Patirti peizažą

Prahos senamiestyje prie Parako bokšto saksofonistas vinguriavo „Summertime“, ir į galvą neatėjo jokia kita mintis kaip – „Europa!“

O ką kita galėjo pagalvoti tarybinis studentas, šlovingosios šalies sistemos išleistas į pirmąjį užsienį?

Vakaras, promenada, įvairiakalbiai turistai, gotikos bokštai, gatvės muzika, – tai dvelkė beveik taip ir įsivaizduota Europa ir laisve, kuri kukliai gatvės kampe reiškėsi bene visais tuomet draustais parametrais: džiazo muzikantu viešoje erdvėje ir jo santykiu su praeiviais.

Pas mus tą vasarą siautė Sąjūdis ir tik ką buvo grąžinta trispalvė. O aibės tuometinių Čekoslovakijos gamyklinių pastatų buvo pažymėti penkiakampėmis žvaigždėmis, šalis tebešlovino vienintelę partiją, ir į mūsų džiugesį jauna čekė reagavo skeptišku „Koks skirtumas, kokia vėliava?“ Visa tai nesumažino ilgesingos ir kur kas laisvesnės Prahos vakaro atmosferos. Kažkoks neaiškus nepatirto ilgesys, saudade, nulemtas ideologijos, įvairiais kampais rėminusios mano biografiją. O užsienis, jau savaime palaimos viršūnė, tapo ne vien iniciacija į kitą pasaulį, bet ir žvaigždėlapiu būsimose kelionėse.

Čekija dar snaudė stagnacinės gražuolės miegu. Vis dėlto nebuvome tokie vieniši savo džiugiame pakilime. Brno bendrabučio 60-metis statybininkas, įprastai popiet jau prisitvojęs kalvadoso, mums demonstravo, kad ir jis žino mūsų istoriją, braižydamas žemėlapį ant cemento dulkių: „Stalin, ku...“ – ir perbraukė pagaliu per Baltijos šalis-seses, taip priskirdamas jas Rusijai. Ačiū Dievui, Molotovo ir Ribentropo slaptieji protokolai kai kuriem buvo aiškūs. Galima atsiduoti kasdienos malonumams ir gurkšnoti alų. Tiksliau, „gurkšnoti“ atėjo vėliau – tuomet mes jį gėrėme, plempėme, nes žinojome, kad greitai teks čekišką iškeisti į geriausi atveju „Baltijos“, – ir be jokios gotikos aplinkui. O juk keliavome į „užsienį“ su visu trokštamu patirti „kitaip“. Todėl ir gotika barokinės šalies žmogui buvo ne tik teoriškai išmokta vertikalė Dievop, bet fiziškai regima vinis, prieš kokius 800 metų įkalta į žemę ir tebelaikanti krikščioniškos civilizacijos ašį. Patys dar nebuvome Europos vidury, toli gražu iki tos kultūros pajautimo, ir nebuvome tikri dėl būsimų kelionių ir epochų išsipildymo.

Šiandien mes vis „tebeiname į Europą“, bandome elgtis „kaip Europoje“, mums „vėl Europa nurodinėja“, esame nepatenkinti „ta Europa“…

Vidurio Europa yra atmintis kasdienybės peizaže.

Keliaudamas su „Lonely Planet“ gidu po Budapeštą aptinku cukrainę, tebeveikiančią kelintą šimtą metų (negali žinoti, kiek tai blefas turistams). Pastatai pažymėti 1956-ųjų sukilimo kulkų (gal šiandien ir jų skylės restauruotos?). Katovicuose eksperimentinio teatro vadovas pasakoja apie man negirdėtus sukilimus Lenkijoje 1956, 1970 metais ir, neapsikentęs mano mokyklinio nežinojimo, nuveža į Krokuvos „Pod baranami“ papasakoti, kad kabaretai nebuvo vien pramoga ir kad tai dėjosi ne vien Bobo Fosse‘o filme atkurtame Berlyne.

Vidurio Europa yra istorijos vadovėlis, ji pasakoja intensyviai, springdama nuo ambivalentiškų tiesų – priklausomai, kas jas interpretuoja.

Istorikas Tony Judtas visą Europą pavadino palimpsestu, tačiau nelyginamai daugiau šriftų ir stilių sluoksnių atrasime Vidurio Europoje.

Netikiu savo akimis, 2012-aisiais patekęs į Rašytojų namų kavinę Bratislavoje, kur tebesėdi-tebevaidina tiesiai iš Jiři Menzelio ar ankstyvojo Milošo Formano filmų atėję personažai. Vevė miestelio bistro tebegalima atsisėsti už stalo (autentiško? Kažin, bet nesvarbu, dar tebėra pati užeiga), už kurio sėdėjo Jeanas Jacques‘as Rousseau, ir žvelgti į Ženevos ežerą. Kavinė Vienoje, kurioje tebeįmanoma fiziškai pasklaidyti laikraštį geriant bet kokią nehipsterišką senos receptūros kavą – bent pusvalandis ramybės ir tradicijų, tebesikartojančių ir tebetęsiamų nuo Stefano Zweigo ir kitų jo kolegų biurgeriškų laikų. Ar tebedera kalbėti apie Vidurio Europą, jei esi Šveicarijoje, Austrijoje? Nemanau, kad ekonomika turi teisę mūsų smegenyse perbraižyti kultūrines sienas, tik tradicijos už Varšuvos pakto erdvės matuojamos šimtmečiu kitu ilgiau. Drauge tai, kas vieniems yra savaime suprantama ir virsta ramia rutina, kitiems, regis, yra genais juntamas kiekvienos pavakarės laikinumas.

Čia atmintis virsta tradicija: nepaisant per žemyną ir ypač tą viduriniąją jo dalį peršliaužusių visų įmanomų žmogaus sukeltų nelaimių (ne gamtos – ji čia sąlyginai rami, o Lietuvoje apskritai esame Dievo užanty), kasdiena jas tarsi ignoruoja. Smulkūs buitiniai ritualai tampa pasipriešinimu ir iššūkiu viskam, kas nebuvo planuota: reikia išgerti geros kavos prieš einant į mūšio mėsmales, iš apkasų rašė Ernstas Jüngeris. Būsena, prie kurios vidurio europietis yra pripratęs – sėdėti uragano aky, pačiame viduryje, bet jo neignoruoti. Nekreipti dėmesio, žinoma, galima, bet Čekijoje girdėjau, kad vien dėl savo neva „sveiko proto“, o tiksliau, „mužikiško eskapizmo“ nemėgstamiausias  čekų personažas ir yra Šveikas. Jo „brolis“ Lenkijoje – Janas Piščikas, idealus prisitaikėlis prie visų epochų Andrzejaus Munko filme „Žvaira laimė“. Čia laimė iš tiesų žvaira, veikiau netikėta nei savaime suprantama, ir laimė yra būti viduryje, bet suvokti save kaip dalį viso peizažo, kur savivertė tvirtinama sulig kasdien tvirtinama kasdiena. Vidurys – ne harmonija, bet kasdiena ją suteikia ir neatsižada atminties.

Supaisyti, kas kaltas įvairiose istorinėse ir kultūros sąvartose ir nuo ko jos prasidėjo, čia sudėtingiau nei bet kur kitur (gal tam prilygtų tik Izraelio ir Palestinos ginčai). Todėl išeitimi tampa žvilgsnis į save pačius.

Tai – moralinį nerimą keliančios žemės, ir kažin ar kitoks menas turėtų būti (suprantu, čia kalba mano „meno genetika“). Moralės klausimai iš filosofinių esė ir profesorių katedrų nusileidžia į kasdienį, visiškai buitinį, elementarų patyrimą, lyg Vidurio Europa nebūtų katalikiškai puošni, rituališka, – tačiau ir čia, matyt, esama meninės opozicijos. Krzysztofas Kieślowskis dekalogą testuoja Varšuvos Pragos daugiabučiuose, o ne dykumų peizaže, tik čia įmanomi kunderiški kalambūrai apie nepakeliamą būties lengvybę. Inteligencija kaip kultūros dalis šioje erdvėje tampa netvari kaip Bohumilo Hrabalo ir Jiři Menzelio „Vieversiai ant siūlo“, ji tebelieka kiekvieno orumo reikalas ir rūpestis. Nepaisant ekonomikos ir santvarkų, nepaisant valstybių ir jų sienų netvarumo – o gal kaip tik dėl jų ? – erdvę saugo ir apibrėžia šis nervingas ir kitus nervinantis palikimas, paradoksaliai pūliais išsiveržiantis iš sotaus Austrijos kūno: Vienos akcionistai, Elfriede Jelinek, Michaelis Haneke, Ulrichas Seidlis. Kas už tvarkingo imperijos fasado ir XIX a. liberalų globoto meno? – tai jau Arthuro Schnitzlerio ir Siegmundo Freudo laboratorija, tai ir Franzo Kafkos biurokratinės mašinos aplinka, ir Roberto Musilio imperinis pompastiškumas. Gal todėl vienas įspūdingiausių pastarųjų dešimtmečių meno tandemų yra Krystiano Lupos ir Thomaso Bernhardo sceninis aljansas, išsiveržęs ir Vilniaus „Didvyrių aikštėje“. Milanas Kundera tiksliai konstatavo nepastebėtą Vidurio Europos išnykimą iš Austrijos, nes ši pati pametė savo individualybę. Regis, neoliberalioje panekonominėje epochoje tai ima grėsti visoms šalims, ir suprantami, bet drauge pavojingi bandymai grįžti į praeitį – kuri taip pat nėra tikroji praeitis, o išgryninta, nudrenuota, tik vienos pusės uzurpuota įsivaizduojamoji „praeities didybė“. Nes Vidurio Europa – tai visuomet šalia esantis Kitas, esantis anksčiau ir intensyviau nei Vakarų Europoje. Tai skiautinys su keliomis klostėmis, margumynas iš daugelio audinių, spalvų, gijų. Giunterio Graso aprašytos kašubės senelės sijonas, po kuriuo gelbėdamasis nuo kitų kareivis nesulaikė instinktų ir pradėjo naują giminę. Todėl kiekviena diena yra bandymas sugyventi su Kitu, auka dėl jo ne žodžiais, o Heraklio vertais darbais, kaip teigia Krzysztofas Warlikowskis viename svarbiausių pastarojo dešimtmečio Europai spektaklių „(A)Pollonia“.

Vidurio Europa šiandien virsta Europos viduriu, labiau reklaminiu šūkiu nei kultūros – kultūrų – erdve, ir Vikipedija kaip Europos centrą nurodo septynias vietas skirtingose šalyse.

Kiekviena nori būti pačiame viduryje, turėti savo centrą, tarsi nuo buvimo viduryje priklausytų jų pataikymas į kažkokį taikinį. Drauge akivaizdus to Vidurio noras dreifuoti į Vakarus, ne tik ir ne tiek prisišliejant prie ekonomiškai turtingesnių erdvės, kiek pabėgant nuo savo „vargetų“ įvaizdžio. Todėl įvairūs Lietuvos diskursai taip pat ima vengti tų beveik 700 metų besidriekiančių – jei skaičiuosime nuo Gedimino laiškų – civilizacinių šaknų, bandydami tai pasimatuoti išieškotai nerūpestingą Vakarų kostiumą, tai čiupdami gintis baltišką krivūlę. O dar ir Skandinavija būtų neprošal, bet tik finansiniais sumetimais.

Todėl šiandien esame sala. Ją pasiekti įmanoma tik lėktuvais ar ilgai dardėti autobusais. XIX a. išradimas – traukinys kaip greitesnė vykimo priemonė – iš esmės aplenkė šią Europos dalį. Todėl niekas čia nevyksta (ir nieko čia nevyksta), tikro susisiekimo su Europa iš čia nėra. Neįsileidžiame kitų, saugome savo iš čekų perimtus ID rašmenis ir į Europą  tebeskrendame, tebeeiname, tebenesame joje. Nes Europos nepajusi nusileisdamas iš dangaus – ją galima matyti pro langą bėgant kultūros peizažui, patirti drauge su visais Kitais viename vagone, kupė, geriant kavą.

Apmaudu, bet Vilniuje nėra nė vienos Vienos kavinės.