Viktoras Bachmetjevas. Pernelyg vienpusiškai suvokiame, kas yra kritinis mąstymas

Kategorijos: Nuomonės ir pozicijosPaskelbta: 2019 rugpjūčio 2

„Istorija nesikartoja, tačiau ji moko“, – taip prasideda istoriko, Jeilio universiteto profesoriaus Timothy Snyderio knyga „Apie tironiją“. Ši iš įrašo feisbuko socialiniame tinkle gimusi knyga, analizuodama praėjusio amžiaus istoriją, pateikia 20 svarbiausių pamokų mūsų laikmečiui, kai vis akivaizdžiau susiduriame su iššūkiais demokratijai. Netrukus ši knyga pasieks ir Lietuvos skaitytojus. Ta proga susėdome pokalbiui su jos leidėju ir vertėju, filosofu, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Emmanuelio Levino centro direktoriumi VIKTORU BACHMETJEVU. Kalbasi Donatas Puslys.

Kodėl pasirinkai išleisti šią T. Snyderio knygą? Viena vertus, ji sulaukė gausybės pagyrimų, tačiau buvo ir tų, kurie kritikavo ją kaip pernelyg supaprastintą istorijos interpretaciją ar nepasakančią kažko naujo. Juk ir gimė ši knyga iš esmės iš įrašo feisbuko socialiniame tinkle.

Man ši knyga pasirodė įdomi būtent todėl, kad ji labai paprastai kalba apie demokratinės politikos pagrindus. Susidaro įspūdis, kad kartais akademikai ir intelektualai užsidaro savo dramblio kaulo bokštuose, kuriuose tarpusavyje susišneka, tačiau, atsigręžę į visuomenę, nustemba dėl to, kad realybė neatitinka jų šnekėjimo: su nuostaba klausiama, kaip viena ar kita politinė jėga galėjo laimėti rinkimus, kodėl vienaip ar kitaip pasibaigė balsavimas.

Manau, kad šios knygos didžioji vertė ir yra ta, kad ji skirta ne akademikams, o eiliniam skaitytojui, kuriam puikiai išdėstoma, kaip veikia demokratija ir kokių problemų jai kyla ar gali kilti. Būtent todėl man atrodo, kad tai yra nuostabi knyga dovanoti. Mano slaptas tikslas ir svajonė, kad žmonės ją pirks ir dovanos, ir ypač tiems, su kuriais nepavyksta rasti bendros kalbos.

Lietuvoje nieko panašaus į policinę valstybę nėra. Mes kartais norėdami kritikuoti paprasčiausiai perspaudžiame. Dėl to kritika ne tik nepasiekia savojo tikslo, bet ir tampa parazitu viešajame diskurse.

Akcentuosiu ir dar vieną dalyką. Aš pats šią knygą perskaičiau praėjusių metų pabaigoje. Tuo metu Lietuvoje viešojoje erdvėje buvo itin daug kalbama apie policinės valstybės grėsmę. Tos kalbos nėra visiškai nutilusios ir dabar. Viena vertus, tie kalbėtojai dažnai mini ankstesnę dabartinio premjero profesiją, taip pat tai, ką jie laiko pertekline dabartinės vyriausybės politika. Nors pati valdžios kritika yra ne tik galima, bet demokratinėje santvarkoje ir sveikintina, nepaisant to, man pikta klausytis kalbų apie tai, kad čia jau yra policinė valstybė. Manau, kad sąvokos misapropriacija, jos netinkamas taikymas labiau kenkia, nei padeda suvokti situaciją. Lietuvoje nieko panašaus į policinę valstybę nėra. Mes kartais norėdami kritikuoti paprasčiausiai perspaudžiame. Dėl to kritika ne tik nepasiekia savojo tikslo, bet ir tampa parazitu viešajame diskurse. Tiems, kurie mato policinės valstybės pavojus Lietuvoje, tikrai rekomenduočiau perskaityti šią T. Snyderio knygą, kad iš tiesų būtų suvokta, kas yra ta policinė valstybė ir kiek Lietuvai dar iki to toli. Tai yra svarbu, kad mūsų viešoji erdvė netaptų propagandiniu karu, kur vieni vaizduojami kaip fašizmo nešėjai, kiti – kaip kovotojai už gėrį. Šiuo atveju mums labai svarbi yra T. Snyderio atlikta analizė, atskleidžianti, kaip anksčiau įsigalėjo fašizmas ir komunizmas. Pavojų yra, tačiau reiškinių iškreipimas juos suvokti nepadeda.

