas – II d.