Projektai Archives - ALF https://olf.lt/category/projektai/ Atviros Lietuvos Fondas Tue, 09 May 2023 13:31:43 +0000 lt-LT hourly 1 Diskusijų ciklas „Permąstant Europą” https://olf.lt/diskusiju-ciklas-permastant-europa/ Thu, 18 Nov 2021 11:35:49 +0000 http://new.olf.lt/?p=7733 2018 m. balandžio 27 d. prasideda ilgalaikis ALF renginių ciklas “Europos idėjos paieškos”. Kiekvienoje iš 10-ties diskusijų – vis kita aktuali tema, opi problema, kontroversija. Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos, JAV žinomi intelektualai ir visuomenės veikėjai samprotaus, pavyzdžiui, apie europietiškos tapatybės kaitą XXI amžiuje, Europos kaip geopolitinio ir sociokultūrinio darinio likimą stiprėjant nacionalizmui ir radikaliai dešinei, [...]

The post Diskusijų ciklas „Permąstant Europą” appeared first on ALF.

]]>

2018 m. balandžio 27 d. prasideda ilgalaikis ALF renginių ciklas “Europos idėjos paieškos”. Kiekvienoje iš 10-ties diskusijų – vis kita aktuali tema, opi problema, kontroversija. Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos, JAV žinomi intelektualai ir visuomenės veikėjai samprotaus, pavyzdžiui, apie europietiškos tapatybės kaitą XXI amžiuje, Europos kaip geopolitinio ir sociokultūrinio darinio likimą stiprėjant nacionalizmui ir radikaliai dešinei, o taip pat – apie galimas Lietuvos valstybės strategijas ES projektui patiriant radikalią kaitą ar net jam žlungant.

Europos istorija neatsiejama nuo gebėjimo svajoti. Karolis Didysis tapo pirmuoju krikščioniškos Europos vienytoju. Vasco da Gama atvėrė europiečiams naują laivybos kelią iš Europos į Indiją. Liudvigo van Bethoveno sukurta IX-oji simfonija tapo genijaus kūrybos viršūne, o jos finalas – Odė džiaugsmui – Europos civilizacijos manifestu. Visų šių dalykų nebūtų nutikę, jei Karolis Didysis, Vasco da Gama ir Liudvigas van Bethovenas nebūtų turėję svajonių, kurių beatodairiškai siekė. Tiesa, ne visoms europiečių svajonėms buvo lemta išsipildyti. XIX-XX amžiaus sandūroje nuo Vienos iki Lisabonos puoselėtų vilčių apie saugumo ir stabilumo rojų žlugimą atskleidžia tokių žmonių kaip filosofo Walter Benjamin ir rašytojo Stefan Zweig tragiški likimai. 1957 metais šešių šalių lyderiai pasirašę Romos sutartį suformulavo naują europietišką svajonę: Europa turi vienytis ekonomiškai ir politiškai, tam kad išvengtų karo. Tai buvo reakcija į neišvengiamybę – dviejuose didžiuosiuose XX amžiaus konfliktuose Europos civilizacija buvo atsidūrusi ties katastrofos slenksčiu. Deja, ilgą laiką pačiu sėkmingiausiu Europos istorijoje vadintas politinės, ekonominės bei kultūrinės integracijos projektas – Europos Sąjunga –  šiuo metu susiduria su nemenkais iššūkiais. Tai –  “kietosios” politinė, ekonominė, saugumo ir pabėgėlių krizės. Greta jų – dar ir „minkštųjų” krizių paradas: telkiančio naratyvo stygius, bendros atminties trapumas, nesutarimai dėl europinių vertybių.

Kas yra Europa ir europietiškumas? Kokias europietiškas idėjas bei vertybes galėtume perimti? Kuo prisidėti kuriant Europos įvairovę? Kokia mūsų svajonė Europoje ir mūsų svajonių Europa? Tokie sprendimai – dalis svarbaus ir, deja, trūkstamo visuomenės savistabos proceso. Atviros Lietuvos fondas bandys praturtinti visuomenės autorefleksiją naujomis idėjomis, organizuodamas diskusijų ciklą „Europos idėjos paieškos“.

Balandžio 27 d. straipsnio autorius A. Švedas moderuos pirmą diskusiją – „Europos svajonės likimas“.   Britų sociologo Gerard Delanty knygoje „Europos išradimas“ Europa vadinama „miglotuoju žemynu“. Tai neturėtų stebinti. Europa yra nuolatinėje transformacijoje, todėl ir pats žodis „Europa“ skirtingais istoriniais laikais reiškė ne tuos pačius dalykus. Kitaip sakant – Europa yra sudėtinė ir sudėtinga, nuolat kintanti realybė. Prancūzų istoriko ir filosofo Remi Brague nuomone, nuolatinis keitimasis leidžia teigti, jog Europa stengiasi integruoti geriausius įvairių kultūrų pasiekimus, nepriklausomai nuo to, iš kurios kultūros tai ateina. Taigi, anot minėto mokslininko, Europa yra atvira ir nuolat kurianti. O pastarąjį dalyką, anot R. Brague, galima vadinti esminiu Europos civilizaciniu savitumu. Čia pat reikėtų pasakyti ir kai ką daugiau: Europa yra ne tik nuolatinės kaitos, bet ir permanentinės krizės būsenoje. Todėl visiškai nekeista, o jau greičiau simptomiška, kad šiandien garsiai kalbama bent apie kelias negandas, apnikusias XXI amžiaus Europą. Tai – politinė, ekonominė, saugumo ir pabėgėlių krizės. Pastarąsias galima sąlyginai įvardinti „kietosiomis“. O šalia jų išsirikiuoja ir visas „minkštųjų“ krizių paradas: kultūrinės vienovės nebuvimas; vieno – telkiančio ir suteikiančio prasmę europiečių egzistencijai – naratyvo stygius; bendros atminties fragmentiškumas ir netvarumas; konsensuso nebuvimas svarstant klausimą – kas yra europinės vertybės? Nuolatinės transformacijos krizių akivaizdoje būsena tampa tikru galvos skausmu mėginantiems nusakyti, kas yra (ir kas nėra) Europa bei europinė tapatybė, tarkim, frankų karaliaus Karolio Didžiojo epochoje (VIII – IX a. sandūra) ar Donaldo Tusko prezidentavimo Europos Sąjungai laikotarpiu šiomis dienomis. Istorikai, politologai, civilizacijų raidos tyrinėtojai, kaip taisyklė, bandydami surasti europietiškumo formulę (bent akimirkai gebančią sulydyti į vieną apibrėžimą visą Europos įvairovę, atsiskleidžiančią daugybėje laiko ir erdvės konsteliacijų) pamini kelias „miglotosios Europos“ savybes:  Antikos paveldas; katalikybė ir protestantizmas; kalbinė įvairovė; dvasinis ir pasaulietinis valdžios atskirumas; teisė; socialinis pliuralizmas; atstovavimo institucijos; individualizmas bei individualaus savinimo institutu paremtas socialinis – ekonominis modelis. Prie aukščiau aptartų savybių norėtųsi paminėti ir dar vieną. Europa yra svajonė. Europiečiu netapsi pats to nenorėdamas, nes buvimas Europoje geografiškai anaiptol nereiškia priklausomybės Europai atminties, kultūros, idėjų, vertybių, mąstymo būdo prasme. Kiekvienas iš mūsų kas dieną dalyvauja „mini referendume“, apsispręsdamas kaip/ kiek jam ar jai asmeniškai reikalinga europinė tapatybė.

Vien būdamas Europoje, europiečiu netapsi: geografinė padėtis anaiptol nereiškia priklausomybės Europai atminties, kultūros, idėjų, vertybių, mąstymo būdo prasme. Kasdien dalyvaujame „mini referendume“ ir sprendžiame, kaip/ kiek kiekvienam iš mūsų reikalinga europinė tapatybė.

XXI amžiuje Lietuvos valstybė ir visuomenė įgijo unikalią galimybę esmingai prisidėti prie Europos svajonės kūrimo. Tačiau pastarąja galimybe neskubama pasinaudoti. Suformulavus šią tezę, be jokios abejonės, reikia pateikti ir ją pagrindžiančius argumentus. Juos, tikiuosi, atstos trumpas istorinis ekskursas. Čekų rašytojo Milano Kunderos suformuluota Vidurio Europos kaip „atplėštų Vakarų“ metafora ganėtinai tiksliai atskleidžia po 1990-ųjų kovo 11 dienos prasidėjusio Lietuvos kaip vieno „mozaikos gabalėlio“ gravitacijos Vakarų Europos link proceso ypatumus: iš pradžių – atsargių svajonių puoselėjimas apie „grįžimą į Europą“, nuo 1994 metų –  „beldimas į Europos duris”; po 2000 metų – kruopštus namų darbų, susijusiu su pasirengimu narystei Europos Sąjungoje, ruošimas ir galų gale – 2004 metais įvykęs prisijungimas prie sėkmingiausio modernybės epochoje sukurto Europos integracijos projekto. Tiesą sakant, 2004 metų gegužės 1-oji privertė Lietuvos visuomenę ir jos elitą krūptelėti bei užduoti sau fundamentalų klausimą: grįžome į Europą tapdami Europos Sąjungos nariais; o kas toliau? Atrodo, į šį klausimą neradome atsakymo iki šiol. O konservatorius Andrius Kubilius, deja, buvo teisus 2003-ųjų rugpjūčio mėnesį suformuluodamas nieko gero nežadančias prognozes: „Dabar, kai žvelgiu į artimiausią politikos perspektyvą, atrodo, kad joje jokių didžiųjų kelio ženklų nebėra. Viskas atrodo daug smulkiau, kasdieniškiau, netgi savanaudiškiau.“ Neturėję aiškesnės idėjos ar vizijos, kokios kūrybos derėtų imtis prisijungus prie Europos Sąjungos, Lietuvos piliečiai iki šiol gyvena reaktyvios, smulkios ir kasdieniškos europinės politikos ritmu. Europa bei europietiškumas staiga tapo buitinio lygmens unifikuota savaimesuprantamybe, – tokia pačia kaip anglų kalba, pigių avialinijų bilietai, eurai, mobilaus tarptinklinio ryšio tarifai ar ispanų prekybos tinklas, pardavinėjantis pigius drabužius.

Europa bei europietiškumas tarsi tapo buitinio lygmens unifikuota savaimesuprantamybe, – tokia pačia kaip anglų kalba, pigių avialinijų bilietai, eurai, mobilaus tarptinklinio ryšio tarifai ar ispanų prekybos tinklas, pardavinėjantis pigius drabužius.

XXI amžiaus Vilniaus, Pagėgių ar Nidos gyventojui buvimas europiečiu ir Europos Sąjungos piliečiu yra duotybė, nekelianti jokios intelektualinės įtampos. Tai – lyg kvėpavimas, vaikščiojimas ar miegas. Bet šį sykį tarsi miegama atmerktomis akimis, tai yra, neatsakant į fundamentalius egzistencinius klausimus ir tikintis, kad tradicinės kultūrinės savivokos formos, palaikiusios Lietuvos visuomenės gyvybę visą XX amžių, padės išlikti ir globalizacijos ženklu pažymėtame XXI amžiuje. Atrodo, kad toks optimizmas yra nepagrįstas ir kad dar teks atsakyti į pamatinius klausimus.

Balandžio 27 d. diskusijoje “Europietiškos svajonės likimas” dalyvavo germanistė ir teatrologė Irena Veisaitė, politikas, muzikos, meno bei kultūros istorikas Vytautas Landsbergis, žurnalistas ir rašytojas Rytis Zemkauskas, dienraščio “Bernardinai” vyr. redaktorius Donatas Puslys. Pokalbį moderavo kultūros istorikas Aurimas Švedas. A. Švedas pasiūlė pastarąją diskusiją, o t. p. visą pokalbių ciklą “Europos idėjos paieškos” vienijančiais žodžiais pasirinkti profesoriaus V. Landsbergio straipsnyje “Antieuropa” (2014) parašytą sakinį: “Jau laikas kalbėti aiškiai ir iki galo”. Mat, kalbant apie dabartinę Europos situaciją viena iš pagrindinių problemų yra tai, kad mes daiktų ir reiškinių nevadiname savais vardais. Pokalbio metu buvo aptarta daug klausimų. Olf.lt pateikia kelių svarstymų fragmentus.   Ką reiškia būti europiečiu kasdienybėje? Pastarąjį klausimą diskusijos moderatoriui A. Švedui pasufleravo I. Veisaitės žodžiai pasakojime (užfiksuotame knygoje “Gyvenimas turėtų būti skaidrus”) apie savąjį gyvenimą tarpukario Kaune: “Mano tėvai buvo europiečiai”. Grįždama prie šios minties I.Veisaitė diskusijos metu plėtojo tarpukario Kauno gyventojo priklausomybės Europai kultūrine prasme temą, bandydama nusakyti, kas kūrė to meto žmogaus europietišką tapatybę ir išryškindama judeo-krikščioniškų vertybių svarbą. Tuo tarpu aptardamas savo, kaip XXI amžiuje gyvenančio žmogaus, santykį su europietiškumu rašytojas ir žurnalistas R. Zemkauskas pabrėžė kasdienio buvimo ir darbo reikšmę: “Keldamasis kas rytą ir darydamas tai, ką galiu ir sugebu geriausiai, aš prisidedu prie Europos kasdienybės kūrimo.” Anot rašytojo, būtent mus supančioje kasdienybėje (aplinkoje, bendravimo kultūroje) išryškėja ženklai ir ryšiai, apibrėžiantys mūsų europietišką tapatybę, kuri reikalinga nuolatinės atidos ir mūsų pastangų.

Kur prasideda asmeninės Europos ribos ir kur slypi jos centras? “Pats svarbiausias dalykas – Tu ir tavo santykis su vieta, kurią visuomet vadinai Europa” – šie R. Zemkausko žodžiai tapo atspirties tašku D. Puslio autorefleksijai. “Man Europa prasidėjo Panevėžio daugiabučio namo kieme gainiojant kamuolį užsivilkus turguje pirktus Miuncheno Bayern futbolo klubo žaidėjo Mehmet Scholl marškinėlius. Būtent tuomet aš supratau besąs kažkuo, kas peržengia ribas. Europa man prasidėjo Panevėžyje,” – kalbėjo D. Puslys. Tačiau, anot jo, savęs neįmanoma suvokti nepabuvus didžiuosiuose  Europos miestuose. Savojo “aš” ugdymas taip pat vyksta ir padedant didiesiems Europos žmonėms, tokiems kaip Gėtė ar  Šv. Pranciškus. Išsakęs pastarąją įžvalgą “Bernardinai” vyr. redaktorius prisiminė “Paribio” fondo vadovo Krzysztof Czyżewski pasakytus žodžius: “Pasaulio centras yra ten, kur esi tu”.  Ši žydiška patarlė primena, kad mes savąją Europą kuriame ten, kur esame, naudodami statybines medžiagas, gautas asmeninėje akistatoje su didžiaisiais Europos miestais ir vardais. Šios “individualios Europos statybos”, anot D. Puslio, sukuria jos įvairovę, geriausiai pamatomą keliaujant po Europą traukiniu.

Kodėl Vidurio Europos gyventojai XXI amžiaus Europoje ne visuomet jaučiasi kaip namie? Kalbėdamas apie Vidurio Europos žmogaus savijautą XXI amžiuje R. Zemkauskas  įvardino paradoksalią situaciją: “Mes jautėmės europiečiais matydami atėjūnus, išlipančius iš sovietų armijos tankų. Kita vertus, mes ir patys formavome save, pagal tų atėjūnų lūkesčius. Nes buvome jų laikomi “Europa”. O dabar mums reikia turėti reikalų su tikrove, bandyti ją suprasti. Problemų sprendimo būdai šiuo atveju neretai konfliktiniai. Gal radikalai Vengrijoje ar Lenkijoje, tam tikra prasme, ir imasi “spręsti problemas”, tiesa destruktyviai? Kita vertus, gal kai kuriuos mąstymo stereotipus iš tiesų reikėtų naikinti?” Profesoriaus V. Landsbergio nuomone, daugelis Lietuvos visuomenės problemų, kuriant savąjį santykį su Europa, yra  susiję su neteisingu sąvokų naudojimu. Anot politiko, vienas iš tokių klaidingo mąstymo ir iš jo išplaukiančio klaidingų savokų vartojimo pavyzdžių yra paplitęs vaizdinys apie “grįžimą į Europą”. “Mums niekur nereikia grįžti. Mes esame Europoje!” O klaidingas mąstymas primeta savijautą, esą mes “dar nepribrendę”, “nepasiruošę”, “nepakankamai gražūs”, lyginant su ta “tikrąja Europa”.  Operuodami tokiomis kategorijomis, anot V. Landsbergio, mes ne tik apsunkiname savo gyvenimą, bet ir tuo pačiu įžeidžiame Vakarų Europos gyventojus. Laikinas politinis Europos suskaldymas nepadarė žmonių skirtingais. Privalome tai suvokti, nes mąstymo kaita yra bene pati svarbiausia visų problemų sprendimo prielaida.

Kodėl turėtume labai atidžiai nagrinėti Europos Sąjungos politinio elito kuriamas Bendrijos raidos vizijas?
Diskusijoje buvo prisiminta istoriko Timothy Garton Ash knygoje “Dabarties istorija” (The History of the Present, 1999) išsakyta mintis: “Joks kitas žemynas nėra taip apsėstas savosios prasmės ir vizijos paieškų. Idealistinės ir teleologinės vizijos atlieka dvi funkcijas: apibrėžia priklausymą Europai ir kartu siekia legitimuoti patį Europos projektą.” Svarstant, kokios Europos Sąjungos politinio elito vizijos apie galimą tolimesnę Bendrijos raidą dominuoja šiuo metu, buvo konstatuota, jog “vidutiniam statistiniam europiečiui” paprastai siūloma apsispręsti, kuri iš dviejų alternatyvų jam priimtinesnė: “kuo daugiau Europos”; “kuo mažiau Europos”.

Analizuodamas pastarąją distinkciją D. Puslys pažymėjo, jog ji yra ydinga, nes siūlo Europos Sąjungos piliečiui rinktis ne “ir – ir”, o “arba – arba”. Kitaip sakant, žmogui primygtinai siūloma žongliruoti dviem kraštutinumais ir tuo pat metu trukdoma suvokti paprastą tiesą: politinis gyvenimas yra gyvenimas nuolatinėje įtampoje, nuolat mąstant apie galimus pasirinkimus ir sprendimus bei jų kainą. Diskursas “viskas arba nieko” yra labai pavojingas, todėl, anot D.Puslio, mes turėtume atsisakyti tokių mąstymo kategorijų. Jos destruktyviai veikia ne tik mąstant apie Europos Sąjungos ateitį, bet ir destabilizuoja įvairių Europos visuomenių būvį sprendžiant pačius įvairiausius klausimus. R. Zemkauskas, kritiškai apmąstydamas Europos Sąjungos elito neretai panaudojamas “arba – arba” kategorijas projektuojant Bendrijos ateities vizijas, įvardijo dar vieną – psichologinį – faktorių.

Anot prelegento, tokie politikai kaip Europos Komisijos prezidento Jean-Claude Juncker’io tipo elitas gavo į savo rankas labai sudėtingą sociopolitinį ir sociokultūrinį mechanizmą. Jo priežiūrai reikia naujo mąstymo ir šio mąstymo diktuojamų naujų veiksmų, daug jautrumo ir… kantrybės. “Niekas neturi kantrybės laukti!” – apibendrino R. Zemkauskas.

Kodėl bendraeuropinės tapatybės kūrimo veiksmas yra toks sudėtingas?

Vertindamas susiklosčiusią situaciją prof. V. Landsbergis pažymėjo, kad dabartinis Europos Sąjungos politinis elitas yra susikūręs savitą mitologiją, kuri daugeliui nėra suprantama ir priimtina. Vienas mitologijos akcentų, anot politiko, yra siekis kurti bei skiepyti europietišką tapatybę. Tačiau šis veiksmas vargu ar gali būti vainikuotas sėkme, nes europietiška tapatybė formuojasi savaime, o jos steigimas iš viršaus susilaukia pasipriešinimo. Juolab, kad ir pati europietiškos tapatybės sąvoka kol kas nėra pripildyta prasmės. Universalus europietiškumas, anot V. Landsbergio “dar nėra subrendęs”, o jo beatodairiškas aktualinimas yra palankus euroskeptikams. “Jie nori, kad mes nebebūtume čekais arba prancūzais!” – pasigirsta balsai. Įsitraukusi į diskusiją Irena Veisaitė pažymėjo, kad šiuo atveju labai svarbu aiškiai atsakyti į klausimą: “Ar Europos Sąjunga kėsinasi į kokios nors tautos tapatybę?”

Anot I. Veisaitės, Europos Sąjunga pabrėžia besanti prieš nacionalizmą, tačiau tuo pat metu yra labai atidi ir jautri kultūrų įvairovei. Juk už Brexit’ą balsavusių britų nebaugino grėsmė prarasti tapatybę; jie protestavo (remiantis jų pačių žodžiais) prieš Briuselio siekį primesti savo valią politinėje ir ekonominėje sferose. Analizuodamas bendraeuropinės tapatybės formavimosi procesą D. Puslys pažymėjo, jog pamatine multikultūralizmo bėda derėtų laikyti oficiozinį pasidžiaugimą, esą kažkas vyksta, – nesuvokiant, kad socialinis audinys, įgalinantis skirtingus žmones iš skirtingų kultūrų būti šalia vienas kito ir dalyvauti dialoge, nėra viešbučio kambarys, iš kurio gali pasitraukti bet kada (“nepatinka, susimoku ir išvykstu!”), o tam tikras apsisprendimas ir įsipareigojimas veikti.

Ar Europos svajonė “sulūžo”? 

Ieškant atsakymo į pastarąjį klausimą įvardyta daug politinio, socialinio, ekonominio ir kultūrinio plano priežasčių, lėmusių labai nevienareikšmius procesus, kuriuos dabar išgyvena Europos Sąjunga. Ką ir kaip turime daryti, kad išgrynintume XXI amžiaus realijoms atliepiančią Europos idėją? Kokį turinį ir postūmį privalome suteikti Europos Sąjungos projektui? Šių ir kitų pirmaeilės svarbos klausimų svarstymai tęsis visus 2017-uosius Atviros Lietuvos Fondo namuose vyksiančiose diskusijose “Europos idėjos paieškos”.

Balandžio 27 d. įvykusi diskusija „Eropietiškos svajonės likimas“ man, ALF senbuviui, paliko sumišusį, skausmingai malonų įspūdį. Malonu, kad ALF vėl primena šiuolaikinės lietuviškos tapatybės problemą: kiek ir kaip, kokia Europa mes esame? Tačiau dėmesį labiau traukia ne pats klausimas (beje, tapęs įprastu, “budinčiu”). Labiau intriguoja tai, kaip toli tebesame nuo aiškesnių pasirinkimų ir bent dalinių atsakymų.

Lyginant su 1990-aisiais ir net 2000-aisiais, vienas ryškiausių pokyčių yra virš-tautinio europiečių vienijimosi bei susigyvenimo Europos Sąjungoje idėjų nuvertinimas. Jos esą utopinės, dirbtinės, mitologinės ar net totalitariškai prievartinės. O vietinio tūlo, kuris nebenori jų konstruktyviai svarstyti ar suprasti, parapijietiška laikysena rodosi it maloniai kuklus, tikroviškas ir nepretenzingas santykis su pasauliu: “maža – tai gražu” arba, kaip rašė Voltaire’as, “prižiūrėk savo sodą” (pranc. cultive ton jardin) . Ši esmingai dešinė ir nacionalistinė metaforika yra švelniai, užuominomis naudojama žmonių, kurie, nestokodami išsilavinimo ir patirties, supranta, kad – nepaisant viso vienijimosi vargo – Europos Sąjunga yra geriausia, kas mums galėjo nutikti, subyrėjus SSRS. Tai yra neabejotinai sunkiausias ne tik pačios ES, bet ir ES idėjų, europinių tapatybių išbandymas, – apie tai ne kartą rašė ir a. a. prof. Leonidas Donskis. Tiesa, tas save giriantis „kuklumas“ istoriškai yra labai atpažįstamas. Atmintina, pavyzdžiui, kaip kentė Abiejų Tautų Respublikos politinė sistema nuo valdingo vietininkiškumo ir nenoro gilintis į didesnio masto klausimus, ir kaip tą vietininkiškumą veiksmingai naudojo kaimyninės tironijos.

Vienas britų apžvalgininkas pastebi, kad antai mūsų kaimynai lenkai, išsirinkę anti-europinio nacionalizmo vediną valdžią, rodo mums, jog įmanoma naudotis ES bendro ūkio ir investicinėmis galimybėmis, tuo pat metu apsaugant „tautinės“ nepriklausomybės ir anachronistinių tradicijų tvarumo įspūdį. Tarytum tokia strategija: investuokite daugiau į mūsų Rumšiškes, bet patraukit rankas nuo mūsų tradicijų žaloti save bei kitus ir neapkęsti! Netrukdykite grožėtis mūsų kančių istorija ir svajoti apie atsiteisimą su istoriniais priešais! Antraip jus paliksime kaip anie išdidūs salų gyventojai ir tęsime savo pergalingą kančių paradą. Kam mums ta jūsų iškreipta ir pasileidusi taika, ramybė? Kapitalo investicijoms – TAIP; bet tik tuo atveju,  jei jos stiprina tautininkiškas organizacijas ir jų (dažniausiai) patriarchalinę galią. Laisvoji investicijų zona “PL” arba “LT” (čia bet kuris ne-sostinės vietovardis tiks).

Svarbu pastebėti, – ir tasai britų apžvalgininkas tai “atranda”, – kad nacionalistinė ir vietininkiška europragmatika nebūtų įmanoma be dabartinių ES institucijų nenuoseklumo ir dėl itin apgailėtino jų negebėjimo paskirstyti socialinės-ekonominės gerovės sąlygų. Tiksliau tariant, gerovės perskirstymas vyksta, bet jis nepavyksta ir praturtina ne tūlą rinkėją. Atsitinka net priešingai: darbo ir kapitalo migracijos (ar „mobilumas“) lemia, kad tai, kas buvo pokario gerovės sąlygos “Vakarų” darbininkui, dingsta ir neatsikuria, rytuosna perkėlus gamybas, paslaugas bei kita. Mes, absoliuti dauguma Rytų europiečių, niekad ir nepažinsime darbo bei pragyvenimo sąlygų, kurios prieš 50 metų praturtino Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Italijos ir Vokietijos darbininkus. Mums neišvengiamai teks patirti tai, ką Europos Komisija kartu su kitomis Europos institucijomis įgalino per pastarąjį keliasdešimt metų: nuolatinę darbo pasiūlos migraciją, nuolatinį nepakankamumą rinkos reikalavimams, nuolatinį technologinės kaitos lemtą nedarbą ir skurdą (kuris yra kankinančiai “prabangesnis” nei 19 a. baudžiauninko buitis ir kuris dėl to skelbiamas privilegija, įpareigojimu kaltinti vien save). Visi šie europatirties džiaugsmai neišvengiamai kviečia atsigręžti į tai, kas yra atpažįstamai artima, sava, gimta, o ES paskatintas gyvenimo pertvarkas laikyti dirbtinėmis, prievartinėmis ir gal net atmestinomis (išskyrus tautos sergėtojų kontroliuojamas investicijas).

Šiuo požiūriu pastebėtina, kad aptariamoje diskusijoje pakartotino pasmerkimo veik iš kiekvieno dalyvio susilaukė vienas europinis motyvas, itin išsiskiriantis Brexit fone. Tai – buvusio Vokietijos prezidento Joachimo Gaucko kvietimas „išdrįsti [norėti] daugiau Europos“ (vok. mehr Europa wagen) 2013 m. pasakytoje kalboje. Deja, tas “daugiau” diskusijoje skambėjo beveik kaip „daugiau nuodų” ar “daugiau šlamšto”. Iš tiesų tas šūkis gluimina tuo, kad nereiškia nacionalinių kostiumų, švenčių, šnektų ar buitinio smurto tradicijų praradimų grėsmės, – nei realios, nei menamos. Nė vienas diskusijos dalyvis detaliau neužsiminė apie tikroviškas euroskurdo ir euronelygybės grėsmes.

Tas grėsmes kursto, iš viesnos pusės, demokratinės europiliečių kontrolės trūkumas, o iš kitos – fantazijos apie nacionalinių gerovių sistemos (at-)/(su-)kūrimą, kuris šiuolaikinio kapitalizmo sąlygomis nebeįmanomas. Kaip parodė Graikijos atvejis (ir ką dar ne kartą pademonstruos Brexit eiga), nacionalinės valstybės neišvengiamai susiduria su tuo, kad – nesvarbu, ar jos vienijasi, ar ne, – jos visos yra priklausomos nuo kapitalo investicijų srauto. Tie, kas sprendžia, ar skirti investicijų (bet kam, bet kurioje, bet kokių tradicijų ar tapatybių vietoje) – būtent tie asmenys ir lemia, ar tos tapatybės ką nors ekonomiškai reiškia, ar turės materialų pagrindą toliau egzistuoti. Tad ES piliečių – nepriklausomai nuo jų pilietybės ar kultūrinės tapatybės – pasirinkimas nereiškia „mažiau Europos ir daugiau vietinio saugumo“.

Nesaugumo vis vien liks net ir atsiskyrimo nuo ES atveju, o be to – tai galima lengvai nuspėti, – ilgainiui jo smarkiai daugės. Iš tiesų yra priešingai: „daugiau Europos“ – skaidresnės, demokratiškai atskaitingos ir gebančios tolygiau perskirstyti investicijas Europos Sąjungos – suteiktų apčiuopiamo nacionalinio, etninio ir asmeninio saugumo visam regionui, jei tik dėl to sutartų renkami nacionaliniai lyderiai. Būtent ES institucijos – demokratiškai įpareigotos ginti europiliečių teises – gali apriboti ir suvaldyti tarptautinių investicijų grupių galią ir neigiamą poveikį vietos bendruomenėms. Apie tokią Europą, ginančią mūsų kasdienybę ir vietos bendruomenių gyvenimo tvarumą, diskusijoje bent užsiminė Donatas Puslys ir Rytis Zemkauskas.

Galėtume toliau dar įnirtingiau diskutuoti, kad „daugiau Europos“ turėtų ir galėtų reikšti daugiau “ir-ir”, “aš laimiu ir tu laimi” galimybių, o ne “arba-arba” (kaip diskusijoje sakė Donatas). Irena Veisaitė, apjungdama ankstesnę ALF patirtį su niūresne dabartimi, taip pat kalbėjo apie atvirumo viltį įžvelgti naujas, gyvybingesnes Europos bendrumo galimybes. Tačiau vieną klausimą dar teks iškelti vėl ir vėl: koks turėtų būti mūsų, dabartinės lietuviakalbės Europos piliečių bendrijos, indėlis į Europą – kaip saugią, tvarią ir taikią gyvenimo erdvę? Bernardas Gailius tos pačios dienos esė  uždavė analogišką klausimą dėl gynybos ir saugumo iniciatyvų (šiuo metu itin mylimų mūsų viešumoje). Būtent: ką gi mes nuveikėme dėl Europos ir NATO saugumo kaip valstybė ir piliečių organizacijos, kad jau taip smerkiame euroinstitucijų vangumą ar silpnumą? Lygiai taip pat dera klausti ir dėl miglotos ES ar europinio vienijimosi perspektyvos: kokios gi lietuviškos iniciatyvos ir pozicijos, koks tas lietuviškas europietiškumas? Diskusijai besibaigiant, profesorius Vytautas Landsbergis pajuokavo: “Kokie esame, tą [į Europą] ir atsinešame”. Tiesa. Bet norisi svarstyti buvimo savimi konstruktyvesnius, aktyvesnius variantus (ir jais tikėti). ALF ekspertų komandai neišvengiamai teks imtis dar daugiau iniciatyvos, kad jie būtų aptarti, įvertinti ir apsvarstyti.

“Lietuviškoji emigracija: išvarymo ir evakuacijos mitologijos”

Diskusijoje dalyvauja:

Jungtinės karalystės lietuvių bendruomenės pirmininkė DALIA ASANAVIČIŪTĖ,

Estijos lietuvių bendruomenės pirmininkas VAIDAS MATULAITIS,

žurnalistas ir dainininkas MARIJUS MIKUTAVIČIUS;

moderuoja VU Filosofijos fakulteto docentas dr. NERIJUS MILERIUS.

Praėjus dviems su puse dešimtmečio po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, kalba apie vieną svarbiausių šiandienos Lietuvos reiškinių – masinę emigraciją – vis dar yra komplikuota. Iš pradžių emigracija buvo marginalizuojama ir net kriminalizuojama, bandant sudaryti įspūdį, kad išvyksta tik pavieniai, beveik “nepastebimi individai”. Vėliau pradėta skambinti pavojaus varpais, o “nepastebimi individai” tapo “žmogiškaisiais ištekliais”, kurie “išseko” ir taip ėmė grėsti esamai šalies infrastruktūrai ir gerbūvio viltims. Tokia santykio su emigracija priešistorė leidžia suprasti tą karingą retoriką, kuri ilgą laiką vyravo Lietuvos ir emigracijos santykio apmąstymuose. “Lietuva” ir “emigracija” neretai buvo suvokiami kaip skirtingose barikadų pusėse atsidūrę priešininkai, kaltinantys vienas kitą ar net vykdantys vienas prieš kitą atvirus priešiškus “išpuolius”. Nereikia nei sakyti, kad tokia karinga ir poliarizuota retorika buvo ne tik nekonstruktyvi, bet ir atvirai žalinga. Nors dabar pačios aršiausios priešiškos retorikos vienas kito atžvilgiu laikai yra praėję, o viešumoje koegzistuoja keletas skirtingų emigracijos apmąstymo žodynų, vis dėlto pats santykis tarp Lietuvos ir jos diasporos lieka problemiškas. Procesai jau seniai yra pasiekę tokią “ribą”, kurią peržengus reikia kalbėti ne apie sugrįžimą į pradinį tašką, o apie perkurtas tapatybes. Užuot ryškinus vis naujas čia ir ten demarkuojančias linijas, daug konstruktyviau svarstyti, kas yra tas kolektyvinis “mes”, kuris jau yra seniai susiklostęs nepaisant egzistuojančių sienų.

Diskusijoje bus aptariami susiformavę emigracijos mitai ir egzistuojančios realijos. Ką politikai dar galėtų pasiūlyti be dažniausiai nerezultatyvios “nutekėjusių protų ir darbo rankų” retorikos? Kaip per pastaruosius dešimtmečius yra pasikeitusi lietuvybės samprata? Ar vis dar legitimi “patrioto” ir “kosmopolito” priešstata? Ar nėra taip, kad užsienyje gyvenantis emigrantas neretai yra didesnis patriotas, už gyvenančius Lietuvoje? Kiek meniniai kūriniai prisideda prie emigracijos fenomeno refleksijos? Turint minty, kad Lietuvos nacionalinės meno ir kultūros premijos vis dažniau teikiamos užsienyje gyvenantiems menininkams, gal jau galima teigti, jog kultūros ir meno lauke nebėra skirtumo tarp “lokalios” ir “globalios” Lietuvos? O gal tokio skirtumo nėra ir kasdienėje daugybės žmonių veikloje?

Atviros Lietuvos fonde birželio 27 d. įvyko trečioji diskusija iš ciklo „Europos idėjos paieškos“. Šįkart tema buvo skirta lietuviškojo identiteto problemoms aptarti. Pokalbio moderatorius filosofas Nerijus MILERIUS ją suformulavo taip: „Lietuviškoji emigracija: išvarymo ir evakuacijos mitologijos“. Diskusijos dalyviai – Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenės pirmininkė Dalia ASANAVIČIŪTĖ, Estijos lietuvių bendruomenės pirmininkas Vaidas MATULAITIS ir žurnalistas bei dainininkas Marijus MIKUTAVIČIUS. Diskusijoje į emigracijos reiškinį pažvelgta pozityviai, kalbėta apie tai, kad ne mes, lietuviai, vieni emigruojame ir nereikia į emigraciją žiūrėti vien neigiamai – gyvename globaliame pasaulyje, kur nebe sėslumas, o mobilumas yra tapęs norma. Emigracijos priežastys, sutarė pašnekovai – labai įvairios, priklausančios nuo kiekvieno asmeninio požiūrio. Ir tam, kad ji nebūtų spalvinama vien juoda spalva, svarbiausia keisti žmonių savimonę ir pradėti nuo savęs – nuo to, ką kalba patys emigrantai, ką kalba žiniasklaida, ką kalba žymūs žmonės. Pateikiame diskusijos santrauką ir esminius, įdomiausius aptartus aspektus.

Emigracijos diskursai Diskusijos pradžioje filosofas Nerijus Milerius kalbėjo apie lietuviškos emigracijos diskurso pokyčius. Jis minėjo, kad prieš dvidešimt metų buvo galvojama, kad emigruoja tie, kurių iš pažiūros negaila: tarsi išvažiuoja nepastebimi individai, o jeigu jie ir būdavo įvardijami, tai tarsi neigiamame, kriminalizuotame, pejoratyviniame kontekste.

Anot N. Milerio, apie nepastebimus individus pradėta kalbėti ekonominiais terminais – kaip apie žmogiškuosius išteklius, kurie pro truputį senka. Skambinti varpais dėl emigracijos problemos imta tik tuomet, kai skirtingo rango politikai pradėjo kalbėti, kad šių išteklių sekimas gresia Lietuvos tautos gerovės viltims. „Šalia ekonominių ir politinių diskursų ėmė formuotis ir meninis diskursas. Ne veltui kalbu apie išvarymą, nes dramaturgas Marius Ivaškevičius ir režisierius Oskaras Koršunovas prie to irgi prisidėjo sukurdami spektaklį apie emigrantus „Išvarymas“. Ir šis diskursas apie emigrantus kaip apie išvarytuosius yra palaikomas vox populi diskusijose. Šalia politizuoto išvarymo diskurso, yra ir dar vienas – evakuacijos diskursas“, – kalbėjo A. Milerius. Diskusija prasidėjo nuo pasvarstymų, kodėl lietuviai emigruoja į kaimyninę šalį – kad ir į Estiją, kuri tarsi vadinama Lietuvos priemiesčiu.

Ko verta pasimokyti iš estų? Pasak Estijos lietuvių bendruomenės pirmininko Vaido Matulaičio, lietuvių bendruomenė Estijoje, ko gero, skiriasi nuo kitų lietuvių bendruomenių, nes, pirma, ji yra nedidelė. Antra – Estijoje nėra algų, socialinių išmokų, socialinių garantijų didelių skirtumų. Paprastai tariant, lietuviai Estijoje atsiduria ne dėl pinigų, daugiausia tai – studentija arba vadinamieji meilės emigrantai. Taip pat senoji karta, po Stalino mirties negalėjusi grįžti iš Sibiro į Lietuvą. Dar – profesionalai, pavyzdžiui, verslo, siunčiami pagerinti estišką verslo kraują. „Ko mes galime pasimokyti iš estų? Estai, kalbėdami su užsieniečiais, yra puikūs ambasadoriai: jie niekada nepasakys, kad valdžia bloga, kad emigracija didelė, kad mokesčiai dideli, kad kainos kyla. Jie kiekvienam išaiškins apie visus e.: e. balsavimą, e. receptus. Skiriasi estų požiūris į savo šalį – jie neneša į viešumą nešvarių skalbinių. Estijos išskirtinumas – žmonės tiki šalies įvaizdžio platforma, produktu, kuris yra formuluojamas kaip country as service (liet. „šalis kaip paslauga“). Taigi iš estų galime pasisemti racionalumo, kaip susidėlioti savo šalies produktą“, – apie tai, kodėl patrauklu gyventi Estijoje, svarstė V. Matulaitis.

Neatrasto identiteto paieškos Jungtinėje Karalystėje Dalydamasi emigrantų gyvenimo Jungtinėje Karalystėje ypatumais, šios valstybės lietuvių bendruomenės pirmininkė Dalia Asanavičiūtė kalbėjo apie tai, kad emigracija neatsirado po nepriklausomybės. „Išvažiuoja nebe pirma karta, ir mes negalime nuniekinti emigracijos kaip teikiančios didelį kultūrinį, politinį, meninį indėlį Lietuvos gyvenimui. Juk Lietuvai dar esant Sovietų Sąjungoje, emigrantai kėlė bangas ir šaukė visam pasauliui, kad Lietuva nori būti nepriklausoma“, – teigė D. Asanavičiūtė. Lygindama skirtingas emigrantų bangas, Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenės pirmininkė sakė, kad dabartinė – vadinamieji trečiabangiai – žinoma, yra kitokia, tai daugiau ekonominiai emigrantai ir studentija. „Tačiau šiuo metu emigrantui, išvykusiam į Didžiąją Britaniją, klijuojama vien neigiama etiketė, bet aš nenorėčiau sutikti su tuo, kad yra vien neigiami dalykai – tarkime, Jungtinėje Karalystėje lietuviai studentai atlieka mokslinį darbą ir savo patirtį atsiveža čia, į Lietuvą. Noriu pasakyti, kad lietuviai – drąsi tauta. Iš tikrųjų po nepriklausomybės milijonas emigravo, ir didžioji dauguma – į niekur, ieškodama savo identiteto, kurio nerado Lietuvoje. Bet galiu pasakyti: išvažiavę mes nuo savęs nepabėgome. Ir man pačiai buvo siurprizas, kad aš su savimi išsivežiau save, kad vis tiek esame viena tauta ir turime lietuvišką pradą viduje“, – apie neprarastą lietuviškąjį identitetą pasakojo D. Asanavičiūtė. Jos manymu, nebėra lokalios Lietuvos – yra globali Lietuva: „Aš net sąmoningai stengiuosi vengti žodžio „emigrantas“, mes esame išvykusieji, bet visada turime šansą grįžti.“

Gąsdinimai emigruoti – narciziškas savęs pervertinimas Žurnalisto ir dainininko Marijaus Mikutavičiaus diskusijoje buvo paprašyta pasidalyti nuomone apie viešojoje erdvėje vis pasigirstančius žymių žmonių gąsdinimus emigruoti. „Man, kitaip galbūt nei daugeliui, šitoje valstybėje gyventi yra patogu. Tie gąsdinimai emigruoti – tai čia kaip XIX amžiaus pabaigoje– XX amžiaus pradžioje moterys – vos tik kas, iš karto alpsta. Tokia mada, tokia maniera. Ir man atrodo, kad tai didele dalimi yra pakurstyta žiniasklaidos, ji ganosi šios temos. Nėra dienos, kad savo portaluose neturėtume rašinio apie emigrantus su dramatiška antrašte. Dėl tokių straipsnių ir tęsiasi pasipiktinimų grandinė“, – gąsdinimų emigruoti priežastis vardijo M. Mikutavičius. Pasak dainininko, žmonių galvose natūraliai kaip populiarioji kultūra sėda tas amžinas bombardavimas šia tema. „Mano galva, neatsparios ir narciziškos asmenybės pajunta, kad tai puiki terpė pareikšti: aš jus visus nubausiu ir išvažiuosiu. Tai tiesiog narciziškas savęs pervertinimas ir savęs, tokio menko, pastatymas šalia tokios didelės įstaigos kaip, vadinkime, valstybė. Viena vertus, tai juokinga. Kita vertus – taip sukeliamas ažiotažas, nes taip kalba žinomi žmonės“, – svarstė M. Mikutavičius. Vis dėlto, pasak jo, nerimauti neverta: mėgstančiųjų pasisvaidyti tokiais pareiškimais – tik keletas, ir tai neatspindi bendros situacijos. Sveiko proto yra kur kas daugiau negu tokių jausmingų klykčiojimų, kalbėjo M. Mikutavičius.

Dvi stovyklos – „mes“ ir „jie“. Kodėl? Diskusijos moderatorius filosofas N. Milerius iškėlė klausimą, kodėl emigrantai ir gyvenantieji Lietuvoje vaizduojami kaip kariaujančios pusės, juk, atrodo, išvažiuoja giminės, artimieji, ir nėra pagrindo skaidytis. „Vienas iš mūsų nacionalinių bruožų – žemas savęs vertinimas. Ir kai savęs nevertini, labai norisi pulti kitą, ypač jeigu jam sekasi (tarkime, tas kitas emigravo, gavo darbą etc.). Kita vertus, tie gyvenantieji užsienyje irgi pakursto ugnį – atvažiuoja čia ir giriasi, kaip gerai gyvena. Čia tokios kraštutinės ir vienos, ir kitos pusės emocijos. Sutinku su Marijumi, kad pati spauda tas emocijas pakursto publikuodama ne informacinius, konkrečius straipsnius apie emigrantus, bet dramatiškas istorijas, kurios neva užkabintų“, – tikino Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenės pirmininkė D. Asanavičiūtė. Jos manymu, išeitis galima: visų pirma mums reikia keisti žmonių savimonę ir pradėti nuo savęs – nuo to, ką kalbame mes kaip emigrantai, ką kalba žiniasklaida, ką kalba žymūs žmonės. Estijos lietuvių bendruomenės pirmininkas V. Matulaitis šiuo aspektu mato tris priežastis: „Pirma – žiniasklaida. Antra – prisidirbę emigrantai, sukeliantys antipatiją Lietuvoje. Trečia – požiūris, kad emigravimas yra pasitraukimas iš komforto zonos, kad tu išsišoki ir esi ne toks kaip visi.“ Dainininkas M. Mikutavičius į šią problemą siūlo žvelgti globaliau: „Ne mes vieni emigruojame. Priežastis – dviejų susiduriančių Lietuvų idėja: vieniems viena atrodo patrauklesnė, kitiems – kita. Vieni atvirą Lietuvą įsivaizduoja kaip trampliną peršokti kur įdomiau, naudingiau, kiti – laikosi labiau puritoniškų idėjų ir Lietuvą įsivaizduoja kitaip. Ir šie poliai visą laiką trinasi tarpusavyje.“

Privilegijuotas tas, kuris mobilus? Tęsdamas temą, kad emigruoja ne vien lietuviai, filosofas N. Milerius svarstė, kad greičiau ne judėjimas, bet sėslumas yra nenorma. Išėjus iš savo komforto zonos būtent mobilumas yra tapęs natūraliu, savaiminiu dalyku. „Lenkijos sociologas Zygmuntas Baumanas, kalbėdamas apie globalizaciją, yra sakęs, kad privilegijuotas asmuo yra mobilus, o lokalizuotieji tokie tampa per prievartą. Ar Z. Baumanas buvo teisus?“ – pakomentuoti paprašė N. Milerius. D. Asanavičiūtė nesutinka, kad mobilumas yra privilegijuotų žmonių savybė: „Juda labai įvairūs žmonės, kaip ir Lietuva yra labai įvairi – nuo profesionalų, menininkų, genijų iki paprastų regionuose gyvenančių žmonių. Ir emigracijos priežastys labai įvairios, jos priklauso nuo kiekvieno asmeninių gyvenimo sąlygų, nuo kiekvieno asmeninio požiūrio. Kai manęs klausia, ką daryti, kad emigrantai grįžtų, sakau: nieko daryti nereikia, nereikia jiems kurti ypatingų sąlygų, nes tai mus sukiršins dar labiau. Tiesiog reikia gerinti gyvenimą čia, Lietuvoje, ir tuomet mobilumas įgaus kitokią formą, žmonės taps mobilūs ne dėl ekonominių priežasčių, bet dėl karjeros siekio, dėl savo mąstymo praplėtimo.“ Anot Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenės pirmininkės, grįžusieji iš emigracijos Lietuvai naudingi tuo, kad jų mąstymas yra daug platesnis, kad jie turi daugiau optimizmo, noro veikti, mato daugiau galimybių. Estijos lietuvių bendruomenės pirmininkas V. Matulaitis paantrino: „Turėtų būti galvojama ne apie tai, kaip grąžinti emigrantus, bet apie tai, ką daryti, kad žmonės neemigruotų. Manau, Lietuvoje nuolat makaluojamos sąvokos „priežastingumas“ ir „padarinys“. Valdžia kovoja su padariniu, užuot dariusi reformas, mažinusi korupciją, tvarkiusi švietimą, sveikatos apsaugą.“ „Mano galva, visi bandymai, kad žmonės nevažiuotų, yra pasmerkti žlugti. Pažiūrėkime, kokiame mes pasaulyje gyvename: kiekviena namų šeimininkė nori turėti „Jaguarą“, nori maudytis Maljorkoje prie baseino… Mes gyvename ne pagal tai, kiek sugebame – mes visą laiką norime daugiau. Pastatykime save į jaunų žmonių padėtį: ar aš nenorėčiau išvažiuoti pamatyti pasaulio? Man atrodo labai natūralu norėti keliauti, ypač kai negyveni diktatūroje su uždarytomis sienomis“, – savo nuomone pasidalijo M. Mikutavičius.

Epilogo mintys Diskusijos pabaigoje dainininkas M. Mikutavičius pasiūlė į emigraciją žvelgti pozityvai ir pateikė pavyzdį: „Esu koncertavęs ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, ir Lietuvoje. Ir čia manęs už šlaunų 70 metų moteris nėra tampiusi. O JAV, kai vaikščiojau po sceną, tampė. Aš klausiau jos: kas jums čia pasidaro? Taigi esate ta pati lietuvė, ko gero, į šalia esančią bažnytėlę ėjote, Maironio knygas skaitėte. Kas jums pasidarė JAV? Ar nėra taip, kad Lietuvoje žmogus jaučiasi suvaržytas? Dėl mūsų kultūrinės aplinkos, dėl mūsų tų amžinų žvilgsnių, dėl amžino priekaištavimo, kaip tu gyveni, dėl noro kito gyvenimą paversti tokiu kaip savo.“ Pasak M. Mikutavičiaus, atrodo, kad žmonės emigracijoje kaip tik išsilaisvina. O kai jautiesi laisvesnis, visas pasaulis atrodo geresnis. Beje, dainininkas minėjo vis sulaukiantis pastebėjimų parašyti dainą apie du milijonus: „Bet aš turiu pasiteisinimą: apdairiai parašiau, kad mūsų ne Lietuvoje trys milijonai, o pasaulyje. Taip ir norėčiau įsivaizduoti lietuvių diasporą, kad ir kur ji būtų. Mes esame ta pati tauta, tik su baze čia, Lietuvoje. Ir kad ir kur tie naikintuvai iš lėktuvnešio būtų pakilę, norėčiau, kad jie kartais grįžtų čia. Tokia mano gražios Lietuvos vizija.“

Ar Vidurio Europa – neatsiejama Europos dalis, ar dar nepakankamai civilizuotas ir europeizuotas užkaboris? Mes – europiečiai: krikščioniškos tradicijos, viduramžių riterystės, municipalinės savivaldos, renesanso universitetų, Bažnyčios reformos, Apšvietos debatų ir Žmogaus teisių deklaracijos įpėdiniai. Bet mūsų teritorija kartais vertinama kitaip: ją dalijasi kitos galybės, jos tautoms nebūtinai pripažįstama apsisprendimo teisė, o naujoms valstybėms – subjektiškumas. Kaip Vidurio Europa suvokia save ir kokią ją regi Rytai ir Vakarai? Tokius klausimus gegužės 26 d. Atviros Lietuvos fonde aptarė diskusijos ciklo “Europos idėjos paieškos” dalyviai; tarp jų – šio straipsnio autorius, kultūros antropologas ir publicistas prof. Andrzejus Mencwelis. Olf.lt rekomenduoja plačiau susipažinti su profesoriaus A. Mencwelio įžvalgomis.

Pradžioje reikia pasakyti, kad Vidurio Europa neegzistavo. Čia aš negrįžtu į klasikinę antiką ar viduramžius, o susitelkiu į moderniuosius laikus, ypač pastaruosius du amžius. Tačiau privalu pasakyti, kad istorikai Europos įvairovės šaknų ieško būtent klasikinėje antikoje ir viduramžiuose. Romėnų pasaulis ir jo teritorinės bei civilizacijos ribos (limes romanus), be abejonės, buvo pirmieji Europos diversifikacijos veiksniai. Istorinis Europos krikščionėjimo ritmas, pradžioje buvęs galo-romaniškas, po to germaniškas ir galiausiai slaviškas, tuo pačiu metu buvo ir ritmas, pagal kurį formavosi valstybės, paaiškina tam tikrus skirtumus tarp atskirų Europos dalių, ypač kai lyginame Romos ir Bizantijos, o kartu ir katalikybės bei stačiatikybės įtakos ribas. Mąstydami apie moderniąją Vidurio Europos sąvoką, mes nebūtinai turime atlikti tokias ilgas ekskursijas į praeitį.

Užtenka vien turėti omenyje aukščiau įvardytus dalykus. Šiuo atveju svarbiausia yra tai, kad Vidurio Europa neegzistavo beveik visą modernios istorijos epochą, grubiai įrėmintą 1750 – 1950 datų, ir buvo visiškai išnykusi 1815-1918 metų laikotarpiu, išsitenkančiu tarp Vienos kongreso ir Versalio sutarties. Dreikaiserecke – Trijų imperatorių kampas – buvo simbolinis didelės teritorijos, nusidriekiančios tarp etninės Rusijos ir etninės Vokietijos pavadinimas. Teritorijos kuri dabar apima Estiją, Latviją, Lietuvą, Lenkiją, Baltarusiją, Ukrainą, Čekiją, taip pat Vengriją, Slovakiją, Slovėniją, Serbiją, Kroatiją, Rumuniją ir Moldovą. Tai 2 mln. kvadratinių kilometrų, ir šioje erdvėje gyvena daugiau kaip 160 mln. žmonių. Šie skaičiai yra palyginami su teritorija bei gyventojų skaičiumi Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje ir Vokietijoje, kitaip tariant, Dreikaiserecke yra tokio dydžio kaip trys europinės imperijos, kurios tuo metu buvo globalinės imperijos.

Taigi, privalu suprasti padarinius to, kad visą moderniosios Europos istorijos amžių nei ši didžiulė teritorija, nei jos gyventojai neegzistavo kaip istorijos subjektai, t. y. kaip politiniai, tautiniai, socialiniai ir dažniausiai kultūriniai veikėjai. Todėl etninės kalbos ir tautinio švietimo klausimas šiuo atveju buvo esminis. Pažvelgus į faktų plotmę Dreikaiserecke yra topografinis taškas Lenkijos teritorijoje, netoli Krokuvos, kur nuo 1815 iki 1914 metų buvo trijų imperinių jėgų – Rusijos, Vokietijos ir Austrijos – sienų susikirtimo ir jas saugančių karių susitikimo vieta. Pastarųjų jėgų dominavimas šioje Europos dalyje ne tik atvedė prie Lietuvos – Lenkijos padalijimo, tačiau taip pat ir Bohemijos karalystės, Vengrijos karalystės, Valakijos ir Moldovos istorinės pabaigos, taip pat ir Ukrainos, Baltarusijos, Slovėnijos, Slovakijos, Serbijos, Kroatijos, Latvijos ir Estijos nepriklausomybės blokavimo. Tuo tarpu kai trumpu tarpukario laikotarpiu (1919–1939 metais) prasidėjo šių šalių raida, didžiųjų imperijų sostinėse į jas nebuvo žvelgiama kaip į ilgalaikį reiškinį, lyginant su kitomis, „normaliomis“ Europos valstybėmis.

Būtent todėl Čekoslovakija galėjo būti parduota Hitleriui atsiradus pirmajai galimybei, būtent todėl vėliau Baltijos valstybių ir Lenkijos – tos „Versalio sutarties pavainikės“ – nepriklausomybė galėjo tapti neįmanoma. Šios valstybės buvo traktuojamos kaip Saisonstaats. Be jokios abejonės, tai buvo ideologinis, politinis ir mentalinis Dreikaiserecke paveldas. Šie du pavyzdžiai iliustruoja XIX amžiuje sukurtų koncepcijų ir idėjų pastovumą. Akivaizdu, kad šių įvykių politinės aplinkybės buvo labai komplikuotos, tačiau aš nesu politinių procesų istorikas, todėl mano pareiga nėra šias aplinkybes paaiškinti. Man, kaip kultūros istorikui, yra įdomios moderniojoje istorijoje susiformavusios Europos konceptualizacijos ir idėjos, o ne jų faktinis veikimas.

XX amžius buvo ne tik tik didžiųjų Europos imperijų politinio, ekonominio ir karinio dominavimo amžius, tačiau ir visuotinės literatūros bei meno formavimosi laikas, ypač modernaus mokslo iškilimo amžius, įskaitant ir humanitarinius dalykus su visomis akademinio institucionalizavimo formomis (universitetais, akademijomis ir t. t.). Akivaizdu, kad visa tai vyko po imperijų prieglobsčiu ir jų vardu.

Kadangi nė viena Vidurio Europos tauta neegzistavo kaip nepriklausoma valstybė – neegzistavo ir pati Vidurio Europos sąvoka – jos nedalyvavo XIX amžiuje vykusioje europinės kultūros modernizacijoje. Dėl ką tik paminėtos priežąsties jos nedalyvavo ir kuriant globalią literatūrą ir modernųjį mokslą, o to pasekoje jos neegzistavo europiniuose vaizdiniuose ir idėjose, neskaitant kelių epizodų, kaip kad 1848 metų Tautų pavasaris, ir kai kurių etnografinių, daugiausia romantinių susižavėjimų. Būtent tuo metu, kai buvo pagimdyta globalios istorijos idėja, buvo parašyta moderni europinė istorija ir literatūra, buvo sukurtas modernus menas, buvo įvestos visuotinio švietimo sistemos su visais savo įrankiais (vadovėliais, atlasais, antologijomis, skaitiniais ir t. t.), Vidurio Europa ir ją sudarančios tautos nebuvo įtrauktos į šias mokslines ir edukacines sistemas. Ši idėja, taip pat istorinė realybė, kurią ji reprezentavo, ilgą laiką neegzistavo modernios Europos mąstyme ir vaizduotėje. O tas, kuris negali būti išgirstas, negali būti išklausytas. Šio atskyrimo padariniai buvo politiniai, taip pat ir ekonominiai, socialiniai bei kultūriniai.

Pavyzdžiui, per pastaruosius du šimtus metų iš Vidurio Europos kilo daug menininkų, rašytojų ir mąstytojų: Sandoras Petöfis, Adamas Mickiewiczius, Antoninas Dvořakas, Mikalojus Čiurlionis, Mykhailo Hruševskis, Tomášas Masarykas, Stanislawas Brzozowskis ir Ivo Andričius, paminint tik kelis jų. Tačiau – nepaisant visų kritikų ir mokslininkų pastangų, nepaisant nepriklausomų valstybių vykdyto kultūros ir mokslo politikos skatinimo – šie menininkai, mąstytojai ir rašytojai nėra modernios Europos kultūros kanono dalis ir kultūros istorijos puslapiuose egzistavo grynai tik kaip regioninės įdomybės.

Tiesa, galima įvardyti kelis muzikus, kurie peržengė šią ribą ir tapo globaliai žinomi, tačiau muzikos kalba yra universali per se. Tuo tarpu panaši rašytojų ir mąstytojų sėkmė tapdavo įmanoma tik šiems pakeitus savąją kalbą, o dažnai ir tautinę tapatybę: ukrainietis Gogolis tapo Rusijos rašytoju, lenkas Korzeniowskis tapo anglų rašytoju Condradu, vengras Lukácsas tapo vokiečių mąstytoju, o Ioanescu, kuris buvo rumunas, tapo prancūzų rašytoju. Čia aš net neminėsiu kone nesuskaičiuojamo skaičiaus mokslininkų (tokių kaip kaip Maria Skłodowska-Curie) ir menininkų iš „Paryžiaus mokyklos“ (tokių kaip Markas Chagallas), nes šiuo atveju noriu išryškinti tam tikrą kultūrinio ir intelektualinio šio regiono žmonių mentaliteto keistenybę: „natūralios“ priklausomybės Europai ir gilios atskirties nuo pastarosios jausmą.

Šis ambivalentiškumas, kuris nėra atsitiktinis ir atsikartoja per pastaruosius du amžius, mano nuomone, paaiškina mūsų tarpusavio santykių specifiką. Viena vertus, mes buvome tvirtai įsitikinę, kad esame europiečiai, t. y. krikščioniškos tradicijos, viduramžių riterystės ir municipalinės savivaldos, renesanso universitetų ir Bažnyčios reformos, Apšvietos debatų ir Žmogaus Teisių Deklaracijos įpėdiniai. Daug mūsų istorijos pavyzdžių gali pagrįsti tokį įsitikinimą: Kirilo ir Metodijaus misija, Šv. Stepono karūna, Prahos ir Krokuvos universitetai, baltiškieji Hanzos miestai, Čekijos reformacija, Lenkijos ir Lietuvos didikų Respublika ir t. t.

Kiekvienas intelektualas, kilęs iš Vidurio Europos (tuo metu, kai ji neegzistavo), jautėsi esąs šių vertybių ir nuostabaus paveldo skleidėjas. Tuo jis didžiavosi, tačiau tuo pačiu metu, kaip jau buvo sakyta anksčiau, šio paveldo puoselėtojai nebuvo žinomi ar vertinami Vakarų Europoje, kuri sudarė Europos centrą. Iš to kyla dviejų skirtingų požiūrių į save pačius kolizija lenkų, vengrų, lietuvių intelektualų sąmonėje, sukurianti painius tiek nevisavertiškumo, tiek viršenybės kompleksus, kurių egzistavimas yra išreikštas skirtinguose XIX amžiaus prancūzų ir rusų literatūros darbuose. Pastaroji kolizija, šis kompleksas lemia dviprasmę reakciją į Vakarus. Šią reakciją apibūdina tiek susižavėjimas, tiek atmetimas tuo pat metu. Susižavėjimas, kadangi visos vertybės, civilizacijos kriterijai, kuriais jie vadovavosi, buvo susiję su Vakarais.

Atmetimas, kadangi Vakarai nepripažino mūsų dalyvavimo Europos vertybių pasaulyje ir apskritai mus ignoravo. Šie mylimi Vakarai, šis trokštamas Europos centras visada buvo pasirengęs mus apgauti ir nuvilti: Rapale, Miunchene, Jaltoje. Turiu pakartoti tai, ką jau sakiau anksčiau: nerašau esė apie politinę istoriją, o tik pasitelkiu politinius pavyzdžius. Jerzy Giedroyco veiklos svarba, kurią norėčiau tinkamai pagerbti, yra ta, kad lenkų išeivijos žurnalo „Kultura“ aplinkoje buvo sukurti didingi meniniai, intelektualiniai ir politiniai kūriniai, sugebėję pakeisti giliausius lenkų kultūrinius pamatus.

Intelektualas iš mūsų regiono atsikratė tuo, ką tik aptartu, dviprasmišku istoriniu bagažu ir iškilo kaip nepriklausoma asmenybė. Ipso facto Vidurio Europa tuo pačiu susikūrė ir pristatė save kaip savipakankamą vertybę ir kaip autonomišką bei esminę Europos dalį. Akivaizdu, kad šie svarbūs pokyčiai yra ne vien tik „Kultura“ veiklos padarinys. Minėti pokyčiai buvo nulemti grandinės istorinių įvykių ir daugelio subjektų veiksmų antrojoje XX amžiaus pusėje. Tačiau šioje ilgoje ir tankioje priežasčių ir argumentų grandinėje, kaip ir visuose svarbiuose istoriniuose įvykiuose, būtina išskirti sąsają, kuri, kaip esu tikras, buvo esminė šiai didžiulei transformacijai. Būtent tai ir yra originalus bei fundamentalus Jerzy Giedroyco ir „Kultura“ įnašas į Europos ir globalinę istoriją.

Tam, kad suprastume šią jungtį grandinėje, mums būtina dar viena retrospekcija. Be jokios abejonės, tarpukario Lenkija buvo sunaikinta Molotovo ir Ribbetropo pakto, kuris atvėrė duris Hitlerio ir Stalino invazijai ir dvigubai mūsų teritorijos okupacijai. Šis paktas taip pat atvedė ir prie Baltijos valstybių nepriklausomybės praradimo. Mes turime atminti, kad Čekoslovakija jau buvo padalinta, o Vengrija bei Rumunija tapo Hitlerio vasalėmis. Galima sakyti, kad Vidurio Europos gimimas buvo nuslopintas, o mums primesta nauja Trijų imperatorių kampo versija. Du iš jų buvo Hitleris ir Stalinas, trečiojo vaidmenį atliko Prancūzija ir Didžioji Britanija, kurios buvo pasyvios ir linkusios daryti nuolaidas. Štai kodėl lenkai patiria komplikuotus jausmus: dviejų tironų demonizavimą ir nusivylimo Vakarų sąjungininkais jausmą. Šie jausmai sustiprėjo po Jaltos, Teherano ir Potsdamo konferencijų. Lenkijos vyriausybė išeivijoje (Londone), kuri buvo legali Antrosios Lenkijos Respublikos tąsa, niekada nepripažino šių konferencijų rezultatų. Tačiau būtent ši vyriausybė po karo prarado didžiųjų to meto galių pripažinimą.

Šiame bendrame žvilgsnyje į Lenkijos ir kitų Europos valstybių santykius kol kas nebuvo aptarta viena dimensija – jų dvišaliai santykiai. Negaliu nubraižyti viso šių santykių žemėlapio, kuris apimtų visas pastarojo regiono tautas ir visas mažumas tarpukario laikotarpiu, nes tai yra užduotis, prilygstanti kosmologijos sukūrimui. Pasitenkinsiu aptardamas tik Lenkijos santykius su kaimynais ir mažumomis. Tarpukario laikotarpiu visi šie santykiai buvo blogi, mes konfliktavome ne tik su Hitlerio Vokietija ir Stalino Rusija, bet taip pat ir su nepriklausomomis Lietuva bei Čekoslovakija ir į Sovietų Sąjunga įtrauktomis Ukraina bei Baltarusija. Negana to, trečdalis Lenkijoje gyvenusių žmonių priklausė skirtingoms mažumoms (tarp kitų buvo 5 mln. ukrainiečių, 3 mln. žydų, 2 mln. baltarusių). Su visomis šiomis mažumomis ir dėl to beveik su visais savo kaimynais mes palaikėme blogus, jei ne priešiškus santykius. Nebus joks perdėjimas, jei pasakysiu, kad tai buvo laikrodinė bomba, parengta sprogimui.

Nesu iki smulkmenų įsigilinęs į santykius, kuriuos su savo kaimynais ir mažumomis palaikė Rumunija, Čekoslovakija, Vengrija, Ukraina, Latvija ir kitos mūsų regiono valstybės, tačiau neabejoju, kad analogijų ir palyginimų su Lenkijos situacija paieška įmanoma. Prieš Antrąjį pasaulinį karą ši Europos dalis buvo tarsi laikrodinių bombų sandėlis, dar labiau destabilizuojamas totalitarinių ideologijų ir sistemų, tokių kaip nacizmas ir stalinizmas, įtakos. Minėtų bombų sprogimas buvo išprovokuotas ir įvykdytas totalitarinių jėgų: Šoa, koncentracijos stovyklos, tautų ir mažumų prievartiniai perkėlimai, etninis valymas. Tačiau būtina prisiminti, kad visi šie genocidiniai veiksmai nebūtų buvę įmanomi be kaimynų ir tautinių daugumų sutikimo. Nesenas nacionalinių, religinių, etninių ir socialinių konfliktų išsprogimas po Jugoslavijos Federacijos dezintegracijos gali pasitarnauti kaip šių istorinių galimybių priminimas. Jerzy Giedroycas suvokė šį pavojų prieš karą tiek kaip jaunas žurnalistas, tiek kaip politinis lyderis. Jis kritikavo Lenkijos mažumų politiką, ypač ukrainiečių atžvilgiu. Po Antrojo pasaulinio karo jis kvietė radikaliam Lenkijos santykių su kaimynais ir tautinėmis mažumomis pokyčiui.

Apmąstęs Antrojo pasaulinio karo pasekmes Jerzy Giedroycas nutarė pakeisti lenkų santykius su kaimynais ir tautinėmis mažumomis – tai tapo viso jo politinio ir asmeninio gyvenimo tikslu. Kartu, kaip teigia Oskaras Haleckis, tai buvo uždavinys sukurti tikrąją Vidurio Europą. Akivaizdu, kad Lenkijos, europinė ir globalinė situacija po Antrojo pasaulinio karo ir ypač po Geležinės uždangos iškilimo bei bipolės pasaulio struktūros sutvirtėjimo buvo sunki, jei ne beviltiška. Vidurio Europos šalys arba tapo Sovietų Sąjungos dalimi (kaip Ukraina, Baltarusija, Moldova, Estija, Latvija, Lietuva), arba sovietinėmis satelitėmis (kaip Lenkija, Čekoslovakija, Vengrija, Rumunija, Bulgarija). Amerikos politika, kuri lėmė Europos likimą, nesiekė šių šalių išlaisvinimo ir apsiribojo Sovietų Sąjungos sulaikymo strategijos įgyvendinimu. Vakarų Europos valstybės buvo užsiėmusios pokario rekonstrukcija ir pirmosiomis iniciatyvomis, kurios galiausiai baigsis sąjungos sukūrimu. Lenkijos vyriausybė išeivijoje, kaip jau buvo minėta, atmetė sąjungininkų konferencijų rezultatus, reikalaudama sugrąžinti ikikarinę situaciją. Šiame kontekste mažos intelektualų grupės (iš tiesų kelių žmonių), susibūrusios aplink Jerzy Giedroycą ir pasiryžusios veikti dėl geresnės ateities, situacija atrodė beviltiška. Buvo toks laikas „Kultura“ istorijoje (5 dešimtmečio pabaigoje ir 6 dešimtmečio pradžioje), kai atrodė, kad ši intelektualų grupė liks neryškiu pėdsaku istorinės galimybės, kuri nebuvo realizuota. Šioje situacijoje jie atliko tam tikrą statymą (wager), kuris gali būti įvardytas paskališkuoju, nes tai veikiau buvo tikėjimo aktas, o ne sąmoningas politinis apskaičiavimas. Šio “statymo” elementai buvo tokie:

  • Pasaulio bipoliškumas yra laikinas dalykas;
  • Amerikos jėgos nėra išeikvotos ir liberalios demokratijos trauka vis dar veikia;
  • Europos integracijos procesas sustiprina šios demokratijos įtaką;
  • Sovietų Sąjungos ir Rytų bloko nuosmukis yra neišvengiamas ir tėra laiko klausimas;
  • lemiamas šio nuosmukio veiksnys bus tautinės nepriklausomybės bei politinės demokratizacijos siekis;
  • sugrįžimas prie tarpukario situacijos yra neįmanomas ir, kai kalbama apie dvišalius Vidurio Europos tautų bei valstybių santykius, nepageidaujamas.

“Kultura” redaktorius Giedroycas ir jo bendražygiai neapsiribojo šiuo tikėjimo žingsniu ir, pasitelkę visą savo vidinę stiprybę, ėmė darbuotis, kad sutelktų išorinę paramą, galiausiai leisiančią realizuoti savąją viziją. Jie darbavosi siekdami sukurti naują Vidurio Europą, kuri nebūtų tokia silpna ir suskaldyta kaip prieš karą. Siekiant įgyvendinti šią iš tiesų istorinę užduotį privalėjo būti pakeisti beveik visi tradicinės lenkiškos kultūrinės tapatybės istorinėje, socialinėje ir psichologinėje dimensijose elementai. Štai kodėl, atsižvelgiant į užduoties kompleksiškumą ir daugialypumą, Jerzy Giedroyco „Kultura“ ir Literatūros institutas visada pasitelkė gausybę įvairiausių priemonių: poetinių ir politinių, meninių ir žurnalistinių, mokslinių ir socialinių, dokumentinių ir ideologinių. Šis unikalus, originalus ir beprecedentis darbas privalo būti išstudijuotas visais aspektais ir dimensijomis. Šios studijos bus ilgos, tokios ilgos, kiek gyvuos Lenkijos ir Europos kultūros. Neturiu galimybės išsamiai aptarti aukščiau paminėtos veiklos.

Mano užduotis yra lengvesnė ir daug funkcionalesnė. Iš viso didžiulio ir daugiasluoksnio „Kultura“ darbo noriu nurodyti ir paaiškinti tą elementą, kuris tiesiogiai veda į Vidurio Europą ir kuris galiausiai taps sudedamąja dalimi, kuriant modernią Europą. Iš visos ilgos ir turtingos „Kultura“ istorijos aš pasirenku tik vieną epizodą, kuris gali atrodyti keistas ir beprasmis, tačiau tikrovėje yra fundamentalus ir pilnas pasekmių. Mintyje turiu pokario sienų pripažinimą, t. y. pripažinimą sienų, primestų Jaltos konferencijos, kitaip tariant, Stalino ir Sovietų Sąjungos, kuri absorbavo daugiau ar mažiau kaip trečdalį ikikarinės Lenkijos teritorijos. Tos rytinės teritorijos buvo paribiai, apgyvendinti lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių, tačiau jie buvo aneksuoti pasitelkiant karinę jėgą. Vadinamosios „sovietinės respublikos“, kurios formaliai įgyvendino aneksiją, buvo politinės fikcijos, o tuo tarpu tos teritorijos su sostinėmis Vilniuje, Gardine ir Lvove turėjo didžiulę simbolinę reikšmę lenkams. Jerzy Giedroycas ir „Kultura“ pripažino šias sienas 1952 metų pabaigoje, kitaip tariant, prieš Stalino mirtį.

Tai nebuvo tik paprasčiausias Sovietų Sąjungos aneksijos pripažinimas, nes tai buvo susieta su Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos teise į nepriklausomybę. Šių teisių suteikimas turi būti suprastas teisingai – tai buvo tolygu Sovietų Sąjungos išformavimui ir šių valstybių įsitraukimui į besivienijančios Europos ribas. Šia prasme šis pripažinimas gali būti suvoktas kaip Vidurio Europos sukūrimo aktas. Regis, tai būta keisto, beprasmio veiksmo. Ši paniekos kupina pozicija gali būti sustiprinta tuo būdu, kad iš pokario politinio realizmo žiūros taško tai buvo tik mažos emigrantų intelektualų grupelės, neturėjusios politinio mandato ir neatstovavusios niekam, išskyrus save pačius, deklaracija. Kiek emigrantų iš visų Europos valstybių buvo pasklidę visame pasaulyje? Ar kas nors išspausdino šių deklaracijų, efemeriškų dėl savo kiekio ir kokybės, antologiją? Jerzy Giedroycas neatstovavo Lenkijos emigracijai kaip visumai, emigracijai, kuri daugiausia buvo lojali vyriausybei išeivijoje.

Šis pripažinimo veiksmas reiškė atsiskyrimą nuo emigrantų daugumos. Mažas „Kultura“ būrelis neturėjo jokios kitos įtakos kaip tik savo tikėjimą, t. y. radikaliai pakeistos istorinės situacijos viziją ir kasdienes pastangas siekiant pastarojo pokyčio. Dalis darbo jau buvo padaryta: pradėtos kalbos su čekų ir ukrainiečių emigracijos atstovais, apsikeista požiūriais į sovietinį režimą ir rusų tautą, pradėta Vokietijos, jau išsilaisvinusios nuo karo metų traumos, situacijos stebėsena, radikaliai atmestas antisemitizmas ir atnaujinti santykiai tarp lenkų bei žydų.

Tačiau istorinis kelias, kuris driekėsi prieš šių intelektualų akis, dar buvo ilgas ir pilnas kliūčių. 1956, 1968, 1970, 1980–1981 metai atnešė svarbių istorinių pokyčių, galiausiai atvedusių į 1989-uosius, Solidarumo pergalę Lenkijoje, sovietinio režimo, Jaltos tvarkos, Tautų rudens pabaigą. Visos šios datos gali būti laikomos žymomis, vedusiomis į Vidurio Europos gimimą. Neįmanoma paaiškinti visų priežasčių, argumentų ir sąlygų. Aš nenoriu pasakyti, kad tai, ką padarė Jerzy Giedroycas ir „Kultura“, yra intelektualinis šių pokyčių ir įvykių šaltinis, tenoriu pasakyti, kad be jų veiksmų ir įtakos istorija galėjo būti kitokia. Apibendrinant galima teigti, kad Jerzy Giedroyco ir „Kultura“ pozicija buvo didelės politinės drąsos ir istorinio įžvalgumo aktas.

Viso šio intensyvaus ir ilgalaikio veikimo pradžioje jie priėmė poziciją, kuri buvo polemiška keturiais skirtingais lygmenimis: vyriausybės išeivijoje, kuri gerbė tarpukario Lenkijos teritorinio integralumo doktriną, atžvilgiu; Varšuvos vyriausybės, kuri priėmė pokario sienas ir Sovietų Sąjungą kaip jų garantą, atžvilgiu; pačios Sovietų Sąjungos atžvilgiu, nes Ukrainos, Baltarusijos ir Lietuvos teisė į nepriklausomybę neišvengiamai apima Sovietų Sąjungos dezintegraciją; galiausiai Vakarų valstybių, kurios per „sulaikymo“ doktriną pripažino Sovietų Sąjungos stabilumą ir integralumą, atžvilgiu. Politinė vizija, kuri buvo raktinė sąvoka Jerzy Giedroycui, peržengia esamą situaciją, tačiau nėra tik fantastinė svaja. Tai yra intelektualinis įsipareigojimas, moralinė užduotis. Visa tai yra įgyvendinama dirbant kasdien, dirbant nuosekliai ir su ilgalaike perspektyva. „Kultura“ suburta Vidurio Europos intelektualų grupė parengė ir įgyvendino istorijos viziją, paremtą tikėjimu. Jie buvo tikrai nepriklausomi, kūrybingi žmonės, tikri istorijos subjektai. Pagrindiniai šios vizijos elementai yra šie:

  • Vidurio Europa egzistuoja ir yra integrali bei savita Europos dalis. Jos egzistencija buvo užmaskuota paskutiniosios Dreikeiserecke formos, savo laiku pristatytos kaip „istorinė neišvengiamybė“;
  • Vidurio Europa yra tautų, turinčių tokią pačią teisę į nepriklausomybę, kaip ir kitos Europos šalys, konsteliacija. Ši teisė privalo būti pripažinta išorės jėgų, taip pat ir pačių Vidurio Europą sudarančių tautų. Pastarasis uždavinys, galima sakyti, yra pats sunkiausias, nes turi būti išspręstas praktiniu keliu – kiekvienas turi pripažinti kiekvieną. Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos pripažinimo pavyzdys be jokių išankstinių sąlygų sukuria modelį tokiems abipusiams santykiams;
  • abipusis politinis pripažinimas nėra pakankamas ir sukuria poreikį tikram istoriniam pripažinimui. Istorinis pripažinimas, kaip suprato tai „Kultura“, reiškia abipusį subjektiškumo pripažinimą – tautų, kultūrų, religijų ir t. t. Niekas neturi teisės kažko primesti – visiems santykiams reikia abipusiškumo;
  • galiausiai, norint pakeisti abipusius santykius, reikia kritiškai peržiūrėti visą praeities paveldą – eliminuoti visas kliūtis, net ir mentalines bei psichologines, ir sutvirtinti palankius faktorius. Nepakanka vien sudaryti diplomatines sutartis, reikia tikrų, gilių žmogiškųjų nuostatų pokyčių.

Jei šis taikaus, „aksominio“ Vidurio Europos kaip konsteliacijos nepriklausomų valstybių, kurios yra ES narės arba kandidatės, kūrimo siekis gali būti realizuotas abipusiu supratimu ir draugiškai, visa tai neabejotinai bus Jerzy Giedroyco ir „Kultura“ politinės vizijos įgyvendinimas.

Gegužės 26 dieną Atviros Lietuvos Fondo namuose įvyko antrasis renginys iš ciklo “Europos idėjos paieškos”. Diskutavo kultūros antropologas ir istorikas, publicistas profesorius Andrzej Mencwel (Instytut Kultury Polskiej, Varšuva), Vilniaus universiteto kultūros istorikas profesorius Alfredas Bumblauskas ir teatrologas Vaidas Jauniškis. Pokalbį moderavo Vilniaus universiteto kultūros istorikas Aurimas Švedas.  Diskusijoje svarstyta, ką reiškia būti europiečiu ir Vidurio Europos gyventoju kasdienybėje; ar įmanoma kalbėti apie tam tikrą kultūrinį Vidurio Europos kanoną; (Jerzy Giedroyco idėjų kontekste) ar iš tiesų šio žmogaus pastangomis Vidurio Europa iš neįmanomybės pavirto realybe; koks bus Vidurio Europos likimas Europos Sąjungos projekte?

Olf.lt skaitytojams siūlome trumpesnę diskusijos ištrauką.  — Aurimas Švedas: Ar įmanoma kalbėti apie tam tikrą kultūrinį Vidurio Europos kanoną? Ar galime atrasti idėjas, tekstus, meno kūrinius ir kultūros reiškinius, kurie išreiškia tam tikrą regiono bendrumą ir padeda jį atpažinti žvelgiant iš Kito perspektyvos?   Andrzej Mencwel: Tokia kategorija kaip Vidurio Europa neegzistavo moksle XIX amžiuje. Kadangi mūsų nebūta, mes nepatekome į tuo metu kurtą visuotinės literatūros kanoną bei jį reprezentuojančius vadovėlius.

Čia taip pat galima pasakyti kelis žodžius ir apie vadinamą istorinį kategorizavimą. Jeigu Vidurio Europa neegzistavo, tai nebuvo tokios geopolitinės erdvės. O nesant tokiai geopolitinei erdvei nebūta ir su ja susijusių išvestinių. Kas gi XIX amžiaus Paryžiuje žvelgdami neegzistuojančios Vidurio Europos link galėjo užsiimti skirstymu bei tipologijų kūryba? Erdvėje tarp Vokietijos ir Rusijos, anot šio požiūrio, nebūta nieko. Beje, būtent tokiomis mąstymo schemomis remiantis buvo kuriamas ir istorijos mokslas. Tuo tarpu kalbant apie dabartį ir uždavus klausimą “Ar Vidurio Europa egzistuoja XXI amžiuje…?” turėčiau atsakyti neigiamai – ne, ji vis dar neegzistuoja. Vidurio Europa vis dar kuriama.

Pirmasis Vidurio Europos namo aukštas jau surestas, antrasis statomas dabar, o trečiojo dar nėra. Akivaizdu, kad Vidurio Europos gyventojai dabar daug daugiau žino apie save, tačiau jokio kanono dar nesama. Tą kanoną vis dar reikia sukurti. Alfredas Bumblauskas: Jau pirmame pasisakyme mėginau konstatuoti, kad sunkiai įsivaizduoju, kas yra ta Vidurio Europa. Mes tikrai ilgą laiką buvome priklausomi nuo čekų ir prancūzų rašytojo Milano Kunderos vizijos, kurioje sakoma, kad Vidurio Europa yra “atplėšti Vakarai”. Pastaroji tezė tarsi suponuoja, kad Vidurio Europa yra tie patys Vakarai, tik kitokie. Čia dar galima pridurti komunizmo, kuris buvo pasirinktas ne pačių Vidurio Europos gyventojų, faktorių.  Šis Milano Kunderos konceptas buvo labai paveikus griūnant komunistinei imperijai. Lietuvių savivokai jis taip pat padarė įtaką ugdant supratimą, kad Lietuva, kaip ir tuometinė Čekoslovakija, Lenkija ar Vengrija, yra “atplėšti Vakarai”. Taigi ši idėja atliko pozityvų vaidmenį XX a. 10 dešimtmetyje.

Tačiau kuo buvo remiamasi mąstant apie Lietuvą, kaip apie “atplėštus Vakarus”? Žvilgsniai krypdavo į tolimą istoriją, buvo remiamasi kristianizacijos pagimdytos Naujosios Europos idėja. Pirmieji krikštai būsimoje Vidurio Europoje – Lenkija, Čekija, Vengrija. O Lietuva čia pamatoma kaip vėlyviausiai prie krikščioniškų tautų prisijungianti Vidurio Europos tauta.  Tai buvo kupinas optimizmo požiūris, leidžiantis mums pasakyti: “Mes irgi turėjome kai ką vakarietiško!” Tačiau visa tai jau buvo seniai dingę. Kalbu apie Abiejų Tautų Respublikos sunaikinimą ir XIX bei XX amžius, kurie palaidojo tai ką buvo atsinešę iš senosios Lietuvos istorijos kaip tam tikrus vakarietiškumo atributus.

Beje, lenkų geopolitikas Leszek Moczulski savo braižytuose žemėlapiuose aiškiai pademonstravo, kurioje vietoje XIX amžiuje jis įžvelgia Vakarų civilizacijos ribas. Tai – Abiejų Tautų Respublikos rytinės sienos, kurios parodo kur baigiasi individualių savininkų ūkiai, lotyniško švietimo sistema, baroko architektūra, pagaliau – kur driekiasi žydų sėslumo riba. Tokios struktūros, tyrinėtojo pamatytos, kaip jau minėjau, XIX amžiuje, gali būti vadinamos Vidurio Europos kūryba ir kartu palikimu. Tačiau, kaip sakė profesorius Andrzej Mencwel, ši Vidurio Europa dingo.

Todėl aš pritarčiau, kad apie kultūrinį kanoną kalbėti dar labai per anksti. Man patiko Vaido įžvalga, kad kasdienybėje mums atsiveria daug dalykų, kurių mes neapčiuopiame imdamiesi labai “iš aukšto” svarstyti klausimą: “O kas yra bendro kultūrinėje plotmėje visoms Vidurio Europos šalims? Ar galime išrinkti visų laikų didžiausių šio regiono poetų, teatralų ar filmų kūrėjų dešimtuką?” Žinoma, mes šiek tiek domimės vieni kitais, matome kas vyksta lenkų kine ar lietuvių teatre. Tačiau bandant formuluoti apibendrinimus šioje sferoje vis tik griežtų išvadų negausime, vien tik pastabas.

Vaidas Jauniškis: Tam tikri atpažįstamumo ženklai, be abejo, egzistuoja. Kaip ir dalykai, kurie sujaudina. Po 1990-ųjų metų mes į Vakarų Europos kultūros lobyną norėjome įdėti ypač daug. Čia galiu prisiminti tokį tarptautinį teatrų tinklą “Theorem”, kuris keliavo į atrastas “naujas žemes”, ieškodamas naujienų teatro pasaulyje. Lietuvoje “Theorem” žmonės atrado, be abejo, Eimuntą Nekrošių (kuris, tiesa, jau buvo kiek anksčiau pamatytas pasaulio per Lenkiją), o taip pat – Oskarą Koršunovą, Gintarą Varną. Tuo tarpu Latvijoje taip buvo atrastas Alvis Hermanis. Mano paminėtiems “kolonizatoriams” buvo įdomus ką tik išvardytų režisierių “laukiniškumas”. Apie teatro reikalus mes dar galbūt galėsime pasikalbėti daugiau.

Mąstydamas apie Vidurio Europą XX amžiuje aš negaliu neprisiminti kino. Čia visų pirma minėtinas Prahos pavasario čekų kinas, vengrų kinas ir lenkų “moralinio nerimo kinas”, kuris, beje, gyvas iki šiol. Šis “moralinio nerimo kinas” nesibaigė su didžiaisiais jį kūrusiais režisieriais.  Kaip antai, naujausias Jano Matuszyńskio filmas “Ostatnia rodzina” – “Paskutinė šeimyna” – priklauso tai pačiai kino kategorijai, apie kurią aš ką tik užsiminiau. “Moralinio nerimo kinui” priskirtinas ir paskutinis Andrzejaus Wajdos filmas “Powidoki” – “Povaizdžiai”. Taigi teatre ir kine tam tikras bendrybes mes galime apčiuopti. Ir jos visų pirma susijusios su ezopine kalba. Tačiau prabilus apie ezopinę kalbą derėtų prisiminti Tomo Venclovos biografės Ellen Hinsey pastebėjimą, kad autoritarinėse šalyse klesti poezija, o demokratinėse – romanas. Poezija, ezopo kalba, metaforos…

Metaforinis teatras Lietuvoje prasidėjo nuo Eimunto Nekrošiaus spektaklyje parodyto mažo cukraus gabaliuko. O cukraus gabaliukas yra iš mūsų kasdienybės plotmės. Vidurio Europoje mokoma poeziją pastebėti kasdienybėje. Kita vertus, kasdienybė yra šio regiono poetų rašomuose eilėraščiuose, taip ją kartais pakylėjant iki sacrum. Tai galima rasti Wisławos Szymborskos ir Zbigniewo Herberto poezijoje.

Profesoriau, prieš Jums atvykstant internetinis dienraštis “Bernardinai” paskelbė Jūsų tekstą “Vidurio Europa pagal Jerzy Giedroyc” (straipsnis skelbtas ir Olf.lt – red. past.). Mes tikėjomės, kad būsimiems mūsų diskusijos dalyviams šis tekstas taps geromis intelektualinėmis gairėmis. O aš dabar Jūsų prašau pristatyti svarbiausias Jerzy Giedroyc idėjas ir papasakoti kaip tai, kas buvo neįmanoma XIX amžiuje (turiu omenyje Vidurio Europą) tapo realybe XX-ąjame?  

Andrzej Mencwel:  Jerzy Giedroyco idėjos ir žurnalas “Kultura”  yra labai svarbūs. Tokios nuomonės laikausi ne aš vienas. Jerzy Giedroyc su keliais bendraminčiais pokariu vos sudurdamas galą su galu gyveno Paryžiaus priemiestyje ir visiškai neaišku kaip (nes nebuvo jokių dotacijų), tačiau sugebėjo leisti periodinį, pasirodantį vieną kartą per mėnesį, žurnalą “Kultura”. Šiame žurnale Jerzy Giedroyc išplėtojo koncepciją, kuri daug dėmesio skiria Lietuvai, Ukrainai ir Baltarusijai. Tai, žvelgiant iš ano laiko perspektyvos, buvo savižudiškas žingsnis: deklaruoti įsitikinimą, kad šios trys šalys turi teisę į nepriklausomybę Postdamo sutarčių rėmuose. Lenkijos Liaudies Respublika, kaip žinome, nepripažino kai kurių sienų. Londone reziduojanti Lenkijos vyriausybė išeivijoje atsisakė pripažinti Jaltos – Potsdamo sutartis ir orientavosi pagal sienas, kurios buvo nustatytos 1939-aisiais metais.

Žinoma, egzilinė vyriausybė neturėjo didelio palaikymo, tačiau emigracijos terpėje simpatizuojančių jai būta. O juk būtent emigrantai ir buvo ta tikslinė auditorijai, kuri užsakydavo žurnalo “Kultura” prenumeratą ir taip sudarė galimybes jam egzistuoti. Tuo tarpu, kaip jau supratote J.Giedroyc su bendraminčiais, ėmėsi griauti emigracijoje susiklosčiusias mąstymo mitologemas. Man asmeniškai labai svarbi atrodo 1951-aisiais paskelbta J.Giedroyc publikacija, iš kurioje formuluojamų išvadų išskirsiu kelias, vėliau įvairiais būdais išplėtotas politinėje publicistikoje, eseistikoje. Čia dar reikėtų pasakyti, kad J.Giedroyc idėjos rado atgarsį Czesławo Miłoszo tekstuose. Galima teigti, kad jo “Gimtoji Europa” (Rodzinna Europa), publikuota Paryžiuje 1957-aisiais, buvo parašyta remiantis pripažinimu, kad visų pirma privalome apsispręsti patys, kas esame, ir tik po to tai pripažins kiti. Taigi čia svarbios dvi linijos. Visų pirma, mano jau minėtas Lenkijos, Lietuvos, Ukrainos ir Baltarusijos sienų pripažinimas.

Minint J.Giedroyco ir jo aplinkos požiūrį į  Lenkijos Liaudies Respubliką nereikėtų manyti, kad jie susitaikė su sovietinės tvarkos įvedimu savo tėvynėje. Aplink žurnalą “Kultura” telkęsi intelektualai pripažino, kad Lenkijoje gyvenantys žmonės taip pat yra istoriniai subjektai. Antroji linija ir kartu svarbus padarinys: “Kultura” intelektualai aiškiai pasakė, kad reikia atsisveikinti su antrąja Respublika (Rzeczpospolita).  Šios respublikos paveldo atmetimas reiškė, kad 1939-aisiais Hitleris ir Stalinas ne tik mus užpuolė, bet tuo metu buvo ir dar vienas dalykas, apie kurį iki tol nekalbėta. Lenkijos santykiai tuo metu buvo prasti su visais kaimynais. Lietuvos ir Čekoslovakijos atžvilgiu praktiškai buvo karo padėtis.

Tuo tarpu Lenkijoje gyvenusi ukrainiečių mažuma (tuo metu sudariusi praktiškai 5 milijonų gyventojų grupę) kovojo prieš šią valstybę. Su baltarusiais (kurių buvo 2 milijonai) ir su žydais (jų skaičius siekė 3 milijonus) santykiai irgi buvo įtempti. J.Giedroycas, kalbėdamas apie 1939-ųjų situaciją, pasakė štai ką: taip mąstyti, elgtis ir gyventi daugiau negalima!  Negalima būti priešų apsuptyje ir su visais elgtis priešiškai. Privalome daryti viską, kad mūsų kaimynai taptų draugais. Žurnalas “Kultura” keletą dešimtmečių nuosekliai dirbo būtent šia linkme. J. Giedroyco ir jo bendražygių pastangos davė rezultatų. 1989-ųjų Lenkija sulaukė pasikeitusi, o Lietuva ir Ukraina savo kelyje į laisvę jautė turinčios Lenkijos paramą.

Taigi reikėjo penkiasdešimties metų, kad visuomenės požiūriai pasikeistų, tačiau “Kultura” pasiekė savo pagrindinį tikslą. Epochinių permainų akivaizdoje Lenkijos visuomenė pasirodė joms pasiruošusi.

Man kaip istorikui asmeniškai buvo labai svarbūs du dalykai. Pirma – neįmanoma gali tapti įmanoma. Praeities tyrinėtojai dažnai pasiduoda istoriniam determinizmui ir tampa priežasčių – pasekmių schemų įkaitais, bylojančiais: “Taip buvo, nes kitaip būti negalėjo. Taip bus, nes kitaip būti negali!” Antras dalykas – neįmanoma gali tapti įmanoma, tačiau mes privalome pakeisti savo mąstymą. O dabar noriu paklausti profesoriaus Alfredo Bumblausko. Maždaug prieš dešimt metų rašėte tekstą “Lietuvos strategijos Putino Rusijos atžvilgiu” remdamasis Jerzy Giedroyc idėjomis. Kuo šios idėjos gali būti naudingos Lietuvai XXI-ajame amžiuje?  

Alfredas Bumblauskas: Mes dar nesame Jerzy Giedroyco įvertinę moraliniu požiūriu. Žvelgiant iš lietuviškojo egoizmo taško, jis pripažino Vilnių Lietuvai. Juk Lietuvos visuomenės iki šiol nemąsto apie tai, kad Vilnių ji yra gavusi iš Stalino rankų. Kitaip sakant, mes Vilnių įgijome gėdos pagrindu. Jau vien šiuo aspektu J. Giedroyco koncepcija yra labai svarbi kiekvienam lietuviui, o Vilniuje jam turėtų stovėti auksinis paminklas. Tuo tarpu tesame J.Giedroycui davę patį žemiausią valstybinių apdovanojimų rango požiūriu medalį.

Pasakęs tai, aš pereinu prie intelektualinių J.Giedroyco koncepcijos aspektų. J. Giedroyco koncepcija yra globalizuojanti ir verčianti mus atsakyti į klausimą: ar galima grįžti į tarpukario epochą, su valstybių sienomis, kurios buvo susiklostę iki Teherano, Jaltos ir Potsdamo? Juk lietuviai taip pat nėra apmąstę ir dar vieno klausimo. Kaip antai, 1990-ųjų Kovo 11-ąją mes deklaruojame valstybės nepriklausomybę su tomis sienomis, kurias mums davė Stalinas, o gegužės mėnesį Lenkijos emigracinė vyriausybė deklaruoja, kad vienintelės legitimios sienos yra tos, kurios nustatytos Rygos sutartimi 1921 metais? Šis pareiškimas gimdė vienareikšmį konfliktą. Dėl šios priežasties amerikiečių istorikas Timothy Snyderis, komentuodamas Jerzy Giedroyco koncepciją, teigė: šio žmogaus fundamentalus vaidmuo glūdi Balkanų situacijos mūsų regione įveikoje. Tai dar visiškai neįvertintas aspektas!

Mes gyvenome realybėje, kuri skatino eiti Balkanų keliu. Griuvo imperija ir susiklostė situacija, kuomet nebuvo nei vienos juridiškai motyvuotos valstybės sienos. Aš jau nekalbu apie Kaliningrado eksklavą arba enklavą, kaip tai bepavadintume. Be to, nederėtų pamiršti, kad regione kiekviena šalis turėjo tautines mažumas, turinčias viena kitai daugybę neišsakytų nuoskaudų, priekaištų ir pretenzijų.

Komunizmas situaciją laikinai buvo įšaldęs, tačiau demokratinės permainos prabudino ir visą šią vidinę frustraciją. Tuo tarpu toje epochoje veikę politiniai elitai buvo bailūs ir negalintys išspręsti aukščiau įvardintų problemų. Tą Timothy Snyderis sako labai aiškiai. Mes galime prisiminti lenkų mažumos keliamą Šalčininkų autonomijos idėją. Man Adam Michnik yra pasakojęs, kaip jie tuo metu skambindavo iš Varšuvos į Paryžių ir klausdavo Jerzy Giedroyco: “O ką mums dabar daryti?” Giedroycas į šį klausimą atsakydavo trumpai: “Ne!” Tai yra – neparemti Šalčininkų autonomijos idėjos.

O kiek tokių autonomijų, nuo Moldovos iki Estijos, galėjo iš idėjos virsti atviros tautų nesantaikos židiniu? Lenkų užsienio politika XX amžiaus pabaigoje buvo stabili, į Rytus su jokiomis pretenzijomis pajudėta nebuvo. Tai buvo Jerzy Giedroyco žurnalo “Kultura” nuopelnas, įdiegiant lenkų visuomenėje vaizdinį, kad Ukraina neįsivaizduojama be  Lvovo, Baltarusija – be Gardino, o Lietuva – be Vilniaus.

Rugpjūčio 7 d. ALF diskusijų cikle “Europos idėjos paieškos” – išskirtinis svečias iš Jungtinių Amerikos Valstijų: Jeilio universiteto istorijos profesorius Timothy Snyderis. Šis mokslininkas yra vienas žinomiausių šiuolaikinių JAV istorikų, ypač išgarsėjęs Europoje, plačiai žinomas ir populiarus Lietuvoje.  Renginio laikas bus patikslintas www.olf.lt ir ALF Facebook paskyroje artimiausiu metu.

Prof. T. Snyder pirmiausia atvyksta susitikti su tradicinės tarptautinės intelektualų vasaros stovyklos dalyviais. Stovykla vyks liepos 30 – rugpjūčio 6 dienomis. Ją tradiciškai organizuoja “Paribio fondas“. Ši Lenkijoje, Seinuose nuo 1990 m. veikianti organizacija (kitaip –  centras „Menų, kultūrų ir tautų paribiai“, lenk. Ośrodek “Pogranicze – sztuk, kultur, narodów”) yra ilgametis ALF partneris. Šiemetės stovyklos pavadinimas – “Permanyti kitus” (angl. Reading Others). Stovyklos pradžioje intelektualai iš Lenkijos, Lietuvos ir Ukrainos susiburs Krasnogrūdoje, kur savo šeimos dvare kadaise laiką leisdavo Nobelio premijos laureatas Czesławas Miłoszas, – dabar ten veikia jo vardu pavadintas Tarptautinio dialogo centras.

Stovyklos pabaigoje, rugpjūčio 5-6 dienomis vyksmas persikels Lietuvon, į poeto gimtuosius Šetenius. Štai ten ir susitiks T. Snyderis, “Paribio fondo” kūrėjas ir prezidentas, eseistas, kultūrologas Krzysztofas Czyżewskis; t. p. gali dalyvauti kultūros istorikė, Jeilio universiteto docentė Marci Shore (prof. T. Snyderio sutuoktinė). Šeteniuose vyks literatūros skaitymai, daugiausia skirti šviesios atminties prof. Leonidui Donskiui, kuriam šios vietovės irgi buvo artimos ir brangios. Po dvi dienas truksiančių skaitymų ir diskusijų Šeteniuose T. Snyderis ketina atvykti į Vilnių.

Planuojama, kad rugpjūčio 7 d., pirmadienio pavakarę profesorius svečiuosis ALF namuose ir dalyvaus diskusijų ciklo “Europos idėjos paieškos” renginyje. Renginys su prof. T. Snyderiu – atviras ir nemokamas; liepos II pusėje bus paskelbta išankstinė dalyvių registracija. Birželio mėnesį ALF paskelbs konkursą, kuriame išrinks tris jaunus Lietuvos kūrėjus, kuriuos deleguos į “Paribio fondo” stovyklą. Konkurso nugalėtojai turės unikalią galimybę praplėsti akiratį ir pasisemti didžiulio įkvėpimo prof. T. Snyderio bei kitų intelektualų draugijoje.   Informacija apie ALF renginį ir konkursą atnaujinama ALF tinklalapyje (www.olf.lt/prisijunk/) ir Facebook paskyroje. Išsamiai apie prof. T. Snyderį: http://timothysnyder.org/

2017-10-04 Atviros Lietuvos Fondo namai (Didžioji g. 5, Vilnius) 17:30

Diskusijos dalyviai: sociologė Katarzyna Zielinska (Jogailaičių universitetas), filosofas Andrius Bielskis (Mykolo Romerio universitetas)

Moderatorė: sociologė Milda Ališauskienė (Vytauto Didžiojo universitetas, Atviros Lietuvos fondas) Diskusija vyks anglų kalba.

Pagrindinis diskusijos klausimas kokia religijos vieta bei vaidmuo šiuolaikinių Lietuvos ir Europos visuomenių tapatumo konstravimo bei transformacijų procesuose. Kiek, kada ir kokios religijos reikia šiuolaikiniam europiečiui? Kokią matome religiją Lietuvos ir Europos visuomenių viešojoje erdvėje? Kaip, kada ir kodėl vyksta religijos politizavimo bei politikos religizacijos procesai?

Pokalbio metu bus aptarti keli konkretūs atvejai, kurie susilaukė didžiulio visuomenės susidomėjimo, sukėlė nemažą įtampą viešojoje erdvėje bei tapo “atvejo studijomis” humanitarinių bei socialinių mokslų atstovams, bandantiems nusakyti šiuolaikinėje Lietuvoje ir Europoje gyvenančio žmogaus, visuomenės bei valstybės santykį su religija. Tai ir diskusijos dėl krikščionybės svarbos Europos istorijai bei europiečio tapatybei (ne)paminėjimo “Europos Konstitucijoje”, ir kandidato į Europos Komisijos komisaro postą R.Butiglione svarstymai, ir kai kurių socialinių grupių bei politikų reakcijos į Castelucci spektaklio rodymą Vilniuje, ir religinių simbolių (kryžių ir rūbų) laikymo bei dėvėjimo įvairių Europos valstybių viešose erdvėse klausimai, ir viešos diskusijos dėl prezidento Brazausko laidotuvių Lietuvoje. Diskusijos dalyvės dr. Katarzynos Zielinskos vizitą Lietuvoje organizuoja Lietuvos religijotyrininkų draugija Lietuvos mokslo tarybai parėmus. * * * Diskusijos dalyviai: Dr. Katarzyna Zielinska – Jogailaičių universiteto Sociologijos instituto docentė. Jos mokslinių interesų sritys – religija Europoje parlamente, sekuliarizacijos teorijos, sekuliarizmas, posekuliari visuomenė, lytis ir demokratija Vidurio ir Rytų Europos visuomenėse, kolektyvinių tapatumų transformacijos šiuolaikinėje Europoje ir Europos Sąjungoje. Kartu su Magdalena Góra parengė dvi kolektyvines monografijas Collective Identity and Democracy in the Enlarging Europe (Peter Lang, 2012, with and Zdzisław Mach) ir Democracy, State and Society: European Integration in Central and Eastern Europe (Jagiellonian University Press, 2011, with M. Góra). K.Zielinska neseniai baigė ir pristatė tyrimo ‘Religion in Polish Politics in the Context of the European Integration’ (Religija Lenkijos politikoje integracijos į Europą kontekste) rezultatus.

Prof. dr. Andrius Bielskis – Mykolo Romerio universiteto politinės filosofijos profesorius bei Šiuolaikinių Aristotelio etikos ir politikos studijų centro vizituojantis mokslinins bendradarbis. Mokslinių interesų sritys – Aristotelio moralinė ir politinė filosofija, vertybių etikos utilizavimas konstruojant alternatyvias politines, ekonomines ir institucines santvarkas šiuolaikiniame pasaulyje. A.Bielskis yra daugelio mokslinių straipsnių bei kelių monografijų autorius. Paminėtinos Towards a Postmodern Understanding of the Political (Palgrave, 2005), Nešventas sakramentas. Ideologija, tikėjimas, išsilaisvinimo politika, (Demos, 2014), Apie filosofijos ir meno prasmę. (MRU, 2015), ir Existence, Meaning, Excellence (Routledge, 2017). Kartu su Kelvin Knight parengė kolektyvinę monografiją Virtue and Economy: Essays on Morality and Markets (Ashgate, 2015). A.Bielskis yra nevyriausybinės organizacijos Demos. Kritinės minties institutas įkūrėjas ir direktorius.

Dr. Andrius Navickas – filosofas ir religijotyrininkas, 2006 m. Vilniaus universitete apgynė disertaciją tema „Žmogaus teisių pagrindimo problema šiuolaikinėje politinėje filosofijoje“. Ilgametis interneto portalo Bernardinai.lt redaktorius, nuo 2017 m. Lietuvos Respublikos Seimo narys, Tėvynės Sąjungos-Krikščionių demokratų sąjungos narys, dirba Žmogaus teisių komitete.

Diskusijos moderatorė: Dr. Milda Ališauskienė – sociologė ir religijotyrininkė, Vytauto Didžiojo universiteto Politologijos katedros profesorė. Jos mokslinių interesų sritys – religija ir politika šiuolaikinėse Europos ir Vidurio bei Rytų Europos valstybių visuomenėse, religijų įvairovė ir pliuralizmas, religinis fundamentalizmas, naujosios religijos. M. Ališauskienė yra daugelio mokslinių publikacijų autorė, mokslinių ir socialinių projektų vykdytoja. Kartu su Ingo W. Schroeder sudarė kolektyvinę monografiją Religious Diversity in Post-Soviet Society (Ashgate, 2012). 2014 m. sudarė mokslo populiarinimo leidinį Religijų įvairovė Lietuvoje: portretai, šventės ir kasdienybė (VDU, 2014). Šiuo metu M.Ališauskienė yra Tarptautinės religijų studijų Vidurio ir Rytų Europoje asociacijos (ISORECEA) generalinė sekretorė bei Tarptautinės religijų istorijos asociacijos (IAHR) valdybos narė.

(pagal Andriaus Bielskio knygą „Nešventas sakramentas. Ideologija, tikėjimas ir išsilaisvinimo politika“)

Pastaruosius du dešimtmečius religijos ir politikos santykių problema buvo plačiai aptarinėjama tiek viešuosiuose debatuose, tiek ir akademinėje literatūroje. Pakanka paminėti tokius reikšmingus Jürgeno Habermaso, Charleso Tayloro, Rowano Williamso, Johno Rawlso bandymus apmąstyti šią sudėtingą problemą. Apie tai  buvo viešai diskutuojama ir Lietuvoje, kur pamažu kristalizavosi dvi priešingos stovyklos: pasaulietinį politinį projektą ginantys kairieji, viena vertus, ir bažnyčios įtaką viešojoje erdvėje propaguojantys konservatyvūs tikintieji. Nesuklysime teigdami, kad viešos diskusijos ir teoriniai apmąstymai apie religijos ir politikos ribas nūdienos demokratinėse visuomenėse buvo iš dalies paskatinti liberalaus multikultūralizmo įsitvirtinimo XX amžiaus pabaigoje. Pastarąjį būtų galima apibrėžti, kaip tokią teorinę ir politinę nuostatą, kuri ne tik priima daugelio kultūrų, gero gyvenimo sampratų, pasaulėžiūrų, religinių ir etninių bendruomenių koegzistenciją modernioje (ar postmodernioje) visuomenėje kaip neišvengiamą, bet ir aktyviai teigia jų teisę į politinį pripažinimą.

Prasidėjęs kaip postmodernus teorinis jautrumas skirtingumui – poststruktūralistiniam différance – ilgainiui multikultūralizmas buvo integruotas į  daugelio liberalių demokratijų oficialią viešąją politiką. Taip, pavyzdžiui, Britanijoje daugiakultūriškumas tapo vietos savivaldybių viešosios politikos prerogatyva. Skirtingų kultūrinių ir religinių bendruomenių différance buvo ne tik toleruojamas, bet ir skatinamas finansinėmis priemonėmis remiant vietinę spaudą, kitas šių bendruomenių žiniasklaidos ir saviraiškos priemones. Multikultūralizmo teorijos ir praktikos teigiamą užtaisą – jautrumo kitokiam etiką –  ilgainiui ėmė kompromituoti virtinė su šia politika susijusių kontraversijų. Salmano Rushdie atvejis, o po to ir daugelis kitų žiniasklaidoje pranašą Mahometą pašiepiančių incidentų, išryškino milžinišką konfliktą tarp liberalios žodžio laisvės pasaulietinėje visuomenėje ir pagarbos bei pripažinimo reikalaujančių religinių bendruomenių. Ne vienas multikultūralizmo kritikas, ypač kairieji kritikai, apkaltino daugiakultūriškumo politiką prisidėjus prie radikalizuoto islamiškojo fundamentalizmo stiprėjimo vakarų visuomenėse.  Šiame kontekste modernus sekuliarizacijos projektas, kuomet, kaip tikėjo šio projekto šalininkai, religiniai „prietarai“ išnyks iš šiuolaikinės visuomenės, šiandien skamba kaip utopija.

Multikultūralizmo teorijos ir praktikos teigiamą užtaisą – jautrumo kitokiam etiką –  ilgainiui ėmė kompromituoti virtinė su šia politika susijusių kontraversijų.

Postmodernistinėje visuomenėje universaliais principais grįstą išsilaisvinimo politinį projektą XX amžiaus pabaigoje pakeitė tapatybės politika, o skirtingų religinių bendruomenių viešas savęs teigimas transformavo modernios vakarietiškos visuomenės požiūrį į religiją ir tikėjimą bei jos vietą viešame gyvenime. Kaip bebūtų, šiame kontekste klasikinio liberalizmo argumentai apie religijos toleranciją yra reikšmingi. Klasikinis šią argumentaciją tiksliausiai išreiškiantis tekstas, žinoma, yra Johno Locke’o Laiškas apie toleranciją (pirmą kartą išleistas lotynų kalba 1689 metais). Locke’o postuluojamas valstybės ir religijos atskyrimas apleliuoja į krikščioniškam tikėjimui būdingą tikėjimo laisvę. Jo pagrindas slypi funkciniame bažnyčios ir valstybės galių atskyrime. Bažnyčios paskirtis yra „sielų išganymas“, tuo tarpu valstybės funkcija yra garantuoti pilietinę taiką ir užtikrinti jos tęstinumą. Politinė bendruomenė yra žmonių bendrija, kurios tikslas yra garantuoti jos narių pilietines teises – „gyvenimą, sveikatą, kūno vientisumą, kartu ir išorinių dalykų naudojimą, tokių kaip pinigai, žemė, namai, baldai ir panašiai“. Pilietinės valdžios jurisdikcija yra išorinių gėrybių apsaugojimas, be ko neįmanomas pats gyvenimas, o jos priemonės yra „ugnis ir kardas“. Taigi, valstybė veikia pasitelkdama teisėtą prievartą. Tuo tarpu bažnyčios veikla yra nukreipta į žmogaus „dvasinius“, „sielos reikalus“, į tai, kas yra reikšminga žmogaus „vidiniam“ gyvenimui, taigi negali būti nuperkama, brukama per prievartą, ji reikalauja apsisprendimo ir tikėjimo laisvės. „Tikros religijos gyvybė ir galia slypi vidiniame ir visiškame proto įtikinime; tikėjimas (faith) nėra tikėjimas be į(si)tikinimo (believing)“.

Kaip tik todėl valstybė negali būti atsakinga už sielų išganymą, nes ji veikia naudodama „išorinę galią“, tuo tarpu tikėjimas ir religija yra grįsta vidiniu proto įsitikinimu bei įtikinėjimu. Tad Locke’o argumentai yra grįsta teiginiu, kad tikėjimas arba netikėjimas yra vidinio įsitikinimo ir laisvės reikalas, kuris nieko bendro neturi su pilietinės valdžios veikimo metodais – nuosavybės konfiskavimu, įkalinimu ar kitokios fizinės prievartos naudojimu. Kiek tikėjimas yra grindžiamas „vidiniu“ apsisprendimu, – argumentavimu, svarstymu, apeliavimu į mūsų moralinį ar religinį jautrumą, t. y. bandymu parodyti savo pozicijos teisingumą ar pagrįstumą, – tiek tikėjimas veikia mąstymo bei proto įtikinėjimo būdu, o ne apleliuojant į valstybės leidžiamus įstatymus, kurie visuomet įtvirtinami fizine galia.

Iš šio funkcinio religinio tikėjimo ir politikos atskyrimo logiškai išplaukia Locke’o bažnyčios, kaip nuo valstybės fundamentaliai skirtingos bendruomenės, samprata. Bažnyčia, anot Locke’o, yra laisvanoriška žmonių bendruomenė, kurios nariai susiburia tam, kad viešai garbintų Dievą. Savanoriškumas čia reiškia ne tik tai, jog jos nariai dalyvauja bažnytinėje veikloje savo laisvu apsisprendimu, neverčiami, bet ir tai, kad niekas negimsta bažnyčios nariu. Narystė bažnyčioje, skirtingai nei narystė valstybėje, nėra prigimtinė. Locke‘ui bažnyčia yra tikėjimo bendruomenė. Tokios bendruomenės nariai yra saistomi jos vidinių taisyklių ir įsipareigojimų, tačiau jų šaltinis gali būti tik pati bendruomenė, o ne pilietinė valdžia ar valstybė. Be to, bažnytiniai „įstatymai“ galioja tik tos bažnyčios nariams ir negali būti taikomi ar primetami kitoms religinėms bendruomenėms ir jų nariams. Dar daugiau, tiek, kiek taisyklės ir vidiniai veiklos principai apibrėžia bažnyčią kaip tam tikrą laisvanorišką bendruomenę, tiek jų saistomoji galia veikia tol, kol jos nariai ją savanoriškai priima. Tokiu būdu tikėjimo bendruomenių vidiniai įstatymai negali būti grindžiami fizine (išorine) prievarta, vadinasi, daugiausia, ką bažnyčios gali padaryti siekdamos sankcionuoti bendruomenių narius – tai paskelbti, kad nebėra jos nariai. Ekskomunikacija, o tiksliau jos galimybė, anot Locke‘o, yra iš esmės vienintelis bažnyčios taisyklėms nepaklususių narių sankcionavimo būdas. Pozityvūs tikėjimo bendruomenių ginklai yra „raginimai, pamokymai ir patarinėjimas“ . Tačiau net jei jie neveikia ir bažnyčioms tenka pašalinti jos narius, nuo bažnyčios atskirti nariai nepraranda jokių savo pilietinių teisių: nei teisės į gyvybę, nei teisės į laisvę, nei teisės į nuosavybę, nei teisės dalyvauti pilietinėje valdžioje. Religinės bendruomenės jurisdikcija neveikia žmonėms, kurie nebėra ar nėra jos nariai.

 Narystė bažnyčioje, skirtingai nei narystė valstybėje, nėra prigimtinė.

Iš šių samprotavimų išplaukia kelios Locke‘o išvados. Visų pirma, niekas neturi teisės persekioti kito asmens dėl to, kad jis ar ji priklauso kitai religinei bendruomenei. Net aukščiausia politinė valdžia nesuteikia jokių išskirtinių teisių kitų religinių bendruomenių atžvilgiu. Tai, jog valdžią turintieji priklauso vienai, o ne kitai bažnyčiai, neturi jokių struktūriškai reikšmingų pasekmių nei politinės, nei religinės bendruomenių atžvilgiu. Politinė valdžia nesuteikia jokios išskirtinės galios bažnyčios nariui daryti įtaką šios bendruomenės papročiams, įsitikinimams ar religinėms praktikoms. Antra, religinės tolerancijos principas, kuris išplaukia iš griežto politinės valdžios ir religijos atskyrimo, yra esmiškai būdingas autentiškam (religiniam) tikėjimui. Anot Locke‘o, krikščioniškas tikėjimas, jei yra tikras ir nuoširdus, pagal apibrėžimą turi ir privalo skatinti taip suprastą religinę toleranciją. Bet koks apeliavimas į politinę galią siekiant skleisti „tikrą ir teisingą religinę doktriną“ yra krikščioniško tikėjimo fikcija. Jis visuomet remsis prievarta, vadinasi, nesugebėdamas įtikinti argumentais, savo vidine energija, taikos ir atleidimo skleidimu, pakeis evangelinę dvasią karo, prievartos, manipuliavimo dvasia. Trečia, nėra ir negali būti jokio išorinio (ypač politinio) arbitro sprendžiant religinius ir/ar doktrininius ginčus tarp skirtingų bažnyčių, nes pačios bažnyčios vienintelės sprendžia tikėjimo ir garbinimo klausimus. Ketvirta, bažnytinių hierarchų autoritetas turi galią tik bažnytinės bendruomenės viduje, vadinasi, bet koks dvasininkijos bandymas kištis į pilietinės valdžios reikalus yra religinės tolerancijos pažeidimas. Ir pagaliau paskutinė išvada yra tai, kad religinės tolerancijos nesilaikymas, suponuoja pačios tolerancijos ribą: tie, kas diskriminuoja kitas religines bendruomenes ir kelia grėsmę pilietinei taikai, negali būti toleruojamos.

Ir pagaliau paskutinė išvada yra tai, kad religinės tolerancijos nesilaikymas, suponuoja pačios tolerancijos ribą: tie, kas diskriminuoja kitas religines bendruomenes ir kelia grėsmę pilietinei taikai, negali būti toleruojamos.

Šie klasikinio liberalizmo argumentai yra reikšmingi ir šiandien. Iš esmės, valstybės ir bažnyčios atskyrimas fiksuojamas liberalių demokratijų konstitucijose ir/ar įstatymuose yra šių argumentų išdava. Politinio neutralumo principas, akcentuojamas Johno Rawlso ir kitų teoretikų, reiškia, kad demokratiškoje visuomenėje skirtingų religinių bendruomenių nariai negali būti diskriminuojami, o taip pat jų siekis dalyvauti politiniame gyvenime negali būti ribojamas dėl jų religinių įsitikinimų. Kita vertus, politinio neutralumo principas reiškia, kad dalyvavimas viešuose diskusijose ar politiniame gyvenime suponuoja būtinybę atsiriboti nuo religinio diskurso, kai kalba eina apie universalių politinių klausimų ir principų kėlimą. Tokiu būdu šio pranešimo svarbiausia tezė yra: ideologija (be kita ko) yra politiką (machiavelliška, hobbesiška, weberiška prasme) ir religiją (kaip instituciją) jungianti grandis. Arba kitaip tariant, religijos utilizavimas ir pajungimas machiavelliškai politikai yra ideologija par exellence. Ši tezė betgi taps aiškesnė diskusijos metu.

Vertindami posovietinių valstybių nueitą kelią po geležinės užsklandos atsivėrimo vis rečiau grįžtame prie žmogaus teisių, ypač pilietinių teisių ir laisvių būklės apmąstymų. Vis dėlto praėjęs daugiau nei ketvirtis amžiaus leidžia įvertinti šių valstybių pasirinkimus ir pasiekimus. Devintojo dešimtmečio pradžioje dauguma posovietinių valstybių savo konstitucijose įtraukė saviraiškos, religijos ir tikėjimo laisvės nuostatas. Tačiau vėliau sekęs religijos ir valstybės santykių reglamentavimas dažnu atveju religijos laisvės sampratą redukavo iki individo laisvės tikėti, dažnai ignoruojant civilizuotame pasaulyje egzistuojančią sampratą, kad religijos laisvė apima ir religinių bendruomenių laisvę ir teisę egzistuoti bei viešai veikti. Žvelgiant iš sociologinės perspektyvos, religinėms mažumoms priklausančių žmonių ir pačių bendruomenių padėtis tam tikroje visuomenėje yra lyg lakmuso popierėlis nusakantis tos visuomenės būseną – egzistuojančias socialines normas ir joms nepritampančius, o taip pat identifikuojantis tos visuomenės skaudulius bei nurodantis jų “gydymo”, kaip sakytų sociologijos klasikas Emilis Durkheimas, būdus.

Jehovos liudytojų religinės bendruomenės padėtis posovietinėse valstybėse vienas iš tų atvejų, kurie leidžia identifikuoti pastarųjų būklę. Štai Jehovos liudytojų bendruomenės uždraudimas Rusijoje, įvykęs šiais metais, leidžia imtis svarstymų apie šalyje vykstančius totalitarizmo link vedančius sociopolitinius procesus. Šiais metais apkaltinta ekstremistine veikla Jehovos liudytojų organizacija Rusijoje neteko teisės būti registruota ir oficialiai veikti, o taip pat apribojamos jos tikinčiųjų teisės į religijos išpažinimą ir praktikavimą. Ekstremistinės veiklos apibūdinimo Rusijos teismo sprendimu Jehovos liudytojai nusipelnė dėl savo platinamų leidinių – Sargybos bokštas ir kiti. Kam teko vartyti šiuos spalvingus leidinius siekiančius kiekvienam suprantama kalba paaiškinti kartais labai sudėtingas Biblijos tiesas greičiausiai nusistebės dėl tokio Rusijos teismo sprendimo ir paklaus, kas buvo tie ekspertai, kurie šiuose leidiniuose įžvelgė ekstremizmo požymių. Rusijos teismų sprendimai uždrausti Jehovos liudytojų veiklą reiškia, kad šiems žmonėms draudžiama praktikuoti religiją viešai ar privačiai, jie gali būti baudžiami jeigu pas juos randama jų religinės literatūros. Dalis Jehovos liudytojų buvo atleisti iš darbų, prasidėjo išpuoliai prieš šiuos žmones Rusijos miestų gatvėse.

Štai Jehovos liudytojų bendruomenės uždraudimas Rusijoje, įvykęs šiais metais, leidžia imtis svarstymų apie šalyje vykstančius totalitarizmo link vedančius sociopolitinius procesus.

Į klausimą, kodėl Jehovos liudytojai sulaukė tokio Rusijos valdžios (turbūt niekam nekyla abejonių, kad teismų sprendimai nebuvo savarankiški) dėmesio, atsakymo galima ieškoti tiek pačios organizacijos veikloje, tiek minėtos šalies gyvenime vykstančiuose link totalitarizmo evoliucionuojančiuose sociopolitiniuose procesuose. Pradėkime nuo pačių Jehovos liudytojų, kuri yra krikščioniška religinė organizacija teologiškai išsiskirianti iš vyraujančių krikščionybės formų, nes atmeta Trejybės dogmą. Tačiau, kaip ir daugumos krikščionybės šakų atveju, Jehovos liudytojų tikėjimo doktrina lemia, kad jos tikintieji save laiko išskirtiniais bei būsimos dangaus karalystės piliečiais, todėl atsiriboja nuo kai kurių pilietinių pareigų valstybei, kurioje gyvena. Jehovos liudytojai yra pacifistai, jie prašo galimybės atlikti alternatyvią civilinę tarnybą. Jehovos liudytojų tikėjimo doktrina juos įpareigoja liudyti savo tikėjimo tiesas, vaikštant nuo vienų prie kitų buto durų. Sudėjus visas paminėtas Jehovos liudytojų tikėjimo socialinės raiškos formas šios religijos sekėjai tampa viena nemėgstamiausių religinių mažumų šiuolaikinėse visuomenėse. 2014 m. Lietuvos socialinės distancijos tyrimų rezultatai rodo, kad Jehovos liudytojus nepalankiai vertina daugiau nei pusė Lietuvos gyventojų, prastesnių įvertinimų sulaukė iš įkalinimo įstaigų sugrįžę asmenys. Tais pačiais metais atliktos kitos Lietuvos gyventojų apklausos duomenys parodė, kad palyginus su 2007 metais, Lietuvos gyventojų žinios apie Jehovos liudytojus augo, taip pat išaugo gyventojų, vertinančių neigiamai ir neutraliai Jehovos liudytojus skaičiai.

2014 m. Lietuvos socialinės distancijos tyrimų rezultatai rodo, kad Jehovos liudytojus nepalankiai vertina daugiau nei pusė Lietuvos gyventojų, prastesnių įvertinimų sulaukė iš įkalinimo įstaigų sugrįžę asmenys.

Jehovos liudytojai tarsi bando visuomenės, kurioje gyvena tolerancijos ribas, nes jų tolerancijai reikia nemažai pastangų. Reikia pastangų atsisakyti įsileisti Jehovos liudytojus į namus arba praeiti pro šalį kai užkalbina gatvėje, reikia pastangų atsakyti į jų religinius argumentus tokia pačia kalba. Liberalios demokratijos sąlygomis Jehovos liudytojai tampa pavyzdžiu, kaip įmanoma užtikrinti žmogaus teises ir sudaryti sąlygas religijos laisvei visiems piliečiams. Iš palyginus nesenos istorijos žinome, kad Jehovos liudytojai buvo tapę nacių režimo persekiojimo objektu kartu su žydais ir homoseksualiais asmenimis. Jehovos liudytojų uždraudimas Rusijoje leidžia mums svarstyti ne apie šią religinę bendruomenę, bet veikiau apie šią valstybę ir ją kamuojančias problemas.

Šiame pasaulyje visi piliečiai turi teisę į savo tikėjimą ir jo praktikas, nesvarbu, kokios jos būtų privačios ar viešos, svarbiausia, kad neperžengiančios kitų religijos laisvės ribų

Rusija kaip ir dauguma pokomunistinių valstybių pritaikė gana liberalias religijos laisvės nuostatas, tačiau toliau religijų ir valstybės santykiai klostėsi gana komplikuotai. Šių santykių verpetuose dažnai atsidurdavo Jehovos liudytojai, tačiau epopėją pasiekė šiais metais uždraudimu. Jehovos liudytojų skundas jau pasiekė Europos žmogaus teisių teismą, tačiau vargu, ar palankus teismo sprendimas pakeistų situaciją Rusijoje, kuri tokiais sprendimais tolsta nuo civilizuoto pasaulio. Šiame pasaulyje visi piliečiai turi teisę į savo tikėjimą ir jo praktikas, nesvarbu, kokios jos būtų privačios ar viešos, svarbiausia, kad neperžengiančios kitų religijos laisvės ribų. Tad kai kitą kartą savo miesto centre matysite stovinčią Jehovos liudytojų grupelę su savosios literatūros stendu prisiminkite, kad gyvenate laisvoje demokratinėje visuomenėje ir tai yra mūsų visų pasiekimas per pastaruosius kelis dešimtmečius, kuriuo galime didžiuotis.

Diskusijos dėl krikščionybės paminėjimo Europos Sąjungos Konstitucijoje, kandidato į Europos Komisijos teisingumo komisariato postą Rocco Butiglione klausymai Europos Parlamente, diskusijos dėl religinių simbolių viešose erdvėse (pvz.: kryžiai Italijos mokyklose ir galvos apdangalai bei kiti religiniai simboliai Prancūzijoje), viešos pilietinės akcijos prieš Castelucci spektaklio demonstravimą, liberalųjį dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektą, Stambulo konvencijos dėl prievartos prieš moteris ir daugelis kitų pastarųjų dešimtmečių Lietuvos bei Europos viešojo gyvenimo įvykių gali būti siejami su vykstančia religijos vaidmens kaita šiose visuomenėse.

Koks yra religijos vaidmuo šiuolaikinėse Lietuvos ir Europos visuomenėse, jų tapatumo formavimo procesuose? Kiek religija svarbi lietuviui ir europiečiui kasdieniniame gyvenime ir jo pasirinkimuose? Šiuos ir kitus klausimus kėlėme ir bandėme atsakyti spalio 4 d. “Atviros Lietuvos fonde” vykusioje diskusijoje, kurioje dalyvavo Jogailaičių universiteto docentė, sociologė Kataržyna Zielinska ir Mykolo Romerio universiteto profesorius, filosofas Andrius Bielskis.

Religijos vaidmenį visuomenių gyvenimuose tyrinėję socialinių mokslų atstovai pastebėjo, kad religija atlieka tam tikras funkcijas – telkia visuomenes, tačiau tuo pačiu brėžia ribas tarp įvairių socialinių grupių, tampa vienu iš žmogaus tapatumo žymių priskiriant jį prie tam tikros religinės bendruomenės arba atribojant nuo kitų religinių bendruomenių. Religinio tapatumo raiška asmeniniame kiekvieno žmogaus gyvenime gali apimti tiek religinių tradicijų laikymąsi, tiek gilius religinius išgyvenimus ir jų pagrindu formuojamą kasdienybę.

Kalbėdami apie šiuolaikinės Europos visuomenių narių religingumą sociologai apibūdino dvi pagrindines tendencijas, kurias įvardijo “tikėjimu be priklausymo” (Believing without belonging, Grace Davie, 1994) ir “priklausymu be tikėjimo” (Belonging without believing, Tadeusz Doktor ir Irena Borowik, 1999).

Pirmoji tendencija, anot mokslininkų, labiau būdinga Vakarų Europos, o antroji – Vidurio ir Rytų Europos visuomenėms. Vis dėlto, anot Katarzynos Zielinskos, vykstant sparčiai socialinei kaitai matome, jog Vidurio ir Rytų Europos visuomenių religingumas tampa įvairesnis, didelei daliai žmonių vis dar išlieka svarbus priklausymas ir tradicinis tikėjimas, ypač religine prasme homogeniškose visuomenėse. Galime stebėti dominuojančių religinių bendruomenių tokių kaip Romos katalikų bažnyčia Lietuvoje ir Lenkijoje įvairėjimą – tikinčiųjų spektrą nuo konservatyvių iki liberalių katalikų, regime atsikūrusias ir/ar naujai susikūrusias religines bendruomenes, galime stebėti besiformuojančias netikinčiųjų bendruomenes. Taip pat akivaizdu, jog formuojasi visuomenės grupės atmetančios institucionalizuotą religingumą ir besirenkančios jo alternatyvą – dvasingumo praktikas. Tad dešimtajame dešimtmetyje įvardintos Vidurio ir Rytų Europos visuomenių religingumo tendencijos kinta.

Vis dėlto įvairėjantis religingumas dažnai neatsispindi Vidurio ir Rytų Europos visuomenių viešajame gyvenime, politikoje ir žiniasklaidoje. Mažai nuorodų į jį aptinkame religijų ir valstybių santykius reglamentuojančiuose dokumentuose. Dar daugiau viešų diskusijų dėl religijos ir vėlgi ignoruojant realųjį religingumo lygmenį kyla imigrantų ir pabėgėlių priėmimo Europos valstybėse kontekste. Ar religingumas ir religija yra ir išlieka šių visuomenių narių argumentu lemiančiu nesvetingumą imigrantų ir pabėgėlių atveju? Katarzynos Zielinskos pastebėjimu Lenkijoje religiniu argumentu, neva tai krikščioniška valstybė ir galėtų priimti tik krikščionis dažniau naudojasi politikai, nenorintys priimti karo pabėgėlių į šalį. Tuo tarpu Lenkijos Romos katalikų bažnyčia, anot Katarzynos Zielinskos, laikosi nuostatos, jog visuomenė turėtų svetingai priimti pabėgėlius ir padėti nuo karo nukentėjusiems žmonėms, akcentuojama krikščioniškos meilės artimui vertybė. Vis dėlto ši skirtis pabėgėlių klausimu yra nedidelė išimtis iš palyginus glaudžių Lenkijos valdžios ir Katalikų bažnyčios santykių ypač siekiant formuoti moralines visuomenės normas – sugriežtinti abortus draudžiantį įstatymą, apriboti dirbtinio apvaisinimo galimybes ir pan.

Stebint glaudžius Lenkijos, o ir Lietuvos, valstybių santykius su dominuojančia Romos katalikų bažnyčia kyla klausimas apie religijos ir valstybės santykius ir jų ypatumus šiuolaikinėse Vidurio ir Rytų Europos valstybėse. Andrius Bielskis priminė, kad valstybės ir religijos (bažnyčios) atskirumo principas yra kildinamas iš Europos apšvietos laikotarpio plačiausiai įgyvendintas Prancūzijoje, tačiau egzistuoja įvairios jo interpretacijos. Valstybės ir religijos santykių reglamentavimas teisės aktuose ir praktikoje gana dažnai skiriasi, ypač tai būdinga jau minėtoms Vidurio ir Rytų Europos valstybėms. Daugeliu atvejų šių valstybių konstitucijos numato valstybės ir religijos santykių atskyrimą, tačiau realiame gyvenime valstybė ir vyraujanti religinė bendruomenė gana glaudžiai bendradarbiauja, valstybė padeda religijai įgyventi jos tikslus, o religija savo ruožtu remia politinius sprendimus ir jų vykdytojus. Tokie valstybės ir vyraujančios religijos santykiai jų užribyje palieka religines mažumas ir netikinčiuosius.

Religijos vaidmuo Europos Sąjungoje Atviros Lietuvos Fondo rengtoje diskusijoje aptartas pasitelkiant kelis atvejus – svarstymus dėl krikščionybės vaidmens ES Konstitucijoje ir kandidato tapti Europos Komisijos teisingumo komisaru Rocco Butiglione klausymus. Diskusijos prelegentai sutiko, kad abu atvejai parodo skirtingas problemas, kurių abi vertos dėmesio. Krikščionybės vaidmens ES Konstitucijoje paminėjimas, anot Katarzynos Zielinskos, tapo svarbiu aspektu ES plėtros kontekste, konkrečiau kalbant apie musulmoniškosios Turkijos priėmimą į Europos Sąjungą ir su tuo susijusias įsivaizduojamas grėsmes. Zielinskos teigimu svarstymai apie krikščionybės paminėjimą ES Konstitucijoje taip pat parodė polinkį ignoruoti kitų religinių tradicijų ar pasaulėžiūrų tokių kaip judaizmas, islamas ir laisvamanybė indėlį į Europos kūrimą.

Rocco Butiglione atvejis, Andriaus Bielskio teigimu mums primena religijos ir politikos santykio klausimą šiuolaikinėse sekuliariose valstybėse, kurį svarstė liberalizmo filosofai tokie kaip Johnas Rawls ar John Locke. Aptariamas atvejis, anot prelegento parodė, kad sekuliari politinė veikla reikalauja suspenduoti ar redukuoti savo religinius įsitikinimus iki privataus lygmens, o svarstant viešus klausimus siekti objektyvumo ir stengtis vengti religinio subjektyvumo. Šiuolaikinėse visuomenėse stebime vykstančią kaitą nuo religinės kalbos prie sekuliarios, naujausios tendencijos rodo, kad religinės bendruomenės pradeda naudoti sekuliarią kalbą gindamos savo tikslus ir vertybes. Katarzyna Zielinska pateikė tokios kalbos pavyzdį iš Lenkijos politinio gyvenimo, kai politikai argumentuodami abortus reglamentuojančio įstatymo sugriežtinimą, teigia, kad aborto metu pažeidžiamos žmogaus teisės. Tokiu būdu bandoma įsilieti į diskusijas dėl žmogaus teisių įtvirtinimo, kurį remia ir Europos Sąjunga. Tačiau, anot Zielinskos, Lenkijos politikų naudojama žmogaus teisių samprata skiriasi nuo tarptautinėje teisėje priimtos.

Apibendrinant “Atviros Lietuvos fonde” vykusią diskusiją “Religijos vaidmuo šiuolaikinėse Lietuvos ir Europos visuomenėse” galima išskirti kelias tolesniems svarstymams aktualias temas – religinių ir nereliginių įsitikinimų įvairovės plėtra ir jos atspindžiai viešajame gyvenime, ypač religijos ir valstybės santykiuose tiek nacionaliniame lygmenyje, tiek Europos Sąjungos mastu.

Claus Leggewie (g. 1950 m.) yra politikos mokslų profesorius, jis iki 2017 m. vadovavo Eseno kultūrologijos institutui (KWI) ir Duisburgo globalaus bendradarbiavimo tyrimų centrui (Centre for Global Cooperation Research). Nuo 2016 m. jis yra pirmasis Ludwig Börne vardo profesūros profesorius Gyseno universitete.

Baigęs socialinių mokslų ir istorijos studijas Kelne bei Paryžiuje jis Getingeno universitete apsigynė disertaciją ir vėliau įgijo habilituoto daktaro laipsnį. Buvo profesorius Gyseno Justus-Lybigo universitete, Paryžiaus Nantero universitete ir Niujorko universitete. Be to, dirbo moksliniu bendradarbiu Vienos humanitarinių mokslų institute (Institut für die Wissenschaften vom Menschen), Niujorko universiteto Remarque institute ir Berlyno mokslų kolegijoje (Wissenschaftskolleg).

2001 m. jis Gyseno universitete įkūrė Žiniasklaidos ir interaktyvumo centrą (Zentrum für Medien und Interaktivität). 2008–2016 m. dalyvavo Vokietijos vyriausybės mokslinės patariamosios tarybos globalių aplinkos pokyčių klausimais (Wissenschaftlicher Beirat der Bundesregierung für Globale Umweltveränderungen, WBGU) veikloje. C. Leggewie analizuoja tarpdisciplininius ir transdisciplininius ryšius klimato, atminties bei kultūrų sąveikos srityse.

Jis yra vienas iš periodinių leidinių „Climate & Cultures“ (Leidenas), „Interaktiva“ (Frankfurtas/Niujorkas) ir „Routledge Global Cooperation Series“ (Londonas) bei žurnalų „Transit“ (Viena) ir „Blätter für deutsche und internationale Politik“ (Berlynas) redaktorių. C. Leggewie yra Rostoko universiteto teologijos garbės daktaras, buvo apdovanotas Niujorko universiteto Volkmar and Margret Sander premija ir Šiaurės Reino-Vestfalijos ordinu „Už nuopelnus“. 2015 m. išleido savo prisiminimų knygą „Politische Zeiten. Beobachtungen von der Seitenlinie“. Netrukus pasirodys kita knyga: „Europa zuerst. Eine Unabhängigkeitserklärung.“

Susitikimas rengiamas bendradarbiaujant su GOETHES INSTITUTU LIETUVOJE

Keliaujant į nepažįstamas vietas geriausia su savimi turėti kelionių vadovą. Tie, kurie gauna kvietimą atvykti į Lietuvą (ir, kaip aš, dar nėra joje buvę) ir nori jį įsigyti, pamato, kad šalis kone visada patenka į vieną leidinį drauge su Estija ir Latvija. Net ir istorinės knygos „Baltijos šalis“ aptaria kartu, lyg jos būtų homogeniškas darinys; tokiam požiūriui pagrįstai nepritaria tiek gyventojai, tiek istorikai. Juk Beneliukso šalys – Nyderlandai, Belgija ir Liuksemburgas – dėl savo panašumų irgi nėra suplakamos į vieną vietą, nes jų socialiniai, religiniai, kultūriniai ir politiniai skirtumai taip pat pernelyg dideli. „Baltijos šalys” egzistavo tik iš vokiečių aukštuomenės perspektyvos, o vėliau dėl bendros kančios patirties po XX amžiaus abiejų totalitarinių diktatūrų priespaudos, užbaigusios trumpą valstybės nepriklausomybės laikotarpį (1919–1939) besikartojančiomis ir pražūtingomis okupacijomis, perėmus valdžią sovietų (1939), nacių (1941), o neilgai trukus ir vėl sovietų okupantams (1944–1990). Klausimas, ar išsilaisvinimas po 1990-ųjų ir paraleliai vykęs įstojimas į Vakarų aljansus skatina bendrystę, lieka atviras, tačiau visoms trims šalims vėl iškilusi Rusijos Federacijos grėsmė gali iš naujo jas sutelkti.

Lietuvoje, o jei dar konkrečiau, Vilniuje mane be privalomo kelionių vadovo lydės lyriko ir eseisto Tomos Venclovos, dramaturgo ir prozininko Mariaus Ivaškevičiaus bei kitų Lietuvos autorių kūriniai. Ruošdamasis kelionei aš, kaip tikras vakarietis, pirmiausia nuvykau į Briuselį, į neseniai atsidariusius Europos istorijos namus. Mat žvelgiant būtent į šį XXI amžiaus pradžios bandymą ilgą Europos konfliktų istoriją paversti Europos bendrumo jausmu „mes“, ir atsirado drauge su Anne Lang parengta knyga „Kova dėl Europos atminties“ („Der Kampf um die europäische Erinnerung“) šiek tiek grėsminga paantrašte „Lankantis kovos lauke“ („Ein Schlachtfeld wird besichtigt“) . Ten mes, priešingai nei vyraujančios „atminties tyrimų“ tendencijos, išskyrėme Europos periferijų atminties vietas, tarp jų ir istorinį-politinį konfliktą Taline dėl Aliošos, paminklo per Antrąjį Pasaulinį karą kritusiems sovietų kariams, perkėlimo iš miesto centro į kapines už miesto. T. Venclova taip aprašo Vilnių: „amžinas pakraštys ir paribys, ekscentriškas, kaprizingas, netaisyklingas miestas su keista praeitimi, pažeidžiančia logikos ir tikimybės dėsnius“. Tokiems „iki kaulų smegenų“ vakariečiams, kaip aš, Europos istorija būnant čia atsiskleidžia kitoje šviesoje, taigi atvykau, kad mane pataisytų ir išvengčiau pernelyg vakarietiško naratyvo. Vilnius, taip T. Venclova tęsia nuostabią miesto istoriją iš emigracijos, yra išgyvenęs daugybę ciklų, ne kartą keitęs savo valstybinę priklausomybę, gyventojų sudėtį ir kultūros modelius . Tai man vėlgi atrodo kaip kultūros modelis išsiplėtusiai ir gilesnei Europos Sąjungai, kuri kone geriausiai suvokiama iš tariamos jos periferijos.

 Europos istorija būnant čia atsiskleidžia kitoje šviesoje, taigi atvykau, kad mane pataisytų ir išvengčiau pernelyg vakarietiško naratyvo

Istorijos namai Briuselyje Man buvo įdomu, kaip „Baltijos šalys“ arba „Vidurio Rytų Europa“ ir šių taip apibūdinamų regionų istorija ir dabartis atsispindės muziejaus ekspozicijoje. Ar Briuselyje bus matoma tik įprasta vakarietiška tendencija (western bias) ar bus įveikta skirtis tarp Rytų ir Vakarų (taip pat Šiaurės ir Pietų) – tarp „Karolingų“, Europos bendrijos steigėjų, ir Rytų „periferijos“? Trumpai tariant, šis bandymas turinio požiūriu – ne visai vykęs, nors muziejaus edukacinė ir didaktinė pusė yra aukšto lygio ir dedamos rimtos pastangos siekti viršnacionalinės perspektyvos. Jame perteikiamas „suvokimas apie skirtumų mašinos, vadinamos Europa, galią ir jėgą. Tik išlaikydamas diferenciaciją žemynas tapo kultūriniu „kažkuo“; „kažkas“, kas galiausiai gali būti apibūdinamas kaip galima bendrybė. Europa lieka būtinąja hipoteze“.

Lieka atviras klausimas, ar tai gali paskatinti bendrą Europos atminties kultūrą, įveikiančią tiek Jaltos sindromą, tiek ryškią skirtį tarp Šiaurės ir Pietų. Bet kokiu atveju šis ketinimas iškelia tris sąlygas: pirma, Europa nebegali daugiau pristatyti jokių didvyrių istorijų, kurios buvo įprastos nacionalinėse atminties vietose (lieux de mémoire); dėmesio centre – daugybė katastrofinės XIX ir XX amžiaus istorijos aukų, visuomenės atstumtieji ir mažumos, kolonizuotos ir užkariautos tautos. Šios hipotekos Europa nebenusikratys, o Europos bendrijų įsteigimu buvo siekiama sutaikyti tuomet susipriešinusias bendrijas ir grupes, sumažinti mintis apie revanšą, tokį, koks jis buvo po Pirmojo Pasaulinio karo, ir įveikti agresyvų nacionalizmą. Kaip akivaizdžiai matyti Briuselyje, dėl to jokiu būdu nereiktų susiaurinti Europos istorijos iki naujausių katastrofų ar sutelkti dėmesio vien į dabartines ES nares. Europa yra didesnė ir senesnė nei ES, o savo sudėtimi yra ekscentriška ir eksteritorinė, kaip yra pasakęs istorikas Remi Brague.

Jokiu būdu nereiktų susiaurinti Europos istorijos iki naujausių katastrofų ar sutelkti dėmesio vien į dabartines ES nares

Antra, Europos atmintis negali naudotis kolektyvinės atminties mnemotechnikos manipuliacijomis, nes nėra suvokiamas visas istorinių situacijų ir procesų atvirumas ir nesuderinamos nacionaliniu ir regioniniu požiūriu skirtingos perspektyvos. Vokietijos ir Prancūzijos ar Vokietijos ir Lenkijos istorijos knygoje nebus vienintelės tinkamos istorinių įvykių versijos ir privalomos interpretacijos, joje debatams bus pateikiamos konkuruojančios versijos. Ši istoriografija yra sąmoningai revizionistinė, ne neigiant ar kompiliuojant istorinius įvykius, bet nuolat keliant klausimus dėl to, kas žinoma. Konsensusas nėra nustatomas, geriausia, jei jis kyla tariantis dėl prieštaraujančių ar skirtingų požiūrių.

Taigi trečia, sociologiniu požiūriu kalbama apie „integraciją per konfliktą“, kur pagrindinė sąlyga – valia pasiekti sutarimą, net jei sutarimas yra tas, kad pasiliekama prie nesutarimo. Europietiškas šiame procese yra ne nuo visų konfliktų apvalytas bendros tapatybės („mes“) naratyvas, bet pirmiausia šis pliuralistinis pilietinio konfliktų sprendimo modelis. Kaip minėjau, kolektyvinės atminties egzistavimo neįmanoma įsakyti arba priversti ją egzistuoti cenzūruojant nemalonius požiūrius į istorinius įvykius ir procesus, tai paskutiniu metu pernelyg dažnai tenka patirti. Lygiai taip pat neįmanoma primesti virš- ar tarpnacionalinės perspektyvos, geriausia, jei ji iškyla diskurse, beje, į „Senąjį pasaulį“ žvelgiant iš geografinio nuotolio. Niekur kitur nėra įmanoma taip lengvai ir savaime suprantamai tapti europiečiu, kaip Kanzase, Šangchajuje ar Uagadagu.

Septyni Europos atminties ratai Dar viešnagė Briuselyje, o dar labiau Vilniuje, paskatino mane persvarstyti tuos „septynis Europos atminties ratus“, pateiktus 2011 m. publikacijos matriksoje. Septyni ratai – tai ne literatūrinė aliuzija į Dantę ar Solženyciną, tai buvo nepilnas Europos atminties kultūrų ir viršnacionalinės istorijos politikos atvaizdavimas koncentriniais apskritimais, apimančiais skirtingus kolektyvinės atminties aspektus ir įvairias tarpusavio sąsajas. Pakoreguoti reiktų visų pirmą hierarchijos išdėstymą iš vidaus į išorę, nors tam tikros temos empiriškai liko paribiuose. Kolonializmo ir migracijos istorija vis dar vaidina antraeilį vaidmenį, šių temų priskyrimas visuotinei istorijai lieka svarbi istorijos tyrimų ir pedagogikos siekiamybė.

Akademinių atminties, pavyzdžiui, visuomenės atminties, tyrimų centre nuo 9-ojo praėjusio amžiaus dešimtmečio yra Holokausto atminimas, kuris, Timothy Garton’o Ash’o teigimu, yra tapęs „Vokietijos standartu“. 1945 metų sausio 27 diena, Aušvico naikinimo stovyklos išlaisvinimo data, minima kaip Holokausto aukų atminimo diena jau ne tik Izraelyje ir JAV, bet ir daugelyje Europos šalių, kai kur – kaip valstybinė šventė. Daugelis postulate „Daugiau jokio Aušvico, daugiau jokio karo” įžvelgia neigiamą Europos iš Holokausto „sukūrimo mitą“, kaip pagal 1979 m. JAV televizijos serialą buvo pavadintas bandymas išnaikinti Europos žydus. Drauge vyko ne tiek unikalaus genocido atminimo amerikanizacija, kiek europeizacija, taigi natūralu, kad Berlyne atsirado Paminklas nužudytų Europos žydų atminimui, o Paryžiuje – Šoa memorialas. To priežastis – be jokių apologetinių ketinimų ar funkcijų – yra ta, kad vokiečių inicijuotas ir organizuotas nusikaltimas žmonijai plačiai įsitvirtino ir dėl to, kad Europos visuomenė buvo pasirengusi kolaboruoti. Europos žydų žudynės savo baisiu mastu nebūtų buvusios įmanomos be okupuotų šalių politikos, valdymo ir saugumo funkcinio elito dalyvavimo, be plačiai paplitusio ir populiaraus antisemitizmo pasaulėžiūros atspindėjimo, taip pat be visų visuomenės sluoksnių budelių pagalbos. Galiausiai, prie to prisidėjo Europos pilietinio karo naratyvas, pateisinęs kolaboravimą su nacionalsocializmu atmetant bolševizmą. Visiškai suprantu, kodėl taip įvyko Lietuvoje. Situacija buvo suvokta 1939 metų rugpjūtį, kai abu diktatoriai susitarė Lietuvą perleisti sovietų valdžiai, ir užaštrėjo 1941 metais, kai į Vermachtą – tai buvo pražūtinga klaida – buvo žiūrima kaip į išlaisvinimo kariuomenę; nepaisant katastrofiškos patirties dėl Vokietijos okupacijos ji atmintyje išliko švelnesnėje šviesoje, nes sovietų okupacija vėl prasidėjo 1944-aisiais ir truko iki 1990-ųjų.

Vokiečių inicijuotas ir organizuotas nusikaltimas žmonijai plačiai įsitvirtino ir dėl to, kad Europos visuomenė buvo pasirengusi kolaboruoti

Didžiausia katastrofa tuo metu palietė Lietuvos žydus, kurie buvo praktiškai išnaikinti. Nacionalinės kančios užkulisių fone šis genocidas sureliatyvėjo, juo labiau, kad po 1945 metų sovietų valdoma atmintis beveik neiškėlė žydų. Jų persekiojimas galėjo remtis paplitusiu seno ir naujo pavyzdžio antisemitizmu, kurio problematika buvo menkai keliama stilizuojant visą lietuvių tautą kaip kolektyvinę sovietų auką. Etniniu ir nacionaliniu požiūriu lietuvių tauta kaip auka priešpastatoma okupacinėms jėgoms, universali pozicija prieš totalitarinį režimą liko silpna, tačiau atrodo, kad Lietuvos istorikų ir autorių kūriniuose ji palaipsniui ryškėja.

Regis, plačias ir prieštaringas diskusijas iššaukė 2016 metais pasirodžiusi žurnalistės Rūtos Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“, kurioje ji nesibaimino iškelti savo šeimos, kaip ir tūkstančių lietuvių, įsitraukimo į masines žudynes problematiką. Interviu laikraščiui „Neue Zürcher Zeitung“ ji teigė, kad vyriausybė kolaboravusi su valdžia, esą buvo organizuojamas žydų saugojimas, duobių kasimas, žydų turto pardavimas. Žudikai prie duobių daugiausia buvę labai jauni lietuviai. Dauguma lietuvių nepripažįstantys nei to, kad mūsų žmonės žudę, nei to, kad žydai taip pat priklausą „mums“.

2016 metų rugpjūčio pabaigoje Biržuose, Molėtuose ir Šeduvoje vyko atminties renginiai 1941 metų šaudynėms atminti, juos iniciavo du izraeliečiai. Dramaturgas Marius Ivaškevičius paskelbė viešą laišką „Aš – ne žydas“, kuriame ragino nepalikti savo gimtuosiuose Molėtuose šiuos įvykius atminti išgyvenusiųjų vienų, atvykusių iš Izraelio, Pietų Afrikos, Australijos ir Kanados. Atvyko buvęs Lietuvos valstybės vadovas Vytautas Landsbergis, menininkai, intelektualai ir žiniasklaidos atstovai, katalikų ir evangelikų dvasininkai, taip pat vyresnio amžiaus žmonių iš kaimo vietovių, bet vos vienas kitas iš 6 000 Molėtų gyventojų. Prezidentė D. Grybauskaitė prieš patį renginį neoficialiai atidengė paminklą ir spaudai paaiškino, kad lietuviai keičiasi, įveikia senus stereotipus, tampa atviresni ir tolerantiškesni.

Aš apie tai skaičiau tik laikraštyje, Jūs šią istoriją žinote geriau ir tikrai galite daug išsamiau pasisakyti šia tema. Vokiečiui, taip pat ir mano pokario kartai, paskutiniems dera priekaištauti ką nors pražiūrėjus. Nusikaltimų iniciatoriai buvo mano protėviai, o norint suprasti, kodėl atminimas buvo uždelstas ir nenuoširdus, verta priminti, kad reiškinių išstūmimas ir reliatyvizacija Vakarų Europoje, ypatingai Vokietijoje, buvo taip pat paplitę, ir užtruko ištisus dešimtmečius, kol Europos žydų persekiojimo atminimas įgijo deramą statusą, o totalitarizmo kritika išsilaisvino iš Cui bono mąstymo šablonų Šaltajame kare. Mano karta, kuriai visada buvo lengva kalbėti, visgi surado drąsos pasipriešinti nepagrįstam priekaištui, esą mes teršiame savo pačių lizdą, ir nesaugoti savo šeimų nuo klausimų ir pasitikslinimų. Tai Lietuvoje nepalyginti sunkiau, nes kai kurie iš dalyvavusiųjų žydų šaudymuose ir deportacijose ir iš to pasipelniusiųjų tapo partizanais ir kovojo prieš Sovietų Sąjungą. Jiems buvo statomi paminklai ir jų vardais vadinamos mokyklos.

 Mano karta, kuriai visada buvo lengva kalbėti, visgi surado drąsos pasipriešinti nepagrįstam priekaištui, esą mes teršiame savo pačių lizdą, ir nesaugoti savo šeimų nuo klausimų ir pasitikslinimų

Nuo rato prie pusračio Holokaustui įsisąmoninti būtini nacionaliniai įstatymai, numatantys už jo neigimą tvirtinant, kad tai „Aušvico melas“, ne tik moralinį, bet ir baudžiamąjį persekiojimą. Kalbant apie komunistinio režimo nusikaltimų aukas kilo logiškas klausimas, ar turėtų baudžiama ne tik už rasistinio genocido, bet ir už sisteminių klasinio pobūdžio žudynių neigimą, kurį T. Venclova pavadino „stratocidu“. Šiuo klausimu V. Landsbergis surengė iniciatyvą Europos mastu ir nesusilaukė didelio pritarimo. Analogiška išvada veda prie antro rato, arba tiksliau: prie antros pusračio pusės, apimančios abiejų XX amžiaus totalitarinių režimų lygiagretumą ir bendradarbiavimą, kurio žiaurų pavyzdį matėme Vidurio Rytų Europoje. Antikomunizmas Europos naratyve po 1945 metų buvo mažiau įsitvirtinęs nei antifašizmas, iš kurio perspektyvos Antrojo Pasaulinio karo pabaiga buvo traktuojama kaip šviesi išsilaisvinimo diena, nors Raudonoji Armija maždaug tuo metu pradėjo antrąją okupaciją, kuri sovietų įtakos zonoje nebuvo suvokiama kaip išsilaisvinimas.

V. Landsbergis surengė iniciatyvą Europos mastu ir nesusilaukė didelio pritarimo

„Juodosiose knygose“ komunizmo smurtiniai nusikaltimai buvo pasmerkti vėlai, o kai Latvijos užsienio reikalų ministrė Sandra Kalniete sovietų okupacinį režimą pavadino „lygiai tokiu pat nusikalstamu“, kaip ir nacių režimas, 2004 metais Leipcigo knygų mugėje, kurioje išsakė šį požiūrį, susilaukė aštrios kritikos ir iš žydų atstovų. Jie norėjo, kad nekiltų jokių abejonių dėl Holokausto unikalumo ir menamame raudonojo ir rudojo teroro sulyginime įžvelgė pastarojo svarbos sumenkinimą. Tai dar kartą atskleidžia Europos, Rytų ir Vakarų perspektyvas jungiančios atminties kultūros sudėtingumą. Jo esmė – suvokti Šoa civilizacijos lūžį ir Europos žydų biurokratinio ir pramoninio išnaikinimo unikalumą, dogmatiškai nesumenkinant palyginimo su kitos diktatūros pasekmėmis ir dalinio antagonistų bendradarbiavimo, apvainikuoto Hitlerio ir Stalino paktu. Iš aukos perspektyvos yra visiškai nesvarbu, nuo kurios žudymo mašinos mirti, o karti ironija yra ta, kad kai kada slaptosios tarnybos tą patį asmenį vėliau paversdavo savo auka. Tarp išgyvenusių Lietuvos žydų yra žmonių, kuriems pavyko išvengti Holokausto tik todėl, kad jie prieš tai buvo deportuoti į Gulagą, o daugelį pilietinių, krikščionių ir socialdemokratų politikų, taip pat ir komunistus, persekiojo abu režimai.

Iš aukos perspektyvos yra visiškai nesvarbu, nuo kurios žudymo mašinos mirti, o karti ironija yra ta, kad kai kada slaptosios tarnybos tą patį asmenį vėliau paversdavo savo auka

Antifašistinis konsensusas užgožė šią totalitarinę tikslų ir metodų konvergenciją (ne tapatybę), jos veikimas buvo matomas minėtoje diskusijoje dėl Aliošos paminklo Taline. Ypatingoje šios konvergencijos vietoje, Buchenwaldo koncentracijos stovykloje, kuri nacių laikotarpiu veikė kaip sovietų „specialioji stovykla“, buvęs Ispanijos komunistas Jorge’as Semprún’as 2005 metais išsakė viltį, kad „per kitą atminimo minėjimą po dešimties metų, 2015-aisiais, Gulago patirtis jau bus įsitvirtinusi mūsų kolektyvinėje Europos atmintyje. Tikėkimės, kad be Primo Levi, Imre Kertész’o ar David’o Rousset’o knygų bus skaitomi ir Varlamo Šalamovo „Kolymos pasakojimai“. Viena vertus, tai reikštų, kad nebesame pusiau paralyžiuoti, o kita vertus, kad Rusija žengė svarbų žingsnį demokratizacijos link“.

Viltis išsipildė tik iš dalies. Nes istorijos instrumentalizavimas Putino oligarchijos tikslams faktiškai reabilitavo nacionalistinę ir imperialistinę Stalino, kaip „Didžiojo Tėvynės karo“ vado, pusę ir paskatino antivakarietišką ir Eurazijos ideologiją. Šios istorijos politikos operacijos, giliai įsitvirtinusios Rusijos švietimo sistemoje ir valdomoje žiniasklaidoje, parodo ne tik Rusijos saviizoliacijos Europos namų atžvilgiu išraišką, bet ir tampa demokratinių debatų atmetimo priežastimis. Bet kokiu atveju čia tinka pakeista žinoma (bet nesufalsifikuota) Max’o  Horkheimer’o citata, kad tas, kuris kalba apie fašizmą, neturėtų tylėti dėl kapitalizmo, taip pat turėtų kalbėti ir apie stalinizmą. Tai yra „Kruvinų žemių“ („Bloodlands“, Timothy Snyder ) pamoka debatams dėl atminties kultūros. Vakarų intelektualų santūrumas komunizmo nusikaltimų atžvilgiu, žvelgiant į žuvusiųjų hekatombas per Antrajį Pasaulinį karą Rusijoje ir kaimyninėse šalyse, negali būti reiškiamas antikomunistinės opozicijos ir pilietinių bei žmogaus teisių aktyvistų grupių Rytų Europoje sąskaita.

Tačiau vyraujantys pokario prisiminimai buvo ne apie Gulagą ar Šoa, o šalia bombų sprogimų apie masinius ir daug aukų pareikalavusius trėmimus, kuriems apibūdinti buvo vartojamas eufemizmas „gyventojų perkėlimas“. „Etniniai valymai“ prasidėjo jau traukiantis XIX amžiaus imperijų teritorijoms, čia ryškiai išsiskiria armėnų genocidas ir graikų trėmimas iš Osmanų imperijos. Sunku pasakyti, ar žvelgiant į pogromų priešistorę Rytų ir Vidurio Europoje, Holokaustas gali būti priskiriamas šiai kategorijai. 9-ojo praėjusio amžiaus dešimtmetyje kilo „istorikų ginčas“ dėl istoriko Andreas’o Hillgruber’io nevykusio palyginimo: jis „Aušvicą“, Europos žydų žudynes, prilygino „Nemmersdorfui“, vietovei, simbolizavusiai besiartinančios Raudonosios Armijos vykdytus vokiečių trėmimus ir prievartavimus – pagal sąjungininkų susitarimą perstumti Lenkijos ir Rusijos sienas į Vakarus. Šiuo trečiuoju ratu leidžiamasi į iki šiol ginčytiną lauką, kuriame matyti etninis buvusių daugiaukultūrių ir religinių teritorijų „žemių skirstymas“ formuojantis Europos valstybėms. Ypatinga problema kyla ten, kur sprendimą vykdyti trėmimus, kaip, tarkime, Čekoslovakijoje nutiko su Benešo dekretais, priėmė demokratinė valdžia. Šioje srityje ypatingai sunku pasiekti bendrą sutarimą dėl istorijos įsisąmoninimo. Į Vidurio Rytų Europos valstybių valdžią atėjus liberalioms ir autoritarinėms jėgoms įvyko tikras regresas, kuriuo siekiama pakeisti ne tik Antrojo Pasaulinio karo rezultatus, kaip neseniai parodė Lenkijos vyriausybės reparacijų reikalavimai, pareikšti Vokietijai, bet ir valstybių sienas Paryžiaus sutartyse po Pirmojo Pasaulinio karo. Lenkijos reiškiami reparacijos reikalavimai nėra nepagrįsti, tačiau jais akivaizdžiai siekiama suskaldyti Europos Sąjungą per Berlyno ir Varšuvos nesantaiką.

Ypatinga problema kyla ten, kur sprendimą vykdyti trėmimus, kaip, tarkime, Čekoslovakijoje nutiko su Benešo dekretais, priėmė demokratinė valdžia

Čia galima tik užsiminti apie besitęsiantį ginčą dėl armėnų genocido įvardijimo, o Prancūzijoje, Šveicarijoje ir turkų diasporos šalyse už jo neigimą numačius baudžiamajį persekiojimą, šis klausimas persikėlė į užsienio politikos lygmenį. Taip pat nenoriu išsiplėsti kalbėdamas apie „penktąjį ratą“, Europos nusikaltimų kolonijiniu laikotarpiu atminimą. Abu klausimai debatams Lietuvoje svarbūs tiek, kiek klausimas, ar Europos šalis, armėnų genocido laikotarpiu kontroliuojama Rusijos ir niekaip neprisidėjusi prie kolonializmo, gali ir yra pasirengusi drauge atsakyti už šiuos įvykius kaip visos Europos paveldo dalį ir prisiimti atsakomybę priimant pabėgėlius, pabėgusius nuo genocido situacijų, arba kovoti su potvynio pasekmėmis, kurios tam tikru atžvilgiu yra pavėluotos kolonijinio laikotarpio pasekmės arba neokolonijinės ekonominės priklausomybės išraiška.

Istorijos dabartis Šioje vietoje noriu padaryti pirmąją išvadą. Atmenant ir apsvarstant totalitarinę patirtį tapo aišku, kad sprendimas prieš amneziją ir amnestiją, taigi prieš „komunikacinio nutylėjimo“ (Hermann Lübbe ) strategiją, neįmanomas be naujų konfliktų, ir kad praeities įsisąmoninimas iškelia ir opius dabarties klausimus. Paprastai susitaikymas nevyksta iš karto, kyla ginčas, net galimas susipriešinimas. Vokietijos patirtis rodo, kad įmanoma ginčą išspręsti civiliškai, o susipriešinimo dramą – nuskausminti, ir būtent taip sustiprinti nacionalinę bendruomenę. Praeities įveika susijusi ne tik su praeitimi, ji taip pat lemia, kaip solidarumas ir lojalumas, kurių tikimasi viršnacionalinėje ES organizacijoje ir kurie yra atsiradę iš Europos istorijos, pasiteisins šiuo metu įveikiant migracijos spaudimą. Tai susiję su šeštuoju ratu – imigracijos istorija, prasidėjusia 6-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje į Vakarų Europą atvykus Europos ir Turkijos arabų darbo migrantams, o nuo 9-ojo praėjusio amžiaus dešimtmečio įvairiomis bangomis išsiplėtusia iki Afrikos ir Azijos pabėgėlių. Vakaruose greit beveik kas ketvirtas europietis bus migrantas, o tokiuose miestuose, kaip Frankfurtas – kas antras.

Vokietijos patirtis rodo, kad įmanoma ginčą išspręsti civiliškai, o susipriešinimo dramą – nuskausminti, ir būtent taip sustiprinti nacionalinę bendruomenę

To, kuris žino arba pats patyrė daugiakultūrio Vilniaus istoriją, tai nestebina – miestas yra beveik idealus pavyzdys, neturintis jokios tvirtos, etninės ar nacionalinės „vyraujančios kultūros“, jos agregatinė būsena, žinoma, ne be trinčių ir ginčų, yra kalbų, tradicijų ir gyvenimo būdų įvairovė, paprastai naudinga visoms pusėms. Pre-moderni Vilniaus įvairovė, atsiradusi nacionalizmo laikotarpiu, galėtų būti postnacionalinio koegzistavimo Europoje matriksa, bet nacionalizmo renesansas ir imperialistiniai Rusijos grasinimai gali sustabdyti šį procesą. Visose Baltijos šalyse vyko kalbinis ir kultūrinis rusifikavimas ir Sovietų Sąjungos piliečių apgyvendinimas, dažnai ne savo noru, jų statusas po 1990 metų tapo keblus ir kėlė nepasitikėjimą. Kai kada tai prilygdavo juntamam arba faktiniam ekspatrijavimui, ir nors dauguma rusakalbių vertina materialinius ir dvasinius Europos Sąjungos pranašumus, tačiau kai kurie laikosi tariamos protekcinės jėgos Rytuose. Ypač didmiesčiuose yra daug žmonių su sudėtinga migranto kilme, dėl jų – lygiai taip, kaip ir dėl turkų Europoje, pastaruoju metu iš dalies besižavinčių Ankaros sultonu, pavarde Erdoganas – kyla klausimas dėl priklausomybės ir lojalumo demokratinei sistemai, beje, taip pat ir dėl religijų sekuliarizacijos laipsnio, tiek islamo, tiek rusų ortodoksų atveju jos drebina palaimingą skirtį tarp valstybės ir bažnyčios, religijos ir politikos.

Pre-moderni Vilniaus įvairovė, atsiradusi nacionalizmo laikotarpiu, galėtų būti postnacionalinio koegzistavimo Europoje matriksa, bet nacionalizmo renesansas ir imperialistiniai Rusijos grasinimai gali sustabdyti šį procesą

Emigracija, tai rodo Tomo Venclovos, 1977 metais ištremto į Berklį, atvejis, Lietuvoje turi dar kitų niuansų, pavyzdžiui, asmenų priskyrimas „nevyjezdnoj“ (neturintis galimybės išvykti) kategorijai, kuri reiškė priverstinio migranto statusą, nes kitaip būdavo atimama pilietybė ir neleidžiama grįžti. „Niekada / nesugrįžti namo. Užsisklęsti, pradingti, prasmegti / rudeninėj tvirtovėj. Netekti, ko lemta netekti / kas dar slypi greta / iš senosios erdvės“, taip T. Venclova eilėmis aprašė šią sunkią tremties situaciją 1983 metais.

Europos Sąjungoje itin opus klausimas yra, kaip elgtis su pabėgėlių masėmis ir prieglobsčio prašytojais, į Europą atvykusiais iš Azijos ir Afrikos – ir kaip teisingai juos paskirstyti ES šalims. Pagrindinė pabėgėlių dalis liko Viduržemio jūros šalyse arba išvyko toliau į Vokietiją ir Skandinavijos šalis, o Rytų Europoje kyla didelių abejonių ypač dėl musulmonų priėmimo. Drastiška yra restriktyvi politika Vengrijoje, save pristantančioje kaip krikščionišką apsaugą nuo islamo. Lietuva, kaip ir kitos šalys, priėmė pabėgėlius iš Ukrainos, tačiau pasisakė prieš kvotų įvedimą ne iš Europos atvykusioms, vėlgi pirmiausia musulmonų pabėgėlių grupėms, ir priėmė tik labai nedidelę pabėgėlių dalį, iš kurių dauguma jau išvyko į kitas ES valstybes. Ar aš tai kritikuoju? Vėlgi – ne. Vokietijoje, plačiai atvėrusioje savo sienas, per menkai suvokiama, kokią simbolinę reikšmę Rytų Europoje turi nacionalinio valstybės suverenumo gynimas kovojant su tokia Briuselio primetama (arba „neosovietine“) politika arba spaudimu iš Berlyno. O Vokietija paskutiniu metu taip pat ėmėsi restriktyvios politikos.

Ar aš tai kritikuoju? Vėlgi – ne

Kita vertus, kiek žinau, daug lietuvių, remdamiesi savo praeities kančios patirtimi, apsisprendžia elgtis humaniškai – sovietinės daugiakultūriškumo parodijos kontekste, kur buvo nesibaiminama nei prievartinio darbo, nei deportacijos, vykdomas Rusijos darbo jėgos apgyvendinimas ir nedaug išmanoma apie etninę ir kultūrinę toleranciją. O šiandien Lietuva susiduria su faktu, kad gyventojų skaičius nuo 1990-ųjų mažėja, o išvyksta daugiausia jaunimas nuo 20 iki 35 metų, kuris namie nemato jokios perspektyvos arba Vakaruose mato geresnę.

Mirti dėl Talino, Rygos ir Vilniaus? Galiausiai pažvelkime į geopolitinę Lietuvos ir Vilniaus padėtį. Nuo Briuselio ji nutolusi dvigubai toliau nei nuo Maskvos, 1000 kilometrų iki Berlyno įveikti reikia 17 valandų kelionės, Minskas nutolęs dviejų ar trijų valandų atstumu, o Varšuvą automobiliu galima pasiekti per šešias ar septynias valandas. Lėktuvu minėtas vietas galima pasiekti greičiau, bet geopolitinė situacija tarp Maskvos ir Baltarusijos, atiduotos savo pačios diktatoriaus žiniai, bei Kaliningrado srities ir siauro Suvalkų koridoriaus Lenkijoje, iškelia prisiminimus apie senus jėgų dominavimo santykius. Girdžiu, kad Lietuvoje daugelis bijo karo, to nenori girdėti Briuselis, Paryžius ir Berlynas. Bet to nutylėti jau nebeįmanoma.

Bet to nutylėti jau nebeįmanoma

Rugpjūčio 23 dieną, kurios istorinė ir aktualioji reikšmė daugumai Vakarų europiečių vis dar nedaug žinoma, Vokietijos Federalinis Prezidentas 2017 metais Talino Mokslų akademijoje pasakė daug atgarsio susilaukusią kalbą. Jis pacitavo Tomo Venclovos žodžius, kad Baltijos šalių politinei valdžiai 1939 metais teko rinktis „tarp Hitlerio, Stalino ir mirties, tačiau tai nereiškė, kad vienas ar kitas pasirinkimas padės išvengti vieno iš jų”. F.-W. Steinmeieris paskelbė tą dieną Europos atminties diena, kuria neturėtų būti siekiama atminties konfrontacijos, ji turėtų būti suvokiama kaip bendras (pasidalytas) katastrofos atminimas. Vokiškas žodis „geteilt“ (liet. „pasidalytas“) į anglų kalbą gali būti išverstas dvejopai – „divided“ ir „shared“ – taigi Europos konfliktų įsisąmonimas perkelia ginčą dėl „teisingo“ atminimo nuo dalijančio susipriešinimo į besidalijantį buvimą kartu.

Buvęs užsienio reikalų ministras neapsiribojo tik istorinės pagarbos išraiška, kurios taip ilgai turėjo laukti žmonės buvusioje sovietų valdžioje, jis vardijo ir pamokas dabarčiai, taikytas ir toliau dominuojančiai kaimynei Rusijai, jos tiesogiai neįvardydamas: „Hitlerio ir Stalino paktas ženklina kritišką ciniškos įtakos zonų pasiskirstymo ir didžiųjų galių, kurios kitas valstybes ir tautas paverčia pavaldiniais kaip figūras ant šachmatų lentos, politikos momentą. (…) Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, Jungtinių Tautų tarptautinė teisė, ESBO ir jos nacionalinio suvereniteto ir teritorinio vientisumo principai – visi šie laimėjimai liudija pergalę prieš kruvinąją 1939 metų rugpjūčio 23 dienos logiką Europoje ir už jos ribų”. Netiesiogiai kreipdamasis į Putino valdžios oligarchiją jis teigė: „Kas pažeidžia tarptautinę teisę ir kelia grėsmę taikos institucijoms, tas turi susilaukti bendro mūsų pasipriešinimo. Tarptautiniu lygiu pripažintos sienos negali būti keičiamos vienašališkai ir panaudojant smurtą. Todėl mes nepripažinsime tarptautinei teisei prieštaraujančios Krymo aneksijos, kurios ėmėsi Rusija. Lygiai taip pat nesitaikstysime su slaptu kišimusi pasitelkiant hibridines priemones arba vykdant tikslinę dezinformaciją… Mes nepritariame kariniams grasinimo scenarijams, su kuriais Jums vis dar tekdavo susidurti pastaraisiais metais savo pasienyje“. Savo pasisakymą jis baigė tokiu itin svarbiu apibendrinimu: „Aš užtikrinu Estijos žmones: Jūsų saugumas yra ir mūsų saugumas”.

Tai buvo pasakyta atsižvelgiant į JAV Prezidento D. Trumpo atviru paliktą klausimą dėl įsipareigojimo NATO paramai, vėliau jis pasitaisė, sakydamas, kad europiečiai turėtų patys rūpintis savo saugumu; tačiau šis sakinys Vokietijos ir Europos užsienio politikoje skamba dar dramatiškiau. Ar būtų siunčiami Vokietijos Bundesvero ar kitų Europos kariuomenių kariai prie ES rytinės sienos, jeigu Rusija neapsiribotų vien savo kibernetinėmis atakomis? Ar europiečiai būtų pasirengę imtis karinės rizikos dėl Estijos, Latvijos ir Lietuvos saugumo? Ar būtų pasirengta mirti už Taliną, Rygą ir Vilnių, performuluojant 1939 metų gegužės formuluotę „Mourir pour Dantzig?“, su kuria tuo metu dar Prancūzijos socialistų partijai priklausantis pacifistas (o vėliau kolaborantas su nacių Vokietija) Marcel Déat atsisakė mirti už Gdanską?  Internacionalizuotam Gdansko miestui, kuriame dominavo Vokietijos gyventojai, Trečiasis Reichas, kaip žinia, tuo metu pareikalavo protekcinio statuso. F.-W. Steinmeieris tokiose pat protekcionistinėse Rusijos ambicijose Rusijos žmonėms Ukrainoje, Baltijos šalyse ar tarp Rusijos vokiečių įžvelgia „Pandoros skrynią“ ir daro išvadą: „Mes nenorime jokios eskalacijos, nenorime ir atminties eskalacijos. Lygiai taip, kaip mes nesiekiame politinės jėgos konfrontacijos, taip nesiekiame ir politinės atminties konfrontacijos. Taip mes matome šią dieną – nuo gėdingiausio momento – Hitlerio ir Stalino pakto – iki išsilaisvinimo ir iškovotos naujos bendrijos Europos Sąjungoje: ši istorija yra mūsų istorija, bet ji prieš nieką nėra nukreipta“.

  Ar europiečiai būtų pasirengę imtis karinės rizikos dėl Estijos, Latvijos ir Lietuvos saugumo?

Cinikai ir įsimylėjusieji Kultūros kūrėjai čia gali eiti toliau nei diplomatai, netapdami belicistais. Jie turi gilesnį žvilgsnį į Rusijos politikos aukas, kaip dramaturgas Kirilas Serebrenikovas, kurį neseniai Putino žmonės, stalinistinė mimikrija, uždarė į kaltinamųjų narvą, kaip savo laiku tai padarė su Vsevolodu Mejerholdu, ir surengė parodomąjį procesą.  Kita vertus, jie turi tolesnį žvilgsnį į šio savivalės režimo baigtinumą, jo mirties varpeliai galbūt skambėjo jau tada, kai kovo 26 dieną arba per V. Putino 65-ąjį gimtadienį į gatves išėjo nauja jaunų rusų karta, nepažįstanti nieko kita kaip tik šią neototalitarinę diktatūrą ant silpno pagrindo, palaikanti Europos gyvybę ne dėl klaidingų istorinių paskatų, ne dėl tikėjimo manipuliaciniu melu dėl šalies apsupimo ir ne dėl to, kad tikimasi gerų sandorių.

Kitaip nei blaivumui įsipareigoję politikai mes galime reikšti ne tik priešiškus, bet ir įsimylėjimo jausmus, kaip tai padarė Marius Ivaškevičius straipsnyje, kuriame išdėstė savo meilės santykį su Europa ir Europos Sąjunga ir menamų realistų klausia, „ką per savo tamsintus akinius mato Europos saulėlydžio puoselėtojai, su tokiu pasimėgavimu žadantys greitą jos mirtį. Ar jie ką nors siūlo vietoj tų sutemų, kurios apgaubs Europą jai subyrėjus, ar jų ateities įžvalgose matyti, kaip visa Rytų ir Šiaurės Europa nuteka į Rusijos įtakos glėbį, Pietūs užspringsta pabėgėliais ir ekonominiu sąstingiu, ir visur pamažu į valdžią ateina vietiniai „gelbėtojai“, siūlantys trečiajį „ypatingos demokratijos“, o iš esmės, demokratijos imitavimo kelią? Griaunantis visada turės pranašumą prieš kuriantį, nes jam nereikia nieko įrodinėti, užtenka neigti, bet, vos tik sugriovęs, jis dės į krūmus, išnyks minioje, argi ne taip ką tik pasielgė „Brexit“ iniciatoriai ir šaukliai“.

Tokius tvirtus žodžius turėtume išgirsti ir „mes Vakaruose“, ir ne tik išgirsti, bet ir į juos sureaguoti ilgalaikiškesniu dėmesiu, kuris sušvelnintų ir galiausiai panaikintų Lietuvos vienišumo jausmą Europoje. Bent jau man perspektyvos pakeitimas po 1990-ųjų ne kartą padėjo sureliatyvinti Vakaruose įprastos patirties erdvės ir lūkesčių horizonto asimetriją. Tai, regis, dar turės įvykti ir centrinėse sprendimų priėmimo būstinėse Paryžiuje, Briuselyje ir Berlyne.

 …ir galiausiai panaikintų Lietuvos vienišumo jausmą Europoje

Vertimą rėmė Goethe’s institutas

2017 m. lapkričio 29 d. 17.00 – 19.00 val. Atviros Lietuvos fondo salėje, IV a., Didžioji g. 5, Vilniuje vyks diskusija “Religingumas ir seksualinė orientacija šiuolaikinėje Lietuvoje”   Programoje: 17.00 – 17.20  Alan Murray, Europos religijos ir tikėjimo tinklo (ENORB) vadovas Tradicinės vertybės, Evangelijos vertybės ir LGBT teisė

17.20 – 17.40 Liutauras Gudžinskas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas Religinis diskursas apie vienos lyties partnerystę: Lietuvos atvejis

17.40 – 18.20 Milda Ališauskienė, Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto profesorė Lietuvos LGBT bendruomenės religingumas ir santykiai su religija

18.20 – 19.00  Diskusija

Kviečiame registruotis: https://goo.gl/forms/P8q4TOfDOQwuh5tq1 Diskusiją rengia: Europos religijų ir tikėjimų tinkle (ENORB), Naujųjų religijų tyrimų ir informacijos centras, Nacionalinis lygybės ir įvairovės forumas, Atviros Lietuvos fondas Kontaktinis asmuo: dr. Milda Ališauskienė, milda.alisauskiene@vdu.lt, tel. 868613183

2017 metais publikuotą savo knygą “Statant tiltą: kaip Katalikų bažnyčia ir LGBT bendruomenė galėtų sukurti pagarba, gailestingumu ir jautrumu grįstus santykius” (Building a Bridge: How the Catholic Church and the LGBT Community can enter into a Relationship of Respect, Compassion, and Sensitivity) jėzuitų vienuolis ir kunigas James Martinas pradeda prisiminimais apie 2016 m. Orlando mieste, Floridos valstijoje įvykusį teroro išpuolį naktiniame bare, kuriame rinkosi gėjai. Išpuolio metu žuvo 49 žmonės.

Tuo metu kai milijonai amerikiečių gedėjo žuvusiųjų, anot knygos autoriaus, JAV katalikų bažnyčios vadovybė tylėjo apie įvykusią tragediją ir nepareiškė užuojautos žuvusiųjų artimiesiems. Tokios laikysenos priežasčių James Martinas ieško komplikuotuose religijos, konkrečiai Katalikų bažnyčios, ir lesbiečių, gėjų, biseksualių ir transseksualių asmenų bei bendruomenių santykiuose, kuriuos lemia ir Biblijos tekstų interpretacijų įvairovė. Atsiradusi skirtis tarp bažnyčios ir LGBT asmenų, anot autoriaus, turėtų būti įveikta pasitelkiant pagarbą, jautrumą ir gailestingumą. Knygą šiltai priėmė kai kurie JAV katalikų bažnyčios kunigai, džiaugdamiesi, kad pagaliau paliestas šis skausmingas klausimas apie LGBT asmenų vietą bažnyčioje.

Apie LGBT asmenų santykį su religija ir konkrečiai su dominuojančia Lietuvos katalikų bažnyčia vis dar mažai diskusijų viešojoje erdvėje. Būta dvasininkų pasisakymų apie LGBT asmenų gyvenimo būdą ir jo neatitikimą krikščioniškosioms vertybėms. Būta viešų pasisakymų apie būtinybę stiprinti “tradicinės” šeimos vertybes ir politinių pastangų tai įgyvendinti. Būta ir pasipiktinimo dėl Bažnyčios įtakos svarstant vienos lyties partnerystės įstatymo pasiūlymus Lietuvos Respublikos Seime ir Vyriausybėje. Tenka konstatuoti, jog dialogas tarp dviejų pusių nevyksta, dažniausiai išsakomos pozicijos ir pasiliekama ties jomis. 2015 metais Europos religijų ir tikėjimų tinklo (ENORB) iniciatyva Vilniuje įvyko pirmoji vieša diskusija, kurioje buvo keliami “tradicinių vertybių” santykio su religija ir LGBT asmenų teisėmis klausimai. Ši diskusija atvėrė erdvę klausimams, koks yra Lietuvos LGBT asmenų santykis su religija, ar ir kaip jie yra religingi, koks jų santykis su šalyje dominuojančia Romos katalikų bažnyčia, ar ir kaip LGBT žmonės jaučia atskirtį savo religinėje bendruomenėje.

Per pastaruosius dvejus metus LGBT asmenų integracija į visuomenės gyvenimą arba, tiksliau sakant, visuomenės pažintis su LGBT bendruomene tęsėsi. 2016 m. birželio 18 d. įvyko trečiosios Baltic Pride eitynės Vilniuje, sulaukusios mažesnio pasipriešinimo iš įvairių visuomenės grupių. 2017 m. buvo publikuota R.Zabarausko ir Feminos Arcados knyga “Lietuva atsiskleidžia. 99 LGBT+ istorijos”, kuri sukūrė dar vieną visuomenės ir LGBT bendruomenės susitikimų erdvę.

Skaitydami LGBT asmenų istorijas minėtoje knygoje aptinkame ir jų požiūrį į religiją, baimės patirtis ir pasirinkimus, supratus esant kitokiu religingoje šeimoje, Katalikų bažnyčios ir valstybės santykius, lemiančius LGBT asmenų padėtį šalyje. Tarp svarbių LGBT asmenų ir visuomenės santykius liečiančių įvykių paminėtina ir Seimo narių Aušrinės Armonaitės ir Viktorijos Čmilytės-Nielsen iniciatyva įteisinti tos pačios lyties asmenų civilinę partnerystę 2017 m. gegužę. Ši iniciatyva nors ir nebuvo sėkminga, tačiau dar kartą grąžino tos pačios lyties asmenų civilinės partnerystės klausimą į politinę darbotvarkę, o kartu ir į viešąją erdvę.

Apibendrinant pastaruosius keletą metų galima manyti, kad LGBT asmenų buvimas viešajame visuomenės gyvenime buvo matomas, o kartu ir labiau pažįstamas. Tad antroji diskusija apie religingumą ir seksualinę orientaciją vyko jau šiek tiek pakitusiame socialiniame kontekste, ne tik seksualinės orientacijos nediskriminavimo srityje, tačiau kaip paaiškėjo ir religijos srityje, nes per minėtą laikotarpį Vilniaus m. Bernardinų parapijoje susibūrė sielovados grupė LGBT asmenų tėvams, kuruojamą parapijos klebono, Pranciškonų ordino brolio Evaldo Berulio.

Antroji diskusija apie religingumą, “tradicines vertybes” ir LGBT asmenų teises šiuolaikinėje Lietuvoje vyko š.m. lapkričio 29 d. Atviros Lietuvos fondo namuose. Diskusiją pradėjo Europos religijų ir tikėjimų tinklo vadovas Alanas Murray, kuris pristatė “tradicinių vertybių”, LGBT teisių ir Evangelijos vertybių santykį, teigdamas, kad teologinio argumento LGBT asmenų atskirčiai krikščionių bažnyčiose nėra. Vieši Bažnyčių atstovų ar save įvardijančių krikščionimis politikų pasisakymai dėl “tradicinių vertybių” išsaugojimo religiniu pagrindu, anot pranešėjo, veikiau yra atsakas į itin konservatyvias pažiūras ir moralines vertybes turinčių visuomenės grupių lūkesčius.

VU docentas Liutauras Gudžinskas diskusijoje pristatė savo įžvalgas apie religinį diskursą tos pačios lyties asmenų civilinės partnerystės atžvilgiu Lietuvoje. Jo požiūriu, krikščionių – Romos katalikų, evangelikų liuteronų bei stačiatikių – bažnyčios formuoja Lietuvos viešajame gyvenime religinį diskursą, kuriuo siekiama pristatyti vienos lyties asmenų civilinę partnerystę kaip prieštaraujančią “tradicinės” šeimos, grįstos santuoka, sampratai. Kaip atspirties tašką, prelegentas minėjo 2011 metais paskelbtą trijų krikščionių bažnyčių komunikatą dėl šeimos išsaugojimo.

Pasak pranešėjo, šiame dokumente, kaip ir vėliau sekusiuose pareiškimuose, galima įžvelgti ne tik teologinius ar edukacinius argumentus, kodėl vienalytė partnerystė esą yra viena rimčiausių grėsmių valstybei ir tautai, bet ir formuojamą savotišką geopolitinį naratyvą, kuris kritiškai vertina patį Europos integracijos kursą. Krikščioniškų bažnyčių atstovų nepasitenkinimą Vakaruose vykstančiais politiniais ir kultūriniais procesais L. Gudžinskas aiškino kaip tam tikrą negatyvią pajautą dėl šiuolaikinės visuomenės hierarchijos pokyčių: kai tikinčiųjų vaidmuo menksta, o seksualinių mažumų, iki šiol buvusių visuomenės paraštėse, teisės vis labiau gerbiamos. Platesnė tokių nuostatų sklaida – potencialiai reikšmingas įrankis didinti Lietuvos visuomenės euroskeptiškumą.

Ieškant atsakymų į klausimus apie LGBT asmenų religingumą, santykius su vyraujančia Lietuvoje religine bendruomene, kurie kilo po pirmosios diskusijos 2017 m. spalį VDU Sociologijos katedroje buvo atlikta LGBT bendruomenės narių apklausa, kurioje dalyvavo 266 respondentai. Tyrimo rezultatai parodė, kad kas trečias respondentas iš LGBT bendruomenės save laiko tikinčiuoju, dauguma jų yra Romos katalikai. Pusė tyrimo respondentų anksčiau taip pat buvo Romos katalikais, vadinasi, maždaug kas penktas tyrime dalyvavęs respondentas atsisakė savo narystės šioje bažnyčioje. Šie tyrimo rezultatai leidžia kalbėti apie LGBT asmenų religinius pasirinkimus ir santykius su savo religine bendruomene. 2015 m. paskelbtame lenkų sociologės Dorotos Hall straipsnyje teigiama, kad neheteroseksualūs krikščionys renkasi tarp pasilikimo bažnyčioje ir savo seksualinio tapatumo slėpimo, tarp bažnyčios palikimo ir nedalyvavimo jokioje religinėje bendruomenėje arba tapimo kitos religinės bendruomenės nariu. Lietuvos LBGT asmenų tyrimas parodė, kad dalis respondentų lieka Bažnyčios nariais, o dalis – palieka bažnyčią ir netampa kitos religinės bendruomenės nariais. Tuo tarpu tyrimas neparodė, jog respondentai pakeistų religinę bendruomenę.

Dauguma LGBT bendruomenės religingumo tyrime dalyvavusiųjų tikinčiųjų save įvardijo liberaliais katalikais. Kas šeštas respondentas teigė draugų tarpe turįs tikinčiųjų, dauguma respondentų nurodė, kad jų draugai – netikintys. Kas šeštas tyrime dalyvavęs respondentas nurodė, kad Katalikų bažnyčia turi dalyvauti viešajame gyvenime Lietuvos gyvenime, tačiau dauguma tam prieštaravo. Dauguma tyrime dalyvavusių respondentų palaikė religijos sociologų aptartam šiuolaikinio dvasingumo reiškiniui priskiriamas religines nuostatas, tokias kaip religinio autoriteto neigimas, religinės įvairovės pripažinimas, atvirumas religiniams tikėjimams ir praktikoms, pvz.: meditacija, joga ir pan. Tyrimo tikslas buvo ištirti LGBT bendruomenės religingumo bruožus ir santykius su jų religine bendruomene. Apibendrinant jo duomenis, galima teigti, kad daliai, maždaug trečdaliui, LGBT bendruomenės narių, dalyvavusių tyrime religinis gyvenimas išlieka aktualiu, vadinasi aktualiais išlieka ir santykiai su jų religine bendruomene.

Apibendrinant diskusijos metu pristatytus pranešimus bei dalyvavusiųjų pasisakymus galima teigti, kad Lietuvos viešojoje erdvėje dažnai akcentuojami nesuderinami skirtumai, o kartais ir priešiškumas tarp religijos, dažniausiai Katalikų bažnyčios, ir LGBT asmenų yra ilgą laiką besiformavusių išankstinių nuostatų ir stereotipų pasekmė. Susiformavusią abipusio nepasitikėjimo, o kartais ir priešiškumo atmosferą galėtų įveikti pagarbos nuostatos žmogaus teisėms ir laisvėms, tokioms kaip religijos laisvė ir nediskriminavimas dėl lyties ir seksualinės orientacijos, nuolatinio dialogo pastangos ir atskirų socialinių grupių bei visuomenės švietimas apie žmogaus teises. Įvykusi diskusija buvo dar vienas žingsnis link dialogo tarp religijos, konkrečiai Katalikų bažnyčios, bei LGBT bendruomenės. Ir turbūt ne paskutinis, nuolat kintančioje ir su vis naujais iššūkiais susiduriančioje Lietuvos visuomenėje.

Straipsnis parengtas pagal Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos remiamą Nevyriausybines organizacijas vienijančių asociacijų institucinio stiprinimo projektą (2017) NOBR-135.

2017 11 24 d., 16:00 #ALF namai, Didžioji g. 5, Vilnius Programos #PermąstantEuropą renginys Profesoriaus Sergei Medvedev pranešimas ir diskusija „Neoimperinė Putino Rusija ir Europa“ ir knygos „Krymo periodo parkas. Trečiosios kadencijos kronikos“ pristatymas

Sergei Medvedev (g. 1966) – istorikas, politologas ir žurnalistas, Nacionalinio tyrimų universiteto „Aukštoji ekonomikos mokykla“ Maskvoje profesorius. Baigęs Maskvos valstybinio M.V.Lomonosovo vardo universitetą (1988), o taip pat bakalauro ir magistro studijas Karolio universitete (Univerzita Karlova, Čekija, 1988) bei Kolumbijos universitete (Columbia university JAV; 1990) S.Medvedev apsigynė istorijos mokslų daktaro disertaciją Rusijos Mokslų Akademijos Europos institute (Институт Европы РАН, 1995). Per dvidešimt penkis savo akademinio darbo metus šis mokslininkas dėstė įvairiuose Rusijos, Vokietijos, Suomijos, Didžiosios Britanijos ir Italijos universitetuose, įgyvendino įvairius tyrimų projektus bei parengė daugiau nei 100 mokslinių publikacijų. S.Medvedev yra tarptautinio edukacinio projekto „Escapes from Modernity“ (https://escapes.hse.ru)  kūrėjas ir vadovas.

S. Medvedev pastaruoju metu kuria ir veda autorines laikas televizijoje „Dozhd TV“ bei radijo stotyje„Svoboda“.

Šis mokslininkais taip pat reiškiasi kaip publicistas, jo tekstai spausdinami žurnalo „Forbes“ rusiškoje versijoje, o taip pat – internetiniame dienraštyje „Slon“.

Paskutinė S. Medvedev knyga „Krymo periodo parkas“ (kuri bus pristatyta po pranešimo) – tai publicistinių ir eseistinių tekstų, rašytų 2014-2017 metais rinkinys, kuriame analitiškai tiksliai ir kartu ironiškai nagrinėjamos svarbiausios šio laikotarpio politinės, socialinės ir istorinės aktualijos, padedančios geriau suvokti trečiosios Putino prezidentinės kadencijos metu susiklosčiusią situaciją šalyje, o taip pat – Rusijos Federacijos visuomenės būvį mentalinėje „Krymas mūsų!“situacijoje. Šiuo metu rengiama spaudai pastarosios knygos vesija anglų kalba (CrimeaLand, Polity Press).

Citata iš knygos:

„XXI amžiuje svarbiausiu Rusijos eksportu tampa ne nafta ar dujos, o baimė: energetinių resursų kaina su metais nuolat kris, o baimės – augs. Rizikos visuomenėje, apie kurią rašo stambiausi šiuolaikiniai filosofai bei sociologai tokie kaip Ulrich Beck arba Anthony Giddens, laimi tie, kurie moka kurti ir kapitalizuoti baimės jausmą, o taip pat – paversti jį politiniu ir ekonominiu resursu. Rusija šiuo atveju yra stambiu žaidėju ir baimės tiekėju: baimės atsargos glūdi šios šalies istorijos gelmėje, Rusijos – Vakarų santykių plotmėje, o taip pat kasdieniuose valstybės ir piliečio santykiuose.“

Lapkričio 24 dieną Atviros Lietuvos Fondo (toliau – ALF) namuose įvyko profesoriaus Sergejaus Medvedevo (Rusijos Federacija) paskaita “Neoimperinė Putino Rusija ir Europa” ir jo knygos “Krymo periodo parkas. Trečiosios kadencijos kronikos” pristatymas.

Abiejų renginių metu nuskambėjo daug įdomių istoriko, žurnalisto ir publicisto įžvalgų, atvėrusių galimybes renginyje dalyvavusiems ALF namų svečiams iš naujų perspektyvų pažvelgti į XXI amžiaus Rusijos politinę realybę, šios šalies visuomenės situaciją, jos emocinę bei mentalinę būseną.

Anot S.Medvedevo XXI amžiuje susiklosčiusi situacija leidžia konstatuoti, jog šiandieniniame pasaulyje daug valstybių ir visuomenių nebesusidoroja su joms tenkančiais sudėtingais iššūkiais, ko pasekoje reaguojant į minėtus iššūkius pasirenkami perdėm paprasti, todėl neadekvatūs atsakymai. Rusijos įgyvendinamos postimperinės politikos trajektorija ir pastarąją trajektoriją įkūnijusio šalies prezidento Vladimiro Putino fenomenas taip pat gali būti interpretuojamas kaip “paprastas rusiškasis atsakymas sudėtingam pasauliui”. Anot paskaitininko, šalia negebėjimo rasti adekvatų atsakymą sudėtingiems iššūkiams šiuo atveju derėtų paminėti ir dar vieną, Rusijos užsienio politiką esmingai apsprendžiantį, faktorių –  nuoskaudos jausmą. Stipriausiu “dopingu” pastarajai emocijai yra Rusijos visuomenėje susiklosčiusi nuostata, esą ji Sovietų Sąjungos griūties akivaizdoje liko “pralaimėjusia”, o postsovietinės Rusijos pasaulis “nesuprato” ir “nepriėmė”.

Rusijos užsienio politiką esmingai apsprendžiantis faktorius –  nuoskaudos jausmas

XXI amžiuje Rusijos kuriamus santykius su pasauliu, anot S.Medvedevo, padeda apibūdinti sąvoka “resentimentas”. Šią sąvoką pirmasis panaudojo vokiečių filosofas Friedrichas Nietzsche, rašydamas veikalą “Moralės genealogija” ir kalbėdamas apie vergo patiriamą frustraciją, bejėgį pavydo jausmą bei savųjų kompleksų projektavimą kažkam, ką jis laiko atsakingu už savo problemas.  Rusija, anot S.Medvedevo, XXI amžiuje, vertinant įvairius, tame tarpe ir ekonominius, rodyklius yra periferine ir “besivejančios modernizacijos” šalimi. Tačiau tuo pat metu ši valstybė jaučia didelę įtampą, kurią sukelia Rusijos norai bei ambicijos geopolitinėje sferoje ir realios Maskvos galimybės minėtas galimybes realizuoti. Ši įtampa, kaip taisyklė, sukelia nepasitenkinimo, nereikalingumo jausmus bei tuo pat metu skatina nepilnavertiškumo komplekso formavimąsi. O pastarasis kompleksas, kaip taisyklė, leidžia save suvokti arba kaip auką (“kuri visą laiką gelbsti pasaulį, tačiau už tai jai niekuomet nepadėkojama”), arba kaip pelenę (“kuri yra ir graži, ir protinga, tačiau kažkodėl visą laiką pasiseka ne jai”).

Visą šią emocijų paletę ir ją išreiškiančią mitologiją sugebėjo akumuliuoti ir panaudoti Rusijos Federacijos prezidentas Vladimiras Putinas. Rusijos visuomenei XXI amžiaus pradžioje staiga buvo pasakyta, esą ji yra auka. Iki šio virsmo taško postsovietines transformacijas patiriantis sociumas susidurdavo su daugybe sunkumų, tačiau vertino juos kaip neišvengiamybę kelyje link naujo, neabejotinai geresnio gyvenimo. Tuo tarpu aukščiau minėtos mentaliteto slinktys radikaliai pakeitė Rusijos visuomenės santykį su savimi ir pasauliu. Beje, anot S.Medvedevo, bręstančias mentalines permainas pirmasis apčiuopė rusų kino režisierius Aleksejus Balabanovas (1959 – 2013) savo filmuose “Brolis” (2000) ir “Brolis 2” (2002) išpranašavęs rusiškojo resentimento kilimą.

Rusijos visuomenei XXI amžiaus pradžioje staiga buvo pasakyta, esą ji yra auka

V.Putinas intuityviai pajuto, kad jis Rusijos visuomenės akyse gali tapti tuo A.Balabanovo filmo herojumi – žmogumi su šautuvu ant peties, kuris atėjo atkeršyti už visas įsivaizduojamas skriaudas arba kitaip trijų kadencijų metu atlikti “Brolio”, “Brolio 2” ir “Brolio 3” vaidmenį. Taigi, V.Putinas staiga prabilo apie “didžiausią geopolitinę katastrofą”. Tai buvo nauja nesenų įvykių interpretacija, nes Sovietų Sąjungos subyrėjimas daugelį nustebino, tačiau, anot S.Medvedevo, beveik niekas iš šių įvykių liudininkų nevertino jų kaip “katastrofos”. Kaip taisyklė, dažniausiai skambėdavo kažkas panašaus į šią frazę: “Jūs tik pagalvokite, kaip palyginti neskausmingai ir be didelių smurto protrūkių subyrėjo ši didžiulė valstybė! O juk galėjo būti visko…”

Tačiau V.Putinas, kaip jau minėta, nusprendė, kad Rusijos visuomenė yra nukentėjusi. Pastarasis lūžis jo mąstyme įvyko, tikriausiai, apie 2004-uosius. Na o ši emocija pagimdė tai, ką galima pavadinti “resentimento diskursu”.

Kas paskatino V.Putiną atsisakyti iki tol plėtoto sugyvenimo ir bendradarbiavimo su Vakarais modelio? Anot S.Medvedevo, Rusijos Federacijos prezidentas nėra rafinuotos ideologijos demiurgas arba sudėtingos strategijos kūrėjas. Jo ikitolinė darbo KGB patirtis išmokė būsimą Rusijos vadovą perprasti pašnekovą ir “atspindėti” jį. Taigi, šis politikas, prabilęs apie “katastrofą”, “pažeminimą”, “skriaudą” daugeliu atvejų steigė šiuos jausmus visuomenei, tačiau čia pat derėtų pabrėžti, kad jis darė tai pajutęs, jog šiam veiksmui susiformavo poreikis.

Rusijos Federacijos prezidentas nėra rafinuotos ideologijos demiurgas arba sudėtingos strategijos kūrėjas

Analizuojant XXI amžiaus Rusijos visuomenės savivoką, anot S.Medvedevo, reikia įvertinti, kad pralaimėjimo, pažeminimo ir frustacijos jausmus gimdo keletos aplinkybių sąveika. Kaip antai, taip vadinamas “mažasis žmogus” Rusijos Federacijoje dažniausiai patiria stiprų beteisiškumo ir bejėgiškumo jausmą valstybės akivaizdoje, kuri savo santykį su piliečiu kuria naudodama būtent pažeminimą kaip metodą.  Tuo tarpu toks “dostojevskiškas herojus” kaip V.Putinas irgi gyvena jusdamas esą “teisybė neegzistuoja”, o Rusija “nusipelnė geresnės ateities”. Taip dvi patirtys (“mažojo žmogaus” ir “elito žmogaus”) susijungia: vienas jaučiasi engiamas valstybės, o kitas – Vakarų. Rusiškojo resentimento formulė paprasta: “Jiems galima, o mums ne?!” Taigi, XXI a. Rusija godžiai ieško pagarbos ir pripažinimo. Siekis atliepti pastarąsias reikmes nulėmė įvykius Kryme 2014-aisiais. Anot S.Medvedevo, tikruoju adresatu, kuriam Kremlius dedikavo Kryme prasidėjusią dramą, buvo ne Rusijos Federacijos visuomenė, o Vašingtonas. “Jie turi mus pastebėti ir pripažinti mūsų įtakos sferas!” – tokiu “algoritmu” veikia V.Putino geopolitinė logika.

Rusiškojo resentimento formulė paprasta: “Jiems galima, o mums ne?!”

Nuo Rusijos Federacijos visuomenės mentaliteto aptarimo perėjęs prie sociopolitinių ir geopolitinių kategorijų, S.Medvedevas pažymėjo, esą postimperinė V.Putino politika yra kuriama ir įgyvendinama iki galo nesubyrėjusios imperijos, nepilnos modernizacijos, nesusiformavusios nacijos, neišsivysčiusio kapitalizmo situacijoje. Kokia galima išeitis iš susiklosčiusios krizės? Anot S.Medvedevo, paskaitoje aptariamos situacijos paradoksas glūdi paskutiniame, prieš mūsų akis šiuo metu atsiskleidžiančiame Rusijos istorijos raunde. Paskaitininko nuomone, būtent jis gali būti pats destruktyviausias, nes V.Putinas, visokeriopai suaktyvinęs aukščiau aptartus Rusijos visuomenės savivokos kaitos procesus ir pradėjęs karinę avantiūrą Ukrainoje, tuo pačiu ėmėsi imperijos dekonstravimo veiksmo.

Gruodžio 14 d. 16:30 d. Atviros Lietuvos fonde vyks diskusija su švedų rašytoju ir vertėju Ulfu Peteriu Hallbergu „Skandinavų kosmopolitizmas: permąstant Europą iš Šiaurės šalių perspektyvos“.

Ulfas Peteris (g. 1953 Malmėje) nuo 1983-iųjų gyvena Berlyne – viename iš svarbiausių šiandieninės Europos kultūros centrų. Svarbiausios Ulfo Peterio Hallbergo parašytos knygos: „Bastūno žvilgsnis“ (1993 m.), „Didysis turas“ (2005 m.), „Legendos ir melai“ (2007 m.), „Gyvenimo prasmė ir kiti rūpesčiai“ (2010 m.), „Miestų mirgėjimas“ (2011 m.; bendraautoris – Carlas Henningas Wijkmarkas), „Strindbergo šešėlis Šiaurės Paryžiuje“ (2012 m.).  Savo kūryboje švedų rašytojas suartina esė ir romano žanrą.  Kaip teigia jo kūrybos žinovas Kjell Espmark, “Klajotojas Ulfas Peteris Hallbergas nepaliauja ieškojęs ir sėmęsis patirties iš Europos šaknų. Pirmiausia – sokratiškosios: Pažink save. Tada – Pažink kitą.” Ulfo Peterio Hallbergo knygos leidžiamos Italijoje, Serbijoje, Danijoje, Vokietijoje, JAV. „Europos šlamštas. Šešiolika būdų prisiminti tėtį“ („European Trash. Fourteen Ways to Remember a Father“, 2009 m.) – pirmoji lietuviškai leidyklos “Apostrofa” išleista knyga, 2010-aisiais Švedijoje apdovanota prestižine Alberto Bonniero premija.  Romaną „Europos šlamštas“ sudaro šešiolika iš pažiūros nesusietų pasakojimų, kurių veikėjai yra įvairiausios Europos kultūros asmenybės: nuo Charles’io Baudelaire’o ir Walterio Benjamino iki Ginos Lollobrigidos ir Gretos Garbo.

Ulfas Peteris Hallbergas  yra vertęs į švedų kalbą K. G. Büchnerio, B. Brechto, F. Wedekindo, W. Shakespeare’o ir kitų autorių pjeses. Už filosofo W. Benjamino veikalo „Paryžius, XIX amžiaus sostinė“ vertimą įvertintas Švedijos akademijos vertėjo premija. Savo sukaupta patirtimi Ulfas Peteris Hallbergas  dalinasi mokydamas kūrybinio rašymo bei vertimo meno Prancūzijoje ir JAV.

Nuolat gyventi Švedijoje reikštų užsimaukšlinti per mažą dviratininko šalmą ir jo nenusiimti visą dieną

“Po 1989-ųjų visos tautinės valstybės buvo priverstos apibrėžti save kaip kultūrines tautas, ne vien kaip tiesiog tautas. Socialinė kontrolė ir valdymas nacionaliniu lygiu sumenko, bet išaugo kultūros reikšmė. Nuo tada įvairių atspalvių nacionalistai kovoja už tai, kad kultūros reikšmė būtų kiek įmanoma sumenkinta, o ją pakeistų pasenusi vienybės idėja ir bukas liaupsinimas.” “Nuolat gyventi Švedijoje reikštų užsimaukšlinti per mažą dviratininko šalmą ir jo nenusiimti visą dieną. Į Švediją aš grįšiu numirti. Išties norėčiau į tėvynę grįžti urnoje ir būti ten palaidotas.“

„Švedijoje liko gražiausi mano vaikystės peizažai. Myliu šią šalį, joje praleidžiu daug laiko. Jos visada ilgiuosi. Tačiau sugrįžti į ją visam laikui negalėčiau. Galbūt todėl, kad man mano šalis ir joje gyvenantys žmonės yra pernelyg rimti, naivūs ir patenkinti. Aš esu didmiesčio žmogus – mėgstu klausimus, sąmojį, ironiją ir nežinomybę, be to, noriu likti neatpažintas minioje. Tikrai nemanau, kad rimtas savęs vertinimas yra gera savybė, tam tikra prasme to nekenčiu. Matot, mes, švedai, esame labai privilegijuoti. Tiek žmonių jaučia palankumą Švedijai ir jos žmonėms. Ir ką gi mes darome? Žudome vieni kitus! Aišku, dažniausiai prastuose kriminaliniuose romanuose. Tai yra taip vienoda, taip nuobodu.”

Tikrai nemanau, kad rimtas savęs vertinimas yra gera savybė, tam tikra prasme to nekenčiu

“Kultūringa tauta gimsta tada, kai jos dauguma persiima įžvalga, kad menas mums – problemiškiems, apleistiems žmonėms – įskiepija gyvybę, nežmoniškoje homogeniškos visuomenės terpėje kvestionuodamas mūsų įsivaizdavimus apie save pačius”. “Technologijos raidai darė įtaką idėja, kad pasaulis yra laboratorija. Manąją nulėmė kolekcininko rašomasis stalas, mūsų svetainės paveikslai ir meno dirbiniai. Šioje laboratorijoje atspirties taškas buvo smalsumas – pažinti pasaulį per meną, kurį laikau tobuliausia būties forma. Technologijos siekia sukurti naujų poreikių, kurie pelnytų pinigus, o menas tenkina gilumines reikmes, nepriklausomas nuo pinigo ir mechanizmų.”

Diskusija inspiruota Lietuvos socialdemokratų partijos Seime registruoto Tautinių mažumų įstatymo projekto. Rengiama kartu su Lenkų diskusijų klubu. Diskusijos dalyviai: • Parlamentaras, Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys Audronius Ažubalis • Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkas Gintautas Paluckas • Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto vyresnioji mokslo darbuotoja doc. dr. Kristina Šliavaitė • Lietuvių kalbos instituto Sociolingvistikos skyriaus vadovė doc. dr. Loreta Vaicekauskienė •

Diskusiją moderuos: Atviros Lietuvos fondo valdybos pirmininkė prof. dr. Milda Ališauskienė ir Vytauto Didžiojo universiteto politologas doc. dr. Andžej Pukšto.

Plačiau: Nuo 2010 m. Lietuvoje nėra galiojančio Tautinių mažumų įstatymo. 2013, 2014 ir 2015 metais Lietuvos politikai (Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga ir Tėvynės Sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai) ne kartą inicijavo svarstymus Parlamente dėl Lietuvos Respublikos tautinių mažumų įstatymo. 2018 m. vasario mėn. LSDP pateiktas Tautinių mažumų įstatymo projektas, kaip ir jo pirmtakai, sulaukė įvairių nuomonių. Vieni abejoja ar toks įstatymas yra reikalingas, kiti norėtų kuo greičiau tokį įstatymą priimti. Abejingų šiam įstatymui, matyt, nėra. Žiniasklaidoje daugiausiai kritikos sulaukė įstatymo projekte pateikta nuostata dėl galimybės naudoti tautinių mažumų kalbą šalia valstybinės lietuvių kalbos viešajame gyvenime tose seniūnijose, kur ne lietuviai sudaro daugiau negu 30 proc. gyventojų. Oponentai nurodo, kad tai europinė praktika, o dvikalbių ar net trikalbių „arealų“ yra ne vienoje Vakarų ir Vidurio-Rytų Europos valstybėje.

