Marius Kalanta/Ar darbuotojai pasiruošę save ginti? 

Diskusija „Ar darbuotojai pasiruošę save ginti?“ organizuota Diskusijų festivalio „Būtent!“ metu, reaguojant į šiuo metu Lietuvoje vykstančią darbo santykių ir socialinio modelio reformą. Viena iš centrinių reformos ašių – naujasis darbo kodeksas, kuriuo, viena vertus, sudarytos sąlygos darbdaviams lengviau samdyti ir atleisti darbuotojus ir, kita vertus, siekiama suteikti naują impulsą darbdavių ir darbuotojų socialinės partnerystės plėtrai. Jei socialinė partnerystė vystysis, darbdavių ir darbuotojų interesai bus derinami geriau, jei ne, tuomet įsigalės lankstūs ir darbuotojus menkai saugantys „amerikietiški“ darbo santykiai.

Diskusijoje keltas pagrindinis klausimas, ar Lietuvai reikia socialinės partnerystės ir ar jos plėtra galima? Į jį atsakymo ieškota kartu su Lietuvos maistininkų profesinės sąjungos pirmininke Gražina Gruzdiene, Lietuvos darbdavių konfederacijos prezidiumo nariu bei AB „Actas“ generaliniu direktoriumi ir valdybos pirmininku Aloyzu Ūbiu ir LR Seimo nariu, Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininko pavaduotoju Tomu Tomilinu. Diskusiją moderavo Marius Kalanta, kaip tik tyrinėjantis socialinės partnerystės vystymosi galimybių klausimus.

Ar Lietuvai reikia socialinės partnerystės ir ar jos plėtra galima?

Diskusijos dalyviai, nors ir žvelgdami iš skirtingų pozicijų, pritarė, kad socialinės partnerystės plėtra Lietuvoje naudinga ir pageidaujama. Išsakyta argumentų, rodančių jos svarbą tiek visos visuomenės, tiek ir smulkesniame – įmonių ir darbuotojų – lygmenyje. Socialinės partnerystės plėtra paspartintų Lietuvos ekonominį ir socialinį artėjimą link Šiaurės šalių. Tai vyktų dėl to, kad socialinė partnerystė padėtų išspręsti ypač opią pajamų nelygybės problemą, kuri, manoma, stabdo valstybės raidą, lemia didelę emigraciją, virsta protesto balsais per rinkimus. Darbuotojams didesnė socialinė partnerystė užtikrintų stabilesnes ir prognozuojamai augančias pajamas, pagal profesijos specifiką labiau priderintas darbo sąlygas. Darbdaviui socialinė partnerystė palengvintų darbą, užtikrintų socialinę taiką, gerintų įmonės valdymą, padėtų kurti geresnes darbo sąlygas, motyvuotų darbuotojus.

Nors ir suprasdami socialinės partnerystės naudą, dalyviai įvardina visą eilę priežasčių, stabdančių jos vystymąsi. Pačios svarbiausios, nuolat atsikartojusios visoje diskusijoje, būtų kelios:

Kalbant apie papildomas paskatas socialinės partnerystės plėtrai, išsakytas požiūris, kad, viena vertus, valstybė turėtų didinti darbuotojų derybinę galią, poreikį derėtis bei narystę profesinėse sąjungose ir taip provokuoti konstruktyvų socialinį konfliktą. Kita vertus, socialiniame dialoge bei asociacijų veikloje dalyvaujančioms įmonėms teikti mokestines lengvatas bei pirmenybę viešuosiuose pirkimuose.

Apibendrinant diskusiją, socialinės partnerystės nauda neabejojama, bet išlieka daug neaiškumų ir iššūkių, kai kalbama apie jos plėtrą galinčias paskatinti priemones, tinkamiausias organizacines formas ir darbdavių ir darbuotojų paskatas dalyvauti. Šiuo metu jai ypač trūksta viešo aktualumo politikoje, žiniasklaidoje, švietime bei kasdienėse darbo santykių situacijose. Aktualumas leistų daugiau darbuotojų ir darbdavių suprasti jos svarbą, naudą ir formas, lengviau organizuotis ir derybomis pasiekti geresnių rezultatų.