Kaip priešintis baimės politikai XXI amžiuje?

Kuo daugiau bijai, tuo daugiau gali eiti į priekį.
Gintaras Beresnevičius

Terminas – baimės politika – dažniausiai (siaurąja prasme) suprantamas kaip baimės jausmo visuomenėje skatinimas ir jo išnaudojimas politiniais tikslais. Daugelis politikų pasitelkia daugiau ar mažiau baimės politikos elementų pirmiausiai dėl jos efektyvumo, tačiau grynąja baimės politika reikia vadinti situaciją, kuomet baimės politika tampa pagrindiniu ir bene vieninteliu politikos lokomotyvu. Toks politikas (ar jų grupė) pozicionuojasi, kad žino, jog visuomenė bijo, pritaria, jog yra ko bijoti, įvardija baimės priežastis – ko vertėtų bijoti, ir svarbiausia, – gali bei geba nuo jų apsaugoti. Kitaip tariant, visuomenei žadama pašalinant priežastis išvaduoti ją iš baimės. Sėkmingai įteikus tokį politiko (ar politikės)1 įvaizdį į masinę piliečių (pa)sąmonę, toliau auginamas bei augantis baimės lygis, kuris atitinkamai kelia ir apsaugos poreikį, bene tolygiai augina tokių politikų populiarumą.
Tiesa, baimės skatinimas ir, apskritai, šio tipo politikų komunikacijos santykis su visuomenės baimėmis, tam, jog būtų sėkmingas, privalo nuolat būti pakankamai sofistikuotas ir visuomet išlaikyti dvilypumą. Pavyzdžiui, kalbėdamas apie baimės priežastis, iš vienos pusės, politikas turi aiškiai įvardyti ko reikia bijoti – tokiu būdu tiek visuomenėje jau įsisąmonintai egzistuojančios konkrečios, tiek visuomenės tik neaiškiai nujaučiamos baimės, suvedamos į konkrečius, nebūtinai pirminėms baimėms tapačius objektus (dažniausiai vienokias ar kitokias žmonių grupes, organizacijas šalies viduje ar/ir išorėje). Šiuo veiksmu jau ko nors konkrečiai ir ryškiau bijantiesiems pritariamai ir paskatinančiai sakoma – „taip, to reikia bijoti“, tuo tarpu tiems, kurie daugiau ar mažiau patiria abstraktesnę baimę, parodoma, jog iš tiesų labai konkrečiai egzistuoja tai, kas kelia grėsmę, ko vertėtų bijoti. Baimės legitimizuojamos ir konkretizuojamos.
Tuo pačiu metu, dėl baimės prigimties, įvardijamos „konkrečios“ baimės priežastys tam, jog keltų baimės lygį, visuomet turi būti kuo mažiau apibrėžtos, ne per daug pažįstamos (bet ir nevisai nežinomos), ne iki galo aiškios ir, pageidautina, kuo labiau anoniminės. Taigi baimę pasinaudojantis politikas turi tuo pat metu įteikti ir tai, jog yra konkrečios grėsmės, kurių visuomenė teisėtai bijo, ir jis puikiai žino kaip (bei gebėtų) su jomis susidoroti, ir taip pat, jog yra daug grėsmių, kurių verta bijoti, jų nuolat daugėja, jos nuolat stiprėja ir nieks nežino kaip viskas bus. Tikėtina, jog bus blogai.
Toks politikos veikėjas emociniu lygmeniu rinkėjų (pa)sąmonėje atlieka vaidmenį kažkiek primenantį kvantinės fizikos paradoksus (konkrečiai – žymųjį Šriodingerio katės mintinį eksperimentą), nes, tuo pačiu metu, ir pats bijo grėsmių, taip užmegzdamas emocinį bendrumą su kiekvienu iš rinkėjų (ir tuo pačiu, kaip autoritetas, legitimizuodamas pavienių individų baimę platesniame sociumo kontekste, taip pat šios baimės pagrindu burdamas baimės bendruomenę), ir nebijo, dėl to gali su grėsmėmis kovoti, jas įveikti, tokiu būdu įsitvirtindamas kaip išskirtinė asmenybė iš visos baimės grupės, jos lyderis ir bene vienintelė baimės įveikimo viltis.
***
Dažniausiai vyraujantis būtent taip suprantamos baimės politikos problematikos aiškinimas ir tuo pačiu, atsakas į ją susikoncentruoja į tai, jog politikai siekdami asmeninės naudos be galo išpučia pavojaus mąstą, manipuliuoja žmonių instinktais, pasinaudoja rinkėjų baime savo tikrosioms darbotvarkėms legitimizuoti ir įgyvendinti, sumenkina bendrą politikos ir politinių debatų lygį, taip pat – visame šiame baimės rūke išties svarbios problemos pasilieka nuošalyje. Tuo pačiu žiniasklaida, orientuodamasi į pelnus ir aršioje konkurencinėje kovoje (tiek vidinėje – tarp skirtingų žiniasklaidos priemonių ir skirtingų medijų, tiek išorinėje – kovodama dėl žmonių dėmesio su ne-žiniasklaida) siekdama kuo didesnio skaitytojų dėmesio, ne tik skiria papildomą dėmesį tokiems baimę sėjantiems politikams ir jų nuomonėms, taip išnaudodama kontraversijas ir aštrias poliarizacijas, kaip papildomą dėmesį generuojančią priemonę, tačiau ir, platesniame, nuo politikos tiesiogiai atsietame, kontekste, orientuodamasi į neigiamas, baimę skatinančias naujienas dėl tos pačios priežasties, kaip ir minėtieji politikai, – baimė padeda geriau parduoti.