Po 2001 m. rugsėjo 11 d. įvykių JAV vakarų visuomenių požiūris į musulmonus dažnai apibūdinamas kaip islamofobija. Viešojoje erdvėje pasigirsta nuogąstavimai dėl musulmonų atnešamų pokyčių Europos ir JAV visuomenių demografinėms situacijoms. 2015 m. pabėgėlių krizės sukrėsta Europa iki šiol sunkiai atsigauna, kai kurios šalys atsisako priimti nuo karo bėgančius žmones, vertindami šiuos tik pagal jų religiją. Tačiau musulmonai Europoje gyvena jau daugiau nei šešis šimtus metų, yra lojalūs piliečiai. Atrodo, visuomenės baimes sužadina tik “naujieji musulmonai” ir jų vaizdiniai, tačiau stereotipizuojama viena iš pasaulinių religinių tradicijų. Ar islamofobija turi pagrindo? Ką ir kodėl mes (ne)žinome apie islamą ir musulmonus Lietuvoje ir Europoje?
Diskusijoje dalyvaus islamo ir žmogaus teisių ekspertai:
• VDU prof. dr. Egdūnas Račius, 2018 m. Edinburgo universitete išleidęs knygą “Muslims in Eastern Europe” (https://edinburghuniversitypress.com/book-muslims-in-eastern-europe.html)
• Lietuvos žmogaus teisių centro ekspertė Birutė Sabatauskaitė
• Istorikas dr. Darius Baronas
• Politologas, VU filosofijos doktorantas Vytautas Sinica
• Diskusiją moderuos: Atviros Lietuvos fondo valdybos pirmininkė prof. dr. Milda Ališauskienė

Lietuvoje musulmonų gyvena nedaug, islamo išpažinėjai sudaro vos 0,1 proc. visuomenės. Tačiau Europoje musulmonų proporcija jau siekia 4,9 proc. ir, anot amerikiečių „Pew“ tyrimų centro prognozių, net ir nesant migracijos augs kone trim procentais arba trigubai, jei imigrantų skaičius didės.

Visgi Lietuvoje musulmonų bendruomenei šansų augti mažai – totorių mažėja, imigracija menka, o į islamą atsivertę lietuviai išvyksta svetur, teigė Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Egdūnas Račius Atviros Lietuvos fondo organizuotoje diskusijoje „Musulmonai Lietuvoje ir Europoje. Ko (ne)žinome ir (ne)bijome?“ Mokslininkas šiais metais Edinburgo universitete išleido knygą „Muslims in Eastern Europe“ (liet. „Musulmonai Rytų Europoje“), kurioje pristatoma musulmonų istorija ir dabartis 21 valstybėje.

Ar Lietuvoje augs musulmonų skaičius? 2001 metais rašydamas pirmą mokslinį straipsnį apie islamą, prof. E. Račius įsivaizdavo, kad musulmonai jau už durų, tačiau dabar matyti, jog jų Lietuvoje mažėja, o į islamą atsivertę lietuviai taip pat emigruoja iš šalies. Šansų, kad Lietuvoje greitu laiku didėtų musulmonų skaičius, yra mažai.

Per dešimtmetį statistiškai Lietuvoje musulmonų sumažėjo šimtu. Įdomu, kad 2011 m. gyventojų surašyme iš 2727 asmenų, pasisakiusių, kad yra musulmonai, 400 teigė esantys etniniai lietuviai. Dar įdomiau, kad Anglijoje ir Velse, tų pačių metų surašymo duomenimis, 600 iš Lietuvos atvykusių asmenų išpažįsta islamą. Tai trečias didžiausias musulmonų, atvykusių iš Rytų Europos, skaičius. Mokslininkas apibendrina, kad iš Lietuvos bėga ne tik lietuviai, bet ir musulmonai: „Lietuvių, atsivertusių į islamą, sostinė yra didysis Londonas.“

Šansų, kad Lietuvoje greitu laiku didėtų musulmonų skaičius, yra mažai.

Lietuvoje islamas yra pripažįstamas viena iš devynių tradicinių religijų. Pasak E. Račiaus, sunitinę jo formą praktikuojančius totorius netrukus galėsime dėti į muziejaus lentyną, o pirmą planą gali užimti į islamą atsivertę lietuviai, kurių dalis yra salafistai. Jų islamo praktika ir šarios supratimas labai skiriasi nuo totorių. Pavyzdžiui, šią islamo formą išpažįstančios moterys nieko prieš būti antra ar trečia savo vyro žmona. Kai jos – Lietuvos pilietės – pradės reikalauti savo teisių, gali kilti iššūkių, ateities scenarijų kuria profesorius.

Per daug gerai integravęsi totoriai „Rytų Europoje istoriškai formaliai dominavo legalistinis islamas, bet realiai liaudies islamo formos. Pavyzdžiui, Lietuvoje totoriai greičiausiai sakytų, kad visada buvo hanafi teisinės tradicijos atstovai, realiai neturėjome nei teisėjų, nei mufčių, apskritai mokovų luomo atstovų. Šia prasme Lietuvoje praktikuotas islamas buvo totorių liaudies islamas, kuris toks pat prigimtimi, bet formomis neabejotinai skyrėsi nuo, sakysime, bulgarų musulmonų“, – kalbėjo E. Račius renginyje.

„Nuo seno Lietuvoje gyvenantys musulmonai yra puikiai integravęsi, netgi, jų nelaimei, asimiliavęsi, ir nekelia jokių viešojo saugumo ar kitų problemų. Priešingai – jiems problemų kelia islamo raiška Europoje. Ir jie turi teisintis dėl to, su kuo nėra susiję“, – renginio metu teigė kitas diskutantas, Vilniaus universiteto filosofijos doktorantas, politologas Vytautas Sinica, viešojoje erdvėje rašantis apie musulmonų integracijos Europoje problemas.

Anot jo, jau septintą amžių Lietuvoje gyvenantys totoriai net per puikiai integravosi Lietuvoje dėl trijų priežasčių: islamo pobūdžio (liaudies islamas lankstus įsikultūrinti), mažos bendruomenės (masiškesnės nepasiduoda asimiliacijai), visuomenės, prie kurios reikėjo prisitaikyti. „Visiška priešingybė yra šiandienos Europa, priimanti milžinišką skaičių migrantų, kurie buvo sunkiai integruojami dar iki pastarosios migracijos bangos“, – sakė V. Sinica.

Septintą amžių Lietuvoje gyvenantys totoriai net per puikiai integravosi Lietuvoje

Lietuviška islamofobija – bijo ir nepažįsta Pasak jo, Europos šalys turėtų ir tikriausiai priims nuostatą, kad reikia integruoti musulmonus, o ne leisti kurtis paralelinėms bendruomenėms, ir priimti tiek, kiek sugebi integruoti: „Toks požiūris negali būti vadinamas islamofobija, jeigu ją suprantame kaip nepagrįstą baimę. Nurodytu aspektu islamo baimei yra pagrindo.“ Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė Birutė Sabatauskaitė taip pat pabrėžė, kad terorizmo baimė ar musulmoniškų šalių politikos kritika nėra islamofobija. Ji apibrėžiama kaip nusistatymas prieš musulmonus ir islamą apskritai. Lyginant su kitomis šalimis, Lietuvoje islamofobija nebūtinai yra sąlygota santykių su musulmonais, – teigė žmogaus teisių ekspertė, pastaruosius metus rengianti ataskaitas apie islamofobiją Lietuvoje. – Dažnai tie, kurie bijo ar nekenčia musulmonų, juos niekina, menkina, nepažįsta nė vieno musulmono.“ Tokia nuostata dažniausiai yra suformuota žiniasklaidos arba politikų.

Lietuvoje islamofobija nebūtinai yra sąlygota santykių su musulmonais

2016 ir 2017 m. Etninių tyrimo instituto atlikti visuomenės nuomonės tyrimai rodo, kad pastaruoju metu lietuvių nuomonė apie musulmonus pablogėjo. Daugiau nei 40 proc. žmonių nenorėtų gyventi šalia islamo išpažinėjų ar nuomoti jiems būsto. Ekspertės teigimu, islamo išpažinėjai vyrai Lietuvoje netgi eina kalbėtis su potencialiais nuomininkais be žmonų, kad jų neatbaidytų hidžabu pridengti plaukai. Tuo metu Lietuvos musulmonų bendruomenė jau pavargo po kiekvieno islamistų teroro išpuolio Vakaruose žiniasklaidai aiškinti, kad tam nepritaria ir smerkia smurtą. Anot B. Sabatauskaitės, nors lietuviškos žiniasklaidos peršamos nuostatos kartais balansuoja ant neapykantos ribos ir turi neigiamos įtakos musulmonų tapatinimuisi su mūsų bendruomene, bendrai islamo išpažinėjai Lietuvoje teigia nejaučiantys grėsmės viešumoje, darbe, institucijose. Pavyzdžiui, su darbdaviais įmanoma susitarti dėl laiko ir vietos skyrimo maldai.

Kai integracija nepavyksta Pastaraisiais metais Europą šiurpina islamistinių organizacijų ir joms priklausančių ar prijaučiančių asmenų išpuoliai. Vadinamasis revaivalistinis islamas, kartais įgyjantis radikalias formas, E. Račiaus teigimu, yra reakcija į XIX a. vykdytą musulmoniškų šalių kolonializaciją: „Ką padarė europiečiai per XIX amžių – jie pabudino musulmonus. Dabar tai, ką mes matome, yra daug evoliucionavusi reakcija. Islamizmas – ne daugiau nei reakcija į kolonializmo laikais vykdytas civilizacinimo programas.“ Tų šalių, iš kurių į Europą atvyksta daugiausiai musulmonų migrantų, islamas nėra palankus integracijai, tvirtino politologas V. Sinica. 2016 m. „Eurostat“ duomenimis, daugiausia į Europą imigravo iš Sirijos, Afganistano, Irako, Pakistano, Nigerijos. Tyrimai rodo, kad visose, išskyrus Siriją, didžioji dalis visuomenės sutinka, kad šaria turėtų būti jų valstybės oficiali teisė. „Tai jokiu būdu neveda tiesiogiai prie terorizmo, tačiau paaiškina, kodėl daugėja viešojo saugumo problemų, incidentų, seksualinių nusikaltimų, no-go zonų, kuriose valstybės nesugeba užtikrinti viešosios tvarkos ir įstatymo viršenybės. Tai žmonės, kurie su panieka žiūri į ištvirkusią ir sekuliarią Europą, nemato, į ką čia reikėtų integruotis, o priimančios šalys neturi priemonių ir, tiesą sakant, noro integraciją užtikrinti“, – kalbėjo jis.

Islamizmas – ne daugiau nei reakcija į kolonializmo laikais vykdytas civilizacinimo programas

Šarios įgyvendinimo samprata, anot profesoriaus E. Račiaus – išplaukusi. Plačiausia prasme šiaria (islamo tyrinėtojas siūlo vartoti šį terminą, atsisakant slaviškos priesagos) – etiniai rėmai, kurių viduje visą gyvenimą išliekantis musulmonas po mirties gali tikėtis išganymo. Ką tai reiškia praktiškai – duoti į snukį ar atsukti kitą skruostą – nėra aišku. „Šventraštyje yra labai nedaug dalykų, kurie vieni kitiems prieštarauja, istoriškai absoliuti dauguma musulmonų buvo sutrikusi“, – kalbėjo jis. Pavyzdžiui, vienoje Korano vietoje teigiama, kad krikščionimis pasitikėti nereikia, kitoje – kad krikščionys artimiausi tarp nemusulmonų, jais galima pasitikėti.

Religingi krikščionys ir musulmonai turi bendro „Kad ir kaip būtų, turime sutikti su tuo, jog politinis, bet religiškai motyvuotas smurtas dažniausiai daromas islamo vardu“, – atsakė E. Račius paklaustas, ar, užuot kalbėję apie islamo radikalizaciją, turėtume kalbėti apie radikalumo islamizaciją. Pasak jo, didžiulė islamo fragmentacija dar padidėjo tobulėjant informacinėms technologijoms. Anksčiau Afganistano kaimo X musulmonai iškilus klausimui eidavo aiškintis pas mulą, o dabar jie naršo internete, ieško fatvų, atitinkančių jų poreikius ir randa.

Tiesa, kol vieni europiečiai yra įsibaiminę su augančiu musulmonų skaičiumi siejamo terorizmo, kiti džiaugiasi šios religinės bendruomenės didėjimu. „Daugybė Europos krikščionių bendruomenių trina rankomis, kad atsiranda religingų musulmonų, nes gali sutelkti jėgas“, – teigė E. Račius. Pavyzdžiui, Kenterberio arkivyskupas palaikė idėją musulmonams turėti savo atstovų Lordų rūmuose, nes anglikonai juose jaučiasi marginalizuoti. Vokietijoje krikščionys palaiko mečečių statymą, nes įsivaizduoja, kad aplinka bus bendra. Profesoriaus teigimu, tikintieji panašiai žvelgia į moralinius ir etinius, ypač su šeima susijusius klausimus: „Įsivaizduoju, kad religingas musulmonas su religingu krikščioniu turi daug ką bendro.“

Bernardinai.lt

Knygos „Atviros Lietuvos fondo inicijuotų, leistų ir remtų leidinių bibliografija“ pasirodymas yra puiki proga susitikti diskusijai apie tai, kokį milžinišką darbą atliko Atviros Lietuvos fondo knygų leidybos projektai, atvėrę Lietuvai vakarietiškos minties paveldą ir naujausias sroves.

Kokia buvo ALF knygų leidybos misija? Kiek jai pavyko mus priartinti prie vakarietiškos minties pulso? Ką iš viso to išmokome? Ką pavyko perimti, o ką pamiršome? Ar šiandien vejamės Vakaruose vykstančius filosofinius, kultūrinius ir politinius debatus ar nuo jų tolstame? Ko šiandien labiausiai trūksta žvalgantis po mūsų knygynų lentynas? O gal augantis užsienio kalbų mokėjimas atpalaiduoja nuo poreikio knygas būtinai turėti ir lietuvių kalba?

Diskusijoje kalbėsime apie šiandienos humanitarinių ir socialinių mokslų literatūros leidybos situaciją Lietuvoje ir svarbiausias ALF knygų leidybos programos pamokas.

Diskusijoje dalyvaus: • Doktorantė Daina Habdankaitė • VU prof. dr. Arūnas Sverdiolas • Literatūrologas, leidėjas dr. Saulius Žukas • Kultūros viceministrė Gintautė Žemaitytė Diskusiją moderuos: bernardinai.lt vyr. redaktorius Donatas Puslys

Po diskusijos kviesime neformaliam pabendravimui. Jei planuojate atvykti į diskusiją, maloniai prašytume užsiregistruoti iki balandžio 23 dienos adresu: info@olf.lt

Atviros Lietuvos fondas ir Kėdainių bendruomenė kviečia į diskusiją apie gyvenimą Lietuvos regionuose. Lietuvos regionų socialinė ir ekonominė būklė atsilieka nuo didžiųjų šalies miestų pritraukiančių vis daugiau gyventojų. Stebėdami politinę regionų būklę regime vis tuos pačius politinius lyderius, užimančius svarbiausius savivaldos postus, mažą gyventojų dalyvavimą politiniuose procesuose, klestinčią korupciją. Vis dažniau matome ir girdime pagyras vienam ar kitam regionui ir jų lyderiams, jog gražiai tvarkosi, gerai sutvarkyta aplinka, atnaujinami mokyklų ir kiti viešų reikmių pastatai, tiesiami nauji ir atnaujinami seni keliai. Ar šių pokyčių pakanka, jog galėtume pasakyti, kad regionuose yra gera gyventi? Kas paskatintų vietos bendruomenes aktyviau dalyvauti politiniame gyvenime ir tapti savo regiono šeimininkais?

Diskusijos dalyviai: • Fotografas, visuomenininkas Vaidas Juška

• Tikslaus ūkininkavimo konsultantas Saulius Sagatys

• IQ žurnalo ir “Alfa.lt” naujienų portalo vyr.redaktorius Ovidijus Lukošius

• Lietuvos žurnalistikos centro direktorė dr. Džina Donauskaitė

• Vytauto Didžiojo universiteto docentė dr. Jurga Bučaitė-Vilkė

• Diskusiją moderuos: Atviros Lietuvos fondo valdybos pirmininkė prof.dr. Milda Ališauskienė

Tokia tema “Atviros Lietuvos fondas” pakvietė diskusijai Kėdainių bendruomenę balandžio 30 d. Daugiakultūriniame centre istorinėje Rinkos aikštėje. Ir nors renginys vyko tuo pačiu metu kaip ir džiazo festivalis, vis dėlto norinčiųjų pasikalbėti apie gyvenimą Kėdainiuose netrūko. Tarp diskutantų buvo Vytauto Didžiojo universiteto docentė dr. Jurga Bučaitė-Vilkė, Lietuvos žurnalistikos cento direktorė dr. Džina Donauskaitė, žurnalo IQ ir portalo alfa.lt vyriausias redaktorius Ovidijus Lukošius, Tikslaus ūkininkavimo specialistas Saulius Sagatys ir Seimo nario Arūno Gelūno patarėjas Vidmantas Valantiejus. Diskusiją moderavo “Atviros Lietuvos fondo” valdybos pirmininkė dr. Milda Ališauskienė.

Gero gyvenimo samprata yra tiek subjektyvi, tiek objektyvi. Subjektyviąją gero gyvenimo sampratą apibrėžiame kiekvienas individualiai, remdamiesi savo patirtimi ir socio-ekonomine padėtimi. Tuo tarpu objektyvią gero gyvenimo sampratą kuria ir formuoja valstybė ir jos institucijos socialinės bei kitų sričių politikos priemonėmis. Trečiajam Nepriklausomybės dešimtmečiui einant į pabaigą, galime kalbėti apie decentralizacijos proceso pasekmes regionams, ar ir kaip veikia vietos savivaldos institucijos, kiek ir kaip visuomenė dalyvauja savivaldos ir gero gyvenimo regionuose kūrimo procesuose. Gero gyvenimo sampratą visuomenėje formuoja ir žiniasklaida. Kai valstybės, žiniasklaidos ir žmonių gero gyvenimo sampratų supratimai išsiskiria žmonės nusivilia ir gali pradėti protestuoti – nebedalyvauja visuomeniniame ir politiniame gyvenime, pradeda „balsuoti kojomis“, t.y. emigruoja.

Diskusijoje kelti klausimai, koks yra geras gyvenimas Kėdainiuose? Kokie objektyvūs rodikliai lemia gyvenimo kokybę ir jos (ne)gerėjimą Kėdainiuose? Užimtumas? Kultūrinis gyvenimas? Švietimo būklė? Pilietinis ir politinis dalyvavimas? Ar ir kaip kėdainiečiai valdo Kėdainius? Kokį vaidmenį gero gyvenimo Kėdainiuose kūrime atlieka vietos ir nacionalinė žiniasklaida? Kokia yra vietos žiniasklaida ir kokį Kėdainių įvaizdį ji kuria?

Kalbėdami apie tai, kas užtikrintų gerą gyvenimą Kėdainiuose diskutantai minėjo užimtumą ir infrastruktūros svarbą – pradedant gatvėmis, keliais, patogia transporto infrastruktūra, po to ir kokybiškai dirbančiais darželiais ir mokyklomis. Nuskambėjo ir mintis, kad kiekvienas gali prisidėti kurdamas gerą gyvenimą, susitvarkydamas savo kiemą ir gatvę, o ne reikalaudamas iš valstybės. Vis dėlto, pokalbio metu paaiškėjo, kad daug nerimo kelia mažėjantis gimstamumas, susitraukusios švietimo paslaugos šiame regione, jaunimo nenoras likti ir kurti savo gyvenimą Kėdainiuose. Infrastruktūros, švietimo klausimai verčia sugrįžti prie pastarųjų kelių dešimtmečių socioekonominių transformacijų, kurios palietė regionus.

Po sovietmečio vykusi decentralizacija Lietuvoje vis dar išlieka gana nepakankama lyginant su kaimynine Lenkija, vietos savivalda nors ir turi įgaliojimus, tačiau ne visada valstybės skiriamų lėšų pakanka poreikiams patenkinti arba ne visada su esamomis lėšomis elgiamasi ūkiškai. Be to, gana nedidelė savivaldoje dalyvaujančiųjų rotacija dažnai lemia, kad lėšų srautai keliauja vienos ar kitos interesų grupės poreikiams patenkinti aplenkdami bendrojo gėrio kūrimo interesus. Todėl labai svarbus vietos bendruomenės dalyvavimas pilietiniuose ir politiniuose procesuose, kurie darytų įtaką vietos valdžios sprendimams reikalingiausiems bendruomenei. Bendruomenės dalyvavimas viešajame gyvenime neturėtų apsiriboti dalyvavimu rinkimuose, vykstančiuose kartą per ketverius metus. Vietos valdžia turėtų nuolatos jausti bendruomenės domėjimąsi ir įsitraukimą į sprendimų priėmimą, viešojo intereso atstovavimą.

Diskusijos Kėdainiuose pokalbiui pasisukus link sambūvio atmosferos aptarimo sutarta, kad gero gyvenimo samprata apima ir šį aspektą. Kalbėdami apie gerą gyvenimą neturėtume apsistoti ties naujų kelių ar kitokios infrastruktūros kūrimu, ne mažiau svarbus ir bendro sambūvio klimatas, kaip jaučiasi regiono gyventojai, ar ir kaip dalyvauja pilietiniame ir politiniame gyvenime. Kitaip tariant, demokratijos būklė regione taip pat lemia gero gyvenimo jame kokybę. Pokalbio metu paaiškėjo, kad žmonės Kėdainiuose nesijaučia drąsiai, vis dar gana pasyviai stebi vykstančius įvykius, nereaguoja ir nekomentuoja visuomenės gyvenimo ar politinių aktualijų viešai, labiau linkę viešojo gyvenimo klausimus diskutuoti privačiai.

Žiniasklaidos kaip vieno iš pagrindinių demokratijos ramsčių, anot diskutantų, Kėdainiuose būklė gana kritiška, nes pagrindinės žiniasklaidos priemonės priklauso vienai arba kitai politinei jėgai, todėl turintiems kitokias pažiūras ar nuomonę vietos jose neatsiranda. Kyla klausimų, ar tokia vietos žiniasklaidos padėtis tenkina bendruomenę, ar ji pasiruošusi kovoti už savo teisę į objektyvią informaciją, ar pasiruošusi prisidėti prie nepriklausomos žiniasklaidos išlaikymo. Nors diskusijoje nuskambėjo skepsis dėl to, kiek bendruomenei svarbi ir kiek ji pasiruošusi prisidėti prie nepriklausomos žiniasklaidos išlaikymo, tačiau abejonių, kad objektyvios informacijos poreikis būtinas geram gyvenimui nekilo.

Apibendrinant pirmąją Atviros Lietuvos fondo diskusiją iš ciklo, skirto regionams, vykusią Kėdainiuose galima sakyti, kad jos metu pavyko aptarti svarbiausius gero gyvenimo regionuose aspektus, apčiuopti vietos aktualijas ir probleminius klausimus. Svarbiausią šios diskusijos idėją – pakviesti vietos žmones pokalbiui apie jų kasdienybę pavyko įgyvendinti. Į susitikimą atėjusi Kėdainių bendruomenė, jos deleguoti atstovai į diskusijos dalyvius bei Atviros Lietuvos fondo diskutantai sukūrė erdvę, kurioje visi susirinkusieji galėjo kalbėti tiek apie pozityvius, tiek apie neigiamus šių dienų gero gyvenimo regionuose ir konkrečiai Kėdainiuose aspektus. Norisi tikėti, kad tokios diskusijos prisidės prie pokyčių, kai žmonės be baimės gali kelti klausimus apie savo kasdienybę ir jos kokybę bet kuriame Lietuvos regione.

Diskusijos svečias: politikos filosofas Ivan Krastev, The Centre for Liberal Strategies, Sofija

Moderatoriai: Aurimas Švedas ir Donatas Puslys

Diskusija bus skirta politikos filosofo Ivan Krastev knygai “Po Europos” (After Europe, 2017), kurioje svarstoma, kokia ateitis laukia Europos Sąjungos ir kokios esminės Bendriją kamuojančios problemos gali lemti pačius niūriausius šio geopolitinio, ekonominio ir kultūrinio projekto raidos scenarijus. Ivan Krastev knygos “In Mistrust We Trust: Can Democracy Survive When We Don’t Trust Our Leaders?” (2013); “Democracy Disrupted: The Politics of Global Protest” (2014) yra tapę intelektualiniais bestseleriais, apie kuriuos paprastai sakoma, kad tai yra kategorijai “būtina perskaityti!” priskiriami tekstai. Ne išimtis ir paskutinė politikos filosofo knyga, jau daugiau nei metus gyvai aptarinėjama universitetų auditorijose, politikų bei politologų forumuose, media pasaulyje. Kokios priežastys nulėmė tai, kad Vidurio Rytų Europa linkusi išsižadėti liberalios demokratijos konsensuso, pasiekto po komunizmo kolapso? Kokį vaidmenį šiame nusigręžime nuo aukščiau minėto konsensuso Vidurio Rytų Europoje vaidina Kito baimė? Ar esminės Vakarų pasaulio demokratinės institucijos iš tiesų gali žlugti? Kokios problemos gali ne tik išbalansuoti Bendrijos gyvenimą, bet ir sugriauti ES? Kas mūsų lauktų būvyje “po Europos”?

Ivan Krastev – politikos filosofas,  vienas iš nedaugelio Vidurio Rytų Europos intelektualų, kurio balsas gerai girdimas ir Vakarų Europoje, ir JAV. Šis mokslininkas yra Liberalių Strategijų centro (The Centre for Liberal Strategies) Sofijoje pirmininkas, Vienos Humanitarinių mokslų instituto nuolatinis bendradarbis (Institut für die Wissenschaften vom Menschen), Europos užsienio reikalų tarybos narys, Atviros Visuomenės Fondo (Niujorkas), Europos Kultūros Fondo (ECF), Europos Politikos analizės centro (CEPA) tarybų narys. Ivan nuolat rašo komentarus  JAV dienraščiui “New York Times”, taip pat kaip vizituojantis mokslininkas yra dirbęs St. Antony’s College  (Oxford); the Woodrow Wilson Center for International Scholars (Washington, D.C.), the Wissenschaftskolleg (Berlin); the Institute of Federalism at the University of Fribourg (Switzerland); the Remarque Institute (New York).

Birželio 28 d. Atviros Lietuvos Fondo namuose įvyko bendras ALF ir Europos Humanitarinio universiteto renginys – diskusija su Sofijos universiteto profesoriumi, politikos filosofu Ivan Krastev. Šis mokslininkas – vienas iš nedaugelio Vidurio Rytų Europos viešųjų intelektualų, kurio balsas gerai girdimas ir Vakarų Europoje, ir JAV. Apie I. Krastev knygas In Mistrust We Trust: Can Democracy Survive When We Don’t Trust Our Leaders? (2013); Democracy Disrupted: The Politics of Global Protest (2014) sakoma, kad jos yra kategorijai “Būtina perskaityti!” priskiriami tekstai (žinoma, skaitančiųjų intensijos skiriasi – be nemažo skaičiaus ištikimų I. Krastev idėjų šalininkų egzistuoja ir nemenka jo kritikų stovykla, kimbanti į šio mokslininko tekstus visai dėl kitų paskatų nei jo talento gerbėjai). Ne išimtis ir paskutinė minėto politikos filosofo knyga After Europe (University of Pennsylvania Press, 2017), jau daugiau nei metus gyvai aptarinėjama universitetų auditorijose, politikų bei politologų forumuose, media pasaulyje.

ALF salėje įvykęs pokalbis buvo skirtas I. Krastev knygoje “After Europe” išsakytoms idėjoms aptarti. Pokalbio moderatoriai – kultūros istorikas Aurimas Švedas ir portalo “Bernardinai” vyr. redaktorius Donatas Puslys – didžiausią dėmesį skyrė dviems temoms: vieningos Europos idėjai ir jos ateičiai; liberalios demokratijos situacijai ir jos išsaugojimo galimybėms. Skaitytojų dėmesiui pateikiama pirmų keturių, diskusijos metu nuskambėjusių klausimų, aptarimo santrauka.

Douglas Murray savo knygoje “Keista Europos mirtis” (The Strange Death of Europe: Immigration, Identity, Islam, Bloomsburry Publishing PLC, 2017) kalba apie europinės civilizacijos mirtį.  Tuo tarpu savo knygoje Jūs analizuojate Europos Sąjungai, kaip politiniam projektui, kylančius iššūkius.  Ar tie iššūkiai tokie rimti, kad gali nulemti ES projekto žlugimą? Kaip Jūs matote situaciją dabar?

Visų pirma, Rytų Europos ir Vakarų Europos gyventojų požiūris į Europos Sąjungą ir šio politinio projekto dabar patiriamus iššūkius esmingai skiriasi. Rytų Europos gyventojams Sovietų Sąjungos žlugimas yra asmeninės patirties dalykas. Mes visi žinome, kokia greita gali būti tam tikrų dalykų dinamika. Komunizmas Bulgarijoje XX a. 9-ajame dešimtmetyje atrodo kažkas tokio neišvengiamo, kaip pati gamta.

Tačiau pasaulis ėmė keistis ir tai vyko labai greitai. Trys ar keturios savaitės negalėjo esmingai pakeisti ekonominės sistemos. Tačiau dezintegracija visų pirma vyksta ne čia, o žmonių galvose. Taigi, Rytų Europos gyventojai šią dezintegracijos patirtį turi.

Tuo tarpu didžioji Vakarų Europos visuomenės dalis ilgą laiką priėmė Europos Sąjungą kaip savaime suprantamą dalyką – tam tikrą jų gyvenimo dominantę.

Antra, pati didžiausia krizė, su kuria Europa susiduria šiandien, yra migracijos krizė. Tačiau Rytų Europoje reikia kalbėti ne apie migracijos, o apie emigracijos krizę. Per paskutinius tris dešimtmečius šį Europos regioną paliko didelis gyventojų skaičius, o likusieji, galvodami apie ateitį, patiria metafizinę išnykimo baimę. Naudojant ekonominius argumentus galima pasakyti, kad sienų atvėrimas migrantams yra geriausia, kas Rytų Europai regionui ir jo gyventojams galėjo nutikti.  Tačiau šiuo atveju ekonominiams argumentams priešpastatomi visai kito pobūdžio argumentai.

Naudojant ekonominius argumentus galima pasakyti, kad sienų atvėrimas migrantams yra geriausia, kas Rytų Europai regionui ir jo gyventojams galėjo nutikti

Dabar Rytų Europa yra etniškai homogeniška, o Vakarų Europa – etniškai ir kultūriškai labai įvairi. XX a. I pusėje situacija buvo priešinga. Rytų Europa šiandien ne tiek nori statyti fizines sienas, kurios turėtų saugoti nuo migrantų, atvykstančių iš kitų pasaulio šalių, kiek deda pastangas kurti retorines ir mentalines sienas, turinčias stabdyti žmonių išvykimą. Trečias dalykas – kaip veikia mūsų kolektyvinė ir istorinė vaizduotė, kuomet imame mąstyti apie civilizacijų žlugimą.  “Romos imperiją sunaikino barbarai” – štai toks stereotipinis vaizdinys funkcionuoja apyvartoje.

Kita vertus, Europos civilizacija, kaip yra pažymėjęs Georger Steiner, intensyviai reflektuoja savosios egzistencijos pabaigos temą. Todėl pastaruoju metu suintensyvėję šio klausimo svarstymai neturėtų mūsų suklaidinti.

Ką tik paminėtas George Steiner kalbėjo apie dalykus, kurie jungia Europą ir kartu padeda suvokti jos tapatybę. Kodėl XXI amžiaus europiečiui taip sudėtinga mąstyti ir kalbėti bendras idėjas, atminties siužetus, vertybes, nepaisant tokios turtingos istorijos bei europinės kultūros paveldo, supančio mus kiekviename žingsnyje?

XXI amžiuje mes, kaip taisyklė, matome tuos dalykus, kurie keičiasi: žmonės migruoja, visuomenė patiria transformacijas.  Tačiau ši generalizacija teisinga tik iš dalies. Šalia mūsų egzistuoja daug skirtingų greičio juostų, kuriose gyvenimas klostosi visiškai skirtingai.

 Šalia mūsų egzistuoja daug skirtingų greičio juostų, kuriose gyvenimas klostosi visiškai skirtingai

Mūsų pasaulis yra itin stipriai fragmentuotas. Tokios fragmentacijos mūsų protėviai nėra patyrę. Viso to rezultatas: mes jaučiame, kad mums stinga bendrų patirčių. Anksčiau integracijos vaidmenį atlikdavo mokyklos, tačiau XXI amžiuje ir jos tapo labai skirtingos. Taigi, mes vis dar manome, kad gyvename tame pačiame pasaulyje (erdvės ir laiko požiūriu), tačiau taip nėra.

Šiuo atveju sunku ne tik mąstyti apie tai, kas bendra tarp gyvenančių ne tame pačiame pasaulyje. Žmonės, kurie jaučiasi taip, jog jiems visos šios greitos kaitos yra per daug sako: “Baikite visa tai! Mes nenorime daugiau jokių permainų! Mes šioje karuselėje prarandame savo identitetą ir nebežinoje, kas esame!” Todėl XXI amžiaus populizmas nekalba apie ateitį, bet žada sugražinti mus į tam tikrą praeities etapą, savotišką “aukso amžių”.

 Mes šioje karuselėje prarandame savo identitetą ir nebežinome, kas esame!

Francis Fukuyama matydamas Sovietų Sąjungos žlugimą suformulavo įžvalgą apie istorijos pabaigą. Jai nebuvo lemta išsipildyti, todėl galima formuluoti tokią hipotezę: jeigu Fukuyama nebuvo teisus, tai gal pildosi Samuel P. Huntington prognozė, jog mes patekome ne į postistorinės taikos, bet į neišvengiamo civilizacijų karo epochą? Kita vertus, atrodo, kad šiandien mums už Samuel P. Huntington daug svarbesnis yra Carl Schmitt, apibrėžiantis politiką kaip distinkcijos tarp “draugas” – “priešas” išvedimą.  Ar XXI amžiuje mes turime galimybę pabėgti iš Carl Schmitt pasaulio? Ir dar vienas aspektas – kaip mums išvengti “priešo” – “draugo” distinkcijas sėkmingai išnaudojančių sąmokslo teorijų, kurios XXI amžiuje dauginasi ir plinta neįtikėtinais tempais, daromos žalos?

Visada vertinau Carl Schmitt labai rimtai ir iki šiol manau, kad tai vienas solidžiausių liberalizmo bei liberalios demokratijos kritikų. Tačiau nepamirškime, kad C. Schmitt kalbėdamas apie “draugo” ir “priešo” distinkcijas jas taikė tarp valstybių besiklostantiems santykiams.  Situacija XXI amžiuje yra pasikeitusi, todėl C. Schmitt aprašyti karai tarp valstybių jau nebėra tai, kas kuria mūsų pasaulio dinamiką.

 C. Schmitt aprašyti karai tarp valstybių jau nebėra tai, kas kuria mūsų pasaulio dinamiką

JAV atlikti tyrimai leidžia teigti, kad edukacija keičia žmonių santykį su etniškumu ir religija, jie tampa tolerantiškesni. Kita vertus, tolerancijos tiems, kurie išpažįsta kitas politines idėjas bei vertybes, kaip taisyklė, šie išsilavinę žmonės nedemonstruoja, nes jie dažniausiai disponuoja tikslesne informacija, moka ją analizuoti ir todėl gali racionaliau paaiškinti, kam ir kodėl jie gina tam tikrus idealus. O tokiais atvejais jie tiesiog nejaučia tolerancijos mažiau išsilavinusiems, kitokias politines pažiūras turintiems žmonėms.

Konspiracijos teorijos iš tiesų nėra naujas fenomenas. Tačiau mes XXI amžiuje nuolat susiduriame su situacijomis, kuomet politiniai identitetai yra konstruojami bei pagrindžiami konspiracijos teorijomis, o ne ideologijomis. Pavyzdžiui, Lenkijos visuomenėje prieš rinkimus į parlamentą vienu svarbiausių argumentų balsuoti arba nebalsuoti už Jarosław Kaczyński partiją “Teisė ir Teisingumas” buvo atsakymas į klausimą: Lech Kaczyński žūtis Smolenske buvo nelaimingas atsitiktinumas ar spec.operacija?

Konspiracijos teorijų sklaidai dėkingas sąlygas sukuria naujosios socialinės medijos, kurių pagalba žmonės kuriasi tai, ką galima pavadinti “online identitetus”. Politinis gyvenimas nūdienoje yra paremtas ne logiškumu ir pastovumu, o intensyvumu. Politikos apžvalgininkai kritikuoja populistus, kurie keičia savo pozicijas kas dieną. Tačiau žmonės neprisimena vakardienos. Jiems egzistuoja tik šiandiena. Šiuo atveju svarbiausia – kiek intensyvi ta šiandiena yra.

Politinis gyvenimas nūdienoje yra paremtas ne logiškumu ir pastovumu, o intensyvumu

Šios, ką tik paminėtos, ir kitos XXI amžiaus tendencijos leidžia konstatuoti – kritinis mąstymas konspiracijos teorijų dominavimo laike tampa vis labiau problematiškas.

Knygoje After Europe yra suformuluotas vienas labai svarbus teiginys – vietoj to, kad laukti kol populizmas bus nugalėtas (ar išnyks), mes turime galvoti, kaip atsakyti į jo iššūkius. Taigi, kaip atsakyti į populizmo iššūkį?

Populizmas yra problema, tačiau problema yra ir tai, kaip mes kalbame apie populizmą. Akivaizdu, kad egzistuoja tam tikros bendros taisyklės, kurios lemia populistinių jėgų telkimąsį, stiprėjimą ir atėjimą į valdžią vienoje ar kitoje šalyje. Tačiau jeigu mes iš tiesų norime rasti atsakymus į konkretaus populizmo iššūkius, mes visuomet turime dėmesingai įsižiūrėti į konkrečią situaciją, nes šalia bendrų taisyklių egzistuoja daug specifinių aplinkybių.

Populizmas yra problema, tačiau problema yra ir tai, kaip mes kalbame apie populizmą

Post scriptum arba klausimas sau patiems. Atviros Lietuvos Fondo namuose įvykusi diskusija buvo vienas populiariausių “Permąstant Europą” ciklo renginių. Neabejotina, kad gausią ir įvairią auditoriją pritraukė charizmatiška politikos filosofo iš Bulgarijos asmenybė. Kas sukuria “Krastevo efektą”?  Vienareikšmio atsakymo pateikti neįmanoma. Tai tikriausiai gebėjimas į aklavietėmis virtusios klausimus rasti netikėtus atsakymus; mokėjimas apie sudėtingus dalykus kalbėti paprastai ir skaidriai; meistriškas žongliravimas mikro ir makro perspektyvomis (leidžiantis Sofijos, Varšuvos arba Budapešto aktualijas pamatyti Europos kontekste arba bendraeuropinių reikalų perspektyvoje įžvelgti konkretybes). Beje, detalės I. Krastev viešuose pasisakymuose, interviu arba jo tekstuose yra itin svarbus jo diskurso elementas. Šiuo atveju kalba eina ne tik (ne tiek) apie empirinius duomenis kuriuos mokslininkai, kaip taisyklė, kaupia bei kolekcionuoja siekdami  pademonstuoti jų sukurtų teorinių schemų gyvybingumą, bet apie įvairius kultūros reiškinius (ištraukas iš grožinės literatūros tekstų, idėjas, filmų siužetus ar net nuorodas į anekdotus) bei kasdienybės aspektus, kuriuos I.Krastev interpretuoja, atskleisdamas kaip socialiniai, ekonominiai ir politiniai procesai kuria sinergiją su kultūros ar kasdienybės sfera, todėl įvairūs fenomenai iš pastarųjų realybių tampa svarbūs politikos filosofui kaip gairės analizei ir kaip argumentai. Beje, dėmesys tokio pobūdžio detalėms išduoda retą akademinio pasaulio žmogui savybę – empatiją – mokėjimą ne tik stebėti, bet ir stebėtis; gebėjimą dalintis atradimo džiaugsmu.

2018 m. gegužės 9 d. 17.30 val. ALF namuose, Didžioji g. 5, vyks diskusija „Stambulo konvencija, moterys ir smurtas. Ar Lietuva viename kelyje su progresyviomis Europos šalimis?”

Stambulo konvencijos ratifikavimo diskusijos Lietuvos visuomenėje pasiekė netikėtą įkarštį. Atrodo, visos diskutuojančios pusės sutaria, kad smurto prieš moteris paplitimas turi būti stabdomas. Tačiau apie smurtą prieš moteris kalbanti ir socialinės politikos priemones siūlanti Stambulo konvencija vis dar nesuranda kelio į Lietuvos politikų darbotvarkę, o visuomenė išlieka susipriešinusi. Diskusijoje kalbėsime apie smurto prieš moteris paplitimą Lietuvoje ir kitose Europos valstybėse. Kelsime klausimus, kokios socialinės politikos priemonės geriausiai užkerta kelią šiam smurtui, ką naujo kovoje su smurtu prieš moteris siūlo Stambulo konvencija.

Diskusijoje dalyvaus: • Jungtinių Tautų konvencijos dėl visų formų diskriminacijos moterims panaikinimo (CEDAW) komiteto pirmininkė prof. dr. Dalia Leinartė • Lietuvos Respublikos Seimo narys, Europos reikalų komiteto pirmininkas dr. Mindaugas Puidokas • Policijos departamento Viešosios policijos valdybos viršininkas Mindaugas Akelaitis • Švedijos nacionalinio vyrų prievartos prieš moteris tyrimų centro Upsalos universitete ekspertė Ulla Albért

Diskusiją moderuos: Atviros Lietuvos fondo valdybos pirmininkė prof. dr. Milda Ališauskienė

Maloniai prašome registruotis čia iki gegužės 8 dienos. Diskusijos partneriai: Švedijos ambasada Vilniuje ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija

Europos Tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris bei smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo, dar kitaip vadinama Stambulo konvencija, jau pasirašyta ir ratifikuota 31 iš 47 valstybių narių, Lietuvoje susilaukė pasipriešinimo – Seimas nusprendė dar 2013 m. Lietuvos pasirašytos konvencijos ratifikavimo klausimo nespręsti. Apie šios konvencijos esminius tikslus bei prielaidas kalbėjomės su Švedijos nacionalinio vyrų prievartos prieš moteris tyrimų centro Upsalos universitete eksperte Ulla Albért, kuri Lietuvoje lankėsi norėdama pasidalinti patirtimi Atviros Lietuvos fondo diskusijoje. Centras, kuriame Ulla Albért vadovauja mokymo ir švietimo programoms, Stambulo konvencijoje numatytas priemones pradėjo taikyti dar prieš jos parengimą – jau daugiau nei dvidešimt metų.

Smurtas prieš moteris Lietuvoje iki šiol didelė ir sunkiai sprendžiama problema. Kuo šioje kovoje svarbi Stambulo konvencija?

Šia konvencija Europos valstybėse įteisina bendrą smurto prieš moteris apibrėžimą ir aiškiai pripažįsta tai kriminaline veika bei žmogaus teisių pažeidimu. Konvencijoje aiškiai įtvirtinama valstybės atsakomybė apsaugoti visus savo piliečius nuo smurto, taip pat vykdyti smurto prevenciją. Yra užtikrinama visapusiška parama smurto aukoms, o taip pat ir smurtautojų patraukimas baudžiamojon atsakomybėn. Vienas iš būdų vykdyti smurto prevenciją – tai švietimas. Šiame kontekste svarbu, kad konvencija įpareigoja rinkti statistinius duomenis apie visų formų smurtą bei remti tyrėjus, analizuojančius smurto reiškinio priežastis ir pasekmes bei taikomų priemonių kovai prieš smurtą efektyvumą.

Vienas iš būdų vykdyti smurto prevenciją – tai švietimas

Labai svarbu, kad specialistai, padedantys smurtą patyrusioms moterims, aiškiai žinotų padėtį. Specialistų ruošimas, kuriam konvencijoje skiriamas didelis dėmesys, tokiai pagalbai yra vienas esminių aspektų. Žinome, kad gyvenimas smurtiniuose santykiuose smurtą normalizuoja ir moterys nusprendžia palikti smurtautoją tik tada, kai išsigąsta dėl savo gyvybės. Reikia suprasti, kad smurtas gali būti mirtinas – moterys kartais yra nužudomos savo vyrų ir partnerių. Todėl labai svarbu, kad sprendimą priėmusi moteris gautų visokeriopą pagalbą iš paruoštų profesionalų ir ištrūktų iš pavojingos aplinkos.

Ką reiškia konvencijos prielaida, kad smurtas prieš moteris yra struktūriškai nulemtas diskriminacijos dėl lyties, ir kodėl svarbu ją pripažinti?

Esama mitų, kad smurtautojais tampa tik tam tikri, išskirtinio tipo vyrai. Tai nėra tiesa. Smurtauja ne kažkoks specifinis vyrų porūšis, smurtauja daug ir įvairių vyrų. Švedijoje 14 proc. moterų pripažįsta savo gyvenime patyrusios smurtą iš savo vyrų arba partnerių. 46 proc. moterų praneša patyrusios skirtingų rūšių smurtą, įskaitant seksualinį priekabiavimą. Tai pernelyg dideli skaičiai, kad galėtume teigti, jog šiuos nusikaltimus padarę vyrai yra kažkuo išskirtiniai. Pusė vyrų populiacijoje negali turėti vieno sindromo ar savybių rinkinio. Tiesa yra ta, kad smurtas kyla iš nelygių galios santykių tarp vyrų ir moterų. Vyrai visuomenėje turi daugiau galios nei moterys, taigi jie naudoja smurtą tam, kad apgintų savo poziciją – smurtas leidžia atkartoti nelygų santykį. Žmogus apskritai naudoja smurtą prieš silpnesnį tam, kad įgytų pranašumą jo atžvilgiu. O patriarchalinė visuomenės normų struktūra vyrus moko, kad taip elgtis galima.

 Visgi, galbūt ir moterys dalyvauja nelygybės struktūroje atkartodamos savo kaip žemesniosios poziciją?

Žinoma, tai yra abiejų lyčių elgesio kombinacija. Tačiau būtent smurto kriminalizavimas ir kryptinga prevencija moterims duos drąsos nutraukti gyvenimą smurtiniuose santykiuose, pasakyti „ne, aš to nebepriimsiu”. Labai svarbus valstybės įsikišimas ir atsakomybės prisiėmimas už savo piliečių apsaugą, smurto pasmerkimas ir pagalba smurtą patyrusioms moterims.

Kaip eliminuoti smurtą lyties pagrindu visuomenėje, kuri vis dar perėjimo laikotarpyje iš tradicinės į laisvą ir individualistinę visuomenę? Kai nei moterys, nei vyrai linkę nepripažinti smurtinių veiksmų kaip tokių, kol tai nepasiekia iš tiesų pavojingo lygmens, apie smurtą pranešančios moterys jaučia arba verčiamos jausti kaltę, galiausiai, lyčių lygybės ir feminizmo problematika vis dar nėra visuotinai ir atvirai pripažįstama?

Svarbu keisti normas, susijusias su vyriškumu ir moteriškumu. Šiandien visuomenėje vyriškumas yra glaudžiai siejamas su gebėjimu parodyti pranašumą smurtaujant, tuo tarpu moteriškumas – priešingai, su tokio elgesio atsisakymu, tam tikrais atvejais netgi paklusimu. Žmogaus teisė gyventi laisvam nuo smurto nėra diskusijų klausimas. Netgi nebūtina tikėti feminizmo vertybėmis, nors tai ir yra feministinio judėjimo dalis, kad tai suprastum – pagarba kitam žmogui yra grįsta pripažinimu, kad mes esame lygūs. Mano įsitikinimu, lygybė ir pagarba vienas kitam yra darnios visuomenės pamatas. Aš manau, kad kiekvienas žmogus nori gyventi taikioje ir harmoningoje visuomenėje, laisvoje nuo nelygybės ir smurto. Lygybė yra pagrindas ir sąlyga visuomenės tobulėjimui tiek socialiai, tiek ekonomiškai. Apskritai, reikia nepamiršti, kokią kainą visuomenė moka už smurto sukeliamas sveikatos problemas – kokio turtingumo visuomene reikia būti, kad tai sau leistum? Net nekalbu apie tai, jog tokiu būdu užkertamas kelias pažangai.

Svarbu keisti normas, susijusias su vyriškumu ir moteriškumu

Tačiau Stambulo konvencijoje, tiesą pasakius, lytis yra akcentuojama – ar tai nesukuria paradokso, jei bandoma įtvirtinti lyčių lygybę?

Taip, būtent, Stambulo konvencija visų pirma yra skirta kovai prieš smurtą prieš moteris. Nes mes žinome iš tyrimų, jog moterys patiria daugiau smurto, mes esame nelygūs. Tačiau tai pripažindami ir tikslingai dirbdami kartu, mes tai pakeisime.

Kaip manote, ar yra kitų svarbių smurto reiškinio prielaidų? Pavyzdžiui, dabartinė Lietuvos valdžia akcentuoja alkoholio suvartojimo mažinimą kaip vieną esminių visuomenės uždavinių, susijusį ir su kitomis problemomis. Ar matote tai kaip vieną iš smurtą lemiančių priežasčių?

Atsakant į šiuos klausimus, labai svarbu žvelgti į tai, ką sako moksliniai tyrimai, o ne vertybinės pažiūros ar išankstiniai įsitikinimai. Tyrimai rodo, kad nėra vieno smurtautojo prototipo. Vyrai, kurių smurtavimas prieš moteris baigiasi pastarųjų mirtimi, turi paprastus darbus, ir vartoja netgi mažiau alkoholio negu, pavyzdžiui, vyrai, besiveliantys į smurtinius konfliktus su kitais vyrais. Iš tiesų, tas vyras, kurio auka tampa moteris, nėra mūsų įsivaizduojamas socialinės atskirties paveiktas bedarbis, neišbrendantis iš alkoholio liūno, priešingai – smurtautojai yra labai skirtingi, kaip rodo Švedijoje atlikta mirtiną smurtą panaudojusių vyrų portretų analizė. Iš tiesų, tai ir yra iššūkis – juk jei turėtume aiškų smurtautojo prototipą, galėtume lengvai susidoroti su problema. Tačiau patriarchalinė normų sistema reguliuoja mūsų elgesį, ir didysis mūsų uždavinys yra ne priversti žmones gerti mažiau – žinoma, tai gerai dėl kitų priežasčių, tačiau vartojimo sumažinimas neišspręs sisteminės smurto problemos.

Tai ir yra iššūkis – juk jei turėtume aiškų smurtautojo prototipą, galėtume lengvai susidoroti su problema

Ką pasakytumėte žmonėms, teigiantiems, kad tradicinis šeimos modelis yra mūsų visuomenės pagrindas, ir mes negalime juo rizikuoti keisdami nusistovėjusius lyčių vaidmenis?

Na, tradicijos keičiasi visą laiką, niekas nėra statiška. Tačiau noriu pasakyti, kaip aš tai matau. Vadinamosios tradicinės vertybės iš tiesų visoje Vakarų Europoje ateina iš tų pačių šaltinių. Ir aš nesutinku, kad pirminės vertybės kaip tokią įtraukia ir nelygybę. Kaip žinia, vienas pagrindinių vertybinių šaltinių Europoje yra krikščionybė. Bet aš niekada bažnyčioje negirdėjau, kad su kažkuriais žmonėmis turėtume elgtis kaip su nelygiais. Taip, institucinė sistema visoje Vakarų Europoje yra ir ilgą laiką buvo patriarchalinė, ir istorinė įvykių seka lėmė, jog dabar nelygius santykius ši sistema pačius savaime laiko vertybe. Tačiau mes turime atsigręžti atgal ir gerai pagalvoti, iš kur ši vertybė ateina? O ši? Kaip ji atsirado, ar tai iš tiesų ateina iš esminių principų, kuriais mes tikime? Ir, svarbiausia, ar norime tai tęsti.

Gegužės 9 d. Atviros Lietuvos fondo namuose vyko diskusija „Stambulo konvencija, moterys ir smurtas. Ar Lietuva viename kelyje su progresyviomis Europos šalimis?“ Diskusijoje dalyvavo Švedijos nacionalinio vyrų prievartos prieš moteris tyrimų centro Upsalos universiteto ekspertė Ulla Albért, sutikusi duoti interviu „Bernardinai.lt“.

Prieš kelis mėnesius Europos lyčių lygybės institutas pristatė naujausių tyrimų apie vyrų smurtą prieš moteris rezultatus. Šie tyrimai atskleidė, kad Europoje viena iš trijų moterų bent kartą gyvenime yra patyrusi fizinį ir seksualinį smurtą. Kokios priežastys lemia smurtą prieš moteris? Gal tai yra užslėptas pyktis, kurio vyrai nemoka išreikšti kitaip?

Manau, kad tai yra kompleksinė problema. 1993 m. Jungtinės Tautos dėl smurto prieš moteris paskelbė deklaraciją, kurioje buvo teigiama, jog smurtą lemia visuomenėje susiklosčiusi hierarchija. Ją išlaikyti naudojama visų rūšių prievarta. Vyrai mokomi kontroliuoti ir naudotis galia, kuri laikoma vyriškumo norma. Ši galia palaikoma prievarta, naudojama pagal poreikį. O kas yra tas poreikis? Jis atsiranda, kai žmona nesutinka su vyro nuomone, jei ji uždirba pinigų ir tampa nepriklausoma.

Smurtaujantis vyras gali jausti pyktį, tačiau kyla klausimas – dėl ko jis pyksta? Ar dėl to, kad visus vaikų auginimo, atostogų ir kitokius šeimos klausimus jis turi spręsti su savo žmona? Tokių priežasčių smurtauti neatsiranda šeimose, kuriose yra lygiateisiai santykiai. Jei vyras pyksta, svarbu jo paklausti, kokia priežastis sukėlė tą pyktį. Imdami interviu iš smurtautojų, su kuriais specialiose grupėse dirba psichoterapeutai, esame pastebėję, kad šie vyrai sugeba valdyti savo elgesį: daugybė jų, mušdami žmonas, nesumušdavo jų mirtinai. Akivaizdu, kad jie suvokia savo ribas ir puikiai supranta, ką daro. Labai retai jie muša moteris per veidą, paprastai jie daužo drabužiais pridengtas kūno vietas, kad nesimatytų smurto žymių. Jie sugeba save kontroliuoti ir tą patys pripažįsta kalbėdamiesi psichoterapinėse grupėse, tad kalbos apie vyrų pykčio nevaldymą yra mitas. Kai kuriose visuomenėse moterys mokomos prisitaikyti prie tų pykčio priepuolių. Jos pateisina savo vyrus, sakydamos: „Jis pyko, nes prarado darbą, jis negalėjo kontroliuoti situacijos…“ Bet jis gali save kontroliuoti! Už viso to slypi nelygiaverčiai santykiai, tad vyrai ir moterys turi būti mokomi jaustis lygiateisiais žmonėmis.

Priežasčių smurtauti neatsiranda šeimose, kuriose yra lygiateisiai santykiai

Beveik pusė lietuvių mano, kad aukos pačios išprovokuoja smurtą savo atžvilgiu. Šis skaičius beveik tris kartus viršija Europos šalių vidurkį. Kaip tą pakomentuotumėte?

Yra plačiai žinoma, kad patyrusios smurtą moterys mano, jog smurtas kilo dėl jų pačių kaltės, o tą joms sako ir smurtaujantys vyrai. „Tu tokia kvaila, tai tavo kaltė, neįmanoma su tavimi susikalbėti…“ Visuomenė, kurioje vyrauja nelygiateisiai lyčių santykiai, kurioje moterys mokomos, kad sprendimus priima vyrai, – tokia visuomenė palaiko vyrų požiūrį į tai, kas įvyko. Jei moteris negauna palaikymo, ji negalės pasakyti, kad tai kažkieno kito kaltė, kadangi tai bus jai labai pavojinga. Tai gali tapti netgi jos gyvenimo klausimu.

Ar smurtautojas gali pakeisti savo elgesį?

Visuomenei iškyla iššūkis auklėti ir šviesti žmones, kuriant lygiateisius santykius tarp žmonių. Svarbu, kad žmonės žinotų, ką reiškia smurtas, dėl kokių priežasčių jis kyla. Visuomenė turi žinoti, kiek jai kainuoja žmonių gydymas, kadangi daugybė problemų kyla dėl smurto. Kalbu ne vien apie sulaužytas kojas, bet ir apie skrandžio ir širdies ligas, psichologinį nestabilumą. Vyras, skriaudžiantis savo žmoną, kartu skriaudžia ir viską matančius bei girdinčius vaikus. Vyrai labai dažnai skriaudžia ir savo atžalas. Nustatyta, kad egzistuoja ryšys tarp smurtavimo prieš žmoną ir seksualinio smurto prieš vaikus. Tai egzistuoja visose šalyse. Išauga didelė rizika, kad vaikas, prieš kurį buvo smurtaujama, taip pat išaugs smurtautoju. Istorija kartosis, todėl tą reikia stabdyti kuo anksčiau.

Išauga didelė rizika, kad vaikas, prieš kurį buvo smurtaujama, taip pat išaugs smurtautoju

Kokių priemonių turi imtis visuomenė, kad sustabdytų smurtautojus?

Turime galimybę įgyvendinti Stambulo konvenciją, kuri apibrėžia smurtą struktūriniu lygmeniu ir nubrėžia tolesnę jo įveikimo perspektyvą. Švedija, pasirašiusi šią konvenciją, šiuo metu kuria įstatyminę bazę, kriminalizuodama visų rūšių smurtą prieš moteris. Siekiama padėti jo išvengti žinių, mokymo, švietimo pagalba, parengiant profesionalus. Žmonės mokomi atpažinti skriaudžiamas moteris. Konvencija numato pagalbos būdus moterims, nes jei moteris, prieš kurią smurtaujama, negauna paramos visuomenėje, jos gyvenimas tampa labai rizikingas ir nesaugus.

Kada Švedija atkreipė dėmesį į smurto, vykstančio artimoje aplinkoje, apraiškas? Kokių priemonių buvo imtasi? Kokių rezultatų tai davė? Lietuvoje tik prieš kelerius metus įsigalėjęs apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas šokiravo visuomenę smurto mastu ir atkreipė dėmesį į šią rimtą problemą, su kuria iki šiol susidūrusios moterys būdavo paliekamos pačios sau.

Aišku, jau seniai Švedijoje buvo draudžiama smurtauti prieš moteris, tačiau toks smurtas nesiliovė. Devintajame dešimtmetyje moterų organizacijos pradėjo steigti prieglaudas moterims, susidūrusioms su smurtu. Pradėjus jas steigti tapo akivaizdu, kad tai yra rimta problema. 1993 m. pasirašėme JT deklaraciją dėl visų rūšių prievartos prieš moteris panaikinimo, o neseniai pasirašėme Stambulo konvenciją, kuriame išsamesnius įstatymus.

Pavyzdžiui, moteriai nuvykus su skundu į policiją jos skundas registruojamas, net jei yra mažai įkalčių prieš smurtautoją ir jo nubausti negalima. Jai atvykus su skundu antrą, trečią kartą su įkalčiais – kad ir po pusės metų – visa tai bus traktuojama kaip sisteminis, pasikartojantis smurtas, už kurį bus taikoma didesnė bausmė.

Pakeitėme įstatymus, kad apgintume moteris, kurios nukenčia ekonomiškai. Pavyzdžiui, moteris yra oficiali turto – namo, pinigų, automobilio ir kt. – savininkė, tačiau jos smurtaujantis vyras kontroliuoja tą turtą. Jei ji kreipiasi į socialines tarnybas pagalbos, sakydama, kad negali savęs išlaikyti, socialinės tarnybos gali jai padėti, suteikdamos žinių, kaip apginti savo teises. Stambulo konvencija taip pat apibrėžia ekonominį smurtą. Dažnai nutinka, kad po skyrybų vyrai nuskriaudžia savo žmonas materialiai, ypač tokiais atvejais, kai vaikai lieka su tėvu, o vėliau apsigyvena su mama, kurią vaikų išlaikymas gali finansiškai sužlugdyti.

 Pakeitėme įstatymus, kad apgintume moteris, kurios nukenčia ekonomiškai

Švedijai, pastaraisiais metais priėmusiai daugybę pabėgėlių, atvykusių su savo tradicijomis, kultūra, skirtingu mentalitetu, greičiausiai iškyla naujų iššūkių. Kaip sekasi juos įveikti?

Svarbu suprasti, kad nuomonė, jog visi musulmonai vyrai smurtauja prieš savo moteris ir vaikus, nėra teisinga. Smurtautojais gali būti tiek švedai, tiek musulmonai – ir tai yra tokios pat rūšies smurtas. Tačiau musulmonų šeimose yra paplitusi tradicija kontroliuoti moteris – ypač netekėjusias, sprendžiant, už kokio vyro jas išleisti. Tai motyvuojama tradicijomis. Švedija pakeitė įstatymą dėl nepilnamečių vedybų: anksčiau reikėdavo gauti leidimą, norint susituokti nesulaukus 18 metų. Dabar tai neįmanoma. Netgi sudarius tokią santuoką užsienyje, ji nebus pripažįstama Švedijoje. Nusikaltimu laikoma netgi tėvų ar artimųjų veiksmai, parengiant kelionę sudaryti tokią santuoką užsienyje.

Prieš kelerius metus Vokietiją supurtė skandalas dėl jaunų musulmonų vykdyto masinio seksualinio priekabiavimo, nuo kurio nukentėjo jaunos merginos ir moterys, atėjusios sutikti Naujųjų metų pagrindinėje Kelno aikštėje. Ar tokių atvejų pasitaiko Švedijoje?

Aišku, nutinka tokių dalykų, ir mes nesame tuo patenkinti. Nenorėčiau menkinti šio klausimo, nes jis labai rimtas, tačiau mūsų centras, atlikęs tyrimą apie seksualinę prievartą, nustatė, kad kone 46 procentai švedžių teigia patyrusios rimtą seksualinę prievartą bent kartą savo gyvenime, o tai yra milžiniška problema. Rizikinga susifokusuoti tik ties jaunais pabėgėliais vyrais, nes ir daugeliui švedų vyrų būdingas toks elgesio modelis.

Pastaruoju metu pasaulyje – ir Lietuvoje taip pat – plečiasi skandalas MeToo. Moterys vis drąsiau kalba apie patirtą seksualinį priekabiavimą. 80 procentų moterų Švedijoje teigia patyrusios seksualinį priekabiavimą, tuo tarpu Lietuvoje tokių yra 35 procentai. Kaip pakomentuotumėte tokį skirtumą?

Kalbant apie prievartą, vyrai ir moterys suvokia, su kuo jie gali sutikti ir su kuo – ne. Anksčiau buvo įprasta, kad vyrai pasilinksminimo vietose – šokiuose, vakarėliuose – liesdavo, čiupinėdavo moteris, o moterys dažnai tokį joms nemalonų elgesį vertino tik kaip įkyraus mašalo antpuolį. Dabar jos apibrėžia tą prievartą, atrasdamos tinkamų žodžių savo patirčiai. Jei nekalbėsime apie prievartą, negalėsime paaiškinti savo patirties. Anksčiau Švedijos įstatymai nenumatė išprievartavimo galimybės šeimoje, tarp sutuoktinių. Bet šis įstatymas buvo pakeistas, ir tuomet daugybė moterų suprato, kad jos turi tokią patirtį. Įstatymas padeda žmonėms suprasti, kas yra gera, ir kas – ne. Lankydamasi Lietuvoje pastebėjau, kad jūs turite nedaug paramą moterims teikiančių centrų. Švedijoje jų yra kiekvienoje savivaldybėje. Jei moterys neturi kur eiti, kur gauti pagalbą, ką jos darys? Moterims reikia padėti atpažinti smurtą ir gauti pagalbą.

 Lankydamasi Lietuvoje pastebėjau, kad jūs turite nedaug paramą moterims teikiančių centrų

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2018-05-14-svedijos-eksperte-vyru-smurta-pries-moteris-lemia-visuomeneje-susiklosciusi-hierarchija/169879

Prof. Klaus Segbers, Freie Universität Berlin, Vokietija.

Renginio moderatorius Aurimas Švedas

XXI amžius netapo, kaip prognozavo amerikiečių politikos filosofas Francis Fukuyama, istorijos pabaiga Vakarų liberalioms demokratijoms, bet žymėjo kokybiškai naujų ir sudėtingų politinių, ekonominių, karinių ir kitokio pobūdžio iššūkių Vakarų civilizacijai pradžią. Europos Sąjunga šiuo atveju ne išimtis.

Šiandien Bendrijoje, anot prof. Klaus Segbers, galima identifikuoti bent šešis skirtingų krizių židinius, siejamus su imigracija, terorizmu, populizmo kilimu, ES elito nesugebėjimu pasiūlyti patraukios Bendrijos ateities raidos vizijos, Rusijos iššūkiais Bendrijai, Brexit procesu.

Diskusijoje su prof. Klaus Segbers bus stengiamasi atsakyti į šiuos klausimus: ar aukščiau paminėti krizės reiškiniai yra unikalūs XXI amžiaus reiškiniai, o gal tai nuolat Europos istorijoje atsikartojančių procesų, destabilizuojančių paskirų valstybių ir ištisų regionų gyvenimus, invariantai? Kokį – optimisto ar pesimisto – požiūrį į šiandien susiklosčiusią situaciją siūlo mums europiečio patirtis, įgyta išgyvenant įvairias krizes bei sprendžiant jų pagimdytus iššūkius ne tik XXI ar XX amžiuje, bet žvelgiant į taip vadinamų ilgųjų trukmių (kuriose gimė modernus pasaulis) perspektyvą?

Klaus Segbers – Globalinės Politikos Centro steigėjas ir direktorius bei Berlyno Laisvojo universiteto profesorius.  Šis mokslininkas tyrinėja procesus, lemiančius globaliosios politikos tendencijas, Vokietijos kuriamas bei įgyvendinamas užsienio politikos strategijas, sociopolitines Rytų Europos transformacijas. Profesorius vadovavo tyrimo projektams, kurių objektas – posovietinės erdvės ir Rytų Europos šalių politinės bei socialinės transformacijos (“Post-Sovietinės dėlionės”, “Mėginant paaiškinti post-sovietinius skiautinius”). Taip pat kuravo tyrimo projektą “Globalinio miesto regionai” (2002 – 2004).

Klaus Segbers yra teikęs ekspertines konsultacijas Vokietijos vyriausybei užsienio politikos formavimo klausimais, yra keleto prestižinių tarptautinių mokslinių organizacijų valdybos nariu, tame tarpe Vokietijos užsienio reikalų tarybos (Deutsche Gesellschaft für Auswärtige Politik), Persijos įlankos Tyrimų centro (The Gulf Research Center), Europos Politikos instituto (Institut für Europäische Politik). Klaus Segbers kaip vizituojantis mokslininkas yra dirbęs Stanford University, Harvard Universtity, Columbia University, The George Washington University.

2018 m. spalio 4 d. Atviros Lietuvos Fondo namuose įvyko Berlyno Laisvojo universiteto profesoriaus Klaus Segbers paskaita “Šių dienų pasiekimai ir iššūkiai ES: kiek visa tai rimta?” Šis programos “Permąstant Europą” renginys buvo suorganizuotas kartu su Goethe’s institutu Lietuvoje.

Skaitytojų dėmesiui pateikiama profesoriaus paskaitos metu nuskambėjusių idėjų apžvalga.

Dabartinė situacija

Paskutiniai trisdešimt metų neatpažįstamai pakeitė globalizacijos sąlygomis egzistuojantį pasaulį. Tarptautinių ryšių sistema, funkcionavusi XX a. pabaigoje, šiandien nebeveikia efektyviai. Valstybės dažnu atveju nebesugeba kontroliuoti ir joms reikiama kryptimi nukreipti procesų, kurie skrodžia jų sienas.  JAV traukiasi iš jai tokios įprastos geopolitinių procesus inicijuojančios ir jų eigą lemiančios valstybės pozicijos. Tuo pat metu mes stebime Kinijos kilimą.

Paskutinius keletą metų žiniasklaida, analitikai ir sprendimus priimantys žmonės vis dažniau prabyla apie tai, jog mūsų akivaizdoje vyksta nusigręžimas nuo Vakarų sukurtų taisyklių, po Antrojo pasaulinio karo lėmusių pasaulio raidą. Šios taisyklės svarbius svertus buvo atidavusios į Jungtinių Tautų Organizacijos, Pasaulio Banko, Tarptautinio valiutos fondo bei kitų institucijų rankas. Ekspertai pastaruoju metu vis dažniau kalba ir apie “nuvažiavusį nuo traukinio bėgių” pasaulį.

Paskutinis štrichas, padedantis apibūdinant XXI susiklosčiusią situaciją, yra aiškiai jaučiamas naratyvų arba istorijų, padedančių paaiškinti pasaulį ir atskleidžiančių, dabartinę situaciją, stygius. Šaltojo karo epochoje tokie naratyvai, kalbantys apie Vakarų priešstatą Rytams, egzistavo tuo pačiu suteikdami galimybę kiekvienam iš mūsų surasti savąją vietą aukščiau minėtoje perskyroje. Naratyvų, galinčių padėti mums suprasti pasaulį ir rasti savąją vietą jame, stygius yra labai svarbus aspektas, susijęs su populizmo reiškiniu.

Imant domėn aukščiau aptartas globalaus pasaulio raidos tendencijas neturėtų stebinti tai, jog šiuo metu atliekami tyrimai fiksuoja negatyvią tendenciją – vis daugiau žmonių savąją būklę apibūdina kaip buvimą netikrumo zonoje.

Politiniai iššūkiai Bendrijai.

Vienu svarbiausių politinių iššūkių derėtų įvardinti transnacionalinį terorizmą. Prieš penketą ar šešetą metų Bendrija egzistavo situacijoje, kai terorizmas buvo kažkur toli už jos ribų. Dabar ES piliečiai gyvena suvokdami, kad teroro aktas gali nutikti bet kada ir bet kurioje Bendrijos vietoje. Tokią negatyvią patirtį XX amžiuje iš visų ES valstybių turėjo tik Italija, Vokietija ir Šiaurės Airija.

Europiečiai šiandien susiduria ne su politiniu terorizmu. Kaip taisyklė, teroristai nekelia konkrečiai valstybei arba visai Bendrijai ultimatumų: “Jeigu jūs nepadarysite to, ko mes reikalaujame…” Šiuolaikines terorizmo apraiškas analizuojantys ekspertai daro išvadą, jog XXI amžiuje teroro aktų organizatoriai visų pirma siekia sukelti kuo didesnę įtampą ir sumaištį. Šioje situacijoje negatyvų vaidmenį dažnai atlieka žiniasklaida. Kuo daugiau dėmesio teroristiniams aktams ji rodo, tuo lengviau terorizmu užsiimantiems žmonėms rasti finansavimo šaltinių ir naujų rekrūtų.

Antrasis politinis iššūkis yra migracijos procesai. Didžiosios dalies ES visuomenių požiūriu migracija vyksta per greitai, jos bangų yra tiesiog per daug, be to migracija nėra kaip nors kontroliuojama. Šiuo atveju labai svarbu politiškai, kad daugelis europiečių mano esą Bendrija nesugeba valdyti migracijos procesų.  Tuo tarpu migracijos procesų pobūdį šiandien esmingai apsprendžia šie skaičiai: 90 procentų atvykstančių į Bendriją migrantų yra musulmonai vyrai. Sekuliari Europos visuomenė nėra pasiruošusi situacijoms, kurios kyla kuomet religinės normos yra vertinamos aukščiau, nei konkrečios valstybės įstatymai.

Artimiausiu metu migracijos procesai nesikeis, nes šiuo metu pasaulyje egzistuoja šešios valstybės, kurias reikia priskirti “žlungančių valstybių” (failing states) kategorijai: Afganistanas, Irakas, Sirija, Libija, Jemenas ir Sudanas. Sunku nuspėti, ar Vakarų pasaulio valstybėms pavyks susitarti dėl veiksmų šių šalių stabilizavimui ir dar sudėtingiau prognozuoti, ar tokie veiksmai gali duoti apčiuopiamų rezultatų. Kol kas galima fiksuoti tendenciją, jog finansinė parama “žlungančioms valstybėms” nemažina, bet programuoja migrantų į ES srautų didėjimą.

Trečiasis iššūkis susijęs su taip vadinamais “gadintojais” (spoilers), kurie yra ES kaimynai (turint omenyje tokias valstybes kaip Rusijos Federacija ir Turkija), o kartais priklauso Bendrijai (Lenkija), tačiau nenori paklusti joje egzistuojančioms taisyklėms. Kaip bebūtų gaila, tačiau “gadintojų” kategorijai šiuo metu tenka priskirti ir JAV, kuri paskutinius du ar tris metus nuolat laužo egzistuojančius tarptautinius susitarimus bei taisykles.

Kol kas tegalima pasakyti tik tiek, kad šiuo metu mes esame naujoje situacijoje ir ES vis dar ieško metodo, kaip derėtų reaguoti į “gadintojų” veiksmus.

Dar vienas iššūkis susijęs su saugumo klausimu: mūsų saugumą garantuoja ne tik ES, jis yra užtikrinamas ir NATO pastangomis. Tačiau keliaujant po pasaulį ir bendraujant su įvairiais žmonėmis, galima patirti, jog kertiniu Aljanso laikytas kolektyvinės gynybos principas šiuo metu jau nebelaikomas savaime suprantama vertybe.

“Brexit” – penktasis didžiulis šiuo metu vykstantis politinis iššūkis. Šiandien sutarties tarp Londono ir Briuselio galimybes galima vertinti santykiu 50:50.

Populizmo grėsmė.

Daug žmonių jaučiasi nesaugūs XXI amžiaus pasaulyje. Tai yra labai svarbi aplinkybė, leidžianti populistams laimėti rinkimus pasiūlant paprastus atsakymus į itin sudėtingus klausimus.

Dažnai populizmo patrauklumą nulemia ne jo ideologinės žinutės (kaip taisyklė populistai neturi įdomių idėjų ir originalių ideologinių žinučių), bet diskursyvinis stilius arba kitaip – kalbėjimo būdas. Todėl analizuoti populizmo reiškinį reikia pradedant būtent nuo populistų kalbėjimo būdo aptarimo.

Kaip taisyklė, atsidūrę radijo arba televizijos debatų studijoje prie vieno stalo su populistais, žurnalistai, akademinio pasaulio atstovai ir tradiciniai politikai pajunta, kad šie žmonės neturi jokių skrupulų ir, kaip taisyklė, yra nemandagūs: jie kalba niekus, nutraukia oponento pasisakymus savo pastabomis, šaukia ir kelia erzelį. Kaip į visa tai reaguoti? Kalbėti mandagiai, o gal rėkti arba pasakyti: “Aš nenusileisiu iki jūsų lygio”?  Jeigu įsisiūbavus diskusijai populistui oponuojantis asmuo mandagiai kreipiasi į moderatorių sakydamas: “Atsiprašau, bet aš dar nebaigiau… Galima pratęsti savo mintį?” – tai atrodo kaip silpnumas. Taigi, kaip reaguoti tokioje situacijoje? Tai labai svarbus klausimas ir, tiesą sakant, gerų atsakymų į jį kol kas dar nesurasta.

Kodėl populistai patraukia visuomenės dėmesį, kas slypi už jų retorikos? Atidesnis žvilgsnis parodo, jog populistų idėjos, kaip taisyklė, yra labai paprastos.

Vienas svarbiausių populistų “kozirių” yra elito ir visuomenės priešpriešos išryškinimas. “Elitas išduoda paprastų žmonių interesus!” – šį lozungą galima išgirsti praktiškai iš kiekvieno populisto lūpų, nesvarbu kokiai politinei jėgai jis skelbiasi priklausąs.

Antroji populistų intensyviai naudojama tema: “Tradicinės žiniasklaidos priemonės meluoja! Netikėkite jomis!”

Trečiasis populistų “argumentas” skamba taip: “Transnacionaliniai susitarimai ir didysis verslas naikina darbo vietas!”

Ketvirtasis populistų “koziris”: “Nereguliuojama migracija atneša vien problemas!”

Penktoji tema: “ES yra blogis!”

Šeštoji žinutė: “Multikultūralizmas žlugo!”

Aukščiau pristatytų šešių tezių variantus galite rasti įvairiose ES šalyse veikiančių politinių jėgų, flirtuojančių su populizmu, programose.

Ką populistai siūlo?

Kaip taisyklė, didžiąją dalį problemų populistai žada išspręsti vienu būdu: “Valstybės sienos apsauga turi būti sustiprinta! Mes turime palikti ES ir kitas tarptautines organizacijas, o tada susitiprinę savo nacionalinį suverenitetą ir, esant reikalui, pasistatę sienas, mes pasiraitosime rankoves ir susidorosime su negerovėmis!”

Kaip įmanoma atgauti suverenitetą globaliame pasaulyje? Į šį klausimą populistai, kaip taisyklė, nebando atsakyti. Tačiau būtent šis klausimas yra esminis. Suvereniteto samprata buvo atrasta senovės Graikijoje. Nuo to laiko iki pat XIX amžiaus buvo įmanoma kalbėti apie didesnį ar mažesnį konkrečių Europos valstybių suverenitetą. Tačiau globaliame pasaulyje suverenitetas yra daugiau fantazija, nei realybė. Taigi, populistai pažada tai, ko jie niekada negalės duoti.

Kaip galima atsakyti į populistų iššūkį?

Akivaizdu, kad nejaukumo XXI amžiaus pasaulyje jausmą kuriančios priežastys greitai neišnyks. Todėl derėtų išmokti gyventi lydimiems šio jausmo. Tai, tikriausiai, įmanoma.

Tuo tarpu tiems, kurie abejoja, ar verta išsaugoti liberalios globalaus pasaulio tvarkos modelį, kuris buvo įsteigtas po Antrojo Pasaulinio karo, derėtų patiems sau užduoti tokį klausimą: “Ar mes turime šansų sukurti geresnę pasaulio tvarkos alternatyvą?” Akivaizdu, kad tokia galimybė labai abejotina, todėl derėtų saugoti tai, ką turime.

Tiesa, Europai reikia susimąstyti, kaip vėl tapti patraukliu – cool – projektu, kokiu ji anksčiau buvo. Taip pat europiečiai privalo surasti partnerių, kurie mąsto panašiai  ir išpažįsta tokias pat vertybes kaip mes.

Prof. Thomas Hylland Eriksen, University of Oslo

Renginio moderatorius Aurimas Švedas

Mes gyvename pasaulyje, kuriame daug dalykų kinta itin greitai. Šią po Antrojo pasaulinio karo  išryškėjusią tendenciją futurologas Alvin Toffler savo knygoje “Ateities šokas” (Future Shock, 1970) yra pavadinęs “greitai dingstančia situacija”. Norvegų antropologas Thomas Hylland Eriksen, tyrinėdamas šiuolaikybę, pasiūlė kitą metaforą, labai tiksliai apibūdinančią mūsų būklę bei savijautą – “perkaitęs pasaulis”, pabrėždamas ne tik kiekybines jo charakteristikas (“visko yra labai daug”), bet ir atkreipdamas dėmesį į kokybinius šio pasaulio bruožus (kurie esmingai skiriasi nuo, tarkim XIX ar XX amžiaus Vakarų visuomenių kurtos socialinės, ekonominės, kultūrinės realybės) bei jo nevienareikšmį poveikį mums – individualių ir kolektyvinių tapatybių destabilizavimą.

Bandydamas nusakyti XXI amžiaus žmogaus savivoką ir elgseną norvegų antropologas Thomas Hylland Eriksen yra pavartojęs dar vieną puikią, kaip mat prigijusią metaforą – “lego kubelių žmogus”. Viena pagrindinių “lego kubelių žmogaus” sąvybių – nepastovumas ir niekada nesibaigiačios savęs paieškos, vis iš naujo kuriant asmenybinę tapatybę iš įvairių sudedamųjų dalių – filosofinių idėjų, religinių postulatų, pop kultūros pasaulio simbolių, etc.

Kokią Europą XXI nori kurti perkaitusiame pasaulyje gyvenantys “lego kubelių žmonės”? Ar šiems globalaus ir nuolat skubančio bei kintančio pasaulio vaikams svarbi istorija ir atmintis, Europos kultūros paveldas, tradicijos bei jų išsaugojimas? O gal šiems perkaitusio pasaulio gyventojams pastarosios kategorijos yra nieko nereiškiantys žodžiai, todėl mus iš tiesų vienija tik, kaip sako viena reklama, “alus ir pergalės”?

Prof. Thomas Hylland Eriksen dirba Oslo universitete.  Pagrindinės jo tyrimų temos yra identitetas, nacionalizmas, kosmopolitizmas, globalizacija, migracija, žmogaus teisės. 2001 – 2011 metais Thomas Hylland Eriksen parašė keturias knygas apie modernybės pasaulį ir žmogaus vietą šiame pasaulyje. Viena iš šių knygų – “Akimirkos tironija” – yra išleista lietuvių kalba (Tyto Alba, 2004). Dar viena tyrimų sfera, į kurią gilindamasis Thomas Hylland Eriksen nuolat publikuoja knygas norvegų ir anglų kalba, yra globalizacijos procesas bei jo pasekmės.

2011 Thomas Hylland Eriksen už itin aukštus akademinius pasiekimus buvo įvertintas Europos mokslų tarybos skirtu grantu ir 2012 – 2017 metais vykdė tyrimą “Perkaitimas: Trys globalizacijos krizės”, kurio metu buvo analizuojami globalizacijos sukelti negatyvūs procesai ekonomikos / finansų, aplinkos / klimato ir identiteto /kultūros sferose. Visoje Skandinavijoje Thomas Hylland yra žinomas kaip viešasis intelektualas, kuris dėmesingai seka tiek savo šalies, tiek Europos, tiek ir pasaulio aktualijas bei aktyviai jas komentuoja savo tekstuose.

2018 m. lapkričio 8 dieną Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje įvyko susitikimas ir diskusija su Oslo universiteto antropologijos profesoriumi Thomas Hylland Eriksen “Gyventi perkaitusiame pasaulyje”.  Šios programos “Permąstant Europą” renginys buvo suorganizuotas kartu su Šiaurės ministrų tarybos biuru Lietuvoje.

2011 T. H.Eriksen už itin aukštus akademinius pasiekimus buvo įvertintas Europos mokslų tarybos skirtu grantu ir 2012 – 2017 metais vykdė tyrimą “Perkaitimas: Trys globalizacijos krizės”, kurio metu buvo analizuojami globalizacijos sukelti negatyvūs procesai ekonomikos – finansų, aplinkos – klimato ir identiteto – kultūros sferose. Šie ir kiti “perkaitusio pasaulio” aspektai buvo aptarti viešo renginio metu.

Skaitytojų dėmesiui pateikiama profesoriaus paskaitos metu nuskambėjusių idėjų apžvalga.

Diagnozė. Perkaitęs pasaulis.

Pasaulis visą laiką kinta. Tai – istorijos taisyklė. Tiesa, nuo XIX amžiaus pastaroji sparta tapo itin ryški. Dar daugiau, pokyčių vykstančių pasaulyje greitis nuolat didėja, nes greičio pedalas spaudžiamas vis intensyviau.  Tikras sprinto bėgimas prasidėjo maždaug 1991-aisiais. Tai riba, žymėjusi Šaltojo karo pabaigą, Vakarų civilizacijos pergalę konfrontacijoje su Sovietų Sąjunga ir neo-liberalistinės ekonomikos modelio paplitimą, kompiuterių bei (kiek vėliau interneto eros pradžią), o taip pat – naują globalizacijos ekspansijos etapą. Taigi, 1991-ieji yra savotiškas riboženklis, kuomet apie šiuolaikinį pasaulį mes pradėjome kalbėti vartodami tokius apibūdinimus kaip “pernelyg skubantis”, “per daug intensyvus”, “perdėm sausakimšas”, “pernelyg pripildytas įvairių dalykų ir veiklų”. Su kiekviena diena mūsų gyvenimas pasipildo vis naujais perkaitimo ženklais ir, deja, niekas šio proceso negali valdyti arba pakeisti, nes XXI amžiaus pasaulį verčiančiame vis sparčiau judėti variklyje, deja, nėra įmontuotas termostatas.

Tikras sprinto bėgimas prasidėjo maždaug 1991-aisiais.

Todėl neturėtų stebinti, kad kai kurie žmonės, gyvenantys perkaitusiame pasaulyje, pavargo nuo permainų kaitos ir ima kartoti: “Užteks! Mes norime, kad visa tai tiesiog baigtųsi!” Taip sako Venecijos ir Barselonos gyventojai, matantys savo miestus tiesiog apgultus turistų. Šiuos žodžius kartoja šalia vandenynų gyvenantys žmonės, kurie supranta, jog greito metu vandenyje plastiko bus daugiau negu žuvų.

Akivaizdi ir dar viena perkaitusio pasaulio problema – gyvenantys tokiame pasaulyje žmonės ne tik junta  “visko tiesiog per daug”, bet ir ima suprasti – nuo jų beveik niekas nebepriklauso. Kaip taisyklė, perkaitusiame pasaulyje gyvenančių žmonių likimus lemiantys sprendimai yra priimami kažkur toli (Briuselyje, Vašingtone…), neįsiklausant į žmonių, kurių gyvenimus pakeis minėti sprendimai, balsus ir nuomonę.

Tiesa, egzistuoja ir kitas permainų aspektas.

Skirtingos pasaulio vietos ir jose gyvenančios visuomenės arba tam tikros, konkrečiai visuomenei priklausančios, grupės nesivysto tuo pačiu greičiu. Todėl šalia greitkelių egzistuoja ir lėtojo laiko zonos, savotiški kaimo keliai ar vieškeliai. Tad kai kuriose pasaulio vietose problema yra ne permainų greitis, o permainų nebuvimas. Įtampos, kylančios tarp skirtingų pasaulio vietų priklausančių ne toms pačioms laiko zonoms, tampa konfliktų šaltiniu.

 Šalia greitkelių egzistuoja ir lėtojo laiko zonos, savotiški kaimo keliai ar vieškeliai

Šiame naujajame pasaulyje, užgimusiame po 1991-ųjų metų, deja, išliko ir senųjų įtampų bei konfliktų židiniai (nebūtinai susiję su skirtinguose laiko tėkmės lygmenyse egzistuojančiomis visuomenėmis). Pavyzdžiui, genocidas Ruandoje ir karas Balkanuose atskleidė, jog aukščiau paminėtos permainos automatiškai neišsprendė daugelio senų problemų, dar daugiau – “kaisdamas” pasaulis senuosius konfliktus suintensyvino.

Ką daryti mažoms visuomenėms, gyvenančioms perkaitusiame pasaulyje?

Kaip globalūs dalykai paliečia lokalinius reiškinius? Kaip įmanoma būti globaliu ir lokaliu tuo pat metu?

Mažų visuomenių atstovai intensyviai patiria teigiamus ir destruktyvius gyvenimo perkaitusiame pasaulyje aspektus. Tokios nedidelės šalys kaip Norvegija arba Lietuva, siekdamos išlaikyti ir plėtoti savo kalbą bei kultūrą privalo šioms sferoms teikti paramą, nes rinkos ekonomikos mechanizmais šiuo atveju pasikliauti nederėtų. Pavyzdžiui, labai svarbia veiklos sfera yra literatūros vertimai į nacionalines kalbas. Mažos visuomenės privalo iš pasaulio perimti tai, kas yra geriausio meno ir akademijos pasauliuose, versdamos ir publikuodamos knygas norvegų ir lietuvių kalbomis. Paramos taip pat reikia teatro ir muzikos pasauliams. Jeigu šiems – kūrybiško perėmimo ir savo kūrybos sklaidos – procesams nebus skiriama parama, mes įsitrauksime į transnacionalinę populiariąją kultūrą nebepuoselėdami savosios įvairovės. Tai nuskurdins ne tik mažas visuomenes, gyvenančias globaliame pasaulyje, bet ir šį pasaulį, kuris neteks dalies savo spalvų.

Mažų visuomenių atstovai intensyviai patiria teigiamus ir destruktyvius gyvenimo perkaitusiame pasaulyje aspektus

Žinoma, svarbu ne tik kultūra, bet ir ekonomika. Mažos visuomenės globalioje ekonomikoje, kaip taisyklė, bando surasti savo nišas, kurios dar nėra užimtos kitų ir pardavinėti tai, ko vis dar nesiūlo kiti rinkos dalyviai. Kartais tokia preke tampa potyriai. “Atvykite pas mus ir patirkite unikalius išgyvenimus!” – tokią išskirtinę “prekę” siūlo Seišelių salų gyventojai turistams. Tą patį veiksmą bando atlikti ir kiti. Nekyla abejonių, kad Lietuvoje taip pat galima išgyventi unikalių, niekur kitur nepasitaikančių, patirčių. Jų negalima multiplikuoti, nukopijuoti, perkelti į kitą erdvę. Akivaizdu, jog tos unikalios patirtys svarbios ne tik kaip turizmo variklis arba produktas, bet ir kaip lietuvių (ar kitos tautos) tapatybės integrali dalis. Todėl mes jas turime saugoti gyvendami globaliame pasaulyje balansuodami tarp buvimo įsišaknijus tam tikroje vietoje ir buvimo mobiliais.

Trečia pamoka, kurią reikia įsisavinti norintiems išgyventi perkaitusiame pasaulyje – susiraskite draugų ir sąjungininkų, o taip pat inicijuokite bendradarbiavimu su kitais paremtus procesus. Dirbti kartu, o ne konkuruoti – kartais šita strategija globaliame pasaulyje duoda vaisių.

Dirbti kartu, o ne konkuruoti – kartais šita strategija globaliame pasaulyje duoda vaisių

Kaip susigyventi su netikrumo jausmu ir baime?

Perkaitusiame pasaulyje yra daugybė konfliktų, kuriuos inspiruoja universalių globalių modernių jėgų veikla ir autonomijos troškimas konkrečių vietų bendruomenėse. Globalizacija savyje slepia daug įtampų, kurias sukelia sparti ekonominė raida ir šios raidos nulemti destruktyvus procesai mūsų ekosistemoje.  Ką tik paminėti procesai ir daugelis kitų reiškinių atskleidžia, kad globalinė sistema yra nestabili ir prieštaringa. Šios situacijos suvokimas provokuoja netikrumo ir baimės jausmus.

Globalizacija savyje slepia daug įtampų, kurias sukelia sparti ekonominė raida ir šios raidos nulemti destruktyvus procesai mūsų ekosistemoje

Šiandien mes nebetikime progresu, kuris buvo nekvestionuojama mūsų gyvenimo dominantė prieš trisdešimt metų Vakarų ir Rytų pasauliuose kuriant “naują pasaulį”, “naują tvarką”, “naują žmogų”, “naują gyvenimą”. Progresas buvo pakeitęs religiją, tačiau dabar situaciją kita. Koks ateities paveikslas iškyla prieš mūsų akis šiandien?

Žmonės bijo ateities, todėl balsuoja ne “už”, bet “prieš”. Tuo tarpu politikai Europoje ir kitose šalyse stengiasi mus parduoti ne gero gyvenimo viziją arba su tokia vizija susijusią viltį, o ateities baimę, o kartu su ja – “sugrįžimo atgal” temą arba nostalgijos jausmą.

Optimizmo persmelktuose pokario metuose politikai, kaip taisyklė, galėjo operuoti tokia schema: “Dabar mes esame taške A, tačiau po 20 metų būsime taške Z, žinoma, jeigu balsuosite už mane ir manąją partiją! Bus labai sunku, mums reikės mobilizuoti visas pajėgas, tačiau užsibrėžtus tikslus mes pasieksime!” Dabar, kaip taisyklė, iš politikų mes girdime visai kitus žodžius: “Jūs privalote už mus balsuoti, nes kitu atveju reikalai pakryps labai prasta kryptimi…”

JAV prezidentas Barackas Obama išsiskyrė iš šios politikų grupės, nes kalbėjo apie viltį. B.Obama kartojo: “Taip, mes galime!” Tačiau šis politikas taip ir nepasakė, ką gi jis ir jo rinkėjai iš tiesų gali nuveikti.

Įveikti baimę mes galime galvodami apie naują pozityvią viziją savo bendruomenei ir visuomenei, valstybei, Europai ir žmonijai. Mes šiuo metu susiduriame su tiek daug iššūkių, kuriuos įveikti be vizijos bus labai sunku. Ekologija, imigracija, nelygybė, neapykantos sklaida – tai viso labo keli, bet labai rimti iššūkiai, susiję su daugybe mūsų šiandieninio gyvenimo prieštarų. Akivaizdu, jog mums teks susitarti dėl to, kaip ir ką artimiausiu metu turime daryti, nes kitu atveju pasaulis ir toliau kais, o politikai ir toliau prekiaus baime.

Atviros Lietuvos fondas maloniai kviečia Jus lapkričio 22 d. 18.00 val. į viešą diskusiją „Ar istorija vis dar įmanoma po europocentrizmo ir antropocentrizmo?“ Dalyvaus prof. Ewa Domanska (Uniwersytet im. Adama Mickiewicza / Stanford University), kultūros istorikas prof. dr. Alfredas Bumblauskas (VU). Pokalbį moderuos istorikas doc. dr. Aurimas Švedas.

Ilgą laiką praeities tyrinėtojai pasakojo labai nuspėjamas istorijas apie šio pasaulio galingųjų (visų pirma – Europos karalių, karvedžių, politikų) gyvenimus, didžius jų darbus bei šių darbų prasmę europiečiams. Esminiai pokyčiai, nulėmę pačių praeities tyrinėtojų ir Vakarų civilizacijos žmogaus požiūrio į tai, ko reikia ieškoti praeityje ir kam šios paieškos yra reikalingos, įvyko XX amžiaus II pusėje. Tiesą sakant, pastaroji kaita tebevyksta iki šiol, o jos išdavoje istorija tapo kaip niekada įvairi: vieni praeities tyrinėtojai pasakoja Šaltojo karo istoriją žvelgdami į ją iš Berlyne Postdamo aikštėje gyvenusių triušių perspektyvos; kiti domisi kaip evoliucionavo gyvybė nuo didžiojo sprogimo iki Homo Sapiens atsiradimo ir rašo ateities istorijos puslapius, svajodami apie netrūkus ateisiančią Homo Deus epochą. Akivaizdu, kad ką tik išvardintos novatoriškos istorijos rašymo tendencijos mažai ką bendro turi su Vidurio Rytų visuomenėms įprasta mąstymo apie istoriją tradicija.

Todėl prasminga pasvarstyti keletą klausimų:
1) Kaip novatoriškos istorijos tyrimo formos (nusigręžiančios nuo žmogaus) gali padėti mus kurti ir palaikyti prasmingo buvimo laike jausmą?
2) Kiek istorija XXI amžiuje vis dar gali atlikti europiečių tapatybės kūrimo ir palaikymo funkciją (jeigu užsiimti Europos istorija tapo intelektualine prasme “nebemadinga”)?
3) Ar įmanoma savo vietą šiame naujų intelektualinių madų istorijoje ir humanitarikoje šou surasti lietuvių arba lenkų mokslininkams, įpratusiems visų pirma mąstyti ir kalbėti apie savo tautą ir valstybę?
4) Kokias galimybes turi Europos istorija, atmintis, kultūra ir tapatybė iš “nebemadingų temų” kategorijos vėl susigrąžinti pirmaeilės svarbos temos statusą?

Prof. dr. Ewa Domanska – Adomo Mickevičiaus vardo universtiteto Poznanėje ir Stanfordo universiteto mokslininkė, viena iš šiuo metu įdomiausiai ir konceptualiausiai mąstančių Lenkijos, Vidurio Europos ir Vakarų akademinio pasaulio mokslininkių, Tarptautinės istorijos ir istoriografijos teorijos komisijos prezidentė. E. Domanska yra keturių didžiulio akademinės bendruomenės ir visuomenės susidomėjimo susilaukusių monografijų autorė. Paskutinė jos knyga “Nekros. Įvadas į mirusio kūno ontologiją” (Nekros. Wprowadzenie do ontologii martwego ciała, 2017) vos tik pasirodžiusi Lenkijoje iš karto tapo intelektualiniu bestseleriu.
Prof. dr. Alfredas Bumblauskas – kultūros istorikas, dirbantis Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, Lietuvos Nacionalinės premijos laureatas (1998), vienas originaliausiai mąstančių šiandienos lietuvių istorikų, nuolat keliančių ir svarstančių istorijos aktualumo dabarties visuomenei klausimą.
Diskusija vyks Atviros Lietuvos fondo namuose, konferencijų salėje (IV a.) Didžioji g. 5, Vilniuje su vertimu iš/ į lietuvių/ lenkų kalbas.

2018 m. lapkričio 22 dieną Atviros Lietuvos Fondo namuose (Didžioji g. 5, Vilnius) įvyko vieša profesorės Ewa Domańska (Poznanės Adam Mickiewicz ir Stanford universitetai) ir profesoriaus Alfredo Bumblausko (Vilniaus universitetas) diskusija tema “Ar istorija vis dar įmanoma po europocentrizmo ir antropocentrizmo?” Ši diskusija yra ALF iniciatyvų ciklo “Permąstant Europą” renginys.

Skaitytojų dėmesiui pateikiama prieš diskusiją profesorės Ewa Domańska išsakytų įvadinių tezių santrauka.

Postmodernizmo iššūkis istorikų bendruomenei buvo rimtu išbandymu.  Tačiau naratyvizmas, struktūralizmas ir kitos postmoderno epochoje suklestėjusios mokyklos nesugebėjo  sugriauti istorijos. Galima pasakyti ir dar daugiau – aukščiau paminėtų mokyklų iššūkiai atrodo ne tokie jau rimti lyginant juos su XXI-jame amžiuje susiklosčiusiomis tendencijomis humanitarikoje ir šias tendencijas bent iš dalies lemiančiais visuomenės poreikiais.  Jeigu postmoderno mąstytojai visų pirma kalbėjo apie tarp istorijos ir literatūros egzistuojančius panašumus, tuo pat metu keldami klausimą, kiek mūsų pasakojimai apie praeitį yra patikimi, tai šiandien formuluojamos įžvalgos, kuriose jau slypi abejonės pačiu istorijos fundamentu.

Šiuo atveju tenka kalbėti apie paradigmos pokytį istorijoje ir humanistikoje, prasidėjusį XX-to ir XXI-ojo amžių sandūroje. Šios kaitos metu atsirado naujos tyrimų kryptys, o taip pat ir nauja ontologija, keitusi humanistikoje susiklosčiusį požiūrį į praeitį bei jos raišką dabartyje.

Viena iš tokių pamatinių idėjų, kuria suabejojama XXI-jame amžiuje, yra antropocentrizmas, kalbantis apie išskirtinę žmogaus vietą istorijos visatoje.

Vis daugiau domimasi daiktų, gyvūnų, augalų istorija, tarprūšiniais santykiais, aplinkos raida, visuomeninių iniciatyvų, kylančių iš apačios, geneze bei sklaida. Naujomis, dinamiškai besivystančiomis kryptimis šiuo atveju reikėtų įvardinti įvairias disciplinas, kurių pavadinimai prasideda priešdėliu “bio-“, “eko-“, “fito-“, “geo-“, “neuro-“, “nekro-“, “techno-“, “zoo-“.  Šie priedėliai signalizuoja prasidėjusią aktyvią humanitarinių ir gamtos mokslų sąveiką. Pastarosios sąveikos metu gimsta postantropocentrinė humanitarikos kryptis.

Kitas labai svarbus klausimas, kylantis ir sprendžiamas paradigmų kaitos metu, yra episteminio autoriteto sampratos kaita, o taip pat – naujo žmogaus ir žinijos santykio paieškos. Pastarajame procese keičiasi mūsų supratimą, kas yra mokslas.

Iki šiol Vakaruose mokslas buvo suvokiamas kaip užsiėmimas ir žinių sistema, prieinama visų pirma privilegijuotiems. Šalia pastangų kurti naujus mokslo produkcijos centrus (konkuruojančius su senaisiais mokslo “fabrikais”) paminėtinas ir šiuo metu vykstantis mokslo indigenizavimo procesas, kurio metu siūlomos naujos mokslinės (įvairių tautų bei kultūrų atstovų propaguojamos) veiklos sampratos, tuo pačiu pabrėžiant praktinį šios veiklos aspektą (daugiau apie šiuos procesus galima sužinoti pasklaidžius knygą “Indigenizing the Academy: Transforming Sholarship and Empowering Communities”, ed. by Devon A.Mihesuah, University of Nebraska Press, 2004).

Dar vienas aspektas, į kurį reikėtų atkreipti dėmesį, kalbant apie istorijos ir humanitarikos transformacijas XXI amžiuje, yra žinių geopolitikos reiškinys, kurį ėmėsi tyrinėti argentiniečių istorikas Walter Mignolo, parašęs knygą “The Darker Side of Western Modernity” (Duke University Press, 2011). Pastarojo mokslininko tyrimo ir kritikos objektu yra europocentristinė žinių kūrimo paradigma. Walter Mignolo tyrimas atskleidė, jog mokslo, vartojamo visame pasaulyje, centrai yra susitelkę keliose Vakarų Europos šalyse ir JAV. Kiti pasaulio regionai, tame tarpe, ir Vidurio Rytų Europa, šiuose procesuose (su nežymiomis išlygomis, nekeičiančiomis bendrųjų tendencijų) tiesiog neegzistuoja.

Walter Mignolo atkreipė dėmesį į tai, jog žinių geopolitika, Vakarų epistemiologijos istorija ir kapitalizmo raidos bei sklaidos procesai yra glaudžiai tarpusavyje susiję. Pastaroji sinergija nulėmė situaciją, kurioje esame atsidūręs šiandien: žinios XXI-jame amžiuje nėra kuriamos lietuvių, lenkų, rusų, arabų arba kinų kalbomis. Lingua franca vaidmenį atlieka anglų kalba, kuriai negali prilygti jokia kita, tame tarpe ir vokiečių bei prancūzų, kalba.

Tyrinėjantys žinių geopolitikos reiškinį mokslininkai sako, jog visuomeninio teisingumo nebus be teisingumo žinijos sferoje.

Šiame kontekste labai svarbų vaidmenį įgyja bandymai atkreipti pasaulio visuomenės dėmesį į žinių kūrimo centrus, kurie atlieka svarbų darbą įvairiose pažinimo srityse, egzistuodami už Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos akademinio pasaulio ribų.

Kaip istorijos mokslas turi keistis aukščiau aptartų procesų akivaizdoje? Ar praeities tyrimai vis dar yra privilegijuotųjų “kastos” užsiėmimas? Kokiu būdu moksliniai tyrimai koreliuoja su taikomosios ir viešosios istorijos praktikomis? Kiek mokslinių tyrimų rezultatai padeda šiandieniam žmogui atsakyti į išgyvenimo XXI amžiuje klausimus?

Istorija, kaip taisyklė, kalba apie konfliktus ir labai mažai prisideda prie galimybių taikai kūrimo. Imant domėn pastarąjį aspektą, reikia pripažinti, kad istorija dažnai nepadeda šiandienos žmogui spręsti sudėtingų išgyvenimo klausimų. Čia galima prisiminti įsigalėjusią nuomonę, esą istorija mus išmoko tik to, kad žmogus iš savo istorinių patirčių, kaip taisyklė, nieko neišmoksta. Taigi, istorija, kartu su kitais humanitariniais mokslais, XXI amžiuje egzistuoja ne tik postantropocentrinės, bet ir posteuropocentrinės mąstymo paradigmos gimimo akivaizdoje.  Šios paradigmos gimimas kelia istorikams bei kitų humanitarinių disciplinų atstovams įvairius iššūkius, bet tuo pačiu metu atveria mums, ypač Vidurio Rytų Europos akademinio pasaulio atstovams, ir naujas galimybes. Tereikia išdrįsti šiomis galimybėmis pasinaudoti.

Post scriptum:

Prof. dr. Ewa Domanska – Adomo Mickevičiaus vardo universiteto Poznanėje ir Stanford universiteto mokslininkė, viena iš šiuo metu įdomiausiai ir konceptualiausiai mąstančių Lenkijos, Vidurio Europos ir Vakarų akademinio pasaulio mokslininkių, Tarptautinės istorijos ir istoriografijos teorijos komisijos prezidentė. E. Domańska yra keturių didžiulio akademinės bendruomenės ir visuomenės susidomėjimo susilaukusių monografijų autorė.

Savo straipsniuose ir knygose, apmąstančiuose istorijos mokslo ir kitų humanitarinių disciplinų situaciją bei transformacijas XXI amžiuje, prof. Ewa Domańska nuolat kalba apie integruotą, holistinį pažinimą, kuris apjungia humanitariką, gyvybės mokslus, o taip pat įvairių tautų tenykščius pasaulinio pažinimo būdus. Toks holistinis pažinimo būdas, galbūt, iš tiesų galės padėti spręsti žmoniją užgulusias šiuolaikinio pasaulio problemas.

Ewa Domańska, tyrinėdama šiuolaikinio mokslo transformacijas ir jo (ne)gebėjimą reaguoti į šiandienos žmogaus poreikius konstatuoja ir dar vieną labai svarbų dalyką – mums reikia humanitarikos, kuri gali kalbėti apie viltį, atleidimą, socialinį teisingumą, kaimynystę, atjautą, draugystę, realistines ir atsakingas utopijas.

Pastarosios temos – itin retai Lietuvos humanitarikoje ir istorikų bendruomenėje, visuomenėje bei žiniasklaidoje aptarinėjami dalykai.

The post Diskusijų ciklas „Permąstant Europą” appeared first on ALF.

]]> NLIF apdovanojimai (Atviros visuomenės pilietis) https://olf.lt/nlif-apdovanojimai-atviros-visuomenes-pilietis/ Wed, 20 Oct 2021 09:13:03 +0000 http://new.olf.lt/?p=6862 Birželio 4 d. Valdovų rūmuose iškilmingai išdalyti septintieji Nacionaliniai lygybės ir įvairovės apdovanojimai. Žmogaus teisių „Oskarais“ vadinami apdovanojimai įteikti labiausiai 2019 metais šioje srityje pasižymėjusiems asmenims bei organizacijoms. Laureatams atiteko menininkės Ievos Paltanavičiūtės sukurtos statulėlės bei „Swedbank“ įsteigti piniginiai prizai. Lygių galimybių kontrolierė Agneta Skardžiuvienė įsitikinusi, kad šie apdovanojimai ne [...]

The post NLIF apdovanojimai (Atviros visuomenės pilietis) appeared first on ALF.

]]>

Birželio 4 d. Valdovų rūmuose iškilmingai išdalyti septintieji Nacionaliniai lygybės ir įvairovės apdovanojimai. Žmogaus teisių „Oskarais“ vadinami apdovanojimai įteikti labiausiai 2019 metais šioje srityje pasižymėjusiems asmenims bei organizacijoms.

Laureatams atiteko menininkės Ievos Paltanavičiūtės sukurtos statulėlės bei „Swedbank“ įsteigti piniginiai prizai.

Lygių galimybių kontrolierė Agneta Skardžiuvienė įsitikinusi, kad šie apdovanojimai ne tik pagerbia laureatus, bet ir stiprina žmogaus teisių bendruomenę. „Nediskriminavimo srityje tenka įveikti nemažai iššūkių, nes lygiateisiškumas ir pagarba įvairovei dar nėra savaime suprantami. Tačiau tikiu, kad laureatų darbai ir yra tie žingsniai teisingesnės visuomenės link“, – sako ji.

Atviros Lietuvos vadovė Sandra Adomavičiūtė, argumentuodama Atviros visuomenės piliečio  nominacijos svarbą, pabrėžia kodėl ALF jau kelerius metus iš eilės prisideda prie apdovanojimų rėmimo: “Mums svarbu gyventi įvairioje Lietuvoje, nes įvairovės įteisinimas pačia gryniausia prasme yra žmonių vienybė, sienų nebuvimas. Tokia yra ir pamatinė Europos vertybė ir mūsų organizacijos konstanta. Kiti mūsų raktažodžiai – demokratija, dialogas, dėmesys žmogaus teisėms, įgalintos pažeidžiamos visuomenės grupės. Brėžiame vektorius, kaip mes, pilietinės visuomenės atstovai, galime ir turime bendradarbiauti tarpusavyje, su valstybiniu ir verslo sektoriais bei kitų šalių pilietinėmis visuomenėmis. Būdami dalimi šių apdovanojimų norime tapti dar atviresniais ir geriau suprasti mūsų pačių vietą ir užduotį bręstančioje pilietinėje visuomenėje”.

ATVIROS VISUOMENĖS PILIEČIO APDOVANOJIMAS įteiktas Klaipėdos „Marių“ bendruomenės pirmininkei Ligitai Girskienei. Ji apdovanota už proveržį kovoje su aplinkos tarša. L. Girskienė bei kiti kartu su ja veikę aktyvistai atkreipė visuomenės dėmesį į skandalingą „Grigeo Klaipėda“ veiklą.

METŲ PROVERŽIO APDOVANOJIMAS įteiktas iniciatyvai „Niekieno vaikai“. Iniciatyvos autoriai įvertinti už parodytą rūpestį ir teikiamą pagalbą vienišiems vaikams. Iniciatyvos organizatoriai rūpinasi vienišais vaikais ligoninėse ir padedant savanoriams jiems teikia emocinę paramą.

LYČIŲ LYGYBĖS APDOVANOJIMAS atiteko Donatui Paulauskui. Autorius pagerbtas už knygą „Kam reikalingi verkiantys vyrai“. Ji paskatino diskusijas apie vyrų emocinį pasaulį ir parodė, kad lyčių stereotipai yra ir vyrų tema.

TAUTŲ DIALOGO APDOVANOJIMĄ gavo multikultūrinis jaunimo centras „Padėk pritapti“. Organizacija apdovanota už komiksą „Nupiešk man kelią. Iliustruota romų istorija“. Jame pasakojama Lietuvos romų istorija, skatinama tolerancija skirtingoms kultūroms ir papročiams.

VAIVORYKŠTĖS APDOVANOJIMAS įteiktas Elenai Reimerytei ir projektui „Spalvos“. Projektas įvertintas už dokumentiką, drąsiai kalbančią apie LGBT* temas ir priverčiančią suabejoti heteronormatyviu pasauliu.

APDOVANOJIMAS „GERIAUSIAS AMŽIUS – MANO AMŽIUS“ įteiktas muzikiniam TV projektui „Lietuvos balsas. Senjorai“. Projektas apdovanotas už televizinių stereotipų apie vyresnio amžiaus žmones laužymą. 2019 metais buvo sukurtas pirmasis šios laidos sezonas, į kurį registruotis kviesti dalyviai nuo 60 metų.

ĮVEIKTOS KLIŪTIES APDOVANOJIMAS įteiktas Klaipėdos rajono Dovilų pagrindinei mokyklai. Įstaiga įvertinta už neišsenkamą energiją ir nuolatinių kliūčių įveikimą įtraukiant vaikus su negalia į bendrąjį ugdymą.

RELIGIJŲ IR ĮSITIKINIMŲ ĮVAIROVĖS APDOVANOJIMAS atiteko senovės baltų religinei bendrijai „Romuva“. Bendrija įvertinta už ryžtą ginti savo religinės bendrijos teises ir siekti valstybės pripažinimo. „Romuva“ kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą taip atkreipdama dėmesį, kad, nors atitinka visus Lietuvos įstatymuose numatytus reikalavimus, Seimas šiai religinei bendrijai nesuteikė valstybės pripažinimo.

Nacionalinių lygybės ir įvairovės apdovanojimų, kuriuos organizuoja Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba kartu su Nacionaliniu lygybės ir įvairovės forumu, laureatai išrenkami sudėjus visuomenės bei ekspertų komisijos balsus.

Šiemet apdovanojimus remia AB „Swedbank“, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Atviros Lietuvos fondas, Britų taryba, Europos socialinis fondas, Norvegijos ambasada Lietuvoje, UAB „Rimi Lietuva“, AB „Telia Lietuva“. Organizaciniai partneriai – AB „Lietuvos geležinkeliai“.

Foto: Klaipėdos „Marių“ bendruomenės pirmininkė Ligita Girskienė
Martynas Ambrazas

Gegužės 21 d. prasideda internetinis balsavimas, kurio metu visuomenė spręs, kas labiausiai nusipelnė Nacionalinių lygybės ir įvairovės apdovanojimų. Septintaisiais, žmogaus teisių „Oskarais“ tituluojamais apdovanojimais vasarą bus pagerbti labiausiai 2019 metais lygybę ir įvairovę skatinę žmonės.

Lygių galimybių kontrolierė Agneta Skardžiuvienė džiaugiasi, kad net paskelbus karantiną, pavyko užtikrinti, jog tradicija tapęs renginys įvyks. „Nors šiemet šventė bus kitokia, jos esmė nesikeičia. Tiesioginio eterio metu visa Lietuva pamatys, kas šviesiais savo darbais stiprino mūsų visuomenės bendruomeniškumą, pilietiškumą, ne tik kėlė nepatogius klausimus, bet ir siūlė galimus atsakymus“, – sako ji.

Nacionaliniai lygybės ir įvairovės apdovanojimai bus įteikti aštuoniose kategorijose, t. y. lyčių lygybės, įveiktos kliūties, LGBT* lygiateisiškumo, atviros visuomenės, amžiaus, tautų dialogo, religijų ir įsitikinimų įvairovės, metų proveržio srityse.

Nacionalinio lygybės ir įvairovės forumo atstovės Dovilės Juodkaitės teigimu, žmogaus teisės kartais priimamos kaip savaime suprantamas dalykas, todėl pamirštama, kad ne visiems jos garantuojamos vienodai. „Būtent žmogaus teisių gynimo iniciatyvos dirba tą nematomą kasdienį darbą, kad visi žmonės galėtų pasijausti lygiais. Jos neretai kompensuoja ar pataiso valstybės, visuomenės, teisinės sistemos spragas siekiant lygybės, pagalbos ir orumo užtikrinimo kiekvienam. Todėl tokių iniciatyvų įvertinimas yra itin reikšmingas. Jis skatina ir motyvuoja labiau gerbti žmones bei jų teises, labiau pasitikėti ir didžiuotis mažais darbais“, – balsuoti už projektus ir iniciatyvas ragina ji.

2019 m. apdovanojimų laureatais pretenduoja tapti:

LYČIŲ LYGYBĖS APDOVANOJIMAS

  • Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklio „Panika“ komanda. Už režisierės Kamilės Gudmonaitės spektaklį, raginantį permąstyti stereotipinius vyriškumo scenarijus visuomenėje.
  • Moterų lyderystės projektas „Go Forward!“. Už moterų lyderystės, sėkmingos karjeros, kovos prieš lyčių stereotipus skatinimą.
  • Donatas Paulauskas. Už knygą „Kam reikalingi verkiantys vyrai“. Ji paskatino diskusijas apie vyrų emocinį pasaulį ir parodė, kad lyčių stereotipai yra ir vyrų tema.

TAUTŲ DIALOGO APDOVANOJIMAS

  • Multikultūrinis jaunimo centras „Padėk pritapti“. Už komiksą „Nupiešk man kelią. Iliustruota romų istorija“. Jame pasakojama Lietuvos romų istorija, skatinama tolerancija skirtingoms kultūroms ir papročiams.
  • Tinklalaidės „NYLA Ru“ autorė Ina Šilina. Už stereotipus laužantį, profesionalų ir kokybišką žiniasklaidos turinį rusų kalba Lietuvoje. Tinklalaidę kuria I. Šilina ir šiuolaikinių medijų agentūra „Nanook“.
  • Dovydas, Anna ir Grigorijus Zundelovičiai. Už įamžintą tautinės įvairovės atmintį, sukuriant Sinagogų aikštės memorialą Jurbarke.

VAIVORYKŠTĖS APDOVANOJIMAS

  • Elena Reimerytė ir projektas „Spalvos“. Už dokumentiką, drąsiai kalbančią apie LGBT* temas ir priverčiančią suabejoti heteronormatyviu pasauliu.
  • Pijus Beizaras ir Mangirdas Levickas. Už ryžtą siekti LGBT* bendruomenės lygiateisiškumo laimint bylą prieš Lietuvą Europos Žmogaus Teisių Teisme.
  • Žurnalistų komandos „Nanook“ tinklalaidė „Nyla“. Už laidų seriją apie LGBT* bendruomenę, jos problemas ir kultūrą Lietuvoje.

APDOVANOJIMAS „GERIAUSIAS AMŽIUS – MANO AMŽIUS“

  • Klaipėdos rajono senjorai, dalyvaujantys programoje „Aš judu!“. Už aktyvumą ugdantis sveikos gyvensenos įpročius. Programos dalyviai lanko fizinio aktyvumo užsiėmimus, taip pat dalyvauja praktiniuose psichinės sveikatos, mitybos mokymuose.
  • Užimtumo centras pagyvenusiems žmonėms „Senjorų avilys“. Už senjorų veiklumo skatinimą. Centro idėja – paskatinti nevyriausybines organizacijas įgyvendinti veiklas, skirtas vyresnio amžiaus asmenims.
  • Muzikinis TV projektas „Lietuvos balsas. Senjorai“. Už televizinių stereotipų apie vyresnio amžiaus žmones laužymą. 2019 metais buvo sukurtas pirmasis šios laidos sezonas, į kurį registruotis kviesti dalyviai nuo 60 metų.

ĮVEIKTOS KLIŪTIES APDOVANOJIMAS

  • Klaipėdos rajono Dovilų pagrindinė mokykla. Už neišsenkamą energiją ir nuolatinių kliūčių įveikimą įtraukiant vaikus su negalia į bendrąjį ugdymą.
  • Žmonių su negalia žygis Baltijos kelio 30-mečiui paminėti. Už ryžtingai įveiktą maršrutą nuo Vilniaus iki Talino. 17-os žmonių komanda, iš kurių 11 juda neįgaliųjų vežimėliais, estafetiniu būdu sėkmingai įveikė maršrutą Vilnius–Ryga–Talinas.
  • Realybės dokumentikos laida „Ypatingas būrys“. Už stiprybės, ištvermės ir drąsos pavyzdžius, kuriems negalia nėra kliūtis. Projekte dalyvavo 12 parolimpiečių ir 2 sužeisti karininkai.

RELIGIJŲ IR ĮSITIKINIMŲ ĮVAIROVĖS APDOVANOJIMAS

  • Senovės baltų religinė bendrija „Romuva“. Už ryžtą ginti savo religinės bendrijos teises ir siekti valstybės pripažinimo. Bendrija kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą, taip atkreipdama dėmesį, kad, nors atitinka visus Lietuvos įstatymuose numatytus reikalavimus, Seimas šiai religinei bendrijai nesuteikė valstybės pripažinimo.
  • Naujienų portalas „15min“. Už etišką ir tolerantišką temų apie religiją ir skirtingus įsitikinimus nušvietimą. 2019 metais žurnalistai šiomis temomis publikavo straipsnių ciklą. Tekstai išsiskyrė profesionalumu, skaitytojų kritinio mąstymo skatinimu bei stereotipams atsparios visuomenės ugdymu.

ATVIROS VISUOMENĖS PILIEČIO APDOVANOJIMAS

  • Klaipėdos „Marių“ bendruomenės pirmininkė Ligita Girskienė. Už proveržį kovoje su aplinkos tarša. L. Girskienė bei kiti kartu su ja veikę visuomenės aktyvistai atkreipė visuomenės dėmesį į skandalingą „Grigeo Klaipėda“ veiklą.
  • Naujienų portalas „15min“. Už visuomenės atvirumo skatinimą, principingą demokratinių vertybių puoselėjimą žiniasklaidoje. Portalas buvo pirmasis Lietuvos žiniasklaidos kanalas, išreiškęs paramą LGBT* eitynėms „Baltic Pride“ ir tapęs oficialiu jų renginių informaciniu partneriu.
  • Rugilė Barzdžiukaitė, Vaiva Grainytė, Lina Lapelytė. Už operą-performansą „Saulė ir jūra (Marina)“, iškeliantį nepatogią tiesą apie klimato krizę. Venecijos bienalėje pelnęs „Auksinį liūtą“, performansas apie ekologinius pokyčius kalba itin originaliai.

METŲ PROVERŽIO APDOVANOJIMAS

  • Elena Reimerytė ir projektas „Spalvos“. Už progresyvią dokumentiką Lietuvai apie laisvus žmones iš viso pasaulio. LRT parodyta laida „Gėjai tėčiai“ susilaukė didelio žiniasklaidos dėmesio ir sukėlė diskusijas dėl Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymo.
  • Darbo šešėliavimo iniciatyva DUOday. Už suteiktą galimybę negalią turintiems žmonėms išbandyti skirtingas profesijas, susipažinti su įvairiomis organizacijomis ir jų kolektyvais.
  • Iniciatyva „Niekieno vaikai“. Už parodytą rūpestį ir teikiamą pagalbą vienišiems vaikams. Iniciatyvos organizatoriai rūpinasi vienišais vaikais ligoninėse ir padedant savanoriams jiems teikia emocinę paramą.

Išreikšti savo valią gyventojai gali balsuodami internetu iki birželio 2 d. Nugalėtojai bus išrinkti susumavus tokį patį svorį turinčius visuomenės ir ekspertų komisijos balsus.

Birželio 4 d. laureatams bus įteiktos autorinės menininkės Ievos Paltanavičiūtės statulėlės, simbolizuojančios tvirtus, lygybe ir įvairove grįstus demokratijos pamatus.

Nacionalinius lygybės ir įvairovės apdovanojimus 2019 organizuoja Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba kartu su Nacionaliniu lygybės ir įvairovės forumu. Šiemet juos remia AB „Swedbank“, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Atviros Lietuvos fondas, Britų taryba, Europos socialinis fondas, UAB „Rimi Lietuva“, AB „Telia Lietuva“. Organizaciniai partneriai – AB „Lietuvos geležinkeliai“.

Vasario 7 d. prasideda septintųjų Nacionalinių lygybės ir įvairovės apdovanojimų nominantų atranka. Visuomenė jau gali siūlyti labiausiai 2019 metais įsiminusias žmogaus teisių iniciatyvas.

Žmogaus teisių „Oskarais“ vadinami apdovanojimai teikiami aštuoniose kategorijose. Kiekvienai jų ekspertų komisija atrinks po tris kandidatus, kuriuos vėliau balsuodama internetu vertins visuomenė. Laimėtojai paaiškės susumavus visuomenės ir į antrą posėdį susirinkusių komisijos narių balsus.

Balandžio 9 d., šventinės ceremonijos metu, Valdovų rūmuose laureatai bus apdovanoti už nuopelnus lyčių lygybės, tautų dialogo, LGBT* lygiateisiškumo, amžiaus, negalios, religijų ir įsitikinimų, metų proveržio bei atviros visuomenės puoselėjimo srityse.

Savo favoritus kiekvienoje kategorijoje gali siūlyti visi norintys. Tereikia užpildyti internetinę formą: Lygybe.lt/apdovanojimai/. Iniciatyvas galima nominuoti iki vasario 23 d.

Lygių galimybių kontrolierė Agneta Skardžiuvienė įsitikinusi, kad tradiciniai Nacionaliniai lygybės ir įvairovės apdovanojimai yra puiki paskata džiaugtis Lietuvos gerovę kuriančiais žmonėmis.

„Su komanda ir partneriais organizuodami šią šventę matome, kiek daug mūsų valstybėje yra žmonių, kurie įveikia visas kliūtis bei laužo stereotipus, kurdami draugišką ir atvirą visuomenę“, – sako ji.

Nacionalinius lygybės ir įvairovės apdovanojimus 2019 organizuoja Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba kartu su Nacionaliniu lygybės ir įvairovės forumu. Šiemet juos remia AB „Swedbank“, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Atviros Lietuvos fondas, Britų taryba, Europos socialinis fondas, UAB „Rimi Lietuva“, AB „Telia Lietuva“. Organizaciniai partneriai – AB „Lietuvos geležinkeliai“.

Foto: M.Ambrazas

Kovo 28 d. 18:30 val. LRT Plius eteryje bus tiesiogiai transliuojama šeštųjų Nacionalinių lygybės ir įvairovės apdovanojimų įteikimo ceremonija. Žiūrovai galės stebėti, kaip už 2018 metais nuveiktus darbus bus išdalyti žmogaus teisių „Oskarais“ praminti apdovanojimai.

Valdovų rūmuose vyksiančio renginio metu statulėlės bus įteiktos aštuoniose kategorijose, t. y. lyčių lygybės, įveiktos kliūties, vaivorykštės (LGBT* lygiateisiškumo), atviros visuomenės, amžiaus, tautų dialogo, religijų ir įsitikinimų įvairovės, metų proveržio srityse.

Nacionalinių lygybės ir įvairovės apdovanojimų laureatais pretenduoja tapti 3 verslo iniciatyvos, 11 privačių asmenų, 4 pilietinės akcijos, 4 organizacijos bei susivienijimai, kiti projektai. Tarp jų – Beatos Tiškevič ir Kotrynos Bass įkurtas portalas „Nebegeda.lt“, bylą dėl saviraiškos laisvės Strasbūre laimėjęs dizaineris Robertas Kalinkinas, dainininkas ir visuomenininkas Jurgis Didžiulis, pilietinės akcijos „#IšneškiteGražulį“ organizatorės, „Rimi Lietuva“ komanda už kampaniją „#AmžiusNesvarbu“ bei daugelis kitų visuomenę sužavėjusių žmonių.

Lygių galimybių kontrolierė, teiksianti Metų proveržio apdovanojimą, mano, kad ceremonija yra puiki proga pasidžiaugti, jog Lietuvoje gyvena tokie gražūs ir įvairūs žmonės.

„Kasmet matome, kaip ant scenos lipa savo darbui atsidavę asmenys, iš visų jėgų besistengiantys padaryti šį pasaulį gražesnį. Jų žodžiai, nesuvaidintos emocijos, kartais net ir džiaugsmo ašaros dar kartą įrodo, kad  žmogaus teisių, lygių galimybių srityje žmonės dirba ne dėl garbės ar dėmesio, bet dėl tikėjimo prigimtiniu kiekvieno iš mūsų orumu“, – sako kontrolierė.

Renginyje apdovanojimų statulėles laureatams teiks atlikėja Erica Jennings, žurnalistė Daiva Žeimytė-Bilienė, kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas, socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis, „Swedbank“ Lietuvoje vadovė Dovilė Grigienė ir kiti.

Muzikiniais kūriniais žiūrovus džiugins orkestras „Vilnius Sinfonietta“. Kartu su ansambliu kūrinius atliks dainininkas Mantas Jankavičius, Girmantės Vaitkutės ir Vaido Baumilos duetas, buvusi realybės šou „X Faktorius“ dalyvė Milda Martinkėnaitė.

Nacionalinius lygybės ir įvairovės apdovanojimus 2018 organizuoja Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba kartu su Nacionaliniu lygybės ir įvairovės forumu. Šiemet generaliniu rėmėju tapo AB „Swedbank“. Apdovanojimus taip pat remia Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Atviros Lietuvos fondas, Britų taryba, Norvegijos Karalystės ambasada, UAB „Rimi Lietuva“, AB „Telia Lietuva“.

Kovo mėnesį Lietuvos visuomenė turės galimybę rinkti ne tik antrojo turo kandidatus į mero postą. Jau šiandien prasideda internetinis balsavimas, kuriame gyventojai gali spręsti, kas labiausiai nusipelnė Nacionalinio lygybės ir įvairovės apdovanojimo.

Šeštaisiais apdovanojimais, tarsi žmogaus teisių „Oskarais“, bus pagerbti labiausiai šioje srityje 2018 metais nusipelnę asmenys ir iniciatyvos.

Nacionalinių lygybės ir įvairovės apdovanojimų statulėlės bus įteiktos aštuoniose kategorijose, t.y. lyčių lygybės, įveiktos kliūties, Vaivorykštės (LGBT* lygiateisiškumo), atviros visuomenės, amžiaus, tautų dialogo, religijų ir įsitikinimų įvairovės, metų proveržio srityse.

Lygių galimybių kontrolierės Agnetos Skardžiuvienės teigimu, tradicija tapęs renginys šiemet sujungia kaip niekad daug žmonių. „Nuostabūs nominantai, partneriai iš nevyriausybinio bei verslo sektoriaus – visi suvienijome jėgas tam, kad lygybės ir įvairovės principai, žinia apie žmonių nuopelnus skambėtų visoje Lietuvoje“, – sako ji.

2018 m. apdovanojimų laureatais pretenduoja tapti 3 verslo iniciatyvos, 11 privačių asmenų, 4 pilietinės akcijos, 4 organizacijos bei susivienijimai, kiti projektai.

Iki kovo 25 d. atiduoti savo balsą galite Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos interneto svetainėje.

Nugalėtojai paaiškės kovo 28 d. iškilmingos ceremonijos Valdovų rūmuose metu. Laureatai išrenkami visuomenės balsus sudėjus su ekspertų komisijos vertinimu.

Nacionalinius lygybės ir įvairovės apdovanojimus 2018 organizuoja Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba kartu su Nacionaliniu lygybės ir įvairovės forumu. Šiemet generaliniu rėmėju tapo AB „Swedbank“. Apdovanojimus taip pat remia Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Atviros Lietuvos fondas, Britų taryba, Norvegijos Karalystės ambasada, UAB „Rimi Lietuva“, AB „Telia Lietuva“.

Kovo 28 d. vakarą sostinėje išdalyti Nacionaliniai lygybės ir įvairovės apdovanojimai. Iškilmingos ceremonijos metu Valdovų rūmuose pagerbti labiausiai  žmogaus teisių srityje 2018 metais pasižymėję asmenys.

Vadinamųjų žmogaus teisių „Oskarų“ nugalėtojai išrinkti susumavus internetu balsavusios visuomenės ir iniciatyvas vertinusios komisijos balsus.

Lygių galimybių kontrolierė Agneta Skardžiuvienė džiaugiasi ne tik laureatų nuopelnais. „Visos apdovanotos iniciatyvos savo laiku sulaukė nemažai žiniasklaidos dėmesio – kalbėta apie jų keliamas problemas, pokyčius, palaikymą šiems projektams. Ceremonijos metu išvydome ir įvertinome asmenis, kurie ilgai ir kantriai dirbo visų mūsų gerovės labui. Tad esu dėkinga už galimybę pamatyti ir pagerbti ne tik atkaklaus darbo rezultatus, bet ir žmones, dėl kurių visa tai įvyko“, – sako ji.

METŲ PROVERŽIO APDOVANOJIMAS atiteko profesorei Mildai Ališauskienei. Ji apdovanota už organizacines pastangas rengiant pirmąjį Nacionalinį žmogaus teisių forumą.

LYČIŲ LYGYBĖS APDOVANOJIMAS įteiktas projekto „Moterys, kūrusios Lietuvos valstybę“ komandai. Ji įvertinta už istorinės atminties atnaujinimą primenant Lietuvos valstybę kūrusias moteris.

TAUTŲ DIALOGO APDOVANOJIMAS atiteko kūrybinei spektaklio „Nežinoma žemė. Šalčia“ komandai. Menininkai apdovanoti už nacionalinėje teatro scenoje sukurtą lenkų, lietuvių, baltarusių bei rusų sugyvenimo paveikslą, atskleidžiantį etinę Lietuvos įvairovę.

VAIVORYKŠTĖS APDOVANOJIMĄ  pelnė žmonės, dirbę keliant Konstitucinio Teismo bylą dėl leidimo tos pačios lyties partneriui gyventi Lietuvoje. Asmenys įvertinti už Lietuvos ir Baltarusijos piliečių ryžtą teisinėmis priemonėmis siekti leidimo tos pačios lyties partneriui gyventi šalyje užsienyje sudarytos santuokos pagrindu.

APDOVANOJIMAS „GERIAUSIAS AMŽIUS – MANO AMŽIUS“ skirtas „Rimi Lietuva“ kampanijai „#AmžiusNesvarbu“. Reklama įvertinta už kūrybišką ir jautrų būdą atkreipti dėmesį į sunkumus, su kuriais susiduria darbo ieškantys brandaus amžiaus žmonės.

ĮVEIKTOS KLIŪTIES APDOVANOJIMAS įteiktas Timui van Wijkui ir restorano „Pirmas blynas“ kolektyvui. Blyninė apdovanota už verslą, kurio misija – padėti proto negalią turintiems žmonės įsitraukti į darbo rinką.

RELIGIJŲ IR ĮSITIKINIMŲ ĮVAIROVĖS APDOVANOJIMĄ gavo kunigas Evaldas Darulis. Jo iniciatyva prie bažnyčios įsteigta LGBT* asmenų grupė. Dvasininkas teikia pagalbą parapijai priklausančių homoseksualių, translyčių asmenų tėvams ir šeimoms.

ATVIROS VISUOMENĖS PILIEČIO APDOVANOJIMAS įteiktas socialinės iniciatyvos „Skolinu savo balsą“ kūrėjams. Jie įvertinti už stigmos, susijusios su ŽIV, ir užsikrėtusių asmenų socialinės atskirties mažinimą.

Nacionalinius lygybės ir įvairovės apdovanojimus 2018 organizuoja Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba kartu su Nacionaliniu lygybės ir įvairovės forumu. Šiemet generaliniu rėmėju tapo AB „Swedbank“. Apdovanojimus taip pat remia Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Atviros Lietuvos fondas, Britų taryba, Norvegijos Karalystės ambasada, UAB „Rimi Lietuva“, AB „Telia Lietuva“.

Foto: Martynas Ambrazas

Šiandien prasideda šeštųjų Nacionalinių lygybės ir įvairovės apdovanojimų kandidatų atranka. Visuomenė jau gali siūlyti labiausiai 2018 metais įsiminusias žmogaus teisių iniciatyvas.

Per šešerius apdovanojimų gyvavimo metus laureatais jau tapo pusšimtis asmenų ir organizacijų. Tarp jų – lietuviškojo #MeToo herojė aktorė Erika Račkytė, grupės „Skamp“ ir „Biplan“, a. a. profesorius Leonidas Donskis, aktorė ir laidų vedėja Beata Tiškevič su iniciatyva „Moterys kalba“, aktorius Dominykas Vaitiekūnas kartu su platforma „Išgirsti“ bei daugybė kitų pilietinių projektų.

Pasak lygių galimybių kontrolierės Agnetos Skardžiuvienės, ilgas nominantų ir laureatų sąrašas tarsi šlovės alėja pažymi ryškiausias žmogaus teisių žvaigždes.

„Paralelė su žymiaisiais „Oskarų“ apdovanojimais nėra atsitiktinumas. Kasmet pamatome ir išgirstame kūrybiškiausius srities profesionalus, savo darbais puoselėjančius pagarbą žmonių įvairovei ir lygybei. Daugiau nei mėnesį visi žmogaus teisių bendruomenėje nekantriai laukiame, kurie gi iš jų namo parsiveš apdovanojimų statulėlę“, – sako ji.

„Ne lytis, amžius ar kilmė turi būti savybėmis, kurios lemia mūsų vertinimą asmeninėje ar profesinėje srityse. Svarbiausia – mūsų pastangos ir pasiekimai, todėl mes visuomet skatiname darbuotojų pasitikėjimą savo gebėjimais nepaisant skirtumų. Tikiu, kad tai gali padėti atskleisti tikrąjį savo potencialą ir sukurti daugiau vertės visuomenei. Mums yra didelė garbė prisidėti prie Nacionalinių lygybės ir įvairovės apdovanojimų ir paminėti tuos, kurie kasdien prisideda prie visuomenės augimo bei stereotipų griovimo“, – kalba generalinio apdovanojimų rėmėjo „Swedbank“ Lietuvoje vadovė Dovilė Grigienė.

Pretendentai į apdovanojimus už 2018 metais nuveiktus darbus teikiami aštuoniose kategorijose. Ekspertų komisija atrinks po tris kiekvienos kategorijos kandidatus, kuriuos vėliau internetiniu balsavimu vertins ir visuomenė, ir į antrą posėdį susirinkę komisijos nariai.

Kovo 28 d. Valdovų rūmuose laureatai bus pagerbti už nuopelnus lyčių lygybės, tautų savitarpio supratimo, LGBT* lygiateisiškumo, amžiaus, negalios, religijų ir įsitikinimų, metų proveržio bei atviros visuomenės puoselėjimo srityse. Kandidatus iki vasario 19 d. gyventojai gali siūlyti Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos interneto svetainėje: https://lygybe.lt/apdovanojimai

Pernai vykusios atrankos metu visuomenė iš viso pateikė 200 pasiūlymų, iš kurių tolimesniam etapui komisija išrinko 24 iniciatyvas.

Nacionalinius lygybės ir įvairovės apdovanojimus 2018 organizuoja Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba kartu su Nacionaliniu lygybės ir įvairovės forumu. Šiemet juos remia AB „Swedbank“, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Atviros Lietuvos fondas, Britų taryba, Norvegijos Karalystės ambasada, UAB „Rimi Lietuva“, AB „Telia Lietuva“.

Kovo 22 d. Valdovų rūmuose iškilmingai įteikti Nacionaliniai lygybės ir įvairovės apdovanojimai. Komisija ir internetu balsavę žmonės jais įvertino labiausiai žmogaus teisių srityje 2017 m. nusipelniusius asmenis, organizacijas ir iniciatyvas. Lygių galimybių kontrolierė Agneta Skardžiuvienė mano, kad nominuoti žmonės yra Lietuvos pasididžiavimas. „Būtent jų darbai kiekvieno mūsų kasdienybę padaro demokratiškesnę. Ir taip, ši demokratija neatsiranda savaime: ji reikalauja daugybės darbo, drąsos, protinių ir finansinių išteklių, galų gale, valios, kurios visiems nominantams tikrai nestinga“, – įsitikinusi ji. Žmonės ir jų projektai įvertinti aštuoniose kategorijose: Metų proveržio apdovanojimas įteiktas Erikai Račkytei.

Ji buvo viena pirmųjų, prabilusių apie patirtą seksualinį priekabiavimą. Aktorė kreipėsi į teisėsaugą, o jos teises pažeidęs režisierius buvo atleistas iš pareigų. Paramą nuo seksualinio priekabiavimo nukentėjusioms merginoms išreiškė ir ceremonijos svečiai – juoda apranga palaikytas #MeToo judėjimas. Lyčių lygybės apdovanojimas įteiktas Specializuotos pagalbos centrų tinklui. Šių organizacijų specialistai teikia teisinę ir psichologinę pagalbą nuo smurto artimoje aplinkoje nukentėjusiems asmenims. Pernai jų pagalbos sulaukė apie 12 tūkst. žmonių. Įveiktos kliūties apdovanojimą atsiėmė Lietuvos neįgaliųjų forumo direktorė Henrika Varnienė. Ji pagerbta už savo indėlį diskutuojant apie žmonių su negalia įdarbinimo sistemos keitimą, dialogą su Sveikatos apsaugos ministerija dėl nekokybiškų kompensuojamų medicinos priemonių. Vaivorykštės apdovanojimu pagerbtas asociacijos LGL žmogaus teisių politikos koordinatorius Tomas Vytautas Raskevičius. Aktyvistas laureatu tapo dėl nuoseklaus darbo atstovaujant translyčiams asmenims ir formuojant progresyvią Lietuvos teismų praktiką keičiant asmens tapatybės dokumentus.

Atviros visuomenės piliečio apdovanojimas įteiktas Širvintų krašto laikraščio „Širvis“ žurnalistėms. Nepaisydamos vietos valdžios priešiškumo, Andželika Bagočiūnienė, Janina Pukienė ir Valda Patinskienė kūrė ir palaikė nepriklausomą informacinę erdvę suteikdamos žodį tiems, kurie kitaip būtų likę bebalsiai. Apdovanojimas „Geriausias amžius – mano amžius“ atiteko Gitai Mickevičiūtei ir jos projektui „Senelių darželis“. Alytuje įkurtas dienos užimtumo centras mažina sunkiai judančių ir niekur išeiti negalinčių senolių atskirtį juos suburdamas socialinei, kūrybinei ir pažintinei veiklai. Tautų dialogo apdovanojimu įvertintas Lenkų diskusijų klubas. Tai nepriklausoma Lietuvos lenkų organizacija, rengianti viešas diskusijas ir puoselėjanti politiškai neangažuotą dialogą tarp lenkų ir lietuvių. Religijų ir įsitikinimų įvairovės apdovanojimą gavo Jehovos liudytojų bendruomenės tarnas Erikas Rutkauskas.

Religijos laisvės principą jis gynė teisinėmis priemonėmis. Jo iškeltą klausimą analizavo ir Konstitucinis Teismas, konstatavęs, kad visų religinių bendruomenių dvasininkai Karo prievolės įstatyme turėtų būti traktuojami vienodai. Po ceremonijos Valdovų rūmų fojė atidaryta paroda „Įvairovės veidai“, kurioje susipina mėgėjų ir profesionalių fotografų užfiksuota įvairių žmonių kasdienybė, išskirtinės jos akimirkos. Vėliau ši ekspozicija apkeliaus 35 Lietuvos savivaldybes. Nacionalinius lygybės ir įvairovės apdovanojimus organizuoja Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba kartu su Nacionaliniu lygybės ir įvairovės forumu. Šiemet prie apdovanojimų organizavimo prisidėjo Atviros Lietuvos fondas, Britų taryba Lietuvoje, Norvegijos Karalystės ambasada ir Šiaurės ministrų tarybos biuras Lietuvoje. Renginio įrašą galite rasti ČIA.

Nuo sausio 15 d. visuomenė jau gali siūlyti kandidatus Nacionaliniams lygybės ir įvairovės apdovanojimams. Kiekvienais metais šiais apdovanojimais įvertinami labiausiai Lietuvos žmogaus teisių srityje nusipelnę žmonės, organizacijos ir iniciatyvos.

Pasak lygių galimybių kontrolierės Agnetos Skardžiuvienės, tradicija tapę apdovanojimai padeda kiekvieną kartą iš naujo pamatyti, kokia įvairi ir atkakli iš tiesų yra Lietuva. „Svarbu valstybiniu mastu ne tik įvertinti, bet ir „išryškinti“ aktyvių žmonių darbą. Jų indėlis į lygybės ir įvairovės idėjų sklaidą akivaizdžiai stiprina mūsų šalies darną, tvirtina jos demokratijos pagrindus“, – džiaugiasi ji.

Per penkerius Nacionalinių lygybės ir įvairovės apdovanojimų gyvavimo metus juos pelnė tokie žinomi žmonės kaip a. a. profesorius Leonidas Donskis, aktorė ir laidų vedėja Beata Tiškevič su iniciatyva „Moterys kalba“, aktorius Dominykas Vaitiekūnas kartu su platformos „Išgirsti“ komanda, interneto portalo „15min.lt“ žurnalistė Kristina Aržuolaitienė, grupių „Skamp“, „Biplan“ nariai bei daugybė kitų pilietinės visuomenės atstovų.

Pretendentai į apdovanojimus už 2017 metais nuveiktus darbus bus teikiami aštuoniose kategorijose. Ekspertų komisija atrinks po tris kiekvienos kategorijos kandidatus, kuriuos vėliau internetiniu balsavimu vertins ir visuomenė, ir į antrą posėdį susirinkę komisijos nariai.

Šiemet pirmą kartą bus teikiamas Atviros visuomenės piliečio apdovanojimas, įsteigtas Atviros Lietuvos fondo. Jis skiriamas už drąsų demokratinių vertybių puoselėjimą darbo, socialinėje ir visuomeninėje aplinkoje.

Lyčių lygybės apdovanojimas kasmet skiriamas už nestereotipinio požiūrio į moteris ir vyrus sklaidą bei įtvirtinimą visuomenėje.

Tautų dialogo apdovanojimas teikiamas už nuopelnus skatinant tautinių bendruomenių integravimo, ksenofobijos, rasinių, etninių stereotipų mažinimo procesus.

Vaivorykštės apdovanojimu įvertinami nuopelnai LGBT* bendruomenės teisių apsaugos srityje, tolerancijos ir atvirumo skatinimas.

Apdovanojimas „Geriausias amžius – mano amžius“ skiriamas už iniciatyvą, raginančią realizuoti savo potencialą nepaisant jauno ar senyvo amžiaus, griaunančią stereotipus, vienijančią įvairių kartų žmones.

Įveiktos kliūties apdovanojimu pagerbiami asmenys, įveikę fizinę, socialinę, požiūrio ir / arba kitokią kliūtį, užtikrinant žmonių su negalia orų gyvenimą bei dalyvavimą visuomenėje.

Religijų ir įsitikinimų įvairovės apdovanojimas teikiamas už indėlį įtvirtinant religijos ir sąžinės laisvės principą, skatinant religijų įvairovės pažinimą ir jos toleravimą Lietuvoje.

Metų proveržio apdovanojimas skiriamas už plačiai nuskambėjusį bei prie įvairovės ir lygybės skatinimo visuomenėje prisidėjusį poelgį, darbą, iniciatyvą arba kūrinį.

Iki sausio 29 d. savo nominantus galite siūlyti ČIA.

Iškilminga apdovanojimų ceremonija vyks š.m. kovo 22 d. Valdovų rūmuose.

Nacionalinius lygybės ir įvairovės apdovanojimus organizuoja Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba kartu su Nacionaliniu lygybės ir įvairovės forumu.

Kovo 22 dieną Valdovų rūmuose jubiliejinį penktąjį kartą Nacionalinio lygybės ir įvairovės forumo (NLĮF) ir Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos iniciatyva organizuojami Nacionaliniai lygybės ir įvairovės apdovanojimai išaugo į kasmetinę šventę, kuri lygybės ir įvairovės srityje dirbantiems aktyvistams prilygsta metų renginiui. Ambicinga renginio programa nebūtų įmanoma be prie lygybės ir įvairovės skatinimo Lietuvoje aktyviai prisidedančių rėmėjų paramos.

Šiandien su Atviros Lietuvos fondo, Britų tarybos, Šiaurės ministrų tarybos biuro Lietuvoje ir Norvegijos Karalystės ambasados Lietuvoje atstovais kalbamės apie tai, kodėl svarbu prisidėti prie šių apdovanojimų organizavimo bei lygybę ir įvairovę skatinančių iniciatyvų matomumo didinimo.

Britų tarybos vadovas Artūras Vasiliauskas: „Džiaukimės, kad esame kartu ir esame skirtingi. Tai yra mūsų stiprybė, o ne trūkumas“

Nuo 1992 metų Lietuvoje veikiančios Britų tarybos vadovas Artūras Vasiliauskas tikina, kad Lietuva per tuos 26-erius metus pasikeitė neatpažįstamai. „Lietuviai tapo tolerantiškesni ir sugeba geriau įvertinti tarpkultūrinio dialogo teikiamus privalumus. Lietuvoje sustiprėjo pozityvus požiūris į kitų tautų atstovus, dažniau atsižvelgiama į tai, kad sugyvenimas su įvairiais žmonėmis, atviras požiūris į pasaulį ir kitokią nuomonę bei gyvenimo būdą prisideda prie tarpusavio supratimo ir visuomenės gerovės,“ – įsitikinęs A. Vasiliauskas.

Lietuvoje sustiprėjo pozityvus požiūris į kitų tautų atstovus

„Vis dėlto yra dar nemažai darbų, kuriuos reikia nuveikti siekiant tautų dialogo, ksenofobijos, rasinių ir etninių stereotipų mažinimo Lietuvoje. Džiaugiuosi, kad savo veikla Britų taryba prisideda prie šių procesų skatindama pagarbą įvairovei,“ – sako pasitikėjimo ir supratimo ryšius tarp Jungtinės Karalystės ir kitų šalių žmonių kuriančios Britų tarybos atstovas.

Paklaustas, ko Lietuva galėtų pasimokyti iš Jungtinės Karalystės, Britų tarybos vadovas pabrėžia, jog šioje šalyje tautų įvairovė yra labai didelė. „Galbūt Jungtinėje Karalystėje šiuo klausimu viskas nėra tobula, tačiau šios šalies valdžia ir visuomenė yra sutarusi dėl pagrindinių pagarbos įvairioms tautinėms grupėms principų. Šie principai yra įtvirtinti įstatymuose, švietimo programose, kultūrinėje plotmėje ir ši kompleksinė sistema puikiai veikia,“ – pasakoja pašnekovas.

„Lietuvoje tautinės mažumos nesudaro didelės visuomenės dalies. Dėl šios priežasties mes kartais pamirštame, kiek daug privalumų teikia tautų įvairovė. Tautų įvairovė reiškia ne tik kalbinę bei kultūrinę įvairovę, bet ir lankstumą, platesnį požiūrį, naujus problemų sprendimo būdus. Labiau vertindami savo tautines bendrijas gyvensime daug harmoningiau,“ – įsitikinęs bendradarbiavimą bei mainus kultūroje ir švietime plėtojančios tarptautinės organizacijos atstovas.

 Mes kartais pamirštame, kiek daug privalumų teikia tautų įvairovė

„Šiemet apdovanojimui nominuotos trys puikios iniciatyvos, kasdieniais ir nuosekliais darbais prisidedančios prie tautų dialogo Lietuvoje. Manau, kad mūsų šalyje kartais stinga abipusės komunikacijos tarp lietuvių ir tautinių bendrijų, o tai skatina etninius stereotipus ir išankstines nuostatas. Aktyvesnis šių visuomenės grupių bendravimas skatina didesnį pasitikėjimą vieni kitais. Nevadinčiau to tautinių bendrijų integravimu. Mes turėtume džiaugtis tuo, kad esame kartu ir esame skirtingi. Tai yra mūsų stiprybė, o ne trūkumas. Esu įsitikinęs, kad minėtos apdovanojimui nominuotos iniciatyvos skatina aktyvesnį dialogą tarp įvairių tautinių grupių. Džiaugiuosi, kad Lietuvoje daugėja iniciatyvų, kurios įvairiose srityse kuria galimybes bendrauti ir vienas kitą išgirsti,“ – tikina Tautų dialogo apdovanojimą globojančios Britų tarybos vadovas.

„Lygybė ir įvairovė yra Britų tarybos vidinės kultūros sudėtinė dalis. Šiuos principus įdiegėme savo organizacinėje veikloje, darbo principuose, juos skatiname ir plėtodami kultūrinius ryšius. Todėl norėčiau padėkoti žmonėms, kurie nesibaimindami įvairių stereotipų, prieštaravimų bei nepakantumo apraiškų imasi įvairių iniciatyvų ir prisideda prie lygybės ir įvairovės skatinimo Lietuvoje. Tai ne visada yra paprasta ir aktyvistai ne visada sulaukia visuomenės įvertinimo. Būtent todėl manome, kad Nacionaliniai lygybės ir įvairovės apdovanojimai yra labai prasmingas renginys,“ – pabrėžia A. Vasiliauskas.

Šiaurės ministrų tarybos biuro Lietuvoje direktorė Helén Nilsson: „Lietuva galėtų pasimokyti iš Šiaurės šalių patirties puoselėjant lygybę ir įvairovę“

„Šiaurės šalys daugiau kaip keturis dešimtmečius dirba kartu siekdamos užtikrinti lygybę ir įvairovę visuomenėje. Šiaurės šalių modelio sėkmė – lyčių lygybės puoselėjimas. Lietuva šioje srityje gali daug ko pasimokyti iš Šiaurės šalių. Todėl manome, kad yra svarbu plėtoti Šiaurės ir Baltijos šalių ekspertų ir atsakingų institucijų bendradarbiavimą, dalinimąsi patirtimi, žiniomis ir mokytis vieni iš kitų,“ – įsitikinusi Šiaurės ministrų tarybos biuro Lietuvoje direktorė Helén Nilsson.

Šiaurės šalių modelio sėkmė – lyčių lygybės puoselėjimas

Paklausta, kodėl Šiaurės ministrų tarybai yra svarbu remti žmogaus teisių iniciatyvas kitose Europos šalyse, pirmosios Lietuvai atgavus nepriklausomybę Vilniuje įkurtos diplomatinės atstovybės vadovė tikina, jog Šiaurės ministrų tarybos bendradarbiavime su Baltijos šalimis ir Šiaurės vakarų Rusija vieną pagrindinių vaidmenų daugelyje prioritetinių sričių atlieka nevyriausybinis sektorius.

„Nevyriausybinių organizacijų atstovai yra mūsų partneriai kuriant tinklus bei tarpvalstybinį bendradarbiavimą Baltijos šalių regione. 2013 metais Šiaurės šalių bendradarbiavimo ministrai priėmė naujas gaires bendradarbiavimui su Šiaurės vakarų Rusija ir Baltijos šalimis 2014 metais. Šiose gairės pabrėžiama, kad nevyriausybinės organizacijos vaidina pagrindinį vaidmenį Šiaurės šalių bendradarbiavime su Šiaurės vakarų Rusija ir Baltijos šalimis,“ – pasakoja H. Nilsson.

Šiaurės ministrų tarybos biuro Lietuvoje direktorė tikina, jog lygybė įvairiose gyvenimo srityse yra svarbi biuro darbotvarkės dalis. „Didžiuojuosi, kad mano atstovaujama organizacija prisideda prie lygybę ir įvairovę visuomenėje skatinančių ir puoselėjančių iniciatyvų,“ – sako pašnekovė.

„Sveikinu Nacionalinių lygybės ir įvairovės apdovanojimų 2017 nominantus ir dėkoju kiekvienam iš jų už sunkų, bet reikšmingą darbą. Džiaugiuosi, kad šie apdovanojimai suteikia papildomo matomumo lygybę ir įvairovę Lietuvoje skatinančioms iniciatyvoms ir sveikinu žmones, iniciatyvas bei organizacijas, kurios imasi lyderio vaidmens puoselėjant šias vertybes. Kartais įteiktas apdovanojimas ir sunkaus kasdienio darbo įvertinimas gali paskatinti nenuleisti rankų ir toliau sėkmingai dirbti šioje srityje,“ – svarsto Šiaurės ministrų tarybos biuro Lietuvoje direktorė.

Norvegijos Karalystės ambasadorius Lietuvoje J. E. Karsten Klepsvik: „Socialinė aprėptis yra esminė visuomenės, kurioje gerbiamos ir užtikrinamos žmogaus teisės, sąlyga“

„Daugelis Norvegijos piliečių aktyviai dalyvauja nevyriausybinių organizacijų veikloje. Šioje šalyje savanorystė turi gilias tradicijas, žmonės vertina pilietinės visuomenės iniciatyvas. Norvegijos Karalystės ambasada Lietuvoje džiaugiasi galėdama prisidėti prie iniciatyvų, kurių dėka Lietuvos visuomenė tampa atviresnė, teisingesnė ir draugiškesnė visiems žmonėms. Manome, kad ypač svarbu atkreipti dėmesį į žmones, kurių pastangos tiesiogiai skatina įvairovės ir lygių galimybių įtvirtinimą. Kuo daugiau žmonių savo asmeniniu pavyzdžiu prisideda prie šių vertybių sklaidos, tuo geriau mums visiems,“ – įsitikinęs Norvegijos Karalystės ambasadorius Lietuvoje J. E. Karsten Klepsvik.

 Svarbu atkreipti dėmesį į žmones, kurių pastangos tiesiogiai skatina įvairovės ir lygių galimybių įtvirtinimą

Pasiteiravus, kodėl Norvegijai svarbu remti pilietinės visuomenės plėtrą Lietuvoje ir kitose Europos šalyse skiriant Norvegijos ir Europos Ekonominės Erdvės (EEE) paramą, Norvegijos Karalystės ambasadorius Lietuvoje pabrėžia, jog lygios teisės ir galimybės visiems, nepaisant žmones skiriančių bruožų, yra sveikos ir demokratiškos visuomenės požymis.

„Pilietinė visuomenė vaidina itin svarbų vaidmenį įtvirtinant šiuos principus. Aktyvus pilietinės visuomenės dalyvavimas užtikrina atstovaujamų socialinių grupių, vertybių, nuomonių ir interesų įvairovę. Būtent todėl Norvegija remia pilietinės visuomenės plėtrą Lietuvoje ir kitose Europos šalyse skirdama Norvegijos ir Europos Ekonominės Erdvės (EEE) paramą iniciatyvų demokratijos, socialinės aprėpties ir žmogaus teisių srityse įgyvendinimui,“ – tikina J. E. Karsten Klepsvik.

„Socialinė aprėptis yra esminė visuomenės, kurioje gerbiamos ir užtikrinamos žmogaus teisės, sąlyga. Manome, kad be jos tvari socialinė ir ekonominė raida nėra įmanoma. Nors Norvegija nėra Europos Sąjungos narė, mums svarbu prisidėti ir padėti tiems, kurie stengiasi, kad nelygybė Europoje mažėtų. Būtina sudaryti sąlygas visiems prisidėti prie Europos, kuri išliks tvarumo, teisingumo ir gerovės pavyzdžiu, kūrimo,“ – priduria pašnekovas.

 Socialinė aprėptis yra esminė visuomenės, kurioje gerbiamos ir užtikrinamos žmogaus teisės, sąlyga

Norvegijos Karalystės ambasadoriaus Lietuvoje įsitikinimu, Nacionaliniai lygybės ir įvairovės apdovanojimai atliepia vertybes, kurias Norvegija remia ir skatina savo šalyje ir tarptautinėje bendruomenėje. „Džiaugiamės, kad apdovanojimai yra pilietinės visuomenės organizacijų ir Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos partnerystės rezultatas – tai ypatingai reikšmingas valstybinio ir nevyriausybinio sektoriaus bendradarbiavimo pavyzdys. Lietuvoje įgyvendinama tikrai daug puikių iniciatyvų, mažėja abejingumo, atsiranda vis daugiau aktyvių žmonių, kurie siekia prasmingai prisidėti prie geresnės ir laimingesnės Lietuvos kūrimo.“

„Norėčiau visiems mums palinkėti, kad Nacionaliniai lygybės ir įvairovės apdovanojimai išliktų gražiu ir prasmingu paskatinimu tiems, kurių pastangos skatina visuomenės tobulėjimą. Visiems šiems žmonėms reiškiu nuoširdžią pagarbą ir padėką,“ – apdovanojimų jubiliejaus proga organizatorius ir nominantus sveikina J. E. Karsten Klepsvik.

Atviros Lietuvos fondo programų vadovė Marta Gadeikienė: „Svarbu pagerbti žmones, kurie nebijo būti nepatogūs“

Paklausta, kodėl pilietinės visuomenės stiprinimas Lietuvoje yra toks svarbus, Atviros Lietuvos fondo programų vadovė Marta Gadeikienė neslepia, jog pilietinė visuomenė Lietuvoje susiduria su rimtais iššūkiais.

„Kasmet atliekamas Pilietinės galios indekso tyrimas rodo, kad Lietuvos piliečių įsitraukimas į pilietines veiklas yra menkas. Pavyzdžiui, dalyvavimas vietos bendruomenės, nevyriausybinių organizacijų veiklose, kreipimasis į valstybės institucijas viešo, kolektyvinio intereso gynimo klausimu, pilietinės ar politinės veiklos internetinėje erdvėje bei, apskritai, piliečių nusiteikimas veikti, jei visai visuomenei iškiltų rimta problema, smunka. Aktyvios visuomenės svarbą akcentuoja ne tik aukščiausi šalies pareigūnai, bet ir strateginių dokumentų analizė, kurioje pabrėžiama, jog žema Lietuvos pilietinės visuomenės branda ir nedidelis visuomenės aktyvumas kelia grėsmę demokratinei valstybės santvarkai. Stipri ir aktyviai reaguojanti pilietinė visuomenė yra itin svarbus saugiklis, ypač Europoje ryškėjančių autoritarinių tendencijų ir nacionalistinės retorikos kontekste,“ – pabrėžia M. Gadeikienė.

 Lietuvos pilietinės visuomenės branda ir nedidelis visuomenės aktyvumas kelia grėsmę demokratinei valstybės santvarkai

„Būtent dėl šių priežasčių Atviros Lietuvos fondas nuo pat jo įsteigimo 1990 metais, aktyviai plėtoja atviros visuomenės idėjas, investuoja į žmones, iniciatyvas ir nevyriausybines organizacijas, taip skatindamas brandžios pilietinės visuomenės formavimąsi. Ypatingą dėmesį skiriame regioninei savivaldai, kuri yra arčiausiai žmogaus ir kurioje, kaip matome, aktyvus piliečių įsitraukimas gali sutelkti bendruomenės narius siekti socialinių ir politinių pokyčių. Lietuvoje turime puikių pavyzdžių, kai, pavyzdžiui, Kupiškyje susitelkę piliečiai ir institucijos inicijuoja pokyčius savižudybių prevencijos srityje, Kėdainiuose susibūrusi bendruomenė inicijuoja kraštui svarbias viešąsias diskusijas ar Širvintose keli iniciatyvūs žmonės leidžia nepriklausomą piliečių laikraštį,“ – džiaugiasi M. Gadeikienė.

Ar tikrai Lietuvoje daugėja pozityvių iniciatyvų, kuriomis siekiama įtvirtinti pagarbą, žmogaus orumą ir lygias teises kiekvienam? Pašnekovės teigimu, taip gali pasirodyti tik iš pirmo žvilgsnio. „Pozityvios iniciatyvos yra daug labiau matomos ir girdimos mano socialiniame burbule. Tačiau esu atsargi, nes šis burbulas dažnai reprodukuoja tai, ką galvojame ir kuo gyvename. Juolab, politiniame lygmenyje su nerimu stebiu iniciatyvas, formuojančias nepagrįstas ir stereotipines neigiamas nuostatas kito tikėjimo, tautybės, lyties, seksualinės orientacijos žmonėms,“ – pastebi Atviros Lietuvos fondo atstovė.

Atviros Lietuvos fondo globojamą Atviros visuomenės piliečio apdovanojimą už 2017 metų nuopelnus pretenduoja gauti trys puikios iniciatyvos. Kaip atviros visuomenės pilietį apibūdintų Atviros Lietuvos fondo programų vadovė?

„Atviros visuomenės pilietį įsivaizduoju kaip žmogų (ar žmonių grupę), kuri(s) nepaisant galimų neigiamų pasekmių drąsiai gina demokratines vertybes tiek savo asmeninėje, tiek socialinėje ar visuomeninėje veikloje. Atviros visuomenės pilietis – tai žmogus, aktyviai besidomintis visuomeninėmis aktualijomis, reaguojantis į neteisybę. Tai individas, kuris savo pavyzdžiu skatina tai daryti ir kitus savo aplinkos žmones. Galiausiai, tai – žmogus, kuriam nėra svarbi kito žmogaus tapatybė, lytis, kultūrinis identitetas. Atviros visuomenės pilietis kitą priima kaip asmenybę, kuriai privalo būti užtikrinamos lygios teisės,“ – įsitikinusi M. Gadeikienė.

Pasiteiravus, kodėl Atviros Lietuvos fondui svarbu prisidėti prie Nacionalinių lygybės ir įvairovės apdovanojimų organizavimo bei iniciatyvų, kurios prisideda prie lygybės ir įvairovės skatinimo Lietuvoje matomumo didinimo, pašnekovė tikina, jog Atviros Lietuvos fondui, puoselėjančiam atviros visuomenės idėjas, svarbu pagerbti žmones, kurie nebijo būti „nepatogūs“, kelia aktualius, kartais ir skaudžius klausimus bei savo aktyvia veikla prisideda prie lygybės ir įvairovės idėjų sklaidos ir demokratijos pamatų tvirtėjimo Lietuvoje. „Tikimės, jog toks iniciatyvų viešinimas ir pagerbimas padrąsins ir kitus žmones Lietuvoje išdrįsti būti nepatogiais.“

Šios iniciatyvos prisideda prie to, kad gyventumėme laisvoje šalyje, kurioje gerbiamos visų piliečių teises ir kiekvienam užtikrinamos lygios galimybės

„Džiaugiuosi matydama, jog jubiliejinį penktąjį kartą organizuojami Nacionaliniai lygybės ir įvairovės apdovanojimai virsta gražia tradicija, sulaukia vis didesnio atgarsio ir pripažinimo Lietuvoje. Tad organizatoriams linkiu tęsti puikų darbą pagerbiant prie lygybės ir įvairovės kūrimo Lietuvoje aktyviai prisidedančius žmones ir iniciatyvas. O apdovanotiesiems – energijos tęsti veiklą, nepaisant to, kaip kartkartėmis bebūtų sunku. Juk galų gale, visos šios iniciatyvos prisideda prie to, kad gyventumėme laisvoje šalyje, kurioje gerbiamos visų piliečių teises ir kiekvienam užtikrinamos lygios galimybės,“ – linkėjo Atviros Lietuvos fondo programų vadovė.Šis straipsnis yra Nacionalinių lygybės ir įvairovės apdovanojimų dalis. Apdovanojimus organizuoja Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba kartu su Nacionaliniu lygybės ir įvairovės forumu, remia Atviros Lietuvos fondas, Britų taryba, Šiaurės ministrų tarybos biuras Lietuvoje, Norvegijos Karalystės ambasada.

Klausantis, abejojantis, drąsus, kovojantis, atsakingas, iniciatyvus, teisingas, neabejingas ir pasiaukojantis idealistas – maždaug taip atviros visuomenės pilietį įsivaizduoja Nacionalinių lygybės ir įvairovės apdovanojimų nominantai, Lietuvoje ryžtingai puoselėjantys demokratines vertybes.

Atviros visuomenės piliečio apdovanojimą už 2017 metų nuopelnus pretenduoja gauti trys iniciatyvos, kurių atstovų paprašėme pasidalyti mintimis apie savo nuveiktus darbus.

Julija Steponaitytė ir Paulė Bociullaitė ¬ moterys, Lietuvoje pradėjusios #Metoo judėjimą

Paule, ar jaučiate pasiekusi tikslą, dėl kurio viešai prabilote apie patirtą seksualinį priekabiavimą?

Vienas iš mano tikslų buvo pradėti diskusiją, kurioje mes, kaip visuomenė, bandytume suprasti, kur yra riba tarp moralaus ir amoralaus, toleruotino ir netoleruotino elgesio. Ši diskusija įsiplieskė man pačiai netikėtu mastu ir dėl to galiu tik pasidžiaugti. Tačiau yra ir kitas, mano galva, svarbesnis tikslas. Atėjo laikas demaskuoti sistemą, kurioje per dažnai atsiduria jaunas, po autoritetingo ir įtakingo kūrėjo, vadovo ar dėstytojo skvernu savo gyvenimo pamatus bepradedantis lieti žmogus. Būtent tai ir paskatino mane prabilti po Julijos pasisakymo – norėjau parodyti, kad tai ne vienetinis atvejis, o būtent – sistema. Į ją pakliuvęs jaunas žmogus iki šiol  itin vangiai ginamas tiek teisėsaugos, tiek kitų institucijų. Tą parodo ir mano atvejis.

Ši diskusija įsiplieskė man pačiai netikėtu mastu ir dėl to galiu tik pasidžiaugti

Iš kart po to, kai mane darbo vietoje užpuolė Šarūnas Bartas, kreipiausi į policiją, mane galbūt ir išgelbėjo prokuratūros jam skirta 100 litų bauda už „smulkų chuliganizmą”. Tačiau akivaizdu, kad tai jokia prevencinė priemonė – ta pati psichologinio teroro sistema ir toliau taikoma be kliūčių, tik jau kitoms aukoms. Tikslas panaikinti tam sąlygas kol kas nėra pasiektas. Panašu, kad po #Metoo bangos bent jau aukštojo mokslo institucijos imasi atidžiau vertinti panašaus pobūdžio pareiškimus, kurie, daugeliu atvejų, anksčiau buvo tiesiog ignoruojami. Smurtą patyrę studentai jau turi kur kreiptis pagalbos. Tai labai sveikintina. Tačiau visame šitame katile išryškėjo akivaizdus poreikis pokyčiams ir teisėsaugos srityje. Tikrai neišmanau teisės, tačiau norėčiau iškelti klausimą, ar 3 metų senaties terminas nėra per mažas tokio pobūdžio nusikaltimams? #Metoo liudijimai kalba apie įvykius, nutikusius prieš 5, 10 metų. Berods, nebuvo nei vieno pasakojimo, įtelpančio į trijų metų rėmus.

Kaip vertinate mūsų visuomenės reakcijas į šią #Metoo bangą?

Reakcijų yra labai įvairių, todėl sunku apibendrinti. Visgi, man norisi reaguoti į pareiškimus, būdingus vienai ryškiai stovyklai, teigiančiai, kad visas šis judėjimas yra moterų ir vyrų supriešinimas, o  paprasčiausias flirtas dabar gali virsti į linčo teismu. Mes privalome sugebėti atskirti ne vietoje ir ne laiku lepteltą žodį ar gestą (tai pasitaiko kiekvienam iš mūsų), nuo piktybinio ir sistemingo savo įtakos naudojimo prieš silpnesnįjį. Net jei nesame tiesioginės smurto aukos, tai, kad kažkieno vietą universitete, diplomą, vaidmenį ar karjerą gali lemti toli gražu ne talentas ir darbas, mus turėtų mažų mažiausiai piktinti. Tai menkina talentą ir darbą. Svarbu šią skirtį jausti visoms pusėms – tiek nusižengiantiems, tiek prabylantiems asmenims.

Andželika Bagočiūnienė, Janina Pukienė ir Valda Patinskienė – Širvintų rajono laikraščio „Širvis“, gimusios kaip pilietinė iniciatyva, žurnalistės.

Jūs parodėte, kad nepaisant rajono valdžios priešiškumo ir finansų trūkumo galima ir reikia kurti bei palaikyti nepriklausomą informacinę erdvę, suteikiant žodį tiems, kurie, priešingu atveju, būtų likę bebalsiai, keliant klausimus, kurie būtų nutylėti. Kaip jaučiatės dabar, kai esate nominuotos, matote viešą palaikymą Jūsų veiklai?

Valda: Labai reikia moralinio palaikymo, pastiprinimo, pritarimo, kad patikėtume, jog einame teisingu keliu, kad prisidedame prie bendro Lietuvos demokratėjimo proceso. Sena patarlė sako, kad savam kaime pranašu nebūsi. Toks įspūdis ir susidaro gyvenant Širvintose: tvyranti baimės, netikrumo atmosfera neleidžia patirti tiesioginio palaikymo, o bandymai sumenkinti „Širvyje“ dirbančiųjų pastangas ir idėjas juntami. Visgi, atsiradus „Širviui“, pastebimi, kad ir nežymūs, bet geri pokyčiai. Didėja laikraščio žinomumas, savivaldybė jau ėmė atsakinėti į mūsų klausimus, gyventojai dažniau kreipiasi siūlydami temas, keldami klausimus, pranešdami apie negeroves, prašydami pagalbos, sutinka duoti interviu, vadinasi, pripažįsta, vadinasi, augame.

Toks įspūdis ir susidaro gyvenant Širvintose: tvyranti baimės, netikrumo atmosfera neleidžia patirti tiesioginio palaikymo, o bandymai sumenkinti „Širvyje“ dirbančiųjų pastangas ir idėjas juntami.

Dalis mus skaitančių dar nedrįsta atvirai kaimo parduotuvėje nusipirkti „Širvio“, mat savivaldybėje dirba jų vaikai. Tačiau džiugina per nacionalinės televizijos laidą išgirstas klausimas, kurio regiono laikraštis yra „Širvis“. Kiekvienas toks viešas paminėjimas prisideda prie laikraščio žinomumo, o kartu ir palengvina mūsų darbą, tai tarsi savotiškas apdovanojimas mums.

Andželika: Kai sulaukėme skambučio iš Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos, pirma mintis, šovusi į galvą, buvo: „Kokį straipsnį valdžia apskundė lygių galimybių kontrolei?“ Matyt, tylos pauzė buvo tokia didelė, kad atstovas iš karto ėmė raminti, jog skambina su geromis žiniomis. Tikrai netikėta, kad tokius mažučius galėjo pastebėti nacionaliniu lygmeniu. Didžiuojuosi žmonėmis, kurie patikėjo ir prisidėjo prie tuo metu „neįmanomos misijos“ – įkurti laikraštį. Pirmiausia sukūrėme svetainę, už kurią esame dėkingi Vyteniui Dapkevičiui, o jau po kelių mėnesių neatsispyrėme pagundai išleisti konkurentą dabartinės valdžios „ruporui“. Džiaugiuosi, kad mums pavyko sukurti darnią komandą ir gyvuoti iki šiol. Tai nebuvo lengva, todėl toks įvertinimas sukelia džiaugsmą, pasitenkinimą ir pasididžiavimo jausmą, taip pat atsakomybę už tai, ką darome, bei ryžtą nenuleisti rankų.

Didžiuojuosi žmonėmis, kurie patikėjo ir prisidėjo prie tuo metu „neįmanomos misijos“ – įkurti laikraštį

Kad laikraštis išsilaikys abejojo net žiniasklaidos profesionalai, įspėdami redakciją, jog rajonas mažas, iš prenumeratos nepasidengs net spaudos kaštai, o tvarios paramos sistemos nedideliems laikraščiams Lietuvoje nėra. Be to, būti „Širvio“ skaitytoju rajone reikia drąsos – už paramą leidiniui  galima sulaukti  tiesioginio  ir  netiesioginio  spaudimo.  Nepalyginamai  didesnės  drąsos  reikia „Širvio“ leidėjams, ypač didžiausią darbą darančioms žurnalistėms. Iš kur toji drąsa?

Janina: Tiesiog darai tai, ką reikia daryti,  kasdien negalvoji apie tai, ar esi drąsus, ar nelabai.

Valda: Taip, drąsos reikia. Jau vien tai, kad pradžioje mūsų būrys buvo pakankamai nemenkas, apie 10 žmonių, o dabar esame tik trys, liudija apie žurnalistinio darbo peripetijas. Tiesa, turime neetatinių padėjėjų, ačiū jiems. Kartais pasijuokiame, kad mums nėra kaip pakenkti ar sutrukdyti, nes „esame neįkandamos“: dirbanti ne rajonui pavaldžioje organizacijoje, moteris su negalia, ir senjorė. Manau, kiekvieno save gerbiančio, mąstančio ir Lietuvą mylinčio piliečio pareiga – ginti demokratiją ir puoselėti tas vertybes, dėl kurių galvas paguldė partizanai miškuose, tremtiniai Sibire, disidentai užsienyje ir t.t. Teisus buvo Vincas Kudirka sakydamas „…iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“. Tai ir semiuosi, galvodama, kad, jei būsime bailūs, abejingi ir tik save matantys garbėtroškos, greitai neteksime sunkiai iškovotos tikrosios demokratijos, o liks tik jos šešėlis, kokį dabar jaučiame Širvintose.

Andželika: Iš pradžių tikrai buvo nedrąsu. Juk mes, eiliniai piliečiai, stojome prieš tuo metu galingą jėgą – politinę partiją ir ją atstovaujančius žmones, kurie sudaro valdančiąją daugumą rajone. Didžiausią palaikymą pradžioje jautėme būtent iš žiniasklaidos profesionalų, kurie neatlygintinai mums vedė paskaitas, dalijosi patarimais ir įkvėpė pasitikėjimo bei drąsos. Na, o dabar matome, kad galinga partija skilo, mūsų valdančioji dauguma nežinia kam priklauso ir kam atstovauja, o mes išlikome ir esame vieningi, nes mus jungia ir į priekį veda bendra idėja ir tikslai.

Kaip vertinate mūsų visuomenės reakciją į savo veiklą?

Andželika: Nuomonių išgirstame įvairiausių: ir padrąsinančių, ir menkinančių mūsų darbą. Taip, manau, ir turi būti. Nerimą kelia tik tai, kad per visus dvidešimt dvejus mano gyvenimo Širvintų rajone metus tokio susiskaldymo neteko stebėti. Atrodo, bendruomenė skilo į fanatiškus merės garbintojus ir jos nekenčiančius. Mūsų rajone gyvuoja taisyklė: „Kas ne su mere, tas prieš ją“. Taip neturėtų būti. Neturėtų būti slopinamas bendruomenių darbas, nereikėtų jų supolitizuoti, kultūros, bibliotekų, švietimo įstaigų darbuotojai neturėtų bijoti bendrauti su kitomis žiniasklaidos priemonėmis, išskyrus tą, kuri priklauso merės šeimai. Gyventojai neturėtų bijoti prarasti darbą arba būti spaudžiami jo atsisakyti vien todėl, kad jų nuomonė nesutampa su šiuo metu rajoną valdančių politikų nuomone. Visgi jaučiame širvintiškių laisvėjimą, sulaukiame padrąsinančių skambučių, elektroninių laiškų, dėkojančių, kad esame, ir linkinčių išsilaikyti kuo ilgiau.

Neturėtų būti slopinamas bendruomenių darbas, nereikėtų jų supolitizuoti, kultūros, bibliotekų, švietimo įstaigų darbuotojai neturėtų bijoti bendrauti su kitomis žiniasklaidos priemonėmis, išskyrus tą, kuri priklauso merės šeimai

Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklių „Žalia pievelė“ ir „Dreamland“ kūrybinės grupės nariai Kristina Savickienė ir Rimantas Ribačiauskas. Jie nominuoti už savo darbą, sukūrusį erdvę, suteikusią balsas tiems, kurių šiandieninė Lietuvos visuomenė negirdi.

Judu esate nacionalinio dokumentinio teatro fenomeno dalyviai. Ką jums tai reiškia platesniame – visuomenės – kontekste?

Rimantas: Atrodo, buvome pirmieji, kurie profesionalioje scenoje sukūrė spektaklius vien su ne-aktoriais. Galbūt toks „kitoks“ formatas paskatino ateiti į teatrą kažką, kas šiaip į jį nevaikšto. Galbūt jis neša žinią, kad teatras tampa atviresnis, dinamiškesnis, laisvesnis.

Kristina: Minėtieji spektakliai šiandieniame Lietuvos teatre pirmiausia išsiskiria tuo, kad scenoje matome ne profesionalius aktorius, o su tema susijusius žmones, kalbančius sau ir kitiems aktualiomis temomis, pasakojančius autobiografines istorijas, svarstančius, klausiančius, besikreipiančius į žiūrovą. Tokiame spektaklyje žiūrovui scenoje lengva įsivaizduoti save, pasakojantį istorijas apie savo gimtąjį miestą ar patirtis, tai padeda susitapatinti ir reflektuoti ne tik tai, kas aktualu konkrečiam žmogui ar miestui, bet ir tai, kas aktualu mums visiems. Galbūt todėl visuomet po „Žalios pievelės” ir „Dreamland” spektaklių diskusijos su žiūrovais būna itin gyvos. Visa tokio spektaklio filosofija gimsta iš kasdienių, atpažįstamų detalių, poezija – iš buities.

Man, kaip teatro kūrėjai, šie spektakliai ypač brangūs todėl, kad tai ne tik meno kūriniai, bet ir ruporas, leidžiantis atkreipti visuomenės dėmesį į tam tikras problemas ir žmones, kurių nematome arba nenorime matyti, nes jie laužo mūsų pačių susikurtus ir žiniasklaidos mums brukamus stereotipus. Tarkime, „Dreamlande“ parodome, kad „pabėgėlis“ –  tik teisinis statusas, o žmonių ir patirčių įvairovės paletė beribė. Matydami scenoje visaginiečius, prieš mus atkuriančius savo miesto ir asmeninio gyvenimo detales, pradedame atskirti, kad statistika ar TV reportažai  yra tik daugelio vidurkis, neretai dar ir atspindėtas kreivame veidrodyje. Juk jei kalbėtume apie vidutinį žemės gyventoją, jis turėtų būti pusiau vyras, pusiau moteris. Bet kiek tokių „vidurkių“ pažįstame aplink? Būtent todėl neužtenka statistikos ir žurnalistikos kalbant apie tai, ką jaučia tam tikra socialinė grupė, reikia tikrų patirčių, kurias teatras gali perteikti.

Tai ne tik meno kūriniai, bet ir ruporas, leidžiantis atkreipti visuomenės dėmesį į tam tikras problemas ir žmones, kurių nematome arba nenorime matyti, nes jie laužo mūsų pačių susikurtus ir žiniasklaidos mums brukamus stereotipus.

Ko siekėte imdamiesi šių projektų?

Rimantas: „Žalios pievelės“ kūrybinio proceso pradžioje labiau norėjome kurti spektaklį apie pačią elektrinę, gyvenimą jos viduje ir tik vėliau supratome, kad kalbėti apie ją nekalbant apie miestą – beprasmiška. „Dreamland“ spektaklio eskizas koncentravosi į Lietuvos pabėgėlių sistemos spragas, tačiau vėliau jis nukrypo į asmenines imigrantų patirtis.

Kristina: Dabar Europoje populiarus taikomasis teatras teigia, kad pats jis gali turėti ne tik meninį tikslą, bet ir kitus, ne mažiau svarbius tikslus: edukacinį, socialinį, asmeninio tobulėjimo ir panašiai. Norėjome, kad Visaginas būtų pamatytas ir išgirstas kitaip ir, išties, spektaklis paskatino daug diskusijų, straipsnių. Nepriklausomi prodiuseriai apie jį šiuo metu kuria dokumentinį filmą, į mus kreipiasi kitų miestų savivaldybės, pageidaudamos spektaklių apie savo miestus, bendruomenes, svarbius žmones.

Kai pradėjome kurti spektaklį apie pabėgėlius Lietuvoje, mums ir patiems atrodė, kad jų pas mus beveik nėra. Tačiau „Dreamland“ atkreipė dėmesį į tai, jog kitataučiai ar kitakalbiai, kaip juos bevadintume, visuomet gyveno tarp mūsų: tautinės mažumos, migrantai, imigrantai, pabėgėliai. Visa tai – tik skirtingi „stalčiukai“, padedantys mums save nuo „jų“ atskirti. Svarbiausia buvo ne kalbėti už spektaklių dalyvius, o leisti jiems patiems kalbėti savo kalba, temomis, kurios juos jaudina, apie problemas, su kuriomis jie susiduria. Ir turbūt pats nuostabiausias „šalutinis poveikis“ – spektaklių dalyvių asmeniniai virsmai, naujai besiveriančios perspektyvos, transformacijos, kurios nutinka kiekvienam dalyviui. Manau, tai pats tikriausias teatro stebuklas.

Ir turbūt pats nuostabiausias „šalutinis poveikis“ – spektaklių dalyvių asmeniniai virsmai, naujai besiveriančios perspektyvos, transformacijos, kurios nutinka kiekvienam dalyviui

Kaip vertinate mūsų visuomenės reakcijas į šiuos kūrinius?

Rimantas: Abu spektakliai parodė, kad tai, kas įvyksta aplink juos (diskusijos, žiniasklaidoje pasirodantys straipsniai, reportažai ir t.t.) ne ką mažiau svarbu, negu patys spektakliai. Gerai, kai teatras (šiaip jau pakankamai uždaras ir nedidelę dalį visuomenės pasiekiantis menas) išeina už scenos ribų ir įvairiomis, kartais labai netikėtomis, išvestinėmis pasiekia daug platesnę auditoriją. Puikiausias  to pavyzdys – žurnalisto Edmundo Jakilaičio kartu su komanda kuriamas filmas apie „Žalios pievelės“ dalyvius. Arba „Dreamland“ kūrėjų organizuotas protestas prieš vieno iš dalyvių, afganistaniečio Zabi Ahmadi, deportaciją.

Kristina: Visuomenės dėmesys šiems spektakliams buvo nemažas, tai mane nustebino. Kai kurie žiūrovai sako pamatę teatre kažką visiškai naujo, didelį palaikymą jaučiame iš užsienio ambasadų ir kultūros atstovybių, nes, pasak jų, mūsų šaliai labai reikalingas toks teatras, tokiu teatru domisi žurnalistai, akademikai, kitų sričių menininkai, net politikai. Teatro profesionalų bendruomenėje yra ir nusivylimo – kai kam atrodo, kad aktorius teatre tampa nebereikalingas, tačiau, pažiūrėkime į kiną – jei daugelį metų sėkmingai greta gali gyvuoti meninė kūryba ir dokumentika, tai teatre irgi atsiras vietos abiem.

Atviros visuomenės piliečio apdovanojimą įsteigė Atviros Lietuvos fondas. Šis straipsnis yra jubiliejinių Nacionalinių lygybės ir įvairovės apdovanojimų dalis. Juos organizuoja Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba kartu su Nacionaliniu lygybės ir įvairovės forumu, remia Atviros Lietuvos fondas, Britų taryba, Šiaurės ministrų tarybos biuras Lietuvoje, Norvegijos Karalystės ambasada.

The post NLIF apdovanojimai (Atviros visuomenės pilietis) appeared first on ALF.

]]> Socialiniai regionų lyderiai https://olf.lt/socialiniai-regionu-lyderiai/ Thu, 10 Jun 2021 10:15:09 +0000 https://new.olf.lt/?p=6017 Tikslinga, tęstinė aktyvių piliečių grupių regionuose įgalinimo strategija. Situacija: Regioninė savivalda yra mini valstybė, kurioje veikiančios aktyvių piliečių grupės siekia didinti politinį skaidrumą, skatina gyventojų įsitraukimą į sprendimų priėmimus, bendroms iniciatyvoms telkia bendruomenės narius ir kartu siekia socialinių bei politinių pokyčių. Programos tikslas: • Telkti, sustiprinti ir įgalinti savivaldos ir bendruomenių lygmenyse veikiančias aktyvių piliečių [...]

The post Socialiniai regionų lyderiai appeared first on ALF.

]]>

Tikslinga, tęstinė aktyvių piliečių grupių regionuose įgalinimo strategija.

Situacija: Regioninė savivalda yra mini valstybė, kurioje veikiančios aktyvių piliečių grupės siekia didinti politinį skaidrumą, skatina gyventojų įsitraukimą į sprendimų priėmimus, bendroms iniciatyvoms telkia bendruomenės narius ir kartu siekia socialinių bei politinių pokyčių.

Programos tikslas: • Telkti, sustiprinti ir įgalinti savivaldos ir bendruomenių lygmenyse veikiančias aktyvių piliečių grupes. • Įvardinti konkrečias regionines problemas ir įgalinti aktyvių piliečių grupes burti bendruomenę ir inicijuoti sprendimus. • Skatinti bendradarbiavimą ir gerosios patirties mainus tarp aktyvių piliečių grupių, kuris veiktų šalies visuomeninį klimatą atvirumo, aiškumo ir bendruomeniškumo link. • Viešinti bendruomenines aktyvių piliečių iniciatyvas stengiantis sukurti aktyvumo kultūrą šalyje.

Veiklos etapai:

1.SUTELKIMAS Neformalus aktyvių piliečių grupių tinklo subūrimas: Lietuvos bendruomeninių iniciatyvų žemėlapio sukūrimas, tarpusavio susitikimai, gerųjų patirčių mainai, susitikimai su ekspertais, mokymai, reikalingos patirties įgijimas.

2.PALYDĖJIMAS Bendruomeninės iniciatyvos savivaldybėse:  programos vadovų „palydėjimas“ padedant pasirengti veiklos ir plėtros planą, kelią į siekiamą pokytį, įsivardinant reikalingos ekspertizės poreikį.

3.PARAMA Finansinė parama ir vizitai į regioną, suteikiant reikalingą ekspertinę, teisinę ir koordinacinę pagalbą pokyčio įgyvendinimo laikotarpiu. Taip pat finansinė arba ekspertinė parama nukentėjusiems dėl aktyvaus problemų sprendimo regioniniams socialiniams lyderiams.

4. POVEIKIO TYRIMAS IR VIEŠINIMAS Viešinami bendruomeninių aktyvių piliečių iniciatyvų rezultatai, aktyvumo pavyzdžiai, kurie įtraukiami į „Nacionalinius lygybės ir įvairovės“ apdovanojimus, „Global Lithuanian Leaders“ forumą. Aktyvios piliečių grupės kviečiamos dalyvauti diskusijų festivalyje „Būtent!”. Fiksuojami pilotinių bendruomeninių iniciatyvų atnešti pokyčiai.

Programa įgyvendinama bendradarbiaujant kartu su Lietuvos bendruomenėmis aktyviai dirbančia konsultacine įmone „Kitokie projektai“.

The post Socialiniai regionų lyderiai appeared first on ALF.

]]> Diskusijų festivalis „Būtent!” https://olf.lt/diskusiju-festivalis-butent/ Thu, 10 Jun 2021 10:14:13 +0000 https://new.olf.lt/?p=6015 Nuo 2017 m.,  antrą rugsėjo savaitgalį Birštone vyksta nemokamas diskusijų festivalis „Būtent!“, Lietuvoje organizuojamas partnerių, kuriems rūpi atviros visuomenės aspektas. Vienas iš partnerių - Atviros Lietuvos fondas. Festivalis yra atviras, nepolitinis, nemokamas renginys, visuomeniškų piliečių, verslo, mokslo, nevyriausybinių organizacijų, politikos atstovų susitikimas, kurio tikslas – skatinti šalyje diskusijų ir įsiklausymo kultūrą, toleranciją skirtingiems požiūriams, [...]

The post Diskusijų festivalis „Būtent!” appeared first on ALF.

]]>

Nuo 2017 m.,  antrą rugsėjo savaitgalį Birštone vyksta nemokamas diskusijų festivalis „Būtent!“, Lietuvoje organizuojamas partnerių, kuriems rūpi atviros visuomenės aspektas. Vienas iš partnerių – Atviros Lietuvos fondas. Festivalis yra atviras, nepolitinis, nemokamas renginys, visuomeniškų piliečių, verslo, mokslo, nevyriausybinių organizacijų, politikos atstovų susitikimas, kurio tikslas – skatinti šalyje diskusijų ir įsiklausymo kultūrą, toleranciją skirtingiems požiūriams, pilietinį įsitraukimą ir gerinti priimamų visuomenei svarbių sprendimų kokybę. Žodis „Būtent!” atspindi tą diskusijos momentą, kai diskusijos dalyviai, pateikę savus argumentus, pasiekia abipusį sutarimą ir supratimą. Siekiama, kad festivalis taptų tokio sutarimo, nuomonės formavimo, bendros valstybės vizijos kūrimo vieta, kuri suteiks įkvėpimo realiems verslo ir politikos sprendimams.

Festivalis siekia parodyti, kad svarbūs sprendimai neatsiejami nuo požiūrių įvairovės ir skirtingų visuomenės grupių įtraukimo į jų svarstymą. Festivalio organizatoriai sukūrė atvirą diskusijų erdvę, kuria prisidedama prie demokratiškos, vieningos bei pažangios visuomenės kūrimo, ugdoma diskusijų ir įsiklausymo kultūra, tolerancija kitai nuomonei ar požiūriui.

Rengėjai įkvėpimo semiasi iš ilgametes tradicijas turinčio ir kasmet apie 30 tūkst. žmonių pritraukiančio Almedalen diskusijų forumo Švedijoje, sėkmingų pavyzdžių Danijoje, Suomijoje bei kitose Skandinavijos šalyse. Festivalis „Būtent!“ yra vienas iš 8 Šiaurės ir Baltijos šalių demokratijos festivalių šeimos narių.
 
 

Rugsėjo 8–9 dienomis Birštone pirmą kartą Lietuvoje vyks diskusijų festivalis „Būtent!“: visuomeniškų piliečių, verslo, mokslo, nevyriausybinių organizacijų, politikos atstovų susitikimas. Kiekvienas kviečiamas keistis nuomonėmis apie valstybės raidai aktualiausius klausimus ir kelti naujas idėjas, padedančias valstybei augti, o bendruomenėms joje stiprėti. Tikimasi, kad šiemet į renginį atvyks apie 3 tūkst. lankytojų ir jis taps kasmete tradicija, padedančia puoselėti diskusijų kultūrą ir gerinti priimamų sprendimų kokybę Lietuvoje. Diskusijų festivalio programoje – SEPTYNIOS pagrindinės temos:

  • Atvira Lietuva,
  • Kūrybinga Lietuva,
  • Galimybių Lietuva,
  • Globali Lietuva,
  • Sumani Lietuva,
  • Tvari Lietuva,
  • Idėjų Lietuva.

Per dvi dienas atvirose Birštono viešosiose erdvėse iš viso įvyks daugiau nei 50 debatų, pokalbių šou, įvairių žanrų bei tematikos pranešimų, kino seansų ir koncertų. Bus pramogų šeimoms, mažiausiems dalyviams. Tarp pirmųjų pristatomų pranešėjų – Edwardas Lucasas, Alfredas Bumblauskas, Salvijus Kulevičius, Arnoldas Pranckevičius, Nerijus Mačiulis, diskusijas moderuos Milda Ališauskienė, Nerija Putinaitė, Justinas Žilinskas, Donatas Puslys ir kiti. 

Per dvi dienas atvirose Birštono viešosiose erdvėse iš viso įvyks daugiau nei 50 debatų, pokalbių šou, įvairių žanrų bei tematikos pranešimų, kino seansų ir koncertų. Bus pramogų šeimoms, mažiausiems dalyviams.

Nemokamą ir atvirą visiems renginį inicijuoja viešoji įstaiga „Visos idėjos“, organizuoja neseniai veiklą atnaujinęs Atviros Lietuvos fondas, Britų taryba, Šiaurės ministrų tarybos biuras Lietuvoje, bankas „Swedbank“, festivalio partneriai – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas, Lietuvos jaunimo organizacijų taryba. Į diskusijų festivalio organizavimą taip pat įsitraukė strateginės komunikacijos bendrovė „OMConsulting“ bei renginių organizatoriai „Propeller“. Diskusijų dienų iniciatoriai įkvėpimo semiasi iš ilgametes tradicijas turinčio ir kasmet apie 30 tūkst. žmonių pritraukiančio Almedalen diskusijų forumo Švedijoje, taip pat sėkmingų pavyzdžių Danijoje, Suomijoje, kitose Skandinavijos šalyse ir kaimyninėse Estijoje bei Latvijoje. Pasak organizatorių, kitose šalyse, ypač Skandinavijoje, visuomenei svarbūs sprendimai neatsiejami nuo požiūrių įvairovės ir skirtingų visuomenės grupių įtraukimo į tokių sprendimų svarstymą. Aukšta diskusijų kultūra padeda visuomenei susitarti dėl valstybės raidos prioritetų ir sąlygoja geresnę priimamų sprendimų kokybę. Todėl siekiama ir Lietuvoje inicijuoti atvirą diskusijų erdvę, kuri prisidėtų prie demokratiškos, vieningos bei pažangios visuomenės kūrimo, ugdytų diskusijų, įsiklausymo kultūrą ir toleranciją kitai nuomonei ar požiūriui. Diskusijų festivalis „Būtent!“ – tai nuomonių įvairovės ir demokratijos šventė, kurioje kiekviena nuomonė turi teisę egzistuoti ir būti išklausyta. “Siūlysime atvirą erdvę, kurioje jaukiai jausis ir idėjomis keisis įvairių sričių atstovai, o visi festivalio svečiai aktyviai dalyvaus, įsiklausys, sieks tarpusavio supratimo, kurį diskusijose lydi savotiškas užtvirtinimas – „būtent!“ Tikimės, kad ateityje mūsų renginys taps svarbia idėjų ir diskusijų platforma Lietuvoje – aptarimų, nuomonės formavimo, sutarimo, bendros valstybės vizijos kūrimo vieta, kuri suteiks įkvėpimo realiems viešojo gyvenimo sprendimams“, – sako vienas iš renginio iniciatorių ir viešosios įstaigos „Visos idėjos“ steigėjų Antanas Bubnelis. 

“Tai padės mums tapti tvirtesniais ir perkelti valstybę į kitą pažangos lygmenį“, – teigia Atviros Lietuvos fondo pirmininkė M. Ališauskienė.

Pasak Atviros Lietuvos fondo valdybos pirmininkės Mildos Ališauskienės, tokio renginio Lietuvai jau seniai reikėjo. „Visuomenės klimato gerinimas nebėra tik valdžios institucijų rankose. Tam, kad Lietuva taptų atsparesnė vidinėms ir išorinėms grėsmėms, reikia plėsti bendruomenių ribas, ieškoti jų sinergijos ir skirtingų interesų tarpusavio supratimo. Tai padės mums tapti tvirtesniais ir perkelti valstybę į kitą pažangos lygmenį“, – teigia M. Ališauskienė. Renginys atviras visiems, todėl norinčius renginio metu pristatyti savo idėjas, išsakyti savo poziciją ar pakviesti renginio dalyvius diskusijai festivalio organizatoriai kviečia teikti savo pasiūlymus programai. Visi norintys tapti festivalio programos dalimi iki birželio 23 d. savo idėjas pateikti gali info@diskusijufestivalis.lt. 

Jau po 5 savaičių, rugsėjo 8-9 dienomis Birštone vyks diskusijų festivalis “Būtent!”  Festivalis, įkvėptas sėkmingų pavyzdžių Švedijoje ir Latvijoje, Lietuvoje rengiamas pirmą kartą.  Per dvi dienas Birštone kalbės apie 200 pranešėjų. Įvyks apie 50 renginių: diskusijų, pokalbių šou, vienasmenių pranešimų, pramoginių renginių visai šeimai. Visi besidomintys kviečiami jau dabar planuoti išvyką į Birštoną ir registruotis.  

Pagrindiniai keturi organizatoriai – tarp jų ir Atviros Lietuvos fondas – kartu su partneriais siekia atitikti įvairiausius atvyksiančių dalyvių poreikius ir visus svetingai priimti. ALF kartu su Vilniaus politikos analizės institutu ir kitais partneriais ruošia 14 renginių. Jų temos ir dalyviai kiekvieną penktadienį pristatomi ALF Facebook paskyroje. Informaciją nuolat atnaujina www.olf.lt ir specialus tinklalapis www.diskusijufestivalis.lt. Yra ir daug kitų informacijos šaltinių: Šiaurės ministrų tarybos ir Britų tarybos biurai Lietuvoje, kiti pagrindiniai organizatoriai, partneriai, bendrakūrėjai.

Net keliasdešimt organizacijų bendradarbiauja, kurdamos šią demokratijos, tolerancijos ir žodžio laisvės šventę. ALF kviečia sekti festivalio naujienas ir planuoti savaitgalio išvyką į Birštoną, kur susitiks Lietuvos ateičiai neabejingi bendraminčiai. Pasak Britų tarybos Lietuvos biuro direktoriaus dr. Artūro Vasiliausko, asmenų, bendruomenių ir socialinių grupių savitarpio pasitikėjimas bei supratimas yra atsparios pilietinės visuomenės pagrindas. “Lietuvoje po valstybingumo atkūrimo diskusijų kultūra tikrai išaugo, nors iki šiol ne visada išklausome kitą pusę iki galo”, – sako A. Vasiliauskas. “Diskusijų festivalis bus pakantumo šventė, kurioje ne tik išsakysime įvairias, dažnai priešingas nuomones, bet ir išgirsime kitus, pamėginsime susivokti, kokios vertybės gali mus jungti.”

 

Liko trys mėnesiai iki susitikimo Birštone: artėja diskusijų festivalis “Būtent!”.  Pirmąkart Lietuvoje organizuojamai nuomonių įvairovės ir demokratijos šventei aktyviai ruošiasi Atviros Lietuvos fondo (ALF), taip pat ir Vilniaus politikos analizės instituto (VPAI) ir partnerių komanda. Keliolika ALF ir VPAI renginių sudarys kone trečdalį festivalio  programos. Daugiausia tai – diskusijos iš pažiūros tarytum žinomomis temomis, už kurių “paradinio” įvaizdžio, paviršinio žinojimo tūno problemos ir nemenkų trikdžių ar net kančių keliančios visuomenės piktžaizdės. Bus telkiamasi į pozityvius sprendimus: kaip, kokiais būdais puoselėti, ką skatinti ir ko vengti kuriant sveikesnę, atviresnę, brandesnę visuomenę, kurioje būtų labiau saugu ir gera gyventi? Olf.lt pradeda anonsuoti būsimus festivalio renginius ir supažindina su pranešėjais.

 Žinomas teisininkas ir rašytojas, ALF valdybos narys profesorius Justinas Žilinskas buria prelegentus – tarp kurių yra rašytoja Ugnė Barauskaitė ir Bernardinai.lt redaktorius Donatas Puslys – ir kviečia auditoriją pasitarti: kiek politinio korektiškumo esama Lietuvoje, ar jo trūksta, ar per daug? Viešumoje visko būna, ir manyti galėtum visaip. Įprasta skųstis, kad politkoretiškumas mus nustekeno: esą nebegalime pasakyti, ką galvojame, o kai pasisakome, pavyzdžiui, apie gėjus ir žydus, tuomet apsilanko policija, atima kompiuterius ir dar skiria baudas. Tačiau, pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas žodį „negras“ pripažino įprastiniu lietuvių kalbos žodžiu. Medijose galima pranešti, kad žiaurų nusikaltimą įvykdė „čigonai“, ir panašiai. Tad ar tikrai dūstame politkoretiškumo gniaužtuose? Gal visgi priešingai – niekaip jo neišsiugdome? 

Kita diskusija provokuos apsispręsti: ar (ir) Lietuvoje nebėra faktų? VPAI ekspertas Simas Čelutka kartu su garsiu apžvalgininku, “The Economist” redaktoriaus pavaduotoju Edwardu Lucasu ir kitais prelegentais primins, kad čia ir dabar, mūsų kasdienybėje kariaujama ne tik kulkomis, bet ir žodžiais, vaizdiniais. Šiuolaikinė karyba – tai ir dezinformacija, „alternatyvieji faktai“, sąmokslo teorijos, žodžio ir saviraiškos laisvės idealu dangstoma propaganda. Vienas įdomesnių aspektų šioje problematikoje yra tas, kad Kremlius ir kitos Vakarams priešiškos jėgos sumaniai išnaudoja kai kurių vakariečių mėgstamą perdėtą nuostatą: esą „nėra faktų, tik interpretacijos“. Suprask, gyvename epochoje be faktų. Tad ar tikrai faktai yra atgyvena? Jei ne, tai kaip su šiuo melu kovoti? Iš pažiūros savaime aiški atrodo dar viena ALF kartu su Lygių galimybių plėtros centru demokratijos šventei ruošiama tema – apie lyčių lygybės politiką. Juk tai – seniai žinomas, įvaldytas instrumentas tvaresnei visuomenei kurti, tiesa? Taip, toks yra tradicinis vertinimas. Tačiau jis ne visuomet teisingas. Pasirodo, jei valstybės politika yra socialiai nejautri, tai pamatinės lyčių lygybės idėjos gali būti iškreiptos. Lyčių lygybės retorika gali būti naudojama net priešingam tikslui, faktinei nelygybei įtvirtinti. Apie tai diskutuos dr. Margaritos Jankauskaitės suburti prelegentai.

Sociologė, religijotyrininkė, VDU docentė ir ALF valdybos pirmininkė doc. Milda Ališauskienė vėlgi kai kam netikėtai primins apie religijos ir tikėjimo laisvę. Taip, ją Lietuvoje, laimei, turime ir tuo didžiuojamės. Tačiau kiek jos iš tikrųjų esama, ir ar visiems? Kas penktas Lietuvoje save priskiria ne Romos katalikų, o kitai bendruomenei arba sako esąs netikintis. Tad ką reiškia būti kitatikiu/kitatike, kaip valstybės politika veikia jo/jos kasdienybę? Yra viešo ir privataus gyvenimo sričių, kuriose religijos ir tikėjimo laisvė teberibojama… — Kol programa ruošiama, kviečiame aktyviai dalyvauti: kokybiškai pildyti numatomas renginių temas, siūlyti originalias idėjas ar tapti savanoriu. Festivalio rengėjų tikslas – sėkmingas renginys, kuris taptų ilgalaikės tradicijos ištakomis. Sėkmė priklausys nuo to, kaip įgyvendinsime šūkį: “Kiekvieno nuomonė turi teisę egzistuoti”. Festivalis kuriamas kaip pilietiškų ir aktyvių – įvairaus amžiaus, skritingų profesijų, polinkių bei gabumų – Lietuvos žmonių kasmetė asamblėja. Kartu puoselėjama gerovės valstybės idėja ir aukšto lygio bendravimo kultūra padės sukurti mažą, bet esminį pokytį: kad kiekviename pokalbyje ar net karštame ginče dažniau skambėtų žodis “Būtent!”, kuriuo paprastai išreiškiame supratimą, palaikymą ar pagarbą kalbančiam bendraminčiai ar oponentui. Ar nuomonių įvairovės ir demokratijos šventė taps geruoju įpročiu, bendros kultūros dalimi? Priklauso nuo visų ir nuo kiekvieno. Prisijunk.

2017/9/ 8-9 Birštonas Diskusijų festivalis „Būtent!“

 

Pirmas, atviras, nepolitinis, nemokamas visuomeniškų piliečių, verslo, mokslo, nevyriausybinių organizacijų, politikos atstovų susitikimas.

Vienas iš festivalio rengėjų – Atviros Lietuvos fondas buria neabejingus, atvirus pokyčiams ir socialiai aktyvius žmones.

Lauksime Jūsų savo inicijuotose diskusijose ir atokvėpio bei veiklų erdvėje – ALF palapinėje.

 

Rugsėjo 8 d.

14.00 – 20.30 „Demokratijos paštas“, KMI (Kritinio mąstymo indekso testas), kava, ALF biblioteka 16.10 – 16.50 Protų mūšis 17.00 – 17.30 Pokalbis prie kavos su Laurynu Peluryčiu, Donatu Pusliu ir Justinu Žilinsku 18.30 – 19.00 Pokalbis prie kavos su Vytautu Bruveriu

Rugsėjo 9 d.

09.00 – 23.00 „Demokratijos paštas“, KMI (Kritinio mąstymo indekso testas), kava, ALF biblioteka 09.30 – 10.30 Ryto mankšta 12.00 – 12.30 Pokalbis prie kavos su Margarita Jankauskaite 14.20 – 14.40 „Demokratijos pašto“ įteikimas LR Vidaus reikalų ministrui Eimučiui Misiūnui 16.00 – 16.30 Pokalbis prie kavos su Milda Ališauskiene, Marija Jure ir Gyčiu Tereikiu 19.00 – 20.00 Susitikimas su Nacionalinio lygybės ir įvairovės forumo atstovais

 

ALF ir partnerių inicijuotos diskusijos

Penktadienis, rugsėjo 8 d.

14.30 – 15.30 ATVIRA LIETUVA Lobizmas Lietuvoje: gėris ar blogis? Moderatorius: Algirdas Davidavičius Kalbėtojai: Eglė Kavoliūnaitė – Ragauskienė, Jekaterina Lavrinec, Rasa Žemaitė, Sergejus Muravjovas

Kas yra lobizmas, ar jis „geras“, ar „blogas“? Kodėl svarbu jį tinkamai reguliuoti? Pateiksime gerosios praktikos pavyzdžių, kai lobistinę veiklą valstybės ar savivaldybės lygmenyje vykdė visuomenės atstovai, ir aptarsime, kaip skaidriai vykdomas lobizmas pasitarnavo demokratijai. Šio renginio dalyvės ir dalyviai neišvengiamai susimąstys: ar kada nors aš užsiėmiau lobizmu? Kaip bet kuri(s) iš mūsų gali tai daryti?

Rengia: Vilniaus politikos analizės institutas

14.30 – 15.30 GLOBALI LIETUVA Politinis korektiškumas (ne)atėjo į Lietuvą Moderatorius: Justinas Žilinskas Kalbėtojai: Ugnė Barauskaitė, Laurynas Peluritis, Donatas Puslys

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas žodį „negras“ pripažino įprastiniu lietuvių kalbos žodžiu; medijose įprasta pranešti, kad žiaurų nusikaltimą įvykdė „čigonai“, o viešojoje erdvėje – skųstis, kad politkoretiškumas mus nustekeno. Esą nebegalime pasakyti, ką galvojame, o kai pasisakome, pavyzdžiui, apie gėjus ir žydus, tuomet apsilanko policija, atima kompiuterius ir dar skiria baudas. Ar šitaip vargstame patekę į politkoretiškumo gniaužtus? O gal yra priešingai: vis neišmokstame politkorektiškumo, todėl neatsikratome neapykantos ir patyčių?

Rengia: Atviros Lietuvos fondas

17.30 – 18.30 IDĖJŲ LIETUVA Krepšini, tu toks viliojantis ir toks žavus (Satyrinė diskusija) Kalbėtojai: Paulius Gritėnas, Vidas Mačiulis, Andrius Zimaitis

„Krepšini, tu toks viliojantis ir toks žavus”, – tai liaupsės krepšiniui iš senos populiarios dainos. Kas žino, gal ir diskusijos metu taip užgiedosim (paliekame vietos improvizacijai ir netikėtumams). Tačiau kol kas esame nusiteikę priešingai ir ketiname kvestionuoti krepšinio kultą ar net absurdišką dievinimą Lietuvoje.

Rengia: Atviros Lietuvos fondas

19.00 – 20.00 GALIMYBIŲ LIETUVA Įvairios Lietuvos arba vieningos Lietuvos receptas (Filosofinė kavinė) Moderatorius: Vita Ličytė Kalbėtojai: Jurga Bučaitė Vilkė, Nijolė Dirginčienė, Modesta Kairytė, Gitanas Nausėda, Vidmantas Vasiliauskas

Socialinė ir ekonominė skirtis tarp sostinės, didmiesčių ir regionų akivaizdi, ją liudija statistiniai rodikliai. Tad ką daryti: pasyviai stebėti, kaip atsiveria praraja? Ar tegalima konstatuoti faktus ir spėlioti apie regionų ateitį? O gal privalu skubiai spręsti ir imtis veiksmų, siekti pokyčių? Svarstysime ir… gal sukursime „receptą“ regionų atskirčiai mažinti?

Rengia: Atviros Lietuvos fondas

19.00 – 20.00 GLOBALI LIETUVA Pabėgėlis Lietuvoje (Forumo teatras) Menų ir mokymo namų aktoriai

Iki 2017 m. gruodžio 31 d. Lietuva įsipareigojo priimti 1105 užsieniečius, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga. Daugiausia tai žmonės, bėgantys nuo karo Sirijoje. Kaip jaučiasi šie žmonės atvykę į mūsų šalį? Ką galime jiems duoti ir koks yra žmonių ir valdžios požiūris į juos? Jūsų nuomonė yra labai svarbi. Kviečiame ateiti ir išsakyti ją! „Forumo teatre“ patirsite gyvus atviros diskusijos ir improvizacijos jausmus.

Rengia: Menų ir mokymo namai, Atviros Lietuvos fondas

Šeštadienis, rugsėjo 9 d.

11.00 – 12.00 IDĖJŲ LIETUVA Šioje šalyje nebėra faktų? (ENG) Moderatorius: Simas Čelutka, Donatas Puslys Kalbėtojai: Edward Lucas

Šiandien kariaujama ne tik kulkomis, bet ir žodžiais bei vaizdiniais. Tai daroma vykdant įvairias dezinformacijos kampanijas, skleidžiant vadinamuosius „alternatyvius faktus“ ir sąmokslo teorijas. Kremliaus ir kitų Vakarams priešiškų jėgų veikėjai sumaniai išnaudoja dalies vakariečių reliatyvistinį įsitikinimą esą „nėra faktų, tik interpretacijos“. Taip pat iškraipomas žodžio ir saviraiškos laisvės idealas, po juo maskuojant nuogą propagandą. Todėl ir klausiame, ar tikrai gyvename pasaulyje „po faktų“, ir kaip su tuo kovoti.

Rengia: Vilniaus politikos analizės institutas

11.00 – 12.00 ATVIRA LIETUVA Lyčių lygybė – socialinė (ne)lygybė? Moderatorius: Dovilė Jakniūnaitė Dalyviai: Margarita Jankauskaitė, Laura Galdikienė Lyčių lygybės politika – itin svarbus instrumentas tvaresnei visuomenei kurti, tiesa? Taip, toks yra tradicinis vertinimas. Tačiau jis ne visuomet teisingas. Pasirodo, jei valstybės politika yra socialiai nejautri, tai pamatinės lyčių lygybės idėjos gali būti iškreiptos. Panagrinėsime, kaip lyčių lygybės retorika gali būti naudojama net priešingam tikslui – faktinei nelygybei įtvirtinti. Rengia: Lygių galimybių plėtros centras, Atviros Lietuvos fondas

11.00 – 12.00 SUMANI LIETUVA Ko prašo tautinės mažumos: teisių ar privilegijų? Moderatorius: Barbara Stankevič Kalbėtojai: Karolis Dambrauskas, Oleg Jerofejev, Aleksander Radčenko

Tautinių mažumų klausimas jau ne vienerius metus Lietuvoje kelia aštrius politinius debatus. Originali asmenvardžių rašyba, dvikalbės lentelės, tautinių mažumų švietimas – šios temos kaitina visuomenės emocijas ir provokuoja kaltinimus esą tautinės mažumos reikalauja nepagrįstų privilegijų. Ar toks požiūris yra teisingas? Ko siekia tautinės mažumos ir kuo jos grindžia savo siekius?

Rengia: Britų taryba, Lenkų diskusijų klubas, Atviros Lietuvos fondas

12.30 – 13.45 IDĖJŲ LIETUVA Ar išliks nacionalinė valstybė globalizacijos amžiuje? (ENG) Moderatorius: Nerija Putinaite Kalbėtojai: William Outhwaite, Szabolcs Pogonyi, Lars Tradgardh

Nacionalinės valstybės, kurias suformavo nacionalinio atgimimo sąjūdžiai, Europoje egzistuoja jau daugiau kaip šimtą metų. Su globalizacijos ir ES ateities iššūkiu jos susiduria sukaupusios nemenką teigiamą ir neigiamą istorinį kapitalą. Kai kada į tam tikrus nacionalinių valstybių bruožus žvelgiama kaip į trukdančius lanksčiai reaguoti į globalizaciją, į būtinybę vienytis Europai. Kita vertus, kai kuriose šalyse ima stiprėti nacionalizmas, grįžtama prie praeito šimtmečio nacionalinės valstybės idėjų. Kokia nacionalinės valstybės ateitis globalizacijos amžiuje: ar ji praras savo prasmę, formuosis transnacionalinės tapatybės ir pilietiškumas; o gal įgis naujų bruožų, kurie bus pagrindas formuotis naujo pavidalo tarptautinei tvarkai?

Rengia: Šiaurės ministrų tarybos biuras Lietuvoje, Atviros Lietuvos fondas, Britų taryba

12.30 – 13.45 GALIMYBIŲ LIETUVA Religijos ir tikėjimo laisvė: ar visiems? Moderatorius: Milda Ališauskienė Kalbėtojai: Marija Jure, Gabrielius Lukošius, Gytis Tereikis

Kas penktas Lietuvoje save priskiria ne Romos katalikų, o kitai bendruomenei arba sako esąs netikintis. Ką reiškia būti kitatikiu, kaip valstybės politika veikia jo/jos kasdienybę? Kuriose viešo ir privataus gyvenimo srityse ribojama religijos ir tikėjimo laisvė? Anot Jungtinių Tautų religijos ir tikėjimo laisvės pranešėjo Heinerio Bielefeldto, moderniose visuomenėse religinėms mažumoms gresia stereotipai, viešas demonizavimas, diskriminavimas, net persekiojimas. Esama biurokratinių suvaržymų, stinga infrastruktūros religiniam gyvenimui užtikrinti, valstybinėse mokyklose pasitaiko indoktrinavimas prieš religines mažumas, varžoma tėvų teisė auklėti vaikus pagal religinius įsitikinimus.

Rengia: Atviros Lietuvos fondas

14.45 – 16.00 GLOBALI LIETUVA Lietuvos – Lenkijos santykiai Kremliaus pinklėse Moderatorius: Vytis Jurkonis Kalbėtojai: Vytautas Bruveris, Andžej Pukšto

Pastaraisiais metais Vilniaus ir Varšuvos santykiai yra sąstingyje. Šia situacija naudojasi Kremlius, didindamas savo įtaką regione. Kaip pagerinti Lietuvos ir Lenkijos santykius ir atsverti Maskvos įtaką Rytų Europoje?

Rengia: Lenkų diskusijų klubas, Atviros Lietuvos fondas

16.30 – 17.30 GALIMYBIŲ LIETUVA Žmogaus teisės ir diagnozė „F“ Moderatorius: Marius Strička Kalbėtojai: Arūnas Germanavičius, Karilė Levickaitė

“F” – tai ligų klasifikacijoje naudojamas kodas žymintis psichikos sveikatos sutrikimus. Diagnozė “F” yra lydima stigmos, visuomenėje apipinta mitų ir stereotipų. Kaip Lietuvoje (iš)gyvena šią diagnozę turintis žmogus?

Rengia: Koalicija „Psichikos sveikata 2030“, Atviros Lietuvos fondas

18.00 – 19.00 SUMANI LIETUVA Ar darbuotojai pasiruošę save ginti? Moderatorius: Marius Kalanta Kalbėtojai: Danas Arlauskas, Gražina Gruzdienė, Tomas Tomilinas

Tikimasi, kad nuo liepos 1 d. įsigaliojęs darbo kodeksas išjudins darbuotojų ir darbdavių socialinį dialogą ir sustiprins darbuotojų kolektyvinį atstovavimą. Jei pavyks derinti darbo santykių lankstumą ir kolektyvinį atstovavimą, išloš ir darbuotojai, ir darbdaviai. Jei kolektyviniai darbo santykiai nesivystys, darbuotojai bus apsaugoti dar mažiau. Kas paskatintų darbuotojus jungtis ir kartu atstovauti savo interesus? Ar profesinės sąjungos Lietuvoje yra pasiruošusios realizuoti šį, ko gero jau paskutinį, šansą sustiprinti kolektyvinį darbuotojų atstovavimą darbo santykiuose?

Dar kitą savaitgalį Jūsų laukia Birštonas!

Rugsėjo 8-9 dienomis svetingame kurorte vyks diskusijų festivalis „Būtent!“ Tai – pirmas tokio pobūdžio ir masto festivalis Lietuvoje: inovatyvus, atviras, nemokamas ir ypač dinamiškas, intensyvus. Programą rasite internete: http://diskusijufestivalis.lt/#schedule,  www.facebook.com/diskusijufestivalis; pdf formatu ją galite atsisiųsti čia. Programoje – daugiau nei 70 renginių, apie 200 pranešėjų.  Išskirtinė žanrų, formų ir turinio įvairovė! Jūsų valia rinktis: nuo kebliausių prieštarų ir sudėtingų sprendimų – iki šmaikščiausių komentarų, socialinių eksperimentų ir kitokių intelektualių pramogų. Diskusijų festivalyje „Būtent!“ kiekvienas ras patinkantį pranešėją, ekspertą ar atlikėją, dominančią temą ar rūpinčią idėją. 

Festivalyje bus diskutuojama, pavyzdžiui, apie nacionalinio aukštojo mokslo identitetą, robotizacijos ir dirbtinio intelekto kuriamus iššūkius, politiką keičiančias technologijas. Bus ieškoma “skandinaviškos laimės” formulės ir galimybių ją pritaikyti Lietuvoje, kalbama apie socialines inovacijas ir socialinį verslą. Festivalyje dalyvaus Vasario 16-osios Akto paslaptį praskleidęs VDU profesorius Liudas Mažylis, Lietuvos mokslo premijos laureatai – interneto plėtros Lietuvoje pradininkas akademikas Adolfas L. Telksnys, Fizinių ir technologijos mokslų centro vadovas Gintaras Valušis ir VU Gyvybės mokslų centro direktorius biochemikas Gintaras Valinčius, VU istorikai – Lietuvos nacionalinės meno ir kultūros premijos laureatas Alfredas Bumblauskas, Norbertas Černiauskas, Bernardas Gailius ir Salvijus Kulevičius, filosofė Nerija Putinaitė, VU TSPMI  direktorius Ramūnas Vilpišauskas ir Politikos teorijos katedros vedėjas Alvydas Jokubaitis, KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto dekanas Ainius Lašas, MRU teisėtyrininkas tarptautininkas ir rašytojas Justinas Žilinskas, rašytoja Ugnė Barauskaitė, Lietuvos kariuomenės strateginės komunikacijos karininkas plk. ltn. Linas Idzelis, žurnalistai Šarūnas Černiauskas, Edmundas Jakilaitis, Miroslavas Juchnevičius, Rita Miliūtė, Rytis Zemkauskas, visuomenės veikėjai bei atlikėjai Jurgis Didžiulis ir Algirdas Kaušpėdas, aktorius ir edukatorius Justas Tertelis, teatro režisierė Agnija Leonova, ekonomistai Nerijus Mačiulis ir Gitanas Nausėda, Lietuvos darbdavių konfederacijos generalinis direktorius Danukas Arlauskas, Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Margarita Jankauskaitė, „Reach for Change“ padalinio Lietuvoje vadovė  Jurgita Ribinskaitė – Glatzer, Vilniaus meras Remigijus Šimašius, “Lietuvos energijos“ vadovas Dalius Misiūnas, „Lietuvos geležinkelių“ vadovas Mantas Bartuška, Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas ir daugelis kitų. Tarp kviestinių svečių iš užsienio – pavyzdžiui, vienas žymiausių laimės tyrėjų Šiaurės šalyse Bent Greve, šiaurietiško modelio tyrėjas Lars Tragardh, alkoholio politikos ekspertas ir ilgametis Švedijos alkoholio prekybos monopolininko „Systembolaget“ vadovas Gabriel Romanus, “The Economist” vyresnysis redaktorius Edward Lucas. 

Diskusijų festivaliu tikimasi sukurti naują tradiciją Lietuvoje: tai turėtų būti kasmetis visuomeniškų piliečių, verslo, mokslo, nevyriausybinių organizacijų ir politikos atstovų susitikimas. Tokia erdvė padėtų stiprinti Lietuvos visuomenę, puoselėti diskusijų kultūrą ir gerinti priimamų sprendimų kokybę. Festivalį inicijuoja viešoji įstaiga „Visos idėjos“, organizuoja Atviros Lietuvos fondas, Britų tarybos ir Šiaurės ministrų tarybos biurai Lietuvoje, bankas „Swedbank“. Partneriai – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas, Lietuvos jaunimo organizacijų taryba. Temas ruošia daugiau nei 20 skirtingų organizacijų. Bendradarbiauja strateginės komunikacijos bendrovė „OMConsulting“ bei renginių organizatoriai „Propeller“. Įkvėpėjai – ilgametes tradicijas turintis, apie 30 tūkstančių žmonių kasmet pritraukiantis Almedalen diskusijų forumas Švedijoje, kiti sėkmingi visuomeniniai renginiai Danijoje, Suomijoje, Estijoje ir Latvijoje. Planuokite išvyką jau dabar! Įspūdžiai Birštone taps geriausiu įkvėpimu pradedant rudens darbus ir kuriant tolesnius planus.

Nedrįstate prabilti viešai? Korupcija, demokratijos suvaržymai, socialinė atskirtis, piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi. Turite pavyzdžių ir asmeninių patirčių? Išsakykite savo regiono problemas “Demokratijos pašte”, kuris veiks Diskusijų festivalio “Būtent!” ALF palapinėje. Visi pranešimai bus įteikti LR Vidaus reikalų ministrui Eimučiui Misiūnui renginio metu. Skatiname rašyti jau dabar: info@olf.lt

09.07 PENKTADIENIS
TVARI LIETUVA
16.30 – 17.30 „Šimtmečio dvasią atspindintis lietuviškas kinas“
Nuo juodai baltų arklio karčio kadrų rūko fone, lėtų, rūsčių būrų žvilgsnių į rugių laukus iki dinamiškų Q. Tarantino stiliaus sprogimų lietuviškose HD ryškumo gatvėse bei tiesios erotikos istoriniuose filmuose. Nuo 1 iki 100 metų apie lietuvišką kiną “Snobo kino” kūrėjo Ryčio Zemkausko draugijoje. Diskusija „Šimtmečio dvasią atspindintis lietuviškas kinas“ dedikuota lietuviško kino raidai. Režisieriai ir kino kritikai aptars kaip keitėsi lietuviški kino filmai, nagrinės temas, scenarijus ir vaidybą, publikos simpatijas. Ar egzistuoja bendras lietuviškojo kino vardiklis? Ar įmanoma atrasti lietuvių režisieriaus filmą, kurį galėtume pavadinti atspindinčiu visą šimtą Lietuvos metų?
Moderuoja:
Rytis Zemkauskas, VDU Politikos mokslų ir diplomatijos docentas, televizijos laidų prodiuseris ir vedėjas, kelių publicistinių knygų autorius, vienas projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ vadovų. Visuomeninė veikla – Lietuvos kaip modernios valstybės ir pasaulio lietuvių tinklo problematika.
Diskutuoja:
Giedrė Beinoriūtė, kino režisierė ir pedagogė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentė, LMTA meno doktorantė, Lietuvos kinematografininkų sąjungos, Europos kino akademijos narė.
Rasa Paukštytė, teatrologė, kino kritikė, LMTA, VDA lektorė, lfc.lt svetainės redaktorė, dienraščio “Verslo žinios” kino apžvalgininkė.
Audrius Juzėnas, kino filmų „Vilniaus getas“, „Ekskursantė“, “Pelėdų kalnas” režisierius, scenaristas, prodiuseris.  
ATVIRA LIETUVA
18.00 – 19.00 “Diskusija apie Lietuvą po 100 metų: Atvira, kiaura, uždara”
Ar tikrai šiandien atviros visuomenės idėja patiria krizę? O gal ji karikatūrizuojama tik tam, kad kurstant apgultos tvirtovės mentalitetą, būtų kuriama uždara, baimėje gyvenanti visuomenė? Ką apskritai turime mintyje kalbėdami apie atvirą visuomenę? Ar atvirumas nevirsta kiaurumu, kai nebegebame ir baiminamės brėžti ribas, saugoti sienas, savąją tapatybę, tradicijas?
Moderuoja:
Donatas Puslys, Bernardinai.lt vyr. redaktorius, 2014 m. Tolerancijos žmogus, politologas, žurnalistas. D. Puslio profesiniai interesai apima tarptautinę politiką, pilietinį ugdymą, tapatybės klausimus.
Diskutuoja:
Povilas Aleksandravičius, filosofas, Mykolo Romerio universiteto docentas. Interesų sritys – Lietuvos bei Europos visuomenės raida, globalizacija, šiuolaikinio žmogaus tapatumo problemos,  krikščioniškoji ir kitos dvasinės žmonijos tradicijos.
Vladimiras Laučius, žurnalistas, politologas, naujienų portalo LRT.lt vyriausiasis redaktorius. Publicistikos kryptys – politinio gyvenimo, informacinės erdvės, socialinių kultūrinių reiškinių analizė, mokslinių interesų sritys – politinė filosofija ir politinė komunikacija.
Margarita Jankauskaitė, Lygių galimybių plėtros centro ekspertė. Nacionalinių ir europinių projektų diskriminacijai mažinti, lygioms galimybėms užtikrinti ir kovos su smurtu prieš moteris, vykdytoja.  
TVARI LIETUVA
21.00 – 22.00 Satyrinė diskusija “Išgalvojau Lietuvą. 100 įvaizdžio formavimo metų”
Koks yra tikrasis Lietuvos įvaizdis ir ar įmanoma jį dirbtinai suformuoti? Kodėl neretas šalies įvaizdžio formavimo bandymas tampa nesėkme? Ką kiekviena “išgalvotos Lietuvos” koncepcijų byloja apie tikrąją Lietuvą? Apie visa tai ir daugiau – džentelmeniškai satyriškoje diskusijoje.
Moderuoja:
Andrius Zimaitis, teisininkas, visuomenės veikėjas, „Laikykitės ten su Andriumi Tapinu“ scenaristas.
Paulius Gritėnas, 15min.lt aktualijų žurnalistas ir politikos komentatorius. Diplomuotas filosofas, 15min.lt aktualijų žurnalistas ir politikos komentatorius, beisbolo entuziastas.
Diskutuoja:
Giedrius Savickas, teatro, kino ir televizijos aktorius, TV laidų vedėjas, nuostabaus humoro savininkas, aktyviai dalyvaujantis visuomeninėje-socialinėje veikloje.
 
09.08 ŠEŠTADIENIS  
ATVIRA LIETUVA
11.00 – 12.00 „Pokalbiai apie lietuvių literatūros kanoną”
Ar šiandien egzistuoja lietuvių literatūros kanonas, kuris kalbėtų apie mums bendrą patirčių, kultūrinių ar estetinių nuorodų žemėlapį? O gal XXI amžiuje tai tapo nebereikalinga? Koks mūsų literatūrinio kanono santykis su pasauline literatūra? Ar siekdami įsiklausyti į pasaulį turime ką pasakyti patys?“
Moderuoja:
Donatas Puslys, Bernardinai.lt vyr. redaktorius, 2014 m. Tolerancijos žmogus, politologas, žurnalistas. D. Puslio profesiniai interesai apima tarptautinę politiką, pilietinį ugdymą, tapatybės klausimus.
Diskutuoja:
Vytautas Toleikis, mokytojas, kultūrininkas, eseistas, visuomenininkas, inicijavęs ir vykdęs daugybę kultūros ir švietimo projektų, skirtų čigonų, žydų ir kitų tautinių mažumų kultūrų atminčiai puoselėti.
dr. Jūratė Čerškutė,  literatūrologė, tyrinėjanti dabartinę lietuvių prozą ir literatūros procesus. Dėsto šiuolaikinę lietuvių literatūrą ir kultūrą Varšuvos universitete, nuolat rašo knygų apžvalgas ir recenzijas.
Elžbieta Banytė, lietuvių literatūros ir tautosakos instituto doktorantė, literatūros kritikė, vertėja, buvusi mokytoja. Domisi literatūros kritikos tradicija ir dabartimi, besikeičiančia klasikinės literatūros recepcija, švietimo ir mokslo klausimais, verčia daugiausia iš naujosios graikų kalbos. “Poezijos pavasario” almanacho viena sudarytojų 2017 ir 2018 m., leidinio “Reading Lithuania”, skirto Lietuvai tarptautinėje Londono knygų mugėje pristatyti, viena sudarytojų, Klasikų asociacijos narė nuo 2013 m.  
ATVIRA LIETUVA
17.30 – 18.30 “Pilietinis protestas: kodėl klūpoma, kai reikia keltis?”
Piliečių galia ir galimybė teisėtai protestuoti prieš valdžios sprendimus, nepatiriant nepagrįstų suvaržymų, juolab – persekiojimo (ir valstybinio, ir nevalstybinio) – bet kurios demokratijos gyvybės garantija. Ne veltui autoritariniai, diktatūriniai ar “valdomų demokratijų” (t.y. autokratijų) režimai labiausiai nepakenčia protesto. Įdomu tai, kad ypač Lietuvoje (bet ir visoje Rytų Europoje), nepaisant labai didelių pokyčių vyresnių kartų gyvenime per paskutinį ketvirtį amžiaus piliečių protestuota labai mažai. Kodėl trūksta demokratinio, teisėto protesto? Kokios priežastys tai lemia – tradicijos nebuvimas, įgalinimo trūkumas, nacionalinis charakteris? Kas už tai atsakingas: patys piliečiai ar valdžią ir galią ilgesniam laikui įgiję žmonės ir valstybėje, ir privataus kapitalo sektoriuje? Kaip išmatuoti protesto efektyvumą ir ar būta efektyvių protestų Lietuvoje?
Moderuoja:
Justinas Žilinskas, teisininkas, Mykolo Riomerio universiteto profesorius, publicistas, rašytojas, tinklaraštininkas.
Diskutuoja:
Prof. dr. Ainė Ramonaitė, VU TSPMI profesorė, politologė. Moksliniai interesai – pilietinė visuomenė, politinis dalyvavimas, politinių partijų studijos, politinė elgsena, politinė kultūra, rinkiminis elgesys.
Algirdas Davidavičius, Vilniaus politikos analizės instituto ekspertas, VDU lektorius. Konsultantas kritinio mąstymo, socialinės-ekonominės nelygybės įveikos, ekonominės ir dalyvavimo demokratijos klausimais. Dalyvavimo demokratijos stiprinimo ir anti-demokratinių veiksnių suvaldymo problemų Lietuvoje tyrėjas.
Justas Korsakovas, sociologas ir antropologas, tiriantis ir dalyvaujantis socialiniuose judėjimuose. Neformalaus solidarumo tinklo “Gyvenimas per brangus”, pasisakančio prieš naująjį darbo kodeksą bei remiančio darbuotojų saviorganizaciją, narys.
 

Rugsėjo 7–8 dienomis Birštone vyksiantis visiškai nemokamas diskusijų festivalis „Būtent!“ lankytojų laukia ir rimtose bei aktualiose diskusijose, ir smagioje pramogų programoje. Festivalio svečiai kviečiami dalyvauti protmūšiuose, parodose, teatralizuotuose skaitymuose, vykti į virtualias keliones.

Diskusijų festivalis yra draugiškas šeimai renginys, tad dviejų dienų programa įtrauks įvairaus amžiaus ir skirtingų pomėgių turinčius lankytojus.

Festivalio partnerių erdvėse vyksiančios aktyvios pramoginės veiklos bei diskusijos papildys pagrindinę festivalio „Būtent!“ diskusijų programą, kurioje beveik 300 pranešėjų dalyvaus 90-yje nemokamų renginių ir diskusijų svarbiomis Lietuvai ir jos gyventojams bei svečiams temomis.

 

Kvietimas susimąstyti

 

Atviros Lietuvos fondas Atviro mąstymo erdvėje dvi dienas lauks visų, kurie norės atvirai ir tiesiai pažiūrėti į save: išmaniosiomis technologijomis atlikti pilietiškumo nustatymo ir kritinio mąstymo indekso testus. Be to, visi norintieji turės galimybę dalyvauti protų mūšyje su portalo Bernardinai.lt vyr. redaktoriumi Donatu Pusliu bei „Blic pokalbiuose“ susitikti su įdomiais pašnekovais.

Erdvėje, pavadintoje „Šiaurės namai“, jos svečiai turės progą susimąstyti apie gyvenimą vietoje įprastų, kasdienių daiktų naudojant gamtą tausojančius atitikmenis. Įsivaizduoti, kaip atrodytų namai, jei atliekas kauptume savo balkone, padės pranešėja Gintarė Dambrauskaitė. Erdve, kurioje ne tik veiks dirbtuvės, skatinančios daugiau sužinoti apie daiktų atnaujinimą bei perdirbimą, bet ir vyks protų mūšiai bei diskusijos, rūpinasi Šiaurės ministrų tarybos biuras Lietuvoje.

Nekasdieniškos patirtys

 

Jungtinių tautų pabėgėlių agentūros erdvė suteiks galimybę virtualiai persikelti į vieną didžiausių pasaulyje pabėgėlių stovyklų Jordanijoje ir pajusti, ką reiškia būti pabėgėliu. „Lietuvos geležinkeliai“ virtualios realybės pagalba padės aplankyti 10 įdomiausių maršrutų ir stebėti aplinką iš mašinisto kabinos. Tikrame „Girtekos“ vilkike su puspriekabe lankytojai visiškoje tamsoje su žibintuvėliu rankose leisis į kelionę, kurios metu supras ir įsimins, kaip tinkamai naudoti atšvaitus ir kodėl jie būtini tamsiu paros metu. Mini miesto gatvių instaliacijoje mažiausieji festivalio lankytojai turės galimybę pasitikrinti eismo taisyklių žinias valdant žaislinį automobilį. Iniciatyva „būsiu_“ jaunesniems, bet ne mažiausiems festivalio lankytojams padės pažinti įvairias profesijas, o „Swedbank“ finansų instituto atstovai organizuos viktorinas apie finansus.

Draugiškas šeimai renginys

 

Vaikais nuo trejų metų, kol tėveliai dalyvaus pagrindinės festivalio programos diskusijose, pasirūpins festivalio organizatoriai. Specialioje jaunesniems ir jauniausiems festivalio svečiams sukurtoje erdvėje veiks kūrybinės architektūrinės dirbtuvės, bus stalo ir lauko žaidimų, viktorinų, visi čia užsukę galės pūsti muilo burbulus, gaminti sniegą ir ledus – nuobodžiauti neleis skautų, maltiečių, „Misija Sibiras“ ir kitų organizacijų atstovai. Keturkojais augintiniais „Mars Lietuva“ pasirūpins specialioje erdvėje jiems pasiūlant vandens, užkandžių ir galimybę atsikvėpti nuo renginio šurmulio.

Kiekvieną intensyvių diskusijų festivalio dieną vainikuos koncertas. Festivalyje svečiuosis tik gyvai grojančios grupės „Subtilu-Z“ ir „Saulės kliošas“. Festivalio pagrindinės programos naujovė – 4 pilno metro ir 5 trumpametražiai filmai kino mėgėjams.

 

Apie diskusijų festivalį „Būtent!“

 

Rugsėjo 7-8 d. Birštone vykstantis nemokamas diskusijų festivalis „Būtent!“ Lietuvoje organizuojamas antrą kartą. Vienas iš festivalio tikslų – parodyti, kad svarbūs sprendimai neatsiejami nuo požiūrių įvairovės ir skirtingų visuomenės grupių įtraukimo į jų svarstymą. Festivalio organizatoriai pernai sukūrė atvirą diskusijų erdvę, kuria prisidedama prie demokratiškos, vieningos bei pažangios visuomenės kūrimo, ugdoma diskusijų ir įsiklausymo kultūra, tolerancija kitai nuomonei ar požiūriui. Festivalio iniciatoriai įkvėpimo semiasi iš ilgametes tradicijas turinčio ir kasmet apie 30 tūkst. žmonių pritraukiančio Almedalen diskusijų forumo Švedijoje, sėkmingų pavyzdžių Danijoje, Suomijoje bei kitose Skandinavijos šalyse. Festivalis „Būtent!“ yra vienas iš 8 Šiaurės ir Baltijos šalių demokratijos festivalių šeimos narių.

Birštono Vytauto parke jau prasideda tikra diskusijų šventė: čia susitinka verslo, mokslo, kultūros, nevyriausybinių organizacijų, politikos atstovai iš visos Lietuvos ir iš užsienio. Jie keisis nuomonėmis, dalinsis įžvalgomis, ieškos sutarimo ir supratimo Lietuvai svarbiomis temomis. Tikimasi sulaukti 5000 pilietiškų ir aktyvių lankytojų.

„Antrą kartą sukurdami erdves diskusijoms, suburdami skirtingas nuomones turinčius asmenis ir pačius įvairiausius požiūrius atstovaujančias institucijas bei organizacijas, treniruojame tolerancijos ir supratimo raumenis, – sako Antanas Bubnelis, vienas iš festivalio iniciatorių. – Taip puoselėjame diskusijų kultūrą, kuri artina mus prie visiems svarbių susitarimų. Tai telkiantis, įtraukiantis, visiems atviras ir nemokamas renginys, taigi, laukiami visi.“

Dvi renginio dienas Vytauto parke Birštone įvyks 90 diskusijų ir renginių, kuriuose dalyvaus virš 300 įvairių sričių atstovų. Vien penktadienį  lankytojams siūloma labiausiai rūpimas ir įdomias temas pasirinkti iš 24 diskusijų sąrašo. Kino mėgėjams taip pat siūlomi 4 pilno metro ir 5 trumpametražiai filmai – tai šių metų programos naujovė.

Jau pirmąją renginio dieną svarbios Lietuvai temos

Pirmąją renginio dieną bus kalbama apie bendruomenių rolę ir paskirtį besikeičiančiame pasaulyje, apie Europos Sąjungos vaidmenį gynybos srityje, apie tai, su kokiais iššūkiais susiduria medijų valdytojai ir turinio kūrėjai, apie sporto bendruomenėse keliamą lygių galimybių visiems temą, švietimo ir ugdymo klausimus. Bus svarstoma, kokias Lietuva turi galimybes sukurti globalų produktą ar paslaugą, kaip vystosi lietuviškas kinas, kokios yra opiausios verslą kamuojančios kliūtys.

Diskusijose bus ieškoma atsakymų į aktualius ir visiems rūpimus klausimus: ko reikėtų imtis, kad 2050 metais Lietuvos keliuose nebežūtų nė vienas žmogus, kaip sumažinti atotrūkį tarp vyrų ir moterų atlyginimo, kokie yra visuotinai naudojamų technologijų trūkumai bei pavojai bei ką visi turime padaryti, kad augtų pasitikėjimas skaitmeniniame amžiuje.

Partnerių erdvėse  –  papildoma programa

Pramoginės bei ugdomosios veiklos, protmūšiai, kvizai, viktorinos, kurias siūlys festivalio partneriai, praturtins pagrindinę festivalio programą. Čia taip pat netruks turinio: lankytojai galės išmaniosiomis technologijomis atlikti pilietiškumo nustatymo ir kritinio mąstymo indekso testus, bus kviečiami susimąstyti apie gyvenimą vietoje įprastų, kasdienių daiktų naudojant gamtą tausojančius atitikmenis, įsivaizduoti, kaip atrodytų namai, jei atliekas kauptume savo balkone. Veiks dirbtuvės, skatinančios daugiau sužinoti apie daiktų atnaujinimą bei perdirbimą.

Kiekvienas bus kviečiamas pasinaudoti galimybe virtualiai persikelti į vieną didžiausių pasaulyje pabėgėlių stovyklų Jordanijoje ir pajusti, ką reiškia būti pabėgėliu. Virtualios realybės pagalba norintieji galės traukiniu aplankyti 10 įdomiausių maršrutų ir stebėti aplinką iš mašinisto kabinos. Mini miesto gatvių instaliacijoje mažiausieji festivalio lankytojai turės galimybę pasitikrinti eismo taisyklių žinias valdant žaislinį automobilį.

Draugiškas šeimai renginys

Nuostata, jog festivalis atviras visiems, taikoma ne tik kalbant apie nuomones, įsitikinimus ir požiūrius, bet ir apie lankytojų amžių. Turiningos veiklos bus siūlomos įvairaus amžiaus vaikams.

Kol tėveliai dalyvaus pagrindinės festivalio programos diskusijose, vaikais nuo trejų metų pasirūpins festivalio organizatoriai. Specialioje jaunesniems ir jauniausiems festivalio svečiams sukurtoje erdvėje veiks kūrybinės architektūrinės dirbtuvės, bus stalo ir lauko žaidimų, viktorinų, visi čia užsukę galės pūsti muilo burbulus, gaminti sniegą ir ledus.

Keturkojams augintiniams taip pat sukurta speciali erdvė, kur jiems bus siūloma vandens, užkandžių ir galimybė atsikvėpti nuo renginio šurmulio.

Kiekvieną intensyvių diskusijų festivalio dieną vainikuos koncertas. Festivalyje svečiuosis tik gyvai grojančios grupės „Subtilu-Z“ ir „Saulės kliošas“.

Apie diskusijų festivalį

Diskusijų festivalį inicijuoja viešoji įstaiga „Visos idėjos“, organizuoja Britų taryba, Šiaurės ministrų tarybos biuras Lietuvoje, „Swedbank“ ir Birštono savivaldybė. Festivalio programos partneriai  – Atviros Lietuvos fondas, Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje drauge su Europos Parlamento biuru Lietuvoje bei „Versli Lietuva“.

Nemokamas diskusijų festivalis „Būtent!“ Lietuvoje organizuojamas antrą kartą. Vienas iš festivalio tikslų – parodyti, kad svarbūs sprendimai neatsiejami nuo požiūrių įvairovės ir skirtingų visuomenės grupių įtraukimo į jų svarstymą. Festivalio organizatoriai pernai sukūrė atvirą diskusijų erdvę, kuria prisidedama prie demokratiškos, vieningos bei pažangios visuomenės kūrimo, ugdoma diskusijų ir įsiklausymo kultūra, tolerancija kitai nuomonei ar požiūriui.

Festivalio iniciatoriai įkvėpimo semiasi iš ilgametes tradicijas turinčio ir kasmet apie 30 tūkst. žmonių pritraukiančio Almedalen diskusijų forumo Švedijoje, sėkmingų pavyzdžių Danijoje, Suomijoje bei kitose Skandinavijos šalyse. Festivalis „Būtent!“ yra vienas iš 8 Šiaurės ir Baltijos šalių demokratijos festivalių šeimos narių.

Rugsėjo 7–8 dienomis Birštone vyksiantis visiškai nemokamas antrasis diskusijų festivalis „Būtent!“ skelbia renginio programą: dvi dienas Vytauto parko erdvėje Birštone vyks per 90 renginių ir diskusijų svarbiomis Lietuvai temomis, tikimasi, jog lankytojų skaičius sieks 5000. Festivalis „Būtent!“ yra vienas iš 8 Šiaurės ir Baltijos šalių demokratijos festivalių šeimos narių.

 Festivalio svečių Birštone lauks 8 diskusijų erdvės – „Idėjų Lietuva“, „Europietiška Lietuva“, „Versli Lietuva“, „Atvira Lietuva“, „Galimybių Lietuva“, „Tvari Lietuva“, „Sumani Lietuva“ ir „Kūrybinga Lietuva“. Kiekvienoje jų sutartu ritmu – valanda diskusijai ir pusvalandis pertraukai – viena tema keis kitą, o festivalio svečiai migruos tarp erdvių užtrukdami ten, kur bus diskutuojama būtent jiems aktualiausiomis temomis. Susipažinti su dviejų dienų festivalio programa galima svetainėje www.diskusijufestivalis.lt.

Nuo išmetamo maisto kainos iki regionų plėtros bei gynybos

Festivalio nuotaika kuriama taip, kad renginyje galėtų jaukiai jaustis ir idėjomis keistis įvairių sričių atstovai, o visi festivalio svečiai turėtų galimybę aktyviai dalyvauti, įsitraukti į pokalbius su skirtingų sričių lyderiais ne tik programos diskusijose, bet ir joms pasibaigus.

„Trečdalį renginio programos sudaro visuomenės pasiūlytos temos, o ji visa puikiai atspindi šalyje verdančių nuomonių įvairovę, – sako vienas iš festivalio iniciatorių, VšĮ „Visos idėjos“ atstovas, Antanas Bubnelis. –Lankytojus kviečiame ne tik stebėti, bet ir aktyviai dalyvauti diskusijose įvairiausiomis temomis: apie opiausias verslą kamuojančias kliūtis, klimato kaitą, regionų plėtrą, turizmo strategiją, vaikų mitybos įpročius. Bus svarstoma, kodėl Lietuvoje mažai protestuojama, ką pakeistų galimybė balsuoti nuo 16 metų, kokią įtaką dosnumas versle gali turėti ekonomikos raidai ir t. t.“

Diskusijų turinys – šviežias oras mintims

 Diskusijų dalyvių būrys – įspūdingas sričių ir patirčių įvairove: Algirdas Toliatas, Žydrūnė Vitaitė, Domas Dargis, Urtė Neniškytė, Rytis Zemkauskas, Unė Kaunaitė ir bet kuris kitas iš 200 festivalio „Būtent!“ diskusijų dalyvių, sutikusių atvykti į Birštoną ir taip palaikančių nuomonių įvairovės ir demokratijos šventę, turės kuo pasidalinti ir apie ką padiskutuoti su festivalio publika.

Festivalio turinį kuria daugiau nei 50 skirtingų organizacijų, tarp jų – „Girteka“, „Nasdaq“, „Lietuvos geležinkeliai“, EIKA, Lietuvos bankų asociacija, LRT, „Klaipėdos nafta“, „Prime investment“, „Thermo Fisher Scientific“, „Trancendent group“, „Delfi“, Lenkijos ambasada ir institutas, sanatorija „Eglė“ ir kitos.

Apie ypatingas patirtis – tiesiai iš festivalio svečių lūpų

Keletą aktualių klausimų festivalyje aptarsime su jo svečiais: kibernetinio saugumo klausimus pasaulinėms įmonėms padedantis spręsti svečias iš Norvegijos Carsten Maartmann-Moe, „Transcendent group“ partneris, IT valdymo ir saugumo grupės vadovas, profesionalus įsilaužėlis, dalyvaus diskusijoje pasitikėjimo skaitmeniniame amžiuje tema. Viešnia iš Švedijos, Åsa Zetterberg, yra naujai paskirta Švedijos vyriausioji pareigūnė skaitmenizacijai. Ji dalinsis mintimis, kaip išmanios technologijos galėtų prisidėti prie aktualių valstybės ir visuomenės problemų sprendimo. Reikjaviko universiteto profesorė, sociologijos mokslų daktarė, Islandijos sociologinių tyrimų ir analizės centro įkūrėja bei vadovė Inga Dora Sigfusdottir diskusijoje dalinsis patirtimi apie tai, ko reikia, kad būtų pakartota Islandijos ilgalaikės vaikų užimtumo per sportą programos sėkmė.

Programos naujiena – 5 valandų kino dozė

Kino gerbėjams bus siūloma pamatyti 4 pilno metro ir 5 trumpametražius filmus, kuriuos pristatys skirtingos organizacijos, siekdamos išryškinti atskiras visuomenės problemas arba žiūrovus supažindinti su naujomis galimybėmis, istorijomis, patirtimis.

Politikos lyderių debatai

 Šeštadienio vakarą vyks parlamentinių partijų lyderių debatai. Apie valstybės paslaugas piliečiams ir tikruosius šių valstybės „klientų“ poreikius diskutuos Eugenijus Gentvilas, Gediminas Kirkilas, Radvilė Morkūnaitė-Milkulėnienė, Gintautas Paluckas ir Rita Tamašunienė. Debatus moderuos žurnalistas Edmundas Jakilaitis.

 Šeimoms draugiškas renginys

Kokybišką užimtumą – kūrybines dirbtuves, įvairius stalo ir lauko žaidimus – jaunesniems ir jauniausiems festivalio dalyviams organizuoja skautai, maltiečiai, „Misija Sibiras“ ir kitų organizacijų dalyviai, speciali erdvė bus paruošta ir keturkojams augintiniams.

Apie diskusijų festivalį „Būtent!“

Rugsėjo 7–8 d. Birštone vykstantį nemokamą diskusijų festivalį „Būtent!“ kuria ir dalį programos temų pasiūlė jo organizatoriai – Britų taryba, Šiaurės ministrų tarybos biuras Lietuvoje, bankas „Swedbank“, Birštono savivaldybė bei programos partneriai – Atviros Lietuvos fondas, Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje, Europos Parlamento informacijos biuras Lietuvoje ir „Versli Lietuva“.

Festivalis „Būtent!“ Lietuvoje organizuojamas antrą kartą. Vienas iš renginio tikslų – parodyti, kad svarbūs sprendimai neatsiejami nuo požiūrių įvairovės ir skirtingų visuomenės grupių įtraukimo į jų svarstymą. Festivalio organizatoriai pernai sukūrė atvirą diskusijų erdvę, kuria prisidedama prie demokratiškos, vieningos bei pažangios visuomenės kūrimo, ugdoma diskusijų ir įsiklausymo kultūra, tolerancija kitai nuomonei ar požiūriui. Festivalio iniciatoriai įkvėpimo semiasi iš ilgametes tradicijas turinčio ir kasmet apie 30 tūkst. žmonių pritraukiančio Almedalen diskusijų forumo Švedijoje, sėkmingų pavyzdžių Danijoje, Suomijoje bei kitose Skandinavijos šalyse, taip pat kaimyninėse Estijoje bei Latvijoje.

Rugsėjo 7 d. (penktadienį) erdvė veikia nuo 16:00 iki 21:00

16:00 – 21:00 KMI (Kritinio mąstymo indekso matuoklis), interaktyvus pilietiškumo testas; 19:30 – 20:30 Protų mūšis. Vedėjas bernardinai.lt vyr.redaktorius, 2014 m. Tolerancijos žmogus, politologas, žurnalistas D. Puslys. Komandų registracija iki 09.05 el.paštu info@olf.lt ir ALF erdvėje renginio dieną. 

Rugsėjo 8 d. (šeštadienį) erdvė veikia nuo 11:00 iki 20:00 11:00 – 20:00 KMI (Kritinio mąstymo indekso matuoklis), interaktyvus pilietiškumo testas; 12:10 – 12:30 Blic pokalbis su mokytoju, kultūrininku, eseistu, visuomenininku Vytautu Toleikiu; 13:30 – 14:30 Diskusija “Ar Lietuva gali apsieiti be kalėjimų?”. Moderatorius G. Duoblys, Pilietinių iniciatyvų centro vadovas Dalyviai: Lietuvos teisės  instituto direktoriaus pavaduotojas dr. R.Uscila, Ministro pirmininko patarėjas kovos su korupcija klausimais S.Malinauskas, asociacijos “Demetra” švietimo konsultantas R.Bukin, „Caritas“ Nuteistųjų konsultavimo centro vadovė R.Čižauskaitė; 15:30 – 16:00 Blic pokalbis su bernardinai.lt vyr. redaktoriumi, 2014 m. Tolerancijos žmogumi, politologu, žurnalistu Donatu Pusliu; 17:00 – 17:30 Blic pokalbis su teisininku, Mykolo Riomerio universiteto profesoriumi, publicistu, rašytoju, tinklaraštininku Justinu Žilinsku; 18:30 – 19:00 Blic pokalbis su  filosofe, urbaniste, laimikis.lt steigėja, dr.Jekaterina Lavrinec.

 

Į rugsėjo 7 – 8 dienomis Birštone vyksiantį visiškai nemokamą diskusijų festivalį „Būtent!“ jo lankytojai iš Vilniaus, Kauno ir Marijampolės galės atvykti autobusais perpus pigiau – tuo pasirūpins keleivių pervežimo įmonė „Kautra“. Taip pat pirmąją festivalio dieną, Atviros Lietuvos fondo (vieno iš festivalio partnerių), OSFL projektų ir Pilietinių iniciatyvų centro kvietimu į diskusijų šventę atvyks šeši autobusai iš 6 Vilniaus apskrities savivaldybių – Elektrėnų, Trakų, Širvintų, Šalčininkų, Švenčionių, Ukmergės. 240 žmonių: jaunimas, savivaldybių tarybų ir administracijų darbuotojai į Birštoną atvyksta pratęsdami programą, skirtą įgalinti jaunimą pilietiškai mąstyti.

Birštone regionų jaunimui ir juos lydintiems savivaldybių atstovams yra paruošta puiki programa, bus aptartas minėtose savivaldybėse vykstantis jaunimo pilietiškumą ugdantis projektas „Aš irgi sprendžiu!”, vyks patyriminis kortų turnyras. Vėliau regionų atstovai bus kviečiami laisvai patyrinėti idėjų erdves diskusijų festivalyje, pasisemti požiūrių įvairovės ir skirtingų visuomenės grupių mąstymo, o jaunimo darbuotojų lauks kūrybinis – motyvacinis susitikimas su aktoriumi Giedriumi Savicku. Jaunimo pilietiškumo ugdymo projektas „Aš irgi sprendžiu!“ finansuojamas Europos socialinio fondo ir LR valstybės biudžeto lėšomis.

Jaunimo atsiliepimai apie festivalį:

Praėjusiais metais į diskusijų festivalį Atviros Lietuvos fondo kvietimu keliavo jaunimas iš Lentvario, Lavoriškių, Vievio ir Švenčionėlių. Jaunimas apie viešnagę festivalyje liudijo:„ Išsinešiau ne tik daug gerų emocijų, naujų žinių bei pažinčių, bet ir daug motyvacijos visiems mokslo metams!“ Viltė, 18 m. „Buvo neįtikėtinai gera patirtis, manau, kad kiekvienam verta čia atvykti! Dalyvaudama šiame festivalyje įgijau naujų žinių, dalyvavau diskusijose, proto mūšiuose, susipažinau su naujais įkvepiančiais žmonėmis bei svarbiausia – įgijau motyvacijos siekti savo tikslų.“ Alvita 18 m. „Geriausiai paleistas laikas mano gyvenime! Sutikau daug bendraminčių ,išplėčiau akiratį. Kiekvienam moksleiviui siūlau nuvykti į šį festivalį!“ Augustina, 16 m.

„Jaunimui verta aplankyti šį festivalį dėl čia esančios pozityvios nuotaikos, galimybės susipažinti su organizacijomis ir jų veikla, pabendrauti su žmonėmis iš skirtingų savivaldybių, išklausyti įdomių dalyvių paskaitų. Čia gali suprasti, jog sprendimai priimami ne tik valdininkų kabinete, tačiau prie jų galime ir turime galimybę prisidėti kiekvienas. Kurkime gražesnę Lietuvą drauge.” Lukas, 18 m.

Keletas praktinių patarimų vykstant į festivalį: Palikite automobilius namuose. „Kautros“ autobusai Vilniaus, Kauno ir Marijampolės gyventojus bei svečius į festivalį „Būtent!“ Birštone atveš pigiau – kelionės bilietams taikoma 55 proc. nuolaida. Speciali renginio nuolaida bus pritaikyta bilietus perkant internetu ir įvedant nuolaidos kodą. 

Pasirūpinkite nakvyne jau dabar. Šiuo metu Birštone daugiau nei 80 proc. apgyvendinimo vietų festivalio metu jau yra rezervuota, tad nakvynę planuojantys „Būtent!” lankytojai šio klausimo turėtų neatidėlioti. Ar važiuojate vieni, ar su didele šeima – visiems festivalio dalyviams sveikatingumo ir poilsio kompleksas „Vytautas mineral SPA“, sanatorijos „Eglė“ ir „Tulpė“, viešbutis ir SPA centras „Royal SPA Residence“ taiko 10 proc. nuolaidą apgyvendinimui su kodu BŪTENT. Be to, „Eglės“ ir „Vytautas mineral SPA“ svečiai į miesto centrą galės vykti jų elektromobiliais. 

Suplanuokite lengvą pasivaikščiojimą. Bet kurį tašką pėsčiomis Birštone galima pasiekti per 10 minučių, todėl festivalio svečiams, į renginį vykstantiems automobiliais, organizatoriai ir kurorto šeimininkai pataria juos palikti erdviose automobilių stovėjimo aikštelėse, įkurtose vos tik įvažiavus į Birštoną. Vytauto parką, kuriame vyks renginys, patogiai pasieksite pėsčiomis, pakeliui prasimankštinsite ir susipažinsite su kurortu bei jo aplinka, juolab, kad meteorologai žada gerą orą. 

Susipažinkite su programa. Dvi festivalio „Būtent!“ dienos lankytojams siūlo per 90 nemokamų renginių ir diskusijų, kuriose dalyvaus daugiau nei 300 įvairių sričių atstovų. Pasirinkti dominančias diskusijas ir rūpimas temas galite susipažindami su festivalio „Būtent!“ diskusijų programa. Festivalio partnerių erdvėse vyks aktyvios pramoginės veiklos, kurios papildys pagrindinę diskusijų programą. Šių metų festivalio programos naujovė – 4 pilno metro ir 5 trumpametražiai filmai kino mėgėjams. O kiekvieną intensyvių diskusijų festivalio dieną vainikuos koncertas – renginyje svečiuosis tik gyvai grojančios grupės „Subtilu-Z“ ir „Saulės kliošas“. 

Negalite dalyvauti? Stebėkite festivalio „Būtent!“ diskusijas savo ekranuose. Dalis festivalio diskusijų bus tiesiogiai transliuojama festivalio informacinių partnerių „Delfi“ ir „LRT“ eteryje. 

Apie diskusijų festivalį „Būtent!“ Rugsėjo 7-8 d. Birštone vykstantis diskusijų festivalis „Būtent!“ Lietuvoje organizuojamas antrą kartą. Vienas iš festivalio tikslų – parodyti, kad svarbūs sprendimai neatsiejami nuo požiūrių įvairovės ir skirtingų visuomenės grupių įtraukimo į jų svarstymą. Festivalio organizatoriai pernai sukūrė atvirą diskusijų erdvę, kuria prisidedama prie demokratiškos, vieningos bei pažangios visuomenės kūrimo, ugdoma diskusijų ir įsiklausymo kultūra, tolerancija kitai nuomonei ar požiūriui. Festivalio iniciatoriai įkvėpimo semiasi iš ilgametes tradicijas turinčio ir kasmet apie 30 tūkst. žmonių pritraukiančio Almedalen diskusijų forumo Švedijoje, sėkmingų pavyzdžių Danijoje, Suomijoje bei kitose Skandinavijos šalyse.

   

 

Savaitgalį Birštono Vytauto parke verslo, mokslo, kultūros, nevyriausybinių organizacijų, politikos atstovų diskusijų klausytis ir jose dalyvauti atvyko beveik 6000 žmonių iš visos Lietuvos ir iš užsienio. Per dvi renginio dienas daugiau nei 300 įvairių sričių atstovų diskutavo beveik 90-yje diskusijų pačiomis įvairiausiomis ir svarbiomis Lietuvai temomis, kurias kūrė visuomenė ir daugiau nei 50 organizacijų.   „Vienas pagrindinių festivalio tikslų – diskusijų kultūros skatinimas Lietuvoje. Tai, kad festivalis ir šįmet sulaukė didelio publikos susidomėjimo, įrodo, kad tokių diskusijų poreikis Lietuvoje tik didėja, – sako Šarūnas Radvilavičius, Šiaurės ministrų tarybos biuro Lietuvoje direktorės pavaduotojas. – Festivalis įsiminė įspūdinga diskusijų programa ir puikia organizacija. Man atrodo, jau galima kalbėti apie naujai gimstančią tradiciją, kaip ir kur galima bus kasmet praleisti antrą rugsėjo savaitgalį.“

„Džiugu buvo matyti pilnas palapines žmonių ir dalyvauti konstruktyviose diskusijose, buvo pakankamai daug klausimų, vadinasi, žmonėms buvo įdomu, prelegentai taip pat džiaugėsi proga padiskutuoti, – renginio nuotaiką prisimena Artūras Vasiliauskas, Britų tarybos Lietuvoje direktorius. – Manau, kad turime gerą pagrindą toliau plėtoti festivalį ir stiprinti diskusijų kultūrą.“  

Festivalio kuriama verte Birštono gyventojams, kurorto svečiams ir verslo atstovams džiaugiasi Birštono savivaldybės merė Nijolė Dirginčienė. „Nauda kurortui yra pamatuojama, – teigia ji. – Renginys pritraukia labai daug žmonių, juos reikia apgyvendinti, pamaitinti, galbūt kažkas į kurortą atvyko pirmą kartą, buvo daug jaunimo, gyventojai patenkinti galimybe nemokamai dalyvauti diskusijose, užduoti klausimus, sužinoti rūpimus dalykus. Čia buvo galima sutikti žmones iš europinių atstovybių, iš vyriausybės, lankėsi daug verslo atstovų – tai buvo puiki proga susipažinti ir pabendrauti. Tikiu, kad žmonės pradės laukti tos datos, kada festivalis vėl grįš į Birštoną.“  

Festivalio temos buvo gvildenamos aštuoniose erdvėse, dvejose iš jų informaciniai renginio partneriai Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija (LRT) ir „Delfi“ diskusijas filmavo ir transliavo tiesiogiai. Dalis kitose erdvėse vykusių diskusijų buvo transliuojamos gyvai festivalio „Facebook“ paskyroje. Renginio metu sukurtą turinį jau dabar galima rasti LRT mediatekoje ir festivalio „Youtube“ paskyroje, informacija čia pildoma ir prieinama visiems interneto vartotojams.

 Apie diskusijų festivalį   Diskusijų festivalį inicijuoja viešoji įstaiga „Visos idėjos“, organizuoja Britų taryba, Šiaurės ministrų tarybos biuras Lietuvoje, „Swedbank“ ir Birštono savivaldybė. Festivalio programos partneriai  – Atviros Lietuvos fondas, Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje drauge su Europos Parlamento biuru Lietuvoje bei „Versli Lietuva“. Vienas iš festivalio tikslų – parodyti, kad svarbūs sprendimai neatsiejami nuo požiūrių įvairovės ir skirtingų visuomenės grupių įtraukimo į jų svarstymą. Festivalio organizatoriai pernai sukūrė atvirą diskusijų erdvę, kuria prisidedama prie demokratiškos, vieningos bei pažangios visuomenės kūrimo, ugdoma diskusijų ir įsiklausymo kultūra, tolerancija kitai nuomonei ar požiūriui.   Festivalio iniciatoriai įkvėpimo semiasi iš ilgametes tradicijas turinčio ir kasmet apie 30 tūkst. žmonių pritraukiančio Almedalen diskusijų forumo Švedijoje, sėkmingų pavyzdžių Danijoje, Suomijoje bei kitose Skandinavijos šalyse. Festivalis „Būtent!“ yra vienas iš 8 Šiaurės ir Baltijos šalių demokratijos festivalių šeimos narių.

Rugsėjo 7 dieną į diskusijų festivalį „Būtent!” „Atviros Lietuvos fondo“, „OSFL projektų“ ir „Pilietinių iniciatyvų centro“ kvietimu atvyko šeši autobusai iš 6 Vilniaus apskrities savivaldybių – Elektrėnų, Trakų, Širvintų, Šalčininkų, Švenčionių, Ukmergės. 240 žmonių: jaunimas, savivaldybių tarybų ir administracijų darbuotojai į Birštoną atvyko pratęsdami programą, skirtą įgalinti jaunimą pilietiškai mąstyti.
Birštone regionų jaunimui ir juos lydintiems savivaldybių atstovams vyko paruošta programa, buvo aptartas minėtose savivaldybėse vykstantis jaunimo pilietiškumą ugdantis projektas „Aš irgi sprendžiu!” ir pristatytas antras projekto etapas –  būsimos „Veiksmo dienos“ kiekvienoje iš minėtų savivaldybių. „Pilietinių iniciatyvų centro“ vadovo Girvydo Duoblio pravestame susitikime su jaunimu buvo galima „parepetuoti“ būsimas „Veiksmo dienas“ – galvoti, kurti ir komisijai pristatyti idėjas, kurios būtų reikalingos savo miestui. Figūravo idėjos nuo gatvėmis važinėjančio ledų furgonėlio iki rimto tilto miestelyje. Labiausiai „Pilietinių iniciatyvų centro“ vadovą nustebino tai, kad 90 procentų buvusios jaunimo publikos atsakė, kad norės dalyvauti būsimame projekte. Pasak G. Duoblio, jaunimas pilnas idėjų, suaugusiems belieka išmokti priimti ir suprasti jaunimo mąstymo kitoniškumą.
Neringa Pulauskienė, Elektrėnų Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyr. specialistė jaunimo teisių apsaugai ir jaunimo reikalų koordinatorė pritarė, kad nors susitiko tikrai skirtingas jaunimas: vieni drąsesni, kiti – kuklesni, vieni garsūs, kiti – tylūs, tačiau tuo pačiu visus jungė vienas bendras bruožas – žingeidumas ir degančios akys. Ir nors pradžioje tarp regionų jaunimo bendrumo buvo mažai, tačiau žaidžiant pateiktą žaidimą, kai grupės pradėjo miksuotis, atsirado bendras interesas, bendras tikslo siekimas ir bendra kalba. Neringa sako neabejojanti, kad „Jeigu, pavyzdžiui, rytoj reiktų vėl vykti į tokį renginį, be vargo surinkčiau pilną autobusą per vieną dieną. Prieš susitikimą tarp jaunuolių dominavo buitiniai klausimai: „kada?“, „kas?“ , „kaip?“, „“ką ten veiksim?“ ir t.t., o po renginio jau vyravo klausimai apie tolimesnius veiksmus: „Kada bus „Veiksmo diena“?“, „Kiek bus skirta laimėjusiam projektui?“, „Kada dabar vėl kur važiuosim?““
Po jaunimo susitikimo regionų atstovai buvo kviečiami laisvai patyrinėti idėjų erdves diskusijų festivalyje, pasisemti požiūrių įvairovės ir skirtingų visuomenės grupių mąstymo, o jaunimo darbuotojai susirinko į motyvacinį susitikimą su aktoriumi Giedriumi Savicku. „Vykstant namo, visame autobuse sklandė tik patys geriausi įspūdžiai: labai susidomėta „Veiksmo diena“, nuveikta daug įdomios, struktūruotos ir prasmingos veiklos, bet koncertas ir diskoteka buvo kulminacija, kai visas mūsų autobusas šoko prie scenos ir iš muzikantų lūpų buvo siunčiami linkėjimai Elektrėnams!” – pasakojo N. Pulauskienė. „Tiesiog labai, labai džiaugiamės, kad esame šio projekto dalimi!“ Jaunimo pilietiškumo ugdymo projektas „Aš irgi sprendžiu!“ finansuojamas Europos socialinio fondo ir LR valstybės biudžeto lėšomis.        

Beveik du trečdaliai Lietuvos gyventojų teigia, kad diskusija jiems – tai savo nuomonės išsakymas. Aukštesnį išsilavinimą turintys gyventojai labiau nei kiti linkę visiškai sutikti su teiginiu, jog diskusijos padeda spręsti konfliktus. Tuo tarpu jaunimas dažniau nei kitos amžiaus grupės diskusiją apibūdina kaip tuščią laiko švaistymą. Tai parodė reprezentatyvi Lietuvos gyventojų apklausa, kurią diskusijų festivalio „Būtent!“ užsakymu atliko „Spinter tyrimai“.

Šalies gyventojų apklausoje buvo prašoma pasirinkti vieną ar keletą iš 8 teiginių, geriausiai apibūdinančių  diskusiją. Didžiausia dalis apklausos dalyvių (64 proc.) diskusiją apibūdina kaip savo nuomonės išsakymą. Antras populiariausias diskusijos apibūdinimas – tai kitos nuomonės išklausymas (57 proc.). Diskusiją kaip būdą „rasti sutarimą“ pasirinko 44 proc. respondentų, „sužinoti kažką naujo“ – 41 proc., „generuoti idėjas“ – 27 proc. respondentų.

Jauniausi (18-25 m.) ir vyriausio amžiaus (46 m. ir daugiau) respondentai dažniau nei vidutinio amžiaus grupė linkę manyti, kad diskusija – tai proga įrodyti teisumą. Jaunimas dažniau nei kitų amžiaus grupių atstovai teigia, jog diskusijos – tai tuščias laiko praleidimas. Taip mano 11 proc. jaunimo ir vos apie 4 proc. kitų amžiaus grupių atstovų.

„Iš tyrimo duomenų matyti, jog mūsų visuomenei diskusijų kultūra priimtina – diskusiją dauguma vertina ne kaip konflikto ar tuščio laiko leidimo būdą, tačiau kaip galimybę išsakyti savo ir išgirsti kitą nuomonę, – teigia Ieva Petronytė-Urbonavičienė, Pilietinės visuomenės instituto vadovė. – Tiesa, svarstyklės čia nerodo visiškos pusiausvyros. Nors visose sociodemografinėse grupėse vyrauja diskusijos kaip nuomonės išsakymo ir išklausymo supratimas, visgi, išskyrus jauniausiuosius, visi nuosekliai diskusiją labiau mato kaip progą turimą nuomonę išsakyti, o ne išklausyti kitą.“

Pasak I. Petronytės-Urbonavičienės, apklausos duomenys parodo, kad plačiai sutinkame, jog diskusija – nuomonių išsakymas ir išklausymas, tačiau būtent išklausymui dar turėtume suteikti daugiau svorio. „Išklausymo mums dar reiktų daugiau pasimokyti. Tai kasdien galime pastebėti ir viešojoje erdvėje, kai nuomonė sutinkama nepagarbiai arba negirdimi kontraargumentai. Turėtume lavinti įprotį diskutuoti pagarbiai, išklausant kitą – ir ypač – kitokią – nuomonę“, – atkreipia dėmesį Pilietinės visuomenės instituto vadovė.

Diskusija – tai galimybė rasti sutarimą

Vyresni ir labiau išsilavinę žmonės dažniau linkę diskusiją vertinti ir kaip galimybę rasti sutarimą. Taip mano 46 proc. vyriausių ir 38 proc. jauniausių šalies gyventojų. Tokios pat nuomonės laikosi 46 proc. apklaustųjų su aukštuoju išsilavinimu ir tik 30 proc. su nebaigtu viduriniu. Be to, labiau išsilavinę mato diskusiją kaip idėjų generavimą, o respondentai su mažesniu išsilavinimu dažniau nei kitos grupės renkasi teiginį, kad diskusija – tai tuščias laiko praleidimas.

Vadovai mažiausiai iš kitų grupių linkę išklausyti kitą nuomonę, tačiau atsižvelgiant į kitų profesijų atstovus, vadovai diskusiją dažniau vertina kaip idėjų generavimo kelią (43 proc., kai kitos profesijų grupės – tik apie 25 proc.).

Mokomės diskutuoti – išsprendžiame daugiau konfliktų

Didžioji dauguma šalies gyventojų  (80 proc.) linkę manyti, jog diskusijos padeda (28 proc.) ar greičiau padeda (52 proc.) spręsti konfliktus. Tačiau penktadalis (20 proc.) laikosi priešingos nuomonės.

Labiau išsilavinę asmenys linkę visiškai sutikti, kad diskusija padeda spręsti konfliktus. Mažiau išsilavinę greičiau sutinka, kad diskusija jų spręsti nepadeda. Pajamos čia irgi svarbu: kuo jos didesnės, tuo dažniau manoma, kad diskusija sprendžia konfliktus. Taip mano 16 proc. tyrimo dalyvių su mažomis pajamomis (iki 200 Eur vienam namų ūkio subjektui per mėnesį), 20 proc. su vidutinėmis (200 – 500 Eur) ir net 40,9 proc. su didesnėmis (daugiau nei 500 Eur) pajamomis.

Ieva Petronytė-Urbonavičienė: „Šios nuostatos – jog diskusijos padeda spręsti konfliktus – dažniau laikosi tos grupės, kurios ir diskutuoja politikos, valstybės valdymo, ekonomikos klausimais dažniau. Tai pabrėžia patirties, įgūdžio ir įpročio svarbą – turėdami patirčių ir gebėjimų diskutuoti, dažniau būtent tokiu būdu ir išsprendžiame konfliktus. Na, o žvelgiant į alternatyvias konfliktų sprendimo išeitis, atrodytų, kad tiek asmeniškai, tiek visuomenei būtų naudingiau šios diskutavimo patirties, įgūdžio ir įpročio nuolat ir vis daugiau įgyti.“

Diskusijų festivalio „Būtent!“ organizatoriai įsitikinę, jog aukšta diskusijų kultūra padeda visuomenei susitarti dėl valstybės raidos prioritetų ir lemia geresnę priimamų sprendimų kokybę. Taigi šiemet rugsėjo 6–7 d. Birštone vyksiantis trečiasis diskusijų festivalis lankytojams žada sodrią, solidžią ir smagią programą, daugiau nei 70 valandų turiningų diskusijų, įdomių susitikimų, betarpiškų pokalbių. Šeimoms ir patiems mažiausiems dalyviams rengiama speciali programa. Siekiama, kad festivalio lankytojai galėtų ne tik klausytis, įsitraukti į diskusijas, bet ir patogiai, gerai bei prasmingai praleisti laiką.

Reprezentatyvią šalies gyventojų nuomonės apklausą diskusijų festivalio „Būtent!“ užsakymu 2019 m. balandžio 20–29 d. atliko „Spinter tyrimai“. Apklausoje dalyvavo 1009 18–75 m. amžiaus šalies gyventojai.

Iš visų praėjusio Diskusijų festivalis „Būtent!“ temų, kurias pasiūlė visuomenė, trečdalis pateko į programą, 13 iš jų buvo pateiktos nevyriausybinių organizacijų.

Kviečiame nevyriausybines organizacijas aktyviai siūlyti rūpimas temas jau dabar!!!! Iki kovo 31 d. pildykite anketas www.diskusijufestivalis.lt

Rugsėjo 6–7 dienomis Birštone vyksiantis trečiasis diskusijų festivalis „Būtent!“ ir šiemet ragina visuomenę prisidėti kuriant renginio programą. Iki kovo 31 dienos pristatykite savo idėją, išsakykite poziciją ar iškelkite diskusinių klausimų! Šiemet, kaip ir pernai, organizacijų, įmonių bei privačių asmenų pasiūlytos temos sudarys trečdalį renginio programos.

Prieš du metus pirmą kartą į Birštoną diskusijoms pakvietęs renginys – tai visuomeniškų piliečių, verslo, mokslo, nevyriausybinių organizacijų ir politikos atstovų susitikimas, kuriame pirmaisiais metais susirinko trys, o antraisiais – beveik šeši tūkstančiai dalyvių.

Pagrindinę festivalio diskusijų programą renginyje papildo įvairios veiklos. Dalį jų šiemet organizatoriai planuoja atrinkti taip pat konkurso būdu.

Idėjas, temas bei veiklas asmenys ir organizacijos iki kovo 31 d. gali pasiūlyti užpildydami anketas svetainėje www.diskusijufestivalis.lt. Temų ir veiklų atrankos rezultatus organizatoriai paskelbs iki gegužės 2 dienos.

Ko šiemet gali tikėtis lankytojai

Diskusijų festivalio lankytojų Birštone lauks daugiau nei 70 valandų turiningų diskusijų ir renginių, daugybė įdomių susitikimų, betarpiškų pokalbių, o šeimoms ir patiems mažiausiems dalyviams bus rengiama speciali programa. Visi susirinkusieji galės ne tik klausytis, įsitraukti į diskusijas, bet ir patogiai, gerai bei prasmingai praleisti laiką.

Šis festivalis – tai Lietuvoje puoselėjama atvira diskusijų erdvė, kuri prisideda prie demokratiškos, vieningos bei pažangios visuomenės kūrimo, ugdo diskusijų, įsiklausymo kultūrą ir toleranciją kitai nuomonei bei požiūriui. Aukšta diskusijų kultūra padeda visuomenei susitarti dėl valstybės raidos prioritetų ir lemia geresnę priimamų sprendimų kokybę

Dalyvavusieji renginį vertina 4.8 iš 5!

Atsakydami į klausimą „Kiek tikėtina, kad rekomenduotumėte renginį draugams ar pažįstamiems?“ pernai lankytojai įvertino renginį. Penkiabalėje skalėje šis įvertinimas siekė 4.8, tai džiugina ir įkvepia nesustoti vystant renginį toliau. Akivaizdu, kad svarbiais Lietuvai ir jos ateičiai klausimais galime kalbėtis ir susikalbėti, kad pavyko sukurti erdvę, kurioje jaukiai jaučiasi ir idėjomis dalinasi įvairiausių sričių atstovai.

Diskusijų festivalių tradicijos

Diskusijų ir demokratijos festivaliai – jau įsitvirtinusi tradicija Europoje, kurios pradininkė – Švedija. Čia vykstantis diskusijų forumas „Almedalen“ kasmet pritraukia apie 30 tūkst. lankytojų. Idėja sėkmingai vystoma ir Danijoje, Suomijoje, kitose Skandinavijos ir Baltijos šalyse. Šiemet Europoje vyks devyni demokratijos festivaliai – tarp jų ir lietuviškasis „Būtent!“. Visus juos jungia demokratijos festivalių platforma (Democracy festival Platform), skirta dalintis patirtimi ir gerąja praktika tarpusavyje, skatinti demokratijos ir diskusijų kultūrą palaikančias iniciatyvas kitose šalyse. Jauniausias demokratijos festivalių platformos narys – pernai pirmą kartą Belgijoje suorganizuotas demokratijos festivalis.

Visiems atvirą ir nemokamą diskusijų festivalį „Būtent!“ inicijuoja viešoji įstaiga „Visos idėjos“, organizuoja Birštono savivaldybė, Britų taryba, Šiaurės ministrų tarybos biuras Lietuvoje ir bankas „Swedbank“.

 

 

2019 metų rugsėjo 6 – 7 d./Birštonas/diskusijų festivalis „Būtent!“/ Atviros Lietuvos fondo programa:
Rugsėjo 6 d. penktadienis
Palapinė: ATVIRA LIETUVA

17.00—18.00 Ar turiu galios savo miesto reikaluose? (Atviros Lietuvos fondas)

Piliečiams ir savivaldai nelengva megzti konstruktyvų dialogą viešo intereso klausimams spręsti. Tą iliustruoja pastarasis aštrokas viešųjų erdvių pertvarkymo kontekstas. Kas man aišku, skaidru, o kas skauda apie savo miestą? Kiek turiu galios savo miesto reikaluose? Kaip kitame regione? Vaje, nejaugi geriau/blogiau? Kodėl?

Žodis suteikiamas miestų bendruomenėms, kurių negirdi ar girdi nepakankamai.

Tai – tarsi įvadas į kitą diskusiją su ekspertais iš Airijos, Lenkijos apie valdžios institucijų ir piliečių bendradarbiavimą sprendimų priėmimo procese. Šiose šalyse pavyko įtraukti piliečius sprendžiant ne tik miesto, bet ir nacionalinio, Europinio lygio klausimus.

Kalbėtojai:
Dr. Jekaterina Lavrinec – filosofė, urbanistė, miesto žaidimų ir tyrimų laboratorijos „Laimikis.lt“ (NVO) steigėja.

Saulius Dambrauskas – kaunietis advokatas aktyviai ginantis viešąjį interesą, pilietines bei žmogaus teises.

Vita Gelūnienė ir Ed Carroll – Žemųjų Šančių bendruomenės nariai. Nuo 2011 metų, kartu su kitais bendruomenės nariais, jie kuria kultūros projektus bei viešąsias erdves, skatina piliečių įsitraukimą ir dalyvavimą svarbiuose kaimynijos procesuose.

Povilas Poderskis – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius.
Moderatorius: Prof. Dr. Justinas Žilinskas – teisininkas, Mykolo Riomerio universiteto profesorius, publicistas, rašytojas, tinklaraštininkas.

18.30—19.30 Citizens assemblies – a unicorn in deliberative democracy (Atviros Lietuvos fondas)

Šioje diskusijoje kalbėsimės apie inovatyvias piliečių dalyvavimo sprendimų priėmimo procesuose formas. Kokių svarstomosios demokratijos pavyzdžių žinome ir ko galėtume pasimokyti iš Europoje vis labiau populiarėjančių Piliečių asamblėjų? Svečiai iš Lenkijos ir Airijos papasakos, kas yra Piliečių asamblėjos ir “su kuo jos valgomos”. Dr. Marcin Gerwin pasidalins patirtimi, kaip Gdansko gyventojams pavyko susitarti ir įtikinti miesto valdžią dėl potvynių mažinimo, oro taršos, pilietinio dalyvavimo politikos pokyčių. Noelle O‘ Connell papasakos, kaip šimtui nepažįstamų žmonių per Piliečių asamblėją pavyko pasiekti nacionalinio susitarimo referendumų organizavimo tvarkos pakeitimų, Airijos senėjimo iššūkių sprendimų ir kovos su klimato kaita lyderystės būdų klausimais. 

Dr. Marcin Gerwin – tvarios plėtros ir svarstomosios demokratijos ekspertas, Piliečių asamblėjos Gdanske koordinatorius.

Noelle O‘ Connell – Europos judėjimo Airijoje vykdančioji direktorė.

Moderatorius: Prof. Dr. Justinas Žilinskas – teisininkas, Mykolo Riomerio universiteto profesorius, publicistas, rašytojas, tinklaraštininkas.

20.00—21.00 Emigravau netyčia (Atviros Lietuvos fondas)

Ar išvykstančius galima sulaikyti? Juokais pagardintas pasakojimas apie išvykstančius ir laukiančius grįžtančių. „Emigravau netyčia” pasakojimo pasirodyme šiuolaikinė pasakotoja Milda pina savo asmeninių nuotykių istorijas su folkloro pasakojimais ir vedasi į kelionę, kurioje tampa nebeaišku, kas yra tikra, o kas jau išgalvota.

Milda Varnauskaitė yra šiuolaikinė Lietuvos pasakotoja, šiuo metu gyvenanti ir kurianti Nyderlanduose, Amsterdame, kur prieš porą metų pabaigė profesionalių pasakotojų mokyklą (Mezrab Storytelling School). Milda pasirodo skirtingose vietose Lietuvoje ir Nyderlanduose. Yra pasakojusi Frascati ir Podium Mozaiek teatruose Amsterdame, Roots ir Explore the North festivaliuose, muziejuose, bibliotekose. Šiuo metu Lietuvoje bendradarbiauja su Nacionaline Mažvydo biblioteka, Kaunas 2022, Vilniaus Universitetu, kur reguliariai veda pasakojimo meno dirbtuves ir renginius.

Rugsėjo 7 d. šeštadienis
Palapinė ATVIRA LIETUVA

11.00—12.00 Emocijos be hashtagų – kaip išlikti savimi socialinių tinklų apsuptyje?

Į klausimą, kokią įtaką socialiniai tinklai daro jūsų emocinei būsenai, didžioji dauguma žmonių atsako, kad neigiamą. Ar tikrai? Kaip galime apsisaugoti nuo neigiamos įtakos ir paversti ją teigiama? Ar socialiniuose tinkluose esantis žmogaus profilis yra tas pats, kas realus žmogus? Su kokiais psichologiniais iššūkiais susiduria dažnai socialiniuose tinkluose gyvenantys žmonės? Kaip elgtis, kad gyvenimas socialiniuose tinkluose neužgožtų tikro gyvenimo?
Kalbėtojai: 
Andrius Jančiauskas Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro psichologas, Žinių radijo laidos “Apie tave” vedėjas, Jaunimo linijos savanorių mokytojas.
Agnė Juškėnaitė, tikra komiksų kultūros evangelistė, renginių vedėja bei GeekPropaganda.lt portalo autorė, skleidžianti “geekišką” žodį visiems norintiems jo klausyti.  Jau 5-rius metus interneto klajokliams pažįstama iš įvairaus turinio video siužetų “Youtube” platformoje bei pramoginių laidų lietuviškosios televizijos ekranuose, Agnė ne mažiau aktyviai dalinasi ir savo požiūriu į psichologinės sveikatos svarbą visuomenėje bei jos pačios asmeniniame gyvenime.
Nerijus Buivydas, mokytojas, Demokratinės mokyklos įkūrėjas, nubėgęs dvidešimt maratonų per dvidešimt dienų, kad atkreiptų dėmesį į vaikų emocinę būklę Lietuvos mokyklose
Moderatorė: Rita Stanelytė, “Jaunimo linijos” komunikacijos vadovė

12.30—13.30 val. Kaip kursime gerovės Lietuvą, jei kas penktas šalyje skursta?

Vis garsiau visuomenėje kalbant apie Prezidento iškeltą viziją – gerovės Lietuvą, kyla klausimas, kaip viziją paversime realybe? Ypač kai naujausia negailestinga statistika skelbia, jog Lietuvoje žemiau skurdo ribos gyvena kas penktas, arba net 630 tūkstančių gyventojų. Tačiau ar tikrai šie skaičiai reiškia, jog daugiau nei pusė milijono žmonių Lietuvoje badauja?

Ekspertai teigia, kad skurdas susijęs ne tik su pajamų trūkumu, bet ir su kliūtimis naudotis paslaugomis ir įvairiomis galimybėmis, kurios trukdo visavertiškai dalyvauti visuomenės gyvenime. O naujausioje Valstybės kontrolės audito ataskaitoje skelbiama, kad sukurta sistema neužtikrina minimalių skurdžiai gyvenančių asmenų vartojimo poreikių. Tačiau, ekonomistai visko tamsiomis spalvomis nepiešia ir kalbas apie negerėjančią situaciją vadina pasakomis.

Tad kaip yra iš tiesų ir ką valstybė turėtų padaryti, kad kiekvienam piliečiui būtų užtikrinta galimybė visavertiškai įsitraukti į visuomenės gyvenimą? Ar didesnis valstybės pyrago perskirstymas iš tiesų padės užtikrinti didesnį piliečių pasitikėjimą valstybe ir paskatins aktyviau įsitraukti kuriant gerovės Lietuvą?

Kalbėtojai:
Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis
Finansų ministras Vilius Šapoka
Nacionalinio skurdo mažinimo tinklo vadovė Aistė Adomavičienė
„Swedbank“ Baltijos šalių makroekonomikos tyrimų vadovas ir „Swedbank“ grupės vyriausiojo ekonomisto pavaduotojas Nerijus Mačiulis
Valstybės kontrolieriaus pavaduotoja Živilė Simonaitytė
Moderatorius: Martynas Žilionis, naujienų portalo tv3.lt verslo redaktorius

14.30—15.30 Socialinis verslas ir inovacijos – kaip auginti ekosistemą? (Reach for change)

Kaip sukurti ekosistemą, kurioje suklestėtų socialinis verslas ir inovacijos? Švedijos, kuri neseniai buvo pripažinta inovatyviausia šalimi Europoje, receptas paprastas – valstybės parama ir socialinis saugumas nepasisekus, galimybė eksperimentuoti, dėmesys mokslui ir tyrimams, verslo įsitraukimas, lyčių lygybė, gerai išplėtota infrastruktūra. Kokius dalykus galime prisitaikyti? Aptarsime naujausias priemones socialinio verslo plėtrai, EBPO rekomendacijas, ieškosime geros patirties, bendrystės ir parnerystės, kursime geriausią receptą geresnei ekosistemai socialiniam verslui ir inovacijoms Lietuvoje.

Kalbėtojai:

Daina Kleponė – VšĮ „Versli Lietuva“ vadovė.

Vytautas Butkus – Vytautas su „Trys kubai“ komanda kuria inovatyvią edukacinę priemonę mokykloms, naudojant Minecraft kompiuterinį žaidimą. Jis yra sukaupęs didelę patirtį projektų valdymo ir IT produktų kūrimo srityse tokiose įmonėse kaip Adform, CGTrader, Versli Lietuva.

Andrius Baranauskas – TELE2 komunikacijos vadovas Baltijoms šalims. Jis atsakingas už komunikaciją Baltijos šalyse, yra komunikacijos ekspertas, LRT.lt skiltininkas.

Simona Laiconaitė – Lietuvos socialinio verslo asociacijos vadovė.
Moderatorius: Jurgita Ribinskaitė-Glatzer. Jurgita vadovauja organizacijos „Reach for change“, skatinančios socialinį verslumą bei inovacijas, padaliniui Baltijos šalyse. Turi daugiau nei 20 metų patirties dirbant NVO sektoriuje Lietuvoje ir tarprautinėse organizacijose.

16.00—17.00 val.  Kalėjimų žala: kodėl už tai moka mokesčių mokėtojai ? (Koalicija “Galiu gyventi”)

Kalinių skaičius Lietuvoje yra didžiausias Europos Sąjungoje. Korupcija kalėjimuose – kasdienybė. Kasdienis narkotikų vartojimas ir kiti nusikaltimai kalėjimuose – oficialiai patvirtintas. Kalėjimų sistemos išlaikymas mokesčių mokėtojams kainuoja apie 80 mln. Eurų per metus. Tačiau už tuos milijonus įkalintieji luošinami tiek socialiai, tiek psichologiškai, tiek mediciniškai, įskaitant ir žmones, kurie dirba toje sistemoje. Faktas yra tas, kad apie 68 % kalėjusių grįžta. Kaip bus panaudota 21 mln. Eur Norvegijos pagalba kalėjimų sistemai pertvarkyti? Ką daryti? Kaip įveikti korupcijos drakoną kalėjimų sistemoje? Kokie galėtų būti alternatyvūs, neprievartiniai teisėsaugos sprendimai? Kaip pasenusią / supuvusią kalėjimų Valstybę Valstybėje transformuoti į skaidrią ir efektyvią socialinių ir kitų žmogaus elgesio probleminių situacijų sprendimą?

Kalbėtojai:

Dr. Rokas Uscila, socialinių mokslų (teisės) daktaras. Daugiau bei 20 metų atlieka įvarius kriminologinių, įskaitant socialinių deviacijų, viktimologinių reiškinių tyrimus. Turi ekspertinės patirties bausmių vykdymo sistemoje, ypač probacijos ir atkuriamojo teisingumo srityse.

Raimonda Čižauskaitė, Septintus metus dirba Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“, kuruoja ir koordinuoja Nuteistųjų konsultavimo centro veiklą, organizuoja ir įgyvendina projektus, siekiant sėkmingos nuteistųjų integracijos į visuomenę.

Giedrius Savickas, aktorius
Moderatorius: Girvydas Duoblys, Koalicijos „Galiu gyventi“ advokacijos vadovas

17.30—18.30 val. Aktyvių piliečių (Kieno? Kieno?) sąskrydis (Atviros Lietuvos fondas)

Ką vienoje vietoje susitikę gali veikti daugiau nei 100 aktyvių jaunuolių ir bendruomenių atstovų iš Kėdainių, Elektrėnų, Šalčininkų ir Švenčionių? Optimistiškasis variantas: dalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse, atlikti turnė po festivalio diskusijas, susirinkti ALF palapinėje ir apsisvaidyti įspūdžiais, bendruomenių gyvenimo istorijomis ir planais. O gal netyčia tai motyvuos svarstančius, ar verta aktyviau įsitraukti į savo mokyklos, namų ar miestelio reikalus. Nuo „savo kiemo“ reikalų ribos prasiplės iki Lietuvos ir Europos aktualijų. Viskas skambėtų „kažkur girdėtai“, jei ne aspektas, kad dalyviai – ne nuspėjamai kalbantys suaugusieji iš 4 socialiniu požiūriu skirtingų LT regionų.

Kalbėtojai: Aktyvių piliečių sąskrydžio dalyviai
Moderatorius: Girvydas Duoblys, Koalicijos „Galiu gyventi“ advokacijos vadovas, Gabrielius Liaudanskas-Svaras – „G&G Sindikatas“ įkūrėjas ir lyderis

19.00—20.00 val. Senas vilkas ar naujokas: kam savivaldoje sekasi geriau? (“Žinau ką renku”)

2019 m. kovą įvykę savivaldos rinkimai dalyje savivaldybių atnešė didelių pokyčių ir netikėtumų. Net 22 savivaldybių už vairo sėdo nauji lyderiai, tuo tarpu 13 savivaldybių perrinko buvusius merus, kurie šioje pozicijoje jau daugiau nei 10 metų. Kas geriau: tęstinumas ir ilgametis va(l)dovas, ar naujokas? Kuriam lengviau įgyvendinti rinkėjams duotus pažadus ir su kokiomis kliūtimis susiduria naujai atėję merai? Ar žmonės iki šiol tikisi gelbėtojų? O galbūt reikėtų riboti politikų kadencijas? Apie tai, kaip merams sekasi įgyvendinti savo pažadus ir kuo skiriasi jų darbai, kalbėsime diskusijoje su ilgamečiais ir šviežiai išrinktais merais.

Kalbėtojai:
Druskininkų savivaldybės meras Ričardas Malinauskas
Mažeikių rajono meras Vidmantas Macevičius
Širvintų savivaldybės merė Živilė Pinskuvienė
Birštono rajono savivaldybės merė Nijolė Dirginčienė
Biržų rajono savivaldybės meras Vytas Jareckas
Moderatoriai: LRT radijo žurnalistai Edvardas Kubilius ir Rūta Kupetytė

20.30—21.30 val. „Pašalpiniai“, „bobos“, senjorai, lenkai: kaip kalbėti(s) kontroversiškomis temomis? (Atviros Lietuvos fondas)

Norėjot lygių teisių darbe, bobos, tai ir dirbkit! Ai, tie tinginiai „pašalpiniai“. Ką tu bedirbsi tokiame amžiuje… Ar lenkas kariškis yra lojalus Lietuvos karuomenei?  „Forumo teatro“ etiuduose pamatysime pažįstamas kontroversiškas situacijas.
Padedami režisieriaus Pauliaus Tamolės, stebėsime kaip elgiasi veikėjai, keisime įvykių tėkmę. Nepatogios temos taps diskusijos objektu, o kiekvieną situaciją aptars Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos vyresnioji patarėja Vilma Gabrieliūtė.

Augustė Pociūtė – aktorė.
Oskar Vygonovski – aktorius.
Povilas Adomaitis – aktorius.
Ekspertė: Vilma Gabrieliūtė yra Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos vyresnioji patarėja. Ji rengia ir adaptuoja ugdymo programas, veda lygių galimybių užtikrinimo mokymus darbdaviams ir specialistams bei konsultuoja įmones lygių galimybių integravimo ir įvairovės valdymo klausimais.
Moderatorius: Paulius Tamolė – aktorius, režisierius.

Rugsėjo 6–7 dienomis vyksiantis visiems atviras ir nemokamas trečiasis diskusijų festivalis „Būtent!“ skelbia renginio programą ir praneša, jog per dvi dienas Vytauto parke Birštone įvyks daugiau nei 100 renginių ir diskusijų svarbiomis Lietuvai ir visuomenei temomis, o pranešėjų skaičius viršys 300. Tikimasi, jog lankytojų skaičius sieks 8000.

 

Diskusijų festivalis „Būtent!“ auga, šiemet Birštone svečius jis pasitiks atverdamas 10 diskusijų erdvių, kurios dvi dienas pulsuos tradiciniu ritmu – valanda diskusijai, pusvalandis pertraukai. Taip temos kiekvienoje erdvėje keis viena kitą, o festivalio svečiai rinksis, kurioje diskusijoje iš dešimties, vykstančių vienu metu skirtingose erdvėse, norisi dalyvauti labiausiai. Mobilioji programėlė leis paprastai ir patogiai susikurti savo asmeninę diskusijų programą. Susipažinti su dviejų dienų festivalio programa galima ir svetainėje www.diskusijufestivalis.lt.

 

Nuo seksualumo iki kibernetinio saugumo

 

Augančio festivalio temų spektras šiemet itin platus: nuo seksualumo iki kibernetinio saugumo greitojo reagavimo pajėgų, nuo kalėjimų žalos iki Lietuvos verslo, atsidūrusio kryžkelėje tarp Kinijos ir JAV, nuo investicijų į darbuotojų sveikatą iki patarimų, į ką investuoti, kai tau – 18 metų. Trečdalį renginio programos sudaro visuomenės pasiūlytos temos.

 

„Festivalio nuotaika kuriama taip, kad renginyje jaukiai jaustis ir idėjomis keistis galėtų įvairių sričių atstovai, o visi festivalio svečiai turėtų galimybę aktyviai dalyvauti ir įsitraukti į pokalbius su skirtingų sričių lyderiais, – sako vienas iš festivalio organizatorių Arnas Marcinkus. – Ypač didžiuojamės mūsų suburtu partnerių ratu, kurie inicijuoja šalies gerovei svarbias diskusijas ir kelia klausimus, dėl kurių visuomenei būtina susitarti. Drąsinu lankytojus ne tik stebėti, bet atrasti asmeniškai dominančią diskusijų temą ir dalyvauti aktyviai.“

 

Festivalis kviečia įkvėpti šviežių idėjų

 

Festivalio diskusijose dalyvausiantys kalbėtojai – Gintaras Grušas, Linas Pernavas, Aušrinė Armonaitė, Dalius Misiūnas, Ainius Lašas, Raimondas Kuodis, Kęstutis Jusčius, Paulius Tamolė, Živilė Kropaitė, Eugenijus Laurinaitis, Dovilė Grigienė, Rima Urbonaitė – ir kiti iš 300 diskusijų pranešėjų – atvykdami į Birštoną išreiškia palaikymą nuomonių įvairovės ir demokratijos šventei.

 

Festivalio turinį kuria daugiau nei 50 įvairių organizacijų, tarp jų – URM, „Arimex“, Jungtinių tautų pabėgėlių agentūra, Lietuvos kariuomenė, Šiaurės šalių ambasados ir prekybos rūmai, DELFI, INVEGA, „Go Forward“, Lietuvos tautinis olimpinis komitetas, „Jaunimo linija“, Pramonininkų konfederacija, LRT, „Versli Lietuva“, „Lietuvos verslo paramos agentūra“ ir kitos.

 

Užsienio svečių patirtys – iš pirmų lūpų

 

Įkvėpimu festivalyje dalinsis svečias iš Londono Laurence Kemball-Cook, startuolio „Pavegen“ įkūrėjas ir vadovas, 2009-aisiais išradęs grindų dangos technologiją, kuri žmonių žingsnius paverčia elektros energija. Verslą jis įkūrė turėdamas vos 200 svarų, o šiandien jo įmonė kuria tvarius sprendimus tokiems milžinams kaip „Adidas“, „Samsung“, „Google“ ir „Siemens“. Festivalyje „Būtent!“ Laurence Kemball-Cook kalbės apie tai, kodėl verslas negali likti nuošalyje, kai kalbame apie tvarumą.

 

Vyriausioji Švedijos architektė Helena Bjärnegård savo šalyje yra atsakinga už tvarų ir pažangų architektūros planavimą bei sveikatos priežiūros įstaigų ir mokyklų aplinką Švedijos savivaldybėse. Už savo darbus ji apdovanota daugybe prizų. Festivalyje ji kels klausimą, ar gali Šiaurės ir Baltijos šalių regionas tapti inovatyvaus miestų planavimo pavyzdžiu pasauliui.

Marcin Gerwin – tvarios plėtros ir svarstomosios demokratijos ekspertas, Piliečių asamblėjos Gdanske koordinatorius ir Noelle O‘ Connell – Europos judėjimo Airijoje vykdančioji direktorė papasakos apie inovatyvias piliečių dalyvavimo sprendimų priėmimo procesuose formas. Štai Gdansko gyventojams pavyko susitarti ir įtikinti miesto valdžią dėl potvynių mažinimo, oro taršos bei pilietinio dalyvavimo politikos pokyčių. Noelle O‘ Connell pasakos, kaip šimtui nepažįstamų žmonių per Piliečių asamblėją pavyko pasiekti nacionalinio susitarimo referendumų organizavimo tvarkos pakeitimų, Airijos senėjimo iššūkių sprendimų ir naujų kovos su klimato kaita lyderystės būdų.

Patogumui – mobilioji programėlė

 

Kiekvienas diskusijų festivalio lankytojas, besinaudojantis mobiliuoju telefonu, iš „App store“ arba „Google Play“ parsisiuntęs diskusijų festivalio „Būtent!“ programėlę, gali itin paprastai susipažinti su bendra renginio programa, o tuomet žymėti diskusijas, kurių jokiu būdu nesinorės praleisti, ir taip susikurti savo asmeninę diskusijų programą, o vėliau – diskusijoms pasibaigus – jas įvertinti.

 

Šeimoms draugiškas renginys

 

Festivalyje laukiamos šeimos su vaikais. Jiems renginio organizatoriai dovanos nepamirštamą smagių veiklų savaitgalį: nesudėtingi programavimo užsiėmimai e. nindzių akademijoje, skautiški žaidimai, robotų konstravimas, dronų pilotavimas, stebuklų atradimas gamtoje, kūrybinės architektūros dirbtuvės, stalo žaidimai, estafetės šeimai, mokslo laboratorija ir daug kitų įdomių veiklų.
 

Mažuosius festivalio lankytojus nuo trejų metų tėveliai galės palikti pramogauti Vaikų erdvėje, kur juos prižiūrės profesionalūs animatoriai, kol tėveliai dalyvaus diskusijose.

 

Apie diskusijų festivalį „Būtent!“

 

Nemokamą ir visiems atvirą renginį inicijuoja viešoji įstaiga „Visos idėjos“, festivalio miestas – Birštonas, festivalio mecenatai – Britų taryba, bankas „Swedbank“, „Telia“, festivalio didieji partneriai –  Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje drauge su Europos Parlamento biuru Lietuvoje, Šiaurės ministrų tarybos biuras Lietuvoje, partneriai – Atviros Lietuvos fondas, Vilniaus politikos analizės institutas.

 

Diskusijų festivalio iniciatoriai įkvėpimo semiasi iš ilgametes tradicijas turinčio ir kasmet minias žmonių pritraukiančio „Almedalen“ diskusijų forumo Švedijoje, sėkmingų pavyzdžių Danijoje, Suomijoje, kitose Skandinavijos šalyse ir kaimyninėse Estijoje bei Latvijoje. Festivalis „Būtent!“ yra vienas iš 9 Šiaurės ir Baltijos šalių demokratijos festivalių šeimos narių ir Tarptautinės demokratijos festivalių asociacijos steigėjų. Jo organizatoriai įsitikinę, jog aukšta diskusijų kultūra padeda visuomenei susitarti dėl valstybės raidos prioritetų ir lemia geresnę priimamų sprendimų kokybę.

 

Daugiau informacijos:

Rasa Jauniškienė, tel.: +37068698686, rasa@diskusijufestivalis.lt

 

Trečiąkart vyksiantis diskusijų festivalis „Būtent!“ šiemet pramogų programos dalyje pristato naujovę – Bendraminčių erdvę. Kiekvienas festivalio lankytojas čia turės galimybę viešai ir visai spontaniškai pristatyti temą, kuria domisi – ar tai būtų klimato kaita, ar paauglių auklėjimo iššūkiai, o gal maratonai ar savanoriavimas Afrikoje – ir susipažinti su ta pačia tema besidominčiais festivalio dalyviais.  

 

Kaip ir ankstesniais metais diskusijų festivalį sudaro ne tik pagrindinė diskusijų programa, bet ir spalvinga pramogų programa, kad festivalio lankytojai atsikvėptų, plėstų akiratį ir pasisemtų nekasdieniškų patirčių.


„Viso renginio metu vyksianti pramogų ir partnerių veiklų programa mums padeda sukurti šventinę, festivalinę atmosferą, – sako Arnas Marcinkus, vienas diskusijų festivalio „Būtent!“ organizatorių. – Vakaro nuovargį išblaškys koncertai, teatralizuoti improvizacijų šou, lankytojus pakviesime išmėginti jėgas protmūšyje, išgirsti pranešėjus, kalbančius ne apie sėkmes, o apie nesėkmes.“

Pagrindinė pramogų programos naujiena – šiemet „Swedbank“ globojama Bendraminčių erdvė, kurioje renginio dalyviai galės megzti naujas pažintis pagal interesų sritis ir pabendrauti su kitais festivalio lankytojais asmeniškai aktualia tema.

Kaskart lankant vis kitą pramogų erdvę vienos patirtys keis kitas: automobilio apsivertimo imitavimo įrenginys leis įvertinti saugos diržų reikšmę, socialinė iniciatyva „Kavos galia“ leis susipažinti su proto negalią turinčiais asmenimis ir jų galiomis, #EUandME erdvė kvies kilti aukštai ir įsiamžinti ant fotobatuto. Interaktyvūs pažintiniai žaidimai padės sužinoti apie Birštoną, Europos bendradarbiavimo dieną, įvertinti, koks darbo pobūdis tinka tavo asmenybės tipui ar pažinti Lietuvos verslumo dvasią bei suprasti, kokių turi verslumo bruožų.

„Telia“ ryšių laboratorijoje jungdami, liesdami ir stebėdami renginio dalyviai sužinos, kaip veikia įvairios ryšių technologijos, kaip sujungiamas šviesolaidis ir kas bus, kai pilna jėga ateis 5G. Kūrybinių dirbtuvių „Užaugink eko idėją“ metu  kiekvienas galės prisidėti prie plastiko perdirbimo proceso, pasigaminti raktų pakabuką iš pakuočių ar butelių kamštelių.

 

Festivalio teritorijoje įsikurs ir Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos Gamtos tyrimų centras, kur renginio svečiai susipažins su gyvosios gamtos tyrimais, galės pamėginti savose rankose išlaikyti kaitrią ugnį, sužinos, kaip žmogaus regą ir klausą perkelti į robotus ir bus pakviesti dalyvauti moksliniame eksperimente.

 

Vakaro programa – kiekvienam pagal skonį

 

Festivalio dalyviams dvi dienas reikės rinktis – į kurią diskusiją eiti, kurioje partnerių veikloje dalyvauti – šį pratimą įgudusieji pakartos ir vakaro programoje, nes ir čia – gausu pasirinkimų: kino filmai po atviru dangumi, Vido Bareikio koncertas, pašnekesių kavinė „Laisvos ausys“, teatro „Kitas kampas“ improvizacijų šou, protų mūšis „Europrotai“, tylioji diskoteka „Girių dvasios“, „Fail Nights“ ketvirtojo sezono atidarymo renginys – ir tai dar ne visi vakaro programos elementai.

 

Viskas, ką reikia žinoti apie renginį – delne

 

Kiekvieno festivalio dalyvio patogumui sukurta programėlė. Ją iš „App store“ ar „Google Play“ parsisiuntę renginio svečiai galės žymėti diskusijas ar veiklas, kurių jokiu būdu nesinorės praleisti, ir taip susikurs savo asmeninę renginio programą.

 

Renginys visai šeimai

 

Festivalyje laukiamos šeimos su vaikais ir augintiniais: kol tėveliai dalyvaus diskusijose, mažuosius festivalio lankytojus nuo trejų metų Vaikų erdvėje prižiūrės profesionalūs animatoriai. Jaunesnius ir jauniausius festivalio dalyvius pasitiks smagios turiningos veiklos: nesudėtingi programavimo užsiėmimai e. nindzių akademijoje, skautiški žaidimai, robotų konstravimas, dronų pilotavimas, stebuklų atradimas gamtoje, kūrybinės architektūros dirbtuvės, stalo žaidimai ar mokslo laboratorija. O keturkojai augintiniai kaitinant saulei ar lietui lyjant vandens ir būtent jiems skirtų skanėstų ras specialioje augintiniams skirtoje „Mars“ erdvėje.

 

Apie diskusijų festivalį „Būtent!

 

Visiems atviras ir nemokamas festivalis „Būtent!“ yra vienas iš 9 Šiaurės ir Baltijos šalių demokratijos festivalių šeimos narių ir Tarptautinės demokratijos festivalių asociacijos steigėjų. Jo organizatoriai įsitikinę, jog aukšta diskusijų kultūra padeda visuomenei susitarti dėl valstybės raidos prioritetų ir lemia geresnę priimamų sprendimų kokybę. Taigi šiemet rugsėjo 6–7 d. Birštone vyksiantis festivalis lankytojams žada daugiau nei 100 valandų turiningų diskusijų, įdomių susitikimų, betarpiškų pokalbių. Siekiama, kad festivalio lankytojai galėtų ne tik klausytis, įsitraukti į diskusijas, bet ir patogiai, gerai bei prasmingai praleisti laiką.

 

Vilniaus Reformatų skveras, Sapiegų parko rekonstrukcija, Klaipėdos Melnragės giliavandenio uosto statyba, Kauno Smetonos alėjos medžių kirtimas ar naujos automobilių gatvės tiesimas Žemuosiuose Šančiuose – tai tik kelios plačiai nuskambėjusios miestiečių pasipriešinimo savivaldybių sprendimams istorijos Lietuvoje. 

Bendruomenės, jausdamos, kad miesto valdžios potvarkiai neatitinka jų interesų, ieško būdų kaip išreikšti savo nepasitenkinimą ir stabdyti arba pakeisti savivaldybių projektus. Matant šiuos bendruomenių ir vietos savivaldų nesutarimus, diskusijų festivalio „Būtent!” metu buvo surengtos dvi diskusijos, aptariančios dabartines vietos bendruomenių galias ginti savo interesus mieste ir pristatančios kitose šalyse taikomą piliečių įsitraukimo į savivaldą galimybes.

Diskusijų moderatorius teisininkas, Mykolo Romerio universiteto profesorius dr. Justinas Žilinskas pirmojoje diskusijoje klausė pašnekovų „Ar turiu galios savo miesto reikaluose?“. Diskusijoje dalyvavo filosofė, urbanistė dr. Jekaterina Lavrinec, kaunietis advokatas Saulius Dambrauskas, ginantis viešąjį interesą, pilietines bei žmogaus teises ir Žemųjų Šančių bendruomenės nariai Vita Gelūnienė ir Ed Carroll bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius Povilas Poderskis.

Antrojoje diskusijoje šnekinti svečiai iš užsienio: tvarios plėtros ir svarstomosios demokratijos ekspertas, Piliečių asamblėjos Gdanske koordinatorius dr. Marcin Gerwin iš Lenkijos bei Europos judėjimo Airijoje vykdančioji direktorė Noelle O‘ Connell, kurie kalbėjo tema “Citizens assemblies – a unicorn in deliberative democracy”.

Pirmosios diskusijos metu buvo bandoma atsakyti į klausimą, kiek paprasti miesto gyventojai ir vietos bendruomenės yra pajėgios dalyvauti miesto valdyme ir daryti įtaką miesto plėtros procesams bei vietos savivaldai. Paklausta, kaip bendrai reikėtų vertinti padėtį, kai bendruomenėms reikia kalbėtis su miesto valdžia, dr. Jekaterina Lavrinec teigė, kad iš konfliktų kiekio matome, kaip prasideda miesto tvarkymas ir taip pasimato nesutarimai. Reikia atkreipti dėmesį, kad prie šių nesutarimų atveda keletas prielaidų: 1) Lietuvos teisinė aplinka, kuri turėtų užtikrinti miestiečių įsitraukimą į miesto reikalus, sprendžiant miesto vystymo klausimus, nėra tam pritaikyta; 2) Šalies diskusinė aplinka, vieno ar kito projekto reikalingumas nėra pakankamai argumentuotai pagrindžiamas; 3) Procedūriniai klausimai, nustatantys kaip ir kada apie projektus turėtų būti informuojama visuomenė – nėra galutinai apibrėžti: „Konfliktai kyla iš to, kad, pagal dabartines procedūrines schemas gyventojai įtraukiami per vėlai“, – teigė ji.

Vis dėlto, kaip pastebi advokatas Saulius Dambrauskas, Lietuvos teisinė sistema ir jos bazė yra pakankama sudaryti sąlygas bendruomenėms dalyvauti miesto tvarkymo procesuose, tačiau miesto valdžia dėl pinigų įsisavinimo nesitaria su bendruomenėmis, nes nori kuo greičiau įsisavinti Europos fondų pinigus. Derybos su miesto gyventojais pernelyg užtęstų šį procesą.

Tam pritaria ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius Povilas Poderskis: „Tam tikros ministerijos atsakingos už  projektų įgyvendinimą, spaudžia kuo greičiau atlikti darbus ir panaudoti pinigus. Derinimas su bendruomene nėra greitas ir lengvas procesas.“ Taigi skirtis tarp bendruomenių ir savivaldos administracijos atsiranda tada, kai prieinama prie nutarimų įgyvendinimo. Bendruomenių norai dažnai nesutampa su savivaldybės užmačiomis, nes priešinasi verslo iniciatyvoms ir siekia, kad jų gyvenamoji erdvė būtų švari ir tvari.

Kauno Žemųjų Šančių bendruomenės atstovė Vita Gelūnienė teigia, kad Kauno miesto problema – arši urbanizacija, neatsižvelgiant į bendruomenės poreikius, ir savivaldos nenoras eiti į dialogą su gyventojais: „Savivaldybė tariasi su investuotojais, verslu, EU fondais, bet ne su bendruomenėmis“, – tvirtina V. Gelūnienė. Kita vertus, kyla klausimas, ar ankstyva konsultacija yra vienas svarbiausių elementų siekiant suderinti visus interesus. Nors bendruosiuose miesto planuose projektinė informacija dažniausiai būna pateikiama, tačiau derinimas ir realizacija kartais trunka dešimtmečius. Per tiek laiko daug kas pasikeičia: politikai, gyventojai, vertybės. P. Poderskis  pateikė pavyzdį, kai tiesiant dviračių taką viename miesto rajone teko panaikinti keletą automobilių stovėjimo aikštelės vietų ir tai nesukėlė bendruomenės pasipriešinimo, nes šiais laikais dviračių takų svarba ženkliai išaugusi, palyginus su praėjusiu dešimtmečiu.

Taigi, galima būtų sakyti, kad lėtumas valstybiniame sektoriuje kartais yra teigiamas, nes leidžia sklandžiau derinti projektus. Tačiau tokiai pozicijai paprieštaravo S. Dambrauskas, sakydamas, kad toks ilgalaikis derinimas iškelia klausimą, kas yra suinteresuotoji visuomenė, į kurios nuomonę reikėtų atsižvelgti. Šioje vietoje galima pasitelkti tarptautinę Aarhuso konvenciją, nustatančią tris teises: 1) Asmens teisė į informaciją, apie tai, kokie projektai įgyvendinami; 2) Asmens teisė dalyvauti priimant sprendimus; 3) Asmens teisė kreiptis į teismą, jei kalbama aplinkosaugos klausimais, vadinasi, nebūtina gyventi toje vietoje, kuria susirūpinta.

Ta visuomenės dalis, kuriai svarbūs konkretūs nutarimai ir turi būti laikoma suinteresuotąją, su ja turi būti deramasi realiu laiku, t. y. informacija turi būti suteikta tada, kai ji yra aktuali. „Valdžia turi įtikinti visuomenę argumentais, o ne savo galia“ – tvirtina S. Dambrauskas. Taigi, tam kad bendruomenės pasijustų turinčios daugiau galių prieš valdžios institucijas nei dabar, reikia suteikti joms daugiau laisvės ir įgalinti priimti nutarimus “iš apačios”, o valdžiai atprasti sprendimus ir faktus “nuleidinėti iš viršaus”.

Apie tai, kaip  piliečiai ir valdžios žmonės galėtų dalintis sprendimų priėmimo galia buvo kalbama antrojoje diskusijoje, pristatant Piliečių asamblėjos modelį. Nors pirmosios iniciatyvos rengti tokius piliečių susibūrimus kilo JAV ir Vokietijoje dar XX a. 8 dešimtmetyje, tačiau kaimyninėje Lenkijoje toks svarstomosios demokratijos modelis pradėtas taikyti ne taip ir seniai. Tai įvyko Gdanske, kuomet reikėjo pasitelkti miesto gyventojus sprendžiant, kaip tvarkytis su kasmetinio potvynio padariniais.

Nors sušauktos piliečių asamblėjos metu ne visos rekomendacijos buvo įgyvendintos, tačiau po metų vėl ištikus potvyniui, miestas buvo geriau pasiruošęs ir potvynio pasekmės buvo švelnesnės. Šaukti piliečių asamblėjas miestuose yra progresyvi idėja, nes renkant žmones, pasitelkiami miesto demografiniai statistiniai duomenys ir kiekvienas narys atitinka kokią nors miesto demografinę grupę pagal gyvenamąjį rajoną, išsilavinimą, lytį ir amžių. Taigi, kiekvienas miesto gyventojas gali atrasti į save panašų atstovą piliečių asamblėjoje. Tokiu būdu užtikrinama požiūrių į problemą įvairovė.

Piliečių asamblėjoms labai svarbus palaikymas valstybiniu lygmeniu. Noelle O‘Connell prisimindama apie piliečių asamblėjos pradžią kalbėjo apie tai, jog gyventojų įsitraukimo procesas yra itin svarbus siekiant sustabdyti klimato kaitą, užtikrinti darnų ir tvarų šalies vystymąsi, pasirūpinti lyčių lygybės klausimais. Šis suvokimas paskatino šalies vyriausybę suteikti platformą piliečių įsitraukimui ir debatams.

Airijoje ir Lenkijoje rengiamos piliečių asamblėjos skiriasi savo sprendžiamų temų platumu ir svarba šaliai. Kaip pastebėjo J. Žilinskas, Airijoje piliečių asamblėja organizuojama nacionaliniu lygmeniu ir sprendžia labai plačius klausimus, kai tuo tarpu Lenkijoje jos šaukiamos atskiruose miestuose ir sprendžiami vietos savivaldose aktualūs klausimai. Pavyzdžiui, piliečių asamblėjos Airijoje sprendžia tokius klausimus kaip rinkimų reforma, Konstitucijos pakeitimas referendumu, prezidento amžiaus cenzo keitimas ir pan. Tam yra išrenkami 99 žmonės, turintys reprezentuoti visą Airijos populiaciją. Problemai spręsti skiriama 10 – 12 savaičių. Tuo tarpu Lenkijoje ieškoma sprendimų, kaip padidinti miesto žaliųjų erdvių kiekį, palikti ar nugriauti kai kuriuos paminklus ir pan. Priklausomai nuo išsikeltos nagrinėti temos, piliečių susitarimui skiriama 4 – 6 savaitės. Taip pat, atsižvelgiant į miesto populiaciją, asamblėjos vietų skaičius svyruoja tarp 60 ir 100 narių.

Atrodo, kad demokratinėje santvarkoje, kai patys žmonės išsirenka politikus, turinčius juos atstovauti ir ginti jų interesus, daugiau nieko nebeturėtų reikėti. Todėl diskusijos moderatorius iškėlė klausimą, kodėl kyla poreikis papildomoms priemonėms demokratijos užtvirtinimui, kai ir taip išrenkami šalį reprezentuojantys žmonės. Į šį klausimą abu pašnekovai atsakė paprastai: piliečių asamblėja yra reikalinga tam, kad tam tikri jautrūs klausimai būtų išdiskutuoti ir išnagrinėti visuomenėje. Ir nors Airijoje asamblėjos rekomendacijos ne visada patvirtinamos, tačiau Lenkijoje jos pradedamos rengti tik po to, kai meras pasižada, kad į asamblėjos rezultatus bus atsižvelgta ir jie bus pritaikyti: „Kitu atveju, nėra prasmės pradėti piliečių diskusijos“.

Kiekvienas inovatyvus mechanizmas turi ne tik teigiamų pusių, bet ir trūkumų. Kaip didžiausią Piliečių asamblėjos sunkumą dr. Marcin Gerwin įvardija ryžtą pradėti ir įtikinti miesto valdžią šio modelio nauda. „Bet tik pirmąjį kartą. Pamatę, kad jis veikia, tiek žmonės, tiek valdžia juo patiki“, – teigia dr. Marcin Gerwin. Noelle O‘ Connell papildė, jog reikia numatyti gerus ekspertus bei žmones, kurie galėtų kuo detaliau pristatyti temą. Dar po pirmųjų asamblėjų buvo pastebėta, kad temos nebuvo iki galo išnagrinėtos ir kad joms reikėtų skirti daugiau laiko. Dabar piliečių asamblėjų rengėjai jau žino, kiek laiko reikia kiekvienai konkrečiai temai. Taigi, susipažinus su modelio veikimo principu, telieka jį pritaikyti savo šalyje. Tam reikia trijų pagrindinių dalykų: 1) Stiprios lyderystės; 2) Progresyvios administracijos ir gero mero; 3) Progresyvių valstybės tarnautojų. 

Iniciatyvios bendruomenės ir atvirai bei progresyviai mąstanti vietos valdžia galėtų kuo labiau įgalinti piliečius įsitraukti į demokratinius procesus ir taip išvengti tarp miestų bendruomenių ir savivaldos administracijos kylančių įtampų.

Turbūt daugelis iš mūsų, kalbėdamasis su savo giminaičiais ar šiaip pažįstamais apie socialinius ir politinius dalykus kur nors už Vilniaus centro ribų, ne kartą susimąstė dėl vieno įdomaus paradokso. Klausantis ar dalyvaujant pokalbiuose, atrodo, jog pagal tai, ką lietuviai kalba, jie turėtų protestuoti gatvėse bent du ar tris kartus per savaitę vien profilaktiškai, nes kalbant apie valstybę “Viskas yra blogai!” – kad ir kaip bežvelgsi, kur trumpa, ten trūksta. Bet tuo pat metu, dėl nelabai aiškių priežasčių, lietuviai protestuoja rečiau už kai kurias „valdomas“ demokratijas ar autoritarinius režimus. Kodėl susiklostė tokia situacija? Iš kur toks nuolankumas? Į šiuos ir kitus klausimus diskusijų festivalyje „Būtent“, padedami moderuojančio Mykolo Riomerio universiteto profesoriaus Justino Žilinsko iš arčiau bandė pažvelgti  Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė Ainė Ramonaitė, antropologas ir neformalaus solidarumo tinklo „Gyvenimas per brangus“ narys Justas Korsakovas ir Vilniaus politikos analizės instituto ekspertas Algirdas Davidavičius. 

Kalbant apie šiuolaikinius protestus, ne vienam prieš akis iškyla vaizdinys iš Sąjūdžio metų protestų bei susirinkimų, kuriuose, atrodo, dalyvavo pusė Lietuvos. A. Ramonaitė, tyrinėjusi to meto judėjimus, tokiame požiūryje įžvelgia dvi problemas. Pirma, net ir Sąjūdžio metais toli gražu ne „visa Lietuva“ rinkosi į mitingus ar pilietines akcijas – realybėje mitinguose dalyvavo daugiausiai iki 30 proc. Lietuvos visuomenės, o jų masyvumas turėtų būti siejamas su matomumu tiek pat kiek su realiomis miniomis. Antra, profesorė priminė ir tai, jog Sąjūdžio metais protesto objektas (nepriklausomybė) skyrėsi nuo šiandienos, todėl reikėtų atsargiau vertinti „sąjūdinės“ protesto dvasios išsilaikymą – nemaža dalis tuo metu protestavusiųjų šiandien jau gali tiesiog nebematyti dėl ko protestuoti. 

<reikėtų atsargiau vertinti „sąjūdinės“ protesto dvasios išsilaikymą>

J. Korsakovas atkreipė dėmesį ir į pačios diskusijos formuluotę, kurioje pagrindinis veikėjas yra „lietuviai“ kaip visuomenė ar tauta. Diskusijos dalyvio nuomone, reikėtų kalbėti ne vien apie lietuvius, tačiau tiesiog žmones, esančius Lietuvoje, nes nebuvimas lietuviu toli gražu neatima teisės į protestą, ypač kai tai liečia diskriminaciją ir nepatenkinamas darbo sąlygas darbo rinkoje ir kitus klausimus. Kitas svarbus aspektas, paminėtas antropologo, yra tas, kad net tokios šalyse kaip Slovėnija, kur politinis aktyvumas yra gana aukštas, nuolatos akcentuojama, jog žmonės nieko nedaro ir nėra linkę protestuoti. Tai gali dar labiau sutirštinti jau ir taip tamsias spalvas kalbant apie protestus. 

O gal nepaisant visko egzistuoja kokie nors bendruomeniniai, mentaliniai, istoriniai Lietuvos ypatumai neleidžiantys imtis aktyvesnio protesto? A. Ramonaitė, kalbėdama iš sociologinės perspektyvos kvestionavo protesto kultūros, kaip gėrio savaime, tezę ir referavo į Prancūziją, kai kurių tyrėjų jau vadinama „nusikaltėliška“ (angl. delinquent) visuomene dėl ypač aktyvios protestavimo kultūros. Mokslininkės teigimu, šiuolaikiniam protestui yra būtini socialiniai tinklai, kurių pagalba žmonės įtraukiami į pilietines veiklas. Neretai šie tinklai yra svarbesni netgi už pačią protesto priežastį. Socialinio organizavimosi tinklų kultūros Lietuvoje tebetrūksta, tačiau žvelgiant į šiuolaikinius protestus, kur neretai pasitaiko „protesto vardan protesto“ reiškinių, tai nebūtinai reikėtų vertinti vienareikšmiškai neigiamai, ypač kai egzistuoja kitos pilietinio dalyvavimo formos. 

<šiuolaikiniam protestui yra būtini socialiniai tinklai, kurių pagalba žmonės įtraukiami į pilietines veiklas>

A. Davidavičius, kalbėdamas apie visuomenės ypatybes, atkreipė dėmesį ir į netolygiai pasiskirsčiusią galią tarp socialinių grupių pačios visuomenės viduje. Pirmiausiai protestuoti yra linkę tie, kurie, eksperto žodžiais tariant, „gerovės perskirstymo pyrage“ negauna to, ką mato kaip jiems priklausančią gerovės dalį. Tačiau pokomunistinės erdvės šalys šioje teorinėje perspektyvoje skiriasi tuo, jog joje vadinamieji gerovės „pralaimėtojai“ po Sovietų Sąjungos žlugimo beveik neprotestuoja, kitaip nei Vakaruose, kur protestuojama ir dėl smulkesnių dalykų nei mokesčių pakėlimas. Tai visų pirma sietina su kapitalą ir galią turinčiųjų bandymais „išskaidyti“ socialines grupes ir pilietinį protestą. To rezultatas – nepatenkintųjų emigracija vietoje rizikavimo prisiimant protestavimo kaštus. Bijant prarasti pajamas ar darbą, renkamasi tylėti ir protestuoti pasišalinant. 

A. Ramonaitė paprieštaravo A. Davidavičiaus pozicijai, teigdama, jog protestai po XX a. 7 deš. įvykių jau nebėra taip stipriai apibrėžiami per socialines klases ar darbininkų judėjimus. Paskutiniai dešimtmečiai rodo, jog protestuoja daugiausiai jauni išsilavinę studentai, turintys aukštesnį socialinį statusą ir matantys protestą kaip saviraiškos, o ne baimės ar atskirties, klausimą (išskirtas Prancūzijos pavyzdys). Pasitaiko ir persidengimų su verslo interesais, manipuliuojant protesto vaizdiniu viešumoje. Tai toli gražu nerodo į blogas tendencijas, tačiau greičiau į pasikeitusį paties pilietinio dalyvavimo pobūdį. Tokia mokslininkės pozicija susilaukė kontraversiško vertinimo. Visų pirma, prieštarauta klasikiniam protesto kultūros matymui. Kaip teigia J. Korsakovas, šiandien piliečių nuomonės reiškimas protestu yra ne tiek protestas kaip saviraiška, kiek protestas kaip demokratijos išraiškos forma, kurios negalima ignoruoti. Išties, protestai vis labiau remiasi tapatybe, o ne socialinėmis klasėmis ir atskirtimi, todėl reikėtų klausti kodėl taip nutiko, nenurašant ir kartais tendencingai medijų formuojamo protesto kaip pramogos vaizdinio. 

Įsiplieskus diskusijai, publikoje buvo iškelta ir mūsuose pasyvesnių neretai mėgstama „konstruktyvaus“ protesto idėja, nurodanti ne į demonstracijas, okupacijas, ar riaušes, o į protesto balsavimą, emigraciją ir kitas formas, taip kvestionuojant vadinamojo prancūziško protestų modelio pagrįstumą. Tai atspindi ir daug plačiau visuomenėje paplitusią požiūrių į protestus perskyrą. Visgi tai tuo pat metu užduoda klausimus apie „konstruktyviuose“ protestuose ir diskusijose dalyvaujančiųjų pusių galios disbalansą. Dar daugiau, toks tariamai „konstruktyvus“ protestavimo būdas yra panašesnis į esamų politinių formų išsaugojimo siekį, o ne galimybes išreikšti demokratines pozicijas ir tiems, kurie nėra girdimi politinėje arenoje. Neretai žvelgiant į „trišalius“ susitarimus ar tik pripažintų veikėjų diskusijas susidaro gana aiškus įspūdis, kokia kryptimi toks „protestavimas“ eina. Tai lyg ir nurodo į tai, kad žmonėms išeiti į gatves kartais yra būtina, nes formalizuotos protesto formos reiškia ne tik galios disbalansą, tačiau ir uždusintus kai kurių grupių balsus. Pastarosios tendencijos egzistavimą patvirtino ir J. Korsakovas, kalbėdamas apie profsąjungų balsus derybose dėl neseniai įsigalėjusio Darbo kodekso. Dar daugiau, neretai net ir pilietiški demokratinio protesto balsai yra priskiriami Kremliui vien dėl politinio nepalankumo valdantiesiems politikams, taip dar labiau diskredituojant pilietinę demokratiją ir stiprinant autoritarines tendencijas. Galiausiai, kyla klausimas ar „konstruktyvus“ formalizuotas protestas yra apskritai įmanomas, jeigu valdančios politinės jėgos yra linkusios į antikonstitucinius ir piliečių teises varančius veiksmus. Tokiais atvejais „konstruktyvumas“ pasireiškia tik dominuojančių galios aktorių pozicijos išlaikymu, o kartais net ir sustiprinimu. Ši problema yra aktuali ir „tikro“ protestavimo šalininkams – ar šiandien įmanomas net ir tikras protestas, kuris nebūtų vėliau sąmoningai ar nesąmoningai paverčiamas preke, kaip kad nutiko su „Occupy Wall Street“ judėjimu JAV, ar vadinamaisiais „Keulė Rūke“ protestais per piešinius? 

<„konstruktyvumas“ pasireiškia tik dominuojančių galios aktorių pozicijos išlaikymu, o kartais net ir sustiprinimu>

Tarsi jaučiant šią problemą, antroje diskusijos pusėje paliesta ir kita svarbi diskusijos apie protestus kryptis – aplinkybės piliečių protestui ir susirinkimo teisė. Publikoje buvo pastebėta apie iš viršaus varžomą piliečių susirinkimo laisvę dėl ribotų galimybių organizuoti pilietinius veiksmus negavus institucijų (pvz. savivaldybių leidimo susirinkus daugiau nei 15 žmonių) leidimų bei teismų, sekančių po piliečių nepaklusnumo. Paminėtini ir daugiatūkstantiniai ieškiniai prieš aktyvistus, kurie viešumoje pristatomi kaip neišsilavinę ir nepagrįstai nusistatę prieš verslo ar politinius aktorius. Tokios institucinės ir kapitalo praktikos iš esmės suvaržo pilietinio veiksmo galimybes, net jei keliamas ir teisėtas demokratinis interesas, taip lyg paneigiant netgi vadinamojo „konstruktyvaus“ protesto galimybes. To, kaip ir susirinkimų teisės atlaisvinimo, Lietuvoje yra labai stokojama. Tam pritarė ir A. Ramonaitė, dar kartą atkreipusi dėmesį į tai, jog Lietuvoje stokojama pilietinės organizacinės kultūros, kuri eina šalia teisinių sąlygų. J. Korsakovo manymu, tai taip pat sukurtų galimybes pritraukti daugiau žmonių, kurie galbūt iki tol baiminosi tapti judėjimų dalimi dėl kartais absurdiškų priekabių iš institucijų (minėtas „laimės rato“ protestas dėl aukštojo mokslo Kaune, kurį nutraukė policija). Žinoma, tai leidžia radikalesnei galvai kelti klausimus, ar inkubatoriaus protestui sukūrimas apskritai tuomet nepavers protesto vien tik žaidimu, tačiau bet kokiu atveju tokia situacija nemažai pasako apie pilietinės demokratijos galimybes Lietuvoje, kurios, deja, kol kas atrodo artimesnės Rytų, o ne Vakarų kaimynams. 

„Pilietinis protestas: kodėl klūpoma, kai reikia keltis?“ tikrai nepadarys revoliucijos keliant tūlus lietuvius iš „klūpojimo“. Universalaus recepto protestavimui ir pilietiniam demokratiniam veiksmui Lietuvoje naivoka tikėtis. Tačiau, aktyvus ne tik diskutantų, bet ir publikos įsitraukimas į klausimo svarstymus rodo, jog tema tampa vis svarbesne šiuolaikinei Lietuvai, kurioje pilietinis pasyvumas atriša rankas politiniam ir ekonominiam elitui toliau tęsti savo veiklą su institucijų pagalba dusinant piliečių balsus. Šio klausimos sprendimas artimiausioje ateityje gali būti gyvybiškai svarbus Lietuvos demokratijos ir pilietiškumo išlikimui. Belieka tikėtis, jog minėta diskusija pravers duris platesnio masto pokalbiams ir veiksmams, nelaukiant dar aktyvesnio autoritarinių tendencijų stiprėjimo, kuris greitėja Lietuvoje praktiškai padieniui. Kažin ar šioje vietoje nuolankus „konstruktyvus“ „protestavimas“ padės – toks protestas įmanomas ir Baltarusijoje, tačiau demokratijos toli gražu neatnešė.

Lietuvos valstybės šimtmetis lietuvius paskatino iš naujo įvertinti ne tik savo valstybės nueitą politinį kelią, bet ir kultūros pokyčius bei virsmus. Viena iš kultūros atšakų – lietuvių literatūra pradėjo formuotis šiek tiek anksčiau nei susikūrė Pirmoji Lietuvos Respublika 1918 m. Žinoma, išimtimis tektų laikyti M. Mažvydo „Katekizmą“ (1547 m.), Mikalojaus Daukšos „Postiles“ ir kitus ankstyvųjų naujųjų laikų autorius rašiusius lietuviškai. Visgi, šiandien labiausiai esame veikiami XIX a. antrojoje pusėje prasidėjusios lietuvių literatūros, nuo kurios galime vesti savo nacionalinės literatūros pradžios liniją.

Birštone vykusio diskusijų festivalio „Būtent!“ metu buvo surengta diskusija apie lietuvių literatūros kanoną. Diskusiją moderavo bernardinai.lt vyr. redaktorius, publicistas Donatas Puslys, o diskusijoje dalyvavo literatūros tyrinėtoja, vertėja Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė bei mokytojas, projekto „Vaikščiotojai“ iniciatorius Vytautas Toleikis.

Pagrindinis diskusijos metu iškeltas probleminis klausimas – ar šiandien galime kalbėti apie lietuvių literatūros kanoną? Pastarąjį suprantant kaip gebėjimą kalbėtis apie bendras estetines bei kultūrines patirtis, kurios leistų susikalbėti tiek skirtingoms kartoms, tiek skirtingoms socialinėms grupėms.

Veikiausiai ne vienas skaitantis knygas tikrai drąsiai pasakytų, kad tam tikros literatūrinės klišės kasdieniame gyvenime tikrai yra gyvos (pvz., dėdžių ir dėdienių apibūdinimas žmonėms virš 30-ties ir neturintiems vaikų ir kt.), tačiau kaip teigė literatūros tyrinėtoja Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, didesnė problema yra tame, kaip mes suprantame kanoną kaip tokį. Diskusijos dalyvė pristatė net tris kanono apibrėžimus: 1) Kanonas, kuris suprantamas istoriškai. Tai Šv. Rašto pavyzdys, kuris buvo sukurtas konkrečių žmonių darbu atrenkant įvairius rankraščius ir diskutuojant kas ir kodėl turėtų sudaryti Šv. Raštą. Tokio kanono sukūrimo priežastys buvo dvi: pirma, kanonas privalo reprezentuoti skirtingas bendruomenes, remiantis tarp jų esamomis bendrybėmis ir skirtybėmis; antra, toks kanonas turi suvienodinti ir apibrėžti beprasidedantį judėjimą (šiuo atveju krikščionių bažnyčios mokymą). 2) Kanoną galime suprasti ir kaip savotišką funkciją. Toks literatūros kanono apibrėžimas labiausiai tinkamas kalbant apie švietimo sistemą ir ugdymo programas. O tokio kanono tikslas yra labai paprastas – noras kažką perduoti kitai kartai kaip paveldą ar vertybę. 3) Trečiasis kanono apibrėžimas, kurį pasiūlė literatūros tyrinėtoja yra mažiausiai praktiškas, bet geriausiai tinkamas diskutuojant apie literatūros kanoną – tai, kas visados yra apyvartoje. Kitaip sakant tos knygos, kurias visada galime įsigyti užėję į artimiausią knygyną. O būtent apie tai dažniausiai ir kalbame Lietuvoje – apie šalyje cirkuliuojančias knygas.

Vytautas Toleikis diskusijos klausytojams priminė, kad lietuviškas literatūros kanonas buvo formuojamas ir formavosi šiek tiek antisanitarinėmis sąlygomis. Lietuvių literatūros kanono pradžia yra tas momentas, kuomet lietuviai nusprendžia, kad jie nėra lenkų tauta. Tuomet nutariama kurti lietuvišką kultūrą, atsisakoma visų Lietuvoje kurtų tekstų lenkų kalba. Šitaip iš lietuvių literatūros dingsta Adomas Mickevičius ir kiti to meto rašytojai, rašę lenkų kalba.

XIX a. pab. – XX a. pr. lietuvių literatūra neretai yra kritikuojama šiandienos miesto skaitytojų kaip literatūra apie kaimiečius ir kaimą. Natūralu, kad per daugiau nei šimtą metų lietuvis iš kaimo gyventojo daugeliu atvejų pavirto į miestietį, tačiau kaip teigė V. Toleikis, kaimietiškumas lietuvių literatūroje atsirado ne iš fantazijos stygiaus. Juk pačioje tautinės literatūros formavimosi pradžioje, sekdami vyskupo M. Valančiaus mokymu, lietuvių autoriai pradėjo rašyti būtent kaimo žmonėms, kadangi čia telkėsi didžiausi lietuvių tautybės klodai. Taip inertiškai buvo sukurtas ir suformuotas žemės mylėtojo vaizdinys besiformuojančioje literatūroje, kuris gyvavo ne tik Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu, bet ir sovietinės okupacijos metais.

Tikrai ne vienam skaitytojui gali kilti klausimas: ar turi keistis lietuvių literatūros kūriniai mokyklų programos, prisitaikant prie greitėjančio laiko ir miesto žmogaus įnorių? Į šį klausimą abu diskusijos dalyviai pateikė savo atsakymus. Anot mokytojo V. Toleikio, kanonas yra puiki galimybė susikalbėti skirtingoms kartoms, net ir skirtingoms tautoms (pvz., lietuviams-lenkams dėl Vilniaus; lietuviams-žydams ir t.t.). Per daug kreipdami dėmesį į literatūrines dekoracijas, t.y. kur vyksta kūrinio veiksmo vieta (pvz., Žemaitės „Marti“ veiksmas vyksta kaime), mes nustojame tekstuose ieškoti amžinųjų vertybių ir bendražmogiškų dalykų: meilės, draugystės, atjautos, vienišumo, susvetimėjimo ir kt.

Literatūrologė G. Gailiūtė-Bernotienė šį pokalbį papildė mintimis apie tai, kad kartais mes pamirštame, jog kūrinį galime interpretuoti keliais būdais, o ne visada naudotis viena kažkieno parengta kūrinio interpretacija. Puikus to pavyzdys – Jurgis Kunčinas ir „Tūla“. Įsitvirtinusi interpretacija teigia, kad tai kūrinys apie sovietinį savanoriškai marginalų inteligentą, o būtent tai mums neleidžia šio kūrinio bandyti suvokti kitaip, pvz., kaip meilės istorijos ar net savotiškos psichoterapijos istorijos. Panaši situacija, anot literatūros tyrinėtojos, yra ir su Žemaite. Niekas beveik nekalba apie šeimos sampratą jos kūryboje, o tai juk puikiai tiktų tiek literatūros, tiek dorinio ugdymo pamokoms mokyklose.

Vėlgi skaitytojas veikiausiai keltų klausimą – kodėl mokyklų programose vykstant nuolatiniams pokyčiams į jas sugrįžta kadaise išimti literatūros kūriniai, o dabar programos net papildomos XVI-XVIII a. literatūros ištraukomis?

Abu diskusijos dalyviai sutinka, kad tai yra platesnės – humanitarinio mokymo – problemos dalis. Dabartiniame mokykliniame literatūros kanone atsiradę XVI-XVIII a. literatūros kūriniai ir autoriai (pvz., Martynas Mažvydas, Jonas Radvanas, Motiejus Kazimieras Sarbievijus ir kt.) yra tiesioginis atsakas į vis nesikeičiančią mokyklinę Lietuvos istorijos programą. Tad, anot Vytauto Toleikio, dabar turime situaciją, kuomet literatūros programoje turimi kūriniai tinka tiek literatūros, tiek istorijos, tiek pilietinio ugdymo pamokoms. Šiai minčiai antrinusi G. Gailiūtė-Bernotienė pabrėžia, kad literatūros ir istorijos santykis yra labai stiprus. Didžiausia problema, anot pašnekovės, yra ta, kad mes iki šiol neturime suprantamo ir įtikinamo pasakojimų rinkinio, kuris reprezentuotų mūsų istorinę tapatybę. Nuolatos į istoriją žiūrintys per lūžių-konfliktų etapų prizmę, mes nematome galimybės rasti nekraštutinio kelio tarp nacionalizmo bei kosmopolitizmo.

Taigi, vienintelio ir teisingo atsakymo į klausimus – kas yra ir kas sudaro lietuvių literatūros kanoną – diskusijos dalyviai nerado. Ir tai – natūralu. Diskusijos metu paliesti švietimo bei ugdymo, istorinės sąmonės bei literatūros interpretacijų klausimai duoda vilties, kad tokių pokalbių apie literatūrą tikrai sulauksime ateityje. Juk literatūros keliami klausimai yra svarbūs ne vien asmeninio lavinimosi plotmėje, bet ir visos valstybės mastu. Literatūros pagalba mes formuojame save ir padedame formuotis kitiems. Amžinosios vertybės, apie kurias diskusijos pradžioje užsiminė V. Toleikis, yra vadinamos amžinosiomis ne veltui. Tai būtent jos mums padeda būti geresniais žmonėmis, jos mums padeda suprasti kitą (ar tai būtų kaimynas, ar svetimas žmogus), taip pat tos vertybės mums padeda būti ir geresniais  bei sąžiningesniais valstybės piliečiais, o tai jau nauda ne vien asmeniniame lygmenyje.

 

Lietuvos šimtmečio metai paskatino mus permąstyti Lietuvą, kokia ji buvo ir kokia yra. Šios tematikos nevengė ir diskusijų festivalis „Būtent!“, viena iš keleto diskusijų, liečiančių šimtmetį buvo Atviros Lietuvos fondo rengta diskusija „Šimtmečio dvasią atspindintis lietuviškas kinas“.

Diskusiją moderavo televizijos žurnalistas, laidų vedėjas bei prodiuseris, filmų garsintojas, rašytojas Rytis Zemkauskas. Diskusijos dalyviais tapo kino režisieriai Audrius Juozėnas ir Giedrė Beinoriūtė bei kino kritikė Rasa Paukštytė. Diskusijoje buvo keliami klausimai: koks yra Lietuviškas kinas? Kodėl būtent toks jis yra dabar? Kodėl žmonės (ne)žiūri lietuvišką kiną ir ko reikėtų, kad jis būtų vertinamas?

Daugelis tautiečių apie lietuvišką kiną, ko gero negalėtų pasakyti daug, arba bent jau negalėtų pasakyti gerų dalykų. Nepaisant to, šiuo metu yra sudarytos puikios sąlygos eiti ir pamatyti lietuvišką kiną, anot R. Paukštytės, pastarųjų metų skaičiai patvirtina, kad lietuviai taip ir daro, tad „iki lietuviško kino nekrologo skaitymo dar toli“. Didelį pliusą žiūrovų akyse lietuviškas kinas užsitarnavo tada, kai buvo pastatytas Mindaugo Survilos dokumentinis filmas „Sengirė“. Tai tik įrodo, kad lietuvišką kiną žiūrovai pasitinka atvirai.

Diskusijoje iškėlus klausimą, kokie lietuviški filmai geriausiai atspindi Lietuvą, vienareikšmiško atsakymo rasti nepavyko. R. Paukštytė pripažino, kad vaidybinių filmų apie Lietuvą ir lietuvius yra. Tačiau dokumentinių filmų kūrėjai nėra pakankamai prisilietę prie socialinių, kultūrinių ir filosofinių Lietuvos problemų. Būtent šios temos dar laukia apibendrinimo dokumentiniame kine. Rež. G. Beinoriūtė, kuri yra sukūrusi dokumentinę juostą „Troleibusų miestas“, pažymi, jog dokumentinio kino tradicijos Lietuvoje nebuvimas daro įtaką socialiniam Lietuvos atvaizdavimui kine.

Labai svarbus aspektas kalbant apie kino mokyklas ir jo produktus yra tradicijos klausimas. Šią problemą kaip vieną iš esminių dabartiniame lietuviškame kine išskyrė rež. A. Juozėnas. Lietuviško kino tradicija patyrė milžinišką ir nenatūralią perskirtį po nepriklausomybės atgavimo, kai visi senieji kino kūrėjai buvo nurašyti kaip “sovietinei sistemai dirbę žmonės”. Būtent tai sukūrė prarają tarp kino kūrėjų kartų, dėl ko dabartiniai režisieriai negalėjo mokytis iš jų. Anot A. Juozėno, V. Žalakevičius, A. Žebriūnas, S. A. Grikevičius buvo įspūdingi žmonės ir reikia įsiklausyti ir perskaityti, ką jie sukurė, kadangi tai yra vertinga lietuviško kino tradicijos dalis, nuo kurios dabartiniai kūrėjai jaučiasi atskirti. Šiai jo minčiai taip pat pritarė ir G. Beinoriūtė, jaučianti atskirtį tarp lietuviško kino kūrėjų kartų.

Kino kritikė R. Paukštytė diskusiją papildė mintimi, kad pirmasis nepriklausomybės dešimtmetis lietuviškam kinui buvo neįtikėtinai sunkus ir sudėtingas. Tai lėmė valstybinė politika kino atžvilgiu, tiksliau tos politikos nebuvimas ir buvusios sklaidos sistemos sugriovimas. Diskusijos pabaigoje prelegentams buvo užduotas klausimas, ko jie linkėtų lietuviškam kinui dar po 100 metų, kad jis tobulėtų ir gyvuotų. Bendru sutarimu nutarta, kad Lietuva turi šviesti savo žiūrovus ir mokyti juos geru, kokybišku kinu, kad užaugtų nauja kino kūrėjų karta, kuri sukeltų maištą lietuviškame kine. Tai turėtų tapti viena iš esminių gairių valstybės kultūrinėje politikoje. Nepaisant to, valstybė jokiu būdu neturėtų kištis į kino kūrybos procesą.

Lietuviškas kinas šiuo metu yra tikrojo savo stiliaus ir veido ieškojimų kelyje. Veido, kurį greičiausiai suformuos tik ateities kino kūrėjai, kurie galės mokytis iš šių dienų režisierių be jokių atotrūkių ir problemų, kurias patyrė šios diskusijos dalyviai.

Kito nuomonės reikšmingumas pas mus yra suvokiamas kaip viena iš svarbiausių viešojo gyvenimo dalių. Natūralu, kad ir valstybė, kaip objektas, formuoja savo įvaizdį ir idėjas. Apie tai ir buvo susirinkta pasikalbėti satyrinėje diskusijoje “Išgalvojau Lietuvą. 100 įvaizdžio formavimo metų.“ Kaip diktuoja formatas, satyrinėje diskusijoje daugelis minčių pateikiamos su nemaža intelektualaus humoro doze. Diskusiją moderavo žurnalistas Paulius Gritėnas ir teisininkas Andrius Zimaitis, jų pašnekovu buvo aktorius Giedrius Savickas.

Diskusija prasidėjo nuo Pauliaus Gritėno minties apie tai, kad Lietuva iki pat 19 a. buvo suvokiama viduramžiškai, kaip tamsi ir necivilizuota erdvė. Šie vaizdiniai galbūt vis dar jaučiami lietuvių pasąmonėje ir nėra pilnai išgyvendinti. Nepaisant to, lietuviškasis valstybės įvaizdis bene pirmasis pasaulyje tikslingai pradėtas kurti Lietuvių išeivijos pastangomis, ir būtent ši kampanija tapo viena iš priežasčių, dėl kurių JAV senatas pripažino Lietuvos egzistavimą 20 – ojo amžiaus pradžioje.  Šioje kampanijoje Lietuva buvo pristatoma gerokai sutirštinant spalvas ir netgi atvirai meluojant. Nepaisant to, kampanija buvo sėkminga.

Diskusijos metu iškėlus klausimą, koks dabar yra Lietuvos įvaizdis pasaulyje, Giedrius Savickas atsakė, kad jis yra įvairus, nepaisant to – geras. Šiuolaikinio lietuvio pagrindinės sudedamosios įvaizdžio dalys yra darbštumas ir pavydumas. Darbštumo faktorius egzistuoja tik dėl pavydo kaimynams. Papildant šią mintį iškilo klausimas: galbūt toks lietuvio įvaizdis kyla iš mūsų komplekso dėl savo kilmės? Giedrius Savickas paaiškino, kad kai problema įvardinama, ją daug lengviau spręsti, tačiau iš to natūraliai kyla klausimas: ar lietuviškas uždarumas ir valstietiškumas taip pat yra problema? Tai lietuviškosios tapatybės dalis, kurios neturėtų būti gėdinga pripažinti. Ir kai patys sau tai pripažinsime, tapsime laisvais žmonėmis, mūsų nebesaistys mūsų pačių sukurtos ribos.

Moderatoriams uždavus klausimą, ką Giedrius Savickas darytų su milijonu eurų, šis atsakė, jog suremontuotų ir grąžintų vaikams vasaros stovyklas. Anot jo, būtent vasaros stovyklos suteikia galimybę vaikams praplėsti savo akiratį, susipažinti su kitokiais žmonėmis ir bendraamžiais iš įvairių Lietuvos kraštų. Būtent vasaros stovyklos yra geriausia investicija į Lietuvos ateities įvaizdį, Giedrius užtikrintas, kad aktyviai stovyklaujantys jaunuoliai užauga visapusiškai geresni ir atviresni.

Ši idėja atvedė į baigiamąją diskusijos mintį, apie tai, kokiais principais reikėtų formuoti Lietuvos ateities įvaizdį ir koks jis turėtų būti. Pašnekovas suformulavo idėją, paremtą Leonido Donskio filosofijos principais. Lietuva turi išlikti europietiška ir atvira. Tokia, kurioje būtų kalbamasi tarpusavyje, kurioje žmonės klausytų ir išgirstų vieni kitus.

Vieningumo pojūtis parodytų, jog nesame blogesni ar prastesni už kitus. Jis parodytų, kad esame lygiai tokie patys žmonės kaip ir kiti Europiečiai.  Kai  tai suprasime – iš tiesų gyvensime gerai.

Įvairūs jubiliejai bei kitokios apvalios sukaktys – puiki proga apmąstyti ne tik tam tikrus praeities dalykus ar nueitą kelią, bet ir nebloga galimybė savo žvilgsnį nukreipti į ateitį ir laukiančius iššūkius. Ne vienas iš mūsų taip darome per savo gimtadienius ar kalendoriniams metams skaičiuojant paskutines dienas. Mūsų valstybės jubiliejiniai šimtmečio metai jau taip pat slenka į pabaigą, tad Birštone vykusiame diskusijų festivalyje „Būtent!“ pasitaikė puiki proga apmąstyti ateinančius Lietuvos visuomenės bei valstybės iššūkius diskusijoje „Apie Lietuvą po 100 metų: atvira, kiaura, uždara“. Diskusiją moderavo tinklaraščio bernardinai. lt vyr. redaktorius Donatas Puslys, diskutavo Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Margarita Jankauskaitė, MRU docentas, filosofas Povilas Aleksandavičius bei portalo LRT. lt vyr. redaktorius, žurnalistas Vladimiras Laučius.

Vienas pagrindinių šios diskusijos metu aptartų klausimų – kaip atrodys Lietuvos visuomenė po šimto metų? Kuris iš trijų kelių: atvirumo, kiaurumo ar uždarumo bus naudingiausias ateityje?

Kaip atrodys Lietuvos visuomenė po šimto metų?

Šiandien neretai girdime žodžių junginį atvira visuomenė. Neretai ji yra pristatoma kaip buvęs Lietuvos valstybės tikslas, kurio siekėme praėjusio amžiaus 10 dešimtmetyje. Dabar šie du žodžiai dažnai palydimi neigiamais epitetais ir baimėmis, kad atvira visuomenė yra būdas prarasti savas tradicijas ir visa tai, kas mums yra brangu ir artima. Bet ar girdėdami šiuos negatyvius epitetus nepasiduodame manipuliacijomis?

Atrodo, kad neretai mūsų viešojoje erdvėje iki galo nėra aišku ką mes laikome atvira visuomene. Povilas Aleksandravičius diskusijos metu pažymėjo, kad labai dažnu atveju atviros visuomenės idėja yra projektuojama multikultūralizmo sąvokos pagalba. Multikultūralizmas suprantamas kaip įsivaizdavimas, kad vienoje visuomenėje gyvena daug kultūrų, tautų, religijų bei pasaulėžiūrų. Tačiau santykis tarp kiekvienos iš jų nėra būtinas, jos savotiškai yra pasiskirsčiusios į tam tikrus uždarus sociumus ar getus. Tačiau atviroji visuomenė yra būtent tokio įsivaizdavimo priešingybė, kadangi tokio pobūdžio visuomenė iš prigimties pripažįsta pliuralistiškumo faktą. Žmonėms yra leidžiama laisvai mąstyti, ieškoti tikrumo ir savęs šiame pasaulyje sau parankiu būdu. Tokio pobūdžio visuomenėje yra suteikiamos visos galimybės burtis į religines, kultūrines, tautines ar pasaulėžiūra paremtas bendruomenes. Visuomenės atvirumas pasireiškia šių skirtingų bendruomenių kontaktu tarpusavyje.

Nėra aišku ką mes laikome atvira visuomene

Margarita Jankauskaitė atvirą visuomenę siūlo suprasti kaip gyvą visuomenę. Besikeičiančiame pasaulyje vienintelis tikras būdas išlikti, anot Lygių galimybių plėtros centro ekspertės, tai būti atviru įvairiems pokyčiams. Antrindamas šiai minčiai Povilas Aleksandravičius teigia, kad Lietuvai reikia pasirinkti atvirumo kelią. Tačiau atvirumas turi būti suprastas teisingai, nes kaip teigia MRU docentas, šiandien mes gyvename savotiškos manipuliacijos persmelktame pasaulyje, kuriame nesaugumo, baimės ir neapykantos jausmai kyla iš mūsų kiaurumo. O tai yra kraštutinumais paremtas požiūris, pvz., atviros visuomenės idėją suprantant kaip buvimą atviram visiškai bet kam, net negalvojant ar tai teisinga, ar ne. Kitaip tariant, neįvertinant kritiškai.

Atvirumas turi būti suprastas teisingai

Anot P. Aleksandravičiaus, atviroje visuomenėje veikia atviro mąstymo mechanizmas, tuomet suprantama, jog aš neturiu teisės kolonizuoti kito, bet jame galiu atpažinti reiškinius ir dalykus, kurie man yra tinkami. Tokio pobūdžio mąstymas atviroje visuomenėje veikia labai įvairiai, pvz., socialinės politikos rėmuose atviroji visuomenė nepripažįsta socialinės atskirties. Visi socialiniai elementai domisi vieni kitais, suprasdami kad tiek tarp mūsų, tiek visame pasaulyje nėra tokios problemos, kuri mūsų neliestų.

LRT. lt vyr. redaktoriaus nuomone, didžiausia klaida, kurią mes darome, tai radikalus uždaros ir atviros visuomenės priešinimas. Taip skatinama poliarizacija, kuri neleidžia regzti dialogo. Šių dienų pasaulis, anot V. Laučiaus, gali būti įvardijamas kaip daugiau-mažiau atvirų-uždarų visuomenių pasaulis. Tačiau kai kurie uždarų visuomenių elementai nėra tokie blogi kaip galėtų atrodyti, pvz., valstybės sienos, kariuomenė, gimtoji kalba, pilietybė, religija ir kt. Nors, kaip teigia V. Laučius, šiandien gyvename atviresnėje visuomenėje nei kada nors anksčiau, tiek globalizacija tiek atvirumas susilaukia nemenko skaičiaus priešininkų, kurių įsitikinimai ir pažiūros gali patraukti pasaulį uždarumo link.

Didžiausia klaida, kurią mes darome, tai radikalus uždaros ir atviros visuomenės priešinimas

Tačiau skaitytojas galėtų klausti, kodėl tuomet atviros visuomenės idėja Europoje patiria krizę?

Diskusijos dalyviai pateikė kelis atsakymus į šį klausimą. M. Jankauskaitė pažymėjo, kad prie to prisideda sąmoningai kurstomos baimės ir fobijos prieš įvairias visuomenes grupes, imigrantus ar pabėgėlius, taip skatinant visuomenės skaidymąsi į smulkias dalis, kurios niekaip nepadeda mums suprasti tikrųjų visuomenės problemų sprendimo būdų. Anot P. Aleksandravičiaus, atviros visuomenės krizę sąlygoja ir žmogiškoji „kito“ baimė. Kelias to išvengti – pasaulio pažinimas, kalbų (ypatingai savosios!) mokinimasis, domėjimasis tiek pasaulio, tiek savos šalies realijomis, kadangi būtent tą akimirką, kuomet mes nustojame domėtis pasauliu, mus pradeda pulti baimės. Vladimiras Laučius kaip vieną iš šios krizės ir baimės priežasčių mato ir ekonominio-socialinio nesaugumo jausmą, kuris ilgosios trukmės laike padėjo iškilti šių dienų populistams.

Atviros visuomenės krizę sąlygoja ir žmogiškoji „kito“ baimė

Diskusijos moderatoriui pakvietus pasvarstyti apie vizijų aktualumą šios dienos ir ateities Lietuvai, visi diskusijos dalyviai sutiko, kad vizijų Lietuvai būtinai reikia. Ypatingai šiuo metu, kuomet visuomenė nebėra reikli tiek politinėms partijoms, tiek pavieniams politikams. M. Jankauskaitės nuomone, vizijos ir idėjos yra kiekvieno iš mūsų atsakomybė. Matydami problemas centruose ir periferijose, suvokdami žmonių, sąveikaujančių su problemomis,  grupes, turime veikti kolektyviai. Didžioji dalis reformų Lietuvoje, kaip sako Lygių galimybių plėtros centro ekspertė, nevyksta dėl to, kad mes jas suprantame kaip techninių sprendimų paiešką, o mums kaip tik laikas spręsti tokias klausimus, kurie liestų žmogaus sampratos, tapatybės, funkcionavimo problemas. Tam padėtų būtent heterogeniška visuomenė.

Techninių sprendimų dominavimo problemą įžvelgė ir MRU docentas P. Aleksandravičius. Anot mokslininko, mes įpratę visur vadovautis grynai technologinio pobūdžio racionalumu, t.y. proto veikla, kuri veikia viską skaičiuodama, tokiu būdu dažnai prarandame sąlytį su tikrove. Papildžius savo technologinį racionalumą kitokiais mąstymo pobūdžiais, pvz., naratyviniu racionalumu, galėtume užčiuopti kiekvieną žmogų atskirai per jo pasakojimo istoriją ir taip atverti sau tiek savo, tiek kitų žmonių tikrovę. Tai mums padėtų daug našiau generuoti vizijas bei idėjas tiek valstybei, tiek savo asmeniniam gyvenimui.

Įpratę vadovautis proto veikla, kuri veikia viską skaičiuodama, dažnai prarandame sąlytį su tikrove

Taigi, šie Lietuvos valstybės šimtmečio pabaigos svarstymai puikiai susišaukė su šių dienų Lietuvos bei pasaulio problemomis. Diskusijos tikslas nebuvo atrasti vieną kelią, kuriuo turėtume judėti mes ir mūsų palikuonys. To neįmanoma padaryti. Tačiau diskusijos dalyvių išsakyti palinkėjimai: nebijoti naujų atradimų ir pokyčių, stengtis puoselėti savo vidinį pasaulį, neprisirišti prie to ką turime ir pastoviai ieškoti naujovių pasaulyje, nebijoti formuoti ir gilinti savo vidines pažiūras, mums, klausytojams ir skaitytojams, gali padėti nubrėžti tam tikras kelio gaires, kurios padėtų ateities perspektyvoje. Juk ateities lietuviai svarstys ir įvertins mūsų padarytus žingsnius geresnės ir brandesnės visuomenės labui.

 

 

Artėjant diskusijų festivaliui „Būtent!”, dalinamės įpūdžiais iš Estijoje šią vasarą vykusio analogiško nuomonių festivalio „Arvamusfestival“, į kurį vyko ALF programų koordinatorė Gabija Jakimavičiūtė. Jau šešerius metus vykstantis Estijoje, šiemet festivalis sutraukė 10000 lankytojų. Per dvi dienas buvo galima sudalyvauti 160-tyje diskusijų. Pagrindinės šių metų temos, persipynusios diskusijose – komunikavimo kultūra ir dalyvaujamoji demokratija.

Festivalio lankytojų nuomone, prasmingoms diskusijoms būtinas gebėjimas klausytis bei argumentuotas diskutavimas. Žmonių bendravimo įgūdžių mokymas – vienas iš sveikos diskusijų kultūros kūrimo elementų. Įvairiuose pokalbiuose buvo išsakyta mintis, kad norint, jog demokratija būti tvari, įstatymai ir kiti teisės aktai turi būti suderinti su bendromis vertybėmis.

https://www.arvamusfestival.ee/en/the-sixth-opinion-festival-brought-together-10000-participants/

Jūsų dėmesiui Gabijos pokalbis su Maiu Lauring, festivalio direktore

Kokia idėja yra varančioji Jūsų festivalio rengėjų jėga?

Mūsų misija – estų diskusijų kultūros gerinimas bei aktyvių piliečių įgalinimas. Mes dirbame ateities Estijai, kur konsultacinė demokratija, diskusijos ir bendra kūryba sprendžiant socialinių negerovių problemas bus vertinama labiausiai. Per šešerius metus pamatėme, kad mūsų komanda, savanoriai ir pagrindiniai organizatoriai tiki ir gyvena šia misija – jie mano, kad tai reikalinga ir naudinga visai Estijos ateities plėtrai, kultūrai ir gerovei.

Mes dirbame ateities Estijai

Kokią žinią norite perduoti žmonėms, kurie renkasi į festivalį?

Raskite temą, kuri jus domina ir įkvepia, būkite geriau informuoti ir įsitraukite! Mes raginame organizacijas ir žmones būti tuo pokyčiu, kurį jie nori pamatyti. Būkite drąsūs klausdami, būkite kritiškesni ir labiau analizuokite jums siūlomą informaciją. Nustokime būti pirkėjais ir vartotojais, atsikratykime vartotojiško mentaliteto, kuris mums įdiegtas ir kiekvieną dieną, kaip atsakingi piliečiai, kartu kurkime savo demokratiją.

Tai nėra lengvai perteikiama žinutė.

Kokios temos ar diskusijos šiais metais sulaukė daugiausiai dėmesio?

Lyginant su 2015 metais, šiemet kiekvienoje diskusijoje sudalyvavo dvigubai daugiau žmonių! Kiekviena tema gana sėkmingai pritraukė savo tikslinę grupę: švietimas, inovacijos ir mokslo etapai visada buvo populiarios temos, o per pastaruosius dvejus metus išaugo susidomėjimas diskusijomis apie aplinkosaugą, tvarumą, energetikos sektoriaus inovacijas. Taip pat visada savo žiūrovą atranda temos „Arčiau namų“: vaikai ir šeima, sveikata bei darbas. Šiais metais mes patys labiau norėjome akcentuoti demokratijos tematiką ir tai pasiteisino. Dalyviai aktyviai domėjosi užsienio politikos ir saugumo diskusijomis.

Šiais metais mes patys labiau norėjome akcentuoti demokratijos tematiką ir tai pasiteisino

Kokie esminiai patirties momentai susikaupė per šešerius metus?

O, turime daug patirties ir išmoktų pamokų. Sunku nuspėti, kas šiuo metu kalbėtų lietuviams ir “Būtent!” komandai. Tačiau norėčiau paminėti keletą akimirkų, kurios kalba man ir galbūt geriausiai parodo kelionę iki šios dienos.

Supratome, kad turime sutelkti savo veiksmo ir kaitos modelį ne į festivalio dalyvius, bet į partnerius bei savanorius, tuos žmones ir organizatorius, su kuriais palaikome ilgalaikį kontaktą besiruošdami festivaliui. Per asmeninį ryšį galime tikėtis didesnio poveikio. Aktyviai klausiame savęs: kokia “Arvamusfestivals” pridėtinė vertė mūsų partneriams, savanoriams ir komandos nariams? Kaip mes įgyvendiname ir kaip turėtume įgyvendinti festivalio misiją per mūsų komandos narius ir partnerius? Taigi, metų eigoje daug veiklų vykdome „už širmos“. Tos veiklos nematomos plačiajai visuomenei, nes yra nukreiptos į tikslines grupes ir žmones. Kiekvienais metais renkame atsiliepimus ir analizuojame savo patirtį organizuojant “Arvamusfestival” – kaip 2 dienų festivalį ir kaip komandą bei bendruomenę.

Per asmeninį ryšį galime tikėtis didesnio poveikio

Estai turi pakankamai šviežią greito vystymosi ir pokyčių patirtį, pasauliniu mastu sėkmingai įsitvirtinę verslininkai taip pat rodo pokyčių tempą. O iš tiesų mes, kaip visuomenė ir kultūra, susiduriame su sudėtingais iššūkiais ir laiko klausimu. Laikas ir ramus tempas labai reikalingas tam, kad geriau suprasti pagrindines priežastis, sistemas ir jų dalyvius, perprasti asmeninę ir grupinę psichologiją, susijusią su pokyčiais ir mokymusi. Taip pat reikia suvokti savo santykį į tai, ką norime keisti: reikalaujame greitų pokyčių ir sėkmės iš valstybės, viešojo sektoriaus, paslaugų ir kt., bet patys nesame linkę keisti savo mąstymo, įpročių, veiksmų ir gyvenimų. O juk visi pokyčiai prasideda viename asmenyje ir pamažu plinta iš jo į aplinką. Taigi, mes, “Arvamusfestival” organizatoriai ir į tai įsitraukusi platesnė bendruomenė, turėjome iš naujo tai įsisąmoninti ir atitinkamai performuoti savo veiksmų planą.

Taigi, „Būtent!” festivaliui iškyla ta pati užduotis: subalansuoti trumpalaikių pristatomų rezultatų pardavimą žiniasklaidai, kritikams, rėmėjams ir ilgalaikį kultūros bei žmonių mąstysenos pokytį.

Pastaraisiais metais vis netyla kalbos apie Europos Sąjungos likimą, šios bendrijos trūkumus bei privalumus. Neretai šiose kalbose pasigirsta globalizacijos sampratos kritikos, o populistinės dešiniosios jėgos, pasinaudojusios savo valstybių piliečių nepasitenkinimu, vis daugiau įgauna jėgų Senajame žemyne. Reaguojant į šią susidariusią situaciją Europoje, diskusijų festivalio „Būtent!“ metu buvo surengta diskusija „Ar išliks nacionalinė valstybė globalizacijos amžiuje?“ Diskusijoje dalyvavo Niukaslo (Newcastle) universiteto sociologijos profesorius emeritas Williamas Outhwaite, Centrinio Europos universiteto (CEU) profesorius Szabolcsas Pogonyi bei Švedijos Ersta Sköndal Bräcke universiteto mokslininkas Larsas Trägårdhas. Šią tarptautinę diskusiją moderavo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė Nerija Putinaitė.

Pagrindinė diskusijoje iškelta problema – nacionalinės valstybės išlikimo klausimas. Dar XX a. 10 dešimtmetyje įvairūs pasaulio mokslininkai sprendė dilemą – ar vis globalėjantis pasaulis modifikuos mums įprastą valstybės, pagrįstos nacionaliniu pagrindu, formatą? Atrodo, kad panašios kalbos ir liko kalbomis, nes, kaip diskusijos metu tvirtino CEU profesorius S. Pogonyi – nacionalinės valstybės, pradėjusios kurtis Europos imperijų laikotarpiu XVIII–XIX a., yra per daug susijusios su įvairių Europos tautų istorine atmintimi. Nacionaliniu pagrindu formuojantis valstybei, pagrindiniu tautos varikliu tapo bendra kultūra, kalba bei sutelkta ekonominė įtaka. Tačiau, anot mokslininko, nederėtų pamiršti, kad vis globalėjantis pasaulis gali tapti telkiamuoju veiksniu net ir seno pavyzdžio nacionalinėse valstybėse. Tereikia neužsidaryti nuo mus supančio pasaulio įtakos bei pasistengti sukurti solidarią ir bendradarbiavimu pagrįstą terpę, kurioje ir vešėtų tokios naujo pavyzdžio, šiek tiek modifikuotos, nacionalinės valstybės.

Niukaslo profesorius W. Outhwaite diskusijos metu šiek tiek kitaip išskyrė dvi trajektorijas, kuriomis galėtų pasukti dabartinės nacionalinės valstybės. Tai – integracinis kelias, kurį simbolizuotų dabartinė Europos Sąjunga (kad ir su iškylančiais sunkumais), arba – alternatyva – gynybinis nacionalistinis kelias. Pastarąjį valstybių žingsnį, anot mokslininko, galėtų simbolizuoti visai neseniai įvykę du plataus masto politiniai judėjimai – „Brexit“ ir D. Trumpo išrinkimas JAV prezidentu. Šis alternatyvusis kelias neskatina plataus masto integracijos globalizacijos amžiuje, tai labiau izoliacinis pasirinkimas, kurio metu valstybė galėtų net uždaryti sienas, įvesti savos vietinės kultūros politikos taisykles ir taip pabandyti atsiskirti nuo kitų regiono šalių. Tad, kaip pažymėjo britų profesorius, nacionalinės valstybės ateitis yra ganėtinai sudėtinga net ir pasirinkus bet kurį iš jo minėtų dviejų galimų kelių.

Visai kitokią poziciją išdėstė Švedijos mokslininkas. Žinoma, tai yra susiję ir su tuo, kad Skandinavijos valstybių specifika yra šiek tiek kitokia nei likusio Senojo žemyno valstybių. Taigi, anot mokslininko, Šiaurės šalys yra labiau įsitraukusios į nacionalinės demokratijos judėjimą, kuris neneigia tarptautinio solidarumo (bendradarbiavimo) judėjimo naudos ir prasmės. Pagrindinis nacionalinės valstybės principas galėtų būti apibrėžiamas taip – tokio pobūdžio politinis darinys nėra demokratiškas. Globalinio bendradarbiavimo vizija (t. y. atviros sienos, kova už lygias žmogaus teises ir kt.) iš dalies gali atrodyti kaip atskirtis nuo demokratinės politikos, kadangi globalizacijos reiškiniui trūksta įprasto socialinio kontrakto tarp piliečių ir valstybės, taip savo įsivaizdavimą išdėstė Larsas Trägårdhas.

Be jokios abejonės, ne vienam skaitytojui gali kilti klausimas: o kas yra toji nacionalinė valstybė? Koks jos apibrėžimas? Diskusijos dalyvių gimtosios šalys ir paliudija, kad atsakymas į šį klausimą nėra vienareikšmis. Štai, pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos gyventojas save laikyti gali anglu, velsiečiu, škotu ar šiaurės airiu. Tačiau šios valstybės specifika yra ir visas 4 tautas vienijanti brito tautinė samprata. Būtent į tai, kalbant apie nacionalines valstybes, ir pasiūlė atkreipti dėmesį britų profesorius. Kita vertus, Lietuva, Vengrija ir kitos Vidurio Rytų, Rytų Europos šalys yra labiau homogeniškos, t. y. jose daugumą sudaro viena tauta. CEU profesoriaus nuomone, šių šalių gyventojai nėra vienijami vien tik bendromis šalies institucijomis (pvz., parlamentu, atstovavimu ir kt.), bet didesnę įtaką tautos vienybei sudaro kultūrinės-lingvistinės ribos. Švedijos mokslininkas pateikė savo šalies specifiką. Skandinavijos šalyse daug svarbesnė yra pati valstybė nei nacionaliniu pagrindu paremta bendrija. Tai galima įvardinti kaip piliečių valstybę, kurioje vyksta nuolatiniai mainai, bendradarbiavimas ir supratimas, kad reikia darbuotis bendro gėrio labui. Bandant apibendrinti diskusiją, galime pažymėti, kad vieno atsakymo į klausimą – kas yra nacionalinė valstybė ir ar ji išliks šiame globalėjančiame pasaulyje – neatsirado. Ir tai – natūralu.

Diskusijos dalyviai puikiai apibūdino, kad net ir dabar Senajame žemyne egzistuoja skirtingos valstybės sampratos, skirtingas supratimas, kas yra nacionalinė valstybė. Tačiau tai nereiškia, jog ši tema niekada nebus išspręsta ar kad apie ją nereikia kalbėtis. Tai svarbi problema, norint įsivaizduoti ir nubrėžti gaires, kur turėtų judėti Europos žemynas. Atrodo, kad net ir dabar galima išskirti tas dvi britų mokslininko minėtas trajektorijas, kuriomis juda Europos valstybės. Europos Sąjunga ir jos projektas, nors ir reikalauja savotiškos revizijos bei permąstymo, yra tikrai neblogai pavykęs integracinio kelio atitikmuo, o šalia vykstantys izoliaciniai procesai tiek Lenkijoje, tiek Vengrijoje galėtų būti įvardijami kaip alternatyvūs keliai. Atrodo, kad ne tik mokslininkai bei įvairių sričių specialistai turėtų pasidaryti išvadas, kuris kelias yra naudingesnis ir svarbesnis geresnei ateičiai, bet ir kiekvienas iš mūsų – įvairių valstybių piliečių – turėtų apmąstyti, koks kelias jam yra labiau priimtinas, ir ar kartais nereikėtų padaryti tam tikrų išimtinių nuolaidų dėl ramios ir saugios ateities.

Per diskusijų festivalį „Būtent!“, reaguojant į vis netylančias kalbas apie Lietuvos ir Lenkijos valstybių santykius, buvo surengta diskusija „Lietuvos ir Lenkijos santykiai Kremliaus pinklėse“, kurioje dalyvavo dienraščio „Lietuvos rytas“ apžvalgininkas Vytautas Bruveris ir Vytauto Didžiojo universiteto docentas, politologas, Lenkų diskusijų klubo narys Andžejus Pukšto. O gausios publikos sulaukusią diskusiją moderavo politologas Vytis Jurkonis.

Pirmasis kalbėjo doc. A. Pukšto. Jo nuomone, pagrindinis Lietuvos ir Lenkijos santykių kliuvinys yra metai iš metų nesprendžiamas Lietuvos lenkų klausimas. Ši problema dominuoja ne tik Lietuvos viešojoje erdvėje. Jau keleri metai ši tematika aktyviai cirkuliuoja ir Lenkijos žiniasklaidoje. Nesugebėjimas išspręsti Lietuvos lenkų klausimo, anot mokslininko, yra kliuvinys Lietuvos ir Lenkijos santykius įvardinti net kaip standartinius, kokius palaiko dvi valstybės, pavyzdžiui, Lietuva ir Italija. Lietuvos lenkai gali tapti jungiamuoju arba destabilizuojamu abiejų valstybių santykių veiksniu. Pastarųjų dešimtmečių istorija rodo, kad ši vis neišsprendžiama problema labiau gadina Lietuvos ir Lenkijos santykius. O kaip trečias veiksnys šių dviejų šalių erdvėje turi būti įvardijamas Kremlius, kurio veikla suaktyvėjo prasidėjus karui Ukrainoje. Tačiau, kaip įžvelgė politologas, jaunesniosios kartos Lietuvos lenkai į daugumą praeities konfliktų žvelgia jau kitaip – pilietiškai, vakarietiškai ir laisvai. 

  Lietuvos ir Lenkijos santykių kliuvinys yra metai iš metų nesprendžiamas Lietuvos lenkų klausimas

  Kaip vieną iš keleto sprendimo būdų pakeisti įšalusius abiejų šalių santykius, A. Pukšto nurodė būtinybę Lietuvos lenkų bendruomenei apsispręsti dėl savo vadinamųjų lyderių. Taip būtų padėti naujo bendradarbiavimo su kitomis Lietuvos bendruomenėmis pagrindai, o galiausiai tokiu būdu būtų sukurtos palankesnės sąlygos įgyti Lenkijos vyriausybės paramą pilietiškiems ir aktyviems bendruomenės nariams. Vytautas Bruveris nešvelnino žodžių ir pareiškė savo nuomonę, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiai tapo labai svarbia Rusijos užsienio politikos veikimo sfera. Maskvos siekis neleisti stabilizuotis abiejų šalių santykiams tęsiasi jau 27-erius metus. Šį tikslą Maskva pasiekia labai paprastu būdu – išlaikydama Lietuvos lenkus Rusijos informacinėje bei ideologinėje erdvėje. Žurnalisto manymu, viena didžiausių Lietuvos lenkų bendruomenės problemų – jos politinių lyderių angažuotumas Rusijos atžvilgiu. Lietuva per 27-erius Nepriklausomybės metus nesugebėjo sukurti tikros ir kompleksinės, bendru nacionaliniu sutarimu pagrįstos tautinių mažumų politikos, kuri būtų svarbi ne vien Lietuvos lenkų bendruomenei, bet ir kitoms tautinėms mažumoms. Be kita ko, anot „Lietuvos ryto“ apžvalgininko, regioninės politikos trūkumas irgi yra vienas iš kliuvinių rasti bendrą sutarimą ne tik tarp Lietuvos ir Lenkijos valstybių, bet ir tarp mūsų šalyje gyvenančių tautinių mažumų. 

  Lietuvos ir Lenkijos santykiai tapo labai svarbia Rusijos užsienio politikos veikimo sfera

Pranešėjas teigė, jog būtina aktyvi pilietinės visuomenės, žiniasklaidos, akademinės bei kultūrinės bendruomenės veikla – kaip vienas iš galimų šios problemos sprendimo būdų. Tai turėtų pasireikšti per įvairių projektų, iniciatyvų ir panašių veiklų kūrimą bei bendradarbiavimą tarp įvairių visuomenės grupių. Žinoma, bandant apibendrinti diskusiją, galima pastebėti, kad jos metu nebuvo rasta vieno bendro atsakymo į klausimą, kaip pagerinti Lietuvos ir Lenkijos santykius. Tačiau daug svarbiau tai, kad tiek diskusijos dalyviai, tiek žiūrovai iškėlė labai svarbių ir skaudžių probleminių klausimų, kuriuos išsprendus būtų galima žengti tikrai nemažą žingsnį į priekį šioje jau ilgą laiką abi šalis varginančioje tarpusavio santykių problematikoje.

 

Diskusija „Ar darbuotojai pasiruošę save ginti?“ organizuota Diskusijų festivalio „Būtent!“ metu, reaguojant į šiuo metu Lietuvoje vykstančią darbo santykių ir socialinio modelio reformą. Viena iš centrinių reformos ašių – naujasis darbo kodeksas, kuriuo, viena vertus, sudarytos sąlygos darbdaviams lengviau samdyti ir atleisti darbuotojus ir, kita vertus, siekiama suteikti naują impulsą darbdavių ir darbuotojų socialinės partnerystės plėtrai. Jei socialinė partnerystė vystysis, darbdavių ir darbuotojų interesai bus derinami geriau, jei ne, tuomet įsigalės lankstūs ir darbuotojus menkai saugantys „amerikietiški” darbo santykiai.

Diskusijoje keltas pagrindinis klausimas, ar Lietuvai reikia socialinės partnerystės ir ar jos plėtra galima? Į jį atsakymo ieškota kartu su Lietuvos maistininkų profesinės sąjungos pirmininke Gražina Gruzdiene, Lietuvos darbdavių konfederacijos prezidiumo nariu bei AB „Actas“ generaliniu direktoriumi ir valdybos pirmininku Aloyzu Ūbiu ir LR Seimo nariu, Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininko pavaduotoju Tomu Tomilinu. Diskusiją moderavo Marius Kalanta, kaip tik tyrinėjantis socialinės partnerystės vystymosi galimybių klausimus.

Ar Lietuvai reikia socialinės partnerystės ir ar jos plėtra galima?

Diskusijos dalyviai, nors ir žvelgdami iš skirtingų pozicijų, pritarė, kad socialinės partnerystės plėtra Lietuvoje naudinga ir pageidaujama. Išsakyta argumentų, rodančių jos svarbą tiek visos visuomenės, tiek ir smulkesniame – įmonių ir darbuotojų – lygmenyje. Socialinės partnerystės plėtra paspartintų Lietuvos ekonominį ir socialinį artėjimą link Šiaurės šalių. Tai vyktų dėl to, kad socialinė partnerystė padėtų išspręsti ypač opią pajamų nelygybės problemą, kuri, manoma, stabdo valstybės raidą, lemia didelę emigraciją, virsta protesto balsais per rinkimus. Darbuotojams didesnė socialinė partnerystė užtikrintų stabilesnes ir prognozuojamai augančias pajamas, pagal profesijos specifiką labiau priderintas darbo sąlygas. Darbdaviui socialinė partnerystė palengvintų darbą, užtikrintų socialinę taiką, gerintų įmonės valdymą, padėtų kurti geresnes darbo sąlygas, motyvuotų darbuotojus.

Nors ir suprasdami socialinės partnerystės naudą, dalyviai įvardina visą eilę priežasčių, stabdančių jos vystymąsi. Pačios svarbiausios, nuolat atsikartojusios visoje diskusijoje, būtų kelios:

  • Socialinė partnerystė yra ypač neaktuali viešųjų diskusijų tema ir sulaukia nedaug žiniasklaidos dėmesio. Socialinės partnerystės, darbo santykių, darbo konfliktų ar geros praktikos temomis nerengiamos nei šviečiamosios nei publicistinės-naujienų laidos ar straipsniai nei komercinėse, nei nacionalinėse žiniasklaidos priemonėse. Socialinė partnerystė jei ir patenka į žiniasklaidos akiratį, tai dažniausiai tik neigiamame kontekste, akcentuojant profesinių sąjungų susiskaldymą, savanaudiškumą, turto dalybas ar sovietinę praeitį.
  • Menkas socialinei partnerystei skiriamas dėmesys viešojoje erdvėje dalinai atsakingas už tai, kad darbuotojai neišmano darbo santykių, nesupranta įvairių galimybių atstovauti savo interesus, nežino savo teisių.
  • Profesinės sąjungos ir darbdavių asociacijos išlieka silpnos, susiskaldžiusios ir neskaitlingos. Diskusijos dalyvių požiūriu, tai kompleksinė problema, kylanti iš asmeninės iniciatyvos ir bendradarbiavimo stokos, smulkių įmonių dominuojamos ekonomikos struktūros. Darbuotojams trūksta iniciatyvos bei drąsos burtis, dalyvauti, gintis. Dažnai tikimasi, kad kas nors kitas už juos nuspręs, apgins, „nemokama dirbti komandoje, bet tik pagal komandą“. Pripažįstama, kad ne tik darbdaviai, kaip dažnai gali susidaryti įspūdis, vengia su darbuotojais diskutuoti ir tartis, bet ir darbuotojai taip pat dažnai nenori dalyvauti įmonės reikaluose, dalintis informacija. Darbdaviams sunku burtis į šakines ar sektorines asociacijas dėl lyderystės stokos ar negebėjimo įžvelgti bendrą naudą. Ypač opus klausimas – kaip socialinė partnerystė įmanoma ir kaip ją darbuotojams ir darbdaviams geriausiai realizuoti, kai dauguma Lietuvos įmonių yra mažos?

Kalbant apie papildomas paskatas socialinės partnerystės plėtrai, išsakytas požiūris, kad, viena vertus, valstybė turėtų didinti darbuotojų derybinę galią, poreikį derėtis bei narystę profesinėse sąjungose ir taip provokuoti konstruktyvų socialinį konfliktą. Kita vertus, socialiniame dialoge bei asociacijų veikloje dalyvaujančioms įmonėms teikti mokestines lengvatas bei pirmenybę viešuosiuose pirkimuose.

Apibendrinant diskusiją, socialinės partnerystės nauda neabejojama, bet išlieka daug neaiškumų ir iššūkių, kai kalbama apie jos plėtrą galinčias paskatinti priemones, tinkamiausias organizacines formas ir darbdavių ir darbuotojų paskatas dalyvauti. Šiuo metu jai ypač trūksta viešo aktualumo politikoje, žiniasklaidoje, švietime bei kasdienėse darbo santykių situacijose. Aktualumas leistų daugiau darbuotojų ir darbdavių suprasti jos svarbą, naudą ir formas, lengviau organizuotis ir derybomis pasiekti geresnių rezultatų.

 

Diskusijų festivalyje „Būtent!” svarstyta ko prašo Lietuvos tautinės mažumos: teisių ar privilegijų? Atsakymo į šį klausimą ieškojo tinklaraštininkas, Lenkų diskusijų klubo valdybos narys Aleksanderis Radčenko, ru.delfi.lt redaktorius Olegas Jerofejevas ir politikos antropologas Karolis Dambrauskas. Paieškas moderavo Mykolo Riomerio universiteto Viešojo valdymo fakulteto Politikos mokslų instituto lektorė dr. Barbara Stankevič.

Radčenko teigimu, pagrindinė tautinių mažumų problema šiandien yra ne jų diskriminacija, tautinių mažumų politikos nebuvimas valstybėje. Šiandien tautinių mažumų problemos arba sprendžiamos neefektyviai arba nėra sprendžiamos iš vis, pakišant jas po kilimu ir tikintis, kad jos išsispręs savaime. Anot diskusijos dalyvio, tautinės mažumos prašo ir teisių, ir privilegijų. Viena vertus, tautinės mažumos nori tokių pat teisių, kaip ir kiekvienas lietuvių tautybės Lietuvos pilietis: teisės dalyvauti savo šalies valdyme, teisės būti išklausytam, teisę nebūti diskriminuojamam, teisę į orią senatvę ar tinkamą atlyginimą. Kita vertus, tarp reikalaujamų teisių yra ir tokių, kurias būtų galima laikyti privilegijomis. Teisė į originalią asmenvardžių rašybą ar teisė būti aptarnautam valstybės ir savivaldybių institucijose gimtąja kalba. Šias teises galima laikyti privilegijomis, kadangi jos yra suteikiamos tik tam tikrai visuomenės grupei.

Tačiau daug svarbesnis klausimas – ar šios privilegijos yra pagrįstos? Vakarų demokratijose „pozityvi diskriminacija“ (t.y. iš esmės tam tikrų privilegijų mažumoms suteikimas) yra normali praktika. Jeigu privilegijos nepažeidžia kitų grupių teisių, nekainuoja labai daug, ir tam tikrai asmenų grupei leidžia pasijusti komfortiškiau, tuomet kodėl gi jų nesuteikus? Kuo patogiau tautinės mažumos jausis Lietuvoje, tuo mažesnis bus jų noras žvalgytis į Rytus, o tai reikš didesnį Lietuvos bei visų jos gyventojų, nepriklausomai nuo etninės priklausomybės, saugumą.

Žurnalistas O. Jerofejevas teigė, kad šiandien Lietuvoje kartais susidaro įspūdis, jog turime mažiausiai tris tautines mažumas – lietuvius, lenkus ir rusus. Vieni kaltina kitus diskriminacija, vertina vienas kitą pagal iš anksto turimus stereotipus. Jis taip pat apgailestavo, kad per pastaruosius 20 metų valstybė tautinių mažumų atžvilgiu nesugebėjo suformuluoti aiškios vizijos ir politikos. Tačiau šventa vieta tuščia ilgai nebūna. Tą ėmėsi daryti Lietuvos atžvilgiu nebūtinai draugiškai nusiteikusios valstybės. O. Jerofejevas siūlė prisiminti Atgimimo laikus, kai Lietuvoje nebuvo rusakalbių, ar lenkakalbių, o buvo Lietuvos rusai, lenkai, žydai, baltarusiai ir kitos bendrijos.

Politikos antropologas K. Dambrauskas nesutiko su teiginiu, kad šalies tautinės mažumos prašo privilegijų. Anot jo, gyvename modernioje valstybėje, kuri atsirado kaip reakcija į privilegijomis grystą socialinę ir politinę santvarką. Moderni valstybė neteikia malonių savo valdiniams. Priešingai, tai ji atsiranda iš valdinių malonės. Tad mažumos prašo ne privilegijų, o savo teisių užtikrinimo. Šios teisės kyla iš fakto, kad jie yra piliečiai valstybės, kuri, kaip tokia, tautiniu požiūriu turėtų būti/yra akla , t. y. rūpintųsi visais Lietuvos gyventojais vienodai.

Pranešėjas taip pat abejojo bandymu tautinių mažumų problemas sieti su grėsme nacionaliniam saugumui. Propagandai pasiduoti gali ne tik tautinės mažumos, bet ir šalies lietuviai, todėl vargu ar priklausomybė kuriai nors tautinei grupei, lemia didesnį polinkį būti manipuliuojamu. Mokslininko teigimu, tautinių mažumų reikaluose yra susidariusi savotiška pato situacija, kai mažumų problemų skaičius nei didėja, nei mažėja. Taip yra dėl skirtingų ir sunkiai suderinamų lietuvių tautinės daugumos dominuojamo šalies elito norų. Viena vertus norime atrodyti demokratine, šiuolaikiška, žmogaus teises gerbiančia demokratine šalimi, tačiau tuo pat metu neprieštarautume, kad Lietuva būtų tautine, lietuviška ir pirmiausia lietuviams skirta valstybe.

 

The post Diskusijų festivalis „Būtent!” appeared first on ALF.

]]> Media raštingumo stiprinimas https://olf.lt/media-rastingumo-stiprinimas/ Thu, 10 Jun 2021 10:12:40 +0000 https://new.olf.lt/?p=6013 Kartu su Vilniaus politikos analizės institutu parengta programa, įgalinanti moksleivius ir senjorus atskirti melagingas žinias ir propagandą nuo teisingos informacijos. Mokykloms parengta ir pristatyta Pamokų planų metodologija, leisianti mokytojams į savo mokymo planus įtraukti kritinio mąstymo temą. Stiprinant piliečių gebėjimus kritiškai vertinti ir naudotis tradicinėse bei naujose žiniasklaidos priemonėse pateikiama informacija ugdomas atsparumas melagingoms [...]

The post Media raštingumo stiprinimas appeared first on ALF.

]]>

Kartu su Vilniaus politikos analizės institutu parengta programa, įgalinanti moksleivius ir senjorus atskirti melagingas žinias ir propagandą nuo teisingos informacijos. Mokykloms parengta ir pristatyta Pamokų planų metodologija, leisianti mokytojams į savo mokymo planus įtraukti kritinio mąstymo temą. Stiprinant piliečių gebėjimus kritiškai vertinti ir naudotis tradicinėse bei naujose žiniasklaidos priemonėse pateikiama informacija ugdomas atsparumas melagingoms žinioms.

Darbas su vyresniojo mokyklinio amžiaus jaunuoliais, besimokančiais 5 skirtingose mažumų mokyklose pietryčių Lietuvoje, bei Trečiojo amžiaus universiteto ir viešųjų bibliotekų lankytojais, mokytojais ir neformalaus švietimo ugdytojais. Trečiojo amžiaus universiteto ir viešųjų bibliotekų lankytojams surengtos 2 tiesioginės transliacijos (2018 m. vasario 20 d., kovo 6 d.), apie dezinformacijos veikimą ir žiniasklaidos vaidmenį ją skleidžiant ar išviešinant. Tiesioginėse transliacijose dalyvavo VPAI ekspertai Donatas Puslys, Simas Čelutka, Algirdas Davidavičius ir kultūros politikos analitikė Skaidra Trilupaitytė.

Transliacijas stebėjo apie 200 Lietuvos bibliotekų. Parengtas Kritinio mąstymo indekso testas, pristatytas diskusijų festivalyje „Būtent!”. Adaptuotas jaunimui, perkeltas į internetinę erdvę, ir paverstas trolio, elfo bakalauro arba magistro titulus suteikiančia viktorina. 10,867 testo peržiūros, iki galo klausimyną atsakė virš 7400 žmonių. Melagingų žinių ieškoma, jos dekonstruojamos ir kartu su paaiškinančia informacija publikuojamos ALF partnerio Vilniaus politikos analizės instituto Facebook paskyroje #MelųMaišelis. Nuo projekto pradžios publikuotos 21 naujienos, kaskart pasiekiančios nuo 1.000 iki 23.000 Facebook vartotojų.

Kaip susigaudyti informacijos sraute? Kaip žinoti, kas slypi už straipsnių pavadinimų? Melagis melavo, per tiltą važiavo, kas? Stereotipai žiniasklaidoje. Kaip kritiškai suprasti medijas? Šie ir panašūs klausimai nuo 2017 metų spalio mėnesio buvo pradėti kelti kai kuriose Lietuvos mokyklose. Atviros Lietuvos fondas (ALF) kartu su Vilniaus politikos analizės institutu (VPAI) pradėjo įgyvendinti melagingų žinių dekonstravimo programą. Paremti Lietuvos Kultūros tarybos du lektoriai, VPAI ekspertai Algirdas Davidavičius, Donatas Puslys bei ALF programų vadovė Marta Gadeikienė parengė ir pristatė mokykloms Pamokų planus. Tai metodologija, leisianti mokytojams į savo mokymo planus įtraukti kritinio mąstymo temą.

 

Stiprinant piliečių gebėjimus kritiškai vertinti ir naudotis tradicinėse bei naujose žiniasklaidos priemonėse pateikiama informacija ugdomas atsparumas melagingoms žinioms. Tokį tikslą išsikėle programos kūrėjai ir ėmėsi jį vykdyti su vyresniojo mokyklinio amžiaus jaunuoliais, besimokančiais 5 skirtingose mažumų mokyklose pietryčių Lietuvoje, bei trečiojo amžiaus universiteto ir viešųjų bibliotekų lankytojais, mokytojais ir neformalaus švietimo ugdytojais.

 

2017 metų spalio-gruodžio mėnesiais buvo surengtos 4 fokus grupės diskusijos su mokytojais ir mokiniais (Čiūžakampio k. gimnazija (Šalčininkų rajonas), Šalčininkų J.Sniadeckio gimnazija, Nemėžio šv. R.Kalinausko gimnazija, kontrolinė – Vilniaus šv. Jono Pauliaus 2ojo gimnazija). Fokus grupėse dalyvavo 22 mokytojai ir 44 moksleiviai. Mokytojai – akcentavo ugdomojo, šviečiamojo (ypač tarpetninę taiką pabrėžiančio istorinio, bet taip pat ir bendrų gyvenimo adaptacijų) turinio literatūrine lenkų kalba trūkumą, specialių priemonių kaip moksleivių kuriamų medijų ir teatro/kabareto projektai stoką. Moksleiviai akcentavo populiarių medijų (ypač youtube, videoblogų) aktualiomis jaunimo adaptacijų prie šiuolaikinio ekonominio, socialinio ir pilietinio gyvenimo stoką, jiems priimtinų formų (infoanimacijų, videokomentarų, rapbattles) stoką. Nutolusių kaimo vietovių jaunimas pabrėžė turinių vietos dialektu (ne literatūrine lenkų kalba) stoką.

 

Identifikavus ugdymo poreikius mokytojų ir moksleivių fokus grupėse, taip pat remiantis socialinėse medijose publikuojamomis melagingų žinių dekonstravimo naujienomis buvo parengti 6 pamokų planai. Demonstracinės pamokos jau vyko Šalčininkų J.Sniadeckio m-kloje, Nemėžio šv. R.Kalinausko gimnazijoje, derinami vizitai į, Nemenčinę, Trakus, Lentvarį ir Čiūžakampį.

 

„Pradėjome keliauti po mokyklas tam, kad pasidalintume savo patirtimi, kaip ugdytis žiniasklaidos vartojimo įgūdžius, o kartu ir mokytojams paliktume instrumentus, padedančius mokiniams tapti informaciškai raštingais. Džiugina tai, kad sutikome žingeidžių, diskutuoti pasirengusių ir daug klausimų turinčių mokinių, kurie skatina stiebtis ir mus pačius ieškant vis inovatyvesnių būdų tam pačiam esminiam turiniui perduoti. Tikiu, kad ši mūsų programa padės tiesti tiltus tarp skirtingų bendruomenių ir kurs pasitikėjimo atmosferą“, – dalinasi vienas iš programos kūrėjų, VPAI ekspertas ir Bernardinai.lt redaktorius Donatas Puslys.

 

Pamokų planų tikslas – paskatinti mokinių refleksijas apie tai, kaip žiniasklaida formuoja mūsų suvokimą apie įvykius, formuoja ir įtvirtina skirtingus stereotipus apie lyčių vaidmenis, tautybę, religiją, kaip medijose išnaudojama mūsų tapatybė, istorija. Skatinamas moksleivių kritinis mąstymas, kritiškas požiūris į žiniasklaidoje pateikiamą informaciją, mokiniai supažindinami su dezinformacijos ir propagandos taktikomis, ugdomas jų gebėjimas jas atpažinti.

 

Pamokų planai tinkamiausi pilietinio ugdymo arba istorijos pamokose, nes jų tikslas yra paskatinti reflektyvų žvilgsnį į istorinius pasakojimus ir taip skatinti pilietinį dialogą, kurti įtraukiančią pilietinę erdvę, kurioje savo vietą rastų skirtingos tapatybės. Demonstracinės pamokos trukmė 45 minutės, o jos metu kartu ne tik interaktyviai pravedama pati pamoka, bet ir pristatomas metodologinis 6 pamokų planas, kurį vėliau savo nuožiūra galėtų toliau naudoti pamokos laiką skyrę mokytoja(s). Pamokos skirtos vyresniojo amžiaus moksleiviams nuo 8 klasės.

 

Trečiojo amžiaus universiteto ir viešųjų bibliotekų lankytojams kaip atskirai projekto tikslinei grupei surengtos 2 tiesioginės transliacijos (2018 m. vasario 20 d., kovo 6 d.), apie dezinformacijos veikimą ir žiniasklaidos vaidmenį ją skleidžiant ar išviešinant. Tiesioginėse transliacijose dalyvavo VPAI ekspertai Donatas Puslys, Simas Čelutka, Algirdas Davidavičius ir kultūros politikos analitikė Skaidra Trilupaitytė. Transliacijas stebėjo apie 200 Lietuvos bibliotekų.

Kritinis mąstymas yra vienas iš esminių piliečio įrankių atviroje ir demokratinėje visuomenėje. Bręstančiam jaunam žmogui, būsimam pilnaverčiui šalies piliečiui reikia mokėti spręsti sudėtingas problemas, kritiškai vertinti aplinkybes, pasverti alternatyvias nuomones ir priimti apgalvotus sprendimus. Beveik visuose išsilavinimo standartuose, darbo ir karjeros pasiūlymuose taip pat pabrėžiamas gebėjimas kritiškai mąstyti, kūrybiškai naudoti ir praktiškai taikyti informaciją. Dabartiniame informacijos gausos amžiuje šis iššūkis – atskirti pelus nuo grūdų ir sugebėti pagrįsti savo pasirinkimą, darosi vis didesnis.

Pastaraisiais metais ženkliai sustiprėjo Kremliaus ir jam palankių judėjimų informacinio karo intensyvumas, kurio tikslas pakirsti piliečių pasitikėjimą jų šalių institucijomis, tradicinėmis žiniasklaidos priemonėmis. Po Krymo aneksijos, karinės agresijos pietryčių Ukrainoje pradžios Kremliaus propagandos ruporai smarkiai išplėtė dezinformacijos metodų diapazoną, pradedant melagingomis žiniomis (angl. fake news), „trolių” veikla socialinėse medijose, baigiant kibernetinėmis atakomis. Tad Lietuvai, vienai nuosekliausių Rusijos kritikių, iškilo poreikis stiprinti pilietinį atsparumą ir kritinį gebėjimą skirti kokybiškas žinias nuo klaidinančios propagandos. Turėdami tokį rimtą tikslą Atviros Lietuvos fondas (ALF) kartu su 2017 metais įsteigtu Vilniaus politikos analizės institutu (VPAI) pradėjo įgyvendinti melagingų žinių dekonstravimo programą. Paremti Lietuvos Kultūros tarybos ALF parengė Kritinio mąstymo indekso testą, kurį 2017 m. pristatė diskusijų festivalyje „Būtent!”.

Daug dėmesio sulaukęs testas buvo adaptuotas jaunimui, perkeltas į internetinę erdvę, ir paverstas trolio, elfo bakalauro arba magistro titulus suteikiančia viktorina. http://bit.ly/KMItestas sulaukė didelio dėmesio ir komentarų socialinėse medijose, užfiksuotos 10,867 testo peržiūros, iki galo klausimyną atsakė virš 7400 žmonių. Iš jų 67 procentai moterų ir 33 procentai vyrų. Didžioji dalis (60 proc.) vykdžiusių testą¬ – nuo 24 iki 34 metų amžiaus. Smagu ir tai, jog sistemos užfiksavo ir virš 65 metų senjorus, kurie taip pat nutarė pasitikrinti savo kritinį mąstymą. Į klausimus, atsakinėjo Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Jonavos, Mažeikių, Marijampolės, Elektrėnų, Utenos, Tauragės, Palangos, Kaišiadorių, Visagino ir Molėtų žmonės.

Rezultatai džiugina: Facebook vartotojai mąsto gan kritiškai, nepalyginamai daugiau gavo elfų bakalaurų, magistrų, ir stipriai mažiau trolių avatarus. „Linksmas viktorinos formatas leidžia pasitikrinti savo kritinio mąstymo įgūdžius, o taip pat tai puikus būdas dalintis dezinformacijos pavyzdžiais ir kritinio žiniasklaidos vartojimo patarimais. Testo tikslas paskatinti žmonių refleksijas apie tai, kaip žiniasklaida formuoja mūsų suvokimą apie įvykius, formuoja ir įtvirtina skirtingus stereotipus apie lyčių vaidmenis, tautybę, religiją, kaip medijose išnaudojama mūsų tapatybė, istorija.

Norisi ugdyti kritiškesnį požiūrį į žiniasklaidoje pateikiamą informaciją, supažindinti su propagandos taktikomis, pastiprinti gebėjimą jas atpažinti“, – teigė viena iš testo kūrėjų ALF programų vadovė Marta Gadeikienė. Taip pat melagingų žinių ieškoma, jos dekonstruojamos ir kartu su paaiškinančia informacija publikuojamos ALF partnerio Vilniaus politikos analizės instituto Facebook paskyroje #MelųMaišelis. Nuo projekto pradžios publikuotos 21 naujienos, kaskart pasiekiančios nuo 1.000 iki 23.000 Facebook vartotojų.

 

The post Media raštingumo stiprinimas appeared first on ALF.

]]> Satyrinės diskusijos regionuose Europos vidury https://olf.lt/satyrines-diskusijos-regionuose-europos-vidury/ Thu, 10 Jun 2021 10:09:16 +0000 https://new.olf.lt/?p=6010 Filosofo, žurnalisto, politikos komentatoriaus, socialinių tinklų veikėjo, atvirai reiškiančio poziciją žmogaus teisių klausimais, Pauliaus Gritėno ir teisininko Andriaus Zimaičio satyriniai pokalbiai su įvairiais visuomenės veikėjais: Vilniaus politikos analizės instituto medijų programos vadovu Donatu Pusliu, televizijos žurnalistu, laidų vedėju bei prodiuseriu, filmų garsintoju, rašytoju Ryčiu Zemkausku, aktoriais Giedriumi Savicku bei Mantu Stonkumi. Šie pokalbiai kviečia [...]

The post Satyrinės diskusijos regionuose Europos vidury appeared first on ALF.

]]>

Filosofo, žurnalisto, politikos komentatoriaus, socialinių tinklų veikėjo, atvirai reiškiančio poziciją žmogaus teisių klausimais, Pauliaus Gritėno ir teisininko Andriaus Zimaičio satyriniai pokalbiai su įvairiais visuomenės veikėjais: Vilniaus politikos analizės instituto medijų programos vadovu Donatu Pusliu, televizijos žurnalistu, laidų vedėju bei prodiuseriu, filmų garsintoju, rašytoju Ryčiu Zemkausku, aktoriais Giedriumi Savicku bei Mantu Stonkumi. Šie pokalbiai kviečia žmones kitu kampu pažvelgti į save ir kitus, aplinką, kurioje gyvename. Satyros prizmė suteikia plačias galimybes humoro forma reflektuoti esamą politinę ir visuomenėje tvyrančias psichologines, sociologines ir humanistines nuotaikas. Trečią sezoną gyvuojantis moderatorių Pauliaus ir Andriaus duetas provokuoja žymius žmones linksmai ir saviironiškai diskusijai apie Europos įtaką Lietuvai ir Lietuvos įtaką Europai.

Birželio 15 dieną I dalis: 17:30-18:30val., 2 dalis: 19:30-20:30val. Satyrinė diskusija “Šimtą! Šimtą!” intelektualiai linksmas, saviironiškas žvilgsnis į Lietuvos atkūrimo 100-metį. Požiūrio kampas į esminius istorijos įvykius ir asmenybes apnuogins kolektyvinius kompleksus bei bandys nuspėti ateitį. Šmaikštus ir lengvai provokuojantis praėjusių metų “Kultūros nakties” moderatorių duetas žurnalistas Paulius Gritėnas bei teisininkas Andrius Zimaitis diskusijos dalyvius Vilniaus universiteto profesorių istoriką Alfredą Bumblauską bei kalbininkę, sociolingvistę Loretą Vaicekauskienę kvies nestandartiškai ir interaktyviai pažvelgti į svarbiausius pastarojo šimtmečio Lietuvos istorijos įvykius, kultūros, sporto, pramonės ir kitų pagrindinių sričių pasiekimus, mūsų mentalitetą ir jo kaitą.

Anšlagas! 

Atviros Lietuvos fondo skaičiavimu, birželio 16-ąją į abu „Kultūros nakties” renginius ALF kieme susirinko apie 300 žmonių.

Penktadienio vakarą, kai Vilniuje temo Kultūros naktis, ALF kiemas pritvinko gyvasties.

Pirma jis prisipildė organizatorių bruzdesio, o vėliau – dalyvių bei žiūrovų juoko.

Juoktasi ne šiaip sau: toks buvo sumanymas.

18 ir 20 val. vienas paskui kitą įvyko du renginiai: Lietuvoje reto žanro – stilizuotos satyros – diskusijos apie hipotetinę Lietuvą be Europos Sąjungos.

Rimtai pajuokauti susirinko solidūs ekspertai ir intelektualaus humoro mėgėjai: Paulius Gritėnas, Arnoldas Pranckevičius, Ingrida Šimonytė ir Andrius Zimaitis.

Lietuvoje dar nedažna tokia sueiga, kur žingeidi, skirtingų patirčių, bet vienodai šviesaus proto auditorija, o taip pat ir Seimo narė (buvusi finansų ministrė), ir Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovas, ir politikos apžvalgininkas ne šiaip kapstosi erudicijos gilybėse, bet ir nežabotai reiškia emocinį intelektą.

Tad juolab džiugu, kad drąsi ALF idėja pasiūlyti Lietuvos publikai stilizuotos satyros (arba rimtų juokų) sulaukė susidomėjimo.

Organizatoriai kukliai skaičiavo, kad prastesnio oro atvejui pastatytos dvi palapinės – scena ir žiūrovų „parteris” – vieno renginio metu sutalpins iki 70, tad abiejuose renginiuose apsilankys iki 140 žmonių.

Tačiau vietoje realistinės prognozės išsipildė slapta puoselėtos viltys: oras buvo geras, ir žiūrovų prisirinko gerokai daugiau.

ALF kieme buvo užpildytas ne tik „parteris”, bet ir „stovimos vietos” (visi pasieniai iki pat Didžiosios g. 5 vartų), ir „pristatomos kėdės” (kiemo suolai), ir  „balkonai” (ypač patogu buvo renginį stebėti pro aplinkinių biurų langus).

Iš viso sulaukta apie 300 svečių.

Štai kiek žmonių atsiliepė į „Kultūros nakties” šūkį ir į ALF atvažiavo, dviračiais atmynė, pėsčiom atpėdino naktį šviesos ieškoti!..

ALF apie renginį iš anksto pranešė savo Facebook paskyroje ir svetainėje Olf.lt, gatvės plakatuose ir informacinėse skrajutėse (kuriuos ne šiaip vasaros vėjai, bet ALF savanoriai išnešiojo).

Verta pasidžiaugti bendradarbiavimu su „Kultūros nakties” organizatoriais ir vieni kitiems padėkoti.

ALF taria šiltą AČIŪ susirinkusiai draugijai ir nekantriai laukia panašių – nuoširdžių, vienijančių ir įkvepiančių – susitikimų artimiausioje ateityje.

ALF renginių programa ir rugpjūtį bus turininga, – tai sužinosite sekdami anonsus ir naujienas.

Su ALF vasarok aktyviai ¯\_(ツ)_/¯

The post Satyrinės diskusijos regionuose Europos vidury appeared first on ALF.

]]> Europos sprendimų laboratorija https://olf.lt/europos-sprendimu-laboratorija/ Thu, 10 Jun 2021 10:04:42 +0000 https://new.olf.lt/?p=6005 Didėjant euroskepticizmui Europos šalyse, atsiranda poreikis naujų, kokybiškesnių priemonių ir erdvių, kuriose rastųsi konstruktyvus politinis dialogas tarp sprendimų priėmėjų ir piliečių. Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ir Belgijoje vykstančių demokratijos festivalių organizatorių ir partnerių konsorciumo parengtas ir įgyvendinamas projektas „Europos sprendimų laboratorija“ skatina paprastų piliečių iš partnerių šalių įsitraukimą ir aktyvų dalyvavimą vietos, nacionaliniuose ir Europos lygmens politikos [...]

The post Europos sprendimų laboratorija appeared first on ALF.

]]>

Didėjant euroskepticizmui Europos šalyse, atsiranda poreikis naujų, kokybiškesnių priemonių ir erdvių, kuriose rastųsi konstruktyvus politinis dialogas tarp sprendimų priėmėjų ir piliečių. Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ir Belgijoje vykstančių demokratijos festivalių organizatorių ir partnerių konsorciumo parengtas ir įgyvendinamas projektas „Europos sprendimų laboratorija“ skatina paprastų piliečių iš partnerių šalių įsitraukimą ir aktyvų dalyvavimą vietos, nacionaliniuose ir Europos lygmens politikos formavimo procesuose.

Projektu siekiama užtikrinti „iš apačios į viršų“ principu paremtą piliečių ir politikos formuotojų bendradarbiavimą, paskatinti žmonių domėjimąsi ES politika, stiprinti pagarbios viešosios diskusijos tradiciją. Sustiprėjęs Europos šalių demokratijos festivalių organizatorių bendradarbiavimas ateityje leis naujai pažvelgti į festivalių diskusijų turinį ir pagilinti jų europinį aspektą.

Baltijos šalys atskirai rengė apšilimo renginius ir buvo tarp nacionalinių diskusijų festivalių organizatorių. Belgija rengė vieną didelį diskusijų festivalį. Apie šiuos renginius plačiau pasiskaityti galima čia.
Projekto koordinatorius:

Atviros Lietuvos fondas

Partneriai:

Atviros visuomenės fondas – DOTS (Latvija) kuria ir palaiko aplinką, procesus ir dialogą atvirai visuomenei Latvijoje plėtoti nuo 1992 metų.

Jubel – Europos pokalbių festivalis (Belgija) rengia ir išbando įvairias programų idėjas viešojoje erdvėje, jas vertina, tobulina ir teikia grįžtamąjį ryšį atsakingoms institucijoms (pvz., savivaldybėms, Briuselio regiono ar Europos institucijoms) ir taip prisideda prie ilgalaikio programų vystymo.

Atviros Estijos fondas (Estija) įgyvendina iniciatyvas, kuriomis skatinamas atvirumo principų laikymasis priimant sprendimus, prasmingas dialogas visuomenėje ir plėtojama tvari bei gyvybinga pilietinė visuomenė.

Lietuvoje vykę renginiai:

Atvirų pokalbių vakaras „Atviras miestas“ vyko 2019 m. gegužės 1 d. Kėdainiuose. Jį organizavo Atviros Lietuvos fondas bendradarbiaudamas su aktyvių kėdainiečių judėjimu „Atspari visuomenė Kėdainiai“  ir Kėdainių mokinių taryba. Renginio tikslas – sukurti atvirą erdvę įtraukiančioms diskusijoms apie Europą, miestą ir jo gyventojus, iššūkius, su kuriais jie susiduria ir būdus, kaip šiuos iššūkius įveikti. Ieškota atsakymo, kaip tolimos Europos klausimai galėtų tapti artimesniais vietinėms bendruomenėms ir atsispindėti jų gyvenime. Renginio dalyviai turėjo galimybę pasiklausyti trumpų pristatymų apie dabartinės Europos iššūkius per Lietuvos prizmę (Linas Kojala); viešųjų erdvių kūrimą, atsižvelgiant į vietos poreikius (Jekaterina Lavrinec); humoro reikšmę kovojant su autoritariniais režimais (Donatas Puslys). Diskusijos sukėlė daugybę minčių klausytojams, todėl pokalbiai nedidelėse grupelėse, kurias moderavo Kėdainių mokinių tarybos nariai, buvo puiki proga pranešėjams užduoti rūpimus klausimus, pasidalyti savo įžvalgomis ir nuomone. Įdomiausius diskusijų epizodus fiksavo grafinis fasilitatorius ir dideliame ekrane parodė dalyviams. Renginio užbaigė satyrinė diskusija „Europos vidury“ su humoristu Haroldu Mackevičiumi.

 

Diskusijų festivalio “Būtent!” metu (2019 m. Rugsėjo 6 – 7 d.) Atviros Lietuvos fondas organizavo keturis renginius aptariančius Europos Sąjungoje patiriamus iššūkius ir piliečių dalyvavimą sprendimų priėmimo procese. Diskusija “Ar turiu galios savo miesto reikaluose?” aptarinėjo dialogo tarp vietinių bendruomenių ir savivaldos atstovų stygių. Diskusijoje dalyvavo urbanistė, filosofė Dr. Jekaterina Lavrinec, viešąjį interesą ginantis advokatas Saulius Dambrauskas, Vilniaus savivaldybės administracijos direktorius Povilas Poderskis, Kauno Šančių bendruomenės atstovai Vita Gėlūnienė ir Ed Carroll.

 

Inovatyvų piliečių asamblėjos būdą tiesiogiai įtraukti gyventojus į savo miesto ar valstybės reikalų sprendimą pristatanti diskusija, kurioje kalbėjo svečiai iš užsienio: tvaraus vystymo ir svarstomosios demokratijos ekspertas, piliečių asamblėjų koordinatorius Gdanske dr. Marcin Gerwin bei Europos Judėjimo Airijoje direktorė Noelle O’Connell.

Interaktyvus, dinamiškas šiuolaikinės pasakotojos Mildos Varnauskaitės performansas apie emigrantų iš buvusio Sovietinio bloko patirtis Vakarų Europoje. 

 

Dialogu paremtas pasirodymas, įtraukiantis žiūrovus kartu vaidinti ir svarstyti demonstruojamas kontroversiškas situacijas. Etiudai atliekami profesionalių aktorių Pauliaus Tamolės, Augustės Pociūtės, Oskar Vygonovski ir Povilo Adomaičio.

The post Europos sprendimų laboratorija appeared first on ALF.

]]> ALF jaunimo programa https://olf.lt/alf-jaunimo-programa/ Thu, 10 Jun 2021 10:00:34 +0000 https://new.olf.lt/?p=6001 Programos tikslas telkti, sustiprinti ir įgalinti aktyviai mąstančių jaunuolių bendruomenę. Viešinti jaunų žmonių tekstus, nuomones ir pasaulėžiūrą, stengiantis sukurti jaunimo aktyvumo ir pilietiškumo kultūrą šalyje. Jaunieji mokslininkai, kūrėjai, studentai ar abiturientai ne tik atskleidžia aktualias problematikas, bet ir suformuoja savitą, naujovišką požiūrį ar pateiktų problemų sprendimo būdus. Kartu su „Paribio fondu“ surengta ALF [...]

The post ALF jaunimo programa appeared first on ALF.

]]>

Programos tikslas telkti, sustiprinti ir įgalinti aktyviai mąstančių jaunuolių bendruomenę. Viešinti jaunų žmonių tekstus, nuomones ir pasaulėžiūrą, stengiantis sukurti jaunimo aktyvumo ir pilietiškumo kultūrą šalyje. Jaunieji mokslininkai, kūrėjai, studentai ar abiturientai ne tik atskleidžia aktualias problematikas, bet ir suformuoja savitą, naujovišką požiūrį ar pateiktų problemų sprendimo būdus.

Kartu su „Paribio fondu“ surengta ALF jaunimo vasaros akademija Č. Milošo gimtinėse – Krasnogrūdoje ir Šeteiniuose. Išrinkti 6 perspektyvūs ir gabūs jaunuoliai iš Lietuvos dalyvavę vasaros stovykloje, kuri buvo skirta L. Donskio ir Z. Baumano tekstų skaitymams. Vasaros akademijoje jaunuoliai iš Lietuvos, Ukrainos, Lenkijos ir Čekijos turėjo galimybę diskutuoti su prof. T. Snyder, M. Shore, K. Czyzevskiu, E. Aleksandravičiumi. Po vasaros stovyklos Lietuvos atstovai parengė analitinius tekstus.

Atviros Lietuvos fondas (ALF) ir Vilniaus politikos analizės institutas (VPAI) kviečia iki birželio 30 d. teikti savo originalius, konkursui skirtus tekstus nurodyta tema bei formatu. Tema: „Kaip priešintis baimės politikai XXI amžiuje?“

Baimė ir atviros visuomenės idėja nesuderinamos. Tačiau baimė vis dažniau tampa lemiamu faktoriumi politikoje: „kunigaikštukų“ užvaldytuose ar priešiškai propagandai neatspariuose Lietuvos probleminiuose regionuose, kibernetinį ir hibridinį karą sėjančioje kaimyninėje Rusijoje, Vengrijos ar Lenkijos radikalų bei euroskeptikų įtakojamoje Europos Sąjungoje ir bendrai globalizacijos iššūkių krečiamame pasaulyje. Tolerancijos ir žmogaus teisių naujas ribas brėžia stiprėjantis fundamentalizmas, radikalizmas, ekstremizmas. Kaip užtikrinti, kad baimės politika neįveiktų vakarietiškos raidos pamatų: žmogaus teisių, liberalios demokratijos, Europos integracijos projekto ir atviros visuomenės idėjos? Ką būtina keisti ar tęsti Lietuvos vidaus ir užsienio politikoje, teisėje, sociokultūrinėje aplinkoje, viešoje erdvėje? Kaip skatinti visuomenės atsparumą, įsitraukimą į demokratinį valdymą, budrumą ir kritinį mąstymą?

Kviečiami autoriai: jaunieji mokslininkai, kūrėjai, studentai ar abiturientai. Tekstai – iki 5000 ženklų – turi būti parašyti taisyklinga lietuvių kalba, paremti aiškia, originalia idėja ir taiklia argumentacija. Privalumas – ne tik atskleista aktuali problematika, bet ir suformuotas savitas, naujoviškas požiūris ar pateiktas problemų sprendimo būdas.

Trims geriausių kūrinių autoriams atiteks unikali galimybė tobulintis jaunųjų intelektualų vasaros akademijoje „Kito skaitymai“ (angl. „Reading the Others“), kuri vyks liepos 31 – rugpjūčio 6 dienomis Krasnogrūdoje (Lenkija) ir Šateiniuose (Lietuva). Jaunųjų intelektualų vasaros akademijoje Krasnogrūdoje ir Šateiniuose bus proga bendrauti su pripažintais autoritetais: Jeilio universiteto profesoriumi Timothy Snyderiu, „Paribio fondo“ kūrėju ir prezidentu, eseistu, kultūrologu Krzysztofu Czyżewskiu, Jeilio universiteto docente Marci Shore ir kitais. Šiemetė akademija pašvęsta Leonido Donskio atminimui ir jo kūrybos skaitymams. Konkurso laimėtojams organizatoriai apmokės kelionės, apgyvendinimo ir dalyvavimo išlaidas. Be to, gali būti pasiūlyta kūrybinio bendradarbiavimo terminuota sutartis su ALF ar VPAI. Gal tai taps Tavo kūrybinio kelio pradžia arba nauju saviugdos, karjeros etapu?

Tekstus prašome siųsti čia. Konkursą organizuoja ir apie jį išsamiau informuoja VšĮ Atviros Lietuvos fondas:

Išrinkti Atviros Lietuvos fondo ir Vilniaus politikos analizės instituto organizuoto originalių tekstų konkurso nugalėtojai:  Domas Lavrukaitis („Lietuva kaip Europos draustinis“),   Simona Merkinaitė, Gabrielė Norkūnaitė („Baimės politika ir autoritarizmas, arba baimė, kuri ilgisi autoritaro“),  Andrius Veršinskas („Kaip priešintis baimės politikai XXI amžiuje arba Kas iš tikro turėtų bijoti baimės politikoje?“).

Kviečiame susipažinti su jų autoriniais kūriniais. Šiems autoriams atiteks unikali galimybė tobulintis jaunųjų intelektualų vasaros akademijoje „Kito skaitymai“ (angl. „Reading the Others“), kuri vyks liepos 31 – rugpjūčio 6 dienomis Krasnogrūdoje (Lenkija) ir Šateiniuose (Lietuva). Jaunųjų intelektualų vasaros akademijoje Krasnogrūdoje ir Šateiniuose bus proga bendrauti su pripažintais autoritetais: Jeilio universiteto profesoriumi Timothy Snyderiu, „Paribio fondo“ kūrėju ir prezidentu, eseistu, kultūrologu Krzysztofu Czyżewskiu, Jeilio universiteto docente Marci Shore ir kitais. Šiemetė akademija pašvęsta Leonido Donskio atminimui ir jo kūrybos skaitymams. Konkurso laimėtojams organizatoriai apmokės kelionės, apgyvendinimo ir dalyvavimo išlaidas.

Romaino Gary 1956 metų romano „Dangaus šaknys“ herojus Morelis svajoja „apie savotišką Istorijos draustinį, panašų į mūsiškius afrikietiškus draustinius, kur būtų draudžiama medžioti ir kur visos mūsų senovės dvasinės vertybės, negrabios pobaisės ir negebančios apsiginti, bei visos mūsų senosios žmogaus teisės, tikros kažkokios pasibaigusios geologinės eros išlikėlės, būtų išsaugotos sveikut sveikutėlės.“ Socialinis ir intelektualinis jautrumas, sugebėjimas būti kito žmogaus kailyje, ramaus pokalbio galimybė, mažumų ir opozicijos pagarba, žmogaus teisės – šiandien mūsų apsaugos reikalaujančios svajonės. Poetiškos ir nenaudingos Gary minimos vertybės yra išstumiamos technokratijos, pragmatizmo, oportunizmo bei takių neapykantos formų epochos. Ir politikoje, ir kasdienybėje paskutinius dešimtmečius dominuoja ekonominis diskursas, o „negrabios pobaisės“ vertybės likusios paraštėse.

