Andrius Bielskis/ Apie religijos ir valstybės santykių problemą nūdienos demokratinėse visuomenėse

(pagal Andriaus Bielskio knygą „Nešventas sakramentas. Ideologija, tikėjimas ir išsilaisvinimo politika“)

Pastaruosius du dešimtmečius religijos ir politikos santykių problema buvo plačiai aptarinėjama tiek viešuosiuose debatuose, tiek ir akademinėje literatūroje. Pakanka paminėti tokius reikšmingus Jürgeno Habermaso, Charleso Tayloro, Rowano Williamso, Johno Rawlso bandymus apmąstyti šią sudėtingą problemą. Apie tai  buvo viešai diskutuojama ir Lietuvoje, kur pamažu kristalizavosi dvi priešingos stovyklos: pasaulietinį politinį projektą ginantys kairieji, viena vertus, ir bažnyčios įtaką viešojoje erdvėje propaguojantys konservatyvūs tikintieji. Nesuklysime teigdami, kad viešos diskusijos ir teoriniai apmąstymai apie religijos ir politikos ribas nūdienos demokratinėse visuomenėse buvo iš dalies paskatinti liberalaus multikultūralizmo įsitvirtinimo XX amžiaus pabaigoje. Pastarąjį būtų galima apibrėžti, kaip tokią teorinę ir politinę nuostatą, kuri ne tik priima daugelio kultūrų, gero gyvenimo sampratų, pasaulėžiūrų, religinių ir etninių bendruomenių koegzistenciją modernioje (ar postmodernioje) visuomenėje kaip neišvengiamą, bet ir aktyviai teigia jų teisę į politinį pripažinimą.

Prasidėjęs kaip postmodernus teorinis jautrumas skirtingumui – poststruktūralistiniam différance – ilgainiui multikultūralizmas buvo integruotas į  daugelio liberalių demokratijų oficialią viešąją politiką. Taip, pavyzdžiui, Britanijoje daugiakultūriškumas tapo vietos savivaldybių viešosios politikos prerogatyva. Skirtingų kultūrinių ir religinių bendruomenių différance buvo ne tik toleruojamas, bet ir skatinamas finansinėmis priemonėmis remiant vietinę spaudą, kitas šių bendruomenių žiniasklaidos ir saviraiškos priemones.
Multikultūralizmo teorijos ir praktikos teigiamą užtaisą – jautrumo kitokiam etiką –  ilgainiui ėmė kompromituoti virtinė su šia politika susijusių kontraversijų. Salmano Rushdie atvejis, o po to ir daugelis kitų žiniasklaidoje pranašą Mahometą pašiepiančių incidentų, išryškino milžinišką konfliktą tarp liberalios žodžio laisvės pasaulietinėje visuomenėje ir pagarbos bei pripažinimo reikalaujančių religinių bendruomenių. Ne vienas multikultūralizmo kritikas, ypač kairieji kritikai, apkaltino daugiakultūriškumo politiką prisidėjus prie radikalizuoto islamiškojo fundamentalizmo stiprėjimo vakarų visuomenėse.  Šiame kontekste modernus sekuliarizacijos projektas, kuomet, kaip tikėjo šio projekto šalininkai, religiniai „prietarai“ išnyks iš šiuolaikinės visuomenės, šiandien skamba kaip utopija.

Multikultūralizmo teorijos ir praktikos teigiamą užtaisą – jautrumo kitokiam etiką –  ilgainiui ėmė kompromituoti virtinė su šia politika susijusių kontraversijų.

Postmodernistinėje visuomenėje universaliais principais grįstą išsilaisvinimo politinį projektą XX amžiaus pabaigoje pakeitė tapatybės politika, o skirtingų religinių bendruomenių viešas savęs teigimas transformavo modernios vakarietiškos visuomenės požiūrį į religiją ir tikėjimą bei jos vietą viešame gyvenime.
Kaip bebūtų, šiame kontekste klasikinio liberalizmo argumentai apie religijos toleranciją yra reikšmingi. Klasikinis šią argumentaciją tiksliausiai išreiškiantis tekstas, žinoma, yra Johno Locke’o Laiškas apie toleranciją (pirmą kartą išleistas lotynų kalba 1689 metais). Locke’o postuluojamas valstybės ir religijos atskyrimas apleliuoja į krikščioniškam tikėjimui būdingą tikėjimo laisvę. Jo pagrindas slypi funkciniame bažnyčios ir valstybės galių atskyrime. Bažnyčios paskirtis yra „sielų išganymas“, tuo tarpu valstybės funkcija yra garantuoti pilietinę taiką ir užtikrinti jos tęstinumą. Politinė bendruomenė yra žmonių bendrija, kurios tikslas yra garantuoti jos narių pilietines teises – „gyvenimą, sveikatą, kūno vientisumą, kartu ir išorinių dalykų naudojimą, tokių kaip pinigai, žemė, namai, baldai ir panašiai“. Pilietinės valdžios jurisdikcija yra išorinių gėrybių apsaugojimas, be ko neįmanomas pats gyvenimas, o jos priemonės yra „ugnis ir kardas“. Taigi, valstybė veikia pasitelkdama teisėtą prievartą. Tuo tarpu bažnyčios veikla yra nukreipta į žmogaus „dvasinius“, „sielos reikalus“, į tai, kas yra reikšminga žmogaus „vidiniam“ gyvenimui, taigi negali būti nuperkama, brukama per prievartą, ji reikalauja apsisprendimo ir tikėjimo laisvės. „Tikros religijos gyvybė ir galia slypi vidiniame ir visiškame proto įtikinime; tikėjimas (faith) nėra tikėjimas be į(si)tikinimo (believing)“.

Kaip tik todėl valstybė negali būti atsakinga už sielų išganymą, nes ji veikia naudodama „išorinę galią“, tuo tarpu tikėjimas ir religija yra grįsta vidiniu proto įsitikinimu bei įtikinėjimu. Tad Locke’o argumentai yra grįsta teiginiu, kad tikėjimas arba netikėjimas yra vidinio įsitikinimo ir laisvės reikalas, kuris nieko bendro neturi su pilietinės valdžios veikimo metodais – nuosavybės konfiskavimu, įkalinimu ar kitokios fizinės prievartos naudojimu. Kiek tikėjimas yra grindžiamas „vidiniu“ apsisprendimu, – argumentavimu, svarstymu, apeliavimu į mūsų moralinį ar religinį jautrumą, t. y. bandymu parodyti savo pozicijos teisingumą ar pagrįstumą, – tiek tikėjimas veikia mąstymo bei proto įtikinėjimo būdu, o ne apleliuojant į valstybės leidžiamus įstatymus, kurie visuomet įtvirtinami fizine galia.

Iš šio funkcinio religinio tikėjimo ir politikos atskyrimo logiškai išplaukia Locke’o bažnyčios, kaip nuo valstybės fundamentaliai skirtingos bendruomenės, samprata. Bažnyčia, anot Locke’o, yra laisvanoriška žmonių bendruomenė, kurios nariai susiburia tam, kad viešai garbintų Dievą. Savanoriškumas čia reiškia ne tik tai, jog jos nariai dalyvauja bažnytinėje veikloje savo laisvu apsisprendimu, neverčiami, bet ir tai, kad niekas negimsta bažnyčios nariu. Narystė bažnyčioje, skirtingai nei narystė valstybėje, nėra prigimtinė. Locke‘ui bažnyčia yra tikėjimo bendruomenė. Tokios bendruomenės nariai yra saistomi jos vidinių taisyklių ir įsipareigojimų, tačiau jų šaltinis gali būti tik pati bendruomenė, o ne pilietinė valdžia ar valstybė. Be to, bažnytiniai „įstatymai“ galioja tik tos bažnyčios nariams ir negali būti taikomi ar primetami kitoms religinėms bendruomenėms ir jų nariams. Dar daugiau, tiek, kiek taisyklės ir vidiniai veiklos principai apibrėžia bažnyčią kaip tam tikrą laisvanorišką bendruomenę, tiek jų saistomoji galia veikia tol, kol jos nariai ją savanoriškai priima. Tokiu būdu tikėjimo bendruomenių vidiniai įstatymai negali būti grindžiami fizine (išorine) prievarta, vadinasi, daugiausia, ką bažnyčios gali padaryti siekdamos sankcionuoti bendruomenių narius – tai paskelbti, kad nebėra jos nariai. Ekskomunikacija, o tiksliau jos galimybė, anot Locke‘o, yra iš esmės vienintelis bažnyčios taisyklėms nepaklususių narių sankcionavimo būdas. Pozityvūs tikėjimo bendruomenių ginklai yra „raginimai, pamokymai ir patarinėjimas“ . Tačiau net jei jie neveikia ir bažnyčioms tenka pašalinti jos narius, nuo bažnyčios atskirti nariai nepraranda jokių savo pilietinių teisių: nei teisės į gyvybę, nei teisės į laisvę, nei teisės į nuosavybę, nei teisės dalyvauti pilietinėje valdžioje. Religinės bendruomenės jurisdikcija neveikia žmonėms, kurie nebėra ar nėra jos nariai.

 Narystė bažnyčioje, skirtingai nei narystė valstybėje, nėra prigimtinė.

Iš šių samprotavimų išplaukia kelios Locke‘o išvados. Visų pirma, niekas neturi teisės persekioti kito asmens dėl to, kad jis ar ji priklauso kitai religinei bendruomenei. Net aukščiausia politinė valdžia nesuteikia jokių išskirtinių teisių kitų religinių bendruomenių atžvilgiu. Tai, jog valdžią turintieji priklauso vienai, o ne kitai bažnyčiai, neturi jokių struktūriškai reikšmingų pasekmių nei politinės, nei religinės bendruomenių atžvilgiu. Politinė valdžia nesuteikia jokios išskirtinės galios bažnyčios nariui daryti įtaką šios bendruomenės papročiams, įsitikinimams ar religinėms praktikoms.
Antra, religinės tolerancijos principas, kuris išplaukia iš griežto politinės valdžios ir religijos atskyrimo, yra esmiškai būdingas autentiškam (religiniam) tikėjimui. Anot Locke‘o, krikščioniškas tikėjimas, jei yra tikras ir nuoširdus, pagal apibrėžimą turi ir privalo skatinti taip suprastą religinę toleranciją. Bet koks apeliavimas į politinę galią siekiant skleisti „tikrą ir teisingą religinę doktriną“ yra krikščioniško tikėjimo fikcija. Jis visuomet remsis prievarta, vadinasi, nesugebėdamas įtikinti argumentais, savo vidine energija, taikos ir atleidimo skleidimu, pakeis evangelinę dvasią karo, prievartos, manipuliavimo dvasia. Trečia, nėra ir negali būti jokio išorinio (ypač politinio) arbitro sprendžiant religinius ir/ar doktrininius ginčus tarp skirtingų bažnyčių, nes pačios bažnyčios vienintelės sprendžia tikėjimo ir garbinimo klausimus. Ketvirta, bažnytinių hierarchų autoritetas turi galią tik bažnytinės bendruomenės viduje, vadinasi, bet koks dvasininkijos bandymas kištis į pilietinės valdžios reikalus yra religinės tolerancijos pažeidimas. Ir pagaliau paskutinė išvada yra tai, kad religinės tolerancijos nesilaikymas, suponuoja pačios tolerancijos ribą: tie, kas diskriminuoja kitas religines bendruomenes ir kelia grėsmę pilietinei taikai, negali būti toleruojamos.

Ir pagaliau paskutinė išvada yra tai, kad religinės tolerancijos nesilaikymas, suponuoja pačios tolerancijos ribą: tie, kas diskriminuoja kitas religines bendruomenes ir kelia grėsmę pilietinei taikai, negali būti toleruojamos.

Šie klasikinio liberalizmo argumentai yra reikšmingi ir šiandien. Iš esmės, valstybės ir bažnyčios atskyrimas fiksuojamas liberalių demokratijų konstitucijose ir/ar įstatymuose yra šių argumentų išdava. Politinio neutralumo principas, akcentuojamas Johno Rawlso ir kitų teoretikų, reiškia, kad demokratiškoje visuomenėje skirtingų religinių bendruomenių nariai negali būti diskriminuojami, o taip pat jų siekis dalyvauti politiniame gyvenime negali būti ribojamas dėl jų religinių įsitikinimų. Kita vertus, politinio neutralumo principas reiškia, kad dalyvavimas viešuose diskusijose ar politiniame gyvenime suponuoja būtinybę atsiriboti nuo religinio diskurso, kai kalba eina apie universalių politinių klausimų ir principų kėlimą.
Tokiu būdu šio pranešimo svarbiausia tezė yra: ideologija (be kita ko) yra politiką (machiavelliška, hobbesiška, weberiška prasme) ir religiją (kaip instituciją) jungianti grandis. Arba kitaip tariant, religijos utilizavimas ir pajungimas machiavelliškai politikai yra ideologija par exellence. Ši tezė betgi taps aiškesnė diskusijos metu.