Vidurio Europa pagal Jerzy Giedroycą

Ar Vidurio Europa – neatsiejama Europos dalis, ar dar nepakankamai civilizuotas ir europeizuotas užkaboris?

Mes – europiečiai: krikščioniškos tradicijos, viduramžių riterystės, municipalinės savivaldos, renesanso universitetų, Bažnyčios reformos, Apšvietos debatų ir Žmogaus teisių deklaracijos įpėdiniai. Bet mūsų teritorija kartais vertinama kitaip: ją dalijasi kitos galybės, jos tautoms nebūtinai pripažįstama apsisprendimo teisė, o naujoms valstybėms – subjektiškumas.

Kaip Vidurio Europa suvokia save ir kokią ją regi Rytai ir Vakarai?

Tokius klausimus gegužės 26 d. Atviros Lietuvos fonde aptarė diskusijos ciklo „Europos idėjos paieškos“ dalyviai; tarp jų – šio straipsnio autorius, kultūros antropologas ir publicistas prof. Andrzejus Mencwelis.

Olf.lt rekomenduoja plačiau susipažinti su profesoriaus A. Mencwelio įžvalgomis. 

Pradžioje reikia pasakyti, kad Vidurio Europa neegzistavo.

Čia aš negrįžtu į klasikinę antiką ar viduramžius, o susitelkiu į moderniuosius laikus, ypač pastaruosius du amžius.

Tačiau privalu pasakyti, kad istorikai Europos įvairovės šaknų ieško būtent klasikinėje antikoje ir viduramžiuose. Romėnų pasaulis ir jo teritorinės bei civilizacijos ribos (limes romanus), be abejonės, buvo pirmieji Europos diversifikacijos veiksniai. Istorinis Europos krikščionėjimo ritmas, pradžioje buvęs galo-romaniškas, po to germaniškas ir galiausiai slaviškas, tuo pačiu metu buvo ir ritmas, pagal kurį formavosi valstybės, paaiškina tam tikrus skirtumus tarp atskirų Europos dalių, ypač kai lyginame Romos ir Bizantijos, o kartu ir katalikybės bei stačiatikybės įtakos ribas.

Mąstydami apie moderniąją Vidurio Europos sąvoką, mes nebūtinai turime atlikti tokias ilgas ekskursijas į praeitį. Užtenka vien turėti omenyje aukščiau įvardytus dalykus. Šiuo atveju svarbiausia yra tai, kad Vidurio Europa neegzistavo beveik visą modernios istorijos epochą, grubiai įrėmintą 1750 – 1950 datų, ir buvo visiškai išnykusi 1815-1918 metų laikotarpiu, išsitenkančiu tarp Vienos kongreso ir Versalio sutarties.

Dreikaiserecke – Trijų imperatorių kampas – buvo simbolinis didelės teritorijos, nusidriekiančios tarp etninės Rusijos ir etninės Vokietijos pavadinimas. Teritorijos kuri dabar apima Estiją, Latviją, Lietuvą, Lenkiją, Baltarusiją, Ukrainą, Čekiją, taip pat Vengriją, Slovakiją, Slovėniją, Serbiją, Kroatiją, Rumuniją ir Moldovą. Tai 2 mln. kvadratinių kilometrų, ir šioje erdvėje gyvena daugiau kaip 160 mln. žmonių. Šie skaičiai yra palyginami su teritorija bei gyventojų skaičiumi Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje ir Vokietijoje, kitaip tariant, Dreikaiserecke yra tokio dydžio kaip trys europinės imperijos, kurios tuo metu buvo globalinės imperijos. Taigi, privalu suprasti padarinius to, kad visą moderniosios Europos istorijos amžių nei ši didžiulė teritorija, nei jos gyventojai neegzistavo kaip istorijos subjektai, t. y. kaip politiniai, tautiniai, socialiniai ir dažniausiai kultūriniai veikėjai. Todėl etninės kalbos ir tautinio švietimo klausimas šiuo atveju buvo esminis.