Veidu žiūrima į asmeninę materialinę naudą, tačiau atsukama nugara žmogaus vertei. Vartojimo amžiuje mintis ir veiksmas niveliuojami lengvais sąmonės štrichais – individai priskiriami grupei, daromos prielaidos ir išvados bei klijuojamos etiketės. Supaprastinta modernybė pateikia universalaus atsakymo iliuziją. Jaučiamės saugūs sukonstruotoje pasaulėžiūroje, nutolusioje nuo nepastovios realybės tarsi paralelinė tikrovė. Žinoma, moralinis aklumas turi savo kainą. Pasak Vytauto Kavolio, modernybė suskaidė žmonijos patirtį į begalę fragmentų: tiesą ir vertybę, racionalumą ir intymumą, individą ir kolektyvą. Jautraus modernaus žmogaus užduotis yra bandyti statyti tiltus tarp skyriumi stovinčių polių. Nūdieną grįžtama prie priešmodernių mąstymo trajektorijų – įsikimbama ir lojaliai atsiduodama vienam vertybių poliui. Randasi fundamentalios binarinės mąstymo formos.

Istorija nesibaigė ir liberaliąją demokratiją krečia naujos krizės. Vakarai lėtai, tačiau dar sugeba atsakyti į kylančius iššūkius. Vidurio Rytų Europai egzistenciniai klausimai sunkesni, kadangi čia ir individualizmas, ir kolektyvizmas išgyvena krizę. Pirmasis, anot Kavolio, virtęs į privatizmą, o antrojo vengiama dėl XX a. traumų. Modernus žmogus likęs be moralinio kompaso. Kaip projektuoti Lietuvos ir regiono „dvasinių vertybių draustinį“, kuris, sukaupęs Europai bendrų epochų patirtį, galėtų skleisti „negebančias apsiginti, bei visas mūsų senąsias žmogaus teises?“ Istoriniu žvilgsniu pažvelkime į mūsų Renesanso ir Baroko patirtis. Reformacijos metu vyrauja religiniai konfliktai, gimsta literatūra, grįsta nacionalinėmis kalbomis – būsimų etninių konfliktų vardikliu. Vėliau iškyla galia paremtos centralizuotos absoliutinės monarchijos. Šių dramų akivaizdoje Vidurio Rytų Europos regionas išlieka kaip decentralizacijos, autonomijos ir tolerancijos bastionas.

Bendra Lenkijos ir Lietuvos valstybė įkūnija pliuralistines ir tolerantiškas politinio gyvenimo formas, kurių idėją šiandieną pratęsia vieningos Europos projektas. Europa neįmanoma be atviros Lietuvos, Lietuva – be atviros Europos. Vyraujant praeities konfliktams žemynas liko vienijamas kultūrinių draugystės ryšių. Leonido Donskio žodžiais tariant, karo ir taikos dialektikos akivaizdoje kultūros ryšiai išlikdavo. Poliloge dalyvauja ir mūsų asmenybės, be kurių neegzistuotų moderni Lietuva. Pavyzdžiui, poetas ir diplomatas Oskaras Milašius Prancūziją stebino ne tik dekadansinės Belle Époque pabaigos nuojatomis, bet ir savo kūryba aprašė mistiškos ir tolimos šalies dvasią. Vėliau jis prancūzų kalbos mokė Antaną Liutkų, po 1945 m. greitai pritapusį Paryžiaus tapybos salonuose bei savo diplomatine tarnyba pratęsusį Lietuvos valstybę Prancūzijoje. Tolimas O. Milašiaus giminaitis, nobelistas Czesławas Miłoszas, save titulavęs paskutiniu LDK piliečiu, po XX a. pirmos pusės negandų iš naujo surišo Lietuvą ir Lenkiją bendros meilės laisvei ryšiu.

Minėtini litvakai kaunietis Neemija Arbitblatas, druskininkietis Jacques Lipchitzas bei, žinoma, vilnietis Romain Gary. Šios personae gratae yra mūsų bendros šaknys su Europa bei „Istorinio draustinio“ sargai, kurių dėka ir politikoje, ir kultūroje esame pilnaverte Senojo žemyno dalimi, galinti spręsti ne tik savo, bet ir kaimynų dilemas. Remdamiesi asmenybėmis ir istorine patirtimi galime atnaujinti ir iš naujo įkvėpti vieningos Europos idėją. Galbūt po prasidėjusios Lietuvos narystės ES kultūriniai ryšiai yra tarsi savaime suprantami. Skirkime jiems didesnį dėmesį, požiūriu į šiandienos kultūros veikėjus ne skaidykime jų kultūrinį lojalumą tarp savo gimtinės, dabartinės kūrybos vietos ir žemyno, bet suvokime juos kaip tiltus, jungiančius bei papildančius skirtingas ir fiziškai nutolusias, bet viena kitą bandančias suprasti tautas.

Atviros ir vieningos Europos idėją suformavo bendrai tautų išgyventos epochos ir senieji draugystės ryšiai. Šiandieną remkimės ne tik istorine patirtimi, bet, svarbiausia, ryžtingai junkime vieni kitus asmeniškame ir individualiame pokalbyje. Jame išnyksta modernybės pavojai ir galima tiesti bendrus tiltus tarp individų ir tarp valstybių.

Pagrindinis baimės politikos tikslas – pakeisti politinį režimą, patiems piliečiams atsisakant savo pilietinių ir politinių teisių, demokratinių procedūrų ir institucijų. XX amžiuje totalitariniai režimai baimės įkaitais laikė milijonus žmonių. Baimė leido žudyti, vykdyti pogromus, atsisukti prieš kaimynus, išvesti žydus miesto gatvėmis į mirtį tyliai stebint likusiems miestelėnams. Baimė vertė nesidomėti savo aplinka, užsidaryti privačioje erdvėje, atsisakyti nuomonės bei moralės ir taip leisti tironams ir diktatoriams pakeisti politinę santvarką. Šiandien matome tą pačią tendenciją. Politikai, manipuliuojantys įvairiomis baimėmis – migracijos, terorizmo, nedarbo, gąsdinantys galingųjų sąmokslu, suvereniteto ir kontrolės praradimu, valstybių ir civilizacijos žlugimu, nerodo jokios pagarbos teisės viršenybės principui, demokratijai ir žmonių teisėms. Todėl šiandien privalu ne veltis į ideologines diskusijas, bet imtis demokratijos gynimo. Pirmiausia liberalios demokratijos gynėjai privalo prisiminti vieno iš modernios politikos sampratos kūrėjų T. Hobbeso pamoką. Hobbesas valstybę išvedė iš baimės. Ikipolitinėje, prigimties būklėje visi gyvena nuolatinėje visų karo prieš visus baimėje. Šis baimės jausmas – vienintelis racionalus ir universalus motyvas, skatinantis atsisakyti savo absoliučios individualios laisvės ir sukurti valstybę pasaulyje, kuriam būdinga įvairovė ir kuriame žmonės negali sutarti dėl gėrio, moralės ar tikėjimo dalykų. Hobbesas manė, kad baimė (pirmiausia mirties ir skausmo baimė) yra būdinga absoliučiai daugumai racionaliai mąstančių žmonių. Tad, baimės jausmas nėra gaivališka jėga, kurią įmanoma eliminuoti. Žmonių baimės – tai reakciją į aplinką. Dar daugiau, šios baimės – galinga jėga, į kurią privalu atsižvelgti kuriant stabilią politinę santvarką. Priešinantis baimės politikai būtina suprasti šiandienos žmogiškąją būklę ir žmones apėmusias baimes. Žmonėms natūraliai būdingas nerimas dėl rytojaus. Migrantų baimė kyla iš jausmo, jog valstybė nėra pasiruošus tinkamai pasirūpinti savo piliečių socialine ir ekonomine gerove. Tuo tarpu liberalios demokratijos gynėjai įprato tvirtinti, kad pasidavimas baimei lygus pralaimėjimui kare tarp Vakarų civilizacijos ir barbarų. Šiandien baimių politikai bandoma priešintis sukuriant alternatyvią ideologiją ir dėl to liberali demokratija pralaimi. Privalu žengti žingsnį atgal ir pripažinti, kad baimė dėl savo ir vaikų gėrovės nėra vien ideologinė konstrukcija. Liberalios demokratijos gynėjai privalo atsisukti į tikrovę. Ne skleisti savo žinojimą, bet domėtis socialinėmis ir ekonominėmis piliečių problemomis ir siūlyti jų sprendimus. Liberalios demokratijos atstovai pamiršo dalies piliečių kasdienius poreikius ir iš jų nepatenkinimo kylantį pyktį bei baimę. Antra. Hitleris bei Stalinas turėjo paversti kaimyną priešu, o pasėjus baimę, su šiuo priešu susidoroti. Šiandien baimės politikos puoselėtojai turi „mažiau darbo“ – žmonės, užsidarę savo privačioje erdvėje, gyvena svetimų pasaulyje. Norint efektyviai pasipriešinti baimės politikai, būtina stiprinti žmonių tarpusavio pasitikėjimą. Pasitikėjimas turi būti kuriamas veikiant bendruomenių lygmenyje. Organizuojant vietos bendruomenes, įtraukiant piliečius į diskusijas, nevyriausybinį sektorių ir įvairias iniciatyvas: nuo aplinkos tvarkymo, tėvų susirinkimų iki protesto akcijų ir švietimo kampanijų. Demokratija veikia kuomet piliečiai aktyviai įsitraukia į viešąją erdvę, kurioje jie susiduria su „svetimu“ ir tik taip gali įveikti „kito“ baimę, kuomet „kitas“ tampa žmogumi, o ne prietarų ir stereotipų suformuota abstrakcija. Šiandien būtina politinę diskusiją iš sostinių grąžinti į vietos lygmenį ir demokratiją ginti per piliečių įsitraukimą į bendruomenes ir viešas iniciatyvas. Istorija liudija, jog baimės politikos triumfo akimirka atėjo tuomet, kai mirties ir skausmo baimė tapo vieninteliu politikos vektoriumi. Privalu grįžti prie bendrų tikslų ir kolektyvinio veikimo kaip politikos pagrindo. Galiausiai, pagrindinė liberalios demokratijos gynėjų atsakomybė – baimės akivaizdoje apsaugoti įstatymo viršenybės principą ir maksimaliai išlaikyti politinio pasitikėjimo institucijas atsakingas pagal aukščiausią šalies įstatymą. Tai turi vėl tapti pagrindiniu liberalios demokratijos gynėjų politinės programos punktu. Ne tik prižiūrint politikų veiklą, tobulinant įgūdžius įvairiais būdais ginti įstatymą ir organizuojant protestus prieš piktnaudžiavimą valdžia, bet ir prisiminant istoriją. Istorijoje dažnai matomi vien konfliktai, nelaimės, prievarta, išnaudojimas ir gėda. Tačiau pamiršus istoriją, pamirštame ir kas esame. „Svetimo“ baimė randasi tokiame tapatumo vakuume. Istorija rodo, kad demokratija, įstatymo viršenybės principas ir neatimamos, įstatymu įtvirtintos teisės yra Vakarų civilizacijos pagrindas ir paveldas dėl kurio kovota ir dėl kurio paaukotos gyvybės. Tai ir yra tas civilizacinis pagrindas, kuriuo turi būti remiamasi stiprinant tapatumą XXI a.

Kuo daugiau bijai, tuo daugiau gali eiti į priekį. Gintaras Beresnevičius

Terminas – baimės politika – dažniausiai (siaurąja prasme) suprantamas kaip baimės jausmo visuomenėje skatinimas ir jo išnaudojimas politiniais tikslais. Daugelis politikų pasitelkia daugiau ar mažiau baimės politikos elementų pirmiausiai dėl jos efektyvumo, tačiau grynąja baimės politika reikia vadinti situaciją, kuomet baimės politika tampa pagrindiniu ir bene vieninteliu politikos lokomotyvu. Toks politikas (ar jų grupė) pozicionuojasi, kad žino, jog visuomenė bijo, pritaria, jog yra ko bijoti, įvardija baimės priežastis – ko vertėtų bijoti, ir svarbiausia, – gali bei geba nuo jų apsaugoti. Kitaip tariant, visuomenei žadama pašalinant priežastis išvaduoti ją iš baimės. Sėkmingai įteikus tokį politiko (ar politikės)1 įvaizdį į masinę piliečių (pa)sąmonę, toliau auginamas bei augantis baimės lygis, kuris atitinkamai kelia ir apsaugos poreikį, bene tolygiai augina tokių politikų populiarumą. Tiesa, baimės skatinimas ir, apskritai, šio tipo politikų komunikacijos santykis su visuomenės baimėmis, tam, jog būtų sėkmingas, privalo nuolat būti pakankamai sofistikuotas ir visuomet išlaikyti dvilypumą. Pavyzdžiui, kalbėdamas apie baimės priežastis, iš vienos pusės, politikas turi aiškiai įvardyti ko reikia bijoti – tokiu būdu tiek visuomenėje jau įsisąmonintai egzistuojančios konkrečios, tiek visuomenės tik neaiškiai nujaučiamos baimės, suvedamos į konkrečius, nebūtinai pirminėms baimėms tapačius objektus (dažniausiai vienokias ar kitokias žmonių grupes, organizacijas šalies viduje ar/ir išorėje). Šiuo veiksmu jau ko nors konkrečiai ir ryškiau bijantiesiems pritariamai ir paskatinančiai sakoma – „taip, to reikia bijoti“, tuo tarpu tiems, kurie daugiau ar mažiau patiria abstraktesnę baimę, parodoma, jog iš tiesų labai konkrečiai egzistuoja tai, kas kelia grėsmę, ko vertėtų bijoti.

Baimės legitimizuojamos ir konkretizuojamos. Tuo pačiu metu, dėl baimės prigimties, įvardijamos „konkrečios“ baimės priežastys tam, jog keltų baimės lygį, visuomet turi būti kuo mažiau apibrėžtos, ne per daug pažįstamos (bet ir nevisai nežinomos), ne iki galo aiškios ir, pageidautina, kuo labiau anoniminės. Taigi baimę pasinaudojantis politikas turi tuo pat metu įteikti ir tai, jog yra konkrečios grėsmės, kurių visuomenė teisėtai bijo, ir jis puikiai žino kaip (bei gebėtų) su jomis susidoroti, ir taip pat, jog yra daug grėsmių, kurių verta bijoti, jų nuolat daugėja, jos nuolat stiprėja ir nieks nežino kaip viskas bus. Tikėtina, jog bus blogai. Toks politikos veikėjas emociniu lygmeniu rinkėjų (pa)sąmonėje atlieka vaidmenį kažkiek primenantį kvantinės fizikos paradoksus (konkrečiai – žymųjį Šriodingerio katės mintinį eksperimentą), nes, tuo pačiu metu, ir pats bijo grėsmių, taip užmegzdamas emocinį bendrumą su kiekvienu iš rinkėjų (ir tuo pačiu, kaip autoritetas, legitimizuodamas pavienių individų baimę platesniame sociumo kontekste, taip pat šios baimės pagrindu burdamas baimės bendruomenę), ir nebijo, dėl to gali su grėsmėmis kovoti, jas įveikti, tokiu būdu įsitvirtindamas kaip išskirtinė asmenybė iš visos baimės grupės, jos lyderis ir bene vienintelė baimės įveikimo viltis. ***

Dažniausiai vyraujantis būtent taip suprantamos baimės politikos problematikos aiškinimas ir tuo pačiu, atsakas į ją susikoncentruoja į tai, jog politikai siekdami asmeninės naudos be galo išpučia pavojaus mąstą, manipuliuoja žmonių instinktais, pasinaudoja rinkėjų baime savo tikrosioms darbotvarkėms legitimizuoti ir įgyvendinti, sumenkina bendrą politikos ir politinių debatų lygį, taip pat – visame šiame baimės rūke išties svarbios problemos pasilieka nuošalyje. Tuo pačiu žiniasklaida, orientuodamasi į pelnus ir aršioje konkurencinėje kovoje (tiek vidinėje – tarp skirtingų žiniasklaidos priemonių ir skirtingų medijų, tiek išorinėje – kovodama dėl žmonių dėmesio su ne-žiniasklaida) siekdama kuo didesnio skaitytojų dėmesio, ne tik skiria papildomą dėmesį tokiems baimę sėjantiems politikams ir jų nuomonėms, taip išnaudodama kontraversijas ir aštrias poliarizacijas, kaip papildomą dėmesį generuojančią priemonę, tačiau ir, platesniame, nuo politikos tiesiogiai atsietame, kontekste, orientuodamasi į neigiamas, baimę skatinančias naujienas dėl tos pačios priežasties, kaip ir minėtieji politikai, – baimė padeda geriau parduoti. Visa tai, žinoma, – absoliuti tiesa. Kaip ir akivaizdi tiesa yra tai, jog baimės politikai aktyviai oponuojančiųjų nuomonių įvairovė ir argumentacijos sofistikuotumo kontinuumas labai platus – nuo sąmokslų teorijų šalininkų, manančių, jog iš esmės jokio pavojaus nėra ir viskas – tik fikcija norint valdyti mases, iki žymiai giliamintiškesnio požiūrio kalbančio apie neracionalią Kito ir kitokių baimę. Problemos sprendimo būdų pasiūlymai dažniausiai ir pakankamai natūraliai apsiriboja visų šviesesnių galvų kvietimu pasmerkti tokią politiką, kalbėti apie jos žalą, racionalios politikos kvietimu ir artikuliacija dėl poreikio stiprinti švietimą (plačiąja prasme), ugdyti visuomenės kritinį mąstymą, taip pat – raginimus rinkimines kampanijas kreipti į pozityvias, ne neigiamas idėjas, skatinti į ateitį drąsiau žvelgiančią perspektyvą.

Ir nors, iš esmės, visa tai, taip pat teisinga, tačiau ypač pastaruoju metu darosi akivaizdu, jog vyraujantis baimės politikos problematikos aiškinimas (savaime suprantama, apart primityvių sąmokslo teorijų, toliau kalbant daugmaž apie tokios pozicijos esmę) ir iš to kylantys (ar praktikoje vyraujantys) sprendimo būdai yra nepakankami. Čia galima įžvelgti bent du tai patvirtinančius argumentus. Pirma, vyraujantis požiūris apriboja baimės, kaip fenomeno, veikimo politikoje matymo lauką, taigi užkertamas kelias į gilesnį problemos esmės suvokimą ir potencialiai pačio (vienpusiško) požiūrio taško į baimę politikoje pasikeitimą. Antra, ypač po pastarųjų metų įvykių, akivaizdu, jog egzistuojanti prieiga ir iš jos kylantys sprendimo būdai yra nepakankami dėl paprastos priežasties – jie tiesiog neveikia.

Atmetimas ir kova su baimės hiperbolizavimu, primityviu išnaudojimu siauriems politiniams tikslams, dažnai didele dalimi, o neretai ir fundamentaliai, perauga į tai, jog neigiamas arba ignoruojamas bet koks abstraktesnis baimės pojūčio arba konkrečių visuomenėje egzistuojančių baimių pasireiškimas politikoje. Galima sakyti, jog dėl to, kad baimė(s) pasitelkiamos manipuliuoti elektoratu, visuomenės baimėms apskritai bandoma uždrausti egzistuoti ir kokiu nors būdu veikti politiką. Geriausiu atveju į jas nežvelgiama rimtai, laikant jas tik manipuliacijų žmonėmis apraiškomis; prastesniu – jos tiesiog delegitimizuojamos egzistuoti viešojoje erdvė. Žinoma, jeigu visuomenėje baimės egzistuoja, savanoriškas apakimas jų atžvilgiu nepadės iš tikrųjų joms pradingti, o užblokavimas nuo viešosios erdvės – tik padės joms stiprėti.

Dar blogiau, kuomet meta-susidūrimo (debato) su baimę savo tikslams pasikinkančiaisiais metu, natūraliai, kaip bet kokiame aštresniame debate, atsirandančios poliarizacijos dėka (jeigu tokių ideologinių pozicijų nebuvo a priori) nubėgama vis tolyn nuo tikrovės link susikurto vaizdinio – niekada nėra ko bijoti, visos baimės tėra išpūsti, kažkieno interesus tenkinantys burbulai. Visais šiais atvejais kovojantieji prieš baimės politiką atitolina save nuo elektorato ir jo supratimo, taigi panaikina ir galimybę tikslingai surasti priemones prieš tuos, kurie kaip tyčia puikiai supranta visuomenės baimes ir pasistengia jas išnaudoti savo naudai. Jau nekalbant apie tikrosios visuomenės būklės ir būsenų, taigi ir poreikių suvokimą. Žinoma, toks, koks čia pateiktas, baimės politikai aktyviai oponuojančios stovyklos įvairovės ir jai būdingų pažiūrų pakankamai griežtas supaprastinimas yra netikslus tikrosios padėties fiksavimo atžvilgiu, tačiau jis yra būtinas ryškiausių neigiamų tendencijų atskleidimui ir bendro anti-baimės politikos mąstymo lauko poslinkiui parodyti. O šios bendros tendencijos aiškios – vis toliau nutolstama nuo minties, jog baimė neretai būna racionalus, netgi teigiamas dalykas ir, apskritai, pamirštama, jog baimė – natūrali žmogaus emocijų ir jausmų dalis. Tokiu būdu, paradoksaliai didžioji dauguma oponuojančių pradeda bijoti… pačios baimės politikos. Ypač kuomet pastaroji įgauna ryškų augimo momentą. Tuomet ji neretai tampa centrine ašimi ir figūra aktyviai oponuojantiesiems, nulemiančia jų likusį dėmesio ir mąstymo žemėlapį.

Savaime suprantama, baimė kovoje prieš baimės išnaudojimą siauriems tikslams tampa savižudišku ginklu. Dar keisčiau, jog ši, beveik visada per daug neįsisąmoninta pačios baimės politikos baimė neretai prisideda prie pačio baimės lygio visuomenėje augimo. Taigi, tiesiogiai padeda baimės politikai augti. Kaip labai ryškų ir konkretų būtent tokios situacijos pavyzdį galima prisiminti paskutiniuosius JAV prezidento rinkimus. Demokratų kandidatė H. Clinton (tiksliau jos štabas), matydama prognozes paneigiantį šviežiai iškepto respublikono D. Trump‘o artumą kovoje, atrodytų, logiškai nuosekliai, o tuo pačiu perteikdama išties plačiai, bent jau kai kuriuose visuomenės sluoksniuose vilnijusi jausmą, savo vėlyvojoje kampanijoje bandė suderinti tiek gąsdinimą varžovo prezidentavimo galimybe, tiek optimistinės ateities (Clinton valdymo atveju) perspektyvą. Kitaip tariant – bandė įveikti oponentą jo pačio ginklais.

Tačiau D. Trump buvo labai tvirtai įsicementavęs kaip grynosios baimės politikos apologetas, pilnai atitinkant dar pirmoje pastraipoje aprašytą schemą. Ir tuomet nutiko paradoksalus dalykas: Clinton štabo žinutė pasiekė rinkėją (žinant išleistas sumas, tuo galima neabejoti), tačiau galutiniam rezultate pradingo norėtas įteikti baimės objektas. Liko tik baimės transliavimas – kažkas baisaus gali nutikti, ateitis gali būti siaubinga. Kam padeda augantis baimės jausmas visuomenėje galima sužinoti ne tik šio teksto, bet jau ir iš istorijos. ***

Apskritai, pati sąvoka baimės politika – oksimoronas, nes bet kokia politika gimsta iš teigimo, t. y. veikimo. Tuo tarpu tikra, pilnai išsiskleidusi baimė – sustingdo, užgniaužia kvapą ir užhipnotizuoja. Netgi (pa)bėgimas iš išgąsčio reikalauja tam tikro, kad ir pasąmoninio atsispyrimo nuo baimės. 2 Privalu įveikti baimę (nors šiek tiek), jog galėtum imtis kokio nors veiksmo. Nesvarbu ar tai bene pagrindinis tikro politiko darbinis įrankis – kalba, ar koks nors administracinis veiksmas. Nesvarbu kaip įveikiama baimė. Žinoma, dažniausiai praktikoje imtis politinio veiksmo, ypač politikams, padeda tai, jog jie net neįsivaizduoja ko derėtų bijoti. Tačiau galime būti tikri, jog kur žengia politinis veiksmas, ten atsitraukia baimė. Tačiau baimės politika – oksimoronas, žvelgiant ir kiek kitu, mažiau fundamentaliu, nebe individo, o abstraktesniu lygmeniu. Iš tikrųjų baimės politika savaime neturi jokių vertybių, idėjų ar programos, t. y. jokio politikos, klasikine prasme, turinio.

Žinoma, baimės politikos dėka gauta politinė pozicija, didesnė ar mažesnė valdžia, priverstinai įgauna tam tikrą politinę programą, jeigu ne iš anksto turėtą, tai bent eigoje nuosekliau ar padrikiau (labiau tikėtina) susiformavusią, tačiau pati baimės politika jokios politikos savyje neturi. Tam tikros politinės nuostatos, pozicijos ir veiksmai gali susiformuoti atsižvelgiant į tai, kokios ryškiausios, konkretizuotos baimės stūmė ir pagrindė visą baimės politiką, politiniai veiksmai gali būti skirti išlaikyti ar pakurstyti baimės politiką, tačiau tai visuomet tik tam tikra daugiau ar mažiau privaloma duoklė ant politinės sėkmės aukuro ir nieko daugiau. Talentingai operuojant, sėkmingai susiklosčius įvykiams, pagrindinės dirginančios baimės gali nesunkiai ir pakankamai greitai kisti. Tie patys tvarkos ir įstatymo (law and order) šūkiai, neretai asocijuojami su baimės politika – labiau priskirtini prie konkrečių sociopolitinių situacijų aplinkybių ir įvaizdžio kūrimo priemonių, negu tiesiogiai prie baimės politikos. Pastaroji gali visiškai apsieiti ir be šių šūkių.

Taigi baimės politika tėra galbūt kiek veiksmingesnis, negu kiti, politinis triukšmas, potencialiai – politikos (ar politinės galios suteikimo) forma, tačiau niekada jos tikrasis turinys arba, kitaip tariant, pati politika. Tačiau baimė gali (ir kartais netgi privalo) tapti politikos šaltiniu. Ir ne tik baimės politikos atveju. Baimė – natūrali ir stipri žmogaus emocija, jausena. Ir nors stipriai išsigandęs arba ilgą laiką gąsdintas žmogus greičiausiai nesielgs nei racionaliai, nei drąsiai ir gali nesunkiai tapti įvairių manipuliacijų auka arba pats savo baimės stipriai paveiktu mąstymu ir elgesiu kurti aplink save ir savyje baimės teritoriją, kurioje laimė, prasmė ir visi dalyvaujantieji asmenys pralaimės, tačiau tai, jog žmogus ar visuomenė (ar žymi jos dalis) bijo yra labai konkreti ir svarbi informacija. Tai labai aiškus signalas bet kuriam apmąstančiam ar besirūpinančiam visuomene. Visuomenės baimė(s) politikui – lyg ligos simptomai gydytojui – jie padeda suvokti kas vyksta su objektu ir tampa atspirties tašku sprendžiant ko reikia objektui, jog jo būklė pagerėtų. Žinoma, politiko priemonės pasirūpinti visuomenės baimėmis neprivalo joms pataikauti.

Winston‘as Churchill‘is suvokė ir jautė bendrapiliečių ir ypač politikų sluoksnio baimę, iš esmės, likus vieniems kovoje prieš nacistinę Vokietiją 1940-aisiais metais, tačiau labai aiškiai ir tvirtai pasirinko kitokią, ne pataikavimo, pasidavimo šiai baimei poziciją. Puikios kalbos bei kiti politiniai veiksmai leido išvesti visuomenę iš baimės į ryžtą, nusiteikti ne pasiduoti, o atsilaikyti ir nugalėti. Kas galiausiai ir įvyko. Tai vadinama politine lyderyste. Taigi politikas gali užmegzti skirtingą santykį su visuomenės baime, priklausomai nuo jo pozicijos šios baimės priežasties realumo ir geriausio būdo ją įveikti klausimais, tačiau privalo apie ją visuomet žinoti ir niekuomet neneigti. Šioje vietoje vertėtų kiek plačiau panagrinėti pačią visuomenės baimę(s)3, jos rūšis (apie tai jau buvo šiek tiek užsiminta). Iš pirmo žvilgsnio, viskas yra pakankamai aišku kalbant apie konkrečias baimes – kuomet bijoma konkrečiai egzistuojančių darinių (pvz. tam tikros šalies ar teroristinių organizacijų), specifinių, vienos rūšies pavojų (pvz. terorizmo arba ekonominės krizės) ir pan., tuomet vertėtų ieškoti efektyviausių priemonių kiek įmanoma neutralizuoti šias baimes tiek imantis prevencinių, saugumo užtikrinimo priemonių, tiek maksimaliai naikinant pačius baimės šaltinius. Tačiau iš tikro kova tik su konkrečiomis baimėmis visuomenėje, kurioje bendrai yra didelis baimės lygis, visuomet bus lyg ta nesibaigianti kova su slibinu, kuriam vietoj nukirstos galvos išdygsta nauja.

Taigi žymiai svarbesnė yra abstrakčiau piliečių jaučiama baimė, susidedanti iš daugelio bendrų baimės ir nerimo nuojautų (pvz. ateities baimė), kurios dažniausiai tiesiog perauga į vieną bendrą, didelį ir nuolat greta esantį baimės jausmą pavienio individo lygmeniu ir slegiančią bei energiją išsiurbiančią baimės atmosferą – visuomenės mastu. Aukštas bendras baimės lygis išsiveržia ir įsikūnija į ryškiausiai iškeltas konkrečias baimes taip papildydamas jų baimingumo svorį ir išpūsdamas jų mąstą (būtent dėl to daugelis aktyvių baimės politikų oponentų švelniau ar stipriau suklysta, jog baimės yra netikros ar iš tiesų labai smulkios, dėl tos priežasties – nelegitymios). Iš dalies taip nutinka dėl tos priežasties, jog jos yra neįsisąmonintos, neapmąstytos ir taip pat sudėtingos, nes sudarytos iš daugelio dalių. Nuolat skubantis ir per daug į save ar aplinkos situaciją nesigilinantis bei to neapmąstantis žmogus daugiau ar mažiau ne-sąmoningai priima žmogiškuosius resursus taupantį (stereotipinį) sprendimą, jog galbūt šios, masinėse priemonėse iškeliamos baimės ir sukelia tuos jo jaučiamus baimės potyrius.

Pasikeitus viešojoje erdvėje dominuojančioms konkrečioms baimėms (o tai beveik niekada neįvyksta pernakt), tačiau iš esmės, nepasikeitus bendram baimės lygiui, be didesnių nesklandumų tas pats žmogus su savo išgyvenama abstrakčia baime jau gali susitelkti į naująsias baimes. Žinoma, tokių pasikeitimų atveju vyksta tam tikra baimės lygio fliuktuacija visuomenėje, tačiau tik trumpalaikė ir neesminė. Taigi privalu koncentruotis į bendrąjį baimės lygį ir pagrindinį dėmesį fokusuoti ieškant jo (padidėjimo) kilmės priežasčių – labiausiai visuomenę gąsdinančių (nors jai pačiai to galbūt ir neįsisąmoninus) grėsmių. Nors politikams, žinoma, negalima ignoruoti ir konkrečių visuomenės baimių. Vien jau dėl tos priežasties, jog jie kitaip bus pastarosios nesuprasti ir didelė tikimybė praras elektorato palaikymą (taigi ir politinius įrankius keisti aplinką). Tačiau esminis uždavinys yra išsiaiškinti giliąsias baimės paūmėjimo priežastis. Baimės, ypač ryškus jos lygio išaugimas, yra bene svarbiausias indikatorius apie visuomenės būklę ir ją slegiančias problemas. Būtent iš čia ir tokiu būdu visuomenės baimė gali virsti politikos šaltiniu. KTU mokslininkų (vadovaujant dr. A. Lašui) atlikto tyrimo – „Lietuvos vidinių ir išorinių grėsmių kognityvinis žemėlapis: elito ir visuomenės sinergijos ir sankirtos“ duomenys, apart to, jog patvirtina tekste pateiktą abstraktesnio baimės lygio ryšį su konkrečiomis baimėmis, tuo pačiu rodo dar vieną labai įdomią tendenciją. Lietuvos visuomenės baimės socioekonominėje plotmėje stipresnės, negu dėl šalies saugumo.

Iš pirmo žvilgsnio toks neatitikimas prieštarauja tipinei baimės politikos aiškinimo schemai, kurioje žiniasklaida, kaip virtualios realybės formuotoja arba realybės suvokimo flirtuotoja, tiek transliuodama politikų siunčiamas žinutes, tiek iš savo asmeninio intereso (baimė kaip stiprus dirgiklis leidžiantis geriau ir daugiau „parduoti“) pagrinde ir sukuria, tiksliau sužadina, baimės pojūtį visuomenėje. Tokiu atveju standartiškai pirminė mintis – žmonės tesirūpina savo konkrečiausiais, asmeniniais poreikiais ir nesugeba suvokti abstraktesnių ir kolektyvesnių grėsmių, todėl mažiau baiminasi dėl to, ko tiesiogiai nejaučia – karinės grėsmės šaliai. Žinoma, kad toks paaiškinimas išties teisingas kalbant apie nemažą dalį visuomenės narių. Tačiau tame pačiame tyrime lygiai taip pat žiniasklaidos grėsmių prioritetams prieštarauja ir aukštąjį išsilavinimą, aukštesnes pajamas, taigi ir geriau išvystytą abstraktų mąstymą turintys bei neabejotinai gebantys suvokti potencialią ir kolektyvinę grėsmę.

Šis momentas atskleidžia, jog minėtasis aiškinimas kažką svarbaus praleidžia. Panašu, jog žmonės mažiau bijo, nes jaučia, jog ta grėsmė žinoma, ja rūpinamasi. Visuomenė mato, kad apie grėsmę pastoviai rašo žiniasklaida, kalba politiniai lyderiai, jų kalbas seka veiksmai – pratybos, šauktinių kariuomenės, ginkluotės įsigijimai šiuo konkrečiu atveju, reiškia šioje vietoje visuomenė gali šiek tiek atsikvėpti. Grėsmė suvokiama, tie, kuriems delegavome valdymą, t. y. daugiau ar mažiau sutarėme pasitikėti, ja rūpinasi. Taigi galima atsipūsti. Šioje vietoje (sąlyginai) saugu. Baimė atsitraukia. O kas nutinka priešingu atveju? Visuomenė (arba nemaža dalis jos individų) nujaučia, jog egzistuoja grėsmė, ta grėsmė kelia jai nemažą baimę. Tačiau žiniasklaida šią baimę/ grėsmę ignoruoja, ji neišviešinama ir išlieka, iš esmės, privačia. Šių laikų, net ir mažoje visuomenėje be žiniasklaidos įsitraukimo niekas netampa vieša, taigi politinės bendruomenės lygiu pripažinta. Baimė auga. Šiek tiek kitokiu scenarijumi, kuomet žiniasklaida vis tik legitimizuoja baimę/grėsmę, tačiau neatsiranda jokio arba tik menkas ir nerezultatyvus politinis veiksmas, t. y. problema nepatenka į politinę dienotvarkę ir yra ignoruojama arba patenka visuomenės suvokimu per mažu prioritetu.

Tokiu atveju bendras visuomenės baimės lygis (šios grėsmės rėmuose) dar labiau pakyla. Taip nutinka dėl kelių priežasčių. Pirma, įsitraukus žiniasklaidai dalis tų, kurie nebuvo bijantys, tokiais patapo. Antra, bent dalies tų, kurie jau bijojo, asmeninis baimės lygis dar labiau pakilo, įsitikinus, jog jie buvo teisūs – to verta bijoti, ne aš vienas to bijojau, bei iš viešos diskusijos įgavus argumentų kodėl to verta bijoti. Jeigu toliau laikomės prielaidos, jog dalis grėsmių nujaučiamos ir jų baimė pirmiausiai kyla ne-sąmoningai, tokiu žiniasklaidos įsitraukimo į grėsmės viešinimą atveju, neretam piliečiui baimė iš abstrakčios tampa konkrečia. Tuo tarpu visai (nei sąmoningai, nei pasąmoningai) šios baimės neturėjusiam ir nejautusiam žiniasklaidos įsitraukimas tikėtina lemia abstrakčios baimės atsiradimą, jeigu diskusija tik pateko į žmogaus akiratį ir jis daugiau ne-sąmoningai jai neprieštarauja, o situacijoje kuomet diskusija sekta nuosekliau ir grėsmės realumui bei pavojui pritariama – iškart užgimsta konkreti baimė.

Žinoma, individo lygmeniu visas grėsmių/baimių funkcionavimų procesas yra gerokai sudėtingesnis ir unikalesnis kiekvienu atveju, tačiau bendru visuomenės mastu jau galima įžvelgti tam tikrą baimės, kaip racionalios grėsmių sistemos, funkcionavimo metmenis. Visa tai neblogai paaiškina kodėl baimės politika ne visada laimi ir kartais, atrodo, patenka į tuščią dykumą, kurioje neturi bene jokios terpės augti, o kartais, neretai toje pačioje visuomenėje, po kiek laiko nutinka priešingai ir ji suveši. Baimės politikai reikia tam tikros situacijos, tam tikrų sąlygų ir priežasčių. Jeigu tradicinė politika ir politikai per ilgai ignoruoja visuomenės baimes, ypač kylantį bendrą baimės lygį, neanalizuoja, nežiūri į ją rimtai arba apskritai delegitimizuoja, kaip politikos faktorių, (taigi pamiršta ir visuomenę, įsiklausymą į ją) tuomet tikėtina, jog kas nors pasinaudos šia situacija pasitelkdamas baimės politiką. Beje, būtent dėl tokios situacijos nemažai tų, kurie (nesėkmingai) bando visuomenėje įžiebti pavojaus sirenas dėl kai kurių daugiau mažiau ignoruojamų grėsmių, neretai pradeda palaikyti ar bent ne priešiškai žiūrėti į kylančią baimės politiką. Deja, apart retų išimčių, jiems tenka nusivilti, nes baimės politika dažniausiai ateina ne tikrųjų, už baimės slypinčių grėsmių, spręsti. ***

Kas gi sudaro tą bendrąjį baimės lygį XXI a.? Kokios už jo slepiasi grėsmės? Turbūt tiksliausias trumpas atsakymas būtų – kas gi tik nesudaro. Išties, moderniame, chaotiškame, ne tik spartėjančiame tiek savo tempu, tiek pokyčiu mastu, bet netgi didėjančio spartėjimo greičio pasaulyje grėsmių skaičius auga. Kas dar svarbiau – pačios grėsmės tampa galingesnės. Ir jeigu dalis priežasčių yra globalios, taigi visiems bendros, tai regionui ir konkrečiai Lietuvai tenkančios specifinės grėsmės arba tiksliau – grėsmes nukenksminanti aplinka, čia yra žymiai silpnesnė, taigi ir bendra situacija – prastesnė. Pradėti, matyt, reikėtų nuo fundamentaliausiųjų. Informacinių technologijų išlaisvinta, globalizacijos išaugintą poreikį ir pasiūlą bandanti patenkinti informacija įgavo neregėtus apimties ir atsinaujinimo (susidėvėjimo) mastus.

Dabar jau ne tik kultūrpesimizmo filosofai, bet ir neuromokslų atstovai kalba, jog žmogaus smegenys patiria pavojingą, nuolatinį puolimą informacijos pertekliumi. Didele dalimi dėl šių pokyčių drastiškai išaugęs tempas ir pasikeitęs gyvenimo būdas užkrauna įvairiapusį stresą ir likusiam žmogaus kūnui. Priešingai, negu ankstesniais atvejais, tiek žmonija, tiek pavienis žmogus nebespėja (evoliuciškai) prisitaikyti, susigyventi su šiais pokyčiais. Dar blogiau – iš viso to randasi vis mažiau prasmės. Paradoksalu, informacijos kiekiai ir greičiai nulemia tai, jog visi išties turime vis mažiau tikro turinio – informacijos, kurią galėtume pasitikėti esančia teisinga. Žinoti, jog iš tikro taip buvo, jog perdavimo procese ji nebuvo iškraipyta, jog tai nėra tik subjektyvi nuomonė ir, svarbiausia, jog ji dar nepasenus.

Dar galima didelėmis pastangomis įsigilinus sekti kelias sritis, tačiau aprėpti visą spektrą (o to reikalauja vis didėjantis tarp-sferinis priklausomumas) ir, svarbiausia, jį apmąstyti, kol jis nepakito, tampa antžmogišku iššūkiu. Ir didžiausia problema čia ne ta, jog nebesugebame žinoti kas išties vyksta maisto industrijoje ar kvantinėje fizikoje, o tai, jog pats individas vis labiau atskiriamas nuo pasaulio informacijos triukšmo siena. Taip mąžtant galimybėms pasaulį ir gyvenimą susieti į prasmingas visumas. Iš dalies tai nulemia, jog nebeliko laikmetį rišančios minties (nebent ja laikytume patį be-ryšį) ir mąstytojams tenka konstatuoti tarp-epochinį laiką. Net jeigu idėjinį-vertybinį (plačiąja prasme) postmoderno vakuumą laikytume užpildytą nugalėjusia kapitalizmo ideologija (nevisai tapatu su kapitalizmu, kaip fenomenu), tektų pripažinti, jog bent jau pagal praeities standartus jam trūksta ryškaus matmens. Simbiozė su mokslu kaip religiniu tikėjimu (nors pastarasis neatlaiko net tikroko mokslo kritikos) vis tiek palieka neužbaigtą sistemą, tačiau bent jau arčiau jos priartėja. Galiausiai galima kalbėti apie socioekonomines grėsmes.

Savaime suprantama norint nuodugniai jas visas aptarti reikėtų didelės apimties teksto, tačiau apžvelgiant situaciją bendrais bruožais – visame Vakarų pasaulyje situacija primena besitvenkiantį probleminį pūlinį. Didėjanti ir vis stipriau įsišaknijanti nelygybė, besioligopolizuojančios rinkos, mažėjantis sistemos teisingumas (ir privalomumas visiems jos nariams), tikėjimas ja ar bent jos pasitaisymo galimybe, žengiantis koja kojon kartu su robotizacija, automatizacija ir visu socioekonominiu perversmu, kurį įprasta vadinti ketvirtąja industrine revoliucija, ir kuris žada pasiglemžti ištisas industrijas bei galbūt sukurti naujų. Visa tai fone perspektyvos, kuomet finansinės galimybės pirmą kartą istorijoje gebės sukurti ne tik daiktinio turėjimo, tačiau lems išties reikšmingus skirtumus tarp žmonių – jų gyvenimo trukmę, fizinių, mentalinių galimybių išplėtimą už įprastinių žmogaus galimybių ribų.

Mūsų šalyje be šių, išties strateginių problemų, dar daugiau įvairiausių, situaciją sunkinančių bėdų. Bene ryškiausia – emigracija, visą pūlinį trumpuoju laikotarpiu sulaiko (ir užmaskuoja), tačiau ilguoju tik didina. Tuo pačiu pastaroji, jeigu žiūrėtume į gilumines priežastis, iš dalies kyla, o tuo pačiu ir dar labiau skatina visuomenės atomizaciją. Reiškinį pradžioje kilusį, kaip natūralų priverstinės, bene visų gyvenimo sričių kolektyvizacijos atoveiksmį. Tuomet įtvirtintą šuolio į eksperimentinį ekonominį neoliberalizmą be ankstesnės (nenutrauktos) kapitalizmo patirties. Tokiu būdu ne tik paaštrintai (nes iki tol maskuotai ir laisvai nepatirtai) atsiskleidė pačioje sistemoje slypinti visų karo prieš visus dėmuo.

Kuomet Senuosiuose Vakaruose tiek rinkoje, o ypač platesniame socialiniame-politiniame lauke, nepaisant tečerizmo-reaganizmo reformų aštrumo, išliko daugelis iš tradicijos ateinančių atsvarų, įvairiausių institutų pavidalu. Taigi turime ne kitokių, o visų kitų, kurie nėra aš, baimę. Atomizacija – ne tik problema pati savaime, tačiau ji perauga ir į platesnę visuomeninio gyvenimo eroziją. Pastaroji pasireiškia ne tik negebėjimu ir nenoru burtis į įvairiausias nedideles organizacijas ar skirti dėmesio visuomenės reikalams, bet galutiniame variante – visuomenės negebėjimą organizuotis savo gyvenimo – analizuoti, apmąstyti praeitį, dabartį, planuotis ateities ir formuoti, kurti savo būtį, o ne plaukti tendencijų pasroviui. Užgimsta negebanti politika.

Lietuvoje politikai atrodo, jeigu ir turintys noro, tai ne(be)turintys gebėjimų apmąstyti, kritiškai įvertinti ir taip kurti procesus, tuo pačiu aiškiai suvokiant valstybės interesus. „Strateginės reformos“ dažniausiai žymi stambiojo verslo suformuotų užduočių vykdymą, lyg valstybinio intereso nebebūtų likę. Investicijų kiekis į tas visuomenės sferas, kurios žvelgiant į visuomenę, kaip organizmą, būtų atsakingos už mąstymą – universitetus (ypač dėstytojų, tyrėjų užmokestį), mąstymo centrus (think tank‘us), galų gale kokybišką žurnalistiką, geriausiai atskleidžia visos visuomenės požiūrį ir prioritetus. Tiesa, panašu, kad politika visame pasaulyje dabar daugiau mažiau skęsta šiame giliame grėsmių baseine, bandydama 4-5 metų žvilgsnio ciklais gesinti pavienius probleminius gaisrus arba apskritai apsimesdama, jog nieko blogo nevyksta, nors kambarys, kuriame esi, skendi liepsnose.

Taigi, turėdama atlikti stabilizuojančio dėmens vaidmenį politika tampa disfunkcine, šiuo aspektu, prarasdama (neretai savanoriškai) galios svertus, o kartkartėmis pati virsdama ir destabilizuojančiu veiksniu. Natūralu, kad tokiame įvairiapusiškai chaotiškame ir stipriai bei greitėjančiai besikeičiančiame pasaulyje kyla ateities baimė. O papildyta nujaučiamų ir(ar) suvokiamų šiandienos grėsmių, (ne)virstančių baimėmis, ir, nemažiau svarbu, visuomenės atomizacijos ir politikos disfunkcijos pajautos pagimdo ir bejėgystės jausmą. Galbūt nemažiau, jei nelabiau, būdingą mūsų laikams, negu baimė. Ir pastarąja be galo sustiprinančią. Iš esmės, baimės politiką, žvelgiant į jos kilmę ir esmę, galima vadinti ir bejėgystės politika. Ir tuomet visai neverta stebėtis, jog visame šiame kontekste XXI a. vėl (kaip baimės dešimtmetyje – 70-aisiais) išauga katastrofų ir nelaimių (taip pat, (dis)utopijomis paremtų) filmų, kompiuterinių žaidimų ir kitokių fantaziją įaudrinančių istorijų pasiūla ir paklausa. Juk baimė (tą pasakys ir religijotyrininkai, ir psichoanalitikai) tuo pačiu ir traukia. Ypač kolektyvinės pabaigos baimė, išgelbėjanti nuo vienišo galo. Kas gali būti geriau, jei ne po sunkios darbo dienos atsisėsti į patogų krėslą ir pasvajoti, jog visa tai baigsis. Bent jau rytojus tikrai atrodys mielesnis. ***

Kokius konkrečius sprendimus kovojančius su baimės politika ir bent jau padedančius bei taisančius šią be galo sudėtingą situaciją būtų galima Lietuvai pasiūlyti? Apart teisingų, bet abstrakčių ir tiesiogiai neįgyvendinamų liepiamosios nuosakos – „reikia…“. Žinoma, kad reikia šviesių, stiprių politikų, skatinti įvairiausių (pvz., pomėgių) bendruomenių kūrimąsį ir aktyvų, drąsų pilietinį veiksmą ar stiprinti švietimą.

Daugmaž žinome kokius dėmenis visuomenės gyvenimo lygtyje reikia pakeisti, tačiau esminiai klausimai yra kaip. Ypač turint omeny egzistuojančią inertišką aplinką, susiformavusį visuomenės (mechanizmų) funkcionavimą, žmones, tokius, kokie jie yra, taip pat institucijas, potencialių pasikeitimų trapumą, galų gale, ribotus išteklius. Akivaizdu, kad sėkmės (ypač paprastų) receptų į tokį daugiau nei sunkų ir sudėtingą klausimą nėra. Tuo labiau, jog didelė dalis baimės šaltinių (grėsmių) yra globalios ir ne(iš)sprendžiamos žymiai galingesnių valstybių mastu, tačiau tam tikrus perspektyvius pasiūlymus įmanoma atrasti. Pirmiausia, matyt, reikėtų kalbėti apie Lietuvos valdymo decentralizaciją, kaip demokratizuojančią ir potencialiai įgalinančią, skatinančią priemonę. Dabar Lietuvoje egzistuoja daugiau popierinė arba tik dalinė savivalda, savo esme labiau atitinkantį iš centro perduotų funkcijų priežiūros ir vykdymo įstaigų modelį, negu tikrą bendruomeninį savęs valdymą. Realus galių suteikimas, nepamirštant finansinio galių perleidimo elemento4, pvz., tiesioginio dalies mokesčių mokėjimo į savivaldybės biudžetus, sukurtų prielaidas burtis ir stiprėti realioms savivaldžioms bendruomenėms.

Žinoma, tokio projekto sėkmė (ypač matant postmoderniai feodalines nesavivaldžias savivaldybes) nėra garantuota. Netgi tikėtina, kad daug kur ji žlugtų ir pablogintų padėtį. Tačiau nereikėtų sisteminių pokyčių svarstyti orientuojantis tik į galimus nuostolius, o vertinti potencialių bendrą pokytį ir sistemos teisingumo aspektą. Tikėtina, jog laimėjimai nusvertų praradimus. Bene didžiausia netiesioginė nauda būtų ta, jog atsirastų arti esantis ir į artimiausios aplinkos reikalus orientuotas procesas, reikalaujantis mažiau laiko bei pastangų pamatyti iš įdėto veiksmo ir pastangų kylančius rezultatus – mažesnis demokratijos veikimo ratas. Atsirastų sisteminė galimybė įsisukti demokratizuojančiai, veiksmo bangai mažose bendruomenėse, kuriose susitarti visada lengviau, tuo pačiu – išlaisvinama iniciatyva. Taip pat – būtų išmušamas dabar savivaldos lygmenyje egzistuojantis argumentas, jog nieko negalima padaryti, o kitų, sėkmingų kaimyninių savivaldybių pokytis, atsiradęs dėl to, jog atsirado galimybės gerai tvarkytis, taptu įrodymu.

Pastaruoju atveju tikėtinas, tiesa, kiek užtruksiantis, domino efektas. Anksčiau ar vėliau (pastarųjų metų politiniai judesiai liudytų, jog tam yra pribręsta) įsijudinęs vietos politinis gyvenimas junginių ar bent pavienių asmenų mastu skatintų ir nacionalinės politikos pokytį. Jau nekalbant apie netiesioginius vaisius įmanomo pokyčio – atsiradusį psichologinę pajautą, jog nuo jų, o ne nuo centro malonės, priklauso jų pačių likimas. Susibūrimas ir sėkmingas bendras politinis veiksmas ne tik paklotų pamatus didesniems šalies būklės pasikeitimams, bet ir pats savaime taptų puikus priešnuodis bet kokiai baimės politikai. Bene, svarbiausias baimės politikos neutralizavimo būdas buvo jau plačiai ir gerai aptartas visame tekste – baimės racionalumo ir už jos slypinčių grėsmių suvokimas ir pasinaudojimas (gerąja prasme) politikoje, taip pat – baimę keliančių politikų veikimo principų suvokimas bei oponavimo klaidų nekartojimas. Tačiau visa tai ir dar šiek tiek Lietuvos kontekste geriausiai įkūnytų naujas, stiprus politinis veiksmas. Judėjimas ar partija, iš tikrųjų besiorentuojantis į nykstantį vidurinįjį, dirbančiųjų sluoksnį, įnešantis realias politines diskusijas, suvokiantis ką kalbą, kokioje terpėje randasi ir turintis viziją. Kitaip tariant, žinantis žmonių baimes ir kas slypi po jomis bei keliantis būtent į tai atsaką teikiančius tikrus pasiūlymus.

Tokių bandymų yra buvę ir vis dar būna, tačiau jiems visiems ko nors trūksta – jie per daug smulkūs, neatrodo rimtai, per daug kalba apie tai, kas labiausiai rūpi jiems, o ne rinkėjams, įvaizdžio, viešųjų ryšių, profesionalumo, personalijų klausimai. Išties pasiruošęs ir subrendęs, profesionaliai ir protingai veikiantis darinys sugebėtų atidengti dabartinės politikos(ų) politinį skurdą (ką visuomenė puikiai jaučia) ir pasiūlyti realią alternatyvą, kurios, visi žinome, Respublika yra ištroškusi. Ir nors tai atrodytų sunkiai įtikima, tačiau paskutinieji rinkimai parodė, jog laimėjimas tikrai nėra neįmanoma, o tam tikri politiniai judesiai ir momentai liudytų apie tam bręstantį potencialą. Išties 1986 ar 1987 metais Sąjūdis buvo labiau neįtikimas. Žinoma, nereiktų būti naiviems, toks darinys net ir laimėjęs labai ilgai neišbūtų, tikėtina, suskiltų arba natūraliai išsikvėptų. Vien dėl politinės sistemos bent kiek ilgesnis vienpartinis valdymas Lietuvoje yra labai neįtikimas. Tačiau įvykusios pirmosios rimtos sėkmės (ar(ir) atliktos esmingos reformos), iš esmės, galbūt ne per naktį, tačiau priverstų pasikeisti visą politinį spektrą. Oponentams norint išlikti tektų taikytis prie naujo politikos lygmens. Ir jie prisitaikytų. Netgi nunykus naujam dariniui, bendras vaizdas – tikėtina jau būtų kitoks. Taigi, baimės suteikia galimybę skaityti grėsmes, pavojus, rūpesčius, tereikia norėti ir gebėti tai daryti. Funkcionuojanti, sprendžianti, tiesiog išties veikianti, o ne nusišalinanti ir negebanti politika yra neįveikiama užtvara baimės politikai. Paradoksalu, tačiau baimės politiką galima įveikti įveikus politikos baimę. Išties juk šios atsakomybės ir bijojome, ar ne?

1 Tekste įvairūs žodžiai, pavyzdžiui, politikas, pagal susiklosčiusią lietuvių kalbos tradiciją, vartojami vyriškąja gimine, turint omeny, bendrą žmonių priklausomybę tam tikrai grupei (šiuo atveju politikų profesijai). Savaime suprantama priklausomybė skirtingoms lytims šios grupės niekaip neskaido. Turint omeny išaugusį dėmesį tokio tipo klausimams, jaučiu pareigą papildomai paaiškinti savo pasirinkimą.

2 Įsitikinti tuo galima prisiminus ir labai konkrečia politinę situaciją, kuomet 1990 m. sausio 12 d. dingo tuometinis premjeras A. Šimėnas. Vėliau paaiškėjo, jog jis grėsmės akivaizdoje, psichologiškai neatlaikęs įtampos, viską metė ir bandė slėptis. Kitaip tariant inspiruotas didelės baimės dėl galimos grėsmės jo asmeniui bandė bėgti nuo tekusių oficialių pareigų, taip neva atsiribodamas nuo jų. Ši, iš pirmo žvilgsnio, labai ambivalentiška situacija atrodytų liudytų, jog žmogus veikė grynai iš baimės. Tačiau net jei premjeras veikė ne-sąmoningai, vis tiek pabėgimui reikėjo atlikti bent keletą konkrečių veiksmų (pvz., duoti įsakymą vairuotojui), nesvarbu jei jis juos atliko pusiau pasąmoningai, vis tiek jie – vertintini kaip to žmogaus veiksmai ir netgi tam tikra išgyvenimo (kad ir nelabai gudri ar racionali) strategija. Taigi baimė, jog aš, A. Šimėnas, būdamas premjeru, nukentėsiu šitos krizės akivaizdoje, buvo įveikta, kad ir neracionalios (bei negudrios) minties, jog reikia fiziškai pasišalinti iš įvykių centro ir laukti kas bus. Tai, jog veiksmas atliktas ne-sąmoningai esmingai nieko nekeičia. Taip, kaip crime passionnel sušvelnina, tačiau neatleidžia nuo bausmės.

3 Visame tekste stengiamasi (kiek tai įmanoma) laikytis skirstymo konkrečias baimes įvardinant daugiskaita – baimėmis, nes tai daugiau mažiau įvardijamos (neretai pačių bijančiųjų) ir suskaičiuojamos, „apčiuopiamesnės“ baimės, tuo tarpu abstraktesnė baimė įvardijama vienaskaita, nes yra panašesnė į bendrą baimės jausmą, kuris pirmiausiai nėra susiejamas su kokia nors grėsme ir tik vėliau gali būti atsekami šios baimės šaltiniai, taigi jis yra daugiau tapatus tiesiog baimės jausmui. Taip pat svarbu paminėti, jog būtent pastarajai labiau tinka baimės, kaip jausmo įvardijamas, tuo tarpu konkretesnė baimė – artimesnė (nuolat patiriamos) emocijos apibrėžimui. Pats psichologijos mokslas, pagal savąjį apibrėžimą baimę laiko emocija, tačiau kalbant apie baimę ir politiką verta įtraukti platesnį baimei artimų emocijų ir jausmų spektrą dėl tos priežasties, jog taip geriau pažįstama analizuojamo dalyko esmė. Tai, kas įvardijama, kaip baimė, sąvokoje „baimės politika“, nėra tik baimė, remiantis psichologijos pateikiamu apibrėžimu. Pvz., tai ką įprasta vadinti „baimės jausmu“ (tekste tai artima abstraktesnės baimės sąvokai) psichologiniu žodynu būtų tiksliau įvardijama kaip nerimo jausmas. Taigi teksto baimės sąvoką sudaro daugelis gąsdinančių, bauginančių, nerimą, šiurpą, kraupumą keliančių, siaubą varančių bei panašių jausmų bei emocijų, kurios yra jausminis, emocinis baimės politikos kilmės šaltinis.

4 Šiuo metu daugmaž apie pusę savivaldybių biudžeto sudaro iš valstybės biudžeto tiesiog pervedami pinigai švietimo ir sveikatos apsaugos įstaigoms, t. y. šia biudžeto dalimi negalima laisvai disponuoti.

„Jie atvažiuos čia, tinginiaus, gaus pašalpas iš mūsų pinigų“, „jie sugriaus šeimą ir sunaikins tautą“, „jie nenori integruotis, plėšikautojai“, „jie diktuoja taisykles ir aitma mūsų laisvę“. Jie yra kas tik nori: pabėgėliai, musulmonai, gėjai, Europos sąjunga – vardiklis pakeičiamas, o rezultatas tas pats  – jie nori blogo ir mes jų bijome. Iš pažiūros tiesiog absurdiški teiginiai nesugriaunami nei faktų, nei sveikos nuovokos. Tai suprantama – juk baimė iracionali. Impulsyvus ir emocionalus jausmas gali aptemdyti protą, o to padariniai sistemiškai griauna demokratiją ir liberalią kultūrą: pradedant radikalių partijų laimėjimais, baigiant universiteto uždarymu Vengrijoje. Svarbu suprasti, kokie žmonės yra lengviausiai paveikiami baimės politikos. Amžinas atsakymas visiems nepriimtiniems rezultatams – neišsilavinę, mažai uždirbantys iš nedidelių miestelių – šiuo atveju nebūtinai teisingas. Aktyvūs baimės politikos propoguotojai neretai būna net labai išsilavinę, garbūs, įvairaus amžiaus didmiesčio gyventojai. JAV mokslininkai yra pastebėję, jog autoritarines savybes turintiems žmonėms šios aktyvuojasi  susidūrus su grėsme, socialiniais pokyčiais. Tuomet tokie žmonės, linkę į autoritarizmą, pradeda linkti ir į radikalizmą, balsuoti už populistus, žadančius tvarką, discipliną bei susidorojimą su žmones gąsdinančiomis baimėmis. Matthew MacWilliamsas dar prieš JAV prezidento rinkimus atrado, jog D. Trumpo palaikytojus geriausiai nuspėti galima būtent pagal tai, ar žmogus yra autoritaras (Vox.com, 2016). Tai, jog šiuos rinkėjus veikia baimės politika, yra ganėtinai akivaizdu iš jų pažiūrų į imigrantus, musulmonus ir netgi juodaodžius ir požiūrį į vergiją. Vis tik panašu, jog šios tendencijos yra kylančios iš bendresnės – žmonių autoritarizmo pasireiškimo. Tokiu būdu įsisuka užburtas ratas, kur įsibaiminusius autoritariškus balsuotojus paveikia baimės politiką plėtojantys politikai, kurie tokiu būdu gali įsitvirtinti valdžioje ir toliau plėsti baimės diskursą. Lietuvoje nėra atlikta rimtesnių visuomenės autoritarinių nuostatų tyrimų, tačiau panašu, jog potencialas egzistuoja. Pasak mokslininkės psichoterapeutės Gražinos Gudaitės, nemaža dalis lietuvių turi didelių problemų su autoriteto samprata. Dėl patirtų kultūrinių traumų, ypač dėl sovietmečio okupacijos (taip pat ir dėl kitų priežasčių), gyventojai gali turėti emocinių problemų, jaustis nesaugūs, nuvertinti autoritetą arba atvirkščiai – jo ilgėtis. Tai patvirtina ir Ainės Ramonaitės bei kitų politikos mokslų tyrėjų išvados: dauguma Lietuvos gyventojų pageidauja turėti stiprų lyderį. Be visų kitų iš to kylančių bėdų, pavyzdžiui patraukliai stiprių lyderių ieškojimo nedraugiškose kaimyninėse šalyse, toks noras tiesiog nedera su atvira, demokratiška visuomene. Ko gero, negalima tokio tipažo žmonių laikyti vieninteliu veiksniu, lemiančiu stiprių, populistinių, griežtų ir baimės politiką atstovaujančių lyderių išrinkimą, tačiau pažvelgus į probleminius Lietuvos regionus matyti, jog ten valdantys „kunigaikštukai“ yra puikus autoritarinio lyderio pavyzdys. Sunku vienareikšmiškai įvardinti vaistus įveikti baimę, tačiau jeigu tikime prielaida, jog baimė glaudžiaisusijusi su autoritetu ir reiškiasi autoritarizmu, tuomet veiksmingiausiai veiktų demokratiška ir atsakinga lyderystė. Visų pirma tuo turėtų pasižymėti valdžios atstovai, tačiau dalis jų gali patys remtis baimės politiką dėl išskaičiavimo, todėl išeities derėtų ieškoti kitur. Alternatyvios informacijos šaltiniai,nešantys pasaulio dardėjimo nuo bedugnės žinią, turbūt patys to nesuvokdami gilina baimės politikos problemą, tad privalo egzistuoti atsvara jiems – atsakinga žiniasklaida, kuri gebėtų visapusiškai apžvelgti probleminius klausimus, sukeliančius žmonėms baimę, susijusius su socialiniais pokyčiais. Žinoma, reikia dibti su pirmine autoriteto krizės sritimi – patirta sovietmečio trauma. Ji negali praeiti savaime – kultūrinės traumos linkusios keliauti iš kartos į kartą ir paliesti net tuos žmones, kurie tiesiogiai jos neišgyveno. Psichinės sveikatos gerinimas, kalbėjimasis ir diskusijos, atviros visuomenės formavimas – visai tai neabejotinai padėtų atsitraukti nuo autoritarinio mąstymo ir įgyti atsparumą baimės politikai, tačiau tai sunkus ir ilgas procesas, reikalaujantis įvairių akcijų, švietimo programų, renginių ir medijų ryžto.

Krzysztofas Czyżewskis viename savo straipsnių apie Centrinę Europą mini dažną klaidą šio regiono sąvokos vertimuose. Jis pabrėžia, jog CE teritorija yra paribys (borderland), o ne pasienis (borderline). Kitame kontekste borderline taip pat gali būti verčiama ne kaip pasienis, o ribinės asmenybės sutrikimas (borderline disorder). Juokai juokais, tačiau būtent šis psichinės sveikatos terminas gali puikiai apibrėžti, su kokiomis problemomis susiduria Centrinės Europos, tarp jų ir Lietuva, šalys.

Ribinės asmenybės simptomai pasireiškia nestabiliais santykiais su kitais, nepastoviu savęs identifikavimu, baime būti paliktu, juoda-balta mąstymu, polinkiu į depresiją, savižalą. Dauguma Centrinės Europos valstybių į kaimynines šalis žiūri ir kritiškai, ir kaip į siekinį; neapsisprendžia, ar yra atskiras darinys, ar turėtų priklausyti kitam blokui (pamenat, kiek džiugesio kilo, kai Lietuva Jungtinių Tautų buvo priskirta Šiaurės šalims?), bijoma ES ir NATO paramos netekimo, ir tuo pat metu nesinori prarasti individualumo. Dar galima atsižvelgti į tai, jog praktiškai visose Centrinės Europos valstybėse savižudybių skaičius yra vienas aukščiausių pasaulyje ir pradeda atrodyti, jog borderline valstybės yra itin taiklus apibūdinimas šiam regionui.

Svarbiausia, aišku, ne diagnozė, o tokios būsenos priežastys ir galimi būdai pakeisti nepageidaujamus efektus. Ribinės asmenybės susiformavimą lemia nemažai faktorių: socialinė aplinka, genetika, neurologiniai aspektai. Pastarųjų pritaikyti borderline valstybėms ir užsiimti genetine inžinerija nederėtų, tačiau jeigu svarstome apie socialinės aplinkos poveikį, verta prisiminti, jog Centrinės Europos valstybės ne tik išgyveno Holokausto baisybes, bet ir priklausė Sovietų Sąjungai arba Rytiniam, socialistiniam blokui. Sumišusios tragedijos, išžudyti šeimos nariai ar kaimynai, kankinimai, slapstymaisi ir kitos sunkiai pakeliamos nelaimės neabejotinai paliko šalyse kultūrinę traumą, kuri, deja, palietė ne tik ją tiesiogiai išgyvenusią kartą, tačiau persidavė ir bent kelioms kartoms į ateitį. Gaila, tačiau kultūrinė trauma, kaip ir asmeninės, gydoma lėtai ir reikalauja įdirbio.

Praeities (bei ateities) kaip pamato ir ramsčio nebuvimas priverčia pakibti vakuume, o tokioje būsenoje, kaip sako Timothy Snyderis, ir belaikėje, ir begalinėje, lengva karaliauti diktatūrai. Belaikę ir begalinę erdvę lengvai sukuria melas, neturintis atramos taškų ir nežadantis jokių rezultatų. Todėl vienas iš būdų save apsaugoti nuo šio nepageidaujamo scenarijaus yra suburti bendruomenę per bendra istorijos supratimą, per kultivuojamą istorijos politiką. Puikiu pavyzdžiu galima laikyti Vokietiją. Po Antrojo pasaulinio karo ši šalis ėmėsi visko, kad diktatūros laikotarpis būtų pasmerktas be jokios vietos ilgesiui, bei niekados negalėtų pasikartoti. Demokratiškumas, atvirumas, visuomeniškumas, palaikymas – tai svarbūs Vokietijai būdingi aspektai, artėjančiuose parlamento rinkimuose apsaugosiantys nuo radikalių partijų pergalės.

Bendruomenę galima kurti ant demokratinių pagrindų, tačiau egzistuoja ir kitas kelias, kuriuo lengva pasukti prisikuriant bereikalingų mitų. Juk niekas taip gerai nesuvienija bendruomenės kaip atpirkimo ožys. Tam galimi net visiškai teisėti būdai, trumpam (arba, deja, ilgam) atsisakant teisės (teisinės valstybės principų) ir patenkant į išimtinę būklę, kurioje suverenui leidžiama viskas. Kaip pastebi filosofas Giorgio Agambenas, radikalūs valstybių veiksmai įprastai vykdomi teisėtai: paskelbiama išimtinė padėtis, o jos metu valstybės teisiškai įgauna daugiau galių. Kaip pavyzdį galima prisiminti praėjusio amžiaus totalitarines valstybes ir baisiausius jų veiksmus, tačiau tokius metodus dali taikyti ir demokratiškos šalys. Juk neva pagal teisines normas po rugsėjo 11-osios teroro akto veikė JAV, pradėdama nuo nekaltų keleivių patikrų oro uostuose, baigdama (dažnai mirtinais) kankinimais Gvantanamo kalėjime. Žydai, musulmonai, bet kuri kita tautinė, rasinė, religinė grupė – jei kažką reikės kaltinti, tam atsiras netgi tai leidžiantys įstatymai, ir, kas baisiausia, masės gali lengvai sutikti su kuriamais mitais, jeigu joms atrodo, jog šie padės joms atsikratyti nežinios, nevertinimo, buvimo ribiniu.

Šiuo metu matome, kaip Lenkija ir Vengrija stengiasi ištrūkti iš ribinės būklės. Kurdamos savo istoriją, sau teisingus pasakojimus, jos tikrai tolsta nuo ambivalencijos įvairiais straipsnio pradžioje minėtais klausimais: dėl saviidentifikacijos, dėl santykio su Europos Sąjunga ir kitų. Tačiau Lenkija ir Vengrija tolsta ne į vakarietišką, liberalios demokratijos, o į priešingą pusę. Kitaip sakant, mums, likusioms Centrinės Europos valstybėms, svarbu ne tik kovoti su buvimu borderline ir to sukeliamais sunkumais, tačiau ir tikėtis, jog šios kovos metu pakrypsime į siektiną, garbingą pusę.

Liepos 30 – rugpjūčio 6 dienomis Krasnogrūdoje ir Šateniuose įvyko jaunųjų intelektualų vasaros akademija „Kito skaitymai“ (lenk. Czytanie Drugiego; angl. Reading the Others). Dialogo pobūdžio seminaruose nagrinėti H. Arendt, Č. Milošo, Z. Baumano, L. Donskio tekstai. Diskutavo Lietuvos, Lenkijos, JAV intelektualų kartos: prof. Egidijus Aleksandravičius, prof. Krzysztofas Czyżewskis, prof. Marci Shore, prof. Timothy Snyderis ir jaunuoliai iš Ukrainos, Čekijos, Lenkijos, Lietuvos.

Vasaros akademijoje dalyvavo ir ALF konkursą laimėjusieji autoriai: Domas Lavrukaitis, Simona Merkinaitė, Gabrielė Norkūnaitė ir Andrius Veršinskas. “Kito skaitymai” – tai 2016 m. startavusi Paribio fondo iniciatyva. Pirmieji skaitymai pernai vyko Krasnogrūdoje, Č. Milošo šeimos dvare įkurtame Tarptautinio dialogo centre. Šiemet prie Paribio fondo iniciatyvos prisijungė Atviros Lietuvos fondas. Renginys prasiplėtė abipus Lenkijos ir Lietuvos sienos. Programą papildė simboliška jungtis, – finaliniai skaitymai Č. Milošo gimtuosiuose Šateniuose (kitaip – Šeteniai, Šateiniai). Pasak ALF vadovės S. Adomavičiūtės, “Kito skaitymų” tąsa Šateniuose – džiuginanti sėkmė. Svariai įprasminta fondų bendradarbiavimo pradžia. Sutarta, kad būtina tęsti susitikimus, plėtoti dialogą ir toliau įgyvendinti idėjas (apie ilgametę fondų bičiulystę ir šiemet birželį atnaujintą sąveiką plačiau rašyta Olf.lt žinutėje).  Skaitymų metu vyko įvairūs kultūriniai renginiai: Krasnogrūdoje – džiazo koncertai, knygų pristatymai, Šateniuose – ekskursijos po Kėdainius ir palei Nevėžį iki Šventybrasčio, Č. Milošo senelių kapo. Svaru, simboliška ir jau istoriška tai, kad Šateniuose sodybą buvo pasistatęs prof. L. Donskis. Būtent į L. Donskio ir jo artimo bendraminčio, knygų bendraautoriaus Z. Baumano veikalus buvo sutelkta šiemetė “Kito skaitymų” programa. Šiuodu filosofus pasirinkę svarstymų “minties vedliais”, organizatoriai kartu pagerbė jų šviesų atminimą: L. Donskis netikėtai mirė 2016 m. rugsėjį; Z. Baumano gyvybė užgeso šiemet sausį; Paribio ir Atviros Lietuvos fondams tai buvo skaudi bendražygių netektis.

Pasibaigus skaitymams, laukta Jeilio universiteto profesoriaus Timothy Snyderio vizito Lietuvoje. Tačiau jis neįvyko.

Pasikeitus profesoriaus planams, atšaukta rugpjūčio mėnesį ALF planuota diskusija iš ciklo “Europos idėjos paieškos”.

T. Snyderis atsiprašė gerbėjų Lietuvoje ir pranešė esąs pavargęs, be to, turįs baigti rašyti knygą.

Profesorius sakė ALF kvietimo nepamiršiąs ir svarstys galimybę į Vilnių atvykti bent kitąmet, kai vėl dalyvaus “Kito skaitymuose”.

Kviečiame 20 – 25 metų amžiaus jaunus žmones kartu smagiai ir prasmingai praleisti laiką.

Kada: 2018 m. liepos 22-26 d.

Kur: Bistrampolio dvaras, Bistrampolio g. 1, Kučių k., Panevėžio r. Koordinatės: 55.59737, 24.35631 (WGS)

Apie ką: Šiandien pernelyg dažnai girdime kalbas, kad jaunimui priklauso ateitis. Suprask, dabartis yra kažkieno kito rankose. Manome, kad jaunimas turi tarti savo balsą jau dabar. Tačiau tam, kad galėtume keisti ir formuoti, turime susivokti savo laikmetyje ir jo iššūkiuose. Tam ir skirtos šios skaitinių dienos. Žydiška išmintis sako, kad svarbiausia yra ne iškalti kažkieno parengtus atsakymus, o išmokti kelti klausimus. Per šias vasaros skaitinių dienas kelsime klausimus dėl Europos tapatybės, liberalios demokratijos problemų ir perspektyvų, Europai kylančių iššūkių kaimynystėje.

Dieninė programa: • Dienos skaitinių aptarimas, sąmoningai skiriant dėmesį skirtingoms to paties reiškinio perspektyvoms šiomis temomis: o Europos idėjos likimas; o Liberalios demokratijos perspektyvos; o Europa ir alternatyvos jai. • Tekstų aptarimus moderuos visas dienas kartu su jaunimu leisiantys tutoriai. • Po tekstų aptarimo ir aktualių klausimų išsikėlimo vyks diskusijos su kviestiniais ekspertais.

Vakarinė programa: filmų peržiūros, protmūšis, storytelling ir kt.. Tutoriai: bernardinai.lt vyr. redaktorius ir Vilniaus politikos analizės instituto ekspertas Donatas Puslys ir Mykolo Romerio universiteto Tarptautinės ir ES teisės instituto profesorius dr. Justinas Žilinskas. Visa programa: https://olf.lt/preliminari-programa-20180411/

Sąlygos: Užpildyk DALYVIO ANKETĄ  iki gegužės 7d. Atrinktus dalyvius informuosime gegužės pabaigoje.

Dalyvio mokestis: 20 eurų, organizatoriai padengia dalyvių kelionę, nakvynę bei maitinimo išlaidas.

Organizatorius: Atviros Lietuvos Fondas

Partneris: Vilniaus politikos analizės institutas

Daugiau informacijos: www.olf.lt

Pasiteiravimui: info@olf.lt

„Nerakink durų. Pamatę uždarytas kaimynai supras, kad išėjom.“ Būdama maža niekuomet nesuprasdavau šio močiutės pasakymo. Kaip įmanoma nerakinti durų išeinant? Kodėl nerakinti, jei galima apsisaugoti ir užrakinti? Aš, miestietė, nesuvokiau artimų santykių su kaimynais. Tik kiek vėliau sužinojau, kad etimologiškai žodis neighbour yra kilęs iš žodžio near. Taigi kaimynas anksčiau buvo ir artimas, tačiau nuo XX a. antrosios pusės sustiprėjęs masinis susvetimėjimas pakeitė požiūrį ne tik į kaimynystę, bet ir į bendruomenės ir individo vietą šiame pasaulyje, o dar svarbiau – neapleido žmonijos iki šiol.

Iš tiesų susvetimėjimo procesas prasidėjo žymiai anksčiau, nuo Apšvietos laikotarpio, kuomet išaugo individualizmo svarba ir Dievas nebebuvo pripažįstamas visų įvykių kaltininku. Voltaire, F. Dostoevsky, M. Bulgakov – tik keletas asmenybių, sėkmingai vedusių žmoniją antireliginės pasaulėžiūros linkme bei tam tikra prasme skatinusios susvetimėjimą. Skilo bendruomenės, žlugo religinės tiesos, į dienos šviesą iškilo egzistencializmas, paskui save tempdamas tamsųjį pusbrolį nihilizmą.

Be viso to, šiandien kuo toliau, tuo labiau tampame svetimi ne tik kitiems, bet ir sau. Šiais, technologijų ir socialinių tinklų, laikais neretai žalingai vartojame internetinę viešąją erdvę. Leonido Donskio ir Zygmunt Bauman knygoje „Moral Blindness“  Donskis teigia, jog Facebook tinkle kiekvienas susikuriame sau tapatybę, skelbiame savo pasisekimus ir svarbius gyvenimo įvykius, tikėdamiesi atsako ir pripažinimo iš kitų. Tai išties yra šiuolaikinio žmogaus a cri du coeur, tam tikras nepilnavertiškumo kompleksas, verčiantis susimąstyti, kodėl taip stengiamės pabėgti nuo savęs, kodėl siekiame kažkam įtikti. Matydami kitų pasiekimus ir patys stengiamės tapti įdomūs, ieškome nuotykių, kaip kad ir Don DeLillo romano „Mao II“ pagrindinis veikėjas, rašytojas Bill Gray, kuris stengiasi atsiriboti nuo išorinio pasaulio tam, kad jo kūryba būtų tyra. Tačiau galiausiai jam pritrūksta išbandymų, įvykių, kurie stimuliuotų jo, kaip kūrėjo, darbą, todėl Bill Gray savanoriškai iškeliauja į Libaną vaduoti kito rašytojo iš teroristų nelaisvės. Knyga atspindi, kaip šiuolaikinis žmogus nebemoka gyventi paprasto gyvenimo, jam svarbu „palikti pėdsaką“ pasaulyje.

Paprasčiausias būdas įveikti susvetimėjimą viešojoje erdvėje – į Facebook draugus priimti ir nepažįstamų žmonių, kaip siūlo lenkų rašytojas bei vienas iš „Paribio“ fondo įkūrėjų Krzysztof Czyżewski. Daugeliui kyla mintis, kad nenori, jog nepažįstamieji matytų jų veiklą, tačiau pasinaudodami jo patarimu išvengtume didelės rizikos susikurti savo bendraminčių „burbulą“(kuris, akivaizdu, turėjo didelės įtakos nuostabai po D. Trumpo laimėjimo) bei bent minimaliai mažintume susvetimėjimą. Tačiau daug svarbiau neapleisti realaus mūsų pasaulio, nepamiršti, kad kaimynas taip pat yra ir artimas, iš naujo atrasti susipažinimo su kitokios pasaulėžiūros žmonėmis džiaugsmą bei atrasti laiko gyvam pokalbiui. Nes, kaip sakė Leonidas Donskis, XXI-ajame amžiuje turime iš naujo mokytis mėgautis laiku, lėtai valgyti, skaityti, kontempliuoti. Ir dar svarbiau, kad visa tai darytume gyvame ryšyje su savais žmonėmis.

Per Holokaustą žydus gelbėję žmonės dažnai nesugeba atsakyti, kodėl tam ryžosi. Jie dažnai apeliuoja į žmogiškumą, į norą išlaikyti žmogiškos tvarkos pojūtį, kuomet viskas aplinkui virto chaosu. Ir priešingai – aiškių argumentų už gelbėjimą artikuliavimas būdingas apsišaukėliams, kurie puikia skirdami gėrį nuo blogio, nebuvo pajėgūs šios skirtis pritaikyti praktiškai. Gelbėjimo istorijos – vienas ryškiausių pavyzdžių, atskleidžiančių žmogiškojo pasaulio sudėtingumą. Sprendimai ir jų motyvai lieka ne visiškai skaidrūs jų autoriams netgi tuomet, kai likusiam pasauliui jie tapę gėrio ar teisingumo simboliu. Todėl atrodo arogantiška ir neatsakinga manyti, jog vienas iš politinio pasaulio pasaulėvaizdžių pajėgus atskleisti žmogiškojo, suteikti politinio pasaulio prasmę ar pasiūlyti aiškiais gaires praktikai.

Šiandienis manicheizmas atitraukia nuo praktinio pasaulio, politiką perkelia į ideologinių kovų lygmenį, kuriame faktai tampa laisvai pasirenkami ir paaukojami dėl politinių vizijų. Taip erdvė, kurioje įmanoma ieškoti balanso tarp skirtingų pozicijų, tarp įvairių argumentų ir motyvų, pavojingai traukiasi. Gelbėtojų pavyzdys atskleidžia kaip vienas žmogus pajėgus sukurti stebuklą – dovanoti gyvybę tada, kai aplinkybės diktuoja visiškai priešingą elgesio modelį. Šiandien individualizmas kaltinamas dėl Vakarų politinės krizės – naujų populistinių jėgų iškylimo, apolitiškumo ar rūpesčio bendruoju gėriu stokos. Vietoje individualizmo paprastai pasiūloma kokia nors bendrumo forma, kurios saugojimas ir puoselėjimas suvokiamas kaip vienintelis realus egoizmo, nihilizmo ir apolitiškumo persunktoms visuomenėms. Būtent asmens savarankiškumo paneigimas buvo vienas iš nacistinės propagandos tikslų.

Hitleris vieninteliu prasmingu individo gyvenimu matė jo gebėjimą ir pasirengimą prisidėti prie rūšies išlikimo kovos ir gerovės. Suvokusi save tik per priklausomybę grupei, per jos tikslus ir jos dvasią, didžioji masė žmonių tampa apatiška nusikaltimui ir tironijai, nes didžioji dauguma ima elgtis taip, kaip kiti. Tuo tarpu asmens laisvės gynėjai demonstruoja lygiai tokį patį ideologinį angažuotumą. Savo misiją redukavę į žmogaus gynimą nuo bet kokio (įskaitant valstybės) kišimosi į asmeninę erdvę, jie dažnai pamiršta, jog būtent valstybė, o ne individas yra teisių ir laisvių garantas. Valstybė turi svertus, kurie leidžia užtikrinti kiekvienam piliečiui asmeninę erdvę veikti savarankiškai ir laisvai, šią erdvę apsaugant nuo išorės spaudimo ir elgesio modelių primetimo. Tik valstybė pajėgi garantuoti kasdienybės stabilumą ir tvarkos pojūtį, apie kurio ilgesį dažnai kalba į karo chaosą patekę žmonės. Toks stabilumas randasi iš visuotinai galiojančių įstatymų ir bendrų taisyklių visumos. Ši visuma nubrėžia ribas santykiuose tarp piliečių, įgalina juos veikti individualiai ir išvien su kitais, leidžia susiformuoti tarpusavio pasitikėjimu, įsipareigojimu ir atsakomybe pagrįstiems santykiams.

Dauguma mūsų norime tikėti, jog atėjus pasirinkimo momentu, pajėgsime vadovautis savo vidiniu moralės principu. Tačiau faktas, jog Holokausto istorijoje daugiau budelių ir tik pavieniai gelbėtojai byloja, kad taip nėra. Destrukcija ir nusikaltimai žmogiškumui pasiekia neregėtą mąstą ten, kur nebelieka žmonių santykius reguliuojančio įstatymo, saugančio potencialas aukas ir baudžiančio budelius. Valstybės pajėgumas pasirūpinti žmonių gerove, švietimu ir saugumu yra saugiklis, padedantis apsaugoti piliečius nuo radikalaus pasirinkimo tarp savosios egzistencijos ir žmogiškumo. Valstybės institucijų, programų ar politinio elito kritika yra laisvos visuomenės pagrindas. Tačiau šiandien politinių elitų demonstruojama nepagarba Konstitucinei santvarkai bei teisinės viršenybės principui, kurios apraiškas matome Lietuvoje, Vengrijoje Lenkijoje ar netgi JAV, paplauna stabilios žmonių kasdienybės pamatus ir kartu atveria kelią konfliktams, kurių sprendimas – stipresniojo jėgos įtvirtinimas.

Būtina ieškoti balanso tarp individo ir bendruomenės, tarp valstybės galių ir piliečių teisių, o ne kritikuoti individo laisvę vien kaip apolitiškumo ir egoizmo šaltinį. Tuo pačiu svarbu nesimesti į kitą kraštutinumą ir individo laisvę matyti tik kaip radikalų išsivadavimą iš natūralių žmogiškųjų ryšių su šeima, bendruomene ar valstybe. Imanuelio Kanto manymu, gebėjimą skirti moralumą nuo nemoralumo žmogui teikia prigimtis ir dėl to gėris nereikalauja išorinių veiksnių. Tačiau moraliu žmogus gali būti tik gyvendamas tarp kitų, praktikuodamas savo vidinę nuostatą viešai, taigi – gyvendamas tam tikroje santvarkoje. Galima spėti, jog būtent į tokios, žmonių tarpusavio santykiai sukuriamos tvarkos ilgesį referuoja gelbėtojai. Šiandien ypatingai trūksta balanso tarp požiūrio į individą, kaip gėrio ir kartu egoizmo šaltinį; tarp tradicijų tęstinumo tuo pačiu neignoruojant, jog laikas reikalauja pokyčių; tarp būtinybės ginti valstybės suverenumą ir jos interesus suvokiant, kad atsiribojus nuo likusio pasaulio apskritai, grėsmė kyla pačioms valstybėms. Būtina grįžti prie esminės demokratijos veikimą užtikrinančios idėjos, jog politika nėra vien kova tarp individo ir bendruomenės, saugumo ir laisvės, ekonominės naudos ir bazinio teisingumo idėjų. Greičiau demokratija randasi ten ir tuo momentu, kai ieškoma balanso tarp šių dalykų.

Vokiečių kilmės mąstytoja Hannah Arendt, kalbėdama apie XX amžiaus tragedijas, pabrėžė teisinių valstybės institutų svarbą. Nūdienos politinių bangavimų metu, kai radikalios populistinės jėgos demokratinėje valstybėje per nelaimingą atsitiktinumą įgauna politinės galios, tai yra vis dar aktuali įžvalga. Palaikydami tradicines institucijas galime sustabdyti radikalių politinių jėgų siautėjimą.Tačiau, kad ir kaip būtų keista, kasdienybėje mes nesivadovaujame įstatymais. Čia yra etikos ir moralės laukas.

Tiesa, respublikoniškas angažuotumas užtikrina individo ir kolektyvo teises. Vis dėlto agoroje nereikėtų atsisakyti moralės principų, kadangi be jų politika tampa tik procedūrų ir popierizmo samplaika – instrumentas, kuris gali būti panaudotas ir piliečių teisių apsaugai, ir naikinimui. Todėl svarbu kiekvieną individą suprasti ne tik kaip politinį gyvūną, bet ir moralės galimybę.

Amerikiečių istorikas Timothy Snyderis pabrėžia, kad XX amžiaus vidurio tragedijos stipriau smogė Vidurio Rytų Europai, kadangi šiame regione du totalitariniai režimai naikino jaunąsias valstybes, taip atimdami teisinę jų piliečių apsaugą. Tokiame kontekste suprantamas Arendt prisirišimas ir noras užtikrinti demokratinių institutų veiklą, tačiau dėl nūdienos nenuspėjamų politinių procesų pastarieji yra linkę nuvilti.

Suteikdami per didelę reikšmę politinėms institucijoms ir aklai pasitikėdami teisine valstybės protekcija, savo moralę pasmerkiame atrofijai – atsakomybę užkrauname vangiems įstatymams, ekspertų bei biurokratų kontoroms.

Dėl tragiškų aplinkybių žlungant valstybei ir jos teisei, liekame be palaikančio tinklelio, kuris sankcionuoja mūsų santykius su kitais. Tokiais kritiniais momentais neveikiame šaltai apskaičiuotais politiniais sumetimais, o dažnai priimame nepaaiškinamus sprendimus. Juk tikrieji Holokausto aukų gelbėtojai vėliau negalėjo paaiškinti, kodėl taip elgėsi. Neretai gelbėdavo įprastai visuomenės paribiuose esantys asmenys. Taikos sąlygomis gyvenantieji už įstatymo ribų išsiugdė ne teisiniu, bet moraliniu pagrindu grįstą pagarbą Kitam.

Perdėm pabrėždami politinę žmogaus prigimtį, mes neišvengiamai atsiduriame supaprastinimų, suniveliavimo ir mašiniškumo erdvėje, kurioje visiems lygios teisės štampuojamos be gilesnių diskusijų ir apmąstymų. Liekame neįsigilinę į Kito unikalumą, kuris nustoja mūsų pagarbos, kai tik dingsta ją palaikantys institutai. Jeigu vienintelis mūsų žmoniškumo garantas bus baimė nenusižengti įstatymui, tai moraliai elgtis nustosime tada, kai labiausiai reikės – per tvaną be įstatymo.

Europa yra ten. Mes – čia. Žinoma, paklausus Vakarų europiečiui – muštumėmės į krūtinę, pyktume ir aiškintume, kad mes – Europa, o už mūsų – Rytai, Rusija, mes – katalikai, gynėme civilizaciją nuo tamsos – mongolų ir maskvėnų, mes tokie patys kaip jūs. Tačiau patys visuomet, jeigu ne mąstome, tai bent jau  pasąmonėje nujaučiame, kad taip ir yra. Ten yra tikra Europa ir tikri Vakarai. Ne čia. Gal dėl to, kad tie patys vokiečiai ir prancūzai taip mano.

Šio mąstymo pėdsakų nesunku atsekti. Pavyzdžiui – studijos užsienyje. Bet kuris, baigęs mokslus Vakaruose (netgi sakoma – tiesiog užsienyje, suprask – ne čia), įgauna simbolinį pranašumą bent jau prieš baigusiuosius studijas Lietuvoje. Jie kitokie, išskirtiniai, pateptieji, tiesiog geresni. Šiame minties labirinte universiteto lygis, žinomumas – antraeilės svarbos informacija. Akivaizdu, jog tai neracionalu. Vadinasi, mąstymą veikia kažkas kitas. Tas pats kitas neabejotinai yra ir viena iš masinės emigracijos priežasčių – per visus visuomenės sluoksnius suskambantis vienodai, kvaziracionalu – „ten daugiau galimybių“.

„Ten daugiau galimybių“

Lietuvių (žinoma, ne vienintelių regione, bet išskirtinai stipriai) mitologinėje vaizduotėje Vakarai įsitvirtino kaip labai realiai, fizinėje tikrovėje išsipildžiusi pasakų šalis, už sãvo pasaulio ribos („devynių jūrų ir devynių kalnų“) plytinti pažadėtoji žemė. Anksčiau asmens transformacija – „išėjimas į žmones“, reiškė persikėlimą iš kaimo į miestą, o dabar – gyvenimą ar bent mokslų baigimą užsienyje. Tai lyg insinuacija – virsmas į visavertį, išskirtinį, apšviestą ir sėkmės (modernios apvaizdos) palytėtą žmogų. (Aukščiausioji šio virsmo pakopa – šnekėti angliškai be akcento.) Tuomet galima legitimiai visus mokyti, pasakoti, kaip turi būti, nes jie ten buvo, matė (ir valgė burgerį). Žinoma, realus, ilgalaikis susidūrimas su realybe šį miražą išsklaido, tuomet suveikia įvairios prisiderinimo technikos ir panašūs mentaliniai mechanizmai, kad išsklaidytų ar bent sumažintų atsiradusį kognityvinį disonansą. (Pastaruosius šįkart palikime psichologams ir sociologams.)

Tai lyg insinuacija – virsmas į visavertį, išskirtinį, apšviestą ir sėkmės (modernios apvaizdos) palytėtą žmogų

Galima kalbėti apie daug tokio vaizdinio susiformavimo priežasčių – postkolonijiniai kompleksai, realūs ekonominiai skirtumai, pusės amžiaus fizinė ir informacinė atskirtis etc. Visa tai tiesa. „Tereikia laiko“, – girdisi, tuomet pasakojama apie Mozę ir dykumą. Problema, jog pagal tai, kaip yra dabar, mums visuomet trūks laiko, nes mūsų pasakojimai apie mus pačius – mūsų savivokos ir navigacijos įrankiai šiame pasaulyje, remiasi naratyvais apie turtingą, laimingą ir pažangią Europą nuolat besivejančią, istorijos nemylimą šalį ir tautą. Tai pagrindinis mūsiškis istorinis pasakojimas, dar žinomas europeizacijos vardu. Natūralu, jog tokiame mentaliniame lauke išugdyta nemaža dalis naujosios kartos šiame pragmatizmo ir sėkmės amžiuje intuityviai renkasi ne besivejantį, o iškart pirmos klasės, lyderiaujantį vagoną.

Tiesa, tai nėra vienintelis ar pats svarbiausias kolektyvinės mitologijos aspektas. Turbūt pavojingesnė problema yra kita – mūsų politinis leitmotyvas. Nepriklausomybės pradžioje (ir šiek tiek prieš tai) sklandė mintis / vaizdinys – gyvensime kaip Švedijoje. Vėliau šis politinės utopijos miražas persikūnijo į idealizuotą prisijungimą prie (beje, ne įsijungimą į) ES ir NATO. Dar po kiek laiko likučiai konvertavosi į (socio)ekonominį Europos pasivijimą BVP augimu ir panašiais rodikliais. Kitaip tariant – tai yra gyvenimo mitinėje ir romantizuotoje Europoje pažadas. Mums buvo pažadėta Europa. Pirmiausia – sugrįžimas, panaikinant sovietų sukurtą istorinę neteisybę, vėliau – pasivijimas ir virsmas ja. Šis pažadas nuolat atnaujinamas. Jo neiš(si)pildymas yra vienas didžiųjų mūsų nusivylimo Lietuva, savo tauta ir savimi šaltinių.

Mums buvo pažadėta Europa

Ir tuomet atsiskleidžia didžioji mūsų problema – mes niekada iš tikrųjų netapsime Europa ir Vakarais sau patiems (ir kitiems, į vakarus nuo mūsų) su šiais pasakojimais ir jų lydimu mąstymu, nes bene kertinė pastarųjų dedamoji yra žiūrėjimas iš šono arba apačios ir bandymas pasivyti bei tapti jais. Reikalingas savivokos virsmas – mes esame. Ir esame lygiai tokie pat, kaip ir kiti vakariečiai, dėl įvairesnių patirčių kai ką papildomo įgavę, kitko – netekę ar neįgiję. Prisiimdami antraeilių ir besivejančių, tik kopijuojančių ir savęs bijančių, visuomet paklūstančių ir savimi nepasikliaujančių, determinizmui pasiduodančių vaidmenį, mes visuomet būsime maži, antraeiliai ir visuomet už reikšmingųjų bei tikrųjų rato. Tiek sau, tiek kitiems.

Pažadėtoji Europa yra čia. Ir tik mes galime šį pažadą sau išpildyti.

P. S. Paradoksalu, jog tarpukario Kauno Lietuva šitokio savivokos menkumo turėjo mažiau, negu turime mes. Tuometinį laikmetį atitikęs istorinis pasakojimas, matyt, buvo viena iš to priežasčių. P. P. S. Žinoma, visi šie pastebėjimai yra toli gražu ne nauji. Bene vienas pirmųjų a. a. Gintaras Beresnevičius dar XX a. paskutinio dešimtmečio pirmoje pusėje įžvelgė reikalo esmę. Tiesa ta, kad šis parazitinis virusas yra įsiskverbęs taip giliai ir plačiai, jog nuolat reikia apie jį ir jo transformacijas pri(si)minti.

Gyvename labai smarkiai ir greitai besikeičiančiame pasaulyje. Tad nieko keisto, kad kartais save galime pagauti galvojančius apie praėjusių dienų nerūpestingumą ir paprastumą. Banaliai tariant, tai būna išreiškiama tokiais pamąstymais kaip „anksčiau buvo viskas paprasčiau“ ir panašiai. Neretai tokius pasvarstymus nurašome XXI a. realybei. Nevienam šis gyvenamasis laikotarpis yra nuolatinių pasirinkimų laikotarpis. Nuolatos renkamės tarp to, kas nauja (šiuolaikiška) ir tarp to, kas sena (t.y. laiko patikrintos tiesos). Bet ar iš tiesų XXI amžius yra išskirtinis šio pasirinkimo problemos prasme?

Paprastai tariant – žmogui niekada nepatiko naujovės. Ypatingai, jeigu jos susijusios su jo gyvenimo būdu. Istorijoje galime pamatyti labai daug šio atmetimo pavyzdžių. Ne veltui dar LDK laikais, valdovas suteikdamas privilegiją tam tikram regionui, kuris jau nuo seno turi savo gyvenimo taisykles, joje pažymėdavo: „Mes senovės negriauname, o naujovių neįvedame“. Tai akivaizdžiai ta pati sena-nauja priešprieša.

Jeigu prisimintume šių metų Lietuvos įvykius, taip pat pamatytume labai ryškių sena-nauja priešpriešų. Atsiminkime Reformatų skvero istoriją, tam tikrų mūsų Respublikos įstatymų istorijas ir begalę kitų, o juk dar kiekvienas asmeniškai patiriame šios priešpriešos jausmą: ar pakeisti nusistovėjusias savo gyvenimo taisykles, ar ne.

Šios priešpriešos problemą savo metu svarstė žymus lenkų filosofas Leszekas Kolakowskis. Žinoma, atsakymo į klausimą kas geriau – nauja ar sena – mąstytojas taip ir nerado. Juk tai – amžina ir natūrali kova.

Anot Kolakowskio, kiekviena visuomenė turi išlaikyti proporcingą santykį tarp nusistovėjusių dalykų ir noro kažką keisti.

Klaidinga būtų pasisakyti vien už ar prieš naujoves, nebent kalba sukasi apie žmonijos kuriamą mokslą, ekonomiką ar naujų technologijų atradimą.

Istorijoje turime labai daug pavyzdžių, kuomet aršus pasisakymas už ar prieš naujovių įvedimą sukėlė neatitaisomų katastrofų. Galime čia prisiminti naują gyvenimą ir net naują žmogų žadėjusią Sovietų Sąjungą ir taip pat visko, kas yra šiuolaikiška, atmetančią Ajatolos Irano revoliuciją.

Bet kaip šita amžina kova tarp to, kas yra nauja, ir to, kas yra sena, mus visus paliečia asmeniškai?

Neveltui anksčiau minėjau šių metų Lietuvos realijas. Prisiminkime tą patį Reformatų skvero atvejį – kiek kiekvienos stovyklos (ar tai būtų „griauti“ (t.y. nauja), ar tai būtų „palikti“ (t.y. sena)), šalininkų pasisakymų buvo aršūs, kandūs, įžeidžiantys ir net su pačia problema nesusiję? Arba prisiminkime dar kokį vieną Lietuvoje priimtą įstatymą, kuris iš karto sukėlė pritarimo-atmetimo reakcijas.

Net nėra svarbu ar miesto vietos perstatymas įvyks ar ne; ar įstatymas buvo reikalingas ar ne. Šiuo atveju svarbu yra tai, kaip mes patys reaguojame į tuos kasdienius nauja-sena priešpriešos iššūkius. Norėdami kurti ir plėtoti dialogu pagrįstos visuomenės modelį, būtinai turime atkreipti dėmesį, kaip iškilus vienam ar kitam pasirinkimui, mes reaguojame į šią seną bendražmogišką sena-nauja priešpriešą.

Kol mūsų pasirinkimai apsiriboja miestų ar įstatymų leidybos ribomis, tol mes galime save tikrinti ir stebėti – ar mums pavyksta sukontroliuoti savo emocijas ir išlaikyti šaltą protą, atsidūrus šioje priešpriešoje. Tačiau kaip mūsų visuomenė reaguotų į didesnio kalibro priešpriešas, kurios vyksta šių dienų Vengrijoje, Rusijoje ar net JAV? Ar išlaikytume šalto proto vidurį, ar pasiduotumėme į kažkurios iš dviejų pusių glėbį? Tai – klausimai, į kuriuos turime sau atsakyti patys, o atsakymai mums padės sukurti ne tik konfliktams atsparesnę visuomenę, bet ir ugdyti savyje nuolatinį dialogo troškimą.

Pats faktas, jog XX a. pradžioje pavyko sukurti nepriklausomą Lietuvos valstybę, o po nedidelio laisvės gurkšnio ją prarasti ir vėl atkurti po pusės amžiaus trukusios okupacijos, tarytum iš fantastikos srities. „Geopolitinis stebuklas“ būtent tokiu terminu politologai pakrikštijo Baltijos šalių nepriklausomybę, iš Sovietų Sąjungos gniaužtų iškovotą taikiomis priemonėmis. Nepriklausomos tautinės valstybės vizija lietuvių mintyse išliko sunkiausiais laisvės bei minties suvaržymų dešimtmečiais. Tačiau kai kuriems, gimusiems ir subrendusiems Sovietų Sąjungoje, mąstymas apie laisvos valstybės idėją galėjo pasirodyti paprasčiausia utopija.

„Geopolitinis stebuklas“ būtent tokiu terminu politologai pakrikštijo Baltijos šalių nepriklausomybę

Su tokiais žodžiais, kaip utopija, eutopija ar distopija, dažniausiai susiduriame literatūriniuose kontekstuose. Mums žinomą „Utopijos“ sąvoką sukonstravęs Seras Tomas Moras ir garsusis jo romanas tuo pačiu pavadinimu, tapo ne tik unikalaus literatūrinio žanro kanonu, bet ir sukūrė savitą politinės kritikos formą. Šio teksto apmąstymuose terminas vartojamas kaip žmogiškoji pastanga sukurti mus supantį pasaulį šiek tiek geresnį, nei radome. Lietuviškoji utopija – laikas ir vieta, kur mes galėtume jaustis saugūs puoselėdami savąjį politinį projektą nesirūpindami, jog mus nuo žemės paviršiaus gali nušluoti cunamis ar priešiška imperinė galybė.

<…> kai kuriems, gimusiems ir subrendusiems Sovietų Sąjungoje, mąstymas apie laisvos valstybės idėją galėjo pasirodyti paprasčiausia utopija

Viena vertus, tikrojo utopinio mąstymo Lietuvos politinės minties istorijoje nebūta daug, mes visada gana aiškiai suvokėme, tiesiog saugojome tai, ką manėme turėję brangiausio. Antrą vertus, privalu paminėti „pilnutinės demokratijos“ svarstymus, plėtotus tokių mąstytojų kaip Stasys Šalkauskis ar Antanas Maceina. [1] Nors ši idėja ir išsiskyrė savo novatorišku įžvalgumu apie būtinybę nustatyti tvarius valstybės demokratinio sutvarkymo pamatus, tai nebuvo projektas kurstęs svajoti ir žadinęs lietuvių sąmonę.

Tarpukario laikotarpiu, tvyrant įtampai santykiuose su kaimyne pietuose, o 1923 m. iškovojus Klaipėdos kraštą su jūrų uostu, Lietuvai atsivėrė galimybė plėtoti jūrinės valstybės viziją bei tvirtinti ryšius su kaimynais šiaurėje. Aušrininkas Jonas Šliūpas buvo vienas pirmųjų XIX a. pab. lietuvių politikų, raginęs jungtis su kaimynais baltais ir drauge kurti Lietuvos-Latvijos valstybę. Panašias „šiaurietiškas“ pažiūras taip pat deklaravo Lietuvos nepriklausomybės akto signataras Mykolas Biržiška bei diplomatas Oskaras Milašius. Šiandien apie būtinybę iš esmės kurti tvarius santykius su Latvija, kandidatuodamas į Lietuvos Prezidento postą nuosekliai deklaruoja ir Arydas Juozaitis. [2] Kaip bebūtų parodoksalu, tai bene vienintelė originalesnio strateginio mąstymo apraiška viešuosiuose politiniuose debatuose.

Tačiau žvelgiant retrospektyviai, vienas ryškiausių Lietuvos geopolitių strategijų kūrėjų išlieka geografas Kazys Pakštas (1893-1960). „Jeigu Šveicariją galime charakterizuoti kaip aukštų kalnų šalį, o Suomiją – daugybės ežerų, tai Lietuvą reikia vadinti kraštu, kuriame labai pavojinga gyventi.“ [4], – trumpai apibūdino šalies geopolitinę situaciją K. Pakštas. Puikiai suvokęs lietuviškojo pasaulio trapumą ir geopolitines įtampas jis bene vienintelis drąsiai ieškojo ir siūlė alternatyvas. Lietuva, jo vizijoje, tai integrali Šiaurės Baltijos regiono dalis, kur Baltijos šalys bendradarbiaudamos su Skandinavijos šalimis sudaro vieningą darinį – Baltoskandijos federaciją. [5]

„Jeigu Šveicariją galime charakterizuoti kaip aukštų kalnų šalį, o Suomiją – daugybės ežerų, tai Lietuvą reikia vadinti kraštu, kuriame labai pavojinga gyventi.“

Kaip ryškiausią antipodą šiaurietiškai laikysenai būtų galima išskirti imperinės Lietuvos pasaulėvaizdį, kurios utopinė išraiška puikiai atspindėta etnologo Gintaro Beresnevičiaus Imperijos daryme (2003): „Likimas ar istorija pakaitomis svaidė mus iš vienos būklės į kitą, tačiau tai nepakeitė pagrindų – mes imperijos vadovų genties suformuota tauta ir mums Krymas, Ukrainos stepės, Kijevas, Naugardas ir Smolenskas, Juodoji jūra ir Kuršas yra teritorijos, su kuriomis mūsų mintys, ideologiniai stereotipai ir realios veiklos modeliai susipina.“ [6] Beresnevičiaus vizija gyva ir įtraukianti, priverčianti mus kartu su autoriumi leistis į mito-poetinę ateitį, bandant iš naujo įvertinti savo lietuviškumą.

“Likimas ar istorija pakaitomis svaidė mus iš vienos būklės į kitą, tačiau tai nepakeitė pagrindų – mes imperijos vadovų genties suformuota tauta<…>”

Skirtingai negu Pakštas, kuris savo matymą grindė geografija ir geopolitika, Beresnevičius mus provokuoja pateikdamas vieną giliausiai išjaustų politinės vaizduotės projektų – utopiją apie imperinę Lietuvos dimensiją. Nors abi vizijos radikaliai skiriasi, vienas bruožas vienija abu mąstytojus, tai – gebėjimas drąsiai kurti ir siūlyti ateities scenarijus, išeinančius už mums įprasto pasaulėvaizdžio rėmų.