Visa tai, žinoma, – absoliuti tiesa. Kaip ir akivaizdi tiesa yra tai, jog baimės politikai aktyviai oponuojančiųjų nuomonių įvairovė ir argumentacijos sofistikuotumo kontinuumas labai platus – nuo sąmokslų teorijų šalininkų, manančių, jog iš esmės jokio pavojaus nėra ir viskas – tik fikcija norint valdyti mases, iki žymiai giliamintiškesnio požiūrio kalbančio apie neracionalią Kito ir kitokių baimę. Problemos sprendimo būdų pasiūlymai dažniausiai ir pakankamai natūraliai apsiriboja visų šviesesnių galvų kvietimu pasmerkti tokią politiką, kalbėti apie jos žalą, racionalios politikos kvietimu ir artikuliacija dėl poreikio stiprinti švietimą (plačiąja prasme), ugdyti visuomenės kritinį mąstymą, taip pat – raginimus rinkimines kampanijas kreipti į pozityvias, ne neigiamas idėjas, skatinti į ateitį drąsiau žvelgiančią perspektyvą.
Ir nors, iš esmės, visa tai, taip pat teisinga, tačiau ypač pastaruoju metu darosi akivaizdu, jog vyraujantis baimės politikos problematikos aiškinimas (savaime suprantama, apart primityvių sąmokslo teorijų, toliau kalbant daugmaž apie tokios pozicijos esmę) ir iš to kylantys (ar praktikoje vyraujantys) sprendimo būdai yra nepakankami. Čia galima įžvelgti bent du tai patvirtinančius argumentus. Pirma, vyraujantis požiūris apriboja baimės, kaip fenomeno, veikimo politikoje matymo lauką, taigi užkertamas kelias į gilesnį problemos esmės suvokimą ir potencialiai pačio (vienpusiško) požiūrio taško į baimę politikoje pasikeitimą. Antra, ypač po pastarųjų metų įvykių, akivaizdu, jog egzistuojanti prieiga ir iš jos kylantys sprendimo būdai yra nepakankami dėl paprastos priežasties – jie tiesiog neveikia.
Atmetimas ir kova su baimės hiperbolizavimu, primityviu išnaudojimu siauriems politiniams tikslams, dažnai didele dalimi, o neretai ir fundamentaliai, perauga į tai, jog neigiamas arba ignoruojamas bet koks abstraktesnis baimės pojūčio arba konkrečių visuomenėje egzistuojančių baimių pasireiškimas politikoje. Galima sakyti, jog dėl to, kad baimė(s) pasitelkiamos manipuliuoti elektoratu, visuomenės baimėms apskritai bandoma uždrausti egzistuoti ir kokiu nors būdu veikti politiką. Geriausiu atveju į jas nežvelgiama rimtai, laikant jas tik manipuliacijų žmonėmis apraiškomis; prastesniu – jos tiesiog delegitimizuojamos egzistuoti viešojoje erdvė. Žinoma, jeigu visuomenėje baimės egzistuoja, savanoriškas apakimas jų atžvilgiu nepadės iš tikrųjų joms pradingti, o užblokavimas nuo viešosios erdvės – tik padės joms stiprėti. Dar blogiau, kuomet meta-susidūrimo (debato) su baimę savo tikslams pasikinkančiaisiais metu, natūraliai, kaip bet kokiame aštresniame debate, atsirandančios poliarizacijos dėka (jeigu tokių ideologinių pozicijų nebuvo a priori) nubėgama vis tolyn nuo tikrovės link susikurto vaizdinio – niekada nėra ko bijoti, visos baimės tėra išpūsti, kažkieno interesus tenkinantys burbulai. Visais šiais atvejais kovojantieji prieš baimės politiką atitolina save nuo elektorato ir jo supratimo, taigi panaikina ir galimybę tikslingai surasti priemones prieš tuos, kurie kaip tyčia puikiai supranta visuomenės baimes ir pasistengia jas išnaudoti savo naudai. Jau nekalbant apie tikrosios visuomenės būklės ir būsenų, taigi ir poreikių suvokimą.
Žinoma, toks, koks čia pateiktas, baimės politikai aktyviai oponuojančios stovyklos įvairovės ir jai būdingų pažiūrų pakankamai griežtas supaprastinimas yra netikslus tikrosios padėties fiksavimo atžvilgiu, tačiau jis yra būtinas ryškiausių neigiamų tendencijų atskleidimui ir bendro anti-baimės politikos mąstymo lauko poslinkiui parodyti. O šios bendros tendencijos aiškios – vis toliau nutolstama nuo minties, jog baimė neretai būna racionalus, netgi teigiamas dalykas ir, apskritai, pamirštama, jog baimė – natūrali žmogaus emocijų ir jausmų dalis. Tokiu būdu, paradoksaliai didžioji dauguma oponuojančių pradeda bijoti… pačios baimės politikos. Ypač kuomet pastaroji įgauna ryškų augimo momentą. Tuomet ji neretai tampa centrine ašimi ir figūra aktyviai oponuojantiesiems, nulemiančia jų likusį dėmesio ir mąstymo žemėlapį. Savaime suprantama, baimė kovoje prieš baimės išnaudojimą siauriems tikslams tampa savižudišku ginklu. Dar keisčiau, jog ši, beveik visada per daug neįsisąmoninta pačios baimės politikos baimė neretai prisideda prie pačio baimės lygio visuomenėje augimo. Taigi, tiesiogiai padeda baimės politikai augti.
Kaip labai ryškų ir konkretų būtent tokios situacijos pavyzdį galima prisiminti paskutiniuosius JAV prezidento rinkimus. Demokratų kandidatė H. Clinton (tiksliau jos štabas), matydama prognozes paneigiantį šviežiai iškepto respublikono D. Trump‘o artumą kovoje, atrodytų, logiškai nuosekliai, o tuo pačiu perteikdama išties plačiai, bent jau kai kuriuose visuomenės sluoksniuose vilnijusi jausmą, savo vėlyvojoje kampanijoje bandė suderinti tiek gąsdinimą varžovo prezidentavimo galimybe, tiek optimistinės ateities (Clinton valdymo atveju) perspektyvą. Kitaip tariant – bandė įveikti oponentą jo pačio ginklais. Tačiau D. Trump buvo labai tvirtai įsicementavęs kaip grynosios baimės politikos apologetas, pilnai atitinkant dar pirmoje pastraipoje aprašytą schemą. Ir tuomet nutiko paradoksalus dalykas: Clinton štabo žinutė pasiekė rinkėją (žinant išleistas sumas, tuo galima neabejoti), tačiau galutiniam rezultate pradingo norėtas įteikti baimės objektas. Liko tik baimės transliavimas – kažkas baisaus gali nutikti, ateitis gali būti siaubinga. Kam padeda augantis baimės jausmas visuomenėje galima sužinoti ne tik šio teksto, bet jau ir iš istorijos.
***
Apskritai, pati sąvoka baimės politika – oksimoronas, nes bet kokia politika gimsta iš teigimo, t. y. veikimo. Tuo tarpu tikra, pilnai išsiskleidusi baimė – sustingdo, užgniaužia kvapą ir užhipnotizuoja. Netgi (pa)bėgimas iš išgąsčio reikalauja tam tikro, kad ir pasąmoninio atsispyrimo nuo baimės. 2 Privalu įveikti baimę (nors šiek tiek), jog galėtum imtis kokio nors veiksmo. Nesvarbu ar tai bene pagrindinis tikro politiko darbinis įrankis – kalba, ar koks nors administracinis veiksmas. Nesvarbu kaip įveikiama baimė. Žinoma, dažniausiai praktikoje imtis politinio veiksmo, ypač politikams, padeda tai, jog jie net neįsivaizduoja ko derėtų bijoti. Tačiau galime būti tikri, jog kur žengia politinis veiksmas, ten atsitraukia baimė.
Tačiau baimės politika – oksimoronas, žvelgiant ir kiek kitu, mažiau fundamentaliu, nebe individo, o abstraktesniu lygmeniu. Iš tikrųjų baimės politika savaime neturi jokių vertybių, idėjų ar programos, t. y. jokio politikos, klasikine prasme, turinio. Žinoma, baimės politikos dėka gauta politinė pozicija, didesnė ar mažesnė valdžia, priverstinai įgauna tam tikrą politinę programą, jeigu ne iš anksto turėtą, tai bent eigoje nuosekliau ar padrikiau (labiau tikėtina) susiformavusią, tačiau pati baimės politika jokios politikos savyje neturi. Tam tikros politinės nuostatos, pozicijos ir veiksmai gali susiformuoti atsižvelgiant į tai, kokios ryškiausios, konkretizuotos baimės stūmė ir pagrindė visą baimės politiką, politiniai veiksmai gali būti skirti išlaikyti ar pakurstyti baimės politiką, tačiau tai visuomet tik tam tikra daugiau ar mažiau privaloma duoklė ant politinės sėkmės aukuro ir nieko daugiau. Talentingai operuojant, sėkmingai susiklosčius įvykiams, pagrindinės dirginančios baimės gali nesunkiai ir pakankamai greitai kisti. Tie patys tvarkos ir įstatymo (law and order) šūkiai, neretai asocijuojami su baimės politika – labiau priskirtini prie konkrečių sociopolitinių situacijų aplinkybių ir įvaizdžio kūrimo priemonių, negu tiesiogiai prie baimės politikos. Pastaroji gali visiškai apsieiti ir be šių šūkių. Taigi baimės politika tėra galbūt kiek veiksmingesnis, negu kiti, politinis triukšmas, potencialiai – politikos (ar politinės galios suteikimo) forma, tačiau niekada jos tikrasis turinys arba, kitaip tariant, pati politika.
Tačiau baimė gali (ir kartais netgi privalo) tapti politikos šaltiniu. Ir ne tik baimės politikos atveju. Baimė – natūrali ir stipri žmogaus emocija, jausena. Ir nors stipriai išsigandęs arba ilgą laiką gąsdintas žmogus greičiausiai nesielgs nei racionaliai, nei drąsiai ir gali nesunkiai tapti įvairių manipuliacijų auka arba pats savo baimės stipriai paveiktu mąstymu ir elgesiu kurti aplink save ir savyje baimės teritoriją, kurioje laimė, prasmė ir visi dalyvaujantieji asmenys pralaimės, tačiau tai, jog žmogus ar visuomenė (ar žymi jos dalis) bijo yra labai konkreti ir svarbi informacija. Tai labai aiškus signalas bet kuriam apmąstančiam ar besirūpinančiam visuomene. Visuomenės baimė(s) politikui – lyg ligos simptomai gydytojui – jie padeda suvokti kas vyksta su objektu ir tampa atspirties tašku sprendžiant ko reikia objektui, jog jo būklė pagerėtų. Žinoma, politiko priemonės pasirūpinti visuomenės baimėmis neprivalo joms pataikauti. Winston‘as Churchill‘is suvokė ir jautė bendrapiliečių ir ypač politikų sluoksnio baimę, iš esmės, likus vieniems kovoje prieš nacistinę Vokietiją 1940-aisiais metais, tačiau labai aiškiai ir tvirtai pasirinko kitokią, ne pataikavimo, pasidavimo šiai baimei poziciją. Puikios kalbos bei kiti politiniai veiksmai leido išvesti visuomenę iš baimės į ryžtą, nusiteikti ne pasiduoti, o atsilaikyti ir nugalėti. Kas galiausiai ir įvyko. Tai vadinama politine lyderyste. Taigi politikas gali užmegzti skirtingą santykį su visuomenės baime, priklausomai nuo jo pozicijos šios baimės priežasties realumo ir geriausio būdo ją įveikti klausimais, tačiau privalo apie ją visuomet žinoti ir niekuomet neneigti.
Šioje vietoje vertėtų kiek plačiau panagrinėti pačią visuomenės baimę(s)3, jos rūšis (apie tai jau buvo šiek tiek užsiminta). Iš pirmo žvilgsnio, viskas yra pakankamai aišku kalbant apie konkrečias baimes – kuomet bijoma konkrečiai egzistuojančių darinių (pvz. tam tikros šalies ar teroristinių organizacijų), specifinių, vienos rūšies pavojų (pvz. terorizmo arba ekonominės krizės) ir pan., tuomet vertėtų ieškoti efektyviausių priemonių kiek įmanoma neutralizuoti šias baimes tiek imantis prevencinių, saugumo užtikrinimo priemonių, tiek maksimaliai naikinant pačius baimės šaltinius. Tačiau iš tikro kova tik su konkrečiomis baimėmis visuomenėje, kurioje bendrai yra didelis baimės lygis, visuomet bus lyg ta nesibaigianti kova su slibinu, kuriam vietoj nukirstos galvos išdygsta nauja. Taigi žymiai svarbesnė yra abstrakčiau piliečių jaučiama baimė, susidedanti iš daugelio bendrų baimės ir nerimo nuojautų (pvz. ateities baimė), kurios dažniausiai tiesiog perauga į vieną bendrą, didelį ir nuolat greta esantį baimės jausmą pavienio individo lygmeniu ir slegiančią bei energiją išsiurbiančią baimės atmosferą – visuomenės mastu. Aukštas bendras baimės lygis išsiveržia ir įsikūnija į ryškiausiai iškeltas konkrečias baimes taip papildydamas jų baimingumo svorį ir išpūsdamas jų mąstą (būtent dėl to daugelis aktyvių baimės politikų oponentų švelniau ar stipriau suklysta, jog baimės yra netikros ar iš tiesų labai smulkios, dėl tos priežasties – nelegitymios). Iš dalies taip nutinka dėl tos priežasties, jog jos yra neįsisąmonintos, neapmąstytos ir taip pat sudėtingos, nes sudarytos iš daugelio dalių. Nuolat skubantis ir per daug į save ar aplinkos situaciją nesigilinantis bei to neapmąstantis žmogus daugiau ar mažiau ne-sąmoningai priima žmogiškuosius resursus taupantį (stereotipinį) sprendimą, jog galbūt šios, masinėse priemonėse iškeliamos baimės ir sukelia tuos jo jaučiamus baimės potyrius. Pasikeitus viešojoje erdvėje dominuojančioms konkrečioms baimėms (o tai beveik niekada neįvyksta pernakt), tačiau iš esmės, nepasikeitus bendram baimės lygiui, be didesnių nesklandumų tas pats žmogus su savo išgyvenama abstrakčia baime jau gali susitelkti į naująsias baimes. Žinoma, tokių pasikeitimų atveju vyksta tam tikra baimės lygio fliuktuacija visuomenėje, tačiau tik trumpalaikė ir neesminė.
Taigi privalu koncentruotis į bendrąjį baimės lygį ir pagrindinį dėmesį fokusuoti ieškant jo (padidėjimo) kilmės priežasčių – labiausiai visuomenę gąsdinančių (nors jai pačiai to galbūt ir neįsisąmoninus) grėsmių. Nors politikams, žinoma, negalima ignoruoti ir konkrečių visuomenės baimių. Vien jau dėl tos priežasties, jog jie kitaip bus pastarosios nesuprasti ir didelė tikimybė praras elektorato palaikymą (taigi ir politinius įrankius keisti aplinką). Tačiau esminis uždavinys yra išsiaiškinti giliąsias baimės paūmėjimo priežastis. Baimės, ypač ryškus jos lygio išaugimas, yra bene svarbiausias indikatorius apie visuomenės būklę ir ją slegiančias problemas. Būtent iš čia ir tokiu būdu visuomenės baimė gali virsti politikos šaltiniu.
KTU mokslininkų (vadovaujant dr. A. Lašui) atlikto tyrimo – „Lietuvos vidinių ir išorinių grėsmių kognityvinis žemėlapis: elito ir visuomenės sinergijos ir sankirtos“ duomenys, apart to, jog patvirtina tekste pateiktą abstraktesnio baimės lygio ryšį su konkrečiomis baimėmis, tuo pačiu rodo dar vieną labai įdomią tendenciją. Lietuvos visuomenės baimės socioekonominėje plotmėje stipresnės, negu dėl šalies saugumo. Iš pirmo žvilgsnio toks neatitikimas prieštarauja tipinei baimės politikos aiškinimo schemai, kurioje žiniasklaida, kaip virtualios realybės formuotoja arba realybės suvokimo flirtuotoja, tiek transliuodama politikų siunčiamas žinutes, tiek iš savo asmeninio intereso (baimė kaip stiprus dirgiklis leidžiantis geriau ir daugiau „parduoti“) pagrinde ir sukuria, tiksliau sužadina, baimės pojūtį visuomenėje. Tokiu atveju standartiškai pirminė mintis – žmonės tesirūpina savo konkrečiausiais, asmeniniais poreikiais ir nesugeba suvokti abstraktesnių ir kolektyvesnių grėsmių, todėl mažiau baiminasi dėl to, ko tiesiogiai nejaučia – karinės grėsmės šaliai. Žinoma, kad toks paaiškinimas išties teisingas kalbant apie nemažą dalį visuomenės narių. Tačiau tame pačiame tyrime lygiai taip pat žiniasklaidos grėsmių prioritetams prieštarauja ir aukštąjį išsilavinimą, aukštesnes pajamas, taigi ir geriau išvystytą abstraktų mąstymą turintys bei neabejotinai gebantys suvokti potencialią ir kolektyvinę grėsmę. Šis momentas atskleidžia, jog minėtasis aiškinimas kažką svarbaus praleidžia. Panašu, jog žmonės mažiau bijo, nes jaučia, jog ta grėsmė žinoma, ja rūpinamasi. Visuomenė mato, kad apie grėsmę pastoviai rašo žiniasklaida, kalba politiniai lyderiai, jų kalbas seka veiksmai – pratybos, šauktinių kariuomenės, ginkluotės įsigijimai šiuo konkrečiu atveju, reiškia šioje vietoje visuomenė gali šiek tiek atsikvėpti. Grėsmė suvokiama, tie, kuriems delegavome valdymą, t. y. daugiau ar mažiau sutarėme pasitikėti, ja rūpinasi. Taigi galima atsipūsti. Šioje vietoje (sąlyginai) saugu. Baimė atsitraukia.
O kas nutinka priešingu atveju? Visuomenė (arba nemaža dalis jos individų) nujaučia, jog egzistuoja grėsmė, ta grėsmė kelia jai nemažą baimę. Tačiau žiniasklaida šią baimę/ grėsmę ignoruoja, ji neišviešinama ir išlieka, iš esmės, privačia. Šių laikų, net ir mažoje visuomenėje be žiniasklaidos įsitraukimo niekas netampa vieša, taigi politinės bendruomenės lygiu pripažinta. Baimė auga. Šiek tiek kitokiu scenarijumi, kuomet žiniasklaida vis tik legitimizuoja baimę/grėsmę, tačiau neatsiranda jokio arba tik menkas ir nerezultatyvus politinis veiksmas, t. y. problema nepatenka į politinę dienotvarkę ir yra ignoruojama arba patenka visuomenės suvokimu per mažu prioritetu. Tokiu atveju bendras visuomenės baimės lygis (šios grėsmės rėmuose) dar labiau pakyla. Taip nutinka dėl kelių priežasčių. Pirma, įsitraukus žiniasklaidai dalis tų, kurie nebuvo bijantys, tokiais patapo. Antra, bent dalies tų, kurie jau bijojo, asmeninis baimės lygis dar labiau pakilo, įsitikinus, jog jie buvo teisūs – to verta bijoti, ne aš vienas to bijojau, bei iš viešos diskusijos įgavus argumentų kodėl to verta bijoti. Jeigu toliau laikomės prielaidos, jog dalis grėsmių nujaučiamos ir jų baimė pirmiausiai kyla ne-sąmoningai, tokiu žiniasklaidos įsitraukimo į grėsmės viešinimą atveju, neretam piliečiui baimė iš abstrakčios tampa konkrečia. Tuo tarpu visai (nei sąmoningai, nei pasąmoningai) šios baimės neturėjusiam ir nejautusiam žiniasklaidos įsitraukimas tikėtina lemia abstrakčios baimės atsiradimą, jeigu diskusija tik pateko į žmogaus akiratį ir jis daugiau ne-sąmoningai jai neprieštarauja, o situacijoje kuomet diskusija sekta nuosekliau ir grėsmės realumui bei pavojui pritariama – iškart užgimsta konkreti baimė.
Žinoma, individo lygmeniu visas grėsmių/baimių funkcionavimų procesas yra gerokai sudėtingesnis ir unikalesnis kiekvienu atveju, tačiau bendru visuomenės mastu jau galima įžvelgti tam tikrą baimės, kaip racionalios grėsmių sistemos, funkcionavimo metmenis. Visa tai neblogai paaiškina kodėl baimės politika ne visada laimi ir kartais, atrodo, patenka į tuščią dykumą, kurioje neturi bene jokios terpės augti, o kartais, neretai toje pačioje visuomenėje, po kiek laiko nutinka priešingai ir ji suveši. Baimės politikai reikia tam tikros situacijos, tam tikrų sąlygų ir priežasčių. Jeigu tradicinė politika ir politikai per ilgai ignoruoja visuomenės baimes, ypač kylantį bendrą baimės lygį, neanalizuoja, nežiūri į ją rimtai arba apskritai delegitimizuoja, kaip politikos faktorių, (taigi pamiršta ir visuomenę, įsiklausymą į ją) tuomet tikėtina, jog kas nors pasinaudos šia situacija pasitelkdamas baimės politiką. Beje, būtent dėl tokios situacijos nemažai tų, kurie (nesėkmingai) bando visuomenėje įžiebti pavojaus sirenas dėl kai kurių daugiau mažiau ignoruojamų grėsmių, neretai pradeda palaikyti ar bent ne priešiškai žiūrėti į kylančią baimės politiką. Deja, apart retų išimčių, jiems tenka nusivilti, nes baimės politika dažniausiai ateina ne tikrųjų, už baimės slypinčių grėsmių, spręsti.
***

Kas gi sudaro tą bendrąjį baimės lygį XXI a.? Kokios už jo slepiasi grėsmės? Turbūt tiksliausias trumpas atsakymas būtų – kas gi tik nesudaro. Išties, moderniame, chaotiškame, ne tik spartėjančiame tiek savo tempu, tiek pokyčiu mastu, bet netgi didėjančio spartėjimo greičio pasaulyje grėsmių skaičius auga. Kas dar svarbiau – pačios grėsmės tampa galingesnės. Ir jeigu dalis priežasčių yra globalios, taigi visiems bendros, tai regionui ir konkrečiai Lietuvai tenkančios specifinės grėsmės arba tiksliau – grėsmes nukenksminanti aplinka, čia yra žymiai silpnesnė, taigi ir bendra situacija – prastesnė.
Pradėti, matyt, reikėtų nuo fundamentaliausiųjų. Informacinių technologijų išlaisvinta, globalizacijos išaugintą poreikį ir pasiūlą bandanti patenkinti informacija įgavo neregėtus apimties ir atsinaujinimo (susidėvėjimo) mastus. Dabar jau ne tik kultūrpesimizmo filosofai, bet ir neuromokslų atstovai kalba, jog žmogaus smegenys patiria pavojingą, nuolatinį puolimą informacijos pertekliumi. Didele dalimi dėl šių pokyčių drastiškai išaugęs tempas ir pasikeitęs gyvenimo būdas užkrauna įvairiapusį stresą ir likusiam žmogaus kūnui. Priešingai, negu ankstesniais atvejais, tiek žmonija, tiek pavienis žmogus nebespėja (evoliuciškai) prisitaikyti, susigyventi su šiais pokyčiais.
Dar blogiau – iš viso to randasi vis mažiau prasmės. Paradoksalu, informacijos kiekiai ir greičiai nulemia tai, jog visi išties turime vis mažiau tikro turinio – informacijos, kurią galėtume pasitikėti esančia teisinga. Žinoti, jog iš tikro taip buvo, jog perdavimo procese ji nebuvo iškraipyta, jog tai nėra tik subjektyvi nuomonė ir, svarbiausia, jog ji dar nepasenus. Dar galima didelėmis pastangomis įsigilinus sekti kelias sritis, tačiau aprėpti visą spektrą (o to reikalauja vis didėjantis tarp-sferinis priklausomumas) ir, svarbiausia, jį apmąstyti, kol jis nepakito, tampa antžmogišku iššūkiu. Ir didžiausia problema čia ne ta, jog nebesugebame žinoti kas išties vyksta maisto industrijoje ar kvantinėje fizikoje, o tai, jog pats individas vis labiau atskiriamas nuo pasaulio informacijos triukšmo siena. Taip mąžtant galimybėms pasaulį ir gyvenimą susieti į prasmingas visumas.