Pažvelgus į faktų plotmę Dreikaiserecke yra topografinis taškas Lenkijos teritorijoje, netoli Krokuvos, kur nuo 1815 iki 1914 metų buvo trijų imperinių jėgų – Rusijos, Vokietijos ir Austrijos – sienų susikirtimo ir jas saugančių karių susitikimo vieta. Pastarųjų jėgų dominavimas šioje Europos dalyje ne tik atvedė prie Lietuvos – Lenkijos padalijimo, tačiau taip pat ir Bohemijos karalystės, Vengrijos karalystės, Valakijos ir Moldovos istorinės pabaigos, taip pat ir Ukrainos, Baltarusijos, Slovėnijos, Slovakijos, Serbijos, Kroatijos, Latvijos ir Estijos nepriklausomybės blokavimo. Tuo tarpu kai trumpu tarpukario laikotarpiu (1919–1939 metais) prasidėjo šių šalių raida, didžiųjų imperijų sostinėse į jas nebuvo žvelgiama kaip į ilgalaikį reiškinį, lyginant su kitomis, „normaliomis“ Europos valstybėmis. Būtent todėl Čekoslovakija galėjo būti parduota Hitleriui atsiradus pirmajai galimybei, būtent todėl vėliau Baltijos valstybių ir Lenkijos – tos „Versalio sutarties pavainikės“ – nepriklausomybė galėjo tapti neįmanoma. Šios valstybės buvo traktuojamos kaip Saisonstaats. Be jokios abejonės, tai buvo ideologinis, politinis ir mentalinis Dreikaiserecke paveldas.

Šie du pavyzdžiai iliustruoja XIX amžiuje sukurtų koncepcijų ir idėjų pastovumą.

Akivaizdu, kad šių įvykių politinės aplinkybės buvo labai komplikuotos, tačiau aš nesu politinių procesų istorikas, todėl mano pareiga nėra šias aplinkybes paaiškinti. Man, kaip kultūros istorikui, yra įdomios moderniojoje istorijoje susiformavusios Europos konceptualizacijos ir idėjos, o ne jų faktinis veikimas.

XX amžius buvo ne tik tik didžiųjų Europos imperijų politinio, ekonominio ir karinio dominavimo amžius, tačiau ir visuotinės literatūros bei meno formavimosi laikas, ypač modernaus mokslo iškilimo amžius, įskaitant ir humanitarinius dalykus su visomis akademinio institucionalizavimo formomis (universitetais, akademijomis ir t. t.). Akivaizdu, kad visa tai vyko po imperijų prieglobsčiu ir jų vardu. Kadangi nė viena Vidurio Europos tauta neegzistavo kaip nepriklausoma valstybė – neegzistavo ir pati Vidurio Europos sąvoka – jos nedalyvavo XIX amžiuje vykusioje europinės kultūros modernizacijoje. Dėl ką tik paminėtos priežąsties jos nedalyvavo ir kuriant globalią literatūrą ir modernųjį mokslą, o to pasekoje jos neegzistavo europiniuose vaizdiniuose ir idėjose, neskaitant kelių epizodų, kaip kad 1848 metų Tautų pavasaris, ir kai kurių etnografinių, daugiausia romantinių susižavėjimų. Būtent tuo metu, kai buvo pagimdyta globalios istorijos idėja, buvo parašyta moderni europinė istorija ir literatūra, buvo sukurtas modernus menas, buvo įvestos visuotinio švietimo sistemos su visais savo įrankiais (vadovėliais, atlasais, antologijomis, skaitiniais ir t. t.), Vidurio Europa ir ją sudarančios tautos nebuvo įtrauktos į šias mokslines ir edukacines sistemas. Ši idėja, taip pat istorinė realybė, kurią ji reprezentavo, ilgą laiką neegzistavo modernios Europos mąstyme ir vaizduotėje. O tas, kuris negali būti išgirstas, negali būti išklausytas.

Šio atskyrimo padariniai buvo politiniai, taip pat ir ekonominiai, socialiniai bei kultūriniai.

Pavyzdžiui, per pastaruosius du šimtus metų iš Vidurio Europos kilo daug menininkų, rašytojų ir mąstytojų: Sandoras Petöfis, Adamas Mickiewiczius, Antoninas Dvořakas, Mikalojus Čiurlionis, Mykhailo Hruševskis, Tomášas Masarykas, Stanislawas Brzozowskis ir Ivo Andričius, paminint tik kelis jų. Tačiau – nepaisant visų kritikų ir mokslininkų pastangų, nepaisant nepriklausomų valstybių vykdyto kultūros ir mokslo politikos skatinimo – šie menininkai, mąstytojai ir rašytojai nėra modernios Europos kultūros kanono dalis ir kultūros istorijos puslapiuose egzistavo grynai tik kaip regioninės įdomybės.

Tiesa, galima įvardyti kelis muzikus, kurie peržengė šią ribą ir tapo globaliai žinomi, tačiau muzikos kalba yra universali per se. Tuo tarpu panaši rašytojų ir mąstytojų sėkmė tapdavo įmanoma tik šiems pakeitus savąją kalbą, o dažnai ir tautinę tapatybę: ukrainietis Gogolis tapo Rusijos rašytoju, lenkas Korzeniowskis tapo anglų rašytoju Condradu, vengras Lukácsas tapo vokiečių mąstytoju, o Ioanescu, kuris buvo rumunas, tapo prancūzų rašytoju. Čia aš net neminėsiu kone nesuskaičiuojamo skaičiaus mokslininkų (tokių kaip kaip Maria Skłodowska-Curie) ir menininkų iš „Paryžiaus mokyklos“ (tokių kaip Markas Chagallas), nes šiuo atveju noriu išryškinti tam tikrą kultūrinio ir intelektualinio šio regiono žmonių mentaliteto keistenybę: „natūralios“ priklausomybės Europai ir gilios atskirties nuo pastarosios jausmą.

Šis ambivalentiškumas, kuris nėra atsitiktinis ir atsikartoja per pastaruosius du amžius, mano nuomone, paaiškina mūsų tarpusavio santykių specifiką.

Viena vertus, mes buvome tvirtai įsitikinę, kad esame europiečiai, t. y. krikščioniškos tradicijos, viduramžių riterystės ir municipalinės savivaldos, renesanso universitetų ir Bažnyčios reformos, Apšvietos debatų ir Žmogaus Teisių Deklaracijos įpėdiniai. Daug mūsų istorijos pavyzdžių gali pagrįsti tokį įsitikinimą: Kirilo ir Metodijaus misija, Šv. Stepono karūna, Prahos ir Krokuvos universitetai, baltiškieji Hanzos miestai, Čekijos reformacija, Lenkijos ir Lietuvos didikų Respublika ir t. t. Kiekvienas intelektualas, kilęs iš Vidurio Europos (tuo metu, kai ji neegzistavo), jautėsi esąs šių vertybių ir nuostabaus paveldo skleidėjas. Tuo jis didžiavosi, tačiau tuo pačiu metu, kaip jau buvo sakyta anksčiau, šio paveldo puoselėtojai nebuvo žinomi ar vertinami Vakarų Europoje, kuri sudarė Europos centrą.

Iš to kyla dviejų skirtingų požiūrių į save pačius kolizija lenkų, vengrų, lietuvių intelektualų sąmonėje, sukurianti painius tiek nevisavertiškumo, tiek viršenybės kompleksus, kurių egzistavimas yra išreikštas skirtinguose XIX amžiaus prancūzų ir rusų literatūros darbuose. Pastaroji kolizija, šis kompleksas lemia dviprasmę reakciją į Vakarus. Šią reakciją apibūdina tiek susižavėjimas, tiek atmetimas tuo pat metu. Susižavėjimas, kadangi visos vertybės, civilizacijos kriterijai, kuriais jie vadovavosi, buvo susiję su Vakarais. Atmetimas, kadangi Vakarai nepripažino mūsų dalyvavimo Europos vertybių pasaulyje ir apskritai mus ignoravo. Šie mylimi Vakarai, šis trokštamas Europos centras visada buvo pasirengęs mus apgauti ir nuvilti: Rapale, Miunchene, Jaltoje.

Turiu pakartoti tai, ką jau sakiau anksčiau: nerašau esė apie politinę istoriją, o tik pasitelkiu politinius pavyzdžius. Jerzy Giedroyco veiklos svarba, kurią norėčiau tinkamai pagerbti, yra ta, kad lenkų išeivijos žurnalo „Kultura“ aplinkoje buvo sukurti didingi meniniai, intelektualiniai ir politiniai kūriniai, sugebėję pakeisti giliausius lenkų kultūrinius pamatus. Intelektualas iš mūsų regiono atsikratė tuo, ką tik aptartu, dviprasmišku istoriniu bagažu ir iškilo kaip nepriklausoma asmenybė. Ipso facto Vidurio Europa tuo pačiu susikūrė ir pristatė save kaip savipakankamą vertybę ir kaip autonomišką bei esminę Europos dalį.

Akivaizdu, kad šie svarbūs pokyčiai yra ne vien tik „Kultura“ veiklos padarinys. Minėti pokyčiai buvo nulemti grandinės istorinių įvykių ir daugelio subjektų veiksmų antrojoje XX amžiaus pusėje.

Tačiau šioje ilgoje ir tankioje priežasčių ir argumentų grandinėje, kaip ir visuose svarbiuose istoriniuose įvykiuose, būtina išskirti sąsają, kuri, kaip esu tikras, buvo esminė šiai didžiulei transformacijai. Būtent tai ir yra originalus bei fundamentalus Jerzy Giedroyco ir „Kultura“ įnašas į Europos ir globalinę istoriją.

 

Istorikas Andrzejus Peciakas ir Jerzy Giedroycas (dešinėje), 1995. Wikimedia nuotr.

 

Tam, kad suprastume šią jungtį grandinėje, mums būtina dar viena retrospekcija.

Be jokios abejonės, tarpukario Lenkija buvo sunaikinta Molotovo ir Ribbetropo pakto, kuris atvėrė duris Hitlerio ir Stalino invazijai ir dvigubai mūsų teritorijos okupacijai. Šis paktas taip pat atvedė ir prie Baltijos valstybių nepriklausomybės praradimo. Mes turime atminti, kad Čekoslovakija jau buvo padalinta, o Vengrija bei Rumunija tapo Hitlerio vasalėmis. Galima sakyti, kad Vidurio Europos gimimas buvo nuslopintas, o mums primesta nauja Trijų imperatorių kampo versija. Du iš jų buvo Hitleris ir Stalinas, trečiojo vaidmenį atliko Prancūzija ir Didžioji Britanija, kurios buvo pasyvios ir linkusios daryti nuolaidas. Štai kodėl lenkai patiria komplikuotus jausmus: dviejų tironų demonizavimą ir nusivylimo Vakarų sąjungininkais jausmą. Šie jausmai sustiprėjo po Jaltos, Teherano ir Potsdamo konferencijų. Lenkijos vyriausybė išeivijoje (Londone), kuri buvo legali Antrosios Lenkijos Respublikos tąsa, niekada nepripažino šių konferencijų rezultatų. Tačiau būtent ši vyriausybė po karo prarado didžiųjų to meto galių pripažinimą.

Šiame bendrame žvilgsnyje į Lenkijos ir kitų Europos valstybių santykius kol kas nebuvo aptarta viena dimensija – jų dvišaliai santykiai.

Negaliu nubraižyti viso šių santykių žemėlapio, kuris apimtų visas pastarojo regiono tautas ir visas mažumas tarpukario laikotarpiu, nes tai yra užduotis, prilygstanti kosmologijos sukūrimui. Pasitenkinsiu aptardamas tik Lenkijos santykius su kaimynais ir mažumomis. Tarpukario laikotarpiu visi šie santykiai buvo blogi, mes konfliktavome ne tik su Hitlerio Vokietija ir Stalino Rusija, bet taip pat ir su nepriklausomomis Lietuva bei Čekoslovakija ir į Sovietų Sąjunga įtrauktomis Ukraina bei Baltarusija. Negana to, trečdalis Lenkijoje gyvenusių žmonių priklausė skirtingoms mažumoms (tarp kitų buvo 5 mln. ukrainiečių, 3 mln. žydų, 2 mln. baltarusių). Su visomis šiomis mažumomis ir dėl to beveik su visais savo kaimynais mes palaikėme blogus, jei ne priešiškus santykius. Nebus joks perdėjimas, jei pasakysiu, kad tai buvo laikrodinė bomba, parengta sprogimui. Nesu iki smulkmenų įsigilinęs į santykius, kuriuos su savo kaimynais ir mažumomis palaikė Rumunija, Čekoslovakija, Vengrija, Ukraina, Latvija ir kitos mūsų regiono valstybės, tačiau neabejoju, kad analogijų ir palyginimų su Lenkijos situacija paieška įmanoma. Prieš Antrąjį pasaulinį karą ši Europos dalis buvo tarsi laikrodinių bombų sandėlis, dar labiau destabilizuojamas totalitarinių ideologijų ir sistemų, tokių kaip nacizmas ir stalinizmas, įtakos. Minėtų bombų sprogimas buvo išprovokuotas ir įvykdytas totalitarinių jėgų: Šoa, koncentracijos stovyklos, tautų ir mažumų prievartiniai perkėlimai, etninis valymas. Tačiau būtina prisiminti, kad visi šie genocidiniai veiksmai nebūtų buvę įmanomi be kaimynų ir tautinių daugumų sutikimo. Nesenas nacionalinių, religinių, etninių ir socialinių konfliktų išsprogimas po Jugoslavijos Federacijos dezintegracijos gali pasitarnauti kaip šių istorinių galimybių priminimas.

Jerzy Giedroycas suvokė šį pavojų prieš karą tiek kaip jaunas žurnalistas, tiek kaip politinis lyderis. Jis kritikavo Lenkijos mažumų politiką, ypač ukrainiečių atžvilgiu. Po Antrojo pasaulinio karo jis kvietė radikaliam Lenkijos santykių su kaimynais ir tautinėmis mažumomis pokyčiui. Apmąstęs Antrojo pasaulinio karo pasekmes Jerzy Giedroycas nutarė pakeisti lenkų santykius su kaimynais ir tautinėmis mažumomis – tai tapo viso jo politinio ir asmeninio gyvenimo tikslu. Kartu, kaip teigia Oskaras Haleckis, tai buvo uždavinys sukurti tikrąją Vidurio Europą.

Akivaizdu, kad Lenkijos, europinė ir globalinė situacija po Antrojo pasaulinio karo ir ypač po Geležinės uždangos iškilimo bei bipolės pasaulio struktūros sutvirtėjimo buvo sunki, jei ne beviltiška. Vidurio Europos šalys arba tapo Sovietų Sąjungos dalimi (kaip Ukraina, Baltarusija, Moldova, Estija, Latvija, Lietuva), arba sovietinėmis satelitėmis (kaip Lenkija, Čekoslovakija, Vengrija, Rumunija, Bulgarija). Amerikos politika, kuri lėmė Europos likimą, nesiekė šių šalių išlaisvinimo ir apsiribojo Sovietų Sąjungos sulaikymo strategijos įgyvendinimu. Vakarų Europos valstybės buvo užsiėmusios pokario rekonstrukcija ir pirmosiomis iniciatyvomis, kurios galiausiai baigsis sąjungos sukūrimu. Lenkijos vyriausybė išeivijoje, kaip jau buvo minėta, atmetė sąjungininkų konferencijų rezultatus, reikalaudama sugrąžinti ikikarinę situaciją.

Šiame kontekste mažos intelektualų grupės (iš tiesų kelių žmonių), susibūrusios aplink Jerzy Giedroycą ir pasiryžusios veikti dėl geresnės ateities, situacija atrodė beviltiška.

Buvo toks laikas „Kultura“ istorijoje (5 dešimtmečio pabaigoje ir 6 dešimtmečio pradžioje), kai atrodė, kad ši intelektualų grupė liks neryškiu pėdsaku istorinės galimybės, kuri nebuvo realizuota. Šioje situacijoje jie atliko tam tikrą statymą (wager), kuris gali būti įvardytas paskališkuoju, nes tai veikiau buvo tikėjimo aktas, o ne sąmoningas politinis apskaičiavimas.

Šio „statymo“ elementai buvo tokie:

“Kultura” redaktorius Giedroycas ir jo bendražygiai neapsiribojo šiuo tikėjimo žingsniu ir, pasitelkę visą savo vidinę stiprybę, ėmė darbuotis, kad sutelktų išorinę paramą, galiausiai leisiančią realizuoti savąją viziją. Jie darbavosi siekdami sukurti naują Vidurio Europą, kuri nebūtų tokia silpna ir suskaldyta kaip prieš karą.

Siekiant įgyvendinti šią iš tiesų istorinę užduotį privalėjo būti pakeisti beveik visi tradicinės lenkiškos kultūrinės tapatybės istorinėje, socialinėje ir psichologinėje dimensijose elementai. Štai kodėl, atsižvelgiant į užduoties kompleksiškumą ir daugialypumą, Jerzy Giedroyco „Kultura“ ir Literatūros institutas visada pasitelkė gausybę įvairiausių priemonių: poetinių ir politinių, meninių ir žurnalistinių, mokslinių ir socialinių, dokumentinių ir ideologinių. Šis unikalus, originalus ir beprecedentis darbas privalo būti išstudijuotas visais aspektais ir dimensijomis. Šios studijos bus ilgos, tokios ilgos, kiek gyvuos Lenkijos ir Europos kultūros.

Neturiu galimybės išsamiai aptarti aukščiau paminėtos veiklos. Mano užduotis yra lengvesnė ir daug funkcionalesnė. Iš viso didžiulio ir daugiasluoksnio „Kultura“ darbo noriu nurodyti ir paaiškinti tą elementą, kuris tiesiogiai veda į Vidurio Europą ir kuris galiausiai taps sudedamąja dalimi, kuriant modernią Europą.

Iš visos ilgos ir turtingos „Kultura“ istorijos aš pasirenku tik vieną epizodą, kuris gali atrodyti keistas ir beprasmis, tačiau tikrovėje yra fundamentalus ir pilnas pasekmių. Mintyje turiu pokario sienų pripažinimą, t. y. pripažinimą sienų, primestų Jaltos konferencijos, kitaip tariant, Stalino ir Sovietų Sąjungos, kuri absorbavo daugiau ar mažiau kaip trečdalį ikikarinės Lenkijos teritorijos. Tos rytinės teritorijos buvo paribiai, apgyvendinti lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių, tačiau jie buvo aneksuoti pasitelkiant karinę jėgą. Vadinamosios „sovietinės respublikos“, kurios formaliai įgyvendino aneksiją, buvo politinės fikcijos, o tuo tarpu tos teritorijos su sostinėmis Vilniuje, Gardine ir Lvove turėjo didžiulę simbolinę reikšmę lenkams. Jerzy Giedroycas ir „Kultura“ pripažino šias sienas 1952 metų pabaigoje, kitaip tariant, prieš Stalino mirtį. Tai nebuvo tik paprasčiausias Sovietų Sąjungos aneksijos pripažinimas, nes tai buvo susieta su Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos teise į nepriklausomybę. Šių teisių suteikimas turi būti suprastas teisingai – tai buvo tolygu Sovietų Sąjungos išformavimui ir šių valstybių įsitraukimui į besivienijančios Europos ribas. Šia prasme šis pripažinimas gali būti suvoktas kaip Vidurio Europos sukūrimo aktas.

Regis, tai būta keisto, beprasmio veiksmo. Ši paniekos kupina pozicija gali būti sustiprinta tuo būdu, kad iš pokario politinio realizmo žiūros taško tai buvo tik mažos emigrantų intelektualų grupelės, neturėjusios politinio mandato ir neatstovavusios niekam, išskyrus save pačius, deklaracija. Kiek emigrantų iš visų Europos valstybių buvo pasklidę visame pasaulyje? Ar kas nors išspausdino šių deklaracijų, efemeriškų dėl savo kiekio ir kokybės, antologiją? Jerzy Giedroycas neatstovavo Lenkijos emigracijai kaip visumai, emigracijai, kuri daugiausia buvo lojali vyriausybei išeivijoje. Šis pripažinimo veiksmas reiškė atsiskyrimą nuo emigrantų daugumos. Mažas „Kultura“ būrelis neturėjo jokios kitos įtakos kaip tik savo tikėjimą, t. y. radikaliai pakeistos istorinės situacijos viziją ir kasdienes pastangas siekiant pastarojo pokyčio.

Dalis darbo jau buvo padaryta: pradėtos kalbos su čekų ir ukrainiečių emigracijos atstovais, apsikeista požiūriais į sovietinį režimą ir rusų tautą, pradėta Vokietijos, jau išsilaisvinusios nuo karo metų traumos, situacijos stebėsena, radikaliai atmestas antisemitizmas ir atnaujinti santykiai tarp lenkų bei žydų. Tačiau istorinis kelias, kuris driekėsi prieš šių intelektualų akis, dar buvo ilgas ir pilnas kliūčių. 1956, 1968, 1970, 1980–1981 metai atnešė svarbių istorinių pokyčių, galiausiai atvedusių į 1989-uosius, Solidarumo pergalę Lenkijoje, sovietinio režimo, Jaltos tvarkos, Tautų rudens pabaigą. Visos šios datos gali būti laikomos žymomis, vedusiomis į Vidurio Europos gimimą. Neįmanoma paaiškinti visų priežasčių, argumentų ir sąlygų. Aš nenoriu pasakyti, kad tai, ką padarė Jerzy Giedroycas ir „Kultura“, yra intelektualinis šių pokyčių ir įvykių šaltinis, tenoriu pasakyti, kad be jų veiksmų ir įtakos istorija galėjo būti kitokia.

Apibendrinant galima teigti, kad Jerzy Giedroyco ir „Kultura“ pozicija buvo didelės politinės drąsos ir istorinio įžvalgumo aktas. Viso šio intensyvaus ir ilgalaikio veikimo pradžioje jie priėmė poziciją, kuri buvo polemiška keturiais skirtingais lygmenimis: vyriausybės išeivijoje, kuri gerbė tarpukario Lenkijos teritorinio integralumo doktriną, atžvilgiu; Varšuvos vyriausybės, kuri priėmė pokario sienas ir Sovietų Sąjungą kaip jų garantą, atžvilgiu; pačios Sovietų Sąjungos atžvilgiu, nes Ukrainos, Baltarusijos ir Lietuvos teisė į nepriklausomybę neišvengiamai apima Sovietų Sąjungos dezintegraciją; galiausiai Vakarų valstybių, kurios per „sulaikymo“ doktriną pripažino Sovietų Sąjungos stabilumą ir integralumą, atžvilgiu. Politinė vizija, kuri buvo raktinė sąvoka Jerzy Giedroycui, peržengia esamą situaciją, tačiau nėra tik fantastinė svaja.

Tai yra intelektualinis įsipareigojimas, moralinė užduotis. Visa tai yra įgyvendinama dirbant kasdien, dirbant nuosekliai ir su ilgalaike perspektyva. „Kultura“ suburta Vidurio Europos intelektualų grupė parengė ir įgyvendino istorijos viziją, paremtą tikėjimu. Jie buvo tikrai nepriklausomi, kūrybingi žmonės, tikri istorijos subjektai.

Pagrindiniai šios vizijos elementai yra šie:

Jei šis taikaus, „aksominio“ Vidurio Europos kaip konsteliacijos nepriklausomų valstybių, kurios yra ES narės arba kandidatės, kūrimo siekis gali būti realizuotas abipusiu supratimu ir draugiškai, visa tai neabejotinai bus Jerzy Giedroyco ir „Kultura“ politinės vizijos įgyvendinimas.

Šio esė vertimą į lietuvių kalbą skelbė Bernardinai.lt.