Aigustė Starkutė. Ar turiu galios savo miesto reikaluose? (diskusijos santrauka)
Vilniaus Reformatų skveras, Sapiegų parko rekonstrukcija, Klaipėdos Melnragės giliavandenio uosto statyba, Kauno Smetonos alėjos medžių kirtimas ar naujos automobilių gatvės tiesimas Žemuosiuose Šančiuose – tai tik kelios plačiai nuskambėjusios miestiečių pasipriešinimo savivaldybių sprendimams istorijos Lietuvoje.
Bendruomenės, jausdamos, kad miesto valdžios potvarkiai neatitinka jų interesų, ieško būdų kaip išreikšti savo nepasitenkinimą ir stabdyti arba pakeisti savivaldybių projektus. Matant šiuos bendruomenių ir vietos savivaldų nesutarimus, diskusijų festivalio „Būtent!” metu buvo surengtos dvi diskusijos, aptariančios dabartines vietos bendruomenių galias ginti savo interesus mieste ir pristatančios kitose šalyse taikomą piliečių įsitraukimo į savivaldą galimybes.
Diskusijų moderatorius teisininkas, Mykolo Romerio universiteto profesorius dr. Justinas Žilinskas pirmojoje diskusijoje klausė pašnekovų „Ar turiu galios savo miesto reikaluose?“. Diskusijoje dalyvavo filosofė, urbanistė dr. Jekaterina Lavrinec, kaunietis advokatas Saulius Dambrauskas, ginantis viešąjį interesą, pilietines bei žmogaus teises ir Žemųjų Šančių bendruomenės nariai Vita Gelūnienė ir Ed Carroll bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius Povilas Poderskis.
Antrojoje diskusijoje šnekinti svečiai iš užsienio: tvarios plėtros ir svarstomosios demokratijos ekspertas, Piliečių asamblėjos Gdanske koordinatorius dr. Marcin Gerwin iš Lenkijos bei Europos judėjimo Airijoje vykdančioji direktorė Noelle O‘ Connell, kurie kalbėjo tema “Citizens assemblies – a unicorn in deliberative democracy”.
Pirmosios diskusijos metu buvo bandoma atsakyti į klausimą, kiek paprasti miesto gyventojai ir vietos bendruomenės yra pajėgios dalyvauti miesto valdyme ir daryti įtaką miesto plėtros procesams bei vietos savivaldai. Paklausta, kaip bendrai reikėtų vertinti padėtį, kai bendruomenėms reikia kalbėtis su miesto valdžia, dr. Jekaterina Lavrinec teigė, kad iš konfliktų kiekio matome, kaip prasideda miesto tvarkymas ir taip pasimato nesutarimai. Reikia atkreipti dėmesį, kad prie šių nesutarimų atveda keletas prielaidų: 1) Lietuvos teisinė aplinka, kuri turėtų užtikrinti miestiečių įsitraukimą į miesto reikalus, sprendžiant miesto vystymo klausimus, nėra tam pritaikyta; 2) Šalies diskusinė aplinka, vieno ar kito projekto reikalingumas nėra pakankamai argumentuotai pagrindžiamas; 3) Procedūriniai klausimai, nustatantys kaip ir kada apie projektus turėtų būti informuojama visuomenė – nėra galutinai apibrėžti: „Konfliktai kyla iš to, kad, pagal dabartines procedūrines schemas gyventojai įtraukiami per vėlai“, – teigė ji.
Vis dėlto, kaip pastebi advokatas Saulius Dambrauskas, Lietuvos teisinė sistema ir jos bazė yra pakankama sudaryti sąlygas bendruomenėms dalyvauti miesto tvarkymo procesuose, tačiau miesto valdžia dėl pinigų įsisavinimo nesitaria su bendruomenėmis, nes nori kuo greičiau įsisavinti Europos fondų pinigus. Derybos su miesto gyventojais pernelyg užtęstų šį procesą.
Tam pritaria ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius Povilas Poderskis: „Tam tikros ministerijos atsakingos už projektų įgyvendinimą, spaudžia kuo greičiau atlikti darbus ir panaudoti pinigus. Derinimas su bendruomene nėra greitas ir lengvas procesas.“ Taigi skirtis tarp bendruomenių ir savivaldos administracijos atsiranda tada, kai prieinama prie nutarimų įgyvendinimo. Bendruomenių norai dažnai nesutampa su savivaldybės užmačiomis, nes priešinasi verslo iniciatyvoms ir siekia, kad jų gyvenamoji erdvė būtų švari ir tvari.