Tad kuris gi utopinis įsivaizdavimas šiandien gyvesnis? Tokie imperinio mąstymo vaizdiniai, kaip Valdovų rūmai, aktyvus vaidmuo ES rytų partnerystės programoje ir parama Ukrainai. Ar šiaurietiškoji, su norvegišku suskystintųjų dujų terminalu, elektros jungtimi su Švedija bei dalyvavimu Šiaurės-Baltijos aštuonetuko politiniame klube (NB 8)? Gali būti, jog realybė slypi kažkur per vidurį. Kažkur tarp Beresnevičiaus ir Pakšto.

Tad kuris gi utopinis įsivaizdavimas šiandien gyvesnis?

Kas gi, jei ne kūrybiškos ir gyvybingos visuomenės apraiška yra gebėjimas generuoti utopijas kurstančias viešuosius debatus ir žadinančias vaizduotę? Pabaigai privalu paminėti ir vieną įdomesnių politinių provokacijų lietuvių literatūroje, tai politologo Sauliaus Spurgos romanas Gintarinė valstija (2005). Lietuva čia inovacijų ir proveržio šalis, diktuojanti technologijų madas pasauliui. Atkūrusi LDK politinę sąjungą pasitraukia iš Europos Sąjungos ir tampa 51-ąja JAV valstija. Nors ši knyga verčiau distopinis detektyvas, nei ateities vizijos konstravimas, tačiau atliepia esminę utopinio mąstymo funkciją – siūlo mums įsivaizduoti ateitį ir apsispręsti kokiais norėtume būti.

[1] Lietuva kurios nebuvo. Pilnutinės demokratijos svarstymai ir vertinimai. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. 2016. Glausčiau šia tema ir daugiau apie Utopinį mąstymą galima paklausyti Justino Dementavičiaus LRT radijo paskaitos „Utopijos ir vilties politinė prasmė“. Prieiga per internetą: https://www.lrt.lt/naujienos/kalba-vilnius/32/139756/j-dementavicius-utopijos-ir-vilties-politine-prasme-radijo-paskaita [2] Juozaitis, Arvydas. 2018. „Metas vienyti Lietuvos ir Latvijos ateitį“ Delfi.lt. Prieiga per internetą: https://www.delfi.lt/news/ringas/politics/arvydas-juozaitis-metas-vienyti-lietuvos-ir-latvijos-ateiti.d?id=78421623 Autorius savo mintis apie strateginę partnerystę nuosekliau yra išdėstęs savo įraše (Liepos 31 d. 2018 m.) Facebook paskyroje: https://www.facebook.com/pg/Arvydas.Juozaitis.Lietuva/posts/?ref=page_internal [4] Pakštas, Kazys. Kultūra. Civilizacija. Geopolitika. Vilnius: Pasviręs pasaulis, 2003. P. 379 [5] Pakštas, Kazys. The Baltoscandian Confederation. Vilnius: Versus Aureus, 2005. [6] Beresnevičius, Gintaras. Imperijos darymas. Lietuviškos ideologijos metmenys XXI amžiuje. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2003.

Dar niekada taip gerai negyventa kaip šiandien, bet tai nereiškia, kad galime užmigti.

Jauniems žmonėms, gimusiems devyniasdešimtųjų pabaigoje, gyvenimas nesiūlė, Winstoną Churchillį cituojant, blood, toil, tears and sweat. Mums neteko patirti sovietinės priespaudos, žmogaus ir ekonominių laisvių apribojimo komunizmu, nelegalios vakarietiškos literatūros ar Beatles plokštelių mainymosi rūsiuose.

Aš, kaip ir daugelis bendraamžių, galėjau džiaugtis kultūra, pramogomis, kelionėmis, mainų programomis, būreliais. Ir, svarbiausia, tuo, kas slepiasi už šių patirčių – laisve, nepriklausomybe ir demokratine respublika. Šie konstituciniai Vakarų civilizacijos simboliai buvo nekvestionuojama devyniasdešimtųjų vaikų kartos konstanta. Tai, kas po mūsų tėvų ir senelių pergalių garantuojama savaime, be asmeninio ,,kraujo, triūso, ašarų ir prakaito”.

Šie konstituciniai Vakarų civilizacijos simboliai buvo nekvestionuojama devyniasdešimtųjų vaikų kartos konstanta

Antrosios respublikos atkūrimas, europeizacija, narystė ES ir NATO kūrė vertybinius ir ekonominius pamatus Lietuvos sėkmei, didžiam proveržiui, pažangai, kurią, būdami maži, politiškai nebrandūs, pasitikome tacito consensu (tyliu sutikimu). Ši stebėtojo rolė kūrė įspūdį, kad viskas bus gerai, tereikia pasikliauti istoriniu momentum, kuris pats savyje talpina amžinąjį variklį, dirbantį be gausaus aptarnavimo personalo.

<…>būdami maži, politiškai nebrandūs, pasitikome tacito consensu (tyliu sutikimu)

Neišvengiamumo politika: tikėjimą keičia realybė

Mūsų kartos požiūris nebuvo svetimas didelei Vakarų pasaulio visuomenei. JAV istorikas Timothy Snyder savo naujoje knygoje The Road to Unfreedom (liet. Kelias į nelaisvę) šį globalų procesą pavadino Neišvengiamumo politika ,,tikėjimu, kad ateitis yra daugiau nei dabartis, kad progreso dėsniai yra žinomi, todėl nėra naujų alternatyvų ir niekas neturi būti daroma”.

Mūsų kartos požiūris nebuvo svetimas didelei Vakarų pasaulio visuomenei

Politiką ilgą laiką grindėme įsivaizdavimu, kad viskas bus gerai, tikėdami šviesia ateitimi. Bet netyčiomis pamiršome, kad tai tik tikėjimas. Tai nėra žinojimas. Priešingai. Tikime, nes nežinome. Galbūt todėl nieko stebėtino, kad tikėjimo burbulas gali būti greitai susprogdintas. Ir tai, mano manymu, jau vyksta (ir įvyko).

Didėjanti Rusijos agresija (Krymo aneksija). Donaldo Trumpo išrinkimas. Europos sąjungos vidiniai iššūkiai: Brexit’as, pabėgėlių krizė, teroro išpuoliai, Vengrijos ir Lenkijos valdančiosios daugumos, kurios kėsinasi į pagrindines žmogaus laisves ir teises. Šie įvykiai privertė susimąstyti ne vieną. Jie neigė naivų tikėjimą status quo išlaikymu be papildomų pastangų, privertė susimąstyti apie tai, kad niekas nėra savaiminė duotybė, be papildomų pastangų išlaikydami tai, kas svarbu, galime iš tiesų keliauti į nelaisvę.

Šie įvykiai privertė susimąstyti ne vieną

Amžinybės politika: istorijos perrašymas ir suvokimo kaita

Kelią į nelaisvę Timothy Snyder pavadino Amžinybės politika. Kol mūsų Neišvengiamumo politikos naratyve atsakomybės prisiėmimas už politinį gyvenimą nebuvo būtinas, nes egzistavo įsitikinimas, kad viskas bus gerai, Amžinybės politika pasiūlė iš kitokių sėklų dygstantį pasyvumą. Ji kūrė stebėtojo figūrą, kuri savo veiksmus ar neveikimą grindė tikėjimu, kad priešas vis tiek ateis. Žmogų, kuriam beliko glaustis prie ją ,,apsaugančios” valdžios, kuriam nereikia papildomai kvestionuoti vyriausybės politikos, kuris nori užsisklęsti nuo pasaulio.

Kelią į nelaisvę Timothy Snyder pavadino Amžinybės politika

Bent viena akimi stebintiems propagandines Rusijos žiniasklaidos priemones, šis naratyvas nesvetimas. Priešingai nei Neišvengiamumo politikoje, Amžinybės politikai dažnai padirbinėja faktus, kuria krizes, neigia tiesą ir bando pasaulį suprastinti iki patyrimo, baimės. Rusijoje tai pasireiškia Europos ,,iškrypimo” pateikimu, ,,šventvagiška” grėsme. Lenkija Kačinskio politikos dėka pradedama vaizduoti kaip auka perrašant jos istoriją. ES kompetencija, kuri buvo perleista stojant į Sąjungą, pateikiama kaip grėsmė nacionaliniam suverenumui. Panašūs procesai vyksta ir Vengrijoje, jų užuomazgas matome ir kai kurių Lietuvos politikų retorikoje ir veiksmuose.

ES kompetencija, kuri buvo perleista stojant į Sąjungą, pateikiama kaip grėsmė nacionaliniam suverenumui

Šis veikimo modelis, kuris pirmiausiai buvo pritaikytas Rusijoje, remiantis rusų filosofo Ivano Iljino dešiniuoju totalitarizmu dvelkiančia filosofija, pasinaudojant post-modernizmo ir reliatyvumo dirva, sėkmingai sėjamas ir Vakarų pasaulyje. Ir tai, kad ši Amžinybės politikos retorika sulaukia vis daugiau dėmesio ir rezultatų, verčia sunerimti.

Nors turiniu ir intencija abi politinio ,,pasakojimo” rūšys yra skirtingos, mat Neišvengiamumo politikos naratyvas gali būti priskiriamas prie liberalios demokratijas stovyklos, o pastarasis, Amžinybės politikos, dera su kita, kuri, nepanašu, kad jaučia simpatiją pirmosios vertybėms, bet kategorijos turi ir panašumo.

Jos tam tikra prasme sėja abejingumo grūdą. Jis, vienu atveju, kylantis dėl įsitikinimo, kad viskas bus gerai, kitu, atsirandantis kartu su įsivaizdavimu, kad priešas vis tiek ateis, nepriklausomai nuo mūsų pastangų. Abu politikos rėmai yra pavojingi, mat gali palengvinti asmeninės atsakomybės atsikratymą. O ši bet kur yra esminė.

Abu politikos rėmai yra pavojingi, mat gali palengvinti asmeninės atsakomybės atsikratymą

Ką daryti?

Dabartis verčia prisiminti vieną Facebook meme. Jame buvo rašoma, kad sunkūs laikai ugdo stiprius žmones, stiprūs žmonės kuria gerus laikus, o geri laikai ugdo silpnus žmones, su kuriais grįžtama prie blogų. Šiandien gyvename gerais laikais. Sąlyginai. Bet vis dar juose gyvename. Cikliškas laiko vaizdavimas, kuriuo teigiama, kad geri laikai ugdo silpnus, politika ne taip stipriai suinteresuotus žmones, nėra teisingas, bet jis priverčia susimąstyti. Geri laikai gali tapti blogais, jei niekas nebus daroma. Šiandien laisvės, nepriklausomybės ir demokratinės respublikos nebegalima priimti kaip savaiminės duotybės.

 Šiandien laisvės, nepriklausomybės ir demokratinės respublikos nebegalima priimti kaip savaiminės duotybės

Tad kiekvieno rolė svarbi, ypač to, kuris gimė devyniasdešimtaisiais ir savo akimis nematė praeities žiaurumų. Sąmoningas jaunas  žmogus turi suprasti ne tik šias aplinkybes, bet ir stengtis atkurti ryšį su istorija. Tik ji padeda išvengti praeities klaidų, geba suformuluoti savo tapatybę ir pozityvius siūlymus, viziją, kuri šiomis dienomis pradeda konkuruoti ne tik su pro-demokratiškų judėjimų siūlymais, bet ir autoritarizmu kvepiančių partijų politika.

Sąmoningas jaunas žmogus turi suprasti ne tik šias aplinkybes, bet ir stengtis atkurti ryšį su istorija

Gali būti sunku, bet I have nothing to offer but blood, toil, tears and sweat.  Tą siūlyti šiandien turime patys, kad to nepasiūlytų kiti.

Deimantė Rimkutė – Vilniaus universiteto Teisės fakulteto antrakursė, Jaunimo reikalų tarybos narė, su Atviros Lietuvos fondu dalyvavusi “Paribio fondo“ organizuotos tarptautinės intelektualų vasaros akademijos „Kito skaitymai“ („Reading the Other 2018”) Vasaros mokykloje Krasnogrūdoje.

Pratarmė
Nesuklysiu pradėdamas tuo tezės, jog šiuolaikiniame gyvenime vis svarbesnį vaidmenį vaidina istorija ir jos santykis su dabarties politika. Vieni istorijoje regi jos teikiamas pamokas siekdami paaiškinti vykstančius procesus; kiti ją laiko galimybe savišvietai ir erudicijai; dar treti, istorijos vaizdinius neatsakingai naudoja ieškodami politinės naudos. Pastarasis aspektas esantis ypatingai pavojingas, kuomet paliečia kaimyninių valstybių ir skirtingų visuomenės grupių tarpusavio santykius. Žemiau analizuojami pavyzdžiai įrodo, jog istorija gali prisidėti arba prie atviros, arba prie izoliacinės visuomenės vertybių puoselėjimų.
…pavyzdžiai įrodo, jog istorija gali prisidėti arba prie atviros, arba prie izoliacinės visuomenės vertybių puoselėjimų
Šios esė tikslas yra užčiuopti istorinės vaizduotės (pa)naudojimo būdus, galimybes ir siekius mūsų gyvenamame regione. Tai apima akademinius, praktinius ir asmeninius svarstymus, kuriais siekiama iš dalies prisidėti prie atminties kultūros permąstymo, reaguojant į mąžtančio optimizmo ir augančio nežinomybės jausmo regione proveržius. Panašu, jog klasikinis istoriko Leopoldo fon Ranke‘s klausimas „kaip buvo iš tikrųjų?“ nustojo savo tikslo tiesos paieškoms, o istorija vis labiau pasitelkiama vaizduotės, tarpusavio santykių ir jausmų įaudrinimui.
istorija vis labiau pasitelkiama vaizduotės, tarpusavio santykių ir jausmų įaudrinimui

Istorija Lietuvos, Lenkijos ir VVRE regiono politinėje vaizduotėje

Ties du tūkstantųjų metų sandūra, eurointegracijos optimizmo įkarštyje, Tomas Venclova, minint Lietuvos –Lenkijos diplomatinių santykių atkūrimo metines, įvertindamas tarpvalstybines istorinių pasakojimų įtampas ir politinio sugyvenimo perspektyvas, išsitarė, jog „perdėtas atminties kultas stingdo ir paralyžiuoja, paverčia kultūrą užsikirtusia plokštele“. Tokie įspėjamieji žodžiai, tuo metu, atrodytų, žymėjo nueinančių XX a. tarpusavio valstybių negandų aidus. Tad visiškai suprantamas poeto optimizmas ir nubrėžtos gairės, jog Vilniaus miestą, kaip ir Vidurio ir Vidurio Rytų Europos (toliau – VVRE) regioną, reikia suvokti kaip palimpsestą, jog „noras pasisavinti atmintį, – priklausiančią visiems, – yra jau praeities dalykas“.

Vilniaus miestą, kaip ir Vidurio ir Vidurio Rytų Europos regioną, reikia suvokti kaip palimpsestą

Venclova turėjo omenyje, jog lygių neturinčią Europos pakraščio vilnietiškąją kultūrą, tąją „stebinančią amalgamą“, „kūrė lietuviai, lenkai ir žydai, o be jų, dar vokiečiai ir rusai, italai ir baltarusiai, prancūzai ir totoriai“, ir kiekviena šių grupių turinti teisę į savo atminties dalį. Regėjosi, demokratinių struktūrų ir institucijų kūrimosi procesuose, jog „istorijos šmėklos“ su istorine Lietuvos sostine Vilniumi tapsiančios tik akademinio diskurso ir nevyriausybinių organizacijų veiklos objektais, o istorijos politika ar atminties kultūra Europos Sąjungos (ES) valstybėse nuo šiol gyvuosiančios kaip heterogeniškų laisvos visuomenės grupių ir narių saviraiškos, tapatybių permąstymo formos. Rodėsi, jog Lietuvos ir Lenkijos intelektualinio elito idėjos radusios ne tik atgarsį, bet ir veiklos formas, paremtas, visų pirma Jerzy Giedroyco, Juliuszó Mieroszewskio ir Paryžiuje leisto žurnalo „Kultura“ idėjomis, pamažėl pildosi politinėje tikrovėje ir taps savotiškomis konsoliduotomis gairėmis santykiuose su į ES nares nepatekusiomis, bet bendrą praeitį turinčiomis kaimynėmis, visų pirma Ukraina ir Baltarusija.

Šių vilčių, turinčių neišdildomą intelektualinį potencialą erozija, vėlgi, sutapo su bendromis Vidurio ir Vidurio Rytų Europos politikoje vykstančiomis tektoninėmis slinktimis. Kaip pažymėjo Stepono Batoro fondo Atviros Europos programos direktorė Katarzyna Pełczyńska-Nałęcz, analizavusi Lenkijos ministro pirmininko Mateusz‘o Morawiecki’o kalbas ir vizitus į kaimynines valstybes: „Akivaizdu, jog Lenkijos politinis elitas neretai vėl gręžiasi ir koncentruojasi ties siaurais etnonacionalistiniais interesais, pamiršdamas vertybinį aspektą – remti ir palaikyti demokratijos plėtrą: juk laisva kaimyninių šalių visuomenė yra laisvos Lenkijos ir ES garantija.“ 2016 m. Lenkijos premjeras susitiko su Baltarusijos diktatoriumi Aliaksandru Lukašenka aptarti ir palaikyti lenkakalbių mažumos siekių, tačiau, kaip ES narės vyriausybės vadovas, neskyrė nė minutės susitikimams su pro-demokratinėmis ir opozicinėmis organizacijomis.

 „<…> juk laisva kaimyninių šalių visuomenė yra laisvos Lenkijos ir ES garantija“

Ambivalentiškų tarpvalstybinių Ukrainos, Baltarusijos, Lenkijos ir Lietuvos santykių kontekste dalies intelektualų tai vis dar suvokiama kaip minėtų „Kultura“ idealų atsisakymas, nors atsargiai išlaikoma galimybė šias tendencijas perkrauti pakitusioje tikrovėje. Autoritariniai režimai nėra amžini, tad ateities visuomenės perspektyvas iš dalies gali nulemti ir kaimyninių šalių laikysena. Buvusi „Laisvosios Europos Radijo“ (RFE) žurnalistė Hanna Liubakova tokias nuotaikas, kurios turi rūpėti ir Lietuvai, neseniai aprašė savo tekste: „Sveika gyva, Lukašenkos generacija!“, atskleidusiame kaip saugumiečiai Minske tardė nepriklausomų katalikiškų gimnazijų mokines, vien už LDK menančio Vyčio herbo segėjimą, prieš dešimtmetį. Tokioje aplinkoje augo ateinanti kaimyninės valstybės jaunoji karta. Tad vėlgi klausimas, kokias formas įgis LDK istoriniai pasakojimai ir praeities vaizdiniai ateityje neišvengimai pokyčius išgyvensiančiai Baltarusijai: siauriai etnonacionalistines, vedančias į kultūrines priešpriešas su Lietuva ir Lenkija, ar bus rastos atminties kultūros ir istorijos politikos harmonizacijos perspektyvos?

Harmonizacijos siekių intelektualiniai šaltiniai

Ieškant atminties ir politikos sankirtų pagrindimo, atrodytų, tereikėjo atsižvelgti į kelis demokratinę ir atvirą visuomenę perspėjusius, akademiškai pagrįstus prioritetus. Pirmiausia, ką teigė socialinę ir kolektyvinę atmintį tyrę Jeffrey K. Olick‘as ir Joyce‘as Robbinsas, kolektyvinė atmintis negali būti kontroliuojama „iš viršaus“ primetant „mnemonines praktikas“ ir priklauso konkrečiame erdvėlaikyje esančioms visuomenės grupėms. Kitaip tariant, atmintis ir istoriniai naratyvai neturėtų tapti ideologijos bei pragmatinių politinių interesų įkaitais, ką praeitame amžiuje radikaliausiai įrodė Sovietų imperija ar nacistinė Vokietija.

<…>atmintis ir istoriniai naratyvai neturėtų tapti ideologijos bei pragmatinių politinių interesų įkaitais

Būtent totalitarinių režimų patirtys – Sovietų Sąjungos nusikaltimai ir nacių vykdytas Holokaustas – turėjo tapti atviros, dialogu paremtos visuomenės pamatu ir pamokomis. Atsižvelgus į Lietuvos ir VVRE istoriją, tereikėjo, anot atminties kultūros autoritetės Aleidos Assmann, demokratinės sanklodos sąlygomis laikytis šių universalių sugyvenimo principų: 1. Stalinizmo atminimas negali sumenkinti Holokausto atminimo; 2. Holokausto atminimas negali triviliazuoti stalinizmo atminimo.

Tokios kultūrų sugyvenimo perspektyvos, priespaudą išgyvenusioms valstybėms atrodė priimtinos. Galiausiai, buvusios komunistinio bloko ir SSRS šalys, įtariai (neretai ir pagrįstai) žvelgusios į Vakarų visuomenių abejingumą, šalia ES finansinių injekcijų buvo išgirstos politiniame lygmenyje: 2008 m. birželio 3 d. ES Parlamente priimta Prahos deklaracija „Dėl Europos sąžinės ir komunizmo“. Žinoma, tai netapo Europai panacėja istorinėms traumoms gydyti, kaip buvo tikimasi iš kai kurių radikalesnių ar nuosaikesnių grupių, tačiau ir pats deklaracijos pavadinimas bei prigimtis sugestijavo geros valios išraišką, o ne imperatyvią nuostatą. Šiek tiek utriruojant galima teigti, jog lygiagrečiai finansų, energetikos ar transporto sektorių sinchronizacijai vyko ir Europos visuomenių istorijos ir atminimo kultūrų harmonizacija.

Kaip išsitarė Clausas Leggewie: „Jeigu Europa norės turėti kolektyvinę atmintį, tai ji bus tokia pat įvairialypė kaip ir jos tautos ir kultūros. Atminimo neįmanoma reguliuoti mnemotechniškai, juo labiau ne oficialiais valstybiniais aktais ir nusistovėjusiais atminimo ritualais, tokiais kaip antai gegužės 8-oji ar 9-oji. Europinis kelias gali būti toks kelias, kurį rasime tam, kad galėtume bendrai prisiimti protėvių nusikaltimus ir galėtume atsargiai pasimokyti, o tas pamokas panaudoti Europos demokratinių valstybių patirčiai“.

Europinis kelias gali būti toks kelias, kurį rasime tam, kad galėtume bendrai prisiimti protėvių nusikaltimus ir galėtume atsargiai pasimokyti <…>

Tad nesigilinant detaliai į atminties studijų metodologinius labirintus ir susipynimus (entangled memory/histoire croisée), tereikia konstatuoti, jog sociokultūrinė ir sociopolitinė padėtis, tvyrantis optimizmas, sugestijavo, jog atlikus terapiją ir įvykdžius susitaikymo ceremonijas, VVRE valstybėse bus sukurta konsensusu ir polilogu paremta visuomenės sankloda, kurioje savo vietą ras derama pagarba (atminimas, įamžinimas, įpaminklinimas), natūrali užmirštis (neleidžianti politiniais tikslais dirbtinai piktnaudžiauti istorijos vaizdiniais) ir susitaikymas. Kaip šis atsargus optimizmas nunyko ir kinta, lieka atviras diskusinis klausimas.

Žvelgiant retrospektyviai į vykstančius harmonizacijos siekius, akivaizdu, kaip pažymėjo Ivanas Krastevas, jog XX a. paskutinio dešimtmečio optimizmą ir devalvuotą „istorijos pabaigos“ viziją šiuolaikinėje Europoje (ir ne tik) keičia naujų ribų braižymas besiremiantis ne ti(e)k geografinėmis, ideologinėmis ir ekonominėmis perskyromis, bet ir elgsenos, mąstymo bei vertybių sankirtomis. Ir vienos kaltos pusės čia nėra: pasaulis nebėra dichotominis bei padalintas į juos ir mes, teisiuosius ir klystančius. Visuomenės įgavo naujas susiskirstymo, priklausomybių ir tapatybių konfigūracijas. Didžiausias pavojus slypi tame, jog politikos oportunistai bei populistai referuodami į kolektyvinius atminties ženklus (signifikantus) juos naudoja savo politiniams kredencialams kaupti.

Visuomenės įgavo naujas susiskirstymo, priklausomybių ir tapatybių konfigūracijas.

Pirmiausia, kaip pažymėjo dar Karlas Popperis, išrandant „visuomenės priešus“. Šios klasikinės knygos naujo leidimo įvadą parašęs Václavas Havelas dar 1995 m. įspėjo apie globalizacijos sąlygomis vis išrandamus naujus priešus, ko priežastimi neretai tampanti monologinė atmintis ir holistinė socialinė inžinerija. Žvelgiant iš politinės teorijos, politiniai veikėjai kuria specifikuotas strategijas, kaip ir ką visuomenė turinti atsiminti, iš anksto numatant galimą „mnemoninių manipuliacijų“ efektą ir potencialią. Tokiais veikėjais, galinčios tapti pavienės asmenybės, politinės partijos ar organizacijos, prisiimančios vieną iš šių dabar aiškiai identifikuojamų vaidmenų: atminties karių, atminties pliuralistų, atminties neigėjų ir atminties perspektyvų kūrėjų.

Populizmas ir manipuliacijos atmintimi

Tokia idealiųjų tipų teorijos pagrindu sudėliota klasifikacija, politinėje elgsenoje neretai persidengia, tačiau būtent pastaraisiais metais akivaizdu, jog „menemoninės manipuliacijos“ tampa politinių technologijų sudėtine dalimi. Pasauliniu mastu tai galioja tiek kairiosios, tiek dešiniosios politinės pusės eskaluojamam populizmui.

Kita vertus, kaip teisingai įvardijo žymioji vengrų filosofė Ágnes Heller, kalbėdama apie Viktoro Orbano „populizmą“ besiremiantį nacionalistine, neapykanta grįsta retorika, kuri mobilizuoja mases prieš kitokius: „Šiuolaikiniame pasaulyje svarbu, identifikuojant kylančias problemas, atkreipti į kintantį viešumoje ir politikos analizėse vartojamų apibrėžimų atitikimą tikrovei.“ Turima omeny, jog iš praeities atklydusios oponentą apibrėžiančios ir politiniame spektre supriešinančios sąvokos („populistas“, „kosmopolitas“, „socialistas“, „nacionalistas“ etc.) iš esmės pakito.

<…>iš praeities atklydusios oponentą apibrėžiančios ir politiniame spektre supriešinančios sąvokos („populistas“, „kosmopolitas“, „socialistas“, „nacionalistas“ etc.) iš esmės pakito.

Šiuolaikiniame diskurse, praėjusio amžiaus sąvokų ir palyginimų vartojimas, dažniausiai nebeveikia radikaliai ir sparčiai pakitusioje aplinkoje. Galima tik pritarti trijų tomų analizėje, skirtai demokratijos krizei, iškeltai tezei, jog kritiniame diskurse net nesusimąstant vartojama „populizmo“ sąvoka nėra aiškiai įsisavinta ir artikuliuota, o yra išskydusi, be aiškių metmenų. Apskritai keliamas klausimas ar toks reiškinys kaip populizmas egzistuoja, o jei taip, kaip jį identifikuoti, koks jo turinys?

Tuo tarpu VVRE grįžtančios „istorijos šmėklos“ remiasi siaura etnolingvistine tautinio suverenumo samprata. Šioje vietoje paradoksas slypi tame, jog nacizmą ir komunizmą išgyvenusios valstybės labai įtaigiai ir sistemingai pabrėžia prieš jų tautas vykdyto genocido ir nusikaltimų žmogiškumui patirtį. Klausimas, kiek iš tiesų VVRE visuomenės ir politikos elitas yra pasiryžę šias skaudžias patirtis panaudoti dabar vykstančių neramumų slopinimui ar potencialių konfliktų užkardymui?

Be pabėgėlių krizės ir VVRE laikysenos, padalijusios Europą, tereikia paminėti kelis vykstančius, bet tyliai tarptautinėje erdvėje amortizuojamus konfliktus: vengrų kalbos klausimas Ukrainoje ir tai lydintis diplomatinis karas, išsiunčiant diplomatus bei grasinimai blokuoti Ukrainos europinę integraciją; pačios Vengrijos, be daugelio kitų perturbacijų, gręžimasis į Trianono sutarties pasekmių revizavimą, lygiagrečiai inkorporuojant naujas 1956 m. Revoliucijos interpretacijas; Voluinės žudynių teisinis ir istorinis vertinimas, įvilktas į šiuolaikinės lenkų-ukrainiečių peripetijas; neseni Lenkijos valdžios siekiai reikalauti iš Vokietijos reparacijų už Antrąjį Pasaulinį karą; Kosovo sienų perbraižymo iniciatyvos, besiremiančios etnine gyventojų sudėtimi; serbų mažumos autonomijos ir jungimosi prie Serbijos siekiai Bosnijoje ir Hercegovinoje, griaunant toli gražu ne idealią, bet konstitucinę tvarką; Jozef Tiso, Slovakijos lyderio kolaboravusio su naciais, reabilitacija; bandymai naujai interpretuoti kroatų ustašių režimo vykdytus nusikaltimus Jasenovac koncentracijos stovykloje; Makedonijos ir Graikijos konfliktas dėl pirmosios pavadinimo legitimumo ir istoriškumo; Padnestrės regiono likimo klausimo stagnacija. Šį sąrašą galima tęsti be pabaigos.

Visus šiuos politinius procesus ir konfliktų eskalavimo laipsnį vienija ta aplinkybė, jog politinė retorika neatsakingai yra grindžiama istorinių vaizdinių ir nuoskaudų emociniu poveikiu. Nederėtų pamiršti ir Lietuvos, kuomet neva „katalikiškomis“ apsimetančios organizacijos atvirai siekia ne tik „lituanizuoti“ šimtmečius gyvenančias mažumas, eskaluodamos Vilniaus krašto okupaciją, bet, sekdamos radikalizmo mainstreamu¸ pagal įsivaizduojamą šabloną kelia „tradicinės“ ir normatyvinės šeimos modelio viršenybę, kvestionuoja atskirų asmenų seksualinę tapatybę, etc.

Tai paprasčiausiai žymi vis aktyvesnę ir agresyvesnę vykdomą biopolitiką, kuri keičia klasikinės demokratijos objektą ir turinį, ir tėra Rusijos ir VVRE radikalių grupių aidai. Šioje vietoje slypi pavojus pritaikyti „kūniškas metaforas“ (corporal methaphors) naujiems visuomenės priešams, jau girdėtas totalitarinėse ideologijose („organiška tauta“ vs. „socialiniai parazitai“), iš naujo jas legitimuoti ir įtraukti į viešąjį diskursą. Suskliaudžiant, galima teigti, jog reikia iš pagrindų permąstyti dabarties socialines ir politines aktualijas ir jų sąryšį su istorine patirtimi.

Tai paprasčiausiai žymi vis aktyvesnę ir agresyvesnę vykdomą biopolitiką, kuri keičia klasikinės demokratijos objektą ir turinį

Vienas tokių pavyzdžių yra dabartinės VVRE valstybių politikos pagrindimas traumine patirtimi ir saviidentifikacija, t. y. kaip regiono patekusio į „kruvinąsias žemes“ ir tapusio supergalių įkaitu bei auka (Miuncheno susitarimas ir Molotovo-Ribbentropo paktas). Viešoji valstybių retorika apgaubiama genocido ir nusikaltimų žmogiškumui teisiniu ir moraliniu įvertinimu bei priminimu. Šį, be abejo, reikšmingą ir ilgai gniaužiamą, pagaliau į išorę legitimiai pateikiamą savivaizdį, deja, pamirštama deramai reflektuoti. Genocido sąvokos ir nusikaltimų žmogiškumui teisinių apibrėžčių, pritaikytų Niurnbergo procese, kilmės šaltinių reikia ieškoti ne vien tik nacistinės Vokietijos vykdyto Holokausto kontekste, SSRS nusikaltimuose ir tautinėse martirologijose ar Osmanų imperijos organizuotose armėnų žudynėse. Tai kraštutinės ir tragiškiausios šių nusikaltimų formos, skirtingu mastu atsikartojusios Jugoslavijoje (Srbnica) ar Ruandoje.

Hermaneutiškai žvelgiant, derėtų atkreipti dėmesį į šias sąvokas sukūrusių ir pagrindusių Raphalelio Lemkino ir Herch‘o Lauterpachto asmenines patirtis, įdėmiai stebėjusius savąją gyvenamąją aplinką. Abu šie teisininkai gimė ir augo, patyrė ir aprašė socialinius bei kultūrinius susidūrimus Austrijos-Vengrijos, Rusijos imperijoms ir Lenkijai priklaususiame Lvive (Lemberge/Lwowe) bei jam priklaususiose apylinkėse. Šių, dabar tarptautinėmis teisinėmis normomis ir etalonu tapusių definicijų sukūrimui, kaip įrodė Phillippe Sands, abiem teisininkams didelę įtaką padarė lenkų-ukrainiečių, lenkų-žydų, ukrainiečių-žydų ir kitų tautinių grupių tarpusavio sugyvenimo ir neapykantos formų analizė bei jose slypintys pavojai.

Akivaizdu, jog šalia viktimizacijos pasakojimo, aukos tapatybė lygiagrečiai koreliuoja su skausmingais savo tautos kaltės keliamais klausimais ir vykdytais nusikaltimais kitų tautinių mažumų atžvilgiu. Klausimas tik vienas: kiek VVRE valstybių ir Lietuvos visuomenės yra linkusios šalia herojinių pasakojimų į savo atminties kultūrą integruoti skausmingus istorijos įvykius, juos paversti pamokomis ir sugyvenimo gairėmis?

Kiek <…>visuomenės yra linkusios šalia herojinių pasakojimų į savo atminties kultūrą integruoti skausmingus istorijos įvykius, juos paversti pamokomis ir sugyvenimo gairėmis?

Vienas tokių pavyzdžių, kuomet sėkmingai vystomas tarpkultūrinis regioninis dialogas, randamas vos už kiek daugiau nei dviejų valandų kelio nuo Vilniaus, buvusiame Czeslawo Miłoszo giminės dvarelyje šalia Seinių, Krasnogrūdoje.

Asmeninės dialogo paieškos ir praktika: Lenkija–Lietuva

Teorines žinias supantis kultūrinis laukas, be abejo, formuoja žmogaus erudicijos pagrindus ir padeda nusistatyti savo būsimų ieškojimų trajektorijas. 2017 m. ruduo, vėjuotas ir lietingas spalis. Iš Varšuvos šiaurės kryptimi pajuda autobusas pripildytas euro-english klegesio: trisdešimties žmonių desantas – įvairių sričių jaunų mokslininkų, žurnalistų, visuomenininkų nuo JAV ir Prancūzijos, iki Baltarusijos ir Kinijos, leidžiasi į kelionę Suvalkų link. Toliau laukia trumpas stabtelėjimas Seiniuose ir vingiuotas keliolikos kilometrų provincijos kelias adresu Krasnagruda 14. Nykioje rudens prieblandoje susigūžusius nuo vėjo žmones pasitinka ryškiai raudonos seno dvarelio kolonos su virš jų esančiu užrašu – Bieda temu kto wyrusza i nie wraca („Nelaimė tam, kuris išvyksta ir nesugrįžta“). Tai įspėjanti ir įpareigojanti poeto Czesławo Miłoszo frazė ant jo giminės dvarelio, kuriame dabar veikia Międzynarodowe Centrum Dialogu – Fundacja Pogranicze („Tarptautinis dialogo centras – Paribio fondas).

Miłoszo „Abėcėlėje“ apie šia vietą rasime tik sausų žinių skirtų „miglotai gentinių ryšių atminčiai“: „Tai ne Kunatų paveldėtas, o XIX a. iš giminių pirktas dvaras. Mano prosenelis Teofilis Kunatas turėjo du sūnus – Bronisławą ir Zygmuntą. Pirmasis paveldėjo Krasnagrūdos dvarą, antrasis Varšuvos vyriausiojoje mokykloje studijavo agronomiją, vėliau emigravo į šiaurę, į Lietuvą […] Šalia Krasnagrūdos, Seiniuose, yra Bronisławo Kunato kapas. Zygmuntas palaidotas Kėdainių apskrityje, Šventybrastyje. Nuvykus į nepriklausomos Lietuvos sostinę Kauną tvarkyti reikalų įstaigose, pavardė labai jam padėdavo, neva čionykštė, nes kūnas. […] Krasnogrūdoje buvo biblioteka, priklausiusi Stanisławui Kunatui, ekonomistui, po 1831 m. sukilimo emigravusiam į Prancūziją, École de Batignolles dėtytojui.“

Tuometis vizitas buvo akivaizdžiai per trumpas ir formalus, nors atminty giliai įsirėžė jauki „porcelianinės“ kavinės, su vietos žolelių arbata, atmosfera ir intelektualinė vietą supanti aura, kurią puoselėja charizmatiškasis Krzysztof Czyżewski. Tai, jog paauglys Česius šiame dvarelyje, vieną vasarą išgyvendamas nelaimingą meilę, išgėrė degtinės stiklą ir nutaikė į save užtaisytą revolverį, žaisdamas rusišką ruletę, tapo žinoma tik atsivertus Andrzejaus Franaszeko biografiją apie Miłoszą.

Per dviejų savaičių kelionę Vroclavo link, Kransogrūdos vaizdinys išblėso, sugrįždamas kaip lietuviškų atminties kultūros elementų pripildyta vieta Lenkijos–Lietuvos pasienyje: Kristinos Sabaliauskaitės romano garbei pavadintas knygynas „Silva Rerum“, dvikalbiai (lenkų-lietuvių) leidiniai, ekspozicijoje į lietuvių kalba verstos Miłoszo eilės, trumpas pokalbis su Czyżewskiu apie lietuvių istoriko Aurimo Švedo verčiamą į lenkų kalbą pokalbių knygą su Irena Veisaite, etc. Kita vertus, kelių dienų patirtis įgalino empiriškai patirti, jog visas Palenkės regionas yra išskirtinis ir kitoniškas likusios Lenkijos (Varšuva, Krokuva, Vroclavas) kontekste.

Visų prima apsilankymas visiškai skirtingų asmenybių aplinkoje: Jerzy Giedroyco pomirtinę kaukę serginčio, visą Aziją jaunystėje išmaišiusio, LDK didikų palikuonio Andrzejaus Strumiłło dirbtuvėse. Ir veislinius gaidžius laikančio, su cigaru nesiskiriančio, Vyčio herbą namuose pasikabinusio, žymiausio Lenkijos postmodernisto, kilusio iš Baltarusijos, Leono Tarasiewiciaus namuose. Šiuos vizitus lydėjo sustojimai totorių medinėje mečetėje ir šalia jų esančiose kapinėse Krušinianuose ir sunaikintos žydų sinagogos vietoje Krinkų miestely.

Tai LDK atmintį ir kultūrą menanti, tačiau užmarštin nueinanti senosios Žečpospolitos erdvė; savita civilizacijų ir kultūrų persidengimo, susikirtimų ir maišymosi arealas. Vakarienės metu šalia Vroclavo esančioje Kolegium Europy Wschodniej, kuri ir surinko klegantį autobusą, praktiškai vienbalsiai buvo konstatuota, jog Krasnogrūdos, Krinkų, Balstogės lankymas pirmosiomis dienomis ar gyvenimas Supraslio vienuolyne, paliko didžiausią įspūdį. Atvykusiems iš JAV ir Vakarų Europos tai buvo prisilietimas prie nepažinto keistu archajiškumu ir ramybe pulsuojančio regiono. Mums, Vidurio Rytų Europos gyventojams, tai tapo gyva antropologinė ekspedicija į vadovėlius apie Abiejų Tautų Respubliką nugrimzdusios kultūros slėpinius.

Mums, Vidurio Rytų Europos gyventojams, tai tapo gyva antropologinė ekspedicija į vadovėlius apie Abiejų Tautų Respubliką nugrimzdusios kultūros slėpinius.

Neblėstančios Czesławo Miłoszo įžvalgos

Intensyvaus dialogo, kartais neišvengiamai virtusio įspūdžių kakofonija užtvirtinimui, reikėjo laiko ir valios: grįžimo prie tekstų ir politikos stebėsenos. Mintyse ir interneto portaluose vis šmėžavo lenkų-lietuvių eskaluojamo konflikto dėl raidžių rašymo peripetijos, lenkų mažumos įvaizdžio formavimas, LDK paveldo dalybų klausimai, etc. Vienas pakeitusių asmeninę savivoką įvykių buvo grįžimas prie Miłoszo asmenybės ir atėjęs supratimas, jog pats visą gyvenimą gyvenu šalia poeto vaikystės nuvaikščiotų gatvių: Jasinskio, Pamėnkalnio (buv. Portowa), Pakalnės ir Tauro. Žiemomis nučiuožinėtas ir Vilniaus panoramos vaizdais džiaugsmą teikiantis Tauro kalnas (Góra Buffalowa), minimas tiek paties Miłoszo knygose, tiek jo biografijoje. Pačiam sau netikėtas buvo atradimas, leidžiantis permąstyti savo vietą mieste ir griaunantis eskaluojamą lenko, kaip kito, homogenišką paveikslą.

Pačiam sau netikėtas buvo atradimas, leidžiantis permąstyti savo vietą mieste ir griaunantis eskaluojamą lenko, kaip kito, homogenišką paveikslą.

Miłoszas labai įtaigiai ir prieštaringai (žvelgiant iš dabarties) aprašė savo santykį su savo kultūrine tapatybe: „Mano šeima laikėsi atskirumo kulto – tartum škotiškojo, vališkojo ar bretoniškojo atskirumo. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo ‚geresnė‘, o Lenkija ‚blogesnė‘, nes ką ji būtų veikusi be mūsų karalių, mūsų poetų ir politikų? Tas vietinis pasididžiavimas, labai gyvas mūsų užkampyje, saugojo atsiminimų apie seniai išblėsusią šlovę likučius. Lenkai ‚iš ten‘, t. y. etninio centro, garsėjo kaip lėkšti, nerimti, be to, sukčiai […]. Dorybė buvo laikoma visa, kas priešinga jų šiaudinei liepsnai, arba užsispyrimas ir ištvermė [..] Čia mūsiškiai, o ten – lenkai“.

Jam antrino kitas poetas – Janusz‘as Duninas-Horkawiczius. Nuogąstaudamas būti palaikytas „koroniažu“, sukūrė XX a. 3-4 deš. Viliaus spaudoje išspausdintą ir susibūrimuose pasklidusį eilėraštį, kuriame išreiškiama dalies gyventojų percepcija apie „iš centro“ atvykusius lenkus: „Bučiuoju rankutes, bet savo, krentu prie kojų, bet stoviu.“ Tokios tenykščių atsiminimų interpretacijų galimybės leidžia sudėlioti visai kitokį tuometinės visuomenės audinio mieste vaizdinį, bei garsiau kalbėti apie prarastos vilnietiškos tapatybės raizginius, neįterpiamus į politines, stereotipais apaugusias Lietuvos – Lenkijos santykių analizes. Į kokias geopolitines schemas įterpti, pavyzdžiui, tokias nuėjusios epochos atsiminimų nuotrupas iš Aleksandro Miłoszo ir Weronikos Teklos Kunat (Veronika Teklė Kunataitė) 1909 m. vestuvių Šeteniuose, kuomet: „šokiams grojo visai neprastas Kėdainių žydų orkestras, žvaliai griežė valsus, kontradansus, mazurkas, polkas, vengerkas ir krakoviakus, o mes šokome ‚iki devinto prakaito‘, kas valandą keitėme kietas apykakles, kibirais gėrėme švelnų kriušoną, gardžią duonos girą, o saikingai – vyną ir degtinę. Ponios ir panelės negėrė alkoholio – ne taip kaip šiandien. Prisimenu, kad tuokė tenykštis klebonas, pusiau lietuvis, prastai kalbėjęs lenkiškai. Per vestuvių vakarienę jis pasiprašė žodžio ir patetiškai pasiūlė tostą už jaunuosius, palygindamas Jį su saule, o Ją su mėnuliu…“

<…>bei garsiau kalbėti apie prarastos vilnietiškos tapatybės raizginius, neįterpiamus į politines, stereotipais apaugusias Lietuvos – Lenkijos santykių analizes.

Kokios naujų ir kitoniškų kultūrinio dialogo ar net polilogo tarp kaimyninių valstybių ir etninių grupių galimybės, tapo dar aiškiau grįžus savaitei į Krasnogrūdos dvarelį ir patyrus, Miłoszo žodžiais tariant, „kaip kinta valstybiniai ir visuomeniniai dariniai, kokie trapūs žmonių statiniai ir kad istorija virsta savotiška‚ klajonių transpozicija.” Šių statinių trapumą iš nederamos užmaršties buvo bandyta prikelti vasaros seminaro metu, kuriame, vadovaujant žymiems VVRE bičuliams, istorikams Timothy Snyder‘iui ir Marci Shore, dalyvavo Lenkijos, Lietuvos ir Ukrainos akademinis jaunimas ir visuomenininkai.

(Ne)įmanomo kultūros dialogo paieškos

2018 m., kaitri liepos pabaiga, saulės atokaitoje ties Krasnogrūdos dvarelio raudonai nudažytomis kolonomis renčiama improvizacinė scena, nešiojamos kėdės, plūsta automobiliai iš Seinių, Punsko ir apylinkių. Gamtos apsuptyje ruošiamasi viešai paskaitai, kurią skaitys minėtų „kruvinų žemių“ sąvokos ir koncepcijos kūrėjas, Yale‘o universiteto profesorius Tymothy Snyderis. Susirinkusiai auditorijai buvo skaitoma paskaita apie dabartinės demokratijos krizę ir geopolitines įtampas, naujos autoriaus knygos “Road to Unfreedom“ kontekste.

Svarbu pabrėžti, jog pranešime nebuvo siekiama aklai kritikuoti ir smerkti esančią padėtį, o labiau atkreipti dėmesį į visuomenės narių asmenines atsakomybes pakitusiame interneto ir politinės komunikacijos lauke. Kiek kiekvienas iš mūsų, turėdamas asmeninės komunikacinės atminties ir istorinių žinių bagažą, prisidedame prie laisvos visuomenės idealų puoselėjimų?

Kiek kiekvienas iš mūsų, turėdamas asmeninės komunikacinės atminties ir istorinių žinių bagažą, prisidedame prie laisvos visuomenės idealų puoselėjimų?

Ar remiame nepriklausomą spaudą, o gal pasitikime nemokamai tiražuojamų internetinių portalų naujienomis ir provokatyviomis antraštėmis? Koks mūsų santykis su tekstu? Juk skaitymas, kritinis santykis ir refleksija nuo seniausių laikų yra civilizacijos ir pažinimo pagrindas. Kiek santykis su supančia aplinka, įsitraukimas į vietines ir visuomenines organizacijas, yra mūsų inspiruotas asmeninio kritinio žvilgsnio, o kiek suformuotas į emocijas nukreiptų, stereotipais apaugusių, greito vartojimo žinučių? Juk nieko nemokamai, be resursų ir pastangų, tiesiog neatsiranda. Kitaip tariant, ar šiuolaikiniame pasaulyje vis dar esame kultūros lauko subjektai, ar tiesiog rinkos ir politikos objektai, įstrigę monologinės atminties gniaužtuose?

<…> ar šiuolaikiniame pasaulyje vis dar esame kultūros lauko subjektai, ar tiesiog rinkos ir politikos objektai, įstrigę monologinės atminties gniaužtuose?

Nejaučia iškilo prisiminimai apie pokalbius iš kartu prieš metus keliavusio kolegos iš Vengrijos, žurnalistu Vörös‘u Szabolcs‘u, kurio pasakojimai vėliau tapo publikacija „New Eastern Europe“ žurnale. Autorius, pavadinęs publikaciją Clockwork Orange („Užsukamas apelsinas“), rekonstravo laisvos Vengrijos žiniasklaidos monopolizaciją ir tamprius abipusius santykius dėl finansinės naudos su valdančiosios partijos elitu ir jam ištikimais asmenimis. Istorijos vaizdiniai iškyla tuomet, kai buvusio vieno žymiausio ir objektyviausio Vengrijos savaitraščio Figyelő kontrolę perėmė Orbano valdymo laikais milijoniere tapusi Mária Schmidt.

Paradoksas slypi tame, jog ši moteris yra Budapešto muziejaus Terrorhaza („Teroro namai“) direktorė, pristatančio komunistinio režimo nusikaltimus ir vengrų tautos gyvenimo nelaisvės sąlygomis istoriją. Viena vertus, akivaizdu, jog po SSRS žlugimo buvusios vengrų tautos istorija turėjo būti išgirsta ir pristatyta tarptautinėje erdvėje. Kita vertus, kaip pažymėjo Tony Judt, mėgęs lankytis Krasnogrūdoje, klausimas išlieka, kur užmarštin nuėjo 600 000 sunaikintų žydų istorijos atminimo ženklai: „[…] Holokausto centras [Budapešte] dažniausiai stovi tuščias, jo eksponatus ir aprašus apžiūri reti lankytojai – dažniausiai iš užsienio. O kitame miesto krašte vengrai plūsta į Terrorhaza. […] Tačiau Strėlių kryžiaus veikėjams ir 600 000 išžudytų Vengrijos žydų, kuriuos naikinant jie aktyviai dalyvavo, skirti vos trys kambarėliai. Kita didžiulio pastato dalis atiteko gausiai iliustruotam ir neabejotinai šališkam komunizmo nusikaltimų sąrašui.“ Kuo geresnė situacija, išskyrus POLIN muziejų Varšuvoje, stebima visame VVRE regione?

Minėta Mária Schmidt, be savaitraščio redakcijos pakeitimų savais žmonėmis, nuo šių metų kuruoja ir Vengrijos žydų istorijos muziejaus kūrimą, kurio ateitis ir pateikiamas istorijos vaizdinys išlieka migloti. Tiesioginių paralelių su Lietuva galbūt ir nėra, tačiau tendencijos daugiareikšmės.

Pavyzdžiui, žymaus partizanų herojaus Adolfo Ramanausko-Vanago pavertimas prezidentu Seimo priimtomis politinėmis direktyvomis, nepaisant istorikų profesionalų reškiamo skepsio. Ar partizaninės kovos ir ją lydėjusios kančios, asmeninės partizanų likimų dramos, sukrėtimai ir neabejotinas herojiškumas nėra pakankama sąlyga puoselėti istorinę sąmonę ir atmintį? Ar viską reikia „supolitinti“ ir supriešinti pagal dabarties standartus?

Kaip traktuoti Vilniaus (atviro miesto), valdžios laikyseną Škirpos gatvės pavadinimo klausimu ir jo „įšaldymą“? Be kitų kontraversiškų viešų atminimo ženklų, akį rėžia ir valstybinis negebėjimas ar visiška apatija Lietuvos žydų, romų, totorių istorijos, etc. įamžinimui, panaudojant šiuolaikines muzeologijos teikiamas galimybes, pristatant bendrabūvio formas.

Neteisinga būtų teigti, jog Snyder‘io paskaitos metu buvo ištarta kažkas fundamentaliai nauja ir iki tol neartikuliuota, tačiau, atsižvelgus į auditoriją, veidus, kalbų (anglų, ukrainiečių, lenkų, lietuvių) polifoniją ir tvyrančią mąslią ramybę, apimdavo pesimizmas, sumišęs su iniciatyvos poreikiu. Reikėtų pabrėžti, jog šis pranešimas nebuvo vienkartinis.

Tai visą savaitę tiek Krasnogrūdos dvarelyje, tiek Seinių miestelyje vykusios draugiškai kaimynystei ir kultūros dialogui skirtų renginių baigiamasis akordas. Buvusios žydų sinagogos pastate buvo surengtas įstabus Seinių teatro klezmer orkestro pasirodymas, sudarytas iš įvairių kartų ir tautų atstovų; be Snyderio pranešimo, aukščiau minėtoje „porcelianinėje“ kavinėje vyko atvira Marci Shore paskaita, – istorikės ir knygos autorės apie Maidano aikštėje kilusią „Orumo revoliuciją“ (Революція гідності). Pastarųjų įvykių tiesioginiai dalyviai ir aktyvistai dalijosi patirtimi Vasaros akademijos – „Kito skaitymai“ – seminaruose. Per žymių autorių – Leszeko Kolakowskio, Hannah‘os Arendt, Bertrando Russello, Jano Patočkos, Leonido Donskio, Tony Judt – asmenines patirtis, dramas, idėjas ir tekstų analizes buvo siekiama ieškoti bendražmogiškųjų intelektualinių ištakų ir atsakymų į šiuolaikinius visuomenę kankinančius skaudulius. Visus, gausiai lankytojus subūrusius renginius įvardyti ir juos aptarti reikėtų atskirų apžvalgų.

Žvelgiant su tam tikra laiko distancija, kiekvienas savaitę trūkusios akademijos epizodas: žmonės, pokalbiai ar diskusijos, permanentiškai verčia į juos grįžti, o savo spragas pildyti istorijai ir kultūrai skirtais tekstais, kritiškai analizuoti dabarties įvykius. Žinoma, nereikia idealizuoti praeities ir ignoruoti buvusių nuoskaudų, tai būtų naivu, tačiau jų nereikia vengti, ir, svarbiausia, meluoti užsisklendus „monologe“. Daug produktyviau istoriją ir dabartį interpretuoti naujai, ją permąstyti, ieškoti sąsajų dialogui, brėžiant ateities perspektyvas. Ir nebūtinai nesutariančios pusės turi viena kitai įtikti, tai neįmanoma, bet pasiekti bent minimalų harmonizacijos laipsnį, tikrai taip.

Žinoma, nereikia idealizuoti praeities ir ignoruoti buvusių nuoskaudų, tai būtų naivu, tačiau jų nereikia vengti, ir, svarbiausia, meluoti užsisklendus „monologe“

Pavyzdžiui, Międzynarodowe Centrum Dialogu – Fundacja Pogranicze pavadinimas slepia savyje daugiasluoksnę prasmę. Žodžio pogranicze samprata, ko gero, priklauso nuo harmonizacijos ir dialogo išvystymo. Radikaliai interpretuojant šią frazę, kaip ir dvarelio buvimo vietą, ją galima susieti su devalvuota kresų sąvoka, žyminčią tarpetninius konfliktus ir lenkiškųjų imperinių nuoskaudų ar aspiracijų aidus.

Kita vertus, kitą požiūrį konceptualiai ir praktiškai pristato Krzysztofas Czyżewskis savo knygoje „Mažasis pasaulio centras: užrašai, idėjų praktika“, kuri laikytina VVRE kultūrinio dialogo gairėmis ar net manifestu. Autoriaus žodžiais tariant, mūsų gyvenamas regionas, kaip ir visa VVRE, daugiau esanti ne geopolitika, o tam tikras etosas. Tai – požiūris, kuris, viena vertus, leidžia panaikinti sustabarėjusius skirtumus, bet neištrina sambūvio ir koegzistavimo per amžius tikrovės ar etninės/kultūrinės/tautinės priklausomybės. Kitaip tariant, nesiekiama naikinti esamų skirtumų, o kaip tik juos puoselėti ir rasti naujas tarpusavio koegzistencijos formas. Tokių formų paieškoms pasitarnauja kasdienės praktikos ir intelektualinio palikimo simbiozė, kurią perprasti reikalinga kasdienė veikla ir atsakomybė.

Epilogas

Pabaigai tereikia prisiminti Krasnogrūdoje geriančių arbatą intelektualų žodžius, mąsčiusių apie VVRE kultūrų sambūvio galimybes, kurios tiesiog reikalaujančias valios pastangų, nepaisant kamuojančios slogios nuojautos. Kuomet lietuvis poetas Tomas Venclova išsitarė, jog esantis katastrofiškas optimistas: „viskas bus gerai, bet iki tol neišgyvensiu“, ukrainietis rašytojas Oleksandras Bojčenko jam atitarė, jog yra apokaliptinis optimistas: „viskas bus gerai, tik niekas to nesulauksiantis“, o, tuomet prisėdusiam Miłoszui beliko pridurti, – „esu optimistiškai katastrofiškas“.

Kiekviena visuomenė ir jos nariai yra atviri pasirinkti savąjį kelią ir intelektualinę poziciją. Norisi grįžti prie Jerzy Giedroyco tezės, šiuo metu, regis, labiausiai atitinkančios tikrovę: „Nesu optimistas. Bet kadangi nesame fatalistai ir kovoti reikia, tad kovokime racionaliausiu būdu, teikiančiu mums bent galimybės šešėlį.“ Tik nederėtų paversti nė vieno iš požiūrių „užsikirtusia plokštele“, o pasiryžti aplinkos refleksijai ir tikrovės analizei.

Kiekviena visuomenė ir jos nariai yra atviri pasirinkti savąjį kelią ir intelektualinę poziciją

Save the date!

 2019 08 5-10 Krasnagrūdoje, Tarptautinio dialogo centre „Paribio fondo“ organizuojama tarptautinė jaunųjų intelektualų vasaros akademija „Kito skaitymai“/„Reading the other 2019“.

  • Dialogo pobūdžio seminarai/ skaitomi bei analizuojami įvairių žymių autorių kūriniai/ Vakarinė įvairiapusė kultūrinė programa/ Dalyviai iš Ukrainos, Čekijos, Lenkijos bei Lietuvos
  • Programos „minties gidai“ – filosofų Simone Weil ir Levo Šestovo darbai

Akademijos tutoriai:

Marcie Shore (Jeilio universitetas, JAV), Timothy Snyder (Jeilio universitetas, JAV), Krzysztof Czyzewski („Paribio fondo“ įkūrėjas, Lenkija), Yaroslav Hrycak (Ukrainos katalikiškasis universitetas).

  • Iki birželio 7 d. užpildyk dalyvio anketą: https://forms.gle/5nkNUDjsutZ4T7Ju5
  • Atrinkti dalyviai bus informuoti iki birželio 14 d.
  • Dalyvių kelionę, nakvynę bei maitinimo išlaidas padengs „Atviros Lietuvos fondas“.
  • Dalyvio įsipareigojimas – straipsnis arba ese po akademijos.
  • Dalyvių atvykimas/išvykimas 08 05/10.

Krasnagrūda – kaimas Lenkijos šiaurės rytuose, Seinų apskrityje. Čia stovi lenkus ir lietuvius vienijančio, Antrąjį pasaulinį karą skaudžiai išgyvenusio poeto ir rašytojo Česlovo Milošo senelio brolio dvaras. Įsikūręs tarp senųjų medžių, ant šlaito, nusileidžiančio į ežerą, netoli Lenkijos ir Lietuvos sienos, dvaras buvo mūsų krašte gimusiam poetui buvo vienas iš mieliausių širdžiai Europos kampelių. 2011 m. minint Česlovo Milošo 100-ąsias gimimo metines, čia buvo atidarytas Tarptautinis dialogo centras, kuriame ir vyks akademija.

Akademija organizuojama nuo 2016 m.

Apie 2018 m. vykusią stovyklą galite paskaityti http://pogranicze.sejny.pl/news,1307,reading_the_other__22_28_july_2018.html

Kilus klausimams rašykite: info@olf.lt

Jūrė Platūkytė yra 2019 rugpjūtį Krasnagrūdoje, Tarptautinio dialogo centre „Paribio fondas“ vykusios tarptautinės jaunųjų intelektualų vasaros akademijos „Kito skaitymai“/„Reading the other 2019“ dalyvė. Jos esė – atliepas į stovyklos užduotą temą “Sąryšis su kitu”.

Vaikystėje augau Graikijoje. Su šeima gyvenome mažame miestelyje, kuriame nuolat tvyrojo jūros kvapas, bet įlindus į mišką ir pradėjus lipti į kalną, galėdavai pasislėpti nuo jo ir mėgautis tankia žaliuojančia šviežuma, maudytis šaltinio vandenyje. Nors, neslėpsiu, ilgai užtrukdavo, kol pagaliau įsidrąsindavau įšokti į vandenį. Kokia greita būdavau, kai panirdavau į vandenį, tik ir norėdavosi kuo greičiau išlįsti iš ledinio pasaulio atgal į vidurdienio kaitrą.

O vasaros vakarus prisimenu kaip auksinį laiką… Turėjau draugų ir draugių, kurie gyveno butuose virš mūsų šeimos arba gretimuose namuose. Praėjus keliems dešimtmečiams apie vieną iš jų vis dar galvoju, nors dėl gan keistų charakterio savybių su ja retai pavykdavo pažaisti, tačiau kuo toliau, tuo labiau suvokiu, kokia išskirtinė ji buvo. Matyt ne veltui ir dabar ją prisimenu.

Taigi, kaip jau minėjau, Epifanija turėjo keistų savybių. Man kartais net atrodo, kad jos asmenybė iš dalies susiformavo pagal vardą, kurį jai padovanojo tėvai. Graikų kalboje veiksmažodis epiphainein reiškia atskleisti, staiga pasirodyti. Man tai vis dar yra kaip neišspręsta mįslė: negi ji išties galėjo tapti tokia, kokia yra, dėl vardo reikšmės? Graikų kalboje originali reikšmė jau seniai pamiršta kasdienybėje, tad mums tai buvo tik vardas, kiek senoviškas ir neįprastas vaikiškai ausiai, bet pripratus prie jo ir pažinus žmogų, vardas tapo asmeniu, procesu.

Vėliau, studijuodama universitete, atradau, jog Vakarų kultūroje epifanija įgijo stiprią religinę reikšmę. Žodis priskirtas krikščioniškąjai šventei: trijų karalių apsilankymui prakartėlėje gimus Jėzui. Arba, platesne prasme, Dievo apsireiškimas asmeniui, apvaizda. Tačiau nuo 18 amžiaus kartu su romantizmo periodo poetų iškilimu, žodžiui suteiktas platesnis kontekstas, sekuliari reikšmė (kokia ji ir buvo prieš kelerius tūkstančius metų). Nuo to laiko pradėta daugiau dėmesio skirti sekuliarioms epifanijoms nagrinėti, ypač per literatūrą ar psichologiją. Atėjus kitam amžiui, prie termino išpopuliarinimo prisidėjo rašytojas Jame’s Joyce’as; jis rašė apie aktualiąsias epifanijas (vykstančias konkrečių žmonių konkrečiuose gyvenimuose) kaip apie esminius staigaus suvokimo momentus, per kurių patyrimą intensyviausiai pasireiškia asmenybės augimas, formavimasis. Aišku, tai žinios, įgytos jau nebegyvenant Graikijoje, tiesiogiai nesisiejančios su drauge Epifanija. Galvoju – galbūt ji išties tapo istorine asmenybe, įkūnijusia šį mistinį-paradoksalų reiškinį? Perspaudžiu, tyčia. Praėjus tiek metų ir mąstant apie tai, norisi priskirti visas epifanijos savybes Epifanijai. Ar atvirkščiai. Nes panašumų išties būta.

Prisimenu, kartą stovėjome kieme su kitais vaikais ir šaukėm ją vardu (tuomet su šeima gyveno gretimame name, penktame aukšte), kad ateitų pažaisti kartu (į lauką išlįsdavome tik vakarais ir slėpdavomės medžių pavėsiuose. Jeigu norėjome išeiti kur nors, taisyklės buvo tokios: eiti galima tik pavėsiu, bet, kai tik kojos paliečia saulėtą zoną, turi bėgti. Tad taip ir šuoliuodavom vakarais nuo kiemo prie kiemo). Jos mama, gan stambi moteriškė, vakarais dažniausiai spręsdavo kryžiažodžius balkone: ir tą vakarą, matyt, sprendė eilinį kryžiažodį. Šalia buvo padėtas radijo imtuvas: protarpiais galėjome girdėti sklindančias graikiškas melodijas (žinoma, tais laikais kitokių ir neišgirsi per radiją!). Tad tą kartą man teko burtas kopti stačiais laiptais į penktą aukštą (niekas nenorėjo leistis į tokį tolimą žygį) pakviesti Epifanijos kartu pažaisti. Užbėgusi laiptais trumpai pasiklausiau prie durų: išgirdau ją vaikštinėjant šen ir ten, girdėjau jos juoką. Apsidžiaugiau.

Pabeldžiau tris kartus — nieko. Taip greitai nepasidaviau: užsispyrusiais kumščiais beldžiau ištisas minutes, kol pirštų sąnariai paraudonavo — vis tiek nieko. Teko grįžti pas kiemo draugus ir nupasakoti keistą situaciją… Tuomet nesupratome, kodėl Epifanija galėtų taip nedraugiškai elgtis. Juk, visgi, draugai, — o nuo draugų nesislepiama namuose (neskaitant slėpynių žaidimo). Vėliau įvyko dar kelios panašios situacijos, dėl to kai kurie prarado norą bendrauti ar kalbėtis su ja.

O būdavo, kad smagiai bežaidžiant su kaimynais skylėtame alyvmedžio pavėsyje pamatau ją besiartinančią. Apstulbusi nustėru: „Ooooo?” (Na taip, tai nevadinama mintimi, jeigu negali jai suteikti konkrečių žodžių, tačiau tokiais momentais nuostaba, sumišusi su džiaugsmu, būdavo vieninteliai apčiuopiami pojūčiai. Mintys kelioms sekundėms pasišalindavo iš galvos.) Kokia ji išdidi! Tokio gilaus žvilgsnio žmogų retai kada sutiksi! O kai pagalvoji – juk ji vaikas! Aišku, tai mintys iš dabartinės perspektyvos, vaikystėje taip negalvojau.

Gyvenimo eigoje išmokau atskirti charakterio bruožus ir priskirti juos asmenims. Tuomet, to neįvardydama kaip jos išdidumo ar žvilgsnio poveikio man, iš tiesų štai ką galvodavau atgavusi nuovoką: „Na čia tai bent, pasirodė pagaliau!“,„Kokia ji keista!“ Bet kai apsižvalgydavau aplink, dar labiau nustebdavau: rodos, niekas net nepastebi besiartinančios Epifanijos! Nežinau, ar susitarę tyčia ją ignoruodavo, taip bandydami atkeršyti už jos tylą, ar tikrai nematydavo. O man ji atrodydavo tokia nežemiška: vos pastebima šypsena, akių spindėjimu … Ką aš čia! Jau nebežinau, ką tais momentais galvodavau, o ką vėliau, prisimindama susitikimus su Epifanija, priskyriau savo vaikiškai galvai. Viena man aišku: aš formavausi per bendravimą su ja.

Pasibaigus vaikiškiems žaidimams, į mūsų gyvenimus įsibrovė paauglystė. Kai kurie draugai išsikraustė gyventi į didesnius miestus. Kiti susirado naujų draugų. Taip kaimynystėje likau su viena drauge — Epifanija. Retkarčiais eidavome pasivaikščioti (kas vaikystėje skambėdavo kaip nuobodžiausia veikla gyvenime!). Beveik visuomet kopdavome į kalną, kurio papėdėje gyvenome, bet kiekvieną kartą pasirinkdavome skirtingus takus viršūnės link. Man labiausiai patikdavo kopti tiesiai per mišką ir uolas nepramintais keliais. Kartais Epifanija staiga sustodavo ir entuziastingu balsu sakydavo: „Žiūrėk!“pirštu nukreipdama į kokį nors tašką erdvėje. Iš pradžių, nesuprasdama, ką ji bando parodyti, naršydama akimis visus objektus aplink bandydavau pastebėti kažką ypatingo. Negalėdama surasti ką ji nori parodyti, pradėdavau jausti jos gilų susikaupimą, tokį, kai žmogus pamato ką nuostabaus ir gali tik stebėti sustingęs momente ir apmąstyme. Tuomet, žinoma, negalėdavau jos trukdyti prašymu paaiškinti, ką ji mato. Tekdavo toliau dairytis jos žvilgsnio kryptimi ir pačiai surasti. Ir tuomet — pamatydavau! Ar, labiau, atpažindavau — su nuostaba, kad anksčiau nepastebėjau ir kad taip ilgai užtruko įžvelgti. Tokius pasivaikščiojimus vis dar gerai prisimenu: per juos išmokau stebėti aplinką, žmones, gyvūnus, vandenį, akmenis, jų subtilumus, detales, jų tylą.

Po kiekvieno pasivaikščiojimo pati pradėdavau daugiau pastebėti. Pradėjau matyti, kaip nesustojamai intensyviai tyvuliuoja jūra, kaip kiekviena maža bangelė staiga pagauna saulės atspindį ir taip pat staiga jis išnyksta, tuo pat metu atsirasdamas ant kitos bangos keteros, ir taip tūkstančiai atspindžių mirguliuodami pradeda hipnotizuoti. Ar kaip vėjo sūkurys įsivelia į pernykščių susiglamžiusių rudų lapų ir gatvinių šiukšlių krūvą, įsisuka į vidurį, pakelia viršų ir keliauja sukdamas ratu per įkaitusį asfaltą. Tokie stebėjimai nebuvo apie grožio pastebėjimą… Gal netgi priešingai: Epifanija vis kartodavo (o aš ilgai tam priešindavausi), kaip svarbu viskame pamatyti gamtos abejingumą. Ji retai kada paaiškindavo man, ką tiksliai turi omenyje, o aš, savo ruožtu, neretai ją klaidingai suprasdavau.

Jos idėjos tuo metu man atrodydavo nežmoniškai drąsios. Gal net kiek liūdnos. Tačiau laikui einant, po truputį pradėjau suvokti, kad gamta egzistuoja savaime, veikia pagal dėsnius, kurie sudaro sąlygas žmogui egzistuoti, mąstyti apie grožį. O žmogus save išstato visa ko centre. „Reikia išdrįsti žengti iš centro”,- sakydavo man Epifanija. Ji vis kartodavo šią frazę, kurią man dar ir dabar sunku suvokti. O juk tuomet buvome tokios jaunos! Nors Epifanija buvo vyresnė už mane ir už visus kiemo draugus, niekas nežinojo kiek jai metų, nes ji nemėgdavo švęsti gimtadienių ir net kalbėti apie juos. Galbūt jau tuomet ji buvo peržengusi centro liniją?

Dabar prisimenu tokius momentus ir kiek nuliūstu: po to, kai išvykau iš Graikijos, nieko nebegirdėjau apie Epifanijos gyvenimo kelią ir net nežinau ar dar kada sutiksiu ją. Trisdešimt metų praėjo ir jokio ženklo…

Kiekvieną dieną mintyse kartoju jos vardą ir pridedu: tai buvo tikroji mokytoja.

Rūta Leiputė yra 2019 rugpjūtį Krasnagrūdoje, Tarptautinio dialogo centre „Paribio fondas“ vykusios tarptautinės jaunųjų intelektualų vasaros akademijos „Kito skaitymai“/„Reading the other 2019“ dalyvė. Jos esė – atliepas į stovyklos užduotą temą “Sąryšis su kitu”.

Istorinė atmintis yra išties labai įdomus konstruktas – prisiminti tai, ko pats gal niekada nepatyrei, bet patyrė šeimos ar tautos atstovai, kartais net prieš kelis šimtus metų. Jų patirtys lyg ploni šilkiniai siūleliai mus sieja, ir neabejotinai formuoja. Mums artimiausio dvidešimto amžiaus siaubas ir fatališkumas – II pasaulinis karas, nacistinės ir sovietinės represijos – vis apie save primena, šaltais pirštais stuksena į atminties ir dėmesio kerteles, gniaužia paširdžius. Paskutiniu metu Lietuvoje byrant lentelėms ir vis sušmėžuojant vandalizmo aktams prieš žydų bendruomenę, į dienos šviesą išlenda itin opus patirtos skriaudos ir kaltės klausimas. Kaip mums elgtis su tomis skriaudomis – išgyventomis ir suteiktomis? Aišku, Holokausto, sovietinio režimo aukų apmąstymų apstu įvairiuose frontuose – istorikų, politikų, menininkų ir t.t., kita vertus, tai tik parodo, kokia sunkiai išsemiama yra ši tema. Dar vienu rakursu pažvelgti į ramybės neduodančius skaudulius skatina neeilinės mąstytojos, mistikės, kurios 110-ąjį gimtadienį minime šiemet, mintys. Tai Simone Weil.

Dažnas girdėjęs ar skaitęs Simone Weil, nustemba ar kiek įtariai žvelgia į jos gyvenimą ir intelektualinį palikimą. Ji – kairiųjų pažiūrų filosofijos bakalaurė, daug prisidėjusi prie profsąjungų judėjimų ir kelieriems metams iškeitusi ramų darbą mokykloje į patirtį gamykloje. Gyvenusi itin asketiškai, antroje savo gyvenimo pusėje Weil patyrusi mistinių patirčių ir savo filosofinius tekstus skyrusi Dievo ir jo pasaulio problemai tyrinėti,  ypač kančiai. Didieji jos darbai buvo išleisti jau po jos mirties, juose nėra aiškios vienareikšmės struktūros, susiduriama su prieštaringumais (ką Weil, tiesą sakant, laikė neišvengiamybe), kas apsunkina jos idėjų vertinimą. Nepaisant minėtųjų aspektų, Weil Dievo vaizdavimas, tuštumos konceptas, taip pat su tuo susijęs atleidimas, empatija ir akivaizdus pasaulio prieštaringumas gali būti verti dėmesio.

XX a. kataklizmai mus glumina visais ekstremumais: nuo savo neįtikėtino žiaurumo mastų iki intensyvumo. Po tokių tragiškų patirčių vis dar sugeba iškilti į dangų nutaikytas drebantis pirštelis – kaip toks siaubas gali egzistuoti ir kas gali jį pateisinti? Kas gali pateisinti bent vieną nekalto vaiko ašarą? Koks Dievas gali tai leisti? Alfonsas Nyka-Niliūnas, beje, skaitęs ir žavėjęsis Simone Weil, eilėraštyje „Pažinimo raudos motinai” kalbasi su Dievu:

„Regime Tavo tiesoj klastingai tykantį Nieką,

Mintantį mūsų šauksmu, skambančių Tavo tyloj.”

Šioje nepakeliamoje tyloje, Camus absurdo pasaulio vakuume Simone Weil priešingai, mato Dievą ir jo, sakykime, meilę. Vedama katalikybėje itin svarbaus laisvos žmogaus valios principo, Weil teigia, kad tarp Dievo ir žmonių yra nuolatos palaikomas atstumas, Dievas slepiasi nuo mūsų už nežinomybės širmos ir neįsiterpia, taip jis atsisako būti viskuo, kad mes galėtume tapti kažkuo. Dievo žodis, Simone Weil akimis, iš tiesų yra Dievo tyla. Pasišalininantis Dievas įgalina mus pilnai atsakomybei už savo gyvenimo sprendimus. Toks Weil požiūris, tikėjimas žmogaus individualumu Dievo tylos akivaizdoje kelia moralinę problematiką XX a. įvykių kontekste – ar galime viešai gerbti žmones, vienaip ar kitaip prisidėjusius prie Holokausto vykdymo, kai šalia matome Pasaulio teisuolius? Ar galima pateisinti kolaboravimą dėl sąskaitų išlyginimo, (ne)galėjimo pasirinkti?

Iš mūsų gyvenimo atsitraukiantis Dievas, šio veiksmo sukuriamas vakuumas, tuštuma yra vienas kertinių mistikės mąstymo konceptų. Kaip ir Jėzaus kenozės atveju, ši tuštuma yra būtina, jei norime priimti antgamtiškąją malonę. Tuštuma mumyse atsiranda iš kentėjimo patirties, negalėjimo pilnai kontroliuoti savo gyvenimo, tad ją iškentėti, išlaikyti yra be galo sudėtinga, kone antgamtiška. Weil akimis žmonių polinkis į kerštą, kompensacijos norą šiuo atžvilgiu yra natūralus; darydami bloga kitam, mes užpildome vidines ertmes. Todėl, jos nuomone, neretai revoliucijos (ypač turint omeny prancūziškąją patirtį) nesugeba panaikinti buvusios priespaudos ir kančios plėtimosi, o kartais jį net ir suintensyvina. Visgi Weil skatina perlipti šį geismą, nesiekti sumažinti ar pabėgti nuo kančios, o ją ištverti ir mylėti net ne todėl, kad ji naudinga, o todėl, kad ji yra. Itin didelę, vis dar pulsuojančią ertmę mumyse paliko XX a. nelaimės: mūsų, tėvų, senelių ar kaimyno artimųjų patirtos sovietinės represijos slegia pečius ir šiandien. Neužgijus žaizdoms sunku empatizuotis ir su kito kančia. Tai itin ryšku nagrinėjant žydų tautos tragediją ir jos atmintį, kai dalis veikėjų ar (ne)anoniminių komentatorių plačiuosiuose interneto vandenyse nemato reikalo gerbti žydų bendruomenės ir jos nuoskaudų, matuodamiesi lietuvių patirtomis represijomis ar perdėtai akcentuodami žydų, kolaboravusių su sovietų valdžia, vaidmenį. Akis už akį. Tačiau kančia – nepamatuojama ir bendražmogiška – negali būti lyginama tokiu būdu tarpusavyje.

Siekiant ištverti tuštumą Weil išskyrė ne vien keršto norą, bet ir „užpildančiąją vaizduotę” – tai atpildo tikėjimasis ar neigimas. Ar to nematome ir aktualiuose atminties konfliktuose, kad ir Jono Noreikos – Generolo Vėtros atveju. Ne tik lentelių atstatytojai, bet ir kai kurie viešieji asmenys nesugeba pripažinti Noreikos, nors ir ne drastiško, indėlio į žydų nelaimę, kuris, beje, galėjo būti ir gana sąmoningas.

Dar vienas, itin įdomus šiai temai aspektas yra Weil pabrėžiamas intelekto ribotumas ir akivaizdus pasaulio prieštaringumas. Tai įkūnija pats Jėzaus kryžius – šis yra ir bausmės, ir išlaisvinimo simbolis. Weil pasaulio prieštaringumas slypi jo dualume – blogis yra gėrio šešėlis, negalime siekti gėrio, nepriimdami ir blogio galimybės. Tokia samprata, tikėtina, turi stiprių ryšių su albigiečių ir katarų erezijomis, kurias pati Weil laikė žymiai artimesnėmis krikščionybei nei oficialioji Katalikų Bažnyčia. Vertinant XX a. vid. įvykius ši prieštaringumo traktuotė gali būti naudinga – vertybės, kurias matome kaip teigiamas, taip pat gali tarpusavyje kirstis – kokiu, aktyviu ar pasyviu būdu priešintis represijoms? Būti drąsiam, bet nepernelyg strategiškam, ką mums rodo pirmasis partizaninio karo etapas prieš sovietus?

Weil gali būti sunku suprasti tiek krikščionimis, tiek netikintiesiems: fanatiškas kančios vertinimas, prieštaringumas ir ekscentriškumas gali išgąsdinti ar net prajuokinti ne vieną. Nepaisant to, Weil filosofinė misticistinė mintis, publikuota jau po jos mirties, darė nemažą įtaką XX a. 5-6 deš. kultūros veikėjams, tarp jų ir Albert Camus ar Czeslaw Milosz. Weil mintys, kuriose neretai kalbama imperatyvu – tai lyg nuorodos, beje, itin krikščioniškos, kurios, atrodo, tik ir paruoštos pamokslui. Įdomu tai, kad niekados nepriėmusi krikšto ir neprisijungusi prie Katalikų Bažnyčios, pati kilusi iš žydų šeimos ir turėjusi gana stiprų klasikinį išsilavinimą, Weil įkūnija gana modernų, revoliucingą  europietį – su visu civilizaciniu paveldu, bet kartu ir drąsiai persvarstantį savo autoritetus.

Pažvelgti į mūsų atminties konfliktus per jos mąstymo prizmę gali suteikti pakankamai konceptualią, krikščionišką prieigą prie istorinių įvykių. Tuštumos indai, kuriuos sukūrė patirtos nuoskaudos, yra kartu ir turtas, kuris ne vien slegia, bet ir atveria plotmę malonei, kitokiam pažinimui, yra netgi krikščioniškos egzistencijos esmė. Weil idėjų pasiūlymai mūsų istorinei atminčiai – neneigti ir nebandyti bet kokia kaina teisinti atliktų skriaudų (o juk čia – ir Vėtra, ir Nėris, Cvirka, ir daug kitų), tačiau ir priimti žmogiškąjį kontraversiškumą bei jį apmąstyti. Nebandyti lyginti ir neužsimerkti kito kančiai, o pabandyti ją suvokti kaip individualią, solidarizuotis su ją patiriančiaisiais. Neplėsti kančios siekiant užpildyti savas tuštumas, nes jos ir suteikia mums egzistencinį pilnumą.

Agnė Zakaravičiūtė yra 2019 rugpjūtį Krasnagrūdoje, Tarptautinio dialogo centre „Paribio fondas“ vykusios tarptautinės jaunųjų intelektualų vasaros akademijos „Kito skaitymai“/„Reading the other 2019“ dalyvė. Jos esė – atliepas į stovyklos užduotą temą “Sąryšis su kitu”.

Per kelerius pastaruosius metus teko išgirsti arba susidurti su ne viena problematiška istorija, skatinusia ieškoti priežasčių ir atsakymų. Šį kartą paieškos kreipė link atsakymo apie savęs ir kito pažinimą – vis dažniau ėmiau svarstyti apie jo prasmę. Atkreipdama dėmesį į kasdienio gyvenimo situacijas, darbo aplinką, ėmiau stebėti, kaip jose veikia vidiniai, psichologiniai, o ne tik logika ir mąstymu grįsti veiksniai. Kitaip sakant, tikrai neužtenka būti smart​, kad gautum norimą darbą, jame tinkamai atliktum užduotį ar namų aplinkoje kurtum pozityvius santykius su kitais. Dažnai būtent emocinis faktorius, patiriami jausmai ir gebėjimas juos pažinti turi lemiamą rolę.

Neseniai iš savo draugų medikų vėl išgirdau tėvų smurto prieš kūdikį istoriją. Įsiminė tai, kad kūdikio tėvai, draugų pasakojimu, atrodę “normalūs” žmonės, geri, rūpestingi tėvai, rūpinęsi ir išgyvenę dėl įvykusios nelaimės. Ar jie tiesiog neturėjo įgūdžių atpažinti savo ar vienas kito emocijų ir nežinojo, kaip su jomis elgtis? Girdėdama panašias istorijas vis galvoju, kokį svarbų vaidmenį jose galėtų suvaidinti geri emocinio pažinimo įgūdžiai. Be jų, atrodo, visada išlieka tikimybė pasielgti taip, kaip sąmoningai elgtis nenorėtum.

Kartais susimąstau, kiek mūsų visuomenėje tokių išoriškai “normalių” šeimų, žmonių. Galbūt tai erdvė labai reikalingoms socialinėms emocinio intelekto ugdymo ir savęs bei kito pažinimo programoms? Ir ne tik trumpalaikių iniciatyvų pagalba, bet nuolatinės emocinės pagalbos teikimu, pirmiausia dalyvaujant profesionalams ir tiems savanoriams, kurie iš tiesų tiki emocinių įgūdžių galia ir jų poveikiu veiksmams. Labai svarbu jau vien informuoti save apie emocinio pažinimo galimybes. Tam, žinoma, reikia stipraus motyvo, inspiracijos ir kito žmogaus įkvėpimo.

Jau yra kuo pasidžiaugti. Vis dažniau ir garsiau visuomenėje kalbama apie emocinio intelekto svarbą, pavyzdžiui, apie besikeičiantį požiūrį į smurto sąvoką, praktinių įgūdžių savo jausmams atpažinti ugdymą. Pagaliau apie savo emocijas kalbame drąsiau, svarstome, kaip jas pažinti, priimti ir išgyventi. Iš tiesų imame suprasti, kad daugybės nesusikalbėjimų, prastos komunikacijos, barnių, smurto ar kitokių negerovių viena iš svarbiausių priežasčių yra kito ir savęs pažinimo trūkumas. Turbūt sutiksite, kad šiandieninis skatinimas pažinti kitą žmogų labai skiriasi nuo to, ką apie kito pažinimą žinojo mūsų tėvai ir seneliai. Be to, šiandien galima domėtis savarankiškai, apie tai skaityti įvairius, vietinius ir tarptautinius šaltinius.

Dar vienas nutikimas, neseniai įsirėžęs į atmintį iš dalies susijęs su jau paminėtu, nes kalba apie požiūrį į psichologinės konsultacijos pagalbą. Ne taip seniai akademinėje aplinkoje pirmą kartą susidūriau su dideliu skepticizmu psichologų atžvilgiu. Prisimenu, psichologai buvo įvardyti kaip pelno siekianti grupė, pas kuriuos lankosi tiktai pinigų apsčiai turintys ir, kaip žinia, dėl to daug streso patiriantys asmenys. Reikia sutikti, kad psichologinių konsultacijų prieinamumas dar nėra pakankamai išplėtotas, tačiau tokia situacija niekaip nepaneigia specialistų teikiamų paslaugų naudos visuomenei. Atsimenu, išgirdusi tokį požiūrį pasijutau suglumusi. Niekas iš girdėjusiųjų neišsakė savo nuomonės, neprieštaravo.

Svarsčiau, ką daryti man? Ir klausiau savęs, kaip tokios idėjos apskritai įmanomos XXI a.

akademinėje aplinkoje?

Taip, siauras požiūris į emocinę sveikatą vis dar gali būti demonstruojamas labai drąsiai. Kartais atrodo, kad lankytis pas psichologą patartina tik depresiją išgyvenančiam ar patyrusiam staigų sukrėtimą žmogui. Ogi ne! Su psichologu galima ir reikia kalbėtis apie daugybę savo emocijų, mokytis jas atpažinti, praktikuoti išmoktus dalykus. Patiems ieškoti ir skaityti geras knygas, daugiau gilintis į save ir pagaliau skirti tam pakankamai laiko! Tai, manau, yra būtinoji ir įdomioji psichologinės sveikatos higiena.

Pamenu, mane pačią kažkada labai žeisdavo kitas žmogus, išsakantis priešingą poziciją, ypač vertybiniais klausimais, kurie, buvau šventai įsitikinusi, turėtų veikti pagal mano moralinį kompasą. Ir kaip pasikeitė mano reakcijos, kai pabandžiusi įsiklausyti į skirtingus vertinimus, pažinusi juos geriau, ėmiau matyti kaip natūralią ir būtiną skirtingo pasaulio dalį. Greičiausiai taip nutinka ir dėl geresnio savo paties emocijų pažinimo, pavyzdžiui, suvokus įsižeidimo emociją, galima bandyti lengviau ir paprasčiau žvelgti į situacijas.

Jaučiu, kad anksčiau prisiimdavau pernelyg daug atsakomybės už kitų sprendimus, kol supratau, jog ši atsakomybė man nepriklauso. Nes viena yra turėti asmeninę nuomonę ar ją išsakyti, ir visiškai kas kita turint galios šią nuomonę bandyti įtvirtinti, pavyzdžiui, visuomeniniu, politiniu lygmeniu – nurodinėti, drausti. Asmeniškai nepritardama tam tikriems teiginiams, aš demonstruoju, kaip asmeniškai suvokiu moralę, tačiau negaliu jos primesti visai visuomenei. Ypač tam tikromis situacijomis yra būtina turėti įsitikinimus, žinoti savo ribas, tačiau išsiugdytas polinkis stengtis suprasti kitus, man atrodo aukščiausia intelekto forma bendrąja prasme.

Pažindamas pirmiausia save, tikėtina, vis labiau būsi pasiruošęs ir norėsi pažinti kitą. Asmeniškai pastebiu, kad kuo labiau pažįstu kitą, tuo rečiau seku standartiškumo modeliu. Ir tai nereiškia, kad perimu vieną ar kitą savybę, vertybę ar elgsenos modelį iš kito sau, kartais netgi priešingai, dar tvirčiau lieku prie savojo. Jeigu būtų kitaip, nejučiomis visi imtume vieną standartą keisti kitu. Ir vis dėlto kartais pastebiu vertybių ar mąstymo krypties skiepijimo apraiškų, turbūt ir savyje. O kas, jei būtent aš ar mes pasaulį regime atvirkščiai?

Uždavus sau šį klausimą dažniausiai natūraliai prasideda tikras bandymas pažinti kitą, kai pasineriama į šį nuotykį ne tik be išankstinių nuostatų (nors kartais svarstau, ar įmanoma jų neturėti?), bet ir nesiekiant jokio kito tikslo, išskyrus patį pažinimą. Nuoširdus pažinimas visuomet gali paskatinti ir natūralius pokyčius, jeigu jie reikalingi. XX a. prancūzų filosofė S. Weil ne kartą ragino pažinti kitą būtent dėl to, kad kitas žmogus pats savaime yra svarbus ir vertingas. Ne iš smalsumo ar kitokių siekių. Kas yra esminis krikščioniškosios kultūros principas.

Štai kad ir artimiausi mums žmonės, šeimos nariai, kuriems neretai atitenka nemaža dalis neigiamų nuotaikų ir ne pačių geriausių žodžių. Gal pradėti pažinti kitą vertėtų nuo jų? Gali nutikti taip, kad namiškio nuomonę taip pat reikės ilgai jaukintis. Juk kartais artimieji galvoja ar daro nebūtinai tai, ko mes tikimės. Ir pastebiu, kad šeimos nariams jaučiamės turį teisę savo nuomonę ir įsitikinimus įsiūlyti. Ar tikrai?

Kito mąstymo ir pojūčių prisijaukinimas  neabejotinai parodo naujus kelius, naujas mąstymo kryptis ir, žinoma, praplečia galimybių bei žmogiškumo ribas. Juk prisijaukinti reiškia kitą gerbti ir juo rūpintis. Rūpintis pilnavertiškai galima tuomet, kai pažįsti ir priimi, net tuomet, jeigu nesupranti ar nepritari. Tačiau nepritarti kartais pavojinga – nepritarime gali slypėti siekis keisti, kuris nejučia tapęs kito pažinimo tikslu, labai greitai gali sugriauti pilnavertį pažinimo santykį.

Jau pati intencija pažinti kitą, visuomet bus pirmas reikalingas žingsnis, tačiau jis gali niekur nevesti, jei nebus išbandomas ir praktikuojamas. Pamenu, išvykusi erasmus studijoms į Belgiją, susiradau butą kvartale, kuriame gyveno nemažai turkų tautybės žmonių. Nors matėsi, kad jie atvykę ne naujai, ir jau integravęsi į vietinę bendruomenę – vedė savo vaikus į belgiškas mokyklas, patys čia turėjo darbus, tačiau jų kultūros skirtumai taip pat buvo akivaizdžiai pastebimi. Turiu pripažinti, kad, nors visada maniau esanti tolerantiška ir pagarbi kitų atžvilgiu, aš iš pradžių kaimynyste nedžiūgavau.

Ši asmeninė patirtis parodė, kokie stiprūs yra stereotipinio mąstymo klodai, bei leido šiek tiek pajusti, kodėl panašūs kontekstai gali tapti palankūs populistiniams ir propagandiniams tikslams įgyvendinti. Būtent kito pažinimas, nesvarbu, kas jis bebūtų, ir pozityvi bei atvira laikysena jo atžvilgiu gali apsaugoti nuo tapimo radikaliu veikėju. Nes radikalumas visada pabrėš skirtumus ir sieks juos žūtbūt panaikinti, o pažinimas, priešingai, ieškos bendrumų, kalbėsis ir bendradarbiaus vertindamas skirtingumą.

Drįstu manyti, kad labiau pažindami save ir kitą, išvengtume bent dalies kasdienybės dramų, kartais pereinančių į visuotines tragedijas, komedijas ar dar kitus žanrus, tik šįkart realybėje.

Justas Žemaitis yra 2019 rugpjūtį Krasnagrūdoje, Tarptautinio dialogo centre „Paribio fondas“ vykusios tarptautinės jaunųjų intelektualų vasaros akademijos „Kito skaitymai“/„Reading the other 2019“ dalyvis. Jo esė – atliepas į stovyklos užduotą temą “Sąryšis su kitu”.

Iki Viduramžių pabaigos Europoje filosofinė žmogaus samprata buvo jau pilnai nusistovėjusi. Tuo metu ši samprata rėmėsi teocentrine pasaulėžiūra, teigusia Dievo viršenybę savo kūrinijos – žmogaus ir gamtos – atžvilgiu. Žmogus kartu su gamta buvo laikomi tik atspindžiais tos neregimosios tikrovės jėgos, kuri juos ir sukūrė. Kita vertus, būdamas sukurtas pagal Dievo paveikslą[1], Dievas žmogų sukūrė laisvą, gebantį nepriklausomai nuo Dievo apsispręsti, kuria gyvenimo tėkme judėti.

Todėl vidine prieštara paremta žmogaus samprata, tvirtai besilaikiusi teocentrinė pasaulio (o taip pat ir žmogaus) samprata, savo klestėjimo piką pasiekusi Viduramžiais, pamažu ėmė eižėti. Šią koroziją skatino ne tik teocentrizmui oponavę mąstytojai, bet ir teocentrizmo bastioną saugojusi Katalikų Bažnyčia. Teocentrizmo oponentai paprastai nesutiko su Dievo viršenybės ir žmogaus menkumo samprata, arba ėmėsi ją pertvarkyti Dievo sostą užleidžiant žmogui. Teocentrizmo irimą skatino ir tuometinė Katalikų Bažnyčios veikla, pasižymėjusi kryžiaus žygiais, inkvizicijos teismais ir nuodėmių išpirkimu indulgencijų būdu. Dievo Tautos vaikai daugiau ėmėsi rūpintis ne tikinčiųjų sielovadiniais, o ekonominės ir politinės galios puoselėjimo reikalais. Todėl natūraliai ir buvo pradėta nepasitikėti krikščionybe, o radikaliausiu atveju – ir pačia religija kaip tokia. O tuo tarpu filosofija, Viduramžiais egzistavusi kaip teologijos tarnaitė, Renesanso metu išsivadavo iš krikščioniškosios teologijos gniaužtų, prasiverždama filosofinės antropologijos ir gamtos filosofijos pavidalais, o scholastikoje užsikonservavusi Katalikų Bažnyčia nebepajėgė atsiliepti į kylančias permainas filosofinėje ir teologinėje mintyje.

Vietoje teocentrinio pasaulėvaizdžio filosofinėje antropologijoje mezgėsi antropocentrizmas, teigęs žmogaus nelygstamą viršenybę ne tik gamtos, bet ir Dievo atžvilgiu. Šalia antropocentrizmo formavosi ir humanizmas, pabrėžęs žmogų kaip vertybę bei tikėjusio į kiekvieną žmogaus veiksmą kaip į gerąjį veiksmą. „Nieko nėra nuostabiau už žmogų“[2] – ši Renesanso italų filosofo Giovanni Pico della Mirandollos ištara kone tapo humanizmo idėjų motto. Tiesa, europinėje mintyje tiek antropocentrizmas, tiek ir humanizmas, nebuvo jau toks naujas filosofinės minties šuolis – panašios idėjos, teigusios sudievėjusį žmogų, gyvavo ir helenistiniais, iki-krikščioniškaisiais laikais.

Ši trumpa žmogaus sampratos istorija yra reikšminga ne tik norint suprasti žmogaus sampratos posūkį vėlyvųjų Viduramžių ir ankstyvojo Renesanso laikotarpiu, tačiau ir norint išsiaiškinti Renesanso produkto – humanizmo – istorinę raidą bei jos aktualumą trečiojo tūkstantmečio pradžioje.

Kaip jau prieš tai minėta, humanizmas – tai pasaulėžiūra, teigianti žmogų kaip idealą ir vertybę. Humanizmas renesansinėje sąmonėje buvo epochos ideologija ir pasaulėžiūra[1]. Žmogus humanistų buvo teigiamas ne vien tik kaip idealas ar vertybė, tačiau kaip ir viso pasaulio valdovas, kuriam visa kas aplink turi tarnauti. Renesanso ir po-renesansinių humanistų akimis žmogus tampa tiesos matu; tik žmogus gali spręsti, kas yra tiesa; o ši tiesa bus tokia, kokia bus ištarta žmogaus. Subjektyviu patyrimu priėjęs tiesos sampratą, žmogus netruks apibrėžti ir kitas filosofines sąvokas remdamasis tuo pačiu subjektyvizmu. Kaip pasakytų Ivanas Karamazovas, XIX a. rusų rašytojo Fiodoro Dostojevskio romano „Broliai Karamazovai“ veikėjas, šitaip „praeis amžiai, ir žmonija savo išminties ir mokslo lūpomis paskelbs, kad nusikaltimo nėra, taigi nėra nė nuodėmės, o yra tik alkani žmonės“[2].

Todėl ilgalaikėje perspektyvoje humanistinė žmogaus ir jo gyvenimo samprata netapo išeitimi nuo tariamąja tamsa paženklintų vidurinių amžių. Scholastinei filosofijai oponavęs humanizmas pats virto savo paties idėjų iškamša, parodija. Humanistinės minties atstovų įkvėpti protai pasižymėjo ne ką mažesniu žiaurumu nei humanistų kritikuota bažnytinė veikla. Ir pats humanizmas skilo į daugybę dalių taip, jog tapo nebeaišku, kaip atsakyti į klausimą „kas yra žmogus?“. Humanizmo problemą XX a. lietuvių egzilio filosofas Juozas Girnius ir įvardijo kaip aktualią laikmečiui, tačiau itin komplikuotą[3]. Vieni ėmėsi skelbti krikščioniškąjį humanizmą, antrieji – liberalųjį humanizmą, o tretieji – etinį humanizmą. Ir kurie iš jų šiuo klausimu dabar yra teisūs?

Taip vadinamoji Dostojevskio „artėjančio šimtmečio“ pranašystė tik ir patvirtino tokio išsilaisvinusio humanisto likimo paradoksą: laisvė ėmė neigti laisvę. Kitaip tariant, su didžiausiu entuziazmu siekęs laisvės, žmogus galiausiai tapo tik siekiamos laisvės vergu. Intensyvėjantis siekis pertvarkyti Dievo planą ir jo vykdymą XX amžiuje „užderėjo“ dvejų pasaulinių karų, kruvinų totalitarinių rėžimų įsigalėjimų, Holokausto, Apartheido ir „buldozerinio ateizmo“ „vaisiais“. Po viso šio tragiško šimtmečio žmonija, regis, ėmėsi suprasti savo demoniškos minties jėgą ir nuodėmingus veiksmus. Tačiau net ir trečiojo tūkstantmečio eigoje išlenda erezijų, nebijančių atvirai neigti elementarių žmogaus teisių, nepriklausomai nuo amžiaus, lyties, rasės ar tikėjimo. Geriausias tai iliustruojantis pavyzdys – vis dar pasitaikantys antisemitiniai išpuoliai, Lietuvoje pasireiškę Kauno choralinės sinagogos lentelės išniekinimu[1] bei iš žemių supiltos svastikos Vilniuje prie Lietuvos žydų bendruomenės pastato[2]. Žinoma, žmogaus teisės irgi nėra tas stabas, kurį reikia paversti religiniu objektu – šičia svarbesniu tampa elementarus siekis nepažeisti žmogiškojo orumo. Po 1990 metų buvo tikima, jog būtent trečiąjį tūkstantmetį pradėsime kaip istorijos pabaigos laikotarpį, tačiau kaip matome, pasaulio istorija dėl tebesitęsiančios žmonijos trumparegystės vis dėl to nesibaigė.

Kaip tik XX amžiuje gimusi ir dviejų pasaulinių karų metu gyvenusi žydų kilmės prancūzų filosofė Simona Weil savo raštuose, apsvarstydama savo laikmečio socialinį būvį, ne veltui teigė, jog „mūsų epochos klaidos kyla iš krikščionybės be antgamčio. To priežastis yra laicizmas, ir pirmiausia – humanizmas“[3]. Geras intencijas turėjęs žmogaus bandymas Renesanse suteikti naujas gaires merdėjančiai Viduramžių kultūrai galiausiai pakartojo pastarosios epochos „pasiekimus“, atnešdamas žymiai daugiau dvasinių ir fizinių nuostolių. Šičia derėtų prisiminti ir tragišką titano Prometėjo likimą: už pavogtą ugnį iš Dzeuso ir nuleidimą ją žmonėms, Prometėjas buvo nubaustas ugnies dievo Hefaisto ir buvo prikaltas prie uolos, kol galiausiai skilus uolai, atgailos nerodantis Prometėjas, prasmenga į nebūtį. Dievas davė žmogui Rojų, o šis dovana tinkamai nepasirūpino ir susigundė ją paversti Pragaru.

[1] Jakučionis S. Policija pradėjo tyrimą dėl „Heil Hitler“ užrašo ant Kauno sinagogos:
https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/nusikaltimaiirnelaimes/policija-pradejo-tyrima-del-heil-hitler-uzraso-ant-kauno-sinagogos-59-1236684

[2] Petkauskas V. Prie Lietuvos žydų bendruomenės būstinės iš žemių supilta svastika
https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/prie-lietuvos-zydu-bendruomenes-bustines-is-zemiu-supilta-svastika-56-1202684

[3] Weil S. Sunkis ir malonė. Iš prancūzų kalbos vertė Diana Bučiūtė. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2015, P. 117

[1] Filosofijos istorijos chrestomatija: Renesansas. Sudarė Bronius Genzelis ir kt. Vilnius: Mintis, 1984 P. 19

[2] Dostojevskis F. Broliai Karamazovai: keturių dalių romanas su epilogu, T.1. Iš rusų kalbos vertė Motiejus Miškinis. Vilnius: Margi raštai, 2008 P. 424

[3] Girnius J. Žmogus be Dievo // iš: Raštai, T.II. Vilnius: Mintis, 1991 P. 47

[1] Pr 1:26

[2] Džovanis Piko dela Mirandola. Kalba apie žmogaus orumą. Vertė Eugenija Ulčinaitė // iš: Filosofijos istorijos chrestomatija: Renesansas. Sudarė Bronius Genzelis ir kt. Vilnius: Mintis, 1984. P. 122

Vytautas Starikovičius yra 2019 rugpjūtį Krasnagrūdoje, Tarptautinio dialogo centre „Paribio fondas“ vykusios tarptautinės jaunųjų intelektualų vasaros akademijos „Kito skaitymai“/„Reading the other 2019“ dalyvis. Jo tekstas – atliepas į stovyklos užduotą temą “Sąryšis su kitu”.


Leiskite Kinijai miegoti, nes kuomet ji prabus – ji supurtys pasaulį

Napoleonas

Rytdienos pasaulio tvarką nustatys Imperijos

Guy Verhofstadt

Europos Unija buvo žlugusių arba žlungančių imperijų kūrinys

Timothy Snyder

Šioji antraštė nepriskirtina kosminės kino operos Žvaigždžių karai žanrui, – tai Europos šiuolaikybės, ateities ir kasdienybė refleksija. Arba pastarosios stokos diagnozė. „Rytdienos pasaulio tvarka bus kuriama ne nacionalinių valstybių ar šalių, – tai būsianti pasaulio tvarka, kurią nustatys imperijos.“ Šiuos žodžius 2019 m. rugsėjo 14 d. Londone vykusioje liberaldemokratų konferencijoje ištarė žymus Belgijos politikas ir Brexito proceso Europos Parlamente (EP) koordinatorius Guy‘us Verhofstadtas. Apdardamas geopolitinę situaciją, Jungtinės Karalystės (JK) pasitraukimo iš Europos Unijos[i] (EU) kontekste, Verhofstadtas tai pagrindė tuo, jog: „Kinija nėra nacija, – tai civilizacija. Indija nėra nacija. Jungtinės [Amerikos] Valstijos taip pat yra labiau imperija, nei nacija… Galiausia yra Rusijos Federacija. Rytdienos pasaulyje, kuris bus imperijų pasaulis, mes, europiečiai (ir jūs, britai), galime apginti savo interesus, savo gyvenimo būdą tik veikdami kartu – europietiškose struktūrose ir Europos Unijoje.“


<…>Rytdienos pasaulyje, kuris bus imperijų pasaulis, mes, europiečiai (ir jūs, britai), galime apginti savo interesus, savo gyvenimo būdą tik veikdami kartu – europietiškose struktūrose ir Europos Unijoje.

 

Ilgametis Belgijos premjeras ir liberalų frakcijos ALDE vadovas EP, ilgus metus karštai puoselėjo eurofederalizmo ir Jungtinių Europos Valstijų idėją bei siekė įgyvendinti ją kontinentinės politikos praktikoje. Šio teksto atveju, pasirinkta politiko prakalba žymi ne tiek pritarimą jai, o siekį užčiuopti polemikos išeities pozicijas su grįžusia ir permąstoma imperijos koncepcija, ir bent epizodiškai reflektuoti apmąstymų gausą apie Europą, jos ateitį idėjų istorijos plotmėje. Galiausiai, idėjos juk tampa praktika: į didžiąją Belgijos ir Europos politiką XX a. 10 deš. pats Verhofstadtas, pavyzdžiui, grįžo pergyvenęs tylos periodą, kurį lydėjo politikos kaita ir idėjų permąstymas, kuriems didelę įtaką padarė jaunesnysis brolis Dirkas, – politikos filosofas, tyrinėjantis politinį liberalizmą Johno Rawlso ir Karlo Popperio idėjų šviesoje.

Tuo tarpu Lietuvos ir Vidurio Rytų Europos (VRE) politinėje ir viešoje erdvėje, be kelių epizodiškų opozicijos išimčių, EU dažniausiai matoma trumpoje perspektyvoje, excelio lentelių (finansų srautų perskirstymo ir įsisavinimo) pavidalu, o ateities scenarijai kuriami apsiribojant siaurais vertybiniais vidaus karų horizontais.

Pirmoji galinti kilti reakcija į Londone išsakytus Verhofstadto žodžius – atsižvelgus į neigiamą imperijos ir imperializmo sąvokų konotaciją, – jog tai galėjusi būti dar viena skambi savo ekscentriškumu pasižyminčio politiko ištara. Galbūt ne veltui autoritarizmo link dreifuojanti Viktoro Orbano „Fidesz“ partija,  prieš pat rinkimus į EP, paleido užsakytą autobusą Budapešto gatvėmis su reklaminiu plakatu, kurio taikinyje atsidūrė „liberalios diktatūros“ ir „nevaldomos terorizmą skatinančios imigracijos“ į Europą veidas, visų iš Vakarų sklindančių įsivaizduojamų blogybių personifikacija, –  tas pats Verhofstadtas? Pastarasis, tiesa, neliko skolingas, ėmęsis atsakomojo žingsnio, tik plakatuose, prieš rinkimus į EP, šalia Orbano portreto  Briuselyje mirgėjo šie žodžiai: „Iš pradžių jis paėmė mūsų pinigus, o dabar jis nori sunaikinti Europą“. O juