2026 m. spalio–gruodžio mėnesiais mūsų edukatorių komanda aplankys 10 atrinktų Lietuvos mokyklų.

Per Irenos Veisaitės gyvenimo istoriją filmas atveria sudėtingą XX amžiaus Lietuvos ir Europos praeitį – Holokaustą, nacių ir sovietų okupacijas, artimųjų netektis, moralinius pasirinkimus blogio akivaizdoje, gyvenimą totalitarinėje sistemoje ir vėlesnį nepriklausomos Lietuvos bei demokratinės visuomenės kūrimą.

Mokyklos kviečiamos pildyti atrankos anketą iki 2026 m. spalio 21 d. imtinai. Atrankos anketą rasite čia: https://forms.gle/TMnquDBASdYCcNEW8

Dalyvauti kviečiamos Lietuvos mokyklos, veikiančios už Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos miestų ribų.

APIE KĄ KALBĖSIME?

Kas nutinka istorinei atminčiai, kai nebelieka žmonių, galinčių paliudyti tai, ką išgyveno? Kas tuomet tampa atsakingas už jų istorijų išsaugojimą ir perdavimą? Kaip vieno žmogaus gyvenimo istorija gali padėti suprasti Holokaustą, okupacijas ir totalitarinių režimų poveikį žmogui?

Edukacijoje Irenos Veisaitės gyvenimas, jos pasirinkimai ir laikysena taps pagrindu kalbėtis apie istorinę atmintį, demokratiją, žmogaus teises, moralinį pasirinkimą ir pilietinę drąsą.

Ką šiandien reiškia nepasiduoti stereotipams ir neapykantai, išgirsti kitą, reaguoti į neteisybę ir nelikti nuošalyje?

Mokiniai bus kviečiami svarstyti, ką jiems šiandien reiškia demokratija, kokioje visuomenėje jie nori gyventi ir koks jų pačių vaidmuo ją kuriant bei saugant žmogaus orumą.

KAIP VYKS KINO EDUKACIJA?

Kino edukacijoje filmas tampa įkvėpimu mokytis ir tyrinėti visuomenei svarbias temas: kelti klausimus, analizuoti, diskutuoti ir geriau suprasti filmo pasakojimą, jo istorinį kontekstą bei ryšį su dabartimi.

Visa programa vyks mokykloje. Į atrinktą mokyklą atvyks mūsų edukatorių komanda ir ves programą nuo pasirengimo filmo peržiūrai iki baigiamosios refleksijos.

Kino edukacijai mokykla skiria 4–5 pamokas.

1. Įvadas ir pasirengimas filmo peržiūrai.
2. Giedrės Žickytės dokumentinio filmo „Irena“ peržiūra.
3. Filmo aptarimas ir edukacinės veiklos.

Atsižvelgiant į grupę, edukacinėse veiklose gali būti nagrinėjamos diskriminacijos ir stereotipų, propagandos, žydų gelbėjimo, moralinio pasirinkimo, istorinės atminties, meno ir kultūros reikšmės temos. Filme kalbama apie Holokaustą, persekiojimą, diskriminaciją ir traumines patirtis, todėl prieš diskusiją susitarsime dėl pagarbaus ir saugaus pokalbio principų.

Veiklos paremtos specialiai filmui „Irena“ parengta edukacine metodika, kurią parengė Vilniaus Karalienės Mortos mokyklos filosofijos ir pažinimo teorijos mokytojas, publicistas Donatas Puslys.

KAM SKIRTA?

Kino edukacija skirta 9–12 klasių mokiniams.

Užsiėmime gali dalyvauti ne daugiau kaip 50 asmenų – mokinių ir mokytojų.

Dalyvauti kviečiamos mokyklos, kurioms aktualus pilietinis ir demokratinis ugdymas, istorinė atmintis, žmogaus teisės, Holokausto edukacija, kritinis mąstymas ir mokymasis per kiną.

KĄ GAUS DALYVAUJANČIOS MOKYKLOS?

10 atrinktų Lietuvos mokyklų bus surengtos kino edukacijos, kurių metu mokiniai:

– nemokamai pamatys Giedrės Žickytės dokumentinį filmą „Irena“;
– dalyvaus filmo pagrindu parengtoje edukacinėje programoje – mūsų edukatoriai atvyks į atrinktas mokyklas;
– susipažins su Irenos Veisaitės gyvenimo istorija ir XX amžiaus Lietuvos istoriniu kontekstu;
– diskutuos apie istorinę atmintį, demokratiją, žmogaus teises ir asmeninę atsakomybę;
– mokysis kelti probleminius klausimus, argumentuoti savo poziciją ir išgirsti skirtingas perspektyvas;
– svarstys, ką demokratija reiškia šiandien ir kokį vaidmenį ją kuriant bei saugant gali atlikti jie patys.

KĄ ĮSIPAREIGOJA MOKYKLA?

Dalyvaujanti mokykla įsipareigoja sutartą dieną skirti 4–5 pamokas nepertraukiamai kino edukacijos programai ir sudaryti sąlygas mokiniams dalyvauti visoje programoje – nuo įvadinės veiklos ir filmo peržiūros iki edukacinių veiklų bei baigiamosios refleksijos.

Mokykla taip pat užtikrina tinkamą erdvę filmo peržiūrai ir edukacinėms veikloms, reikalingą techninę įrangą bei atsakingo mokyklos darbuotojo dalyvavimą organizuojant veiklą.

Tikslios kino edukacijų datos bus derinamos individualiai su kiekviena atrinkta mokykla. Edukacijos vyks 2026 m. spalio–gruodžio mėnesiais.

APIE FILMĄ IR IRENĄ VEISAITĘ

Irena Veisaitė (1928–2020) – literatūrologė, teatrologė, pedagogė, žmogaus teisių gynėja ir viena ryškiausių Lietuvos viešojo gyvenimo asmenybių.

Jos gyvenimo istorija neatsiejama nuo dramatiškiausių XX amžiaus Lietuvos ir Europos istorijos lūžių. Kaune žydų šeimoje gimusi Irena patyrė sovietinę ir nacistinę okupacijas, Holokausto metais neteko artimųjų, buvo kalinama Kauno gete, iš jo pabėgo ir slapstėsi. Ją priglaudė ir išgelbėjo Stefanija Ladigienė, kurią Irena vėliau vadino savo antrąja mama.

Irenos Veisaitės gyvenimas leidžia kalbėti ne tik apie istorinius įvykius, bet ir apie žmogaus pasirinkimus jų akivaizdoje – kaip išgyvenus smurtą ir netektis nepasiduoti neapykantai, kaip išlaikyti pagarbą kitam žmogui ir kaip prisiimti atsakomybę už visuomenę, kurioje gyveni.

Paklausta, apie ką jai pačiai yra šis filmas, režisierė Giedrė Žickytė įvardija žmogiškumą: „Apie tai, kaip išsaugoti tikėjimą žmogumi ir pasauliu net ir pačią tamsiausią valandą.“

Edukacijoje grįšime ir prie jos pavadinime užduoto klausimo – kas lieka, kai nebelieka istorijos liudininkų? Kartu svarstysime, kaip galime istorinę atmintį išsaugoti ir perduoti ateities kartoms.

KAIP DALYVAUTI?

Norinčias dalyvauti mokyklas kviečiame užpildyti atrankos anketą iki 2026 m. spalio 21 d. imtinai.

PILDYTI ATRANKOS ANKETĄ

https://forms.gle/TMnquDBASdYCcNEW8

Jeigu turite klausimų ar norite pasikonsultuoti, kviečiame kreiptis į Atviros Lietuvos fondo atstoves:

Ieva Padolskytė-Vijeikienė
ieva.padolskyte@olf.lt

Sandra Gaučiūtė
sandra.gauciute@olf.lt

Organizatorius: Atviros Lietuvos fondas
Partneriai: „Moonmakers“, „Kino pavasaris“

The post Skelbiama mokyklų atranka į kino edukaciją „Kas lieka, kai nebelieka liudininkų?“ appeared first on ALF.

Per artimiausius mėnesius dalyviai  gilins žinias apie demokratinę kultūrą ir žmogaus teises ir ieškos būdų, kaip šias temas prasmingai įtraukti į savo kasdienę veiklą. Jie kurs ir praktiškai išbandys metodus, padedančius skatinti dialogą, kritinį mąstymą, pagarbą įvairovei ir aktyvų dalyvavimą bendruomenėje.

Šiemet sulaukėme 41 paraiškos, o po atrankos pokalbių prie Demokratinės kultūros mokyklos prisijungia 35 organizacijos.

Šiaulių grupė – 11 organizacijų

• Joniškio rajono švietimo centras
• Šiaulių miesto savivaldybės viešoji biblioteka
• Radviliškio rajono savivaldybės švietimo ir sporto paslaugų centras
• Šiaulių r. švietimo pagalbos tarnyba
• VšĮ Socialinių inovacijų centras
• Šiaulių švietimo kompetencijų centras
• Viešoji įstaiga Šiaulių trečiojo amžiaus universitetas
• VšĮ Žmogiškųjų išteklių stebėsenos ir plėtros biuras
• Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka
• Grinkiškio bendruomenė
• Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Švietimo skyrius

Klaipėdos grupė – 10 organizacijų

• Klaipėdos rajono švietimo centras
• Šilutės rajono švietimo pagalbos tarnyba
• Kretingos rajono švietimo centras
• Klaipėdos miesto pedagogų švietimo ir kultūros centras
• Psichosocialinės veiklos centras „Nauja pradžia“
• Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešoji biblioteka
• Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka
• Klaipėdos miesto visuomenės sveikatos biuras
• Jono Lankučio viešoji biblioteka
• VšĮ Mindify

Telšių grupė – 13 organizacijų

• Telšių švietimo centras
• Rietavo savivaldybės jaunimo organizacija „Progresas“
• Mažeikių trečiojo amžiaus universitetas
• Telšių lopšelis-darželis „Nykštukas“
• Telšių miesto folkloro grupė SULA
• Mažeikių rajono Tirkšlių kultūros centras
• Mažeikių rajono Židikų kultūros centras
• Vokiečių kalbos ir kultūros draugų klubas
• Telšių Trečiojo amžiaus universitetas
• Viešoji įstaiga Plungės atviras jaunimo centras
• Šiaulių menų mokykla
• Socialinės integracijos centras
• Šiaulių „Aušros“ muziejus

Šioje mokymosi kelionėje dalyvius lydės patyrę neformaliojo ugdymo ekspertai Paulius Godvadas, Artūras Malinauskas, Indrė Maršantaitė-Kulikauskė ir Lina Januškevičiūtė. Džiaugiamės matydami tokią įvairią bendruomenę – nuo bibliotekų, švietimo centrų ir kultūros įstaigų iki jaunimo, bendruomeninių ir socialinių organizacijų.

Ko dalyviai mokysis Demokratinėje kultūros mokykloje?

Demokratinė kultūra – tai vertybių, nuostatų, gebėjimų ir žinių visuma, kuri padeda žmonėms gyventi kartu pagarbiai, atsakingai ir aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime. Ji prasideda ne nuo sudėtingų sąvokų, o nuo to, kaip kalbamės, kaip girdime kitą, kaip priimame skirtumus ir kaip sprendžiame nesutarimus. Todėl Demokratinės kultūros mokykloje daug dėmesio skirsime dialogui, žmogaus teisėms, kritiniam mąstymui, bendradarbiavimui ir aktyviam dalyvavimui.

Sveikiname atrinktas organizacijas ir dėkojame visiems, pateikusiems paraiškas. Iki pasimatymo pirmuosiuose susitikimuose!

Demokratinės kultūros mokyklos programą Švietimo mainų paramos fondo užsakymu sukūrė ir įgyvendina Atviros Lietuvos fondas. Programą finansuoja Europos Sąjunga.

Daugiau apie Demokratinės kultūros mokyklą:
https://olf.lt/demokratines-kulturos-mokykla-2/

The post Mokslus Demokratinės kultūros mokykloje pradės 58 dalyviai iš 34 organizacijų appeared first on ALF.

Apie tai kalbamės su NVO klinikos eksperte, poveikio vertintoja Elma Paulauskaite. Ji pastebi, kad dviejų valandų konsultacija NVO klinikoje nėra skirta išspręsti visas organizacijos problemas. Vis dėlto gerai pasirinkus klausimą, ji gali padėti daug aiškiau įsivertinti, kur organizacija yra dabar, ko nežino ir koks galėtų būti kitas žingsnis.

Elma, smagu, kad prisijungei prie NVO klinikos ekspertų komandos! Kuo NVO klinikos konsultacija gali būti naudinga organizacijai?

NVO vadovai turi išmanyti daugybę skirtingų sričių ir atlikti įvairiausias funkcijas, kartu nepamesdami meilės savo darbui ir motyvacijos. Sprendžiant organizacijos vystymo klausimus dažnai tenka kliautis savo pačių patirtimi ir turimais įrankiais bei ištekliais – kitaip nei versle, NVO turi mažiau galimybių kasdieniais klausimais kreiptis į išorės konsultantus.

Todėl NVO klinika gali būti gera proga pasitelkti išorės ekspertą pasitikrinti – savo matymą, gauti naujų įžvalgų, susidėlioti mintis konkrečiu klausimu ir numatyti tolesnius žingsnius.

Svarbu, kad konsultantas nebūtinai atneša vieną „teisingą atsakymą“. Dažnai didžiausia konsultacijos vertė – gerai užduoti klausimai ir galimybė kartu pažvelgti į organizacijos situaciją iš kitos perspektyvos.

Parekomenduok, kokį klausimą organizacijoms verta atsinešti į dviejų valandų konsultaciją?

Tai priklauso nuo konkrečių poreikių, bet iš savo, kaip poveikio vertintojos, perspektyvos matau bent tris situacijas, kuriose tokia konsultacija gali būti ypač naudinga.

1)  Neturint struktūruotos idėjos bet norint pareflektuoti apie savo veiklą – giluminis interviu! Mažesnėms NVO, kurios dar nėra turėjusios savo veiklų išorės vertinimų,
konsultacijoje būtų naudinga pareflektuoti apie savo projektą ar projektų visumą, pavyzdžiui, remiantis OECD-DAC vertinimo kriterijais. Kiek vykdoma veikla pasiekia užsibrėžtus tikslus? Kai tai pavyksta geriau arba mažiau gerai – kokie veiksniai tą lemia? Kiek veikla atliepia tikslinių grupių poreikius ir ką apie tuos poreikius iš tiesų žinome? Prie kokių pokyčių prisidedame ir kam? Kiek tvarūs pasiekti rezultatai? Kokios sinergijos kuriamos su kitomis iniciatyvomis?

Visa tai aptarus naudinga pasižymėti, į kuriuos klausimus jau turime gana aiškius atsakymus, o kur daugiau remiamės nuojauta. Galbūt paaiškės, kad verta pradėti rinkti tam tikrą informaciją iš naudos gavėjų ar kitų suinteresuotųjų šalių.

2) Kai turite pradinę idėją, bet dar nėra aiškios projekto ar programos logikos – tuomet galima kartu dėlioti koncepciją, pavyzdžiui, pasitelkiant Pokyčių teoriją. Galima apžvelgti dabartinę situaciją ir tikslinių grupių poreikius, tada pagal juos planuoti veiklas bei numatyti, kokio pokyčio jomis siekiame trumpuoju ir ilguoju laikotarpiu.

Pokyčių teorija yra paprastas, vizualus ir naudingas įrankis ne tik kuriant, bet ir toliau vystant projektą ar programą. Tokį modelį vėliau galima naudoti pasitikrinimui. Vykdant veiklas ir kaupiantis patirčiai, vis aiškiau matome, kas pavyksta, kas pasikeičia taip, kaip tikėjomės, o kur galbūt verta adaptuotis ir keisti kursą.

3) Kai jau vykdote veiklas ir renkate duomenis, bet neaišku, ką iš tiesų verta stebėti,  konsultaciją galima skirti keliems svarbiausiems rezultatams ir rodikliams išsigryninti.

Pastebiu, kad organizacijos neretai jau renka daug informacijos – registracijos formose, dalyvių apklausose, individualių atvejų aprašymuose ar tiesiog bendraudamos su naudos gavėjais – tik ne visada ją susieja su klausimu, ką ši informacija pasako apie veiklos rezultatus. Per konsultaciją galima peržiūrėti tai, kas jau renkama, ir pagalvoti, ko pakanka, ko trūksta, o ko galbūt apskritai nereikia rinkti.

Ar turi konkretų pavyzdį, kaip toks pokalbis gali pakeisti požiūrį į problemą?

Konsultacijos su „Pokyčių ambasada“ metu kalbėjomės apie organizacijos poveikio stebėjimą. Iš pradžių atrodė, kad reikės kurti naujus rodiklius ir pradėti rinkti daug papildomos informacijos.

Tačiau nagrinėdamos organizacijos veiklą pamatėme, kad nemažai vertingų duomenų ji jau turi. Pavyzdžiui, šeimos, kreipdamosi pagalbos, aprašo savo poreikius ir lūkesčius, papasakoja, kokios pagalbos jau ieškojo ar gavo.

Tad klausimas pasikeitė iš „kaip surinkti dar daugiau duomenų?“, į „kaip geriau panaudoti tai, ką jau turime, ir kokios informacijos iš tiesų dar trūksta?“

Susidėliojome pagrindines organizacijos poveikio kryptis, tikslines grupes ir kelis paprastus klausimus, kuriuos galima užduoti skirtingais pagalbos etapais: ar žmogui tapo aiškiau, ką daryti toliau? Kas konkrečiai pasikeitė? Ko šeimai vis dar trūksta?

Man tai geras pavyzdys, kad poveikio stebėjimas nebūtinai turi tapti dar viena sunkia administracine sistema. Kartais pirmiausia reikia sustoti ir geriau pamatyti tai, ką organizacija jau daro ir žino.

///

Turite klausimą, kurį verta išsigryninti su išorės ekspertu (-e)?

NVO klinika – galimybė nevyriausybinėms organizacijoms gauti individualią 2 valandų eksperto konsultaciją konkrečiam organizacijos iššūkiui ar klausimui spręsti.

Kviečiame sužinoti daugiau:  NVO klinika – ALF

The post Elma Paulauskaitė: Kada NVO verta kreiptis į išorės ekspertą? appeared first on ALF.

Nusprendžiau pasigilinti į įspūdingos apimties (1800 puslapių) dokumentą – jame Lietuvai skirta 80 puslapių. Greitai peržvelgus visų paminėtų valstybių sąrašą, pagal skirtą dėmesį esame penktoje vietoje po Ukrainos, Latvijos, Estijos ir JAV. Nors pačioje ataskaitoje nerašoma apie „pasirengimą masinėms deportacijoms“, ją verta nagrinėti ne tik saugumo institucijoms, bet ir plačiajai visuomenei, kad suprastume, kaip konstruojama alternatyvi tiesa ir kaip tokiais žmonėmis kaip aš – Lietuvos rusakalbiais – prisidengiama siekiant pateisinti Rusijos imperines užgaidas.

Ataskaita – ne klastotė, bet kreivas veidrodis

Dokumente surinkta pakankamai išsami informacija apie žmogaus teisių padėtį Lietuvoje – ir tai nėra kažkokie išgalvoti ar sufabrikuoti duomenys, ar abejotini šaltiniai. Turbūt 70–80 procentų ataskaitoje pateiktos informacijos yra faktai ir oficialūs Lietuvos institucijų bei nevyriausybinių organizacijų šaltiniai: rašant apie skurdą, remiamasi Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos statistika, Maisto banko ir Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo duomenimis, o rašant apie antisemitizmą, cituojami Žmogaus teisių centro bei Lietuvos žydų bendruomenės duomenys, pasitelkiami tarptautinių ir Europos institucijų oficialūs dokumentai.

Bet kas, kam būtų patikėta užduotis demaskuoti tokią ataskaitą, turėtų pripažinti, kad ši taktika čia nesuveiks. Reikalingas gilesnis kritinis mąstymas – gebėjimas suprasti, kaip selektyvus faktų pasirinkimas ir išdėstymas, konteksto ištrynimas ir naujos alternatyvios tiesos sudėliojimas veikia taip, kad, vertinant kiekvieną atskirą detalę, ji yra teisinga ir faktiškai pagrindžiama, tačiau bendras paveikslas yra neatpažįstamai kitoks. Dokumento autorių sukonstruota Lietuva – cituoju: yra „mirštanti respublika, kurioje klesti visapusė deindustrializacija ir depopuliacija, nacizmo šlovinimas ir įsiutusi rusofobija“, be to, ji esanti „visiškai priklausoma nuo Vakarų valstybių“. Kitaip tariant, – žlugusi valstybė.

Sovietų Sąjungoje augę vaikai skaitė knygą „Kreivų veidrodžių karalystė“ – pasakojimą apie valdovus, kurie išlaikė valdžią rodydami žmonėms iškraipytą tikrovę. Šią alegoriją sovietų rašytojas kūrė kaip kapitalistinio Vakarų pasaulio kritiką. Šiandien būtent tokį kreivą veidrodį primena ši ataskaita – joje Rusijos piliečiams ir tarptautinei bendruomenei pristatoma Lietuva, tačiau mūsų socialinė ir politinė tikrovė neatpažįstamai iškreipta.

Vietoj mėginimo diskutuoti apie kiekvieną dokumente paminėtą problemą – reikia suprasti faktų atrankos logiką. Atranka grindžiama dviem principais. Pirma, pasirenkamos tik tos sritys, kuriose Rusija gali vaizduoti save kaip gelbėtoją – rusakalbių, tautinių mažumų, Stačiatikių bažnyčios, sovietinės istorinės atminties sergėtoją. Antra, pasirenkamos tik tos problemos, kurios tiesiogiai padeda siekti Rusijos užsienio politikos tikslų, pavyzdžiui, įtikinti tarptautinę auditoriją, kad Lietuva simpatizuoja nacizmo ideologijai.

LGBTQ+ bendruomenės teisės, smurtas prieš moteris, spaudos laisvė, teisė į taikius susirinkimus ir protestus – visa tai tariamų Rusijos žmogaus teisių ekspertų nedomina. Aš, prisipažinsiu, žmogaus teisių ataskaitą apie Lietuvą rašyčiau šiek tiek kitaip.

Čia slypi giliausia šio dokumento ironija – tokios ataskaitos apie pačią Rusiją parašyti neįmanoma. Ne todėl, kad Rusijoje nėra skurdo, antisemitizmo ar skaldančios politinės retorikos. O todėl, kad Rusija sunaikino pilietinę visuomenę, kuri tokius dalykus matuotų, dokumentuotų ir viešai skelbtų. Dokumentas, skirtas Lietuvos silpnumui parodyti, iš tikrųjų atskleidžia Lietuvos demokratijos veikimo pėdsakus. Lietuvos institucijos ir nevyriausybinės organizacijos matuoja skurdo lygį, nes veiksmingai viešajai politikai, skirtai jam mažinti, reikia duomenų ir atskaitomybės. Žydų bendruomenė fiksuoja antisemitizmo incidentus, nes veikianti demokratija neužmerkia akių prieš piliečių persekiojimą dėl jų tautybės, etninės kilmės ar religijos. Pilietinės visuomenės organizacijos praneša apie didėjančią visuomenės poliarizaciją, nes, norėdami negilinti susipriešinimo, mes galime ir privalome apie tai kalbėti atvirai. Visa tai – ne silpnybės požymiai, o demokratijos veikimo įrodymai, kuriuos Rusija naudoja kaip ginklą.

Lietuvos rusakalbius išgelbės mūsų demokratija

Kaip Lietuvos rusakalbė jaučiu pareigą garsiai ir viešai pasakyti Rusijos ir Baltarusijos „žmogaus teisių gynėjams“: nereikia manęs gelbėti. Lietuva yra demokratinė šalis – netobula, bet su egzistuojančiais mechanizmais ir priemonėmis apginti mano teises ir laisves. Tad norėjosi pasigilinti, kuo gi grindžiama ši ataskaita.

Ataskaita sumontuoja į vieną tariamą persekiojimo naratyvą iš esmės skirtingas situacijas. Pirmoji – teisėtos saugumo priemonės, kurių bet kuri suvereni valstybė imtųsi gyvendama agresoriaus kaimynystėje: migracijos anketos Rusijos ir Baltarusijos piliečiams, Rusijos valstybinių televizijos kanalų retransliavimo sustabdymas, sugriežtinta pasienio kontrolė. Tai nėra etninė diskriminacija, o elementari valstybės savigyna.

Antroji situacijų grupė yra pavieniai teismus pasiekę atvejai, kai Rusijos vykdomai agresijai simpatizuojantys asmenys prarado teisėtą pagrindą reziduoti Lietuvoje. Šios bylos rodo, kad net tokiais atvejais Lietuvoje yra veikiantys demokratijos mechanizmai, kurie leidžia kvestionuoti vieną ar kitą valstybės institucijų sprendimą ir sudaro galimybes apginti savo teises.

Trečioji realybė yra socialinė įtampa, kurią Lietuvos pilietinė visuomenė pati matuoja ir viešai skelbia. Pačioje ataskaitoje cituojami „Diversity Development Group“ duomenys, kad 2025 m. 42 procentai Lietuvos gyventojų nenorėtų gyventi šalia rusakalbių migrantų, o 2021 m. tokių buvo vos 9,9 procento. Tai neramina ir reikalauja mūsų pačių sprendimų. Tačiau tai, kad egzistuojanti problema yra viešai matuojama, viešai kritikuojama ir viešai sprendžiama – nėra persekiojimo įrodymas. Tai demokratijos, atvirai kovojančios su karo sukelta socialine įtampa, įrodymas.

Turiu priekaištų tam tikriems Lietuvos viešiesiems asmenims dėl retorikos apie rusakalbius. Bet šiuos priekaištus galiu reikšti viešai, šiame straipsnyje, kitomis demokratinėmis priemonėmis, galiu skatinti institucijas ieškoti sprendimų ir dirbti kartu su pilietine visuomene tam, kad ta įtampa mažėtų. Tad ačiū, nereikia mūsų gelbėti, mes patys galime save apginti demokratinėje Lietuvoje.

Pilietinė atsakomybė – veiksmingiausia amunicija prieš propagandą

Labiausiai skaitant šią ataskaitą suglumino tai, kad mūsų pačių – pilietinės visuomenės – darbas yra naudojamas propagandos tikslais. Kiekvienas mūsų valstybės, institucijų ar piliečių padarytas nusižengimas žmogaus teisių atžvilgiu yra paverčiamas įrodymu prieš Lietuvą. Ar tai reiškia, kad turime nustoti dokumentuoti valstybės ir visuomenės problemas, – priešingai.

Daugiau demokratijos ir daugiau atvirumo yra mūsų ginklas prieš propagandą, o ne silpnybė. Mes atveriame savo istorijos ir visuomenės žaizdas, kad jos būtų gydomos. O Rusija užtepa savo žaizdas storu pudros sluoksniu, kuris didina infekciją ir galiausiai supūdys valstybę iš vidaus. Mūsų didžiausias skirtumas nuo „kaimynų“ yra tas, kad esame atviri ar bent jau stengiamės tokiais būti – pažvelgti į savo trūkumus bei klaidas ir tapti geresni.

Skurdą reikia mažinti ne todėl, kad Rusija jį cituoja, o todėl, kad tai teisinga. Priešišką retoriką tautinių mažumų atžvilgiu reikia kritikuoti ne todėl, kad Rusija ją fiksuoja, o todėl, kad demokratija to reikalauja. Kaip pilietinė visuomenė ir toliau privalome kelti nepatogius klausimus, saugoti žmogaus teises, reaguoti į visas atsirandančias atviras žaizdas ir jas dokumentuoti. Tačiau veikdami, turime nepamiršti, kad kažkas kruopščiai užsirašinėja rinkdamas duomenis dar vienam kreivam veidrodžiui sukonstruoti. Šis skirtumas – tarp veikimo iš baimės ir veikimo iš principų – yra tas demokratijos raumuo, kurį turime stiprinti ir kurio propaganda negali sunaikinti.

Rusijos piliečiai nejaučia jokios atsakomybės savo valstybės žaizdų atžvilgiu – propagandos mašina puikiai jas slepia, o pilietinė visuomenė ir nepriklausoma žiniasklaida yra sunaikintos, įbaugintos ir negali prabilti. Mes tą atsakomybę prisiimame kiekvieną dieną. Tad receptas yra paprastas ir sudėtingas vienu metu: ir toliau kalbėti apie mūsų valstybės bei visuomenės trūkumus ir stiprinti piliečių atsakomybę veikti, jų gebėjimą kurti geresnę valstybę ir visuomenę kartu. Demokratija – netobula, nerangi, kartais skaudžiai atvira – yra geriausias priešnuodis prieš tokią sofistikuotą propagandą.

Pasakoje apie Kreivų veidrodžių karalystę herojai išsivaduoja sudaužydami veidrodžius. Deja, mūsų visuomenės atveju Maskvoje stovinčių veidrodžių sudaužyti negalime, bet galime būti sąžiningi ir be kompromisų atviri su savimi bei kitais, pažinti kiekvieną savo stiprybę ir trūkumą, kad nekiltų menkiausios abejonės pamačius kreivo veidrodžio atvaizdą – jis nėra tiesa.

The post Eugenija Kovaliova. Lietuvos rusakalbiai – Rusijos kreivų veidrodžių karalystėje appeared first on ALF.

The post Kviečiame kandidatuoti – Krasnagrūdoje vyks vasaros akademija „Kito skaitymai“ appeared first on ALF.

Ekspertėms(-ams) įvertinus pateiktas paraiškas finansavimas skiriamas: 

• dvylikai nevyriausybinių organizacijų, kurios kartu su partnerėmis projektuose vykdys advokaciją lygiateisiškumo ir (ar) bet kurių ES vertybių užtikrinimo klausimais (III kvietimas) 

• trims nevyriausybinėms organizacijoms, kurios kartu su partnerėmis iš Latvijos ir Lenkijos, vykdys jungtinus advokacijos migracijos klausimais projektus (IV kvietimas)
  

Projektai bus įgyvendinami 2026 m. birželio 1 d. – 2027 m. gegužės 31 d.

Projektų trukmė – 10–12 mėnesių.

Jei su kuria nors organizacija iš finansuojamų projektų sąrašo nebus sudaryta finansavimo sutartis, sudaryti ją bus kviečiamos rezerviniame sąraše esančios organizacijos eilės tvarka.

Programą finansuoja Europos Sąjunga. Tačiau išreiškiamas požiūris ar nuomonė yra tik autoriaus (-ių) ir nebūtinai atspindi Europos Sąjungos ar Europos švietimo ir kultūros vykdomosios įstaigos (EACEA) požiūrį ar nuomonę. Nei Europos Sąjunga, nei EACEA negali būti laikoma už juos atsakinga.

The post Skelbiami programos „VERTA!“ (II etapas, 2025-2027 m.) finansuojamų projektų rezultatai appeared first on ALF.

2026 m. pavasarį Ukreate Hub pradeda įgyvendinti kelis projektus, skirtus stiprinti ukrainiečių moterų socialinį, profesinį ir pilietinį dalyvavimą. Be naujų iniciatyvų, Ukreate Hub komanda taip pat prisideda prie projekto, skirto Ukrainos kariuomenės veteranų ir kitų karo aukų resocializacijai ir reintegracijai Zaporižios regione, Ukrainoje, įgyvendinimo.

Pagrindinės atsakomybės

• Prisiimti visą atsakomybę už projektą(-us) ir valdyti visą projekto ciklą: planavimą, įgyvendinimą, stebėseną ir ataskaitų rengimą;
• Koordinuoti projekto komandos, partnerių, ekspertų ir rangovų darbą;
• Valdyti terminus, užtikrinti laiku pasiekiamus projekto rodiklius (KPI), stebėti pažangą ir užtikrinti planuotų rezultatų pasiekimą;
• Stebėti biudžetą ir išlaidas;
• Užtikrinti aiškią ir reguliarią komunikaciją tarp visų projekto partnerių;
• Būti pagrindiniu kontaktiniu asmeniu donorui, palaikyti reguliarią komunikaciją apie projekto pažangą;
• Užtikrinti atitiktį donoro reikalavimams dokumentacijos srityje, rengti reikiamas projekto ataskaitas ir kitus dokumentus;
• Atstovauti projektui išorės suinteresuotųjų šalių susitikimuose, konferencijose ir seminaruose.

Kitos atsakomybės gali būti aptartos atsižvelgiant į kandidato(-ės) kvalifikaciją ir Ukreate Hub įgyvendinamų projektų poreikius.

Reikalavimai

• Aukštasis universitetinis išsilavinimas;
• Ne mažiau kaip 3 metų projektų valdymo ir įgyvendinimo patirtis;
• Gebėjimas vienu metu valdyti kelis projektus, nustatyti prioritetus ir laikytis terminų;
• Struktūruotas, kruopštus ir į rezultatus orientuotas darbo stilius;
• Gebėjimas savarankiškai dirbti savo atsakomybių ribose;
• Puikios lietuvių ir anglų kalbos žinios (raštu ir žodžiu) – būtina;
• Ukrainiečių kalbos mokėjimas (raštu ir žodžiu) – privalumas;
• Kultūrinis jautrumas, diplomatiškumas ir gebėjimas dirbti tarptautinėje aplinkoje.

Mes siūlome

• Darbą pilnu etatu;
• Patogią darbo vietą mūsų centre įsikūrusiame ofise Vilniuje;
• Galimybę dirbti nuotoliniu būdu;
• Darbą komandoje, kuri aktyviai prisideda prie ukrainiečių gyvenimo gerinimo Lietuvoje ir Ukrainoje;
• Dinamišką tarptautinę aplinką ir galimybę dalyvauti prasminguose socialiniuose projektuose;
• Atlyginimą: 2 000–2 600 EUR bruto (prieš mokesčius), priklausomai nuo patirties ir pokalbio rezultatų;
• Planuojamą darbo pradžią – iki 2026 m. kovo 16 d.

Apie Ukreate Hub

Ukreate Hub – Vilniuje veikianti iniciatyva, skirta remti ukrainiečius, kurie buvo priversti persikelti į Lietuvą. Mes suteikiame žinias, įgūdžius, ryšius ir kitas priemones, padedančias atskleisti jų potencialą kuriant suverenią ir demokratinę Ukrainą ateityje.

Ukreate Hub įgyvendina švietimo, socialines ir lyderystės programas bendradarbiaudama su tarptautiniais partneriais ir pilietinės visuomenės organizacijomis.

Kaip kandidatuoti

Prašome siųsti savo gyvenimo aprašymą (CV) ir motyvacinį laišką anglų kalba adresu:
info@ukreatehub.eu (cc: eugenija.kovaliova@olf.lt, oleksandra@ukreatehub.eu)

Laiško temos eilutėje nurodykite: „Project Manager position, [Vardas Pavardė]“

Su atrinktais kandidatais susisieksime dėl pokalbio.

Pateikimo terminas: 2026 m. kovo 6 d.

The post Ukreate Hub ieško Projektų vadovo(-ės) – kandidatuokite iki kovo 6 d. appeared first on ALF.

Žemesnė savo galia, prastesnė moraline savitvarda žmonių padermė žiūrės į juos kaip į viršūnę to, ką gali išdrįsti pasiekti geriausias ir išmintingiausias žmogus. Piktos aistros, pavydas, godumas, nešvarūs troškimai netrikdys tų šlovingų būtybių ramios galios. Nuodėmei, gėdai ir liūdesiui tarp jų vietos nebus. Jų protas bus amžinos ramybės būsenoje, būdingoje dvasiai, kuri nežino troškimų, nėra sutrikdyta ar apsunkinta gailesčio.

<…> Kasdien mašinos vis labiau mus lenkia; diena po dienos tampame vis labiau joms pavaldūs. Vis daugiau žmonių kasdien tampa jų vergais, vis daugiau žmonių atiduoda visą savo gyvenimo energiją mechaninio gyvenimo plėtrai. Galutinis rezultatas – tik laiko klausimas. Tačiau tai, kad ateis diena, kai mašinos įgys visą viršenybę pasaulio ir jo gyventojų atžvilgiu – tuo, iš tiesų, nė vienas filosofinis protas negali abejoti nė akimirkai.

Tai – ištrauka iš 1863 m. rašytojo Samuelio Butlerio laiško redaktoriui, pavadinimu „Darvinas tarp mašinų“, išspausdinto Naujosios Zelandijos dienraštyje The Press[1]. Butlerio mintis, kurią jis toliau nuosekliai plėtojo savo utopinėje epopėjoje Erewhon[2], – paprasta: žmogus, kurio kūnas trapus ir silpnas, į evoliucijos hierarchijos viršūnę iškilo naudodamas savo proto gebą. Jeigu rastųsi už žmogų protingesnė gyvybės forma, tuomet žmogus geriausiu atveju taptų jos įrankiu, blogiausiu – jos vergu. Dar daugiau – kadangi tai žmogus, kuris, disponuodamas savo protu, sukuria naujų dalykų, ne tik naudojasi gamtos jam teikiamais vaisiais ir medžiaga – šis naujas evoliucijos etapas rasis iš paties žmogaus veiklos.

Labiausiai įžvalgumu stebina Bulterio darvinizmas – pastebėjimas, jog į evoliuciją bei jos eigoje vykstančią atranką neturėtume žvelgti per grynai biologinę prizmę: į procesą galimai įsiterps ne vien gyvi organizmai. Šiandien Silicio slėnio elitas ne tik svajoja apie mašinų, išlaisvintų iš žmogiškosios klaidos, trapumo, laikinumo ir ribotumo viešpatavimą, bet ir puoselėja amžinojo gyvenimo viziją, kai žmogaus sąmonę bus galima visiškai perkelti į laikmeną, kurioje ji tęs gyvenimą mūsų kūnams sudilus. Galiausiai, kiekvienas atskiras žmogus galės įsilieti į bendrą skaitmenizuotą sąmonę ir iškelia pamatinį klausimą apie individualaus gyvenimo prasmingumą: kokia mūsų ir mūsų artimųjų individualaus patyrimo ir gyvenimo prasmė, kurios negali pakeisti virtuali, skaitmenizuota, subendravardiklinta pasaulio sąmonė? Kodėl branginame savo ir savo žmonių, nors ji ima dilti ir galiausiai gali būti užmiršta?  Tik iškėlę klausimą apie moralinę žmogaus egzistencijos prasmę, galime sukurti atsvarą ne tik dirbtiniam protui, bet ir išsaugoti savo politinę bei asmeninę laisvę.

Apšvietos pažadas: proto revoliucija ir teisingos santvarkos pagrindai

Apšvietos autorius vienijo tikėjimas išskirtine žmogaus proto galia. Mokslo srityje Koperniko ir Galilėjaus atradimai parodė, kad mūsų tiesioginis patyrimas gali būti klaidingas bei klaidinantis ir dėl to nukreipiantis nuo tiesos: anapus mūsų pojūčių egzistuoja žmogaus akiai neprieinami visatos bei gamtos dėsniai. Apšvietos epocha demonstravo ypatingą pasitikėjimą žmogaus proto gebėjimais, kurie nuoseklaus abejonės ir patikrinimo būdu gali pasiekti žinojimo tikrumą. Renė Descartesas argumentavo, kad bet koks užtikrinto žinojimo pagrindas – žmogaus gebėjimas mąstyti ir reflektuoti, pasitelkiant abejonę kaip metodą[3]. Atitinkamai, vienintelis būdas žmogui išsivaduoti iš klaidų ir negandų, kaip bado, ligų, smurto ir pajungti mus naikinančias gamtos jėgas sau – proto ugdymas.

Protas leido įvaldyti gamtos procesus taip, kad jie nesunaikintų žmogaus.  Kruopštus pažinimo puoselėjimas padėjo atremti pačios gamtos žmogui keliamas grėsmes ir suvaldyti žmoniją griaunančias jėgas – nuo gamtos stichijų iki epidemijų plitimo. Proto galios leido pasiekti neregėtų žmogaus gyvenimo kokybės pokyčių: britų ekonomistas Angusas Maddisonas apskaičiavo, kad nors pasaulinis bendrasis vidaus produktas, tenkantis vienam gyventojui, nuo 1 m. po Kr. iki 1820 m. net nepadvigubėjo, nuo 1820 iki 2008 m. jis išaugo daugiau nei dešimt kartų. Šį įspūdingą augimą lydėjo tokie patys nepaprasti įvairių socialinių ir ekonominių rodiklių pagerėjimai. Pavyzdžiui, vidutinė gyvenimo trukmė pasaulyje vos per du šimtmečius išaugo nuo 31 iki beveik 73 metų.

Tokią pažangą pasiekti žmogus galėjo tik atsisakydamas elgtis panašiai į plėšrūną – agresiją ir smurtą pakeisdamas bendradarbiavimu ir paversdamas veikimą išvien su kitu pamatiniu žmogiškojo bendrabūvio principu. Taigi, atsisakydamas savo gyvuliškos prigimties ir įdarbindamas savo proto gebą, žmogus gali kurti kokybiškai kitokią, naują politinę santvarką.

Descartesas, kaip ir daugelis Apšvietos filosofų, tikėjo galimybe sutvarkyti visuomenę pagal protingus arba bent jau proto padiktuotus principus – protas reiškė išsilaisvinimą iš nuomonių, prietarų ir autoritetų pančių. Nenuostabu, jog  Alexis de Tocqueville’is, vienas nuosekliausių ir iškiliausių modernios demokratijos mąstytojų, yra pasakęs, kad R. Descarteso metodas yra demokratijos metodas[4]. Protas yra universalus gebėjimas, kuriantis lygias galimybes pažinti tikrovę ir atitinkamai veikti, remiantis turimomis žiniomis[5]. Taip nebelieka argumento, kodėl mus turi valdyti kažkas kitas. Juk visi, disponuodami mąstymu, esame pajėgūs spręsti patys už save.

Tad R. Descartesas kūrė egalitarinę, į visuotinumą pretenduojančią politinę ontologiją: priešingai nei turtai ar socialinis statusas, protas yra duotas visiems ir kiekvienam. Kiekvienas  žmogus yra pajėgus pats spręsti apie tai, kas gera, siektina, teisinga, tikra, t. y. lygiai prisidėti prie išmintingos santvarkos kūrimo. Tokia universalistinė proto galia suteikia tvarius pamatus demokratijai, kurioje balso teisė priklauso kiekvienam, nepriklausomai nuo rasės, tautybės, religinių ar politinių įsitikinimų. Istoriškai proto revoliucija atvedė prie dviejų monumentalių – politinių – revoliucijų, siekiančių įtvirtinti visų piliečių lygybės, laisvės ir proto galia grindžiamą pretenziją visiems save valdyti. Tai Apšvietos epochos idealai, įkvėpė prancūzus sukilti prieš Liudviką XVI, o taipogi išjudino Amerikos revoliuciją.

Naujoji – geresnė, teisingesnė – santvarka gali būti kuriama tik žmonėms bendradarbiaujant: atliekant tyrimus, dalijantis informacija, apmąstant vykstančius procesus. Būtent toks bendradarbiavimo principas yra politinės žmogaus būklės pradžia ir valstybės užuomazga. Žmogaus gebėjimas reflektuoti savo paties būklę leido hierarchinę socialinę tvarką, pagrįstą stipresniojo galia, pakeisti naujomis politinės organizacijos formomis, tokiomis kaip demokratija, kuriai būtinas  pasitikėjimas visų ir kiekvieno galia spręsti bendro gyvenimo klausimus. Visuotinio teisingumo ir žmogaus orumo idealais grindžiamos santvarkos paieškos – būdingos išimtinai žmonių sociumui.

Apšvietos epocha įskiepijo tikėjimą, kad moralinė ir politinė pažanga gali eiti koja kojon su mokslo pažanga, arba tiksliau – kad mokslo pažanga savaime veda ir į teisingesnę, geresnę, moralesnę politinę žmogaus būklę. Gyvename istoriškai beprecedenčiais laikais – mokslo atradimai gena vis naują bandymų ir pažangos bangą. Atrodytų, idealios sąlygos visuotiniam proto triumfui. XVIII a. tiesos paieškos buvo ypač komplikuotas, ilgas ir daug laiko, pastangų bei išsilavinimo reikalingas procesas. XXI a. taip nėra – visa galima informacija mums pasiekiama akimirksniu, o pats žinojimas beveik nieko nekainuoja. Tad kas nutiko, kad pastaruosius du amžius, eksponentiškai didėjant informacijos kiekiui ir jos prieinamumui, politine prasme mes ne tik nesugebėjome įtvirtinti teisingumo kaip politinės tvarkos pamato, bet Vakaruose išgyvename laisvės ir savivaldos krizę? Kaip atsitiko, kad abejonė, turėjusi vesti pažinimo tikroviškumo link, tapo mūsų sociumo bendrumą ardančiu pamatu, kai kiekvienas gyvena savo paties sukurtų iliuzijų pseudotikrovėje?

Paradoksas, jog plėtojantis išmaniosioms technologijoms, būtent savo proto galią, t.y. galią patiems mąstyti ir spręsti, remiantis mūsų pačių „pagaminamoms“ žiniomis perdavėme mašinoms. Šiandien jau sukurtas dirbtinis intelektas (DI) – racionalumu, žiniomis ir ilgaamžiškumu lenkiantis žmogų. Vykstantis proto automatizavimo procesas ir jo autonomija įgalino DI įgyvendinti tai, ko nesugebėjo sau užsitikrinti totalitariniai XX a. režimai – pasiekti žmogaus proto kontrolės. Turėdami dabar egzistuojančias priemones ir kanalus, per kuriuos žmogus pumpuojamas dezinformacija ir fikcijomis, bei  algoritmą, kuris išlaiko paties DI sukonstruoto pasaulio rėmuose, – laisvė prieš tironiją neturėtų jokių šansų. Todėl nenuostabu, kad DI plėtra žmogaus mąstymo ir sprendimo galios sąskaita vis labiau kelia naujos tironijos pavojų.

Iškėlus protą į evoliucijos hierarchijos viršūnę, Apšvietos epochos autoriai manė, kad vienintelis dalykas, kuris trukdo sukurti teisingą santvarką, yra informacijos ir žinių stoka bei netolygus jų paskirstymas, kai žinojimas buvo monopolizuotas privilegijuotųjų visuomenės sluoksnių. Filosofų, kaip Sokratas, ar mokslininkų, kaip Galilėjus, persekiojimas vertė galvoti, kad viskas, ko reikia realiai visuomenių pažangai, – visuotinis proto švietimas per žinių sklaidą ir mąstymo ugdymą. Jeigu būtų įmanomas žinių egalitarizmas, kai kiekvienam būtų prieinama informacija apie tikrovę, visi potencialiai galėtų ne tik patys spręsti, bet ir prieiti geriausių sprendimų. Klaida kyla iš nežinojimo, ir atitinkamai visos žmones pavergiančios valdymo formos taip pat kyla iš klaidingo žinojimo ar apriboto žinojimo, nesvarbu, ar jį ribojo valdžia, žinių nepakankamumas, ar jų ribotas prieinamumas. Paprastai tariant – tai žinios, kurias geba apdoroti žmogaus protas, leidžia atsispirti įvairioms žmogaus pavergimo formoms ir įveikti tironijas. Todėl Apšvietos epochos autoriai pirmiausia siekė didinti mokslo, kurį jie matė kaip žinių plėtros ir dauginimo šaltinį, autoritetą.

Vis dėlto klaidinga pati prielaida, kad kiekvienas žmogus, pajėgdamas pats skirti tiesą nuo klaidos, atitinkamai skirs ir gėrį nuo blogio, t. y. kad žinodami tiesą, žmonės ją puoselės, ja rūpinsis ir ją pasirinks. Kitaip tariant, plečiantis žinojimui ir žaibiškai didėjant jo prieinamumui, kai enciklopedijos ir žinynai yra mažas įrenginys, telpantis mūsų kišenėje, būtinas visiškai kitokio pobūdžio, ne politinis ir ne metodologinis, bet moralinis įsipareigojimas tiesai. Šiandien, svarstydami priemones ir būdus didinti visuomenių atsparumą, turime grįžti prie pamatinių moralinių klausimų apie tai, kokia tiesos reikšmė žmogiškų reikalų sąrangoje.

Proto kontrrevoliucija: radikali abejonė ir pavergtas protas

Butlerio išdėstytos distopijos ryškiausia apraiška tapo du XX a. totalitariniai režimai, parodę, kad, nusitaikius į protą, įmanomas totalus žmogaus pavergimas lygiu, kurio neįmanoma pasiekti vien smurto, prievartos ir teroro būdu. Visapusiška ir totali žmogaus gyvenimo kontrolė, įskaitant proto valdymą, – precedento iki tol neturėjęs tironijos elementas.

Totalitarinė tironija yra išskirtinai moderni savo pobūdžiu. Po Apšvietos politinių revoliucijų, atnešusių visuotinių laisvių ir politinių teisių, modernios tironijos privalo sukurti iliuziją, kad jos kyla iš pačios visuomenės priešingai nei ikimodernios tironijos formos, kurios save primetė jėga ir smurtu. Pritarimo falsifikavimas per proto gundymą ir valdymą – ideologiją, propagandą ir dezinformaciją – yra viena iš pamatinių šios tironijos sąlygų, išplaukiančių iš modernios politinės minties, siekusios visuotinio individualaus žmogaus įtraukimo į politinį gyvenimą[6]. Totalitarinė valdžia įsitvirtina ne kaip iš išorės besiskverbianti jėga, bet kristalizuojasi ir auga iš vidaus, ir ji ne tik kviečia prisijungti prie politinės programos – ji sako, kas yra grožis, drąsa, patriotizmas, garbė, santuoka, motinystė ar mirtis. Ir čia savo vaidmenį atliko mašinos tobulėjimas – pirmiausia radijo bangomis pasiekiant milijonus, mechaniškai atkartojant žinutes, įsiskverbiant į kasdienybę, kuriant estetinį ir vaizdinį ideologijų patrauklumą. Apeliuodami į „tikrąjį“ nacijos, rasės, liaudies interesą, ideologai pamažu sunaikino ribą tarp tironiškos valdžios ir tautos, rasės, klasės ar liaudies valios – kai tampa praktiškai nebeįmanoma atskirti budelio nuo aukos, persekiojamo nuo persekiotojo.

Hannah Arendt, viena iškiliausių XX a. filosofių, parašiusi vieną svarbiausių veikalų apie praėjusio amžiaus tironijas, Totalitarizmo ištakos, teigia, kad pagrindinis totalitarinės ideologijos ir jos propagandos tikslas – ne įtikinti melu, t. y. pakeisti tikrovę įtikinama ir nuoseklia fikcija, bet pasėti abejonę dėl tikrovės egzistavimo ir jos pažinimo galimybės apskritai. Ten, kur nėra nieko tikra, viskas tampa įmanoma: kai žmonės nebegali skirti, kur baigiasi tiesa ir prasideda melas, nebelieka ir būtinybės juos mėginti įtikinti melu, bet svarbiausia – kai žmogus nebepajėgia skirti tai, kas tikra ir kas ne, jis tampa tarsi lengva formuojama medžiaga. Idealus totalitarinio režimo subjektas, kaip pastebi H. Arendt, ne įsitikinęs nacis ar komunistas, bet žmogus, kuriam neegzistuoja skirtumas tarp fakto ir fikcijos, tarp tiesos ir melo[7]. Tad, kalbėdama apie totalitarinius režimus, H. Arendt pastebi ypatingą, naują jų savybę – suklaidinti protą.

Sovietų Sąjungoje vykę parodomieji teismai – Lietuvos žmonėms puikiai žinomas pavyzdys, kai buvo bandoma pakirsti žmogaus pasitikėjimą tikrove ir suklaidinti protą. Tokių teismų tikslas buvo sukelti visišką disonansą tarp faktų ir jų prasmės,  kai pasipriešinimas vergystei buvo vertinamas kaip tautos, liaudies, valstybės išdavystė, tiesos sakymas – erezija. Versdami prisipažinti padarius nusikaltimą disidentus ir tiesos sakytojus, tokius kaip rašytojai ir mokslininkai, teismai nesiekė įtikinti savo gebėjimu vykdyti teisingumą, bet pirmiausia – išardyti vienovę, kurią sudaro veiksmai ar įvykiai ir jiems suteikiamos prasmės. Tarp veiksmo ir jo prasmės susidaranti vis didesnė atskirtis, kursto nepasitikėjimą – normomis, įstatymais, teismo procesu. Tokio spektaklio siektinas efektas teisiamajam – pakirsti  pasitikėjimą savo paties veiksmais, sprendimais ir mintimis, o teismo spektaklio liudytojams ir stebėtojams – sukurti konfliktą tarp to, ką matome, patiriame, išgyvename ir prasminių struktūrų, kurios padeda mums įsisavinti ir suprasti, kas vyksta.

Kai negalime būti niekuo užtikrinti – pavyzdžiui, kad kito tikėjimo ar tautybės kaimyno įkalinimas nėra teisingumas, – atitinkamai negalime pasitikėti ir savo vidiniais, moraliniais įsitikinimais bei sprendimais. Totalitarizmo tikslas – visiškai pajungti žmogų režimui, o tai pasiekiama per nuolatinio neužtikrintumo, nežinios puoselėjimą ir kontrolės jausmo praradimą, kai atrodo, kad nuo paties žmogaus veiksmų niekas nepriklauso, o kartu – kad jokie mūsų sprendimai negali pakeisti neteisybės ar melo. Tai kursto apatiją, neveiksnumą ir saviribojimą: žmogus niekada negali būti užtikrintas dėl rytojaus, kad nebus apkaltintas valstybės išdavyste, ištremtas ar nukankintas kalėjime už tai, kas jam atrodo kaip kova už tiesą ar teisingumą. Modernios tironijos, nusitaikius į protus, gebėjo ne paprasčiausiai užtildyti disidentų balsus, bet pasėti abejonę savimi: savo moraliniu jausmu, savo gebėjimu spręsti apie tai, kas vyksta aplinkui, ir atitinkamai veikti patiems, kaip laisviems, valia ir politine galia disponuojantiems piliečiams.

Dažnai daroma skirtis tarp XX a. totalitarinių režimų, kurie įsišaknijo per tam tikrą ideologiją, nukrypimai nuo kurios nebuvo galimi, t. y. nepaisant visko, visgi egzistavo tam tikra geresnės, šviesesnės, teisingesnės ateities vizija, net jeigu ji tebuvo kolektyvinė iliuzija. O dabartinės, postmodernios, tironijos veikia be aiškesnio vieningo ideologinio pagrindo. Panašiai kaip Apšvietos epochos autoriai, sekdami Koperniko ir Galilėjaus atradimais, parodžiusiais, kad mūsų juslės ir patyrimas mus kartais apgauna, kvietė nepasitikėti įspūdžiais, taip ir XXI a. žmones siekiantys valdyti diktatoriai bei autoritarai įtikina, jog tai, kas vyksta prieš mūsų akis, nėra tikra. Rašytojas Peteris Pomerantsevas pritaikė H. Arendt posakį, kad ten, kur nieko nėra tikra, viskas tampa įmanoma XXI a. nihilistinei Putino diktatūrai apibūdinti. Jo galva, dabartinis Rusijos režimas konsoliduojasi per ideologijos ir atitinkamai vizijos trūkumą,  kai nėra jokios fiksuotos dalykų prasmės. Tokiomis sąlygomis karas gali būti taika, pavergimas – laisvė, okupacija – išvadavimas[8].

Istorikas Timothy Snyderis, kalbėdamas apie Rusiją, vartoja sąvoką „strateginis reliatyvizmas“[9]. Rusijos strategija po 2022 m. vasario 24 d. invazijos buvo naudoti daugelį skirtingų, dažnai vienas kitam prieštaringų agresijos aiškinimų – juk karas buvo ir speciali karinė operacija, ir metafizinė kova prieš blogį, ir NATO agresija prieš Rusiją tuo pačiu metu. Vienas sėkmingiausių jų – Ukraina nėra „tikra valstybė“, nors jau beveik treji metai Rusija tęsia kovą su realia, valstybine Ukrainos kariuomene. Toks disonansas  tarp deklaruojamos ir artikuliuojamos „realybės“ ir tikrovės – dezorientuoja. Staiga atsiduriame tarsi siurrealioje tikrovėje, kurioje nustoja galioti mums žinomi bendravimo ir bendradarbiavimo tarpusavyje dėsniai bei normatyvai. Tokia dezorientacija, savo ruožtu, veda pirmiausia į pasyvumą, nes visas pasaulis atrodo tarsi tąsi masė, kurią vos prilietus ima deformuotis ir keisti formą.

Lygiai taip pat Rusija skverbiasi į demokratinių valstybių vidaus reikalus, sėdama propagandą apie tai, kad nėra esminio skirtumo tarp Vakarų demokratijų ir rusiškojo autoritarizmo: čia, kaip ir bet kur kitur, politika korumpuota ir korumpuojanti, o teisinė viršenybė ar sąžiningi rinkimai – tėra fikcija, kuria pridengiama galios ambicija ir mažumos interesai. Jeigu ir yra kažkas tikro, apčiuopiamesnio anapus informacijos – tai reali galia: ginklai, pinigai, nafta; visiems politikams būdingi tie patys veikimo motyvai – galios ir šlovės troškimas, gobšumas ir egoizmas. Taip jau dabar laisvoje visuomenėje grįžtame prie nihilizmo, kai joks režimas nėra nei politine, nei moraline prasme geresnis ar blogesnis už bet kurį kitą, nes anapus kiekvieno slypi ta pati valia galiai ir veidmainiavimas. Taigi, apginti demokratiją tampa sudėtinga, o pasaulis vėl ima panašėti į kovos lauką, kuriame vyksta varžytinės dėl to, kas pirmas pasiglemš daugiau pasaulio ir suvartos jį savo reikmėms.

Toks sistemingas, nepertraukiamas proto klaidinimas ne tik pakeičia tikrovę, bet ir atpalaiduoja nuo atsakomybės. Ypač tuo atveju, jeigu valdžia sugeba „iškelti“ tiesos kainą persekiojant už jos sakymą. Juk išties gali būti lengviau įsikalbėti, kad ukrainiečiai nėra tikri žmonės ar kad Meksikos migrantas yra blogio įsikūnijimas, nei rizikuoti savo gerove. Tačiau modernios tironijos atrado gerokai subtilesnį – proto kontrolės būdą, kuris nebeleidžia mums patiems spręsti ir veikti.

Mašina ir valia galiai

Kinijos Liaudies Respublikos režimas – ryškiausiais pavyzdys, ką reiškia totalitarinis valdymas dirbtinio proto epochoje, sukurdamas skaitmeninį panoptikumą, taikomą, pavyzdžiui,  tam tikrų žmonių grupių sistemingam sekimui ir kontrolei. Kinijoje gyvenantys uigūrai privalo įdiegti į mobiliuosius telefonus programas, kurios veikia tarsi socialinių taškų sistema, matuojanti žmonių našumą ir paklusnumą režimui. Programos ne tik seka fizinį judėjimą, bet ir siunčia valdžios institucijoms visą telefono turinį. Per išmaniuosius įrenginius policija stebi sunaudojamos elektros kiekį – pasikeitus dinamikai galima įtarti, kad vyksta kažkas neįprasto (pavyzdžiui, susirinkimai ar slepiami žmonės), taip pat renkama informacija apie pirkinių ir laisvalaikio įpročius. Tikslas – visiškai atimti iš žmogaus subjektiškumą, suspenduojant jo apsisprendimo ir veikimo laisvę, viltį, kad kažkur įmanoma išvengti „Didžiojo brolio“ akies.

Tačiau viskas neapsiriboja tik tiesmukomis pastangomis kontroliuoti tam tikras žmonių grupes – dabartinės technologijos įgalina robotizuotą proto policiją antrosios pagal gyventojų skaičių pasaulio šalies mastu. Jau daugiau nei prieš dešimtmetį sukurta „Didžioji Kinijos ugniasienė“, kuri neleidžia piliečiams matyti ir ieškoti tam tikrų žodžių bei frazių, kaip Tiananmenas ar 1989. Sukurtos įvairios komentarų valdymo priemonės leidžia automatizuoti turinio blokavimą: programos – tarsi policininkai – blokuoja turinį, kuris gali „kenkti šalies saugumui ar nacionaliniams interesams”.

Šiandien DI gali apdoroti ir analizuoti žaibišku greičiu žmogui neapčiuopiamą informacijos kiekį. Išmaniosios mašinos ne tik leidžia rinkti daugiau informacijos, bet ir daryti išvadas iš tokio duomenų kiekio, kuris žmogui būtų neprieinamas, suteikdamos precedento neturinčių galimybių kontroliuoti žmogų – netgi jo vidinį pasaulį. Skirtumas nuo  XX a. totalitarinių režimų tas, kad kontrolė yra maksimaliai autonomizuota ir savarankiška – nebe policininkas ar prižiūrėtojas (kaip tironijoje) ar net teismas (kaip demokratijoje), o mašina sprendžia, kas priimtina, kas ne – kas teisinga, o kas ne. Ji veikia kaip minčių kontrolės priemonė, stebi žmonių įpročius, prognozuoja jų viltis, pažiūras, veiksmus ir pasirinkimus, įskaitant jų galimą politinį pasipriešinimą. Visų šių priemonių tikslas – užkirsti kelią opozicijai dar žmogui netapus opozicionieriumi, neleisti susiformuoti pažiūroms, prieštaraujančioms valdžios tikslams. Dabartinėms informacinėms technologijoms nebereikia prižiūrėtojo, kuris dar turėtų spręsti, „derėtis“ su sąžine, prieš imdamasis represijų, o savo objektą, t.y. žmogų jos „suredukuoja“ iki tam tikro dėsnio, bandydamos numatyti jo pasaulėvokos ir veiksmų projekcijas bei įvesdamos korekcijas.

Taigi, ištobulėjusios informacinės technologijos, turėjusios išlaisvinti žmogų, tapo nauja jo pavergimo forma, taip nykstant aiškioms riboms tarp laisvų, demokratiškai valdomų visuomenių ir nedemokratinių režimų, valdomų diktatorių.  Pats mašinų gaminamas informacijos perteklius tampa pagrindine dezinformacijos forma: demokratijose mes laisvai pasirenkame atiduoti savo valią mašinoms – nebe patys aktyviai ieškome informacijos, pasimesdami jos pertekliuje, pasitikime algoritmais, kurie mus „maitina“. Mašina siekia mus pamaloninti ir nudžiuginti: skaitydama mūsų informaciją, ji projektuoja mūsų vertybines bei politines nuostatas ir pateikia turinį, kuris jas patvirtina. Taip ne tik didinamas pasitenkinimas savimi, bet ir suteikiamas moralinis pateisinimas politiniam smurtui. Juk jeigu matome tik žinias apie migrantų nusikaltimus, rasinius konfliktus, politikų korupciją, pradedame pateisinti smurtą, diskriminaciją ir žiaurumą.

Jeigu XX a. totalitarizmo sąlygomis riba tarp žmogaus ir valios išnyko, tapo tarsi nematoma dėl to, kad ji buvo visur: vaikų darželiuose, mokyklose, sporto būreliuose, santuokos rūmuose, laidojimo namuose, tautinėse šventėse, parduotuvėse ir t. t., skaitmeniniame amžiuje valdžią keičia depersonifikuotas, automatizuotas, save replikuojantis procesas, taigi – į save pačią nukreipta politinė galia. Kitaip tariant, ji neturi politinei galiai būdingų savybių – vizijos, darbotvarkės ir  tikslų. Ji gali veikti kaip informacijos replikavimo mechanizmas, kuriam nerūpi šios informacijos tikslingumas, tikslumas ar tikrumas. Galiausiai, jei proto kontrrevoliucija sužlugdys teisinę valstybę ir demokratinę savivaldą, gali paaiškėti, kad už jos nieko nėra, niekas neprisiims atsakomybės ar nesiūlys vizijos pasauliui iš naujo.

Žvelgiant į visus demokratinėse šalyse kylančius populistinius judėjimus, nuo JAV iki Vengrijos, galima pagrįstai sakyti, kad populistai perima mašinos veikimo metodus. Populistų ir antidemokratų modus operandi – nepaliaujama dabarties kritika, be jokios teigiamos vizijos ar darbotvarkės. Galima sakyti, kad populistiniai lyderiai tiesiog imituoja DI veikimą: kursto abejones ir nepasitikėjimą, kritikuoja esamą santvarką, pasižymi atviru agresyvumu, tačiau retai aplink save suvienija ateities viziją XXI a. visuomenėms, veikiau manipuliuoja nostalgija praeičiai ir vienintelis jų pažadas – griauti, o ne kurti. Ten, kur nėra aiškios vizijos ir darbotvarkės, nelieka ir atsakomybės, kuri kyla iš pažado įgyvendinti tikslus.

Išmaniosios informacinės technologijos sukuria ir precedento neturinčias sąlygas simuliuoti patį demokratinį procesą: galime susidaryti nuomonę apie labiausiai nuo mūsų nutolusias šalis ir įvykius. Tačiau kartu prarandame ryšį su mus tiesiogiai supančia aplinka. Prisijungę prie socialinių tinklų, esame skatinami būti humaniškais, pilietiškais ir išreikšti savo poziciją apie juos: pasirašyti peticijas, rinkti paramą, prisidėti prie akcijų – esą tai rūpestis dėl retųjų rūšių gyvūnų išsaugojimo, nuomonės turėjimas dėl protestų JAV ar migracijos Vokietijos provincijose išreiškia mūsų moralinį charakterį ir politinį sąmoningumą. Tačiau išties vis labiau tokiu būdu simuliuojame savo politinę valią, nes veikiau fokusuojamės į dalykus, kuriems neturime jokios įtakos, nei į dalykus, kuriuos galime nors šiek tiek pakeisti, – parašas ar patiktukas yra tik demokratijai būtinos valios pakaitalas. Dabartiniai informaciniai burbulai, iki radikalios ribos išplėtota abejonė viskuo, ką matome aplinkui, veda į vienišumą.

Pasaulis suartėja, tačiau dėl susidariusių informacinių ir tapatybinių burbulų vis daugiau žmonių jaučia atskirtį: Pasaulio sveikatos organizacija vienišumą yra paskelbusi globalia sveikatos problema[10]. Galime stebėti įvykius realiu laiku, vykstančius už tūkstančio mylių, tačiau tampame vis labiau izoliuoti vieni nuo kitų, angažuoti algoritmo sukurtame pasaulėvaizdyje. Jie atima iš mūsų privatumą ir, maitindami algoritmais, apriboja mūsų valią ir laisvę, susiaurina iki minimumo pasaulį, kurį matote per savo įrenginį. Paprasčiausiai, virtualusis miesto turgaus aikštės atitikmuo nesuteikia bendruomeniško artumo, kuris gimsta iš tarpusavio bendravimo. Išmaniosios informacinės technologijos – priartina pasaulį, tačiau kartu jis tampa tarsi svetimas, nebebyloja į mus ir neturi prasmės, arba, kaip įvardija Patočka, pasaulio prasmė nėra „žmogiškai centruota“[11]: nekyla iš mūsų betarpiško  patyrimo, bet yra sugeneruota ir primesta algoritmo.

Žmogaus totalios kontrolės tikslas visuomet eina išvien su pastanga išeliminuoti tiesioginį patyrimą, santykį su kitais, įstumiant į izoliaciją, suvaržant galimybę veikti. Izoliacija pasiekiama ne vien fiziškai atskiriant žmones, pavyzdžiui, apribojus susirinkimo laisvę. Ji pasiekiama ir sėjant abejonę tikrove, prieš mūsų akis vykstančių įvykių prasme. Protestas gali būti laikomas valstybės išdavyste, o smurtinis išpuolis prieš teisėtas institucijas – meilės diena, kaip 2021 m. Kapitolijaus šturmo atveju JAV. Kai pakertamas žmogaus gebėjimas suprasti tikrovę, mes nebegyvename vienoje tikrovėje – tie patys įvykiai reiškia skirtingus dalykus skirtingiems žmonėms. Tai – dabartinių išmaniųjų technologijų esmė: ne tik klaidinti, bet ir izoliuoti. Šiandien tai matome JAV: vieni jaučiasi gyvenantys distopijoje, kiti – įsitikinę, kad sulaukė Amerikos aukso amžiaus ir sutarimo tarp jų nėra. Politiškai tai reiškia, kad piliečiai nebesugeba mobilizuotis, ir tai sukuria precedentą nekontroliuojamai valdžios plėtrai. Kaip pastebėjo H. Arendt, vienas iš totalitarinio režimo tikslų – pasiekti maksimalią žmogaus izoliaciją, ne tik apribojant žmogaus galimybes laisvai veikti šalia ir kartu su kitais, bet ir kurstant nepasitikėjimą vieni kitais: besąlygiško lojalumo galima tikėtis tik iš visiškai izoliuoto žmogaus, kuris, nebeturėdamas jokių kitų socialinių ryšių su šeima, draugais, bičiuliais ar kaimynais, savo vietos pasaulyje turėjimo jausmą kildina tik iš priklausymo sąjūdžiui ar narystės partijoje[12].

Laisvės pažadas: dorybių etika dirbtinio proto amžiuje

Faktai savaime nesukuria geresnės visuomenės. Iš pagrindų klaidinga prielaida, kad vien tiesos žinojimas yra jos įtvirtinimo ir puoselėjimo būdas. Tiesai reikia moralinio įsipareigojimo tiesai. Visada bus situacijų, kai lengviau, saugiau jos atsisakyti, taigi – tiesa, paprastai kalbant, neretai tiesiog nėra racionaliausias proto pasirinkimas. Tiesa reikalauja nuolankumo – prie jos turime prisitaikyti. Kaip pavyzdys gali būti pasitelkta istorija, tiksliau – skausmingi jos epizodai. Pripažinę, Holokausto faktą ir jo mastus, turime pripažinti, jog jis negalėjo vykti be vietos gyventojų, taigi mūsų piliečių, kolaboravimo. Tai tolygu atsakomybės pripažinimui, o vienintelis būdas jos išvengti – atmesti tiesą. Įsipareigojimui tiesai reikia dar vieno – įsipareigojimo kitiems žmonėms. Paties istorinio įvykio, kaip fakto neigimas susijęs su atsisakymu pripažinti kito arba kitokio žmogaus gyvenimo vertę. Tik pripažinus kitam lygų orumą, priėmus, kad Holokaustas yra absoliutus blogis pats faktas, t.y. šeši milijonai nužudytų prakalba mums ir įgauna tiesai būdingą svorį.

Kita, dar sudėtingesnė situacija, kurią galima įsivaizduoti, – tai pačių piliečių pasiryžimas nacionalsocializmo ar komunizmo sąlygomis atmesti melą ir jam nepaklusti, o tai užtraukė persekiojimą, deportacijas ar gulagą. Laikytis tiesos tokiu atveju gali būti ne tik neracionalu, bet ir pavojinga. Tačiau daug žmonių visgi nusprendė, paprastai tariant, gyventi tiesoje. Toks drąsa ir pasiryžimu išsiskiriantis įsipareigojimas tiesai pasako kažką ypatingo apie žmogų, kuris ją prisiima kaip moralinio ir politinio apsisprendimo kelrodį. Toks žmogus atsisako būti melo įrankiu, atsisako būti apsimetėliu. Šis apsisprendimas ugdo žmogaus dorybes: nuolankumą, atsakomybę, įsipareigojimą ir kartu sutvirtina jo moralinį charakterį. Kaip tiksliai pastebėjo S. Butleris, mašinos gali daryti sprendimus, kurie nebus apsunkinti emocijų, galimai netgi padės užkirsti kelią tragedijoms, kurias žmonijai sukelia išdidumas, garbėtroška ir egoizmas. Tačiau tai reiškia ir tai, kad mūsų bendro sugyvenimo nebeformuos ir pozityvūs pradai: drąsa, solidarumas, užuojauta, ištikimybė. Be šių dorybių nebūtų ir Lietuvos valstybės, kadangi nebūtų žmonių, kurie, gyvendami tiesoje, rizikavo viskuo. Šiandien veikiausiai nebebūtų ir Ukrainos valstybės, jeigu neatsirastų žmonių, kurie tiesiogiai įsipareigoję gyvenimu laisvėje.

Dezinformacijos, propagandos, algoritmų ir kitų proto klaidinimo bei kontrolės būdų tikslas yra ne tik įtikinti melu ar supainioti, t. y. atimti įrankius skirti tiesą nuo netiesos. Veikiau jų tikslas – suteikti mandatą amoraliam žmogaus impulsui: nepriimti kito, nesusitaikyti su sunkiomis tiesomis, vietoje nuosaikumo kurstyti radikalumą ar legitimizuoti smurtą. Nihilistiniu Rusijos režimą galima vadinti dėl to, kad čia maksimaliai suspenduota pagarba tiesai, o stipraus žmogaus savybė – gebėjimas jos nepripažinti, atvirai atmesti.

Moralinis įsipareigojimas tiesai reiškia ne tik tai, kad patys turime spręsti, bet ir prisiimti klaidas – kai nepakankamai įvertiname informaciją ar kai padarome klaidingas išvadas. Yra tokia išmanaus automobilio dilema. Išmanusis įrenginys gali daug tiksliau apskaičiuoti rizikas: kilus pavojingai eismo situacijai, jis gali apskaičiuoti galimas rizikas ir jų pasekmes. Tačiau tokio automobilio vis dar nėra, nes pamatiniu lygmeniu mes turime užprogramuoti principą: ar esant susidūrimo situacijai, nukreipti automobilį į gyvūną ir taip išvengti žmogiškos aukos? O kas, jeigu susidūrimo išvengti nepavyks, ir reikės rinktis tarp senolio ir jaunuolio? O jei tarp vaiko ir mokslininko, kuris po savaitės išras vaistus nuo mirtinos ligos? Paprastai tokioje ekstremalioje situacijoje, neįsiterpus algoritmui, jos baigtį nulems daugiausia atsitiktinumas. Atsitiktinumas yra žmogiškosios būklės dalis. Neretai jis į pasaulį įneša kažką naujo, o kartu verčia prisitaikyti prie įvykių, kurių negalime visiškai kontroliuoti. Pripažinti, jog negalime visko sukontroliuoti, lygu pripažinimui, kad pasaulyje egzistuoja laisvė, o žmogaus proto ir moralinė galia – mūsų būdas prisitaikyti prie pasaulio, o ne mėginti jį pertvarkyti pagal idealią, jam primetamą struktūrą. Nelaimė yra galima atsitiktinumo pasekmė. Tačiau nemaža dalis atradimų taip pat turi nežinojimo ir atitinkamai atvirumo netikėtumui elementą. Ir vėlgi grįžtame prie etinio žmonių tarpusavio santykio: svarbus tampa atvirumas ir netgi gebėjimas prisiimti atsakomybę, kuri leidžia susitelkti bendram reikalui.

Butlerio perspėjimas apie tai, kad mus pavergs dirbtinis protas, išsipildys tuo atveju, jeigu jį, kaip ir politinę tikrovę, redukuosime tik į gebėjimą produkuoti ir skleisti žinojimą. Dabar esame istorijos etape, kai analizės spartos ir apimties gebėjimais mes jau esame aplenkti. Tačiau tai moralinio sprendimo galia mus atskiria nuo dirbtinio proto: mašina neturi tiek nenuspėjamumo, jai istorijos negali kelti pasididžiavimo, prasmingo gyvenimo trapumas versti kovoti netgi rizikuojant gyvybe, o faktai – sukelti atsakomybės ir pareigos jausmo.

Laisvei reikia moralinės žmogaus gebos – pirmiausia patiems spręsti ir prisiimti atsakomybę už aplinkinį pasaulį. Tačiau kartu būtent laisvės erdvė, kuri egzistuoja teisinėje, demokratinėje valstybėje, užtikrina pagarbą žmogaus orumui ir savaime pagrįstas pasitikėjimu žmogaus gebėjimu pačiam spręsti, veikti ir atitinkamai valdyti. Tokia, moralinė, yra demokratinės santvarkos ir  visuomenės prasmė.

Literatūros ir šaltinių sąrašas:

[1] https://images-na.ssl-images-amazon.com/images/S/compressed.photo.goodreads.com/books/1725970397i/28103397.jpg

[2] Butler, S. Erewhon. Adamant Media Corporation, 2000.

[3] Descartes, R. Samprotavimai apie metodą. Vilnius: Jonas ir Jokūbas, 2017.

[4] Tocqueville, A de. Apie demokratiją Amerikoje. Vilnius: Amžius, 1996, p. 467.

[5] Descartes. Samprotavimai apie metodą, p. 119.

[6] Sąsają tarp piliečių įsitraukimo į politiką ir tironijos modernumo sąlygomis nuosekliai ir metodiškai aprašė, be abejo, Tocqueville’is.  Tocqueville. Apie demokratiją Amerikoje, p. 772, 774–775.

[7] Arendt, H. Totalitarizmo ištakos. Vilnius: Tyto Alba, 2022, p. 455.

[8] Pomerantsev, P. Nothing is True and Everything is Possible: : The Surreal Heart of the New Russia. PublicAffairs, 2014.

[9] Snyder, T. Kelias į nelaisvę: Rusija, Europa, Amerika. Vilnius: Hubris, 2024, p. 316.

[10] Harvardo universiteto mokslininkai, atlikę tyrimus JAV, taip pat rodo, kad vienatvę jaučia vis jaunesnio amžiaus žmonės, Batanova, M., Weissbourd, R., McIntyre, J. Loneliness in America: Just the Tip of the Iceberg?: https://static1.squarespace.com/static/5b7c56e255b02c683659fe43/t/67001295042a0f327c6e6fab/1728058005340/Loneliness_+Brief+Report+2024_October_FINAL.pdf.

[11] Patočka, J. Eretiškos esė apie istorijos filosofiją. Vilnius: Phi Knygos, 2021, p. 82.  

[12] Arendt. Totalitarizmo ištakos, p. 322.

The post Dr. Simona Merkinaitė. Nuo abejojančio žmogaus iki protaujančios mašinos: žmogaus laisvės ir demokratijos perspektyvos post-apšvietos epochoje appeared first on ALF.

• Kvietimas nacionalinėms NVO, vykdančioms advokaciją lygiateisiškumo ir (ar) bet kurių ES vertybių užtikrinimo klausimais
• Kvietimas NVO, vykdančioms advokaciją migracijos klausimais
• Tęstinis kvietimas teikti paraiškas dvišalio bendradarbiavimo projektams finansuoti.

„Šie kvietimai suteikia galimybę stiprinti NVO advokacinį vaidmenį demokratiniuose procesuose – finansuoti organizacijų projektus, kurie gina žmogaus teises, prisideda prie ES vertybių įgyvendinimo ir įtraukia vietos lygmeniu veikiančias regionines NVO“, – sako programos vadovė Jurgita Poškevičiūtė.

Finansavimas apims konkursą 12 nacionalinių advokacijos ir žmogaus teisių NVO projektų, paramą 3 bendriems Lietuvos, Latvijos ir Lenkijos NVO projektams migracijos srityje bei 20 dvišalių bendradarbiavimo projektų su ES šalių organizacijomis, skatinančių patirties mainus ir bendras iniciatyvas.

Daugiau informacijos apie programą ir kvietimus teikti paraiškas rasite https://olf.lt/verta-2etapas ir el. paštu projektai@olf.lt

2026 m. sausio 21 d. nevyriausybines organizacijas kviesime į nuotolinį informacinį seminarą, kuriame pristatysime kvietimus. Išsamesnė informacija – netrukus.

Programą finansuoja Europos Sąjunga. Tačiau išreiškiamas požiūris ar nuomonė yra tik autoriaus (-ių) ir nebūtinai atspindi Europos Sąjungos ar Europos švietimo ir kultūros vykdomosios įstaigos (EACEA) požiūrį ar nuomonę. Nei Europos Sąjunga, nei EACEA negali būti laikoma už juos atsakinga.

The post Skelbiami trys nauji programos „VERTA!“ kvietimai NVO appeared first on ALF.

Dalyvavimas NVO lyderių akademijoje suteiks galimybę organizacijų komandoms sustiprinti strateginio planavimo, finansinio raštingumo, advokacijos ir komunikacijos, bendruomenės telkimo įgūdžius bei pagilinti supratimą apie Europos Sąjungos vertybes. Sėkmingai pabaigusios NVO lyderių akademiją, organizacijos bus kviečiamos teikti paraiškas ir pretenduoti į finansavimą savo projektams. Antroji NVO lyderių akademijos grupė studijas pradės 2025 m. sausio mėnesį ir mokysis iki 2026 m. birželio.

Skelbiame atrinktų organizacijų sąrašą:

Taip pat dalinamės organizacijų rezerviniu sąrašu:

Daugiau programos VERTA! kvietimų skirtų nevyriausybinėms organizacijoms ieškokite: olf.lt/verta-2etapas

Kilus klausimams – kreipkitės el. paštu: projektai@olf.lt.

#NVO #lyderiai #VERTA #remiaALF #CERV finansuoja Europos Sąjunga

The post 20 nevyriausybinių organizacijų kviečiamos dalyvauti NVO lyderių akademijoje appeared first on ALF.

Galvoti apie šį rašinį pradėjau žingsniuodamas vieškeliu į artimiausią autobuso stotelę. Kai Donatas pakvietė parašyti gyvenimo regionuose tema, dienas leidau sodyboje Rokiškio rajone. Prireikė nuvykti į Šiaulius, o automobilį buvau palikęs pas meistrus. Vienintelis lygties sprendinys, kaip iš taško A atsidurti taške B, buvo toks: žingsniuoti iki Jūžintų miestelio, sėsti į rajoninį autobusą, luktelti valandą Rokiškyje autobuso į Panevėžį. Po kurio laiko iš jo traukiniu nusigauti į Šiaulius.

Šešta ryto, išeinu iš namų, ne visą valandą žingsniuoju dulksnos drėkinamu vieškeliu. Prieš metus panaikintas šiuo keliu kursavęs kasdienis autobusas Rokiškis–Vilnius, daugeliui bažnytkaimio ir apylinkių kaimų gyventojų buvęs patogiu susisiekimu su Utena ir Vilniumi, o iš ten – su kitais miestais. Ryte išvykus, vakarop buvo galima sugrįžti atgal. Autobusas užsukdavo ir į Santariškes, o tai ypač aktualu keliolikai onkologine liga sergančių jūžintiškių. Panaikintą maršrutą autobusų parkas argumentavo mažu keleivių skaičiumi ir prasta vieškelio būkle, ypač žiemą, kai dešimties kilometrų ruožas pasidengia ledu, yra neįmanomas greideriuoti. O kelio asfaltavimo klausimas vietos žmonėms per dešimtmetį tapo skausminga opa. Buvo rengtas ne vienas asfaltavimo projektas, smaigstyti raudonai nudažyti kuoliukai pakelėse, pradėti parengiamieji asfaltavimui darbai, tačiau dėl vienokių ar kitokių priežasčių iki galo to neįgyvendinus, viltys vis sužlugdavo. Kadangi šiuo rajoniniu keliu dabar nustojo važiuoti tarpmiestinis autobusas, kelio kategorija pasikeitė, tad vilčių apie asfalto dangą dauguma nebeturi. Tam reikėtų sugrąžinti kasdienį tarpmiestinį reisą, bet Autobusų parkas savo transporto duobėtame kelyje gadinti nenori – neapsimoka.

Artėju prie stotelės. Iš šalutinių kelių prisijungia kiti žingsniuojantieji. Matau pasipuošusius, į miestą susiruošusius žmones. Linktelime vienas kitam, pradedame šnekučiuotis. Pokalbių temos būtent tokios. Vietinių balsuose girdžiu tiek nusivylimą, krislą pykčio, tiek ramų susitaikymą.

Esu atvykstantis ir išvykstantis vietinis, tad aplinkos pasikeitimus labiausiai vertinu pagal savo gamtinio ar socialinio kraštovaizdžio estetinį kriterijų: uždarė mokyklą? Gaila, dabar toks pastatas liks tūnoti, nebebus žaidžiančių vaikų sporto aikštėje. Iškirto prie kelio šimtmetį augusią uosių alėją? Pasigesiu jų šlamėjimo, vėsinančio šešėlio. Pamenu, kai kieme sustojo automobilis ir išlipusi mergina pakvietė pasirašyti sąraše dėl žvyrkelio asfaltavimo, suabejojau, ar tikrai noriu atsisakyti fotogeniškos, archajiškos vieškelio romantikos, to akmenėlių jausmo po kojomis?

Vietos žmonėms šie pokyčiai yra apie juos, jų orią būtį ir kasdienio gyvenimo kokybę. Nukirstas medis – tai pirmiausia ne vaizdinis pokytis, o prisiminimai, kasdienio kraštovaizdžio dalis, įaugusi į vietos tapatybę. Todėl suprantama, kad bet kokie pasikeitimai yra skaudžiai pergyvenami. Skaudžiausi jie tada, kai sprendimai ateina iš išorės, atliekami neįsiklausius.

Keliaudamas po Lietuvą regiu, kad ši aprašyta mano krašto aktualija sutinkama daugmaž visur. Opiausios problemos – švietimas, sveikatos paslaugų prieinamumas, susisiekimas. Kitaip tariant, sujungiamos mokyklos, uždarant mažiausias, panaikinamos paslaugos ambulatorijose, poliklinikose, ligoninėse, retėjantis viešojo transporto tinklas.

Jei žvelgtume į valstybę, kaip žmogaus organizmą, pastaraisiais dešimtmečiais dėmesį skiriame arterijų būklei – didmiesčiams ir miestams, judėjimui tarp jų. Esame pasiekę pavydėtiną gyvenimo, paslaugų kokybę didmiesčiuose. Kitos stambios kraujagyslės taip pat prižiūrimos – tiesiami nauji keliai, statomos logistikos bazės, skatinamos laisvosios ekonomikos zonos rajonuose. Venomis cirkuliuoja krovininis transportas ir miestiečiai, be nusiskundimų pasiekiantys savo savaitgalio sodybas. Šią alegoriją išgirdau vieno miestelio bendruomenės susitikime su rajono savivaldybės atstovais. Anot pasisakiusio vyro, smulkiosios kraujagyslės, kapiliarai palikti likimo valiai. Krauju neaprūpinami galūnių nervai apmiršta, aptirpsta, įsivyrauja nejautra. Tai, ko nejaučiame, kas nebeskauda, mažiau ir rūpi.

Kraujotakos ligos – dažniausia mirties priežastis Lietuvoje.

Prisimenu Salako mokyklos uždarymo pradžią. Tąkart vietos žiniasklaidoje sušmėžavusios antraštės apie naikinamą nežinomo miestelio mokyklą ir atsainiai gūžtelėjus pečiais, šią dramą patyriau iš vidaus – nuvykau į rajono savivaldybės atstovų susitikimą su mokyklos bendruomene. Viskas prasidėjo nuo paprasto atsitiktinumo – mokyklos pedagogai, pildydami paraišką naujam projektui, iš savivaldybės darbuotojų sužinojo, kad mokykla bus uždaroma, todėl į naujus projektus veltis neverta. Sunerimę mokytojai kreipėsi į rajono valdžią ir išties – netrukus buvo pakviesti susitikti.

Į nedidelę aktų salę susirinko mokyklos bendruomenė, moksleivių tėvai, kitų Salako organizacijų ir rajono savivaldybės atstovai.

„Šiandien kviečiu kalbėti ne apie šios mokyklos ateitį, bet apie viso miestelio ir bendruomenės likimą“, – susitikimą pradėjo mokyklos vadovas Leonas Sadauskas.

Biurokratai ant stalų klojo puslapius su lentelėmis ir skaičiais, akis nudelbę Švietimo skyriaus darbuotojai vis kažką jose bandė įžvelgti, užsirašinėdavo. Jų klausė pasimetę tėvai ir netrukus darbo neteksiantys pedagogai. Vicemeras kalbėjo tiesiai šviesiai – mokyklos išlaikymo sąnaudos yra per didelės, trūksta mokinių, tad kitos išeities nėra. Nors išeitis buvo – mokyklą su 56-iais moksleiviais išgelbėti galėjo savivaldybė. Tai buvo aišku ir mokyklos administracijai, ir tėvams. Kadangi buvo sujungiama ir netoliese esanti Dūkšto pagrindinė mokykla, dalis moksleivių galėjo būti nukreipti į Salaką ir taip būtų papildę bent jau tuos keturis trūkstamus mokinius. Susirinkusiųjų nuomone, galima buvo ir savivaldybei kompensuoti jungtinių klasių komplektus. Tai per metus kainuotų viso labo apie trisdešimt tūkstančių eurų. Trisdešimt tūkstančių, kurie būtų išlaikę darbo vietas pedagogams ir personalui. Jau nekalbant apie kūrybingus sprendimus, tarkim, pritraukiant moksleivius ar šeimas su vaikais iš kitur. Salako mokykla skaičiavo šimtas šešioliktus metus, joje dirbo pedagogai, patys baigę šią mokyklą. Po studijų Vilniuje jie sugrįžo į savo gimtąjį miestelį mokyti jaunuosius bendruomenės narius. Kaip mokytoja Dalia sakė: „Juk šie vaikai atstovaus mūsų kraštui. Kaip galime juos lavinti taupydami?“

Nepaisant nuogąstavimų, pagrindinės klasės buvo panaikintos. Neapsimoka. Keli mokytojai neteko darbo. Salako bibliotekos darbuotoja paklausė: „O kas bendruomenei bus geriau dėl sutaupytų lėšų?” Atsakymo nežinojo niekas, o pareigingi biurokratai ramino, kad mokykla nebus uždaryta, nes liks veikti pradinės klasės.

Už kelių mėnesių, likus vos trims dienoms iki Rugsėjo 1-osios šventės, man vėl skambina Faustina. Šešių vaikų mama, kurios šeimos gyvenimą dokumentuoju jau keletą metų. Telefonu man ji pasakoja literatūrinį siužetą – paskutinėmis vasaros dienomis, eidama maudytis su vaikais, prie ežero sutiko verkiančią klasės mokytoją. Ji ir pasidalijo žinia, kad bus naikinamos ir pradinės klasės, nors, prieš išeinant vasaros atostogų, jų komplektai buvo patvirtinti. Vaikų, tėvų pasimetimas – visi pasiruošę poryt eiti į mokyklą, pradėti naujus mokslo metus. Tačiau seniūnija teigia gavusi iš ministerijos nurodymą, ministerija sako, kad pati savivaldybė nepakankamai padarė ir neinformavo mokyklos anksčiau. Visi teisūs, tad niekas į mokyklos uždarymą neatvažiavo. Tėvai ir vaikai turėjo paskubomis ieškoti, kur tęsti mokslus. Salakas – toli nutolęs miestelis nuo rajono centro Zarasų. Pradinukai iš Salako apylinkių šiandien važiuoja daugiau nei valandą į naują mokyklą mieste.

Viso to pasekmė Salakui – panaikinti keli būreliai, aptuštėjęs renovuotas užimtumo centras, išsikrausčiusios dvi šeimos, sumenkę ar panaikintos kitos kultūros organizacijos, tiesiogiai priklausiusios nuo tų penkiasdešimt šešių mokyklos vaikų.

Viena moksleivių mama mokyklos uždarymo susibūrimo metu lyg nejučia prasitarė, kad šiandien labiausia reikia bijoti gerai savo darbą atliekančių biurokratų, kur kiekviena grandis atlieka proceso dalį, bet nemato bendro vaizdo, problemos esmės. Neaišku, kas turėjo inicijuoti diskusiją, burti bendruomenę sprendimų paieškai.

Nuolatos keliauju po mūsų regionus, fotografuoju žmones. Kaskart fotografiją lydi pokalbis. Regiu nepaprastai gražią šalį, girdžiu tikrus, gyvybingus piliečius, kuriems rūpi. Jaučiu ir įtampą, kylančią iš kintančios gyvenimo tvarkos, kai iš primestos priverstinės sovietų režimo gyvensenos (kolūkiai, vienkiemių, kaimų melioracija, miestelių augimas) išsilaisvinama, ieškoma naujų būdų ir formatų būti.

Ypač tai jaučiama periferijoje, kurią pastaruosius tris dešimtmečius apleido jauni žmonės, ieškoję galimybių didmiestyje, išvykę studijuoti ir ten pasilikę. Mieste egzistuoja puikiai nukaltos įsiprasminimo schemos – renginiai, galerijos, žiniasklaida. Viskas, kas gali tau suteikti įsiprasminimo jausmą, norimą įvaizdį. Sakinio pabaigoje čia turėtų būti žvaigždutės simbolis, nes čia ir yra papildomų sąlygų.

Prof. Egidijus Aleksandravičius pastebi, kad mumyse dar gajus „Mažosios Maskvos“ reiškinys – jei tu ne ten, tavo gyvenimas nieko vertas.

Aludaris, kraštotyrininkas Simonas Gutautas mano ištartą periferijos frazę čia pat pataisytų: „Miestas niekuomet mūsų krašte nebuvo centras. Miestą lietuvis matė kaip varžantį jo laisvę. Miestan traukė tik nesugebantys išsilaikyti kaimo žmonės, bežemiai, neturintys savo ūkio.“

Maži miesteliai, didesni kaimai pergyvena virsmus. Neturime toliaregės regionų politikos arba ji neefektyvi – nėra vizijos, ką daryti su tuštėjančiomis mažomis gyvenvietėmis, kaip užtikrinti orią būtį, paslaugų prieinamumą juose likusiesiems, kaip į juos pritraukti aukštos kvalifikacijos profesionalų, jaunų šeimų. Ši nežinia prisideda prie jų spartesnio nykimo, nes mažai kas sies savo ateitį su nuolat lydimu neužtikrintumo jausmu.

Kiekviena savivaldybė ieško savų būdų, kaip užtikrinti šią gerovę – siūlo finansines paskatas gyventi atsikraustantiems aukštos kvalifikacijos darbuotojams, vietos veiklos grupės kuruoja europines paramos programas, rengia mokymus, kaip jomis naudotis. Stengiamasi prisitraukti didelio kapitalo įmones, tikintis, kad siūlomos teritorijos bus patrauklios naujos gamyklos statybai.

Regis labiausiai regionų politikos trūkumą šiandien sprendžia natūralūs veiksniai – gyvenimas gamtos apsuptyje ir pingančios negyvenamos sodybos atrodo patraukli alternatyva nuotolinį darbą dirbančiam, dažnai perdegusiam miesto žmogui. Galėčiau išvardyti bent penkis socialinių tinklų nuomonės formuotojus, pastaraisiais metais išsikrausčiusius iš miesto ir atradusius gyvenimą vienkiemyje, tapusius savo vietos ambasadoriais.

Ir čia neišsiversime be Krzysztofo Czyżewskio pasiūlyto termino „trenktatikiai“. Taip jis vadina atradusiuosius savą vietą ir tikinčiuosius, kad gyvenimas už metropoliteno nėra pasmerktas nuobodžiai kasdienybei, atvirkščiai – tai galimybių dirva.

Daugeliui skaitytojų gerai pažįstamas K. Czyżewskis, ryškus lenkų intelektualas, rašytojas, palikęs Varšuvą ir su šeima išsikraustęs į tolimą Seinų miestelį, Krasnogrūdoje savomis lėšomis atgaivinęs Czesławo Miloszo šeimai priklausiusį dvarą, įkūręs ten įtakingą Paribio fondą. Savajam Mažojo Pasaulio centre jau dešimtmetį mezga socialinį audinį – buria vietinius žmones įvairioms kultūrinėms veikloms, ugdo Seinų krašto jaunimą, kuriuo stebisi Niujorko salonai. Nuolatiniai Krasnogrūdos svečiai geidžiamiausi Lenkijos ir pasaulio intelektualai.

Provincialas K. Czyzewskiui yra ne kažkur už didmiesčio gyvenantis žmogus, o tas, kuriam jo gyvenamoji vieta kelia nepilnavertiškumo kompleksą. Mėgindamas jį išsigydyti, jis ieško savojo centro kur nors kitur, nei jam lemta gyventi. Problema ta, kad jis nemyli savos vietos, gėdijasi jos, išstumia ją į slaptumo sritį (net ir tuo atveju, jei nutaiso išsilaisvinusio pasaulio piliečio veidą). Anot K. Czyzewskio, pasaulis, kuris provincialą sukūrė, arba jis sutiko jame gyventi, atima vietą, kurioje jis gyvena, jis jai nėra įsipareigojęs.

Prieš šiek tiek daugiau nei dešimtmetį du draugai Guoda ir Šarūnas išlipo iš traukinio Švenčionėlių geležinkelio stotyje. Bičiulius patraukė pirmiausia XIX a. plytiniai pastatai greta pirmojo Lietuvos geležinkelio, taip pat ir minimali distancija tarp miesto ir gamtos – čia pat, už geležinkelio bėgių, tekanti Žeimena ir prasidedantis Labanoro regioninis parkas. Tuo metu aš buvau persikėlęs gyventi į Visaginą ir dažnai užsukdavau pas bičiulius, regėjau, kaip ši spontaniška idėja, kurią lydėjo stipri galimybės nuojauta, virto tuo Mažuoju pasaulio centru. Auganti Švenčionėlių „Miško uosto“ bendruomenė – ryškiausias tokios natūralios teigiamos kaitos pavyzdys. Jauni žmonės, įžvelgę galimybę, pamažu subūrė didelę bendruomenę, perkėlę darbus, reikšmingai pakeitė nedidelio miestelio likimą – apgyvendinti apleisti pastatai, įkurtos įstaigos, darbo vietos, poilsio erdvė, sena lentpjūvė tapo aktyvia kultūrinių renginių vieta. O svarbiausia – į savo veiklas įtraukė ir senbuvius.

Tokias ar mažesnes bendruomenes galima sutikti išsibarsčiusias pamaryje, Anykščiuose, Antazavėje, Antalieptėje, Salake, Musteikoje, Krokšlyje ir, tikiu, daugiau kur. Šie trenktatikiai keičia vietos likimą, įkrauna naują impulsą jai. Keliaudamas po Lietuvą sutinku ir tiesiog į regioną persikėlusių naujakurių, jaunų šeimų. Mano paties prieš kelerius metus susigrąžinta senelių ir prosenelių sodyba tapo mano centru, iš kurio nesinori vykti miesto link.

Kelerius metus tvarkantis dešimtmetį negyventą namą, kuriame, dar būdamas vaikas, leidau vasaras, kol šis buvo parduotas, užsuka nemažai draugų ir bičiulių. Šiandien taip pat džiaugiuosi augančia bendruomene – draugai įsigijo tris sodybas greta ir mūsų buvimas čia tikrai pagyvino vietą, susisaistė gyvybingais ryšiais.

Ramūnas Čičelis savo knygoje „Paribiai ir centrai“ atmeta gyvenimo mieste ir regione lyginimo galimybę, argumentuodamas tuo, kad šis palyginimas negali turėti jokio loginio pagrindo. Kiekvienas renkasi ten, kur jam geriau.

„Turbūt vienintelė sveika pozicija, nedvelkianti jokiu kompleksu, yra mąslaus ir tikrovę nuolat vertinančio žmogaus, o ne užsidariusio ir sukalkėjusio. Tik tada aiškėja, kad savo kieme medžius auginantis ir puoselėjantis žmogus yra daug stipresnis, sveikesnis ir dažnai gilesnis už vaikštančiuosius betono plokštėmis. Provincijos žmogui jo buvimo vieta iki šiol yra centras, atskaitos taškas, pagal kurį žvelgiama į visa, kas tik atsiduria akiratyje. Decentruotam megapolio žmogui šiandien lieka tik atsitiktinumai, vidinis chaosas ir didžiulis nesaugumas, diktuojantis daugelį mūsų laikų civilizacinių sutrikimų. Tie, kas mažo miestelio žmonėms šaukia „laikykitės ten!“, iš tiesų neturi jokio „Čia“ – jų didmiestis jiems nėra vieta ir centras, tai – tik erdvė, kurią tuoj pat galima keisti, todėl būti už ją atsakingam yra kažkaip senamadiška. Tik mažo miesto žmogus dar gali pasakyti, kad yra „čia“, nes fiziškai, mąstymu ir jausmais yra susisaistęs su savo vieta, kuri įpareigoja ir teikia prasmės“, – svarsto R. Čičelis.

The post Artūras Morozovas. Arterijos, kapiliarai ir trenktatikiai appeared first on ALF.

Dalyvavimas NVO lyderių akademijoje suteiks galimybę organizacijų komandoms sustiprinti strateginio planavimo, finansinio raštingumo, advokacijos ir komunikacijos, bendruomenės telkimo įgūdžius bei pagilinti supratimą apie Europos Sąjungos vertybes. Sėkmingai pabaigusios NVO lyderių akademiją, organizacijos bus kviečiamos teikti paraiškas ir pretenduoti į finansavimą savo projektams. Gebėjimų stiprinimo programų vadovė Živilė Kubilienė pastebi, kad NVO lyderių akademija organizacijoms padeda siekti reikšmingo pokyčio savo veikloje, o sustiprėjusios organizacijos augina nevyriausybinį sektorių savo regione. Pirmoji NVO lyderių akademijos grupė studijas pradės 2025 m. spalio mėnesį ir mokysis iki 2026 m. balandžio.

Skelbiame atrinktų organizacijų sąrašą:

Taip pat dalinamės organizacijų rezerviniu sąrašu:

Primename, kad atranka į antrąją NVO lyderių akademijos grupę vis dar tęsiasi – anketų laukiame iki lapkričio 18 d. Visa informacija: olf.lt/verta-2etapas

Kilus klausimams – kreipkitės el. paštu: projektai@olf.lt.

#NVO #lyderiai #VERTA #remiaALF #CERV finansuojama Europos Sąjungos

The post 21 nevyriausybinė organizacija kviečiama dalyvauti NVO lyderių akademijoje appeared first on ALF.