Kauno Žemųjų Šančių bendruomenės atstovė Vita Gelūnienė teigia, kad Kauno miesto problema – arši urbanizacija, neatsižvelgiant į bendruomenės poreikius, ir savivaldos nenoras eiti į dialogą su gyventojais: „Savivaldybė tariasi su investuotojais, verslu, EU fondais, bet ne su bendruomenėmis“, – tvirtina V. Gelūnienė. Kita vertus, kyla klausimas, ar ankstyva konsultacija yra vienas svarbiausių elementų siekiant suderinti visus interesus. Nors bendruosiuose miesto planuose projektinė informacija dažniausiai būna pateikiama, tačiau derinimas ir realizacija kartais trunka dešimtmečius. Per tiek laiko daug kas pasikeičia: politikai, gyventojai, vertybės. P. Poderskis pateikė pavyzdį, kai tiesiant dviračių taką viename miesto rajone teko panaikinti keletą automobilių stovėjimo aikštelės vietų ir tai nesukėlė bendruomenės pasipriešinimo, nes šiais laikais dviračių takų svarba ženkliai išaugusi, palyginus su praėjusiu dešimtmečiu.
Taigi, galima būtų sakyti, kad lėtumas valstybiniame sektoriuje kartais yra teigiamas, nes leidžia sklandžiau derinti projektus. Tačiau tokiai pozicijai paprieštaravo S. Dambrauskas, sakydamas, kad toks ilgalaikis derinimas iškelia klausimą, kas yra suinteresuotoji visuomenė, į kurios nuomonę reikėtų atsižvelgti. Šioje vietoje galima pasitelkti tarptautinę Aarhuso konvenciją, nustatančią tris teises: 1) Asmens teisė į informaciją, apie tai, kokie projektai įgyvendinami; 2) Asmens teisė dalyvauti priimant sprendimus; 3) Asmens teisė kreiptis į teismą, jei kalbama aplinkosaugos klausimais, vadinasi, nebūtina gyventi toje vietoje, kuria susirūpinta.
Ta visuomenės dalis, kuriai svarbūs konkretūs nutarimai ir turi būti laikoma suinteresuotąją, su ja turi būti deramasi realiu laiku, t. y. informacija turi būti suteikta tada, kai ji yra aktuali. „Valdžia turi įtikinti visuomenę argumentais, o ne savo galia“ – tvirtina S. Dambrauskas. Taigi, tam kad bendruomenės pasijustų turinčios daugiau galių prieš valdžios institucijas nei dabar, reikia suteikti joms daugiau laisvės ir įgalinti priimti nutarimus „iš apačios”, o valdžiai atprasti sprendimus ir faktus „nuleidinėti iš viršaus”.
Apie tai, kaip piliečiai ir valdžios žmonės galėtų dalintis sprendimų priėmimo galia buvo kalbama antrojoje diskusijoje, pristatant Piliečių asamblėjos modelį. Nors pirmosios iniciatyvos rengti tokius piliečių susibūrimus kilo JAV ir Vokietijoje dar XX a. 8 dešimtmetyje, tačiau kaimyninėje Lenkijoje toks svarstomosios demokratijos modelis pradėtas taikyti ne taip ir seniai. Tai įvyko Gdanske, kuomet reikėjo pasitelkti miesto gyventojus sprendžiant, kaip tvarkytis su kasmetinio potvynio padariniais.
Nors sušauktos piliečių asamblėjos metu ne visos rekomendacijos buvo įgyvendintos, tačiau po metų vėl ištikus potvyniui, miestas buvo geriau pasiruošęs ir potvynio pasekmės buvo švelnesnės. Šaukti piliečių asamblėjas miestuose yra progresyvi idėja, nes renkant žmones, pasitelkiami miesto demografiniai statistiniai duomenys ir kiekvienas narys atitinka kokią nors miesto demografinę grupę pagal gyvenamąjį rajoną, išsilavinimą, lytį ir amžių. Taigi, kiekvienas miesto gyventojas gali atrasti į save panašų atstovą piliečių asamblėjoje. Tokiu būdu užtikrinama požiūrių į problemą įvairovė.
Piliečių asamblėjoms labai svarbus palaikymas valstybiniu lygmeniu. Noelle O‘Connell prisimindama apie piliečių asamblėjos pradžią kalbėjo apie tai, jog gyventojų įsitraukimo procesas yra itin svarbus siekiant sustabdyti klimato kaitą, užtikrinti darnų ir tvarų šalies vystymąsi, pasirūpinti lyčių lygybės klausimais. Šis suvokimas paskatino šalies vyriausybę suteikti platformą piliečių įsitraukimui ir debatams.
Airijoje ir Lenkijoje rengiamos piliečių asamblėjos skiriasi savo sprendžiamų temų platumu ir svarba šaliai. Kaip pastebėjo J. Žilinskas, Airijoje piliečių asamblėja organizuojama nacionaliniu lygmeniu ir sprendžia labai plačius klausimus, kai tuo tarpu Lenkijoje jos šaukiamos atskiruose miestuose ir sprendžiami vietos savivaldose aktualūs klausimai. Pavyzdžiui, piliečių asamblėjos Airijoje sprendžia tokius klausimus kaip rinkimų reforma, Konstitucijos pakeitimas referendumu, prezidento amžiaus cenzo keitimas ir pan. Tam yra išrenkami 99 žmonės, turintys reprezentuoti visą Airijos populiaciją. Problemai spręsti skiriama 10 – 12 savaičių. Tuo tarpu Lenkijoje ieškoma sprendimų, kaip padidinti miesto žaliųjų erdvių kiekį, palikti ar nugriauti kai kuriuos paminklus ir pan. Priklausomai nuo išsikeltos nagrinėti temos, piliečių susitarimui skiriama 4 – 6 savaitės. Taip pat, atsižvelgiant į miesto populiaciją, asamblėjos vietų skaičius svyruoja tarp 60 ir 100 narių.
Atrodo, kad demokratinėje santvarkoje, kai patys žmonės išsirenka politikus, turinčius juos atstovauti ir ginti jų interesus, daugiau nieko nebeturėtų reikėti. Todėl diskusijos moderatorius iškelė klausimą, kodėl kyla poreikis papildomoms priemonėms demokratijos užtvirtinimui, kai ir taip išrenkami šalį reprezentuojantys žmonės. Į šį klausimą abu pašnekovai atsakė paprastai: piliečių asamblėja yra reikalinga tam, kad tam tikri jautrūs klausimai būtų išdiskutuoti ir išnagrinėti visuomenėje. Ir nors Airijoje asamblėjos rekomendacijos ne visada patvirtinamos, tačiau Lenkijoje jos pradedamos rengti tik po to, kai meras pasižada, kad į asamblėjos rezultatus bus atsižvelgta ir jie bus pritaikyti: „Kitu atveju, nėra prasmės pradėti piliečių diskusijos“.
Kiekvienas inovatyvus mechanizmas turi ne tik teigiamų pusių, bet ir trūkumų. Kaip didžiausią Piliečių asamblėjos sunkumą dr. Marcin Gerwin įvardija ryžtą pradėti ir įtikinti miesto valdžią šio modelio nauda. „Bet tik pirmąjį kartą. Pamatę, kad jis veikia, tiek žmonės, tiek valdžia juo patiki“, – teigia dr. Marcin Gerwin. Noelle O‘ Connell papildė, jog reikia numatyti gerus ekspertus bei žmones, kurie galėtų kuo detaliau pristatyti temą. Dar po pirmųjų asamblėjų buvo pastebėta, kad temos nebuvo iki galo išnagrinėtos ir kad joms reikėtų skirti daugiau laiko. Dabar piliečių asamblėjų rengėjai jau žino, kiek laiko reikia kiekvienai konkrečiai temai. Taigi, susipažinus su modelio veikimo principu, telieka jį pritaikyti savo šalyje. Tam reikia trijų pagrindinių dalykų: 1) Stiprios lyderystės; 2) Progresyvios administracijos ir gero mero; 3) Progresyvių valstybės tarnautojų.
Iniciatyvios bendruomenės ir atvirai bei progresyviai mąstanti vietos valdžia galėtų kuo labiau įgalinti piliečius įsitraukti į demokratinius procesus ir taip išvengti tarp miestų bendruomenių ir savivaldos administracijos kylančių įtampų.
Foto: Gabija Jakimavičiūtė
