Vytautas Starikovičius. Abiejų Tautų Respublika: atminties perkrovimas ir sugyvenimo Europoje perspektyvos

…pavyzdžiai įrodo, jog istorija gali prisidėti arba prie atviros, arba prie izoliacinės visuomenės vertybių puoselėjimų

istorija vis labiau pasitelkiama vaizduotės, tarpusavio santykių ir jausmų įaudrinimui

Istorija Lietuvos, Lenkijos ir VVRE regiono politinėje vaizduotėje

Ties du tūkstantųjų metų sandūra, eurointegracijos optimizmo įkarštyje, Tomas Venclova, minint Lietuvos –Lenkijos diplomatinių santykių atkūrimo metines, įvertindamas tarpvalstybines istorinių pasakojimų įtampas ir politinio sugyvenimo perspektyvas, išsitarė, jog „perdėtas atminties kultas stingdo ir paralyžiuoja, paverčia kultūrą užsikirtusia plokštele“. Tokie įspėjamieji žodžiai, tuo metu, atrodytų, žymėjo nueinančių XX a. tarpusavio valstybių negandų aidus. Tad visiškai suprantamas poeto optimizmas ir nubrėžtos gairės, jog Vilniaus miestą, kaip ir Vidurio ir Vidurio Rytų Europos (toliau – VVRE) regioną, reikia suvokti kaip palimpsestą, jog „noras pasisavinti atmintį, – priklausiančią visiems, – yra jau praeities dalykas“.

Vilniaus miestą, kaip ir Vidurio ir Vidurio Rytų Europos regioną, reikia suvokti kaip palimpsestą

Venclova turėjo omenyje, jog lygių neturinčią Europos pakraščio vilnietiškąją kultūrą, tąją „stebinančią amalgamą“, „kūrė lietuviai, lenkai ir žydai, o be jų, dar vokiečiai ir rusai, italai ir baltarusiai, prancūzai ir totoriai“, ir kiekviena šių grupių turinti teisę į savo
atminties dalį. Regėjosi, demokratinių struktūrų ir institucijų kūrimosi procesuose, jog „istorijos šmėklos“ su istorine Lietuvos sostine Vilniumi tapsiančios tik akademinio diskurso ir nevyriausybinių organizacijų veiklos objektais, o istorijos politika ar atminties kultūra Europos Sąjungos (ES) valstybėse nuo šiol gyvuosiančios kaip heterogeniškų laisvos visuomenės grupių ir narių saviraiškos, tapatybių permąstymo formos. Rodėsi, jog Lietuvos ir Lenkijos intelektualinio elito idėjos radusios ne tik atgarsį, bet ir veiklos formas, paremtas, visų pirma Jerzy Giedroyco, Juliuszó Mieroszewskio ir Paryžiuje leisto žurnalo „Kultura“ idėjomis, pamažėl pildosi politinėje tikrovėje ir taps savotiškomis konsoliduotomis gairėmis santykiuose su į ES nares nepatekusiomis, bet bendrą praeitį turinčiomis kaimynėmis, visų pirma Ukraina ir Baltarusija.

Šių vilčių, turinčių neišdildomą intelektualinį potencialą erozija, vėlgi, sutapo su bendromis Vidurio ir Vidurio Rytų Europos politikoje vykstančiomis tektoninėmis slinktimis. Kaip pažymėjo Stepono Batoro fondo Atviros Europos programos direktorė Katarzyna Pełczyńska-Nałęcz, analizavusi Lenkijos ministro pirmininko Mateusz‘o Morawiecki’o kalbas ir vizitus į kaimynines valstybes: „Akivaizdu, jog Lenkijos politinis elitas neretai vėl gręžiasi ir koncentruojasi ties siaurais etnonacionalistiniais interesais, pamiršdamas vertybinį aspektą – remti ir palaikyti demokratijos plėtrą: juk laisva kaimyninių šalių visuomenė yra laisvos Lenkijos ir ES garantija.“ 2016 m. Lenkijos premjeras susitiko su Baltarusijos diktatoriumi Aliaksandru Lukašenka aptarti ir palaikyti lenkakalbių mažumos siekių, tačiau, kaip ES narės vyriausybės vadovas, neskyrė nė minutės susitikimams su pro-demokratinėmis
ir opozicinėmis organizacijomis.

 „<…> juk laisva kaimyninių šalių visuomenė yra laisvos Lenkijos ir ES garantija“

Ambivalentiškų tarpvalstybinių Ukrainos, Baltarusijos, Lenkijos ir Lietuvos santykių kontekste dalies intelektualų tai vis dar suvokiama kaip minėtų „Kultura“ idealų atsisakymas, nors atsargiai išlaikoma galimybė šias tendencijas perkrauti pakitusioje tikrovėje. Autoritariniai režimai nėra amžini, tad ateities visuomenės perspektyvas iš dalies gali nulemti ir kaimyninių šalių laikysena. Buvusi „Laisvosios Europos Radijo“ (RFE) žurnalistė Hanna Liubakova tokias nuotaikas, kurios turi rūpėti ir Lietuvai, neseniai aprašė savo tekste: „Sveika gyva, Lukašenkos generacija!“, atskleidusiame kaip saugumiečiai Minske tardė nepriklausomų
katalikiškų gimnazijų mokines, vien už LDK menančio Vyčio herbo segėjimą, prieš dešimtmetį. Tokioje aplinkoje augo ateinanti kaimyninės valstybės jaunoji karta. Tad vėlgi klausimas, kokias formas įgis LDK istoriniai pasakojimai ir praeities vaizdiniai ateityje
neišvengimai pokyčius išgyvensiančiai Baltarusijai: siauriai etnonacionalistines, vedančias į kultūrines priešpriešas su Lietuva ir Lenkija, ar bus rastos atminties kultūros ir istorijos politikos harmonizacijos perspektyvos?

Harmonizacijos siekių intelektualiniai šaltiniai

Ieškant atminties ir politikos sankirtų pagrindimo, atrodytų, tereikėjo atsižvelgti į kelis demokratinę ir atvirą visuomenę perspėjusius, akademiškai pagrįstus prioritetus. Pirmiausia, ką teigė socialinę ir kolektyvinę atmintį tyrę Jeffrey K. Olick‘as ir Joyce‘as Robbinsas, kolektyvinė atmintis negali būti kontroliuojama „iš viršaus“ primetant „mnemonines
praktikas“ ir priklauso konkrečiame erdvėlaikyje esančioms visuomenės grupėms. Kitaip tariant, atmintis ir istoriniai naratyvai neturėtų tapti ideologijos bei pragmatinių politinių interesų įkaitais, ką praeitame amžiuje radikaliausiai įrodė Sovietų imperija ar nacistinė Vokietija.

<…>atmintis ir istoriniai naratyvai neturėtų tapti ideologijos bei pragmatinių politinių interesų įkaitais

Būtent totalitarinių režimų patirtys – Sovietų Sąjungos nusikaltimai ir nacių vykdytas Holokaustas – turėjo tapti atviros, dialogu paremtos visuomenės pamatu ir pamokomis. Atsižvelgus į Lietuvos ir VVRE istoriją, tereikėjo, anot atminties kultūros autoritetės Aleidos Assmann, demokratinės sanklodos sąlygomis laikytis šių universalių sugyvenimo principų:
1. Stalinizmo atminimas negali sumenkinti Holokausto atminimo;
2. Holokausto atminimas negali triviliazuoti stalinizmo atminimo.

Tokios kultūrų sugyvenimo perspektyvos, priespaudą išgyvenusioms valstybėms atrodė priimtinos. Galiausiai, buvusios komunistinio bloko ir SSRS šalys, įtariai (neretai ir pagrįstai) žvelgusios į Vakarų visuomenių abejingumą, šalia ES finansinių injekcijų buvo išgirstos politiniame lygmenyje: 2008 m. birželio 3 d. ES Parlamente priimta Prahos deklaracija „Dėl Europos sąžinės ir komunizmo“. Žinoma, tai netapo Europai panacėja istorinėms traumoms gydyti, kaip buvo tikimasi iš kai kurių radikalesnių ar nuosaikesnių grupių, tačiau ir pats deklaracijos pavadinimas bei prigimtis sugestijavo geros valios išraišką, o ne imperatyvią
nuostatą. Šiek tiek utriruojant galima teigti, jog lygiagrečiai finansų, energetikos ar transporto sektorių sinchronizacijai vyko ir Europos visuomenių istorijos ir atminimo kultūrų harmonizacija.

Kaip išsitarė Clausas Leggewie: „Jeigu Europa norės turėti kolektyvinę atmintį, tai ji bus tokia pat įvairialypė kaip ir jos tautos ir kultūros. Atminimo neįmanoma reguliuoti mnemotechniškai, juo labiau ne oficialiais valstybiniais aktais ir nusistovėjusiais atminimo ritualais, tokiais kaip antai gegužės 8-oji ar 9-oji. Europinis kelias gali būti toks kelias, kurį rasime tam, kad galėtume bendrai prisiimti protėvių nusikaltimus ir galėtume atsargiai pasimokyti, o tas pamokas panaudoti Europos demokratinių valstybių patirčiai“.

Europinis kelias gali būti toks kelias, kurį rasime tam, kad galėtume bendrai prisiimti protėvių nusikaltimus ir galėtume atsargiai pasimokyti <…>

Tad nesigilinant detaliai į atminties studijų metodologinius labirintus ir susipynimus (entangled memory/histoire croisée), tereikia konstatuoti, jog sociokultūrinė ir sociopolitinė padėtis, tvyrantis optimizmas, sugestijavo, jog atlikus terapiją ir įvykdžius susitaikymo ceremonijas, VVRE valstybėse bus sukurta konsensusu ir polilogu paremta visuomenės sankloda, kurioje savo vietą ras derama pagarba (atminimas, įamžinimas, įpaminklinimas), natūrali užmirštis (neleidžianti politiniais tikslais dirbtinai piktnaudžiauti istorijos vaizdiniais) ir susitaikymas. Kaip šis atsargus optimizmas nunyko ir kinta, lieka atviras diskusinis klausimas.

Žvelgiant retrospektyviai į vykstančius harmonizacijos siekius, akivaizdu, kaip pažymėjo Ivanas Krastevas, jog XX a. paskutinio dešimtmečio optimizmą ir devalvuotą „istorijos pabaigos“ viziją šiuolaikinėje Europoje (ir ne tik) keičia naujų ribų braižymas besiremiantis ne ti(e)k geografinėmis, ideologinėmis ir ekonominėmis perskyromis, bet ir elgsenos, mąstymo bei vertybių sankirtomis. Ir vienos kaltos pusės čia nėra: pasaulis nebėra dichotominis bei padalintas į juos ir mes, teisiuosius ir klystančius. Visuomenės įgavo naujas susiskirstymo, priklausomybių ir tapatybių konfigūracijas. Didžiausias pavojus slypi tame, jog politikos oportunistai bei populistai referuodami į kolektyvinius atminties ženklus (signifikantus) juos naudoja savo politiniams kredencialams kaupti.

Visuomenės įgavo naujas susiskirstymo, priklausomybių ir tapatybių konfigūracijas.

Pirmiausia, kaip pažymėjo dar Karlas Popperis, išrandant „visuomenės priešus“. Šios klasikinės knygos naujo leidimo įvadą parašęs Václavas Havelas dar 1995 m. įspėjo apie globalizacijos sąlygomis vis išrandamus naujus priešus, ko priežastimi neretai tampanti monologinė atmintis ir holistinė socialinė inžinerija. Žvelgiant iš politinės teorijos, politiniai veikėjai kuria specifikuotas strategijas, kaip ir ką visuomenė turinti atsiminti, iš anksto numatant galimą „mnemoninių manipuliacijų“ efektą ir potencialią. Tokiais veikėjais, galinčios tapti pavienės asmenybės, politinės partijos ar organizacijos, prisiimančios vieną iš šių dabar aiškiai identifikuojamų vaidmenų: atminties karių, atminties pliuralistų, atminties neigėjų ir atminties perspektyvų kūrėjų.

Populizmas ir manipuliacijos atmintimi

Tokia idealiųjų tipų teorijos pagrindu sudėliota klasifikacija, politinėje elgsenoje neretai persidengia, tačiau būtent pastaraisiais metais akivaizdu, jog „menemoninės manipuliacijos“ tampa politinių technologijų sudėtine dalimi. Pasauliniu mastu tai galioja tiek kairiosios, tiek dešiniosios politinės pusės eskaluojamam populizmui.

Kita vertus, kaip teisingai įvardijo žymioji vengrų filosofė Ágnes Heller, kalbėdama apie Viktoro Orbano „populizmą“ besiremiantį nacionalistine, neapykanta grįsta retorika, kuri mobilizuoja mases prieš kitokius: „Šiuolaikiniame pasaulyje svarbu, identifikuojant kylančias problemas, atkreipti į kintantį viešumoje ir politikos analizėse vartojamų apibrėžimų atitikimą tikrovei.“ Turima omeny, jog iš praeities atklydusios oponentą apibrėžiančios ir politiniame spektre supriešinančios sąvokos („populistas“, „kosmopolitas“,
„socialistas“, „nacionalistas“ etc.) iš esmės pakito.

<…>iš praeities atklydusios oponentą apibrėžiančios ir politiniame spektre supriešinančios sąvokos („populistas“, „kosmopolitas“, „socialistas“, „nacionalistas“ etc.) iš esmės pakito.

Šiuolaikiniame diskurse, praėjusio amžiaus sąvokų ir palyginimų vartojimas, dažniausiai nebeveikia radikaliai ir sparčiai pakitusioje aplinkoje. Galima tik pritarti trijų tomų analizėje, skirtai demokratijos krizei, iškeltai tezei, jog kritiniame diskurse net nesusimąstant vartojama „populizmo“ sąvoka nėra aiškiai įsisavinta ir artikuliuota, o yra išskydusi, be aiškių metmenų. Apskritai keliamas klausimas ar toks reiškinys kaip populizmas egzistuoja, o jei taip, kaip jį identifikuoti, koks jo turinys?

Tuo tarpu VVRE grįžtančios „istorijos šmėklos“ remiasi siaura etnolingvistine tautinio suverenumo samprata. Šioje vietoje paradoksas slypi tame, jog nacizmą ir komunizmą išgyvenusios valstybės labai įtaigiai ir sistemingai pabrėžia prieš jų tautas vykdyto genocido ir nusikaltimų žmogiškumui patirtį. Klausimas, kiek iš tiesų VVRE visuomenės ir politikos elitas yra pasiryžę šias skaudžias patirtis panaudoti dabar vykstančių neramumų slopinimui ar potencialių konfliktų užkardymui?

Be pabėgėlių krizės ir VVRE laikysenos, padalijusios Europą, tereikia paminėti kelis vykstančius, bet tyliai tarptautinėje erdvėje amortizuojamus konfliktus: vengrų kalbos klausimas Ukrainoje ir tai lydintis diplomatinis karas, išsiunčiant diplomatus bei grasinimai blokuoti Ukrainos europinę integraciją; pačios Vengrijos, be daugelio kitų perturbacijų, gręžimasis į Trianono sutarties pasekmių revizavimą, lygiagrečiai inkorporuojant naujas 1956 m. Revoliucijos interpretacijas; Voluinės žudynių teisinis ir istorinis vertinimas, įvilktas į šiuolaikinės lenkų-ukrainiečių peripetijas; neseni Lenkijos valdžios siekiai reikalauti iš Vokietijos reparacijų už Antrąjį Pasaulinį karą; Kosovo sienų perbraižymo iniciatyvos, besiremiančios etnine gyventojų sudėtimi; serbų mažumos autonomijos ir jungimosi prie Serbijos siekiai Bosnijoje ir Hercegovinoje, griaunant toli gražu ne idealią, bet konstitucinę tvarką; Jozef Tiso, Slovakijos lyderio kolaboravusio su naciais, reabilitacija; bandymai naujai interpretuoti kroatų ustašių režimo vykdytus
nusikaltimus Jasenovac koncentracijos stovykloje; Makedonijos ir Graikijos konfliktas dėl pirmosios pavadinimo legitimumo ir istoriškumo; Padnestrės regiono likimo klausimo stagnacija. Šį sąrašą galima tęsti be pabaigos.

Visus šiuos politinius procesus ir konfliktų eskalavimo laipsnį vienija ta aplinkybė, jog politinė retorika neatsakingai yra grindžiama istorinių vaizdinių ir nuoskaudų emociniu poveikiu. Nederėtų pamiršti ir Lietuvos, kuomet neva „katalikiškomis“ apsimetančios organizacijos atvirai siekia ne tik „lituanizuoti“ šimtmečius gyvenančias mažumas, eskaluodamos Vilniaus krašto okupaciją, bet, sekdamos radikalizmo mainstreamu¸ pagal įsivaizduojamą šabloną kelia „tradicinės“ ir normatyvinės šeimos modelio viršenybę, kvestionuoja atskirų asmenų seksualinę tapatybę, etc.

Tai paprasčiausiai žymi vis aktyvesnę ir agresyvesnę vykdomą biopolitiką, kuri keičia klasikinės demokratijos objektą ir turinį, ir tėra Rusijos ir VVRE radikalių grupių aidai. Šioje vietoje slypi pavojus pritaikyti „kūniškas metaforas“ (corporal methaphors) naujiems visuomenės priešams, jau girdėtas totalitarinėse ideologijose („organiška tauta“ vs. „socialiniai parazitai“), iš naujo jas legitimuoti ir įtraukti į viešąjį diskursą. Suskliaudžiant, galima teigti, jog reikia iš pagrindų permąstyti dabarties socialines ir politines aktualijas ir jų sąryšį su istorine patirtimi.

Tai paprasčiausiai žymi vis aktyvesnę ir agresyvesnę vykdomą biopolitiką, kuri keičia klasikinės demokratijos objektą ir turinį

Vienas tokių pavyzdžių yra dabartinės VVRE valstybių politikos pagrindimas traumine patirtimi ir saviidentifikacija, t. y. kaip regiono patekusio į „kruvinąsias žemes“ ir tapusio supergalių įkaitu bei auka (Miuncheno susitarimas ir Molotovo-Ribbentropo paktas). Viešoji valstybių retorika apgaubiama genocido ir nusikaltimų žmogiškumui teisiniu ir moraliniu įvertinimu bei priminimu. Šį, be abejo, reikšmingą ir ilgai gniaužiamą, pagaliau į išorę legitimiai pateikiamą savivaizdį, deja, pamirštama deramai reflektuoti. Genocido sąvokos ir nusikaltimų žmogiškumui teisinių apibrėžčių, pritaikytų Niurnbergo procese, kilmės šaltinių reikia ieškoti ne vien tik nacistinės Vokietijos vykdyto Holokausto kontekste, SSRS nusikaltimuose ir tautinėse martirologijose ar Osmanų imperijos organizuotose armėnų žudynėse. Tai kraštutinės ir tragiškiausios šių nusikaltimų formos, skirtingu mastu atsikartojusios Jugoslavijoje (Srbnica) ar Ruandoje.

Hermaneutiškai žvelgiant, derėtų atkreipti dėmesį į šias sąvokas sukūrusių ir pagrindusių Raphalelio Lemkino ir Herch‘o Lauterpachto asmenines patirtis, įdėmiai stebėjusius savąją gyvenamąją aplinką. Abu šie teisininkai gimė ir augo, patyrė ir aprašė socialinius bei kultūrinius susidūrimus Austrijos-Vengrijos, Rusijos imperijoms ir Lenkijai priklaususiame Lvive (Lemberge/Lwowe) bei jam priklaususiose apylinkėse. Šių, dabar tarptautinėmis teisinėmis normomis ir etalonu tapusių definicijų sukūrimui, kaip įrodė Phillippe Sands, abiem teisininkams didelę įtaką padarė lenkų-ukrainiečių, lenkų-žydų, ukrainiečių-žydų ir kitų tautinių grupių tarpusavio sugyvenimo ir neapykantos formų analizė bei jose slypintys pavojai.

Akivaizdu, jog šalia viktimizacijos pasakojimo, aukos tapatybė lygiagrečiai koreliuoja su skausmingais savo tautos kaltės keliamais klausimais ir vykdytais nusikaltimais kitų tautinių mažumų atžvilgiu. Klausimas tik vienas: kiek VVRE valstybių ir Lietuvos visuomenės yra linkusios šalia herojinių pasakojimų į savo atminties kultūrą integruoti skausmingus istorijos įvykius, juos paversti pamokomis ir sugyvenimo gairėmis?

Kiek <…>visuomenės yra linkusios šalia herojinių pasakojimų į savo atminties kultūrą integruoti skausmingus istorijos įvykius, juos paversti pamokomis ir sugyvenimo gairėmis?

Vienas tokių pavyzdžių, kuomet sėkmingai vystomas tarpkultūrinis regioninis dialogas, randamas vos už kiek daugiau nei dviejų valandų kelio nuo Vilniaus, buvusiame Czeslawo Miłoszo giminės dvarelyje šalia Seinių, Krasnogrūdoje.

Asmeninės dialogo paieškos ir praktika: Lenkija–Lietuva

Teorines žinias supantis kultūrinis laukas, be abejo, formuoja žmogaus erudicijos pagrindus ir padeda nusistatyti savo būsimų ieškojimų trajektorijas. 2017 m. ruduo, vėjuotas ir lietingas spalis. Iš Varšuvos šiaurės kryptimi pajuda autobusas pripildytas euro-english klegesio: trisdešimties žmonių desantas – įvairių sričių jaunų mokslininkų, žurnalistų, visuomenininkų nuo JAV ir Prancūzijos, iki Baltarusijos ir Kinijos, leidžiasi į kelionę Suvalkų link. Toliau laukia trumpas stabtelėjimas Seiniuose ir vingiuotas keliolikos kilometrų provincijos kelias adresu Krasnagruda 14. Nykioje rudens prieblandoje susigūžusius nuo vėjo žmones pasitinka
ryškiai raudonos seno dvarelio kolonos su virš jų esančiu užrašu – Bieda temu kto wyrusza i nie wraca („Nelaimė tam, kuris išvyksta ir nesugrįžta“). Tai įspėjanti ir įpareigojanti poeto Czesławo Miłoszo frazė ant jo giminės dvarelio, kuriame dabar veikia Międzynarodowe Centrum Dialogu – Fundacja Pogranicze („Tarptautinis dialogo centras – Paribio fondas).

