Milda Ališauskienė/Religijos vaidmuo šiuolaikinėse Lietuvos ir Europos visuomenėse: tarp privataus reikalo ir politinio dalyvavimo?

Diskusijos dėl krikščionybės paminėjimo Europos Sąjungos Konstitucijoje, kandidato į Europos Komisijos teisingumo komisariato postą Rocco Butiglione klausymai Europos Parlamente, diskusijos dėl religinių simbolių viešose erdvėse (pvz.: kryžiai Italijos mokyklose ir galvos apdangalai bei kiti religiniai simboliai Prancūzijoje), viešos pilietinės akcijos prieš Castelucci spektaklio demonstravimą, liberalųjį dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektą, Stambulo konvencijos dėl prievartos prieš moteris ir daugelis kitų pastarųjų dešimtmečių Lietuvos bei Europos viešojo gyvenimo įvykių gali būti siejami su vykstančia religijos vaidmens kaita šiose visuomenėse.

Koks yra religijos vaidmuo šiuolaikinėse Lietuvos ir Europos visuomenėse, jų tapatumo formavimo procesuose? Kiek religija svarbi lietuviui ir europiečiui kasdieniniame gyvenime ir jo pasirinkimuose? Šiuos ir kitus klausimus kėlėme ir bandėme atsakyti spalio 4 d. „Atviros Lietuvos fonde“ vykusioje diskusijoje, kurioje dalyvavo Jogailaičių universiteto docentė, sociologė Kataržyna Zielinska ir Mykolo Romerio universiteto profesorius, filosofas Andrius Bielskis.

Religijos vaidmenį visuomenių gyvenimuose tyrinėję socialinių mokslų atstovai pastebėjo, kad religija atlieka tam tikras funkcijas – telkia visuomenes, tačiau tuo pačiu brėžia ribas tarp įvairių socialinių grupių, tampa vienu iš žmogaus tapatumo žymių priskiriant jį prie tam tikros religinės bendruomenės arba atribojant nuo kitų religinių bendruomenių. Religinio tapatumo raiška asmeniniame kiekvieno žmogaus gyvenime gali apimti tiek religinių tradicijų laikymąsi, tiek gilius religinius išgyvenimus ir jų pagrindu formuojamą kasdienybę.

Kalbėdami apie šiuolaikinės Europos visuomenių narių religingumą sociologai apibūdino dvi pagrindines tendencijas, kurias įvardijo “tikėjimu be priklausymo” (Believing without belonging, Grace Davie, 1994) ir “priklausymu be tikėjimo” (Belonging without believing, Tadeusz Doktor ir Irena Borowik, 1999).

Pirmoji tendencija, anot mokslininkų, labiau būdinga Vakarų Europos, o antroji – Vidurio ir Rytų Europos visuomenėms. Vis dėlto, anot Katarzynos Zielinskos, vykstant sparčiai socialinei kaitai matome, jog Vidurio ir Rytų Europos visuomenių religingumas tampa įvairesnis, didelei daliai žmonių vis dar išlieka svarbus priklausymas ir tradicinis tikėjimas, ypač religine prasme homogeniškose visuomenėse. Galime stebėti dominuojančių religinių bendruomenių tokių kaip Romos katalikų bažnyčia Lietuvoje ir Lenkijoje įvairėjimą – tikinčiųjų spektrą nuo konservatyvių iki liberalių katalikų, regime atsikūrusias ir/ar naujai susikūrusias religines bendruomenes, galime stebėti besiformuojančias netikinčiųjų bendruomenes. Taip pat akivaizdu, jog formuojasi visuomenės grupės atmetančios institucionalizuotą religingumą ir besirenkančios jo alternatyvą – dvasingumo praktikas. Tad dešimtajame dešimtmetyje įvardintos Vidurio ir Rytų Europos visuomenių religingumo tendencijos kinta.

Vis dėlto įvairėjantis religingumas dažnai neatsispindi Vidurio ir Rytų Europos visuomenių viešajame gyvenime, politikoje ir žiniasklaidoje. Mažai nuorodų į jį aptinkame religijų ir valstybių santykius reglamentuojančiuose dokumentuose. Dar daugiau viešų diskusijų dėl religijos ir vėlgi ignoruojant realųjį religingumo lygmenį kyla imigrantų ir pabėgėlių priėmimo Europos valstybėse kontekste. Ar religingumas ir religija yra ir išlieka šių visuomenių narių argumentu lemiančiu nesvetingumą imigrantų ir pabėgėlių atveju? Katarzynos Zielinskos pastebėjimu Lenkijoje religiniu argumentu, neva tai krikščioniška valstybė ir galėtų priimti tik krikščionis dažniau naudojasi politikai, nenorintys priimti karo pabėgėlių į šalį. Tuo tarpu Lenkijos Romos katalikų bažnyčia, anot Katarzynos Zielinskos, laikosi nuostatos, jog visuomenė turėtų svetingai priimti pabėgėlius ir padėti nuo karo nukentėjusiems žmonėms, akcentuojama krikščioniškos meilės artimui vertybė. Vis dėlto ši skirtis pabėgėlių klausimu yra nedidelė išimtis iš palyginus glaudžių Lenkijos valdžios ir Katalikų bažnyčios santykių ypač siekiant formuoti moralines visuomenės normas – sugriežtinti abortus draudžiantį įstatymą, apriboti dirbtinio apvaisinimo galimybes ir pan.

Stebint glaudžius Lenkijos, o ir Lietuvos, valstybių santykius su dominuojančia Romos katalikų bažnyčia kyla klausimas apie religijos ir valstybės santykius ir jų ypatumus šiuolaikinėse Vidurio ir Rytų Europos valstybėse. Andrius Bielskis priminė, kad valstybės ir religijos (bažnyčios) atskirumo principas yra kildinamas iš Europos apšvietos laikotarpio plačiausiai įgyvendintas Prancūzijoje, tačiau egzistuoja įvairios jo interpretacijos. Valstybės ir religijos santykių reglamentavimas teisės aktuose ir praktikoje gana dažnai skiriasi, ypač tai būdinga jau minėtoms Vidurio ir Rytų Europos valstybėms. Daugeliu atvejų šių valstybių konstitucijos numato valstybės ir religijos santykių atskyrimą, tačiau realiame gyvenime valstybė ir vyraujanti religinė bendruomenė gana glaudžiai bendradarbiauja, valstybė padeda religijai įgyventi jos tikslus, o religija savo ruožtu remia politinius sprendimus ir jų vykdytojus. Tokie valstybės ir vyraujančios religijos santykiai jų užribyje palieka religines mažumas ir netikinčiuosius.

Religijos vaidmuo Europos Sąjungoje Atviros Lietuvos Fondo rengtoje diskusijoje aptartas pasitelkiant kelis atvejus – svarstymus dėl krikščionybės vaidmens ES Konstitucijoje ir kandidato tapti Europos Komisijos teisingumo komisaru Rocco Butiglione klausymus. Diskusijos prelegentai sutiko, kad abu atvejai parodo skirtingas problemas, kurių abi vertos dėmesio. Krikščionybės vaidmens ES Konstitucijoje paminėjimas, anot Katarzynos Zielinskos, tapo svarbiu aspektu ES plėtros kontekste, konkrečiau kalbant apie musulmoniškosios Turkijos priėmimą į Europos Sąjungą ir su tuo susijusias įsivaizduojamas grėsmes. Zielinskos teigimu svarstymai apie krikščionybės paminėjimą ES Konstitucijoje taip pat parodė polinkį ignoruoti kitų religinių tradicijų ar pasaulėžiūrų tokių kaip judaizmas, islamas ir laisvamanybė indėlį į Europos kūrimą.

Rocco Butiglione atvejis, Andriaus Bielskio teigimu mums primena religijos ir politikos santykio klausimą šiuolaikinėse sekuliariose valstybėse, kurį svarstė liberalizmo filosofai tokie kaip Johnas Rawls ar John Locke. Aptariamas atvejis, anot prelegento parodė, kad sekuliari politinė veikla reikalauja suspenduoti ar redukuoti savo religinius įsitikinimus iki privataus lygmens, o svarstant viešus klausimus siekti objektyvumo ir stengtis vengti religinio subjektyvumo. Šiuolaikinėse visuomenėse stebime vykstančią kaitą nuo religinės kalbos prie sekuliarios, naujausios tendencijos rodo, kad religinės bendruomenės pradeda naudoti sekuliarią kalbą gindamos savo tikslus ir vertybes. Katarzyna Zielinska pateikė tokios kalbos pavyzdį iš Lenkijos politinio gyvenimo, kai politikai argumentuodami abortus reglamentuojančio įstatymo sugriežtinimą, teigia, kad aborto metu pažeidžiamos žmogaus teisės. Tokiu būdu bandoma įsilieti į diskusijas dėl žmogaus teisių įtvirtinimo, kurį remia ir Europos Sąjunga. Tačiau, anot Zielinskos, Lenkijos politikų naudojama žmogaus teisių samprata skiriasi nuo tarptautinėje teisėje priimtos.

Apibendrinant „Atviros Lietuvos fonde“ vykusią diskusiją “Religijos vaidmuo šiuolaikinėse Lietuvos ir Europos visuomenėse” galima išskirti kelias tolesniems svarstymams aktualias temas – religinių ir nereliginių įsitikinimų įvairovės plėtra ir jos atspindžiai viešajame gyvenime, ypač religijos ir valstybės santykiuose tiek nacionaliniame lygmenyje, tiek Europos Sąjungos mastu.