Istorinių paralelių ieškojimas bandant paaiškinti mūsų laikmečio realijas yra kita įdomi tema. Vieni sako, kad mūsų dabarties lyginimas su ketvirtuoju praėjusio amžiaus dešimtmečiu padeda geriau suvokti demokratijai kylančias grėsmes. Kiti tuo tarpu atkerta, kad kaip tik toks metodas uždeda savotiškus akidangčius ir primeta tam tikrą matymą, kurio paveikti nematome kitų svarbių niuansų. Koks Tavasis požiūris į bandymus sugretinti šiuos laikotarpius?

Šiuo atveju reikia labai aiškiai suvokti, ką savo knygoje daro T. Snyderis. Šitą knygą jis parašė paragintas leidėjo ir pasiremdamas savo įrašu feisbuke, kuris savo ruožtu buvo reakcija į JAV aktualijas. Jei būtų galima įvardinti intenciją, sakyčiau, kad tai istoriko parašyta knyga-persergėjimas. Ir nors ji reaguoja į Donaldo Trumpo išrinkimą JAV prezidentu, šis persergėjimas nėra persergėjimas apie Trumpą kaip individą. Trumpas apskritai knygoje nė karto neminimas vardu, nėra svarstoma, kokios jo pažiūros ir pan. Snyderis knygoje persergėja ne apie Trumpą, o apie totalitarizmą: apie tai, kaip lengvai jis gali įsigalėti. Pasitelkdamas savo, kaip istoriko, žinias, Snyderis siekia parodyti skaitytojui, kaip įsigali tironija, ir kokiomis priemonėmis galima jai priešintis.

Tai nėra anti-trumpiška knyga. Tai yra knyga, kuri pateikia 20 labai konkrečių patarimų, kaip gali elgtis kiekvienas bet kurios demokratijos pilietis, kad tironija neįsigalėtų.

Ir nors versdamas šią knygą svarsčiau, ar ji nėra skirta tik Amerikos skaitytojui, galiausiai supratau, kad būtent dėl šios priežasties ji yra svarbi visiems, kuriems rūpi demokratijos likimas. Tai nėra anti-trumpiška knyga. Tai yra knyga, kuri pateikia 20 labai konkrečių patarimų, kaip gali elgtis kiekvienas bet kurios demokratijos pilietis, kad tironija neįsigalėtų.

T. Snyderis yra įdomus pavyzdys ir tuo aspektu, kad jis šia savo knyga puikiai atskleidžia, jog jam svarbu yra ne tik akademiniai tyrimai, tačiau ir pilietinis aktyvizmas. Be to, jo pastarosios knygos rodo ir kitą posūkį prie bandymų formuoti savo politinę mintį.

Manau, kad mes neturime labai aiškiai artikuliuotos viešojo intelektualo ar intelektualo, dalyvaujančio politikoje, tradicijos. Čia svarbu pabrėžti, jog tai nereiškia, jog pati tradicija yra neegzistuojanti. Veikiau kalbame apie tai, kad ji nėra aiškiai artikuliuota. Sąjūdis buvo intelektualų, nusprendusių aktyviai dalyvauti valstybės gyvenime, veiksmas. Tą pačią Lietuvos liberalų sąjungą kūrė filosofai Arvydas Šliogeris ir Vytautas Radžvilas. Amžiną atilsį Leonidas Donskis yra tapęs žodžio viešasis intelektualas sinonimu Lietuvoje. Taigi tradicija yra, tačiau ją reikia apmąstyti.

JAV ši tradicija tikrai yra ir gerokai senesnė, ir turinti gilesnes šaknis. Prancūzija yra galbūt ryškiausias pavyzdys valstybės, kurioje ir intelektualai, filosofai jaučia pareigą dalyvauti politiniame gyvenime, ir pati visuomenė yra „atsukusi ausį“ intelektualų pusėn, klausosi jų komentarų, analizės ir nuomonių.

Vis dėlto reikia pasakyti ir tai, kad aš nemanau, jog visi intelektualai ar akademikai privalo dalyvauti viešajame gyvenime. Čia nėra ir negali būti jokio moralinio imperatyvo, primetančio kažkam privalomumą. Natūralu, kad esama mokslininkų, kuriems labiau patinka užsiimti „laboratoriniais“ ar fundamentiniais tyrimais, kurių reikšmė nūdienai nėra akivaizdi iš pirmo žvilgsnio, ir esama mokslininkų, kurie yra labiau linkę įsitraukti į viešąjį gyvenimą ir aktualiausių, „degančių“ klausimų svarstymą. Grįžtant prie Snyderio, visai gali būti, jog jis pajuto, kad ne tik jo valstybės, bet ir Vakarų pasaulio istorijoje atėjo toks momentas, kai jis gali panaudoti savo sukauptas žinias tam, kad persergėtų nuo tam tikrų vykstančių procesų. Galbūt iš čia ir jo „posūkis į aktyvizmą“.

Savo knygą „Kelias į nelaisvę“ („The Road to Unfreedom“) T. Snyderis dedikuoja „reporteriams – mūsų dienų herojams“. Knygoje „Apie tironiją“ jis taip pat kalba apie būtinybę remti tiriamąją žurnalistiką, rasti laiko ilgiems analitiniams tekstams, prenumeruoti žiniasklaidą. Visa tai yra tam, kad būtų apginti faktai. Kokią situaciją kalbant apie tiriamąją žurnalistiką regi pas mus?

Manau, visi sutariame, jog tiriamosios žurnalistikos turime nepakankamai. Veikiausiai reikia tiesiai pasakyti, kad tiriamosios žurnalistikos būklė yra apverktina. Tačiau verta pridurti, kad T. Snyderis savo knygos „Apie tironiją“ skyrelyje „Tyrinėkite“ rašo ne tik apie tiriamąją žurnalistiką. Jis turi omenyje tai, kad kiekvienas iš mūsų turime išlaikyti kritinį mąstymą, kritinę nuostatą gaunamos informacijos atžvilgiu. Čia svarbu pabrėžti, ką reiškia kritinė nuostata. Ji nereiškia neigiamos nuostatos. Tai yra veikiau „kritiškumas“ kantiškąja prasme: kaip visapusiškas, išsamus tyrinėjimas, o taigi ir tikrinimas. Nepriimti visko už gryną pinigą ir niekuomet nenurimti.

Man regis, mes Lietuvoje irgi pernelyg vienpusiškai suprantame tai, kas yra kritinis mąstymas, nes, kai apie tai kalba valdžios institucijos, jos dažniausiai tą daro omenyje turėdamos Kremliaus propagandos kontekstą. Viskas būtų gerai, jei suvoktume, kad mūsų protais manipuliuoti yra pasirengusi ne tik Rusijos propaganda, tad kritinio mąstymo nedera prarasti ir kalbant apie kai kurių mūsų verslo grupių ar politikų siekius manipuliuoti piliečiais.

Man regis, mes Lietuvoje irgi pernelyg vienpusiškai suprantame tai, kas yra kritinis mąstymas, nes, kai apie tai kalba valdžios institucijos, jos dažniausiai tą daro omenyje turėdamos Kremliaus propagandos kontekstą. Viskas būtų gerai, jei suvoktume, kad mūsų protais manipuliuoti yra pasirengusi ne tik Rusijos propaganda, tad kritinio mąstymo nedera prarasti ir kalbant apie kai kurių mūsų verslo grupių ar politikų siekius manipuliuoti piliečiais. T. Snyderis tam tikra prasme sako labai paprastą dalyką: tikrink, lygink, skaityk kelis šaltinius, pats tyrinėk keldamas klausimus. Dabar Lietuvoje kiek apmirė stiprus tinklaraštininkų judėjimas, kuris keldavo aštrių klausimų ir, kalbant apie problemas, atverdavo netikėtų perspektyvų. Negaliu atsakyti, kodėl tai išsikvėpė, tačiau viena iš galimybių yra tai, jog tai tebuvo žmonių laisvalaikio užsiėmimas, o ne profesionalus darbas. Labai optimistiškai žvelgiu į tinklalaides ir augantį jų būrį bei labai džiaugiuosi, kad čia jau nuo pat pradžių į savo veiklą iniciatoriai žiūri kaip į rimtą, o ne popamokinę veiklą. Tokios iniciatyvos, tikėtina, bus tvaresnės.

Pastaruoju metu daug dėmesio susilaukusiame seriale „Černobylis“, kalbant apie melagingas naujienas ir dezinformaciją, skamba tokie žodžiai: „Problema ne tai, kad mes sumaišysime visa tai su tiesa. Tikras pavojus yra tas, kad mes išgirsime tiek melo, kad daugiau nebeatpažinsime tiesos. Ką mes galime padaryti? Kas belieka, jei ne apskritai atsisakyti tiesos vilties ir vietoje to pasitenkinti pasakojimais.“ Dažnai girdime diskusijas, kuo šiandienė dezinformacija skiriasi nuo ankstesnės. Juk atrodo, kad dabar priešingai nei tada nesusiduriame su informacijos stygiumi, turime laisvę tyrinėti, klausti, tačiau vis tiek iškyladidžiulis dezinformacijos pavojus. Bulgarų filosofas Ivanas Krastevas net kalba apie tai, kad sąmokslo teorijos neretai pakeičia ideologijas kaip politinės mobilizacijos šaltinį.

Tai yra ir labai sunkus, ir labai platus klausimas, į kurį aš neturiu atsakymo. Galiu tik pasiūlyti pradines paprastutes perskyras. Anglų kalboje yra tokia frazė „in good faith“. Lietuviškai tai gal galėtume versti „su teisinga nuostata“ ar „sąžininga nuostata“. Norint, kad įvyktų kokia nors diskusija, tokia nuostata yra privaloma ir privaloma visoms dalyvaujančioms pusėms. Jei tokios nuostatos bent vienoje pusėje nėra, diskusija virsta manipuliacija. Jei pažvelgtume į mūsų feisbuko diskusijas, tai pamatytume, kad ten dažniausiai nė nekvepia T. Snyderio išsakytu patarimu „tyrinėk“. Jei tu iš anksto žinai, ką reikia įrodyti, tai tavo tyrimas jau nebėra tyrimas, o tiesiog selektyvus patvirtinančių faktų atsirinkinėjimas, kad ir sąmokslo teorijoms.

Tyrimui mažų mažiausiai reikia atviro proto, t. y. pripažinimo, kad tiriant yra galimi bent jau du variantai, o aš nežinau, koks yra teisingas variantas. Jei manausi žinąs, koks variantas yra teisingas, tai aš jau nebetyrinėju, o tiesiog renku medžiagą tam, ką jaučiuosi įrodęs ir priimu kaip nekvestionuojamą tiesą.

Tyrimui mažų mažiausiai reikia atviro proto, t. y. pripažinimo, kad tiriant yra galimi bent jau du variantai, o aš nežinau, koks yra teisingas variantas. Jei manausi žinąs, koks variantas yra teisingas, tai aš jau nebetyrinėju, o tiesiog renku medžiagą tam, ką jaučiuosi įrodęs ir priimu kaip nekvestionuojamą tiesą. Feisbuke, toje mūsų laikų agoroje, man regis, labai aiškiai matyti, ar žmogus iš tiesų atėjo diskutuoti, ar tiesiog siekia įrodinėti. Nesakau, kad įrodinėti ar įtikinėti negalima. Tiesiog bandau atkreipti dėmesį tai, kad tai visai kitas žanras nei tyrinėjimas, nes pirmajame nėra abejonės savo teisumu. Į tyrinėjimą gi leidiesi su pamatine nuostata, kad iš tiesų tai nežinai, kaip yra – tam ir tyrinėji, kad sužinotum.

Kaip pasiekti, kad T. Snyderio knyga nebūtų skaitoma tik tam tikrame burbule, kuriame autorius yra vertinamas ir gerbiamas? Juk iš esmės tai būtų tai, kas vadinama pamokslavimu jau atsivertusiems. Kaip pasiekti tą auditoriją, kuriai nepažįstamas tiek pats autorius, tiek pati problematika. 

Burbulai turi kalbėtis. O ši knyga gali tapti geru pretekstu vienam burbului nueiti pas kitą. Kaip jau sakiau, įsivaizduoju šią knygą kaip dovaną.

Mūsų šalyje ši knyga turėtų būti įdomi dar ir dėl to, kad T. Snyderis yra vienas iš nedaugelio Vakarų intelektualų, kurie labai gerai išmano mūsų regiono kontekstą. Kur dar rasi vakariečio knygą, kurioje cituojamų autorių dauguma yra iš Vidurio ir Rytų Europos – nuo Leonido Donskio iki Leszeko Kolakowskio, nuo Vaclavo Havelo iki Viktoro Klempererio. Vienoje vietoje Snyderis netgi išsako gana drąsią mintį apie tai, kad anksčiau atrodė, jog istorija eina iš Vakarų į Rytus ir Rytų Europa turi mokytis iš Vakarų, odabar situacija keičiasi ir jau Vakarai turi mokytis iš Rytų Europos. Anot jo, turėdama sovietinės propagandos ir manipuliavimo patirtį, Rytų Europa turi ko pamokyti vakariečius.

O Tu pats tiki tuo? Juk regime pavyzdžių, kur demokratijai kyla pavojus. 

Tai yra vienas klausimų, kuriuos pats noriu užduoti T. Snyderiui. Suprantu, kad mums gali būti malonu tai girdėti, tačiau į tai taip pat reikia žvelgti kritiškai. XIX amžiuje Rusijoje buvo dvi inteligentijos srovės – zapadnikai ir slavofilai. Slavofilai teigė, kad Rusija yra unikali, specifinė šalis, kuriai skirtas ypatingas likimas, o zapadnikai akcentavo, kad Rusija turi tapti normalia vakarietiška šalimi. Aš kartais juokais sakau, kad esu lietuvis zapadnikas. Manau, kad mums dar daug ką reikia išmokti iš Vakarų, tačiau, be abejo, tą daryti išmintingai. Juk „Vakarai“ taip pat nėra homogeniški. Be to, svarbu suvokti, ko norime išmokti – nebeklaidžioti po tuos Vakarus išpūstomis akimis kaip kad pirmieji posovietiniai turistai klaidžiodavo po vakarietiškus supermarketus.

Kur dar rasi vakariečio knygą, kurioje cituojamų autorių dauguma yra iš Vidurio ir Rytų Europos – nuo Leonido Donskio iki Leszeko Kolakowskio, nuo Vaclavo Havelo iki Viktoro Klempererio.

Tai pasakius, vis  dėlto svarbu akcentuoti, jog jei Vakarų pasaulyje iš tiesų egzistuoja totalitarizmo pavojus, tai mes turime daug ką apie tai jiems papasakoti. Juk dar turime gyvą totalitarizmo patirtį. Be to, turime patirtį švelniojo totalitarizmo, kuriame prievartos aparatas yra sterilizuotas, „su pirštinėmis“, pasireiškiantis simbolinėmis formomis. Būtent iš to atsiranda paklusnumo, bejėgystės formos, apie kurias, kad ir, pavyzdžiui, cituodamas Vaclavą Havelą, kalba T. Snyderis. Jis primena plakatą „viso pasaulio proletarai, vienykitės“ išsikėlusį V. Havelo aprašytą bajalėjininką, kuris gauna sąlyginę ramybę už savosios ištikimybės sistemai deklaravimą.

Kitoje savo knygoje „Kelias į nelaisvę“ T. Snyderis kalba apie dvi mūsų mąstymo klišes, keliančias pavojų ne tik istorijos suvokimui, tačiau ir demokratijai. Jis kalba apie neišvengiamybėsir amžinybės politiką. Viena piešia optimistinį deterministinį istorijos vaizdą, kad viskas bus gerai nepaisant to, ką mes darysime, o kita kalba apie pesimistinę interpretaciją, kur tauta ar valstybė yra nuolat atgimstančių priešiškumų, pavojaus sūkuryje. Viena kalbėjo apie neišvengiamą liberaliosios demokratijos triumfą ir istorijos pabaigą, o kita piršo nacionalistinius mitus, vedančius į uždarumą, susiskaldymą, nepasitikėjimą. 

Apie tai jis užsimena ir knygos „Apie tironiją“ pabaigoje. Ten pat jis pateikia ir patarimų, kaip išvengti šių spąstų. Visų pirma, prisiimti asmeninę atsakomybę ir į ateitį žvelgti kaip į galimybių lauką, kuriame gali nutikti bet kas. T. Snyderis nėra panikuotojas, kuris skelbtų apokalipsę. Jis yra profesionalus istorikas, perspėjantis apie tai, kur gali pakrypti istorija, jei neapmąstysime šiandien vykstančių procesų ir neidentifikuosime pavojingų tendencijų.

Man regis, ši T. Snyderio knyga yra puikus pilietiškumo vadovėlis, kuris neapsiriboja tik teorija, tačiau ir pateikia konkrečių praktinių patarimų, kaip derėtų elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Kai kurie patarimai mūsų kontekste gali skambėti gan keistai, kaip pavyzdžiui, pasakymas, kad reikėtų turėti pasą. Tačiau Amerikos kontekste tai reiškia pasirūpinimą galimybe išvykti į užsienį, kad įgytum mobilumo laisvę ir nebūtum priklausomas nuo valdžios. Nepaisant to, dauguma patarimų yra visiškai tinkami ir, sakyčiau, svarbūs ir mūsų kontekste. Tas pats imperatyvas tyrinėti, priesakas prisiimti atsakomybę už tai, kaip atrodo mus supantis pasaulis ir nepraeiti pro problemas manant, kad jos yra kieno nors kito reikalas, priesakas praktikuoti kūnišką politiką, t. y. dalyvauti protestuose, demonstracijose, o ne tik reikštis socialiniuose tinkluose.

Skaitydamas šią knygą prisiminiau rabino Jonathano Sackso ištarmę, kuo orakulas skiriasi nuo pranašo. Orakulas džiaugiasi, jei jo prognozė pasivirtina. Tuo tarpu pranašas stengiasi įspėti apie ateityje glūdinčius pavojus ir džiaugiasi, jei jų pavyko išvengti.

T. Snyderio knygos žanras labai paprastas – jis žvelgia į laikotarpį, kai įsigalėjo totalitariniai režimai, ir rašo dalykus, kuriuos reikia daryti dabar, kad situacija nepasikartotų. Kodėl dabar tokia knyga? Manau, kad mūsų laikmetyje jis išskaito tam tikrus perspėjimo ženklus. Tačiau, kita vertus, ši knyga galioja bet kuriam laikotarpiui kaip tam tikras matas įsivertinti situaciją. Manau, kad knyga bus aktuali ir po 20, ir po 50 metų.

Juk sporto ar mados žurnalistai suvokia, kad pasibaigus varžyboms ar madų šou nedera lįsti į persirengimo kambarį ir ten šniukštinėti. Tačiau su politika mes kažkodėl nusprendėme, jog ten privačios erdvės nebėra, politikas nebegali turėti savo privataus gyvenimo, nes viskas privalo būti skaidru ir permatoma.

Kartu šioje knygoje labai aiškiai išdėstoma, kuo tironija yra blogai. Jis cituoja H. Arendt, kurios bene įžvalgiausia tezė skelbia, kad didžiausias totalitarizmo pavojus yra tai, kad jame nebelieka jokios privačios erdvės. Todėl man labai įdomi pasirodė knygos vieta, kurioje T. Snyderis analizuoja reakciją į nutekintus Hillary Clinton elektroninius laiškus. Visa žiniasklaida, pasirodžius tiems laiškams, ėmė koncentruotis į jų turinį, narstyti, kas ten parašyta. Tačiau Snyderis primena, jog tie laiškai, viena vertus, buvo privatūs, asmeniniai, kita vertus, jie buvo pavogti. Tad Snyderio analizėje esminis klausimas yra, ne kas juose buvo parašyta, bet kodėl žiniasklaida, o ir visuomenė paskui juos nusprendė, jog leistina landžioti po tuos vogtus skalbinius. Juk sporto ar mados žurnalistai suvokia, kad pasibaigus varžyboms ar madų šou nedera lįsti į persirengimo kambarį ir ten šniukštinėti. Tačiau su politika mes kažkodėl nusprendėme, jog ten privačios erdvės nebėra, politikas nebegali turėti savo privataus gyvenimo, nes viskas privalo būti skaidru ir permatoma. Taip galiausiai atsiduriame situacijoje, kai pateisiname privačių dalykų vagystę, nes ji patenkina mūsų smalsumą.

Kalbant apie knygos aktualumą, galvoju apie jaunimą. Pastaruoju metu teko matyti kelis tyrimus, kuriuose pabrėžiama, kad Vakaruose daugėja jaunų žmonių, kurie yra linkę palankiau vertinti autoritarinę kietos rankos politiką. Juk jie totalitarizmą pažįsta tik iš knygų ir pasakojimų, tačiau stokoja patirties. Gal tai ir perspėjimas jiems.

Mano bičiulis, dėstantis Bochume, kartą pasakojo, kaip studentams siūlė skaityti Platono „Valstybę“. Semestro pradžioje jis buvo nusiteikęs, kad studentai kritiškai žvelgs į Platono filosofų-karalių idėją ir kad jam teks ją ginti nuo demokratijos šalininkų. Tačiau jis buvo nustebintas: jauni filosofijos studentai labai pozityviai žiūrėjo į Platono siūlomą diktatūrą, o mano bičiuliui galiausiai teko ginti demokratiją, nes paaiškėjo, kad studentams diktatoriaus, kuris viską sutvarkytų, idėja buvo patraukli. Studentai buvo nusivylę tuo, kaip veikia demokratija.

Demokratija nėra sukuriama kartą ir visiems laikams – ją kiekvieną kartą ir su kiekviena karta turime ginti iš naujo. Man, kaip demokratijos šalininkui, ir iššūkis, ir pareiga yra šiandien parodyti, kad demokratija vis dėlto yra laiminti strategija.

Nežinau, ar šis anekdotas gali būti naudojamas kaip įrodymas, kad naujoji karta yra nusiteikusi antidemokratiškai. Turbūt ne. Tačiau jis gali būti priminimas, jog demokratija nėra sukuriama kartą ir visiems laikams – ją kiekvieną kartą ir su kiekviena karta turime ginti iš naujo. Man, kaip demokratijos šalininkui, ir iššūkis, ir pareiga yra šiandien parodyti, kad demokratija vis dėlto yra laiminti strategija.

Kaip sakoma, karo nebijo tik tie, kurie jame nebuvo. Panašiai ir su diktatūromis – į jas palankiai gali žiūrėti tik tie, kurie jų nepatyrė.

Donatas Puslys yra Vilniaus politikos analizės instituto Medijų analizės programos vadovas.

Projektą „Kintančios dezinformacijos kaukės“ dalinai finansuoja Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija.