Kaip priešintis baimės politikai XXI amžiuje?

Pagrindinis baimės politikos tikslas – pakeisti politinį režimą, patiems piliečiams atsisakant savo pilietinių ir politinių teisių, demokratinių procedūrų ir institucijų. XX amžiuje totalitariniai režimai baimės įkaitais laikė milijonus žmonių. Baimė leido žudyti, vykdyti pogromus, atsisukti prieš kaimynus, išvesti žydus miesto gatvėmis į mirtį tyliai stebint likusiems miestelėnams. Baimė vertė nesidomėti savo aplinka, užsidaryti privačioje erdvėje, atsisakyti nuomonės bei moralės ir taip leisti tironams ir diktatoriams pakeisti politinę santvarką.

Šiandien matome tą pačią tendenciją. Politikai, manipuliuojantys įvairiomis baimėmis – migracijos, terorizmo, nedarbo, gąsdinantys galingųjų sąmokslu, suvereniteto ir kontrolės praradimu, valstybių ir civilizacijos žlugimu, nerodo jokios pagarbos teisės viršenybės principui, demokratijai ir žmonių teisėms. Todėl šiandien privalu ne veltis į ideologines diskusijas, bet imtis demokratijos gynimo.
Pirmiausia liberalios demokratijos gynėjai privalo prisiminti vieno iš modernios politikos sampratos kūrėjų T. Hobbeso pamoką. Hobbesas valstybę išvedė iš baimės. Ikipolitinėje, prigimties būklėje visi gyvena nuolatinėje visų karo prieš visus baimėje. Šis baimės jausmas – vienintelis racionalus ir universalus motyvas, skatinantis atsisakyti savo absoliučios individualios laisvės ir sukurti valstybę pasaulyje, kuriam būdinga įvairovė ir kuriame žmonės negali sutarti dėl gėrio, moralės ar tikėjimo dalykų. Hobbesas manė, kad baimė (pirmiausia mirties ir skausmo baimė) yra būdinga absoliučiai daugumai racionaliai mąstančių žmonių. Tad, baimės jausmas nėra gaivališka jėga, kurią įmanoma eliminuoti. Žmonių baimės – tai reakciją į aplinką. Dar daugiau, šios baimės – galinga jėga, į kurią privalu atsižvelgti kuriant stabilią politinę santvarką.

Priešinantis baimės politikai būtina suprasti šiandienos žmogiškąją būklę ir žmones apėmusias baimes. Žmonėms natūraliai būdingas nerimas dėl rytojaus. Migrantų baimė kyla iš jausmo, jog valstybė nėra pasiruošus tinkamai pasirūpinti savo piliečių socialine ir ekonomine gerove. Tuo tarpu liberalios demokratijos gynėjai įprato tvirtinti, kad pasidavimas baimei lygus pralaimėjimui kare tarp Vakarų civilizacijos ir barbarų. Šiandien baimių politikai bandoma priešintis sukuriant alternatyvią ideologiją ir dėl to liberali demokratija pralaimi. Privalu žengti žingsnį atgal ir pripažinti, kad baimė dėl savo ir vaikų gėrovės nėra vien ideologinė konstrukcija. Liberalios demokratijos gynėjai privalo atsisukti į tikrovę. Ne skleisti savo žinojimą, bet domėtis socialinėmis ir ekonominėmis piliečių problemomis ir siūlyti jų sprendimus. Liberalios demokratijos atstovai pamiršo dalies piliečių kasdienius poreikius ir iš jų nepatenkinimo kylantį pyktį bei baimę.

Antra. Hitleris bei Stalinas turėjo paversti kaimyną priešu, o pasėjus baimę, su šiuo priešu susidoroti. Šiandien baimės politikos puoselėtojai turi „mažiau darbo“ – žmonės, užsidarę savo privačioje erdvėje, gyvena svetimų pasaulyje. Norint efektyviai pasipriešinti baimės politikai, būtina stiprinti žmonių tarpusavio pasitikėjimą. Pasitikėjimas turi būti kuriamas veikiant bendruomenių lygmenyje. Organizuojant vietos bendruomenes, įtraukiant piliečius į diskusijas, nevyriausybinį sektorių ir įvairias iniciatyvas: nuo aplinkos tvarkymo, tėvų susirinkimų iki protesto akcijų ir švietimo kampanijų. Demokratija veikia kuomet piliečiai aktyviai įsitraukia į viešąją erdvę, kurioje jie susiduria su „svetimu“ ir tik taip gali įveikti „kito“ baimę, kuomet „kitas“ tampa žmogumi, o ne prietarų ir stereotipų suformuota abstrakcija. Šiandien būtina politinę diskusiją iš sostinių grąžinti į vietos lygmenį ir demokratiją ginti per piliečių įsitraukimą į bendruomenes ir viešas iniciatyvas. Istorija liudija, jog baimės politikos triumfo akimirka atėjo tuomet, kai mirties ir skausmo baimė tapo vieninteliu politikos vektoriumi. Privalu grįžti prie bendrų tikslų ir kolektyvinio veikimo kaip politikos pagrindo.

Galiausiai, pagrindinė liberalios demokratijos gynėjų atsakomybė – baimės akivaizdoje apsaugoti įstatymo viršenybės principą ir maksimaliai išlaikyti politinio pasitikėjimo institucijas atsakingas pagal aukščiausią šalies įstatymą. Tai turi vėl tapti pagrindiniu liberalios demokratijos gynėjų politinės programos punktu. Ne tik prižiūrint politikų veiklą, tobulinant įgūdžius įvairiais būdais ginti įstatymą ir organizuojant protestus prieš piktnaudžiavimą valdžia, bet ir prisiminant istoriją. Istorijoje dažnai matomi vien konfliktai, nelaimės, prievarta, išnaudojimas ir gėda. Tačiau pamiršus istoriją, pamirštame ir kas esame. „Svetimo“ baimė randasi tokiame tapatumo vakuume. Istorija rodo, kad demokratija, įstatymo viršenybės principas ir neatimamos, įstatymu įtvirtintos teisės yra Vakarų civilizacijos pagrindas ir paveldas dėl kurio kovota ir dėl kurio paaukotos gyvybės. Tai ir yra tas civilizacinis pagrindas, kuriuo turi būti remiamasi stiprinant tapatumą XXI a.