Rosita Garškaitė. Musulmonų integracija Lietuvoje ir Europoje

Lietuvoje musulmonų gyvena nedaug, islamo išpažinėjai sudaro vos 0,1 proc. visuomenės. Tačiau Europoje musulmonų proporcija jau siekia 4,9 proc. ir, anot amerikiečių „Pew“ tyrimų centro prognozių, net ir nesant migracijos augs kone trim procentais arba trigubai, jei imigrantų skaičius didės.

Visgi Lietuvoje musulmonų bendruomenei šansų augti mažai – totorių mažėja, imigracija menka, o į islamą atsivertę lietuviai išvyksta svetur, teigė Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Egdūnas Račius Atviros Lietuvos fondo organizuotoje diskusijoje „Musulmonai Lietuvoje ir Europoje. Ko (ne)žinome ir (ne)bijome?“ Mokslininkas šiais metais Edinburgo universitete išleido knygą „Muslims in Eastern Europe“ (liet. „Musulmonai Rytų Europoje“), kurioje pristatoma musulmonų istorija ir dabartis 21 valstybėje.

Ar Lietuvoje augs musulmonų skaičius?
2001 metais rašydamas pirmą mokslinį straipsnį apie islamą, prof. E. Račius įsivaizdavo, kad musulmonai jau už durų, tačiau dabar matyti, jog jų Lietuvoje mažėja, o į islamą atsivertę lietuviai taip pat emigruoja iš šalies. Šansų, kad Lietuvoje greitu laiku didėtų musulmonų skaičius, yra mažai.

Per dešimtmetį statistiškai Lietuvoje musulmonų sumažėjo šimtu. Įdomu, kad 2011 m. gyventojų surašyme iš 2727 asmenų, pasisakiusių, kad yra musulmonai, 400 teigė esantys etniniai lietuviai. Dar įdomiau, kad Anglijoje ir Velse, tų pačių metų surašymo duomenimis, 600 iš Lietuvos atvykusių asmenų išpažįsta islamą. Tai trečias didžiausias musulmonų, atvykusių iš Rytų Europos, skaičius. Mokslininkas apibendrina, kad iš Lietuvos bėga ne tik lietuviai, bet ir musulmonai: „Lietuvių, atsivertusių į islamą, sostinė yra didysis Londonas.“

Šansų, kad Lietuvoje greitu laiku didėtų musulmonų skaičius, yra mažai.

Lietuvoje islamas yra pripažįstamas viena iš devynių tradicinių religijų. Pasak E. Račiaus, sunitinę jo formą praktikuojančius totorius netrukus galėsime dėti į muziejaus lentyną, o pirmą planą gali užimti į islamą atsivertę lietuviai, kurių dalis yra salafistai. Jų islamo praktika ir šarios supratimas labai skiriasi nuo totorių. Pavyzdžiui, šią islamo formą išpažįstančios moterys nieko prieš būti antra ar trečia savo vyro žmona. Kai jos – Lietuvos pilietės – pradės reikalauti savo teisių, gali kilti iššūkių, ateities scenarijų kuria profesorius.

Per daug gerai integravęsi totoriai
„Rytų Europoje istoriškai formaliai dominavo legalistinis islamas, bet realiai liaudies islamo formos. Pavyzdžiui, Lietuvoje totoriai greičiausiai sakytų, kad visada buvo hanafi teisinės tradicijos atstovai, realiai neturėjome nei teisėjų, nei mufčių, apskritai mokovų luomo atstovų. Šia prasme Lietuvoje praktikuotas islamas buvo totorių liaudies islamas, kuris toks pat prigimtimi, bet formomis neabejotinai skyrėsi nuo, sakysime, bulgarų musulmonų“, – kalbėjo E. Račius renginyje.

„Nuo seno Lietuvoje gyvenantys musulmonai yra puikiai integravęsi, netgi, jų nelaimei, asimiliavęsi, ir nekelia jokių viešojo saugumo ar kitų problemų. Priešingai – jiems problemų kelia islamo raiška Europoje. Ir jie turi teisintis dėl to, su kuo nėra susiję“, – renginio metu teigė kitas diskutantas, Vilniaus universiteto filosofijos doktorantas, politologas Vytautas Sinica, viešojoje erdvėje rašantis apie musulmonų integracijos Europoje problemas.

Anot jo, jau septintą amžių Lietuvoje gyvenantys totoriai net per puikiai integravosi Lietuvoje dėl trijų priežasčių: islamo pobūdžio (liaudies islamas lankstus įsikultūrinti), mažos bendruomenės (masiškesnės nepasiduoda asimiliacijai), visuomenės, prie kurios reikėjo prisitaikyti. „Visiška priešingybė yra šiandienos Europa, priimanti milžinišką skaičių migrantų, kurie buvo sunkiai integruojami dar iki pastarosios migracijos bangos“, – sakė V. Sinica.

Septintą amžių Lietuvoje gyvenantys totoriai net per puikiai integravosi Lietuvoje

Lietuviška islamofobija – bijo ir nepažįsta
Pasak jo, Europos šalys turėtų ir tikriausiai priims nuostatą, kad reikia integruoti musulmonus, o ne leisti kurtis paralelinėms bendruomenėms, ir priimti tiek, kiek sugebi integruoti: „Toks požiūris negali būti vadinamas islamofobija, jeigu ją suprantame kaip nepagrįstą baimę. Nurodytu aspektu islamo baimei yra pagrindo.“
Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė Birutė Sabatauskaitė taip pat pabrėžė, kad terorizmo baimė ar musulmoniškų šalių politikos kritika nėra islamofobija. Ji apibrėžiama kaip nusistatymas prieš musulmonus ir islamą apskritai. Lyginant su kitomis šalimis, Lietuvoje islamofobija nebūtinai yra sąlygota santykių su musulmonais, – teigė žmogaus teisių ekspertė, pastaruosius metus rengianti ataskaitas apie islamofobiją Lietuvoje. – Dažnai tie, kurie bijo ar nekenčia musulmonų, juos niekina, menkina, nepažįsta nė vieno musulmono.“ Tokia nuostata dažniausiai yra suformuota žiniasklaidos arba politikų.

Lietuvoje islamofobija nebūtinai yra sąlygota santykių su musulmonais

2016 ir 2017 m. Etninių tyrimo instituto atlikti visuomenės nuomonės tyrimai rodo, kad pastaruoju metu lietuvių nuomonė apie musulmonus pablogėjo. Daugiau nei 40 proc. žmonių nenorėtų gyventi šalia islamo išpažinėjų ar nuomoti jiems būsto. Ekspertės teigimu, islamo išpažinėjai vyrai Lietuvoje netgi eina kalbėtis su potencialiais nuomininkais be žmonų, kad jų neatbaidytų hidžabu pridengti plaukai. Tuo metu Lietuvos musulmonų bendruomenė jau pavargo po kiekvieno islamistų teroro išpuolio Vakaruose žiniasklaidai aiškinti, kad tam nepritaria ir smerkia smurtą.
Anot B. Sabatauskaitės, nors lietuviškos žiniasklaidos peršamos nuostatos kartais balansuoja ant neapykantos ribos ir turi neigiamos įtakos musulmonų tapatinimuisi su mūsų bendruomene, bendrai islamo išpažinėjai Lietuvoje teigia nejaučiantys grėsmės viešumoje, darbe, institucijose. Pavyzdžiui, su darbdaviais įmanoma susitarti dėl laiko ir vietos skyrimo maldai.

Kai integracija nepavyksta
Pastaraisiais metais Europą šiurpina islamistinių organizacijų ir joms priklausančių ar prijaučiančių asmenų išpuoliai. Vadinamasis revaivalistinis islamas, kartais įgyjantis radikalias formas, E. Račiaus teigimu, yra reakcija į XIX a. vykdytą musulmoniškų šalių kolonializaciją: „Ką padarė europiečiai per XIX amžių – jie pabudino musulmonus. Dabar tai, ką mes matome, yra daug evoliucionavusi reakcija. Islamizmas – ne daugiau nei reakcija į kolonializmo laikais vykdytas civilizacinimo programas.“
Tų šalių, iš kurių į Europą atvyksta daugiausiai musulmonų migrantų, islamas nėra palankus integracijai, tvirtino politologas V. Sinica. 2016 m. „Eurostat“ duomenimis, daugiausia į Europą imigravo iš Sirijos, Afganistano, Irako, Pakistano, Nigerijos. Tyrimai rodo, kad visose, išskyrus Siriją, didžioji dalis visuomenės sutinka, kad šaria turėtų būti jų valstybės oficiali teisė. „Tai jokiu būdu neveda tiesiogiai prie terorizmo, tačiau paaiškina, kodėl daugėja viešojo saugumo problemų, incidentų, seksualinių nusikaltimų, no-go zonų, kuriose valstybės nesugeba užtikrinti viešosios tvarkos ir įstatymo viršenybės. Tai žmonės, kurie su panieka žiūri į ištvirkusią ir sekuliarią Europą, nemato, į ką čia reikėtų integruotis, o priimančios šalys neturi priemonių ir, tiesą sakant, noro integraciją užtikrinti“, – kalbėjo jis.

Islamizmas – ne daugiau nei reakcija į kolonializmo laikais vykdytas civilizacinimo programas

Šarios įgyvendinimo samprata, anot profesoriaus E. Račiaus – išplaukusi. Plačiausia prasme šiaria (islamo tyrinėtojas siūlo vartoti šį terminą, atsisakant slaviškos priesagos) – etiniai rėmai, kurių viduje visą gyvenimą išliekantis musulmonas po mirties gali tikėtis išganymo. Ką tai reiškia praktiškai – duoti į snukį ar atsukti kitą skruostą – nėra aišku. „Šventraštyje yra labai nedaug dalykų, kurie vieni kitiems prieštarauja, istoriškai absoliuti dauguma musulmonų buvo sutrikusi“, – kalbėjo jis. Pavyzdžiui, vienoje Korano vietoje teigiama, kad krikščionimis pasitikėti nereikia, kitoje – kad krikščionys artimiausi tarp nemusulmonų, jais galima pasitikėti.

Religingi krikščionys ir musulmonai turi bendro
„Kad ir kaip būtų, turime sutikti su tuo, jog politinis, bet religiškai motyvuotas smurtas dažniausiai daromas islamo vardu“, – atsakė E. Račius paklaustas, ar, užuot kalbėję apie islamo radikalizaciją, turėtume kalbėti apie radikalumo islamizaciją. Pasak jo, didžiulė islamo fragmentacija dar padidėjo tobulėjant informacinėms technologijoms. Anksčiau Afganistano kaimo X musulmonai iškilus klausimui eidavo aiškintis pas mulą, o dabar jie naršo internete, ieško fatvų, atitinkančių jų poreikius ir randa.

Tiesa, kol vieni europiečiai yra įsibaiminę su augančiu musulmonų skaičiumi siejamo terorizmo, kiti džiaugiasi šios religinės bendruomenės didėjimu. „Daugybė Europos krikščionių bendruomenių trina rankomis, kad atsiranda religingų musulmonų, nes gali sutelkti jėgas“, – teigė E. Račius. Pavyzdžiui, Kenterberio arkivyskupas palaikė idėją musulmonams turėti savo atstovų Lordų rūmuose, nes anglikonai juose jaučiasi marginalizuoti. Vokietijoje krikščionys palaiko mečečių statymą, nes įsivaizduoja, kad aplinka bus bendra. Profesoriaus teigimu, tikintieji panašiai žvelgia į moralinius ir etinius, ypač su šeima susijusius klausimus: „Įsivaizduoju, kad religingas musulmonas su religingu krikščioniu turi daug ką bendro.“

Bernardinai.lt