Iš dalies tai nulemia, jog nebeliko laikmetį rišančios minties (nebent ja laikytume patį be-ryšį) ir mąstytojams tenka konstatuoti tarp-epochinį laiką. Net jeigu idėjinį-vertybinį (plačiąja prasme) postmoderno vakuumą laikytume užpildytą nugalėjusia kapitalizmo ideologija (nevisai tapatu su kapitalizmu, kaip fenomenu), tektų pripažinti, jog bent jau pagal praeities standartus jam trūksta ryškaus matmens. Simbiozė su mokslu kaip religiniu tikėjimu (nors pastarasis neatlaiko net tikroko mokslo kritikos) vis tiek palieka neužbaigtą sistemą, tačiau bent jau arčiau jos priartėja.
Galiausiai galima kalbėti apie socioekonomines grėsmes. Savaime suprantama norint nuodugniai jas visas aptarti reikėtų didelės apimties teksto, tačiau apžvelgiant situaciją bendrais bruožais – visame Vakarų pasaulyje situacija primena besitvenkiantį probleminį pūlinį. Didėjanti ir vis stipriau įsišaknijanti nelygybė, besioligopolizuojančios rinkos, mažėjantis sistemos teisingumas (ir privalomumas visiems jos nariams), tikėjimas ja ar bent jos pasitaisymo galimybe, žengiantis koja kojon kartu su robotizacija, automatizacija ir visu socioekonominiu perversmu, kurį įprasta vadinti ketvirtąja industrine revoliucija, ir kuris žada pasiglemžti ištisas industrijas bei galbūt sukurti naujų. Visa tai fone perspektyvos, kuomet finansinės galimybės pirmą kartą istorijoje gebės sukurti ne tik daiktinio turėjimo, tačiau lems išties reikšmingus skirtumus tarp žmonių – jų gyvenimo trukmę, fizinių, mentalinių galimybių išplėtimą už įprastinių žmogaus galimybių ribų.
Mūsų šalyje be šių, išties strateginių problemų, dar daugiau įvairiausių, situaciją sunkinančių bėdų. Bene ryškiausia – emigracija, visą pūlinį trumpuoju laikotarpiu sulaiko (ir užmaskuoja), tačiau ilguoju tik didina. Tuo pačiu pastaroji, jeigu žiūrėtume į gilumines priežastis, iš dalies kyla, o tuo pačiu ir dar labiau skatina visuomenės atomizaciją. Reiškinį pradžioje kilusį, kaip natūralų priverstinės, bene visų gyvenimo sričių kolektyvizacijos atoveiksmį. Tuomet įtvirtintą šuolio į eksperimentinį ekonominį neoliberalizmą be ankstesnės (nenutrauktos) kapitalizmo patirties. Tokiu būdu ne tik paaštrintai (nes iki tol maskuotai ir laisvai nepatirtai) atsiskleidė pačioje sistemoje slypinti visų karo prieš visus dėmuo. Kuomet Senuosiuose Vakaruose tiek rinkoje, o ypač platesniame socialiniame-politiniame lauke, nepaisant tečerizmo-reaganizmo reformų aštrumo, išliko daugelis iš tradicijos ateinančių atsvarų, įvairiausių institutų pavidalu. Taigi turime ne kitokių, o visų kitų, kurie nėra aš, baimę. Atomizacija – ne tik problema pati savaime, tačiau ji perauga ir į platesnę visuomeninio gyvenimo eroziją. Pastaroji pasireiškia ne tik negebėjimu ir nenoru burtis į įvairiausias nedideles organizacijas ar skirti dėmesio visuomenės reikalams, bet galutiniame variante – visuomenės negebėjimą organizuotis savo gyvenimo – analizuoti, apmąstyti praeitį, dabartį, planuotis ateities ir formuoti, kurti savo būtį, o ne plaukti tendencijų pasroviui. Užgimsta negebanti politika. Lietuvoje politikai atrodo, jeigu ir turintys noro, tai ne(be)turintys gebėjimų apmąstyti, kritiškai įvertinti ir taip kurti procesus, tuo pačiu aiškiai suvokiant valstybės interesus. „Strateginės reformos“ dažniausiai žymi stambiojo verslo suformuotų užduočių vykdymą, lyg valstybinio intereso nebebūtų likę. Investicijų kiekis į tas visuomenės sferas, kurios žvelgiant į visuomenę, kaip organizmą, būtų atsakingos už mąstymą – universitetus (ypač dėstytojų, tyrėjų užmokestį), mąstymo centrus (think tank‘us), galų gale kokybišką žurnalistiką, geriausiai atskleidžia visos visuomenės požiūrį ir prioritetus.
Tiesa, panašu, kad politika visame pasaulyje dabar daugiau mažiau skęsta šiame giliame grėsmių baseine, bandydama 4-5 metų žvilgsnio ciklais gesinti pavienius probleminius gaisrus arba apskritai apsimesdama, jog nieko blogo nevyksta, nors kambarys, kuriame esi, skendi liepsnose. Taigi, turėdama atlikti stabilizuojančio dėmens vaidmenį politika tampa disfunkcine, šiuo aspektu, prarasdama (neretai savanoriškai) galios svertus, o kartkartėmis pati virsdama ir destabilizuojančiu veiksniu.
Natūralu, kad tokiame įvairiapusiškai chaotiškame ir stipriai bei greitėjančiai besikeičiančiame pasaulyje kyla ateities baimė. O papildyta nujaučiamų ir(ar) suvokiamų šiandienos grėsmių, (ne)virstančių baimėmis, ir, nemažiau svarbu, visuomenės atomizacijos ir politikos disfunkcijos pajautos pagimdo ir bejėgystės jausmą. Galbūt nemažiau, jei nelabiau, būdingą mūsų laikams, negu baimė. Ir pastarąja be galo sustiprinančią. Iš esmės, baimės politiką, žvelgiant į jos kilmę ir esmę, galima vadinti ir bejėgystės politika. Ir tuomet visai neverta stebėtis, jog visame šiame kontekste XXI a. vėl (kaip baimės dešimtmetyje – 70-aisiais) išauga katastrofų ir nelaimių (taip pat, (dis)utopijomis paremtų) filmų, kompiuterinių žaidimų ir kitokių fantaziją įaudrinančių istorijų pasiūla ir paklausa. Juk baimė (tą pasakys ir religijotyrininkai, ir psichoanalitikai) tuo pačiu ir traukia. Ypač kolektyvinės pabaigos baimė, išgelbėjanti nuo vienišo galo. Kas gali būti geriau, jei ne po sunkios darbo dienos atsisėsti į patogų krėslą ir pasvajoti, jog visa tai baigsis. Bent jau rytojus tikrai atrodys mielesnis.
***

Kokius konkrečius sprendimus kovojančius su baimės politika ir bent jau padedančius bei taisančius šią be galo sudėtingą situaciją būtų galima Lietuvai pasiūlyti? Apart teisingų, bet abstrakčių ir tiesiogiai neįgyvendinamų liepiamosios nuosakos – „reikia…“. Žinoma, kad reikia šviesių, stiprių politikų, skatinti įvairiausių (pvz., pomėgių) bendruomenių kūrimąsį ir aktyvų, drąsų pilietinį veiksmą ar stiprinti švietimą. Daugmaž žinome kokius dėmenis visuomenės gyvenimo lygtyje reikia pakeisti, tačiau esminiai klausimai yra kaip. Ypač turint omeny egzistuojančią inertišką aplinką, susiformavusį visuomenės (mechanizmų) funkcionavimą, žmones, tokius, kokie jie yra, taip pat institucijas, potencialių pasikeitimų trapumą, galų gale, ribotus išteklius. Akivaizdu, kad sėkmės (ypač paprastų) receptų į tokį daugiau nei sunkų ir sudėtingą klausimą nėra. Tuo labiau, jog didelė dalis baimės šaltinių (grėsmių) yra globalios ir ne(iš)sprendžiamos žymiai galingesnių valstybių mastu, tačiau tam tikrus perspektyvius pasiūlymus įmanoma atrasti.
Pirmiausia, matyt, reikėtų kalbėti apie Lietuvos valdymo decentralizaciją, kaip demokratizuojančią ir potencialiai įgalinančią, skatinančią priemonę. Dabar Lietuvoje egzistuoja daugiau popierinė arba tik dalinė savivalda, savo esme labiau atitinkantį iš centro perduotų funkcijų priežiūros ir vykdymo įstaigų modelį, negu tikrą bendruomeninį savęs valdymą. Realus galių suteikimas, nepamirštant finansinio galių perleidimo elemento4, pvz., tiesioginio dalies mokesčių mokėjimo į savivaldybės biudžetus, sukurtų prielaidas burtis ir stiprėti realioms savivaldžioms bendruomenėms. Žinoma, tokio projekto sėkmė (ypač matant postmoderniai feodalines nesavivaldžias savivaldybes) nėra garantuota. Netgi tikėtina, kad daug kur ji žlugtų ir pablogintų padėtį. Tačiau nereikėtų sisteminių pokyčių svarstyti orientuojantis tik į galimus nuostolius, o vertinti potencialių bendrą pokytį ir sistemos teisingumo aspektą. Tikėtina, jog laimėjimai nusvertų praradimus. Bene didžiausia netiesioginė nauda būtų ta, jog atsirastų arti esantis ir į artimiausios aplinkos reikalus orientuotas procesas, reikalaujantis mažiau laiko bei pastangų pamatyti iš įdėto veiksmo ir pastangų kylančius rezultatus – mažesnis demokratijos veikimo ratas. Atsirastų sisteminė galimybė įsisukti demokratizuojančiai, veiksmo bangai mažose bendruomenėse, kuriose susitarti visada lengviau, tuo pačiu – išlaisvinama iniciatyva. Taip pat – būtų išmušamas dabar savivaldos lygmenyje egzistuojantis argumentas, jog nieko negalima padaryti, o kitų, sėkmingų kaimyninių savivaldybių pokytis, atsiradęs dėl to, jog atsirado galimybės gerai tvarkytis, taptu įrodymu. Pastaruoju atveju tikėtinas, tiesa, kiek užtruksiantis, domino efektas. Anksčiau ar vėliau (pastarųjų metų politiniai judesiai liudytų, jog tam yra pribręsta) įsijudinęs vietos politinis gyvenimas junginių ar bent pavienių asmenų mastu skatintų ir nacionalinės politikos pokytį. Jau nekalbant apie netiesioginius vaisius įmanomo pokyčio – atsiradusį psichologinę pajautą, jog nuo jų, o ne nuo centro malonės, priklauso jų pačių likimas. Susibūrimas ir sėkmingas bendras politinis veiksmas ne tik paklotų pamatus didesniems šalies būklės pasikeitimams, bet ir pats savaime taptų puikus priešnuodis bet kokiai baimės politikai. Bene, svarbiausias baimės politikos neutralizavimo būdas buvo jau plačiai ir gerai aptartas visame tekste – baimės racionalumo ir už jos slypinčių grėsmių suvokimas ir pasinaudojimas (gerąja prasme) politikoje, taip pat – baimę keliančių politikų veikimo principų suvokimas bei oponavimo klaidų nekartojimas. Tačiau visa tai ir dar šiek tiek Lietuvos kontekste geriausiai įkūnytų naujas, stiprus politinis veiksmas. Judėjimas ar partija, iš tikrųjų besiorentuojantis į nykstantį vidurinįjį, dirbančiųjų sluoksnį, įnešantis realias politines diskusijas, suvokiantis ką kalbą, kokioje terpėje randasi ir turintis viziją. Kitaip tariant, žinantis žmonių baimes ir kas slypi po jomis bei keliantis būtent į tai atsaką teikiančius tikrus pasiūlymus. Tokių bandymų yra buvę ir vis dar būna, tačiau jiems visiems ko nors trūksta – jie per daug smulkūs, neatrodo rimtai, per daug kalba apie tai, kas labiausiai rūpi jiems, o ne rinkėjams, įvaizdžio, viešųjų ryšių, profesionalumo, personalijų klausimai. Išties pasiruošęs ir subrendęs, profesionaliai ir protingai veikiantis darinys sugebėtų atidengti dabartinės politikos(ų) politinį skurdą (ką visuomenė puikiai jaučia) ir pasiūlyti realią alternatyvą, kurios, visi žinome, Respublika yra ištroškusi. Ir nors tai atrodytų sunkiai įtikima, tačiau paskutinieji rinkimai parodė, jog laimėjimas tikrai nėra neįmanoma, o tam tikri politiniai judesiai ir momentai liudytų apie tam bręstantį potencialą. Išties 1986 ar 1987 metais Sąjūdis buvo labiau neįtikimas. Žinoma, nereiktų būti naiviems, toks darinys net ir laimėjęs labai ilgai neišbūtų, tikėtina, suskiltų arba natūraliai išsikvėptų. Vien dėl politinės sistemos bent kiek ilgesnis vienpartinis valdymas Lietuvoje yra labai neįtikimas. Tačiau įvykusios pirmosios rimtos sėkmės (ar(ir) atliktos esmingos reformos), iš esmės, galbūt ne per naktį, tačiau priverstų pasikeisti visą politinį spektrą. Oponentams norint išlikti tektų taikytis prie naujo politikos lygmens. Ir jie prisitaikytų. Netgi nunykus naujam dariniui, bendras vaizdas – tikėtina jau būtų kitoks. Taigi, baimės suteikia galimybę skaityti grėsmes, pavojus, rūpesčius, tereikia norėti ir gebėti tai daryti. Funkcionuojanti, sprendžianti, tiesiog išties veikianti, o ne nusišalinanti ir negebanti politika yra neįveikiama užtvara baimės politikai. Paradoksalu, tačiau baimės politiką galima įveikti įveikus politikos baimę. Išties juk šios atsakomybės ir bijojome, ar ne?

1 Tekste įvairūs žodžiai, pavyzdžiui, politikas, pagal susiklosčiusią lietuvių kalbos tradiciją, vartojami vyriškąja gimine, turint omeny, bendrą žmonių priklausomybę tam tikrai grupei (šiuo atveju politikų profesijai). Savaime suprantama priklausomybė skirtingoms lytims šios grupės niekaip neskaido. Turint omeny išaugusį dėmesį tokio tipo klausimams, jaučiu pareigą papildomai paaiškinti savo pasirinkimą.

2 Įsitikinti tuo galima prisiminus ir labai konkrečia politinę situaciją, kuomet 1990 m. sausio 12 d. dingo tuometinis premjeras A. Šimėnas. Vėliau paaiškėjo, jog jis grėsmės akivaizdoje, psichologiškai neatlaikęs įtampos, viską metė ir bandė slėptis. Kitaip tariant inspiruotas didelės baimės dėl galimos grėsmės jo asmeniui bandė bėgti nuo tekusių oficialių pareigų, taip neva atsiribodamas nuo jų. Ši, iš pirmo žvilgsnio, labai ambivalentiška situacija atrodytų liudytų, jog žmogus veikė grynai iš baimės. Tačiau net jei premjeras veikė ne-sąmoningai, vis tiek pabėgimui reikėjo atlikti bent keletą konkrečių veiksmų (pvz., duoti įsakymą vairuotojui), nesvarbu jei jis juos atliko pusiau pasąmoningai, vis tiek jie – vertintini kaip to žmogaus veiksmai ir netgi tam tikra išgyvenimo (kad ir nelabai gudri ar racionali) strategija. Taigi baimė, jog aš, A. Šimėnas, būdamas premjeru, nukentėsiu šitos krizės akivaizdoje, buvo įveikta, kad ir neracionalios (bei negudrios) minties, jog reikia fiziškai pasišalinti iš įvykių centro ir laukti kas bus. Tai, jog veiksmas atliktas ne-sąmoningai esmingai nieko nekeičia. Taip, kaip crime passionnel sušvelnina, tačiau neatleidžia nuo bausmės.

3 Visame tekste stengiamasi (kiek tai įmanoma) laikytis skirstymo konkrečias baimes įvardinant daugiskaita – baimėmis, nes tai daugiau mažiau įvardijamos (neretai pačių bijančiųjų) ir suskaičiuojamos, „apčiuopiamesnės“ baimės, tuo tarpu abstraktesnė baimė įvardijama vienaskaita, nes yra panašesnė į bendrą baimės jausmą, kuris pirmiausiai nėra susiejamas su kokia nors grėsme ir tik vėliau gali būti atsekami šios baimės šaltiniai, taigi jis yra daugiau tapatus tiesiog baimės jausmui. Taip pat svarbu paminėti, jog būtent pastarajai labiau tinka baimės, kaip jausmo įvardijamas, tuo tarpu konkretesnė baimė – artimesnė (nuolat patiriamos) emocijos apibrėžimui. Pats psichologijos mokslas, pagal savąjį apibrėžimą baimę laiko emocija, tačiau kalbant apie baimę ir politiką verta įtraukti platesnį baimei artimų emocijų ir jausmų spektrą dėl tos priežasties, jog taip geriau pažįstama analizuojamo dalyko esmė. Tai, kas įvardijama, kaip baimė, sąvokoje „baimės politika“, nėra tik baimė, remiantis psichologijos pateikiamu apibrėžimu. Pvz., tai ką įprasta vadinti „baimės jausmu“ (tekste tai artima abstraktesnės baimės sąvokai) psichologiniu žodynu būtų tiksliau įvardijama kaip nerimo jausmas. Taigi teksto baimės sąvoką sudaro daugelis gąsdinančių, bauginančių, nerimą, šiurpą, kraupumą keliančių, siaubą varančių bei panašių jausmų bei emocijų, kurios yra jausminis, emocinis baimės politikos kilmės šaltinis.

4 Šiuo metu daugmaž apie pusę savivaldybių biudžeto sudaro iš valstybės biudžeto tiesiog pervedami pinigai švietimo ir sveikatos apsaugos įstaigoms, t. y. šia biudžeto dalimi negalima laisvai disponuoti.