Išsklaidyti „euromiglą“ (komentaras)

Balandžio 27 d. įvykusi diskusija „Eropietiškos svajonės likimas man, ALF senbuviui, paliko sumišusį, skausmingai malonų įspūdį.

Malonu, kad ALF vėl primena šiuolaikinės lietuviškos tapatybės problemą: kiek ir kaip, kokia Europa mes esame?

Tačiau dėmesį labiau traukia ne pats klausimas (beje, tapęs įprastu, „budinčiu“).

Labiau intriguoja tai, kaip toli tebesame nuo aiškesnių pasirinkimų ir bent dalinių atsakymų.

 

Lyginant su 1990-aisiais ir net 2000-aisiais, vienas ryškiausių pokyčių yra virš-tautinio europiečių vienijimosi bei susigyvenimo Europos Sąjungoje idėjų nuvertinimas.

Jos esą utopinės, dirbtinės, mitologinės ar net totalitariškai prievartinės. O vietinio tūlo, kuris nebenori jų konstruktyviai svarstyti ar suprasti, parapijietiška laikysena rodosi it maloniai kuklus, tikroviškas ir nepretenzingas santykis su pasauliu: „maža – tai gražu“ arba, kaip rašė Voltaire’as, „prižiūrėk savo sodą“ (pranc. cultive ton jardin) .

Ši esmingai dešinė ir nacionalistinė metaforika yra švelniai, užuominomis naudojama žmonių, kurie, nestokodami išsilavinimo ir patirties, supranta, kad – nepaisant viso vienijimosi vargo – Europos Sąjunga yra geriausia, kas mums galėjo nutikti, subyrėjus SSRS.

Tai yra neabejotinai sunkiausias ne tik pačios ES, bet ir ES idėjų, europinių tapatybių išbandymas, – apie tai ne kartą rašė ir a. a. prof. Leonidas Donskis.

Tiesa, tas save giriantis „kuklumas“ istoriškai yra labai atpažįstamas. Atmintina, pavyzdžiui, kaip kentė Abiejų Tautų Respublikos politinė sistema nuo valdingo vietininkiškumo ir nenoro gilintis į didesnio masto klausimus, ir kaip tą vietininkiškumą veiksmingai naudojo kaimyninės tironijos.

Aut. A. Davidavičius diskusijos metu; 2017-04-27. L. Gadeikio nuotr.

 

Vienas britų apžvalgininkas pastebi, kad antai mūsų kaimynai lenkai, išsirinkę anti-europinio nacionalizmo vediną valdžią, rodo mums, jog įmanoma naudotis ES bendro ūkio ir investicinėmis galimybėmis, tuo pat metu apsaugant „tautinės“ nepriklausomybės ir anachronistinių tradicijų tvarumo įspūdį.

Tarytum tokia strategija: investuokite daugiau į mūsų Rumšiškes, bet patraukit rankas nuo mūsų tradicijų žaloti save bei kitus ir neapkęsti! Netrukdykite grožėtis mūsų kančių istorija ir svajoti apie atsiteisimą su istoriniais priešais! Antraip jus paliksime kaip anie išdidūs salų gyventojai ir tęsime savo pergalingą kančių paradą. Kam mums ta jūsų iškreipta ir pasileidusi taika, ramybė? Kapitalo investicijoms – TAIP; bet tik tuo atveju,  jei jos stiprina tautininkiškas organizacijas ir jų (dažniausiai) patriarchalinę galią. Laisvoji investicijų zona „PL“ arba „LT“ (čia bet kuris ne-sostinės vietovardis tiks).

Svarbu pastebėti, – ir tasai britų apžvalgininkas tai „atranda“, – kad nacionalistinė ir vietininkiška europragmatika nebūtų įmanoma be dabartinių ES institucijų nenuoseklumo ir dėl itin apgailėtino jų negebėjimo paskirstyti socialinės-ekonominės gerovės sąlygų.

Tiksliau tariant, gerovės perskirstymas vyksta, bet jis nepavyksta ir praturtina ne tūlą rinkėją. Atsitinka net priešingai: darbo ir kapitalo migracijos (ar „mobilumas“) lemia, kad tai, kas buvo pokario gerovės sąlygos „Vakarų“ darbininkui, dingsta ir neatsikuria, rytuosna perkėlus gamybas, paslaugas bei kita.

Mes, absoliuti dauguma Rytų europiečių, niekad ir nepažinsime darbo bei pragyvenimo sąlygų, kurios prieš 50 metų praturtino Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Italijos ir Vokietijos darbininkus.

Mums neišvengiamai teks patirti tai, ką Europos Komisija kartu su kitomis Europos institucijomis įgalino per pastarąjį keliasdešimt metų: nuolatinę darbo pasiūlos migraciją, nuolatinį nepakankamumą rinkos reikalavimams, nuolatinį technologinės kaitos lemtą nedarbą ir skurdą (kuris yra kankinančiai „prabangesnis“ nei 19 a. baudžiauninko buitis ir kuris dėl to skelbiamas privilegija, įpareigojimu kaltinti vien save).

Visi šie europatirties džiaugsmai neišvengiamai kviečia atsigręžti į tai, kas yra atpažįstamai artima, sava, gimta, o ES paskatintas gyvenimo pertvarkas laikyti dirbtinėmis, prievartinėmis ir gal net atmestinomis (išskyrus tautos sergėtojų kontroliuojamas investicijas).

Tuomečiai Lenkijos ir Vokietijos prezidentai: Bronisławas Komorowskis ir Joachimas Gauckas; 2014-10-10. M. Kraft nuotr.

 

Šiuo požiūriu pastebėtina, kad aptariamoje diskusijoje pakartotino pasmerkimo veik iš kiekvieno dalyvio susilaukė vienas europinis motyvas, itin išsiskiriantis Brexit fone.

Tai – buvusio Vokietijos prezidento Joachimo Gaucko kvietimas „išdrįsti [norėti] daugiau Europos“ (vok. mehr Europa wagen) 2013 m. pasakytoje kalboje.

Deja, tas „daugiau“ diskusijoje skambėjo beveik kaip „daugiau nuodų“ ar „daugiau šlamšto“.

Iš tiesų tas šūkis gluimina tuo, kad nereiškia nacionalinių kostiumų, švenčių, šnektų ar buitinio smurto tradicijų praradimų grėsmės, – nei realios, nei menamos.

Nė vienas diskusijos dalyvis detaliau neužsiminė apie tikroviškas euroskurdo ir euronelygybės grėsmes.

Tas grėsmes kursto, iš viesnos pusės, demokratinės europiliečių kontrolės trūkumas, o iš kitos – fantazijos apie nacionalinių gerovių sistemos (at-)/(su-)kūrimą, kuris šiuolaikinio kapitalizmo sąlygomis nebeįmanomas.

Kaip parodė Graikijos atvejis (ir ką dar ne kartą pademonstruos Brexit eiga), nacionalinės valstybės neišvengiamai susiduria su tuo, kad – nesvarbu, ar jos vienijasi, ar ne, – jos visos yra priklausomos nuo kapitalo investicijų srauto.

Tie, kas sprendžia, ar skirti investicijų (bet kam, bet kurioje, bet kokių tradicijų ar tapatybių vietoje) – būtent tie asmenys ir lemia, ar tos tapatybės ką nors ekonomiškai reiškia, ar turės materialų pagrindą toliau egzistuoti.

Tad ES piliečių – nepriklausomai nuo jų pilietybės ar kultūrinės tapatybės – pasirinkimas nereiškia „mažiau Europos ir daugiau vietinio saugumo“. Nesaugumo vis vien liks net ir atsiskyrimo nuo ES atveju, o be to – tai galima lengvai nuspėti, – ilgainiui jo smarkiai daugės.

Iš tiesų yra priešingai: „daugiau Europos“ – skaidresnės, demokratiškai atskaitingos ir gebančios tolygiau perskirstyti investicijas Europos Sąjungos – suteiktų apčiuopiamo nacionalinio, etninio ir asmeninio saugumo visam regionui, jei tik dėl to sutartų renkami nacionaliniai lyderiai.

Būtent ES institucijos – demokratiškai įpareigotos ginti europiliečių teises – gali apriboti ir suvaldyti tarptautinių investicijų grupių galią ir neigiamą poveikį vietos bendruomenėms.

Apie tokią Europą, ginančią mūsų kasdienybę ir vietos bendruomenių gyvenimo tvarumą, diskusijoje bent užsiminė Donatas Puslys ir Rytis Zemkauskas.

D. Puslys (kairėje) ir R. Zemkauskas diskusijos metu; 2017-04-27. L. Gadeikio nuotr.

 

Galėtume toliau dar įnirtingiau diskutuoti, kad „daugiau Europos“ turėtų ir galėtų reikšti daugiau „ir-ir“, „aš laimiu ir tu laimi“ galimybių, o ne „arba-arba“ (kaip diskusijoje sakė Donatas).

Irena Veisaitė, apjungdama ankstesnę ALF patirtį su niūresne dabartimi, taip pat kalbėjo apie atvirumo viltį įžvelgti naujas, gyvybingesnes Europos bendrumo galimybes.

Tačiau vieną klausimą dar teks iškelti vėl ir vėl: koks turėtų būti mūsų, dabartinės lietuviakalbės Europos piliečių bendrijos, indėlis į Europą – kaip saugią, tvarią ir taikią gyvenimo erdvę?

Bernardas Gailius tos pačios dienos esė  uždavė analogišką klausimą dėl gynybos ir saugumo iniciatyvų (šiuo metu itin mylimų mūsų viešumoje).

Būtent: ką gi mes nuveikėme dėl Europos ir NATO saugumo kaip valstybė ir piliečių organizacijos, kad jau taip smerkiame euroinstitucijų vangumą ar silpnumą?

Lygiai taip pat dera klausti ir dėl miglotos ES ar europinio vienijimosi perspektyvos: kokios gi lietuviškos iniciatyvos ir pozicijos, koks tas lietuviškas europietiškumas?

Diskusijai besibaigiant, profesorius Vytautas Landsbergis pajuokavo: „Kokie esame, tą [į Europą] ir atsinešame“.

Tiesa.

Bet norisi svarstyti buvimo savimi konstruktyvesnius, aktyvesnius variantus (ir jais tikėti).

ALF ekspertų komandai neišvengiamai teks imtis dar daugiau iniciatyvos, kad jie būtų aptarti, įvertinti ir apsvarstyti.