Lietuvoje vis daugiau kalbame apie visuotinę gynybą. Diskutuojame apie visuotinį šaukimą, slėptuves, civilinę saugą ir pasirengimą krizėms. Visa tai būtina. Tačiau ar pakankamai kalbame apie tai, kas paskatintų pačius žmones prisidėti prie savo valstybės gynybos? Ar kiekvienas jaučiasi šios valstybės dalimi? Ar žino, ką gali padaryti dėl jos saugumo?

Man atrodo, kad čia slypi vienas svarbiausių visuotinės gynybos iššūkių Lietuvoje. Galime parengti puikias strategijas, sustiprinti kariuomenę ir kurti civilinės saugos infrastruktūrą. Tačiau to nepakaks, jei žmonės ir organizacijos nesupras savo vaidmens, nepasitikės vieni kitais ir nemokės veikti kartu.

Suomijos pamoka – kiekvienas žino, kaip prisidėti

Iniciatyvos „Visuotinė gynyba“ kvietimu kartu su įvairių sričių atstovais dalyvavau dviejų dienų mokymuose Suomijoje. Susipažinome su šios šalies visapusio saugumo modeliu ir jo praktiniu įgyvendinimu.

Labiausiai įstrigo bendras žmonių supratimas, kad jie turi ką ginti ir praktiškai žino, kaip prie to prisidėti.
2025 metų apklausos duomenimis, 80 proc. Suomijos gyventojų teigė, kad užpuolimo atveju būtų pasirengę prisidėti prie šalies gynybos pagal savo gebėjimus ir žinias. Šis pasiryžimas apima daugybę skirtingų vaidmenų – nuo ginkluotos gynybos iki pagalbos bendruomenei ar svarbiausių paslaugų užtikrinimo.

Suomijoje pasirengimas gynybai turi gilias istorines šaknis. Tačiau šalis nuosekliai stiprina ir praktinį pasirengimą. Jos visapusio saugumo modelis (angl. comprehensive security) grindžiamas valstybės institucijų, verslo, nevyriausybinių organizacijų, bendruomenių ir gyventojų bendradarbiavimu.

Per mokymus skirtingų institucijų atstovai šį modelį pristatė tuo pačiu deimanto simboliu, kurio centre – žmogus. Buvo įdomu matyti, kaip nuosekliai skirtingi sektoriai supranta bendrą strategiją ir savo atsakomybes.

Suomijoje yra daugiau kaip 50 tūkstančių civilinės saugos slėptuvių. Nuo 1961 metų rengiami nacionalinės gynybos kursai suburia valstybės, verslo ir kitų sektorių vadovus. Dalyviai mokosi veikti kartu ir užmezga ryšius, kurie gali būti svarbūs krizės metu.

Krizės metu neužtenka turėti planą. Reikia žinoti, kam paskambinti, nuo ko priklauso tavo organizacijos veikla ir kokių veiksmų iš tavęs tikimasi.

Ar valstybė pasitiki savo piliečiais?

Šią Suomijos patirtį pirmiausia sieju su pasitikėjimu Lietuvoje. Dažnai kalbame apie tai, kad piliečiai turi pasitikėti valstybe. Tačiau ar valstybė pakankamai pasitiki savo piliečiais? Ar institucijos mato nevyriausybines organizacijas, bendruomenes, profesines sąjungas, verslą ir akademinę bendruomenę kaip lygiaverčius partnerius?

Ekspertinės žinios yra pasklidusios visoje visuomenėje, ne tik ministerijose. Rengiant pasirengimo planus svarbu įvairias visuomenės grupes įtraukti nuo pat pradžių, kol dar galima kartu apsispręsti, kokių sprendimų reikia.

Bendrakūra leidžia kartu įvardyti problemas, ieškoti sprendimų ir pasidalyti atsakomybėmis. Dalyvaudami žmonės geriau supranta vieni kitų vaidmenis, labiau pasitiki bendrais sprendimais ir jaučiasi atsakingi už jų įgyvendinimą.

Be to, vienos organizacijos pasirengimas mažai padės, jei jos planai nederės su savivaldybės ar svarbiausių paslaugų – elektros, vandens, interneto ryšio – tiekėjų planais. Todėl bendradarbiauti turime išmokti dar iki krizės.

Kad norėtume ginti laisvę, turime ją patirti

Visuomenės atsparumas priklauso ir nuo to, kaip žmonės jaučiasi savo valstybėje kasdien. Ar skurde gyvenantis arba diskriminaciją patiriantis žmogus jaučiasi visaverte valstybės dalimi? Ar jaunas žmogus jaučia, kad jo balsas svarbus? Ar kiekvienas gali laisvai melstis, mylėti, gyventi pagal savo įsitikinimus ir tikėtis teisingo elgesio?

Šie klausimai tiesiogiai susiję su visuomenės sanglauda ir mūsų motyvacija ginti tai, kas brangu – savo laisvę. Investuodami į demokratinę kultūrą, socialinį teisingumą, jaunimo gerovę ir psichologinę sveikatą stipriname ir visuomenės atsparumą. Atviros Lietuvos fondo darbe su NVO, bendruomenėmis ir jaunimu matome, kaip svarbu, kad demokratinės vertybės būtų suprantamos ir patiriamos kasdieniame gyvenime.

Mūsų šešis mėnesius trunkančioje Demokratinės kultūros mokykloje viena dalyvė turėjo pasirinkti svarbiausią vertybę. Iš pradžių ji įvardijo ekonominę gerovę. Tačiau diskutuodama su kitais suprato, kad jai pamatinė vertybė yra laisvė. Man šis pavyzdys svarbus, nes suvokimas, ką mums reiškia laisvė, stiprina norą ją saugoti. Kai žmogus pats atranda savo santykį su demokratinėmis vertybėmis, jos tampa asmeniškai reikšmingos.

Jei norime visuomenės, pasirengusios ginti laisvę, turime kurti visuomenę, kurioje žmonės jaučiasi laisvi, gerbiami ir reikalingi.

Visuotinis šaukimas svarbus, bet vien jo nepakaks

Palaikome visuotinio šaukimo būtinybę. Jis gali sustiprinti kariuomenės rezervą ir parengti daugiau žmonių ginkluotai gynybai. Tačiau vien šaukimas neužtikrins visuotinės gynybos. Lieka civilinės saugos, organizacijų veiklos tęstinumo, socialinės atskirties ir pasitikėjimo klausimai. Jiems spręsti reikalingos skirtingos priemonės ir platesnis visuomenės įsitraukimas.

Visuotinė gynyba turėtų suteikti galimybę kiekvienam prisidėti pagal savo gebėjimus. Senjoras, žmogus su negalia, jaunimo organizacija ar vietos bendruomenė taip pat gali atlikti svarbų vaidmenį. Turime padėti jiems tą vaidmenį atrasti.

Trys namų darbai Lietuvai

Po Suomijos mokymų noriu pasiūlyti tris konkrečius veiksmus. Pirmasis – valstybės institucijoms. Kurkite pasirengimo sprendimus kartu. Nuo pat pradžių įtraukite verslą, bendruomenes, profesines sąjungas, NVO ir akademinę bendruomenę. Pasitikėjimas auga, kai žmonės dalyvauja ir dalijasi atsakomybe.

Antrasis – kiekvienai organizacijai. Įtraukite pilietinį pasirengimą į savo strategiją. Aptarkite, kaip veiktumėte krizės metu, kaip pasirūpintumėte darbuotojais ir kuo galėtumėte būti naudingi kitiems. Vienas praktinių žingsnių – prisijungti prie Visuotinės gynybos chartijos.

Trečiasis – pilietinei visuomenei, taip pat ir mums, Atviros Lietuvos fondui. Pradėkime nuo savęs. Įsipareigojame pilietinį pasirengimą įtraukti į savo strateginį planą. Atsparumo temas integruosime į NVO, bendruomenėms ir jaunimui skirtas programas. Stiprinsime darbuotojų gebėjimus ir telksime kitus.
Suomijos patirtis parodė, kaip svarbu, kad kiekvienas žmogus ir organizacija žinotų, kuo gali prisidėti prie bendro saugumo.

Lietuvos visuotinės gynybos stiprybę turėtume matuoti pagal daugelį dalykų: parengtų karių skaičių, slėptuves, institucijų pasirengimą. Tačiau lygiai taip pat svarbu, kiek žmonių jaučiasi reikalingi, pasitiki vieni kitais ir žino, ką gali padaryti dėl savo valstybės.

The post Sandra Adomavičiūtė. Valstybę gina tie, kurie jaučiasi jos dalimi appeared first on ALF.

📢 Atviros Lietuvos fondas kartu su beveik 600 organizacijų iš visos Europos kreipiasi į ES valstybių vadovus, ragindamas nemažinti „AgoraEU“ finansavimo ir užtikrinti bent Europos Komisijos siūlomą 8,58 mlrd. eurų biudžetą.

Dalinamės kreipimusi į Lietuvos Respublikos prezidentą Gitaną Nausėdą:

KVIEČIAME NEPRITARTI SIŪLYMUI ES ILGALAIKIAME BIUDŽETE 30 PROC. MAŽINTI „AGORAEU“ FINANSAVIMĄ 

Jūsų Ekscelencija, 

Kreipiamės į Jus, atstovaudamos Lietuvos pilietinės visuomenės organizacijas, bei prašydamos Jūsų palaikymo siekiant užtikrinti stiprų ir ambicingą „AgoraEU“ programos finansavimą būsimajame Europos Sąjungos (ES) ilgalaikiame biudžete. Ypač didelį susirūpinimą kelia ES Taryboje svarstomi siūlymai mažinti šios programos finansavimą. 2026 m. spalio 10 d. ES Tarybai pirmininkaujančios Airijos pristatytame antrajame būsimojo ES daugiamečio biudžeto derybiniame dokumente programai „AgoraEU“ numatytą finansavimą siūloma sumažinti 30 proc. (apie 2,3 mlrd. eurų), palyginti su pirminiu Europos Komisijos (EK) pasiūlymu. 

„AgoraEU“ – tai EK pasiūlytas finansavimo instrumentas, skirtas pilietinei visuomenei stiprinti, kultūrai, nepriklausomai žiniasklaidai bei žurnalistikai remti. Pagal pirminį EK pasiūlymą „AgoraEU“ sudarytų tik apie 0,43 proc. viso būsimojo ilgalaikio ES biudžeto. Pažymėtina, toks numatytas finansavimas nepakankamas, atsižvelgiant į geopolitinius, demokratijos ir socialinius iššūkius, su kuriais susiduria Europos Sąjunga. Todėl manome, kad ES Taryba turėtų svarstyti šios programos finansavimo didinimą, o ne mažinimą. 

Toks itin didelis ir neproporcingas finansavimo mažinimas taip pat prieštarauja pilietinės visuomenės ir išrinktų politikų raginimams stiprinti „AgoraEU“. Daugiau kaip 560 kultūros, žiniasklaidos ir pilietinės visuomenės organizacijų iš visos Europos bendru laišku kvietė padidinti finansavimą šiai programai. Europos Parlamentas aiškiai išreiškė paramą didesniam finansavimui ir siūlė „AgoraEU“ biudžetą didinti 25 proc. 

Artėjant Lietuvos pirmininkavimui ES Tarybai, „AgoraEU“ turėtų būti matoma kaip praktinis Europos demokratijos skydo (angl. Democracy Shield) įgyvendinimo instrumentas. Tad stiprus ir ambicingas „AgoraEU“ programos finansavimas būtų nuoseklus Lietuvos pozicijos tęsinys. „AgoraEU” leistų remti pilietinę visuomenę, nepriklausomą žiniasklaidą, žurnalistiką, kultūros sektorių, medijų ir informacinį raštingumą bei pagrindinių teisių apsaugą – sritis, kurios yra būtinos demokratijų atsparumui dezinformacijai, užsienio informacinėms manipuliacijoms, pilietinės erdvės mažinimui ir kitoms hibridinėms grėsmėms atliepti. Lietuvos parama išlaikyti EK pasiūlytą „AgoraEU“ biudžetą būtų nuoseklus indėlis į Europos demokratijos skydo tikslus ir į Lietuvos siekį stiprinti ES demokratinį atsparumą. Šis instrumentas taip pat yra investicija į visos ES demokratinį atsparumą ir stabilumą, nes kultūra, nepriklausoma žiniasklaida, teisinė valstybė ir pagrindinių teisių apsauga yra bendros europinės viešosios gėrybės. Demokratijos silpnėjimas vienoje valstybėje narėje tiesiogiai veikia visos Sąjungos ateitį, jos stabilumą, patikimumą ir veikimą. 

Tad prašome Jūsų palaikymo, kad ES Taryboje būtų pritarta programos „AgoraEU“ stiprinimui, o ne silpninimui. 

Atviros Lietuvos fondas ir Nacionalinė nevyriausybinių organizacijų koalicija tvirtai palaiko Lietuvos Respublikos atstovų pastangas užtikrinti stiprų ir ambicingą „AgoraEU“ programos finansavimą ir yra pasirengę aktyviai bendradarbiauti siekiant šio tikslo. 

Pagarbiai, 

Sandra Adomavičiūtė, Atviros Lietuvos fondo direktorė 

Vanesa Ražinskytė, Nacionalinės nevyriausybinių organizacijų koalicijos direktorė  

The post ALF kreipėsi į valstybės vadovą: KVIEČIAME NEPRITARTI SIŪLYMUI ES ILGALAIKIAME BIUDŽETE 30 PROC. MAŽINTI „AGORAEU“ FINANSAVIMĄ  appeared first on ALF.

Smurtas lyties pagrindu– tema, apie kurią kurčiųjų bendruomenėje ilgą laiką buvo kalbama per mažai. Informacijos lietuvių gestų kalba trūkumas, ribotos galimybės gauti prieinamą pagalbą ir nepakankamos specialistų žinios apsunkina smurto atpažinimą bei pagalbos paiešką. Tačiau įgyvendinamos prevencinės veiklos rodo, kad pokyčiai įmanomi – bendruomenės nariai vis drąsiau kalba apie smurtą, dalijasi patirtimis ir imasi iniciatyvos padėti vieni kitiems.

Apie šiuos po

kyčius pasakoja Lietuvos kurčiųjų draugijos Kauno skyriaus vadovas Mykolas Balaišis ir skyriaus darbuotoja Justina Vertelkaitė. Jų teigimu, pradėjus gilintis į smurto problematiką paaiškėjo, kad ši tema kurčiųjų bendruomenėje yra gerokai aktualesnė, nei buvo manyta anksčiau.

„Nežinojome, kad tiek daug smurto yra mūsų bendruomenėje“, – pasakoja M. Balaišis, prisimindamas, kaip atsiradus galimybei kurtiesiems lengviau kreiptis į skubiosios pagalbos tarnybas išryškėjo su smurtu susijusių pagalbos kreipimųsi mastas.

Žinios, kurios padeda atpažinti smurtą ir suteikti pagalbą

Vienas svarbiausių projekto tikslų – užtikrinti, kad informacija apie seksualinio smurto prevenciją, smurto formas, asmenines ribas ir pagalbos galimybes būtų prieinama žmonėms su klausos negalia.

Projekte kuriama kurčiųjų bendruomenės poreikiams pritaikyta prevencinė programa, į kurios rengimą ir įgyvendinimą įtraukiami patys bendruomenės nariai. Veiklos orientuotos į tris pagrindines grupes: 14–18 metų paauglius su klausos negalia, suaugusias moteris su klausos negalia bei specialistus, tiesiogiai dirbančius su kurčiųjų bendruomene.

Ypatingas dėmesys skiriamas tęstiniam mokymuisi, informacijos prieinamumui lietuvių gestų kalba ir praktinių gebėjimų stiprinimui.

Kaip pastebi projekto vykdytojai, svarbus pokytis jau matomas tarp socialinių darbuotojų, kurie patys yra kurtieji ir kasdien teikia pagalbą kitiems bendruomenės nariams.

Anksčiau darbuotojams neretai trūko žinių, kaip atpažinti skirtingas smurto formas, kaip tinkamai reaguoti į galimo smurto situacijas ir kur nukreipti pagalbos ieškantį žmogų. Dalyvavimas prevencinėse veiklose padėjo įgyti praktinių įrankių, leidžiančių jautriau ir profesionaliau reaguoti į sudėtingas situacijas.

Pasak projekto vykdytojų, darbuotojai jau geba pastebėti galimus smurto požymius net ir tada, kai pats žmogus dar neatpažįsta patiriamo elgesio kaip smurto. Jie geriau supranta, kaip užmegzti pasitikėjimu grįstą pokalbį, neskubinti žmogaus ir padėti jam saugiai ieškoti pagalbos.

Kai apie smurtą pradeda kalbėti pati bendruomenė

Ne mažiau reikšmingas pokytis vyksta pačioje kurčiųjų bendruomenėje. Pradėjus organizuoti prevencinius užsiėmimus ir skleisti informaciją apie smurto atpažinimą, šios temos vis dažniau persikelia ir į bendruomenės kasdienybę.

Kurčiųjų bendruomenėje žinomi socialinių tinklų turinio kūrėjai pradėjo dalintis informacija apie smurtą, o bendruomenės nariai – atviriau pasakoti apie savo patirtis ir išgyvenimus.

Ilgą laiką jautri ir dažnai nutylima tema pamažu tampa viešo dialogo dalimi. Informacija sklinda ne tik Kaune ar kituose Lietuvos miestuose, bet pasiekia ir užsienyje gyvenančius kurčiuosius lietuvius.

Ypač svarbu tai, kad iniciatyvos kyla iš pačių bendruomenės narių. Smurtą patyrusios moterys pradeda dalintis savo istorijomis, kviečia kitus į susitikimus, skatina kalbėtis ir ieškoti pagalbos.

Tai rodo, kad projektinės veiklos neapsiriboja vien informacijos perdavimu – jos prisideda prie pasitikėjimo stiprinimo, bendruomenės aktyvumo ir tarpusavio palaikymo kultūros kūrimo.

Ilgalaikis poveikis – žinios ir gebėjimai, kurie lieka bendruomenėje

Projekto siekis nėra vien surengti mokymus ar suteikti informaciją ribotam dalyvių skaičiui. Kuriama seksualinio smurto prevencinė programa orientuota į ilgalaikį pokytį – kad įgytos žinios ir gebėjimai būtų naudojami kasdienėje praktikoje, o pati bendruomenė galėtų aktyviai prisidėti prie smurto prevencijos.

Stiprėjančios specialistų kompetencijos leidžia geriau atpažinti pagalbos poreikį ir tinkamai į jį reaguoti. Bendruomenės narių iniciatyvos padeda pasiekti daugiau žmonių, o informacijos prieinamumas lietuvių gestų kalba mažina kliūtis suprasti savo teises ir galimas pagalbos formas.

Ilgalaikėje perspektyvoje siekiama, kad sukurta prevencinė programa būtų pripažįstama ir taikoma plačiau – ne tik projekto veiklose dalyvaujančiose bendruomenėse, bet ir nacionaliniu mastu.

Tikrasis projekto poveikis atsiskleidžia tuomet, kai žinios virsta veiksmais: darbuotojai geba suteikti tinkamesnę pagalbą, bendruomenės nariai drąsiau kalba apie smurtą, o patys žmonės tampa pokyčio iniciatoriais.

Būtent tokio pokyčio siekiama – kad nė vienas žmogus neliktų be informacijos, palaikymo ar pagalbos vien dėl to, kad turi klausos negalią.

Kviečiame žiūrėti vaizdo įrašą, kuriame Lietuvos kurčiųjų draugijos Kauno skyriaus atstovai Mykolas Balaišis ir Justina Vertelkaitė dalijasi savo patirtimi, pastebėtais pokyčiais ir mintimis apie tai, kodėl prieinama smurto prevencija yra tokia svarbi kurčiųjų bendruomenei.

Projektas yra programos VEIKIAM! dalis. Progama iš dalies finansuojama Europos Sąjungos lėšomis.

The post Nuo tylos iki pokyčio: kaip seksualinio smurto prevencijos projektas stiprina kurčiųjų bendruomenę appeared first on ALF.

Pats pasiūlymas veikiausiai netaps konkrečiu politikos sprendimu. Tačiau jis vertas dėmesio todėl, kad labai aiškiai atspindi vieną iš būdų, kuriais kalbame apie mažėjantį gimstamumą: moterys vaikų susilaukia per vėlai, todėl reikia paskatinti jas gimdyti anksčiau.

Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip pragmatiškas atsakymas į demografinę problemą. Jeigu jaunesnė moteris turi daugiau biologinio laiko susilaukti antro ar trečio vaiko, kodėl valstybė neturėtų tokio pasirinkimo paskatinti? Tačiau verta užduoti kitą klausimą: ką tokiu atveju valstybė iš tiesų skatina – sąlygas žmonėms turėti norimą skaičių vaikų ar konkretų moters reprodukcinį elgesį?

Kalbėdami apie mažėjantį gimstamumą, dažnai pradedame nuo moterų amžiaus, jų sprendimų, karjeros, motinystės atidėjimo. Gerokai rečiau klausiame, kodėl vaikų neturi arba jų turėti neskuba vyrai. Ar jie jaučiasi pasirengę tėvystei? Ar šeimos kūrimas dera su jų gyvenimo planais? Ar jie pasirengę lygiaverčiai prisiimti kasdienę vaiko priežiūrą? Ar vyrai apskritai nori daugiau vaikų, nei jų susilaukia?

Tai svarbus, bet pamirštas klausimas. Norint susilaukti vaiko paprastai reikia dviejų žmonių, tačiau demografinėje diskusijoje reprodukcinis pasirinkimas stebėtinai dažnai tampa pirmiausia moters pasirinkimu – ir moters atsakomybe.

Kai viešai diskutuojama apie nėštumo nutraukimą, gana dažnai girdime argumentą, kad sprendimas nėra vien moters reikalas: juk yra ir vyras, būsimo vaiko tėvas, kurio nuomonė taip pat turėtų būti svarbi. Tačiau kalbant apie mažėjantį gimstamumą vyras iš šios lygties neretai dingsta. Nebeklausiame, kaip paskatinti jį anksčiau tapti tėvu. Nesiūlome jo išmokų susieti su amžiumi. Neanalizuojame, kodėl jis atideda šeimos kūrimą.

Lieka moters kūnas ir klausimas, kaip paskatinti jį kuo anksčiau atlikti demografinę funkciją. Gal tai atskleidžia įsišaknijusį mąstymą, kurio patys net nebepastebime. Vyro apsisprendimą turėti ar neturėti vaikų laikome individualiu gyvenimo pasirinkimu, o moters reprodukcinį pasirinkimą – kartu ir visuomeniniu klausimu.

Būtent todėl diskusijos apie gimstamumą neatsiejamos nuo reprodukcinių teisių klausimo.

Daugiau nei 1,1 mln. Europos Sąjungos piliečių pasirašė Europos piliečių iniciatyvą „Mano balsas, mano pasirinkimas: už saugų ir prieinamą nėštumo nutraukimą“. Jos autoriai ragino sukurti ES mechanizmą, kuris padėtų užtikrinti saugaus nėštumo nutraukimo prieinamumą, įskaitant tas moteris, kurios tokios paslaugos negali gauti savo šalyje.

Europos Komisija naujo teisės akto ar atskiro finansavimo mechanizmo nepasiūlė. Tačiau jos atsakyme reprodukcinės sveikatos prieinamumas pripažįstamas visuomenės sveikatos ir lyčių lygybės klausimu, kartu paliekant konkrečius sprendimus valstybėms narėms. Svarbi principinė nuostata: galėjimas priimti sprendimus apie savo kūną yra pamatinė kiekvieno žmogaus teisė.

Aptardama iniciatyvą „Mano balsas, mano pasirinkimas“, Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Margarita Jankauskaitė yra atkreipusi dėmesį į paprastą dalyką: mūsų kūnas yra vienintelis dalykas, kuris nuo mūsų neatsiejamas. Todėl galimybė priimti sprendimus dėl jo nėra antraeilis patogumo klausimas. Ji glaudžiai susijusi su tuo, ar žmogų laikome pajėgiu ir teisėtu priimti sprendimus apie savo gyvenimą ir save.

Ši perspektyva svarbi ir kalbant apie gimstamumą. Ar moteris mums pirmiausia yra savarankiškas žmogus, kurio sprendimą turėti vaikų veikia santykiai, pajamos, būstas, karjera, sveikata, partnerio norai, priežiūros pasidalijimas, ateities saugumas ir daugybė kitų aplinkybių? Ar pirmiausia matome reprodukcinio amžiaus kūną, kurį reikia paskatinti priimti visuomenei pageidaujamą sprendimą?

Demografinė politika rizikuoja tapti politika apie moteris ar dar blogiau – jų pasirinkimo ribojimą, nors demografija nėra vien moterų kuriama. Visuomenė turi teisę kalbėti apie mažėjantį gimstamumą. Valstybė turi teisę ieškoti būdų, kaip padėti žmonėms susilaukti norimų vaikų. Ji gali investuoti į vaikų priežiūrą, būstą, socialinį saugumą, darbo ir šeimos derinimą ar finansinę paramą.

Tačiau prieš ieškodami vis naujų paskatų turėtume susitarti dėl vieno dalyko: kas šioje politikoje yra žmogus, o kas – priemonė tikslui pasiekti. Todėl tikrasis klausimas neturėtų būti „kaip paskatinti moteris gimdyti daugiau ir anksčiau?“

Geriau klausti: ar kuriame tokias sąlygas, kuriose žmonės iš tiesų gali laisvai apsispręsti turėti vaikų – ir kuriose tas pasirinkimas nėra laikomas moters pareiga?

Gimstamumas yra svarbus visuomenei klausimas, bet kūnas vis tiek lieka žmogaus.

The post Marina Pukelienė. Kieno kūnas, o kieno sprendimas? Dar kartą apie gimstamumą appeared first on ALF.

Programos „VERTA!“ tikslas – stiprinti regioninių nevyriausybinių organizacijų ir nacionaliniu lygmeniu advokaciją vykdančių NVO gebėjimus bei atsparumą, kad jos galėtų saugoti ir puoselėti Europos Sąjungos vertybes, įskaitant demokratiją ir žmogaus teises, didinti pilietinį dalyvavimą, prisidėti prie demokratiško valdymo ir stiprinti advokacijos gebėjimus visais lygmenimis.

Ekspertams įvertinus pateiktas paraiškas, finansavimas skiriamas 20 nevyriausybinių organizacijų. Įgyvendindamos projektus jos sieks skatinti ir saugoti ES vertybes, stiprinti pilietinį dalyvavimą bei sėkmingiau advokatauti už pokyčius priimant viešuosius sprendimus vietos ir nacionaliniu lygmenimis.

Projektai bus įgyvendinami nuo 2026 m. rugsėjo 1 d. iki 2027 m. rugsėjo 30 d. Atskirų projektų trukmė – 10–12 mėnesių.

Finansuojamų projektų sąrašas

Šiuo metu vyks paraiškų tikslinimo pagal ekspertų pastabas procesas ir finansavimo sutarčių derinimas.

Rezervinis projektų sąrašas

Jei su kuria nors organizacija iš finansuojamų projektų sąrašo nebus sudaryta finansavimo sutartis, ją sudaryti bus kviečiamos rezerviniame sąraše esančios organizacijos eilės tvarka.

The post Skelbiami programos „VERTA!“ vidinio kvietimo finansuojamų ir rezervinių projektų sąrašai appeared first on ALF.

Organizacijų apklausa Lietuvoje vykdyta nuo 2025 m. rugsėjo-gruodžio mėnesiais. Tyrimo imtis sudaryta taikant stratifikuotą atsitiktinę atranką ir apėmė 689 organizacijas: 153 verslo asociacijas, 150 privačių įmonių, 154 profesines asociacijas, 154 viešojo intereso ir įvairioms visuomeninėms priežastims atstovaujančias organizacijas bei 78 profesines sąjungas. Gauti 112 ne mažiau kaip 70 proc. užpildytų klausimynų, o atsako rodiklis siekė 16,3 proc. Daugiausia atsakiusiųjų buvo viešojo intereso organizacijos ir profesinės asociacijos. Tyrėjai pabrėžia, kad rezultatai nėra reprezentatyvūs visam Lietuvos pilietinės visuomenės organizacijų laukui, tačiau suteikia pirmųjų tokio pobūdžio įžvalgų apie jų patirtį krizių ir didėjančio neapibrėžtumo sąlygomis.

Tyrimas rodo, kad Lietuvos organizacijos veikia tikroje polikrizėje: net 96 proc. respondentų paveikė bent viena pastarojo laikotarpio krizė, o 60 proc. – dvi ar daugiau. Daugiausia organizacijų susidūrė su geopolitinių pokyčių ir grėsmių nacionaliniam saugumui poveikiu, politiniu nestabilumu bei iššūkiais demokratinėms institucijoms ir ekonomikos krize. Nors geopolitiniai ir politiniai sukrėtimai palietė daugiausia respondentų, stipriausią poveikį patyrusios organizacijos siejo su ekonomikos ir energetikos krizėmis. Palyginti su Vakarų ir Šiaurės Europos bei Europos Sąjungos lygmens organizacijomis, Lietuvos organizacijos nurodė kur kas dažniau patiriančios bent vienos didelės krizės poveikį – atitinkamai 96 ir 70 proc.

Reaguodamos į krizes, maždaug du trečdaliai paveiktų organizacijų ėmėsi su jomis susijusios advokacijos. Dažniausiai jos tiesiogiai kreipėsi į sprendimų priėmėjus – juos nurodė 69–90 proc. advokaciją vykdžiusių organizacijų. Tačiau toks „vidinis“ veikimo būdas ne visuomet davė norimų rezultatų: daugeliu krizių atvejų apie 40–50 proc. organizacijų nemanė, kad valdžios institucijos su jomis konsultavosi ar bendradarbiavo, o savo advokacijos sėkmę jos vidutiniškai vertino tik 3,6–4,8 balo iš 10. Išimtimi tapo geopolitikos ir nacionalinio saugumo klausimai, dėl kurių organizacijos jautėsi į sprendimų priėmimą įtraukiamos aktyviau.

Nepaisant spaudimo, organizacijos per pastaruosius dvejus metus išliko gana stabilios: darbuotojų skaičius iš esmės nesumažėjo, o narių ir rėmėjų bazė net šiek tiek augo. Vis dėlto didžiausiu iššūkiu išlieka finansavimas, o krizėms įveikti organizacijos daugiausia remiasi savo nariais ir rėmėjais. Jos dažniau investuoja į advokaciją ir ryšių kūrimą nei į ilgalaikį planavimą ar naujų sprendimų išbandymą. Bene ryškiausias tyrimo signalas – itin didelis nerimas dėl ateities: organizacijų vadovų susirūpinimas savo organizacijos išlikimu vidutiniškai siekia 8,1 balo iš 10, o 42 proc. respondentų pasirinko aukščiausią galimą įvertinimą. Ataskaitos autoriai todėl ragina stiprinti nuoseklias konsultacijas su pilietine visuomene, kurti nuolatinius bendradarbiavimo mechanizmus ir užtikrinti labiau prognozuojamą, ilgalaikį organizacijų finansavimą.

Daugiau informacijos rasite tyrime. 

The post Pilietinės visuomenės atsparumas: kaip Lietuvos organizacijos prisitaiko prie krizių? appeared first on ALF.

Ukrainos menininkas ir karys Volodymyr Bezrukyj kuria ant autentiškų karo artefaktų, paversdamas juos jautriais atminties, pasipriešinimo ir vilties ženklais.

Jo darbai bus eksponuojami Vilniaus Rotušėje nuo gegužės 23 dienos iki birželio 1 dienos, o nuo birželio 8 dienos – Vilniaus geležinkelio stotyje.

Volodymyr kūryboje drobe tampa sunaikintų namų durys, langinės, seni lentgaliai iš nuniokotų Ukrainos miestų, tokių kaip Bachmutas. Tai daiktai, kurie matė netektį, bet menininko rankose prabyla apie žmogaus stiprybę, laisvės kainą ir gyvenimą, kuris nepasiduoda.

Gegužės 23 dieną parodą pristatymas vyks „Vyshyvanka Choir 2026“ metu, kai šimtai žmonių susirinks dainuoti, būti kartu ir prisiminti Ukrainos paveldą.

Šią dieną tradiciniai ukrainietiški raštai, dainos ir bendrystė taps gyvu priminimu, kad kultūra yra ne tik atmintis, bet ir pasipriešinimo forma. Todėl „Barkodas ant laiko durų“ natūraliai įsilieja į Vyshyvankos dienos prasmę: ji kalba apie tautos stiprybę, istoriją ir laisvę, kurią šiandien gina ne tik kariai, bet ir kultūra, atmintis bei solidarumas.

Paroda jau aplankė Ukrainos miestus: Zaporižią, Poltavą, Kyjivą, Umanę, Odesą, Kropyvnyckį ir Dniprą, o dabar atkeliavo į Vilnių.

Vilnių ši paroda pasiekė Atviros Lietuvos fondo ir Lietuvos ambasados Ukrainoje iniciatyva. Parodos partneriai Vilniaus Rotušė bei LTG Infra.

• Gegužės 23 dieną, 14.30 val., vyks susitikimas su menininku – ekskursija po parodą Vilniaus Rotušėje.
• Gegužės 23 d., 15.30 val. Vilniaus Rotušės aikštėje, vyks oficialus parodos pristatymas.

Kviečiame ateiti, išgirsti Ukrainos žmonių liudijimą, pajusti Vyshyvankos dienos bendrystę ir tapti prasmingo Lietuvos bei Ukrainos solidarumo momento dalimi.

Parodą bus galima aplankyti

Nuo gegužės 19 d. iki gegužės 31 d.
Vilniaus rotušėje

Nuo birželio 8 d. iki liepos 8 d.
Vilniaus geležinkelio stotyje

Nuotraukos (autorė Viktorija Chorna)

The post Ukrainos karo veterano ir menininko darbuose vietoj drobės – sugriautų namų durys appeared first on ALF.

ATSISIŲSTI SKAIDRES

The post Europa klasėje: interaktyvūs resursai mokytojams appeared first on ALF.

Tokia iniciatyva pabrėžia tiriamosios žurnalistikos svarbą demokratinėje visuomenėje – ji padeda atskleisti visuomenei svarbią, tačiau ne visada viešai prieinamą informaciją, užtikrina valdžios ir verslo institucijų atskaitomybę bei stiprina visuomenės pasitikėjimą valstybe. „Pamatai“ premija buvo sukurta būtent šiam vaidmeniui stiprinti.

Visgi, pasak iniciatyvos bendraįkūrėjo, „Vinted“ vadovo Thomo Plantengos, kartu tai vienas sudėtingiausių, daugiausiai laiko ir resursų reikalaujančių žurnalistikos žanrų, todėl šia premija siekiama, kad jo svarba būtų įvertinta ir materialiai.

„Stipriai demokratijai būtina drąsi ir nepriklausoma žurnalistika. Įsteigdami nuolatinę tiriamosios žurnalistikos premiją Lietuvoje, siekiame prisidėti prie atskaitomybės ir didesnio skaidrumo kultūros skatinimo, o ilgainiui – ir prie stipresnių šalies institucijų. Tikiuosi, kad šis fondas sukurs ilgalaikį poveikį užtikrindamas, kad žurnalistai, ginantys viešąjį interesą, būtų pripažinti, palaikomi ir vertinami“, – sako T. L. Plantenga.

Premija, paremta ilgalaikiu fondu ir misija

„Pamatai“ sukurta kaip nuolatinė institucija, o ne vienkartinė iniciatyva. Premija finansuojama iš specialiai tam sukurto neliečiamojo kapitalo Lietuvos tiriamosios žurnalistikos paramos ir labdaros fondo, siekiančio 3 mln. eurų. Lėšas skyrė iniciatyvos sumanytojai ir rėmėjai, tarp jų verslininkai Justinas Baranovskis, Mantas Mikuckas, Tadas Burgaila, Rokas Medonis, Arnas Stuopelis, Tomas ir Andrius Šlimai, „Tesonet Foundation“, „Contrarian Ventures“ ir kiti.

Premija kasmet bus finansuojama iš neliečiamojo kapitalo fondo investicinės grąžos. Fondą valdo „Swedbank“, o auditą atlieka įmonė „PwC“, taip užtikrinant skaidrų ir profesionalų lėšų valdymą. Fondą planuojama auginti iki 6 mln. eurų, kviečiant prisidėti ir visuomenę.

„Norime, kad „Pamatai“ augtų ne tik kaip fondas, bet ir kaip bendras visuomenės įsipareigojimas stipriai, nepriklausomai žurnalistikai. Todėl kviečiame prisidėti visus, kurie tiki, kad skaidrumas, atskaitomybė ir viešasis interesas yra valstybės pagrindai, kurie turi būti nuolat saugomi ir skatinami. Kiekviena auka, nepriklausomai nuo jos dydžio, bus svarbi, nes ji reikš ne tik finansinį indėlį, bet ir aiškų palaikymo ženklą tiriamajai žurnalistikai Lietuvoje“, – sako Th. Plantenga.

Atrankos komiteto narys, buvęs „The Economist“ vyr. redaktorius, Edward Lucas teigia, kad premija „Pamatai“ svarbi ne tik patiems žurnalistams, bet ir visai visuomenei.

„Demokratija tinkamai veikia tik tada, kai rinkėjai yra gerai informuoti, o sprendimų priėmėjai – atskaitingi. Kai žurnalistai turi laisvę, įgūdžius ir paskatas ieškoti atsakymų į klausimus „ką?“, „kas?“ ir „kaip?“ mūsų viešajame gyvenime, jie ne tik atskleidžia konkrečius piktnaudžiavimo atvejus, bet ir ugdo pasitikėjimą visa sistema, kuri užtikrina mūsų saugumą ir laisvę“, – sako E. Lucas.

Kitas „Pamatai“ atrankos komiteto narys Bastian Obermayer, Pulitzerio premijos laimėtojas išgarsėjęs dėl „Panama Papers“ tyrimo, akcentuoja premijos vaidmenį stiprinant žurnalistų bendruomenę.

„Didžiausios tiesos išaiškėja, kai žurnalistai dirba kartu – todėl ši premija Lietuvoje yra svarbi ne tik įvertinimui, bet ir visos bendruomenės stiprinimui. Ji siunčia aiškią žinią, kad sudėtingi, daug laiko ir bendrų pastangų reikalaujantys tyrimai yra būtini visuomenei ir verti rimto palaikymo“, – teigia B. Obermayer.

Nepriklausomas ir tarptautinis vertinimas

Atrankos proceso administravimą ir įgyvendinimą užtikrina Atviros Lietuvos fondas – ilgametę patirtį demokratijos, skaidrumo ir pilietinės visuomenės stiprinimo srityse turinti organizacija. Bendradarbiaudamas su steigėjais, fondas buvo atsakingas už premijos koncepcijos, struktūros ir vertinimo sistemos sukūrimą, ypatingą dėmesį skirdamas nepriklausomumo ir skaidrumo principams.

Siekiant užtikrinti nepriklausomą, skaidrų ir profesionalų vertinimą, geriausio tyrimo atrankos procesas grindžiamas aiškiais kriterijais, nešališkumo reikalavimais ir atsakomybių atskyrimu.

Kiekvieną pateiktą darbą pirmiausia vertina du nepriklausomi ekspertai. Jei jų vertinimai reikšmingai išsiskiria, skiriamas papildomas nepriklausomas ekspertas. Galutinį sprendimą, remdamasis ekspertų vertinimu, priima 9 narių Atrankos komitetas, sudarytas iš Lietuvos ir tarptautinių profesionalų. Procese dalyvauja ekspertai ir komiteto nariai iš 6 skirtingų valstybių.

Vertinant žurnalistinius tyrimus bus atsižvelgiama į jų atitiktį premijos tikslui, profesinę ir metodologinę kokybę bei jų reikšmę viešajam interesui ir poveikį visuomenei.

Paraiškas gali teikti Lietuvos žurnalistai

Kartu su premijos „Pamatai“ įsteigimu kviečiama teikti tiriamosios žurnalistikos darbus, kurie per 2025 m. nagrinėjo Lietuvai reikšmingas viešojo intereso ir demokratinės atskaitomybės temas.

Paraiškas gali teikti tiek tyrimų autoriai, tiek juos nominuoti gali kiti asmenys. Taip siekiama užtikrinti, kad būtų pastebėti ne tik plačiai nuskambėję, bet ir mažiau matomi, tačiau didelę vertę turintys darbai.

Premijai gali būti teikiami įvairiose medijose publikuoti darbai – spaudoje, internetinėje žiniasklaidoje, radijuje ar televizijoje. Paraiškas galima teikti iki gegužės 6 dienos. Laimėtojas bus paskelbtas birželio 8 dieną.

Prie iniciatyvos įgyvendinimo prisideda skirtingi partneriai: fondą įsteigė advokatų kontora „Walless“, pavadinimą ir vizualinį identitetą sukūrė brendingo studija „Godspeed“, komunikacija rūpinasi integruotos komunikacijos agentūra „co:agency“, internetinės svetainės sprendimą įgyvendino „achoo studio“, auditą atlieka įmonė „PwC“. Visi partneriai prie iniciatyvos prisideda neatlygintinai.

Daugiau informacijos apie iniciatyvą: www.pamatai.org

The post Įsteigta Lietuvos tiriamosios žurnalistikos premija „Pamatai“ appeared first on ALF.

Dalijamės pokalbiu su Vaiva Jankiene, „Blue/Yellow Medical“ medikų savanorių misijų koordinatore ir Sveikatos apsaugos ministerijos Ekstremalių sveikatai situacijų centro (ESSC) medikų stažuočių projekto koordinatore, bei Dariumi Remeika, informacinių karų bei psichologinių operacijų ekspertu, dėstytoju ir doktorantu, apie mažiau matomą karo pusę, visuotinę gynybą, piliečių pasirengimą krizinėms situacijoms ir bendruomenių atsparumą. Kalbino „Ukreate Hub“ vadovė Eugenija Kovaliova

Daugelis 2022 metais turbūt nesitikėjo, kad po ketverių metų vis dar kalbėsime apie karą. Šoko būsena praėjo, atsirado tam tikra normalizacija – psichologinis prisitaikymo mechanizmas. Bet tai nereiškia, kad karas yra normalu. Noriu pradėti klausimu, ar prisimenate 2022 metų vasario 24-osios rytą? Kur buvote, ką pirmiausia pagalvojote ir kas jums tą akimirką atrodė svarbiausia?  

Vaiva Jankienė: Manęs šokas neištiko. Mažiausiai pusę metų jaučiau, kad tai įvyks. Buvau savotiškai pasiruošusi ir nusiteikusi, turėjau savo ir šeimos planą, ką darysiu. Tuo metu dirbau Norvegijoje. Kai prasidėjo karas, paskambinau į darbą ir pasakiau, kad grįžtu į Lietuvą tam, jog važiuočiau į Ukrainą. Susikroviau lagaminą, sėdau į automobilį. Paskambinau vadovui ir paklausiau, kokios bus teisinės pasekmės, nes nutraukiu kontraktą, nors jis dar turėjo galioti du mėnesius. Jis pasakė: „Suprantu, ką jūs darote. Padarysiu viską, kad nebūtų teisinių pasekmių“. Ir, be abejo, tai buvo labai liūdna diena. Nors žinojau, kad tai gali nutikti ir tam ruošiausi, bet kažkur giliai vis tiek tikėjausi, kad gal dar ne dabar.

Darius Remeika: Labai gerai atsimenu. Man tai buvo antras kartas gyvenime, kai pajutau, kad įvykis pakeis gyvenimą. Pirmas kartas buvo 2001 metų rugsėjo 11-oji. Dėl šios tragedijos teko daug laiko praleisti Afganistane. Vasario 24-ąją Lietuvoje buvau pasikvietęs Ukrainos karininkų delegaciją – kalbėjomės apie bendradarbiavimo klausimus. Tą rytą sulaukiau skambučio, kad jie turi grįžti į Ukrainą. Sėdome į mašiną, mano planas buvo juos parvežti iki Kyjivo, bet paskambino kolega ir pasakė: „Kur jūs ten juos vežate – nedarykite nesąmonių.“ Jau tada buvo aišku – tai ne pratybos.

Paprastam žmogui svarbu atsiminti, kad jei kažkas tokio vyktų pas mus, mes tai žinotume – ženklų tikrai būtų. Esmė vis dėlto yra mūsų galvose. Jei netikėsime, kad tai gali įvykti ir mūsų kieme, nematysime indikatorių. Tik tai suvokę pradėsime pastebėti ženklus: kaip telkiama kariuomenė, kaip kuriamas užnugaris, kaip auga spaudimas. 

Man asmeniškai vasario 24-osios žinios buvo sunkiai suvokiamos. Iki paskutinio momento norėjau tikėti, kad tai tik pratybos. Klausiau savęs: negi XXI amžiuje tai gali įvykti? Vaiva, sakėte, kad buvote pasiruošusi ir žinojote, ką darysite. Papasakokite konkrečiau, ką šiandien reiškia būti „Blue/Yellow Medical“ misijų koordinatore, kokia jūsų atsakomybė ir kas šiame darbe svarbiausia? 

Vaiva Jankienė: Mano veikla prasidėjo su karo pradžia. Grįžau iš Norvegijos tik tam, kad išvykčiau į Ukrainą. Nežinojau, kaip tai padarysiu, bet žinojau, kad rasiu būdų padėti ten, kur labiausiai trūksta medikų rankų. Tuo metu Sveikatos apsaugos ministerija paskelbė medikų misiją, aš į ją patekau ir išvykau. Viskas prasidėjo nuo kvietimo vykti į deokupuotą Bučą, iš pradžių teikėme pagalbą civiliams deokupuotose teritorijose. Vėliau praplėtėme pagalbą ir kariams, kuriems buvo sudėtinga išvykti iš dislokacijos vietų ir gauti gydymą. Prie mūsų jungėsi vis daugiau įvairių specialybių medikų – gydytojai, slaugytojai, odontologai. Tai išaugo į didžiulį projektą, kurį 2023 metais pastebėjo „Blue Yellow“ ir pakvietė į mūsų organizaciją atidaryti medikų liniją.

Kartu su „Blue/Yellow Medical“ ir Sveikatos apsaugos ministerija organizavome medikų stažuotes Ukrainoje – 2025 m. įvyko 6 stažuotės. Nuo gruodžio mėnesio stažuotes organizuoja Sveikatos apsaugos ministerijos Ekstremalių sveikatai situacijų centras, ir jos vyks nuolat, vykstame į skirtingas Ukrainos teritorijas. Svarbiausia mūsų misija – kad medikai išmoktų dirbti karo sąlygomis su dabartine karo trauma, kuri yra visiškai kitokia nei ta, kuriai buvome mokomi. Pavyzdžiui, klasikinės šautinės žaizdos šiandien nėra dominuojančios. Dirbame įvairiuose etapuose: nuo sužeistųjų evakuacijos ir stabilizacijos iki darbo karo ligoninėse – ten, kur medikai tiesiogiai dirba su fronte sužeistais kariais. Darbas nelengvas, bet rezultatas – kaip stiprėja medikų bendruomenė, kaip ji tampa vis labiau pasiruošusi – tikrai džiugina. 

Kokias patirtis ir pamokas Lietuvai medikai parsiveža iš Ukrainos?   

Vaiva Jankienė: Stažuotės suteikė paskatą pradėti ruošti ir mūsų sveikatos sistemą. Iliustruosiu vienu pavyzdžiu. Didžiulę profesinę patirtį sukaupęs traumatologas, profesorius, vertinamas tarptautinėje medikų bendruomenėje, antrą stažuotės dieną grįžęs iš ligoninės sakė: „Per 30 metų darbo nesu šito matęs. Stoviu prieš jauną karį, kuriam 27 metai, jam amputuotos visos keturios galūnės, ir galvoju: jeigu jis būtų pakliuvęs pas mane, nuo ko aš turėčiau pradėti?“.

Jam tai buvo didelis netikėtumas ir svarbi paskata mokytis iš kolegų ukrainiečių, kurie su tokiais atvejais susiduria nuolat. Į Ukrainą jis grįžo ne vienas, o kartu su pasiruošusiais mokytis kolegomis traumatologais. Kol nepamatai savo akimis, kol nepalieti savo rankomis, iki galo nesupranti problemos masto. Jei traumatologiniame skyriuje yra 75 pacientai ir jie visi – su amputuotomis galūnėmis, Lietuvoje mes to tiesiog nesame matę. 

Ar jūsų darbe medikams tenka susidurti su civilių patirtimis, pavyzdžiui, seksualiniu smurtu?

Vaiva Jankienė: Labai taiklus klausimas – mes Bučoje pradėjome būtent nuo pagalbos civiliams. Ukrainoje įsitikinau, kad karo medicina šiandien vis labiau liečia civilius, kurie patiria nesuvokiamo masto žalą. Dirbome Bučos regione, Charkivo regione, kur žmonės 11 mėnesių gyveno okupacijos sąlygomis ir matėme visko: nuo didžiulių psichologinių traumų, seksualinio smurto iki žiaurių karo sužalojimų.

Ir dabar Dnipre civilinės ligoninės vaikų skyriai pilni vaikų su tokiais pat sužalojimais kaip karių – be kojų, taip smarkiai sužeistų, kad sunku atpažinti. Tai neišvengiama karo realybė. Bučoje teko susidurti ir su atvejais, kai akivaizdžiai supratau, kad moterys patyrė seksualinį smurtą, gydytojui neleido jų nei pirštu paliesti. Teko būti ir sulaikymo patalpoje, kur ilgą laiką buvo kalinami civiliai žmonės. Jie vėliau atėjo pas mus, bet nedrįso peržengti ligoninės slenksčio, todėl kalbėjomės, kokios pagalbos jiems reikia, lauke.

Ukrainos visuomenė patiria gilias psichologines žaizdas, kurioms užgydyti prireiks ir pastangų ir laiko. Kaip sugebėsime padėti – recepto dar niekas neturi, bet Ukraina šalia mūsų, mes negalėsime likti abejingi. 

Dariau, jei fizinį frontą matome žemėlapyje, kur šiandien eina informacinio karo fronto linija? Ir ar informaciniame kare kiekvienas iš mūsų jau dabar esame dalyviai, net jei to nenorime? 

Darius Remeika: Klausimas „ar esame kare“ yra lengviausias. Aišku, kad esame. Tai lemia mūsų valstybės geografija ir istorija. Mes esame Rusijos interesų zonoje, visada būsime fronto linija, o mūsų priešo tikslas – mus išlaikyti savo informacinėje erdvėje ir kontroliuoti. Norint pasiekti šį tikslą, reikia mokėti pasinaudoti ir manipuliuoti informacija. Informaciniame kare, kaip ir realiame, vyksta puolimas ir gynyba. Jei nesi karo dalyvis, lengvai gali tapti auka.

Mūsų valstybės ir kiekvieno mūsų atsparumą stiprina tai, kad informaciniame kare dalyvaujame tiesiogiai ir esame „apsišarvavę“ – 2000-ųjų naivumas, kai Lietuvoje lankėsi rusų žvaigždės, baigėsi ir neprisileidžiame Rusijos kultūros. Vis dėlto pamokų, kurias turime išmokti, dar daug. 

Šiandien informacinis karas dreifuoja į virtualųjį pasaulį, kur vyksta botų karai. Atrodytų, botas tiesiogiai nenulems, ką valgysite ar kiek išgersite, bet žmonės vis labiau įsitraukia į paralelines realybes. Ir tai neramina. Turime išmokti išeiti iš komentarų skilčių, kur botai kalbasi su kitais botais. Išlieka atviras klausimas, kaip mažiau informacinėje erdvėje susivokiančiam žmogui paaiškinti, kad 300 „patinka“ ir 300 komentarų sukuria poveikio iliuziją, bet nėra tikrovės atspindys.

Ruošdamasi pokalbiui skaičiau tyrimą apie Kremliaus naratyvų paplitimą Lietuvoje. Skaičiai neramina: daug žmonių tiki bent vienu iš 27 Kremliaus naratyvų, dalis tiki ir gerokai daugiau. Norisi suprasti grėsmės mechaniką. Kuo tikėjimas naratyvu skiriasi nuo realios žalos nacionaliniam saugumui?  

Darius Remeika: Tai, kad mes tikime vienu ar kitu Rusijos skleidžiamu naratyvu, dar nėra didžiausia grėsmė. Grėsmė atsiranda tada, kai naratyvai pradeda lemti mūsų pasirinkimus. Vienas pagrindinių liberaliosios demokratijos principų yra žodžio laisvė, reiškianti, kad galime kritikuoti ir Lietuvą, ir Ukrainą. Problema prasideda tada, kai dėl nepasitenkinimo informacinėje erdvėje rinkimų dieną priimamas sprendimas, kuris nėra geriausias nacionalinio saugumo prasme.

Šiandien Rusijai informaciniame kare nereikia kurti kažko naujo. Auditorija daug ką susikuria pati. Užtenka pasinaudoti jau egzistuojančiomis įtampomis, kiršinti žmones, skatinti pulti vieniems kitus. Didžiulė problema yra etikečių klijavimas: kai paskubame uždėti etiketę kitam, konfliktas tampa užprogramuotas. Žmogus, išvadintas įvairiais epitetais, tikrai priešinsis jūsų diskursui, net jei jūs esate labai pilietiškas ir teisus.

Galime mokytis iš 2014 metų Krymo aneksijos pamokų. Visagine gyvenantys žmonės dalyje viešosios erdvės buvo išvadinti „vatnikais“, „išdavikais“. Kaip pradėti pokalbį su tais, kurie jau iš anksto „nurašyti“? Jei žmogus rusakalbis, inžinierius, visą gyvenimą dirbo Ignalinos atominėje elektrinėje ir tikėjo šiuo projektu, o Europos Sąjunga jį uždarė, natūralu, kad jis gali nejausti dėkingumo. Bet jis dirba, moka mokesčius ir taip prisideda prie mūsų valstybės gyvenimo. Aišku, visur gali būti palankių Kremliaus naratyvams žmonių, bet kiek jų? Vienintelė išvada – neskubėkime „nurašyti“. 

O ką daryti su medijų raštingumu? Ar egzistuoja paprastas receptas, ar „sidabrinė kulka“, kaip stiprinti atsparumą? 

Darius Remeika: Nuliūdinsiu – sidabrinės kulkos nėra. Jei būtų, mes jau ją žinotume. Kalbėdami apie atsparumą dažnai kalbame apie šaltinių tikrinimą. Tai toli gražu nėra tik informacijos ir šaltinių tikrinimas, nors tai reikia daryti. Jei naujiena paliečia emocijas, žmogus netikrins šaltinių – emocijos išjungia kritinį mąstymą. Kai kas nors nervina, norisi išsilieti, įsižeminti, o ne tikrinti šaltinius.

Todėl svarbi impulso kontrolė – gebėjimas sustoti, kai kyla emocija. Tai galima treniruoti. Jei pakyla širdies dažnis, galite jį mažinti kvėpuodami. Atrodo, koks kvėpavimo ryšys su informaciniu raštingumu, bet tai veikia.

Blogas naujienas reikia vartoti saikingai. Su kiekviena naujiena sau pasakyti: „Tik nereikia manęs gąsdinti“. Pirmiausia taikote impulso kontrolę, tada darote antrinius veiksmus: tikrinate šaltinius, racionaliau renkatės. 

Vaiva, jei rytoj įvyktų rimta krizinė situacija, kaip realiai atrodytų mūsų sveikatos sistemos pasirengimas? Kur per pastaruosius metus tobulėjome, o kur išlieka didžiausios spragos, pažeidžiamumai?  

Vaiva Jankienė: Pozityvios žinios yra tai, kad esame pasiruošę labiau nei prieš metus – sveikatos apsaugos sistemoje įvyko daug realių pokyčių, o pokalbius pakeitė realūs veiksmai. Džiugina, kad medikų bendruomenėje atsirado daugiau patirties, mokomės iš Ukrainos. Iš stažuočių grįžę medikai rengia pranešimus, išmoktomis pamokomis dalijasi su kolegomis.

Negatyvu tai, kad dar nesame taip pasiruošę, kad galėtume būti ramūs. Per metus to padaryti net neįmanoma – sveikatos apsaugos sistemos parengimas kainuoja didžiulius pinigus. Net kasdienė priežiūra kainuoja brangiai, tik mes to dažnai neįvertiname. Mūsų sveikatos sistemos silpnoji vieta yra infrastruktūra, ypač požeminės ligoninės. Mes jų neturime. Mūsų įstaigos pritaikytos taikos laikui: operacinės įkurtos aukštai, daug stiklo, neturime nei požeminių ligoninių, nei reikiamų slėptuvių. Medikų kompetencija aukšta, bet reikia suteikti sąlygas, kur jie galėtų teikti pagalbą. 

Mes kaip visuomenė jaučiame karo nuovargį. Kaip jis pasireiškia Ukrainoje – tarp medikų ir civilių? Kaip jums pačiai pavyksta neperdegti ir kas padeda išlaikyti motyvaciją? Ir ką mes Lietuvoje galime daryti kasdien, kad nuovargis nevirstų abejingumu? 

Vaiva Jankienė: Jie laikosi. Man didžiulis džiaugsmas nuvykus pamatyti medikus, kurie ten jau daugybę metų. Didelis palengvėjimas, kad jie gyvi, kad tęsia darbus, nors ir yra pavargę. Labiausiai įstrigo vieno gydytojo pasakymas Zaporižios karo ligoninėje. Paklausiau: „Kaip jūs jaučiatės?“. O jis sako: „Suprantate, aš nebeturiu jokių emocijų“. Nei džiaugiasi, nei liūdi, nei pergyvena. Emocijų tiesiog neliko.

O kaip nepervargti? Aš save motyvuoju paprastai. Gyvenu kaime, reikia kūrenti pečių, kartais atrodo sunku. Bet tada pagalvoju apie kolegas Ukrainoje. Vienas gyvena Charkive, naujame daugiabutyje 21 aukšte. Nėra vandens, elektros, šilumos. Liftas neveikia. Vandenį reikia atsinešti. Už lango – dronai. Pagalvokite, kaip nepavargti tokiomis sąlygomis.

Pasiruošimas prasideda nuo žmogaus. Jei nesi pasiruošęs pats, nelabai galėsi padėti ir kitam. Kaip lėktuve – deguonies kaukę pirmiausia dedi sau. Labai gerai mokėti turniketą uždėti kitam, bet daug svarbiau išsibandyti užsidėti sau. Kitas Ukrainos medikų patarimas – darykite pritūpimus. Fizinis pasirengimas ir ištvermė vykstant karui labai svarbūs.  

 Dariau, kaip veikia psichologinis atsparumas? Kaip kovoti su karo nuovargiu? 

Darius Remeika: Įdomu, kad per didelis atsparumas grėsmei mums taip pat gali būti pavojingas. Pasikartojančią grėsmę mūsų smegenys linkusios sumažinti. Tą matome ir „Telegram“ vaizdo įrašuose – karo pradžioje reakcijos į sprogimus buvo stiprios, žmonės puldavo ant žemės, o po metų lieka tik krūptelėjimas. Atsparumas mums padeda išgyventi, bet kartu yra rizikingas. Vienas „devalvuotas“ atvejis gali būti paskutinis. Todėl saugumo taisyklės ir treniruotės egzistuoja tam, kad tikros grėsmės situacijoje, kai smegenys nebemąsto, veiktų automatizmai dėl kartojimo.

Kita pusė yra veiksmas. Po kelių dienų šoko žmonėms reikia įsižeminti. Veiksmas  – aukojimas, savanorystė, konkreti pagalba – padeda. Žmogui svarbus jausmas, kad gali kažką padaryti. Tą matėme ir karo pradžioje iš milžiniškų sumų aukojamų Ukrainai.  

Kitas esminis išgyvenimo krizinėje situacijoje aspektas – likti ne vienam, priklausyti bendruomenei, remtis į ją ir paremti kitus. 

The post Nuo operacinių iki komentarų skilčių: nematomos karo fronto linijos ir atsparumo pamokos mums appeared first on ALF.

Būtent ilgalaikis institucinis finansavimas, diversifikacija ir investicijos į žmonių kompetencijas yra, kaip rodo kitų šalių patirtis, raktas į tvarią NVO ekosistemą.

Štai Norvegijos pavyzdys: 3–5 metų programinės sutartys su NVO, loterijos lėšų paskirstymas ir kompensavimo mechanizmai leidžia organizacijoms planuoti, investuoti į komandas ir veiklų kokybę. Kita Norvegijos stiprybė – išrinkti politikai, nepaisant jų sprendimams išsakomos kritikos, niekada nenaudoja finansavimo kaip ginklo. Kritinis balsas priimamas.

Kitas pavyzdys – Šveicarija. Jos stiprybė yra tvari verslo fondų ir filantropijos remiama ekosistema, kuri mažina pilietinės visuomenės priklausomybę nuo valstybės ir politinių ciklų. Lietuvai verta mokytis iš geriausių, ir tikrai dar turime ko: nuo minėtų valstybių labiau skiriamės sisteminio požiūrio ir pasitikėjimo pilietine visuomene stoka, o ne vien pinigų kiekiu.

Mūsų problema yra būtent finansavimo struktūra ir politinis trumparegiškumas. Šiuo metu didžioji dalis organizacijų gyvena projektiniu režimu ir yra priklausomos nuo valstybės, Europos Sąjungos bei kitų tarptautinių donorų finansavimo ciklų. Pats laikas suprasti, kad pasibaigus vienerių metų projektui socialinės problemos bendruomenėse nesibaigia. Kai organizacijos negali planuoti savo veiklos keleriems metams į priekį, jos negali investuoti į komandą, organizacinę plėtrą ir poveikio vertinimą, todėl lieka pažeidžiamos, o paslaugos bendruomenėms tampa nenuoseklios.

Tokios politikos rezultatas yra ir pasimetusios pavienės iniciatyvos, ir skaitmeniniai įrankiai ar metodologijos, kurios sukuriamos ir naudojamos tik trumpalaikių projektų metu. Trumparegiški politiniai sprendimai skatina ir šia diena gyvenančias organizacijas. Todėl turime persiorientuoti į ilgalaikio poveikio kūrimą ir jo palaikymą. Džiugu, kad Lietuvoje turime 1,2 proc. GPM mechanizmą, tačiau jis vienas nepajėgia užtikrinti stabilumo visai ekosistemai. Nors šiuo metu ši parama yra tikslingai nukreipiama į nevyriausybinį sektorių, tačiau dar visai neseniai ji keliaudavo į biudžetines įstaigas, tokias kaip valstybiniai darželiai ar mokyklos. Prireiks politikų stuburo, kad nebūtų grįžta atgal.

Valstybinio finansavimo logika šiuo metu taip pat orientuota į formalų atitikimą ir smulkmenišką kontrolę, kiek buvo nupirkta pieštukų ar išgerta kavos puodelių. O apie ilgalaikį poveikį negalvojama.

Dar trapesnė regionuose veikiančių NVO padėtis. Dažnai girdime dalinantis istorijomis, kaip už kelis šimtus eurų, gautų iš rajono savivaldybės, tikimasi visiško NVO paklusnumo. O su pilietinės visuomenės misija ir būtinybe laisvai reikšti kritiką tai vargiai suderinama.

Jeigu Lietuva tikrai nori stiprios pilietinės visuomenės, sprendimai turi būti sisteminiai, o ne kosmetiniai. Vos keli politiniai sprendimai, ir po kelerių metų išvystume visiškai kitokią ekosistemą.

Štai trys strateginiai žingsniai, kurie galėtų sukurti esminį pokytį. Pirmiausia, 3–5 metų institucinės veiklos finansavimo sutartys turėtų tapti sektoriaus finansavimo norma, o ne išimtimi. Antra, finansavimo paskirstymas turėtų būti kuo labiau atsietas nuo politinių ciklų, stiprinant viso sektoriaus nepriklausomumą, ir, aišku, indeksuojamas atsižvelgiant į infliaciją. Trečia, NVO kompetencijų ugdymas ir filantropijos plėtra turėtų tapti finansavimo politikos dalimi, kad valstybė ar tarptautiniai donorai nebūtų vienintelis dominuojantis šaltinis. Net jei finansavimo apimtis reikšmingai nedidės, tačiau rezultatas jau bus visiškai kitoks.

Džiugu, kad Lietuvoje jau turime patikrintų, praktikoje puikiai veikiančių sprendimų ir profesionalių administravimo žinių. Vien Atviros Lietuvos fondas per pastaruosius penkerius metus iš tarptautinių donorų pritraukė ir pilietinėms organizacijoms paskirstė daugiau nei 12 mln. eurų. Ši parama pasiekė daugiau nei 300 NVO ir vietos bendruomenių įvairiuose Lietuvos kampeliuose. Mūsų modelis remiasi tarptautiniais skaidrumo standartais, profesionaliu administravimu, grantų ir subgrantų mechanizmais bei sistemingu sektoriaus kompetencijų stiprinimu. Taip pat – demokratinės kultūros ir vertybių sklaida bendruomenėse.

Tvari sistema neatsiras vien tik dėl valstybės sprendimų, atsakomybė tenka ir pačiam NVO sektoriui. Organizacijos turi keisti savivoką iš „prašytojo“ į partnerį, nuosekliai įvardyti savo vertę ir stiprinti derybinę galią. Finansavimo diversifikavimas yra būtinas, nes priklausomybė nuo vieno šaltinio riboja balsą ir nepriklausomumą. Taip pat turime drąsiau įdarbinti ekspertines žinias ir stiprinti sektoriaus ekonomiką, kuriant pagarbią ir profesionalią bendradarbiavimo kultūrą. Ir, žinoma, pakviesti verslą dažniau atsisukti į nevyriausybines organizacijas, kaip potencialius tiekėjus.

Šis komentaras buvo publikuotas LRT.lt portale. 

The post Sandra Adomavičiūtė. Trūksta pinigų ar strateginės vizijos? appeared first on ALF.

Migracija – grėsmė ar nauda?

Buvusi Migracijos departamento vadovė, prezidento patarėja Evelina Gudzinskaitė diskusijos metu pastebėjo, kad migracija Lietuvai gali būti ir nauda, ir grėsmė, kadangi migrantai nėra vienalytė grupė.

„Negalima apie migraciją kalbėti kaip apie kažkokį vieną, nedalomą reiškinį – reikia žiūrėti į konkrečius žmones ir vertinti pagal tai. Migrantai yra žmonės. (…) Vieni migrantai prisideda prie mūsų visuomenės, kiti migrantai čia atvyksta išnaudoti mūsų visuomenę, dar kiti yra tiesiog našta mūsų visuomenei, o kiti kaip tik prisideda prie mūsų ekonomikos augimo“, – vardijo E. Gudzinskaitė.

Lietuvos žaliųjų partijos tarybos pirmininkas dr. Svajūnas Plungė teigė, kad migracija – ta tema, kuria lengva kelti visuomenės baimę. Kaip ir siaubo filmai – lengviausiai sukuriami ir atnešantys daugiausiai pelno, taip ir migracijos tema šiuo požiūriu yra naudinga ir kelianti grėsmės jausmą. Visgi S. Plungė nesutiko, kad migracija Lietuvai yra grėsmė.

„Politikai naudojasi juodžiausiais jausmais, pasakoja pasakas žmonėms. Aš gyvenu šioje šalyje jau gal 44 metus, žinau, kas čia vyksta, niekada nepatyriau jokios grėsmės iš jokio migranto, bet patyriau daug grėsmių iš vietinių žmonių – iš tų, kurie padaugino alkoholio, šiaip yra agresyvūs“, – kalbėjo S. Plungė.

Jis pastebėjo, kad dalis politikų jau ne vienerius metus gąsdina, kad į Lietuvą iš kitų šalių atvyksta teroristai, migrantus vadina hibridiniu ginklu, tačiau nelaimingų atsitikimų taip ir nenutiko.

„Žmonės atvažiuoja čia dirbti, ieškoti geresnio gyvenimo. Tai vienintelis dalykas, ką jie stengiasi padaryti“, – sakė Lietuvos žaliųjų partijos narys ir pridūrė, kad įvairios grėsmės dažnai tėra generalizuojamos sensacijos.

Visgi buvusi Migracijos departamento vadovė E. Gudzinskaitė pabrėžė – tai, kad Lietuvoje neįvyko migrantų įvykdytų nusikaltimų, yra gero institucijų darbo rezultatas.

„Džiaukitės, kad nenukentėjote. (…) Dirbdama Migracijos departamento vadove, prieš savo akis mačiau labai daug failų, kuriuos, ačiū Dievui, pavyko užkardyti“, – tvirtino E. Gudzinskaitė.

Prezidento patarėja pasakojo, kad yra susidūrusi su vienetiniais, tačiau labai rimtais atvejais, kai prieglobsčio prašytojai yra susiję su terorizmu.

„Buvę atvejų, kai mes į Lietuvą neleidome atvažiuoti teroristui, kuris planavo čia toliau tęsti tinklą ir kažką organizuoti. Tokių rimtų atvejų buvo. Aišku, daug dažniau būna atvejų, kai migrantai šiaip turi kriminalinę praeitį. Visiškai kitas žanras – priešiškų režimų palaikytojai, kurių tikslas ateiti čia ir užsiimti destrukcija“, – sakė E. Gudzinskaitė.

Ji pažymėjo, kad nors tarnybos dirba gerai, jų resursai yra riboti, todėl vieną dieną tai gali mūsų nebeapsaugoti.

Priimti ar susimokėti ES?

Šiandien Lietuva, kaip ir kitos Europos Sąjungos (ES) šalys, gali rinktis, ar solidarizuotis su tomis šalimis, į kurias patenka daugiau migrantų, ir priimti nustatytą migrantų skaičių, ar jų nepriimti ir susimokėti į ES biudžetą. Per metus Lietuva turi priimti 158 žmones – tokiu atveju mūsų šalis gauna pusantro milijono paramą migrantų integracijai. Jei nesutinkame to padaryti, turime patys susimokėti į ES biudžetą daugiau nei 3 milijonus eurų. Lietuvos Vyriausybė nusprendė į šalį priimti dalį migrantų, o už kitą dalį susimokėti.

Prezidento patarėja E. Gudzinskaitė sakė, kad toks perkėlimo mechanizmas apskritai yra ydingas, kadangi skatina migrantus atvykti į Europą ir tikėtis, kad jie bus perkelti į turtingesnes ES šalis, pavyzdžiui, Vokietiją.

„Paskirstymas po kitas Europos šalis tik padidina problemą, bet jos nesprendžia. Dėl to advokataujama, kad geriau mokėti pinigus, padėti toms valstybėms tvarkytis su migrantų apgyvendinimu, prieglobsčio prašymų nagrinėjimu pinigais, vietoje“, – teigė E. Gudzinskaitė.

Prezidento patarėja taip pat tvirtino, kad į Lietuvą iš kitų ES šalių perkeliami migrantai paprastai nėra tie, kurie atvyksta dirbti.

„Žmonės, kuriuos persikeliame, yra patyrę karo baisumų, tame kelyje moterys būna ir išprievartautos, vaikinai turi įvairių psichologinių problemų. Reiškia, su jais reikia labai labai daug dirbti, jie nėra pasiruošę integruotis į darbo rinką. Juos reikia paruošti, užauginti. Atvirai sakau, mes tokių gebėjimų neturime“, – pripažino E. Gudzinskaitė.

Jos vertinimu, Lietuvai gali būti brangiau pačiai vykdyti migrantų integraciją nei susimokėti į ES biudžetą: „Jei mes žmogui nepadėsime išgydyti psichologinių problemų, jis su ta savo problema pasiims peilį, nueis ir ką nors padurs. Ir jis nebus kaltas, nes mes tiesiog nebūsime jo išgydę.“

Tokius svarstymus Lietuvos žaliųjų partijos tarybos narys S. Plungė vadino absurdu ir stebėjosi, kad Lietuva nėra pajėgi per metus priimti 158 migrantų, kai Lietuvoje jau gyvena 200 tūkst. užsieniečių. Jis taip pat kalbėjo apie krentantį gimstamumą ir pabrėžė, kad Lietuvai reikia migrantų, kad galėtume palaikyti sveiką darbo rinką.

„Tie žmonės gali būti patyrę visokių baisumų, bet mes įsileidome Ukrainos žmones, kurie patyrė visokių baisumų, ir net nekėlėme klausimų“, – pastebėjo S. Plungė.

Jis taip pat akcentavo, kad, nors atvykusiems migrantams gali trūkti kokių nors įgūdžių, Lietuva galėtų tuo pasirūpinti ir padėti jų įgyti. S. Plungė kartu sakė, kad patys lietuviai savo istorijoje ne kartą migravo ir ieškojo geresnio gyvenimo.

„Visi žmonės nori geresnio gyvenimo ir jo siekia. Aš per savo gyvenimą emigravau iš kaimo į miestą, iš miesto į kitą šalį studijuoti, kažkurį laiką keliavau kaip koks emigrantas, dabar dirbu Varšuvoje, galima sakyti, esu emigrantas“, – pasakojo S. Plungė.

Kodėl visuomenė bijo?

Viešojoje erdvėje neretai girdime, kad Lietuvai reikia migrantų, tačiau tik iš mums artimų kultūrų. Pašnekovai diskusijos metu svarstė, kad tokias nuostatas lemia ir įvairūs susidūrimai su migrantais, ir ksenofobija, įvairūs stereotipai.

Prezidento patarėja E. Gudzinskaitė sutiko, kad neigiamą kai kurių gyventojų požiūrį į migrantus veikia emocijos: „Ne svetimas tas faktorius, kad nemėgsti to, ko nepažįsti. Išankstinių nuostatų tikrai yra.“

Tačiau E. Gudzinskaitė teigė, kad darbdaviai dažnai pasakoja apie kultūrinius skirtumus, dėl kurių jiems sudėtinga dirbti su tolimesnių kultūrų žmonėmis.

„Yra labai praktinių dalykų, iki tokių juokingų pavyzdžių, kai darbdaviai nudega dėl kultūrinio nesusišnekėjimo. Dėl praktiškų dalykų darbdaviams daug patogiau atsivežti darbo jėgą, su kuria jie gali susišnekėti kažkuria kalba, kai darbo etika panaši į mūsų. Kai atsiveži užsienietį iš kitų šalių, prireikia nemažai laiko jo kultūrinei adaptacijai, ne kiekvienas darbdavys gali sau leisti tokią privilegiją suteikti žmogui metus adaptacijai“, – kalbėjo prezidento patarėja.

Plungė priešiškumą migrantams aiškino ksenofobija, rasizmu ir islamofobija. Jo nuomone, tokių neigiamų nusistatymų mažėja tuomet, kai aplink mus gyvena daugiau skirtingų žmonių, kuriuos galiausiai priimame kaip savus.

„Visuomenei geriau kuo įvairesni žmonės, nes ji nuo to tampa turtingesnė, atsiranda ryšių su kitomis pasaulio šalimis, iš tų šalių lengviau persikelia investicijos, kompanijos lengviau investuoja į kitas šalis, pati visuomenė lengviau gauna įvairesnių dalykų – požiūrio, maisto, šokių“, – sakė S. Plungė.

Jis taip pat teigė, kad Lietuvoje migracijos kontekste diskutuojame apie grėsmes, o ne apie galimybes: „Kiekvienas atvažiavęs žmogus yra didžiulė galimybė, jis nėra grėsmė, jis pirmiausiai žmogus, kuris sukurs darbą, šeimą, verslą, galbūt kažką patentuos, žais rinktinėje, tris taškus įmes per olimpiadą.“

S. Plungė svarstė, kad Lietuvoje jau yra nemažai gyvenančių užsieniečių, tačiau jie gyvena taikiai.

„Palyginus su tuo, ką pas mus vietiniai daro, migrantai jau turėjo išpjaustyti galvas, išdaužyti bažnyčias, – ironizavo S. Plungė. – To neįvyko.“

Anot jo, Lietuvoje gyvenantys migrantai padeda augti mūsų šalies ekonomikai: „Jei tie 200 tūkst. užsieniečių išvažiuotų, man atrodo, dar milijonas gyventojų išvažiuotų, nes pamatytų, kad viskas depresijoje skendi. Migrantai mums padeda sukurti stipresnę šalį, mes turėtume jiems padėkoti, tai yra didžiulė galimybė mums. Šalies didžiausias turtas yra ne metalas po akmeniu, bet žmonės“, – sakė S. Plungė.

Kas nutinka su nusikalstamumu?

Pasak prezidento patarėjos E. Gudzinskaitės, į Lietuvą atvykus daugiau migrantų, padaugėjo ir tam tikrų problemų.

„Padaugėjo buitinio nusikalstamumo, ŽIV atvejų. Jei pažiūrėtumėte, vienas televizijos kanalas per žinias parodė problemas, kaip naujai atvykę musulmonai išstumia senuosius Lietuvos musulmonus iš maldos namų. (…) Nesakau, kad migrantai mums atvežė nusikaltimų, ne, tikrai ne, bet galbūt jie mūsų nusikaltimų paveikslą padarė spalvingesnį“, – svarstė E. Gudzinskaitė.

Visgi S. Plungė pabrėžė, kad paprastai migrantų nusikalstamumo lygis kaip tik yra mažesnis, kadangi jie nenori susidurti su teisėsauga ar kitomis institucijomis: „Jie nenori, kad prie jų prisikabintų Migracijos departamentas, neduok Dieve, jie kažką padarys, – čiau, išsiųsti į savo šalis, iš kurių atvažiavo, jų geresnio gyvenimo galimybės sužlugs.“

S. Plungė sutiko, kad kai kuriose šalyse tam tikrų iššūkių kyla dėl antros ar trečios kartos migrantų, tačiau taip paprastai nutinka ten, kur yra pastebima žmonių segregacija ir nesukuriamos sąlygos migrantams integruotis. Todėl svarbu, kad atvykęs žmogus galėtų dirbti ir gauti būstą, kad būtų saugomos jo teisės ir būtų galimybė gauti šalies pilietybę.

Neretai viešojoje erdvėje kai kurios Vakarų šalys įvardijamos kaip nesugebėjusios sukurti tvarios migracijos politikos ir integruoti migrantų. Paprastai tokiomis šalimis įvardijama Vokietija ar Švedija.

E. Gudzinskaitė sutiko, kad dažnai pavieniai neigiami migracijos pavyzdžiai yra generalizuojami, tačiau teigė, kad dalis Vakarų šalių įsileidusios per daug migrantų padarė klaidų.

„Ar iš tikrųjų taip blogai – taip. Ten kalbama ne apie atskirus atvejus, ten yra sistema, valstybės pripažįsta, kad kažkokiu savo vystymosi etapu kažką pražiopsojo, kažko nepadarė. Aš, būdama visiška Lietuvos patriotė, nenoriu kartoti tų klaidų. Mes, kaip valstybė, turime unikalią galimybę pasimokyti iš nepasisekusių projektų ir padaryti kažką kitaip, kad tie projektai pavyktų“, – sakė prezidento patarėja.

S. Plungė taip pat tvirtino, kad Lietuva turi pasimokyti iš blogų atvejų ir jų nekartoti. Pasak jo, tai reiškia, kad šalis turi sukurti aiškius mechanizmus, kaip migrantas gali integruotis į visuomenę.

„Tose šalyse, kuriose yra aiškūs integracijos keliai, didžioji dalis žmonių integruojasi ir papildo visuomenes, ta integracija veikia“, – teigė S. Plungė.

Lietuvos žaliųjų partijos tarybos pirmininkas atkreipė dėmesį į politikų vaidmenį, demonizuojant migrantus: „Politikams reikia kažką kaltinti, o geriausia kaltinti tuos, kurie negali gintis, – migrantus, kurie neturi teisių. Mes juos galime padaryti atpirkimo ožiais. Didžiausia problema, mano supratimu, yra tai, kad šalyse yra didžiulė nelygybė, ji atsirado dėl tam tikros politikos. (…) Žmonės pikti, ieško kaltų“, – sakė S. Plungė.

Sėkmės receptas Lietuvai

Ką galime padaryti, kad Lietuva tinkamai vykdytų migrantų integraciją? Prezidento patarėja E. Gudzinskaitė teigė, kad mums reikalingas sisteminis požiūris ir sistema, kuri padėtų žmonėms integruotis. Ji taip pat atkreipė dėmesį, kad patys migrantai turi norėti tapti mūsų visuomenės dalimi.

„Integracija yra ta sritis, kurioje viskas turi kilti iš apačios į viršų. Nereikia tikėtis, kad valdžia ateis ir viską padarys – labai daug atsakomybės turi prisiimti pačios bendruomenės, savivaldybės. Integracija vyksta arčiausiai žmogaus. Integracija yra dvipusis veiksmas – turime dirbti su migrantu ir priimančioms bendruomenėmis, kad jos mokėtų atsiverti migrantui. Tai milžiniškas darbas, kurį mes visi dar turime padaryti“, – sakė E. Gudzinskaitė.

Prezidento patarėja kartu ragino lietuvius padėti užsieniečiams integruotis, pavyzdžiui, kalbant lietuviškai.

„Lietuvių kalbos kursų nėra, kiti skundžiasi, kad, kai bando savo jėgomis mokytis lietuviškai, lietuviai pamato, kad jiems kyla sunkumų, ir patys ima kalbėti rusų kalba, taip nepadeda. Pabandykime tiems, kurie nori labiau integruotis, padėti“, – skatino E. Gudzinskaitė.

Lietuvos žaliųjų partijos tarybos pirmininkas S. Plungė pabrėžė – svarbiausia užtikrinti migrantų teises ir netrukdyti jiems integruotis. Jis taip pat apgailestavo, kad migrantams dažnai trūksta informacijos, kaip veikia mūsų tarnybos ir ką jiems reikia padaryti.

Kalbėdamas apie pagalbą integruojantis, S. Plungė ragino dažniau užmegzti kontaktą su Lietuvoje gyvenančiais migrantais: „Pakalbėkime su žmonėmis, kurie vairuoja boltą, kurie sėdi šalia mūsų autobuse. Žmonėms trūksta mūsų bendravimo, paprasto priėjimo ir

The post Kodėl bijome migrantų? Visuomenės nuostatas veikia ir stereotipai, ir ksenofobija appeared first on ALF.