Miłoszo „Abėcėlėje“ apie šia vietą rasime tik sausų žinių skirtų „miglotai gentinių ryšių atminčiai“: „Tai ne Kunatų paveldėtas, o XIX a. iš giminių pirktas dvaras. Mano prosenelis Teofilis Kunatas turėjo du sūnus – Bronisławą ir Zygmuntą. Pirmasis paveldėjo Krasnagrūdos dvarą, antrasis Varšuvos vyriausiojoje mokykloje studijavo agronomiją, vėliau emigravo į šiaurę, į Lietuvą […] Šalia Krasnagrūdos, Seiniuose, yra Bronisławo Kunato kapas. Zygmuntas palaidotas Kėdainių apskrityje, Šventybrastyje. Nuvykus į nepriklausomos Lietuvos sostinę Kauną tvarkyti reikalų įstaigose, pavardė labai jam padėdavo, neva čionykštė, nes kūnas. […] Krasnogrūdoje buvo biblioteka, priklausiusi Stanisławui Kunatui, ekonomistui, po 1831 m. sukilimo emigravusiam į Prancūziją, École de Batignolles dėtytojui.“

Tuometis vizitas buvo akivaizdžiai per trumpas ir formalus, nors atminty giliai įsirėžė jauki „porcelianinės“ kavinės, su vietos žolelių arbata, atmosfera ir intelektualinė vietą supanti aura, kurią puoselėja charizmatiškasis Krzysztof Czyżewski. Tai, jog paauglys Česius šiame dvarelyje, vieną vasarą išgyvendamas nelaimingą meilę, išgėrė degtinės stiklą ir nutaikė į save užtaisytą revolverį, žaisdamas rusišką ruletę, tapo žinoma tik atsivertus Andrzejaus Franaszeko biografiją apie Miłoszą.

Per dviejų savaičių kelionę Vroclavo link, Kransogrūdos vaizdinys išblėso, sugrįždamas kaip lietuviškų atminties kultūros elementų pripildyta vieta Lenkijos–Lietuvos pasienyje: Kristinos Sabaliauskaitės romano garbei pavadintas knygynas „Silva Rerum“, dvikalbiai (lenkų-lietuvių) leidiniai, ekspozicijoje į lietuvių kalba verstos Miłoszo eilės, trumpas pokalbis su Czyżewskiu apie lietuvių istoriko Aurimo Švedo verčiamą į lenkų kalbą pokalbių knygą su Irena Veisaite, etc. Kita vertus, kelių dienų patirtis įgalino empiriškai patirti, jog visas Palenkės regionas yra išskirtinis ir kitoniškas likusios Lenkijos (Varšuva, Krokuva, Vroclavas) kontekste.

Visų prima apsilankymas visiškai skirtingų asmenybių aplinkoje: Jerzy Giedroyco pomirtinę kaukę serginčio, visą Aziją jaunystėje išmaišiusio, LDK didikų palikuonio Andrzejaus Strumiłło dirbtuvėse. Ir veislinius gaidžius laikančio, su cigaru nesiskiriančio, Vyčio herbą namuose pasikabinusio, žymiausio Lenkijos postmodernisto, kilusio iš Baltarusijos, Leono Tarasiewiciaus namuose. Šiuos vizitus lydėjo sustojimai totorių medinėje mečetėje ir šalia jų esančiose kapinėse Krušinianuose ir sunaikintos žydų sinagogos vietoje Krinkų miestely.

Tai LDK atmintį ir kultūrą menanti, tačiau užmarštin nueinanti senosios Žečpospolitos erdvė; savita civilizacijų ir kultūrų persidengimo, susikirtimų ir maišymosi arealas. Vakarienės metu šalia Vroclavo esančioje Kolegium Europy Wschodniej, kuri ir surinko klegantį autobusą, praktiškai vienbalsiai buvo konstatuota, jog Krasnogrūdos, Krinkų, Balstogės lankymas pirmosiomis dienomis ar gyvenimas Supraslio vienuolyne, paliko didžiausią įspūdį. Atvykusiems iš JAV ir Vakarų Europos tai buvo prisilietimas prie nepažinto keistu archajiškumu ir ramybe pulsuojančio regiono. Mums, Vidurio Rytų Europos gyventojams, tai tapo gyva antropologinė ekspedicija į vadovėlius apie Abiejų Tautų Respubliką nugrimzdusios kultūros slėpinius.

Mums, Vidurio Rytų Europos gyventojams, tai tapo gyva antropologinė ekspedicija į vadovėlius apie Abiejų Tautų Respubliką nugrimzdusios kultūros slėpinius.

Neblėstančios Czesławo Miłoszo įžvalgos

Intensyvaus dialogo, kartais neišvengiamai virtusio įspūdžių kakofonija užtvirtinimui, reikėjo laiko ir valios: grįžimo prie tekstų ir politikos stebėsenos. Mintyse ir interneto portaluose vis šmėžavo lenkų-lietuvių eskaluojamo konflikto dėl raidžių rašymo peripetijos, lenkų mažumos įvaizdžio formavimas, LDK paveldo dalybų klausimai, etc. Vienas pakeitusių asmeninę savivoką įvykių buvo grįžimas prie Miłoszo asmenybės ir atėjęs supratimas, jog pats visą gyvenimą gyvenu šalia poeto vaikystės nuvaikščiotų gatvių: Jasinskio, Pamėnkalnio (buv. Portowa), Pakalnės ir Tauro. Žiemomis nučiuožinėtas ir Vilniaus panoramos vaizdais džiaugsmą teikiantis Tauro kalnas (Góra Buffalowa), minimas tiek paties Miłoszo knygose, tiek jo biografijoje. Pačiam sau netikėtas buvo atradimas, leidžiantis permąstyti savo vietą mieste ir griaunantis eskaluojamą lenko, kaip kito, homogenišką paveikslą.

Pačiam sau netikėtas buvo atradimas, leidžiantis permąstyti savo vietą mieste ir griaunantis eskaluojamą lenko, kaip kito, homogenišką paveikslą.

Miłoszas labai įtaigiai ir prieštaringai (žvelgiant iš dabarties) aprašė savo santykį su savo kultūrine tapatybe: „Mano šeima laikėsi atskirumo kulto – tartum škotiškojo, vališkojo ar bretoniškojo atskirumo. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo ‚geresnė‘, o Lenkija ‚blogesnė‘, nes ką ji būtų veikusi be mūsų karalių, mūsų poetų ir politikų? Tas vietinis pasididžiavimas, labai gyvas mūsų užkampyje,
saugojo atsiminimų apie seniai išblėsusią šlovę likučius. Lenkai ‚iš ten‘, t. y. etninio centro, garsėjo kaip lėkšti, nerimti, be to, sukčiai […]. Dorybė buvo laikoma visa, kas priešinga jų šiaudinei liepsnai, arba užsispyrimas ir ištvermė [..] Čia mūsiškiai, o ten – lenkai“.

Jam antrino kitas poetas – Janusz‘as Duninas-Horkawiczius. Nuogąstaudamas būti palaikytas „koroniažu“, sukūrė XX a. 3-4 deš. Viliaus spaudoje išspausdintą ir susibūrimuose pasklidusį eilėraštį, kuriame išreiškiama dalies gyventojų percepcija apie „iš centro“ atvykusius lenkus: „Bučiuoju rankutes, bet savo, krentu prie kojų, bet stoviu.“ Tokios tenykščių atsiminimų interpretacijų galimybės leidžia sudėlioti visai kitokį tuometinės visuomenės audinio mieste vaizdinį, bei garsiau kalbėti apie prarastos vilnietiškos tapatybės raizginius, neįterpiamus į politines, stereotipais apaugusias Lietuvos – Lenkijos santykių analizes. Į kokias geopolitines schemas įterpti, pavyzdžiui, tokias nuėjusios epochos atsiminimų nuotrupas iš Aleksandro Miłoszo ir Weronikos Teklos Kunat (Veronika Teklė Kunataitė) 1909 m. vestuvių Šeteniuose, kuomet: „šokiams grojo visai neprastas Kėdainių žydų orkestras, žvaliai griežė valsus, kontradansus, mazurkas, polkas, vengerkas ir krakoviakus, o mes šokome ‚iki devinto prakaito‘, kas valandą keitėme kietas apykakles, kibirais gėrėme švelnų kriušoną, gardžią duonos girą, o saikingai – vyną ir degtinę. Ponios ir panelės negėrė alkoholio – ne taip kaip šiandien. Prisimenu, kad tuokė tenykštis klebonas, pusiau lietuvis, prastai kalbėjęs lenkiškai. Per vestuvių vakarienę jis pasiprašė žodžio ir patetiškai pasiūlė tostą už jaunuosius, palygindamas Jį su saule, o Ją su mėnuliu…“

<…>bei garsiau kalbėti apie prarastos vilnietiškos tapatybės raizginius, neįterpiamus į politines, stereotipais apaugusias Lietuvos – Lenkijos santykių analizes.

Kokios naujų ir kitoniškų kultūrinio dialogo ar net polilogo tarp kaimyninių valstybių ir etninių grupių galimybės, tapo dar aiškiau grįžus savaitei į Krasnogrūdos dvarelį ir patyrus, Miłoszo žodžiais tariant, „kaip kinta valstybiniai ir visuomeniniai dariniai, kokie trapūs žmonių statiniai ir kad istorija virsta savotiška‚ klajonių transpozicija.” Šių statinių trapumą iš nederamos užmaršties buvo bandyta prikelti vasaros seminaro metu, kuriame, vadovaujant žymiems VVRE bičuliams, istorikams Timothy Snyder‘iui ir Marci Shore, dalyvavo Lenkijos, Lietuvos ir Ukrainos akademinis jaunimas ir visuomenininkai.

(Ne)įmanomo kultūros dialogo paieškos

2018 m., kaitri liepos pabaiga, saulės atokaitoje ties Krasnogrūdos dvarelio raudonai nudažytomis kolonomis renčiama improvizacinė scena, nešiojamos kėdės, plūsta automobiliai iš Seinių, Punsko ir apylinkių. Gamtos apsuptyje ruošiamasi viešai paskaitai, kurią skaitys minėtų „kruvinų žemių“ sąvokos ir koncepcijos kūrėjas, Yale‘o universiteto profesorius Tymothy Snyderis.
Susirinkusiai auditorijai buvo skaitoma paskaita apie dabartinės demokratijos krizę ir geopolitines įtampas, naujos autoriaus knygos “Road to Unfreedom“ kontekste.

Svarbu pabrėžti, jog pranešime nebuvo siekiama aklai kritikuoti ir smerkti esančią padėtį, o labiau atkreipti dėmesį į visuomenės narių asmenines atsakomybes pakitusiame interneto ir politinės komunikacijos lauke. Kiek kiekvienas iš mūsų, turėdamas asmeninės komunikacinės atminties ir istorinių žinių bagažą, prisidedame prie laisvos visuomenės idealų puoselėjimų?

Kiek kiekvienas iš mūsų, turėdamas asmeninės komunikacinės atminties ir istorinių žinių bagažą, prisidedame prie laisvos visuomenės idealų puoselėjimų?

Ar remiame nepriklausomą spaudą, o gal pasitikime nemokamai tiražuojamų internetinių portalų naujienomis ir provokatyviomis antraštėmis? Koks mūsų santykis su tekstu? Juk skaitymas, kritinis santykis ir refleksija nuo seniausių laikų yra civilizacijos ir pažinimo pagrindas. Kiek santykis su supančia aplinka, įsitraukimas į vietines ir visuomenines organizacijas, yra mūsų inspiruotas asmeninio kritinio žvilgsnio, o kiek suformuotas į emocijas nukreiptų, stereotipais apaugusių, greito vartojimo žinučių? Juk nieko nemokamai, be resursų ir pastangų, tiesiog neatsiranda. Kitaip tariant, ar šiuolaikiniame pasaulyje vis dar esame kultūros lauko subjektai, ar tiesiog rinkos ir politikos objektai, įstrigę monologinės atminties gniaužtuose?

<…> ar šiuolaikiniame pasaulyje vis dar esame kultūros lauko subjektai, ar tiesiog rinkos ir politikos objektai, įstrigę monologinės atminties gniaužtuose?

Nejaučia iškilo prisiminimai apie pokalbius iš kartu prieš metus keliavusio kolegos iš Vengrijos, žurnalistu Vörös‘u Szabolcs‘u, kurio pasakojimai vėliau tapo publikacija „New Eastern Europe“ žurnale. Autorius, pavadinęs publikaciją Clockwork Orange („Užsukamas
apelsinas“), rekonstravo laisvos Vengrijos žiniasklaidos monopolizaciją ir tamprius abipusius santykius dėl finansinės naudos su valdančiosios partijos elitu ir jam ištikimais asmenimis. Istorijos vaizdiniai iškyla tuomet, kai buvusio vieno žymiausio ir objektyviausio Vengrijos savaitraščio Figyelő kontrolę perėmė Orbano valdymo laikais milijoniere tapusi Mária Schmidt.

Paradoksas slypi tame, jog ši moteris yra Budapešto muziejaus Terrorhaza („Teroro namai“) direktorė, pristatančio komunistinio režimo nusikaltimus ir vengrų tautos gyvenimo nelaisvės sąlygomis istoriją. Viena vertus, akivaizdu, jog po SSRS žlugimo buvusios vengrų tautos istorija turėjo būti išgirsta ir pristatyta tarptautinėje erdvėje. Kita vertus, kaip pažymėjo Tony Judt, mėgęs lankytis Krasnogrūdoje, klausimas išlieka, kur užmarštin nuėjo 600 000 sunaikintų žydų istorijos atminimo ženklai: „[…] Holokausto centras [Budapešte] dažniausiai stovi tuščias, jo eksponatus ir aprašus apžiūri reti lankytojai – dažniausiai iš užsienio. O kitame miesto krašte vengrai plūsta į Terrorhaza. […] Tačiau Strėlių kryžiaus veikėjams ir 600 000 išžudytų Vengrijos žydų, kuriuos naikinant jie aktyviai dalyvavo, skirti vos trys kambarėliai. Kita didžiulio pastato dalis atiteko gausiai iliustruotam ir neabejotinai šališkam komunizmo nusikaltimų sąrašui.“ Kuo geresnė situacija, išskyrus POLIN muziejų Varšuvoje, stebima visame VVRE regione?

Minėta Mária Schmidt, be savaitraščio redakcijos pakeitimų savais žmonėmis, nuo šių metų kuruoja ir Vengrijos žydų istorijos muziejaus kūrimą, kurio ateitis ir pateikiamas istorijos vaizdinys išlieka migloti. Tiesioginių paralelių su Lietuva galbūt ir nėra, tačiau tendencijos daugiareikšmės.

Pavyzdžiui, žymaus partizanų herojaus Adolfo Ramanausko-Vanago pavertimas prezidentu Seimo priimtomis politinėmis direktyvomis, nepaisant istorikų profesionalų reškiamo skepsio. Ar partizaninės kovos ir ją lydėjusios kančios, asmeninės partizanų likimų dramos, sukrėtimai ir neabejotinas herojiškumas nėra pakankama sąlyga puoselėti istorinę sąmonę ir atmintį? Ar viską reikia „supolitinti“ ir supriešinti pagal dabarties standartus?

Kaip traktuoti Vilniaus (atviro miesto), valdžios laikyseną Škirpos gatvės pavadinimo klausimu ir jo „įšaldymą“? Be kitų kontraversiškų viešų atminimo ženklų, akį rėžia ir valstybinis negebėjimas ar visiška apatija Lietuvos žydų, romų, totorių istorijos, etc. įamžinimui, panaudojant šiuolaikines muzeologijos teikiamas galimybes, pristatant bendrabūvio formas.

Neteisinga būtų teigti, jog Snyder‘io paskaitos metu buvo ištarta kažkas fundamentaliai nauja ir iki tol neartikuliuota, tačiau, atsižvelgus į auditoriją, veidus, kalbų (anglų, ukrainiečių, lenkų, lietuvių) polifoniją ir tvyrančią mąslią ramybę, apimdavo pesimizmas, sumišęs su iniciatyvos poreikiu. Reikėtų pabrėžti, jog šis pranešimas nebuvo vienkartinis.

Tai visą savaitę tiek Krasnogrūdos dvarelyje, tiek Seinių miestelyje vykusios draugiškai kaimynystei ir kultūros dialogui skirtų renginių baigiamasis akordas. Buvusios žydų sinagogos pastate buvo surengtas įstabus Seinių teatro klezmer orkestro pasirodymas, sudarytas iš įvairių kartų ir tautų atstovų; be Snyderio pranešimo, aukščiau minėtoje „porcelianinėje“ kavinėje vyko atvira Marci Shore paskaita, – istorikės ir knygos autorės apie Maidano aikštėje kilusią „Orumo revoliuciją“ (Революція гідності). Pastarųjų įvykių tiesioginiai dalyviai ir aktyvistai dalijosi patirtimi Vasaros akademijos – „Kito skaitymai“ – seminaruose. Per žymių autorių –
Leszeko Kolakowskio, Hannah‘os Arendt, Bertrando Russello, Jano Patočkos, Leonido Donskio, Tony Judt – asmenines patirtis, dramas, idėjas ir tekstų analizes buvo siekiama ieškoti bendražmogiškųjų intelektualinių ištakų ir atsakymų į šiuolaikinius visuomenę kankinančius skaudulius. Visus, gausiai lankytojus subūrusius renginius įvardyti ir juos aptarti reikėtų atskirų apžvalgų.

Žvelgiant su tam tikra laiko distancija, kiekvienas savaitę trūkusios akademijos epizodas: žmonės, pokalbiai ar diskusijos, permanentiškai verčia į juos grįžti, o savo spragas pildyti istorijai ir kultūrai skirtais tekstais, kritiškai analizuoti dabarties įvykius. Žinoma, nereikia idealizuoti praeities ir ignoruoti buvusių nuoskaudų, tai būtų naivu, tačiau jų nereikia vengti, ir, svarbiausia, meluoti užsisklendus „monologe“. Daug produktyviau istoriją ir dabartį interpretuoti naujai, ją permąstyti, ieškoti sąsajų dialogui, brėžiant ateities perspektyvas. Ir nebūtinai nesutariančios pusės turi viena kitai įtikti, tai neįmanoma, bet pasiekti bent minimalų harmonizacijos laipsnį, tikrai taip.

Žinoma, nereikia idealizuoti praeities ir ignoruoti buvusių nuoskaudų, tai būtų naivu, tačiau jų nereikia vengti, ir, svarbiausia, meluoti užsisklendus „monologe“

Pavyzdžiui, Międzynarodowe Centrum Dialogu – Fundacja Pogranicze pavadinimas slepia savyje daugiasluoksnę prasmę. Žodžio pogranicze samprata, ko gero, priklauso nuo harmonizacijos ir dialogo išvystymo. Radikaliai interpretuojant šią frazę, kaip ir dvarelio buvimo vietą, ją galima susieti su devalvuota kresų sąvoka, žyminčią tarpetninius konfliktus ir lenkiškųjų imperinių nuoskaudų ar aspiracijų aidus.

Kita vertus, kitą požiūrį konceptualiai ir praktiškai pristato Krzysztofas Czyżewskis savo knygoje „Mažasis pasaulio centras: užrašai, idėjų praktika“, kuri laikytina VVRE kultūrinio dialogo gairėmis ar net manifestu. Autoriaus žodžiais tariant, mūsų gyvenamas regionas, kaip ir visa VVRE, daugiau esanti ne geopolitika, o tam tikras etosas. Tai – požiūris, kuris, viena vertus, leidžia panaikinti
sustabarėjusius skirtumus, bet neištrina sambūvio ir koegzistavimo per amžius tikrovės ar etninės/kultūrinės/tautinės priklausomybės. Kitaip tariant, nesiekiama naikinti esamų skirtumų, o kaip tik juos puoselėti ir rasti naujas tarpusavio koegzistencijos formas. Tokių formų paieškoms pasitarnauja kasdienės praktikos ir intelektualinio palikimo simbiozė, kurią perprasti reikalinga kasdienė veikla ir atsakomybė.

Epilogas

Pabaigai tereikia prisiminti Krasnogrūdoje geriančių arbatą intelektualų žodžius, mąsčiusių apie VVRE kultūrų sambūvio galimybes, kurios tiesiog reikalaujančias valios pastangų, nepaisant kamuojančios slogios nuojautos. Kuomet lietuvis poetas Tomas Venclova išsitarė, jog esantis katastrofiškas optimistas: „viskas bus gerai, bet iki tol neišgyvensiu“, ukrainietis rašytojas Oleksandras Bojčenko jam atitarė, jog yra apokaliptinis optimistas: „viskas bus gerai, tik niekas to nesulauksiantis“, o, tuomet prisėdusiam Miłoszui beliko pridurti, – „esu optimistiškai katastrofiškas“.

Kiekviena visuomenė ir jos nariai yra atviri pasirinkti savąjį kelią ir intelektualinę poziciją. Norisi grįžti prie Jerzy Giedroyco tezės, šiuo metu, regis, labiausiai atitinkančios tikrovę: „Nesu optimistas. Bet kadangi nesame fatalistai ir kovoti reikia, tad kovokime racionaliausiu būdu, teikiančiu mums bent galimybės šešėlį.“ Tik nederėtų paversti nė vieno iš požiūrių „užsikirtusia plokštele“, o pasiryžti aplinkos refleksijai ir tikrovės analizei.

Kiekviena visuomenė ir jos nariai yra atviri pasirinkti savąjį kelią ir intelektualinę poziciją