Povilas Andrius Stepavičius/ Nacionalinės valstybės globaliame pasaulyje

Pastaraisiais metais vis netyla kalbos apie Europos Sąjungos likimą, šios bendrijos trūkumus bei privalumus. Neretai šiose kalbose pasigirsta globalizacijos sampratos kritikos, o populistinės dešiniosios jėgos, pasinaudojusios savo valstybių piliečių nepasitenkinimu, vis daugiau įgauna jėgų Senajame žemyne. Reaguojant į šią susidariusią situaciją Europoje, diskusijų festivalio „Būtent!“ metu buvo surengta diskusija „Ar išliks nacionalinė valstybė globalizacijos amžiuje?“ Diskusijoje dalyvavo Niukaslo (Newcastle) universiteto sociologijos profesorius emeritas Williamas Outhwaite, Centrinio Europos universiteto (CEU) profesorius Szabolcsas Pogonyi bei Švedijos Ersta Sköndal Bräcke universiteto mokslininkas Larsas Trägårdhas. Šią tarptautinę diskusiją moderavo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė Nerija Putinaitė.

Pagrindinė diskusijoje iškelta problema – nacionalinės valstybės išlikimo klausimas. Dar XX a. 10 dešimtmetyje įvairūs pasaulio mokslininkai sprendė dilemą – ar vis globalėjantis pasaulis modifikuos mums įprastą valstybės, pagrįstos nacionaliniu pagrindu, formatą? Atrodo, kad panašios kalbos ir liko kalbomis, nes, kaip diskusijos metu tvirtino CEU profesorius S. Pogonyi – nacionalinės valstybės, pradėjusios kurtis Europos imperijų laikotarpiu XVIII–XIX a., yra per daug susijusios su įvairių Europos tautų istorine atmintimi. Nacionaliniu pagrindu formuojantis valstybei, pagrindiniu tautos varikliu tapo bendra kultūra, kalba bei sutelkta ekonominė įtaka. Tačiau, anot mokslininko, nederėtų pamiršti, kad vis globalėjantis pasaulis gali tapti telkiamuoju veiksniu net ir seno pavyzdžio nacionalinėse valstybėse. Tereikia neužsidaryti nuo mus supančio pasaulio įtakos bei pasistengti sukurti solidarią ir bendradarbiavimu pagrįstą terpę, kurioje ir vešėtų tokios naujo pavyzdžio, šiek tiek modifikuotos, nacionalinės valstybės.

Niukaslo profesorius W. Outhwaite diskusijos metu šiek tiek kitaip išskyrė dvi trajektorijas, kuriomis galėtų pasukti dabartinės nacionalinės valstybės. Tai – integracinis kelias, kurį simbolizuotų dabartinė Europos Sąjunga (kad ir su iškylančiais sunkumais), arba – alternatyva – gynybinis nacionalistinis kelias. Pastarąjį valstybių žingsnį, anot mokslininko, galėtų simbolizuoti visai neseniai įvykę du plataus masto politiniai judėjimai – „Brexit“ ir D. Trumpo išrinkimas JAV prezidentu. Šis alternatyvusis kelias neskatina plataus masto integracijos globalizacijos amžiuje, tai labiau izoliacinis pasirinkimas, kurio metu valstybė galėtų net uždaryti sienas, įvesti savos vietinės kultūros politikos taisykles ir taip pabandyti atsiskirti nuo kitų regiono šalių. Tad, kaip pažymėjo britų profesorius, nacionalinės valstybės ateitis yra ganėtinai sudėtinga net ir pasirinkus bet kurį iš jo minėtų dviejų galimų kelių.

Visai kitokią poziciją išdėstė Švedijos mokslininkas. Žinoma, tai yra susiję ir su tuo, kad Skandinavijos valstybių specifika yra šiek tiek kitokia nei likusio Senojo žemyno valstybių. Taigi, anot mokslininko, Šiaurės šalys yra labiau įsitraukusios į nacionalinės demokratijos judėjimą, kuris neneigia tarptautinio solidarumo (bendradarbiavimo) judėjimo naudos ir prasmės. Pagrindinis nacionalinės valstybės principas galėtų būti apibrėžiamas taip – tokio pobūdžio politinis darinys nėra demokratiškas. Globalinio bendradarbiavimo vizija (t. y. atviros sienos, kova už lygias žmogaus teises ir kt.) iš dalies gali atrodyti kaip atskirtis nuo demokratinės politikos, kadangi globalizacijos reiškiniui trūksta įprasto socialinio kontrakto tarp piliečių ir valstybės, taip savo įsivaizdavimą išdėstė Larsas Trägårdhas.

Be jokios abejonės, ne vienam skaitytojui gali kilti klausimas: o kas yra toji nacionalinė valstybė? Koks jos apibrėžimas? Diskusijos dalyvių gimtosios šalys ir paliudija, kad atsakymas į šį klausimą nėra vienareikšmis. Štai, pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos gyventojas save laikyti gali anglu, velsiečiu, škotu ar šiaurės airiu. Tačiau šios valstybės specifika yra ir visas 4 tautas vienijanti brito tautinė samprata. Būtent į tai, kalbant apie nacionalines valstybes, ir pasiūlė atkreipti dėmesį britų profesorius. Kita vertus, Lietuva, Vengrija ir kitos Vidurio Rytų, Rytų Europos šalys yra labiau homogeniškos, t. y. jose daugumą sudaro viena tauta. CEU profesoriaus nuomone, šių šalių gyventojai nėra vienijami vien tik bendromis šalies institucijomis (pvz., parlamentu, atstovavimu ir kt.), bet didesnę įtaką tautos vienybei sudaro kultūrinės-lingvistinės ribos.

Švedijos mokslininkas pateikė savo šalies specifiką. Skandinavijos šalyse daug svarbesnė yra pati valstybė nei nacionaliniu pagrindu paremta bendrija. Tai galima įvardinti kaip piliečių valstybę, kurioje vyksta nuolatiniai mainai, bendradarbiavimas ir supratimas, kad reikia darbuotis bendro gėrio labui.

Bandant apibendrinti diskusiją, galime pažymėti, kad vieno atsakymo į klausimą – kas yra nacionalinė valstybė ir ar ji išliks šiame globalėjančiame pasaulyje – neatsirado. Ir tai – natūralu. Diskusijos dalyviai puikiai apibūdino, kad net ir dabar Senajame žemyne egzistuoja skirtingos valstybės sampratos, skirtingas supratimas, kas yra nacionalinė valstybė. Tačiau tai nereiškia, jog ši tema niekada nebus išspręsta ar kad apie ją nereikia kalbėtis. Tai svarbi problema, norint įsivaizduoti ir nubrėžti gaires, kur turėtų judėti Europos žemynas. Atrodo, kad net ir dabar galima išskirti tas dvi britų mokslininko minėtas trajektorijas, kuriomis juda Europos valstybės. Europos Sąjunga ir jos projektas, nors ir reikalauja savotiškos revizijos bei permąstymo, yra tikrai neblogai pavykęs integracinio kelio atitikmuo, o šalia vykstantys izoliaciniai procesai tiek Lenkijoje, tiek Vengrijoje galėtų būti įvardijami kaip alternatyvūs keliai. Atrodo, kad ne tik mokslininkai bei įvairių sričių specialistai turėtų pasidaryti išvadas, kuris kelias yra naudingesnis ir svarbesnis geresnei ateičiai, bet ir kiekvienas iš mūsų – įvairių valstybių piliečių – turėtų apmąstyti, koks kelias jam yra labiau priimtinas, ir ar kartais nereikėtų padaryti tam tikrų išimtinių nuolaidų dėl ramios ir saugios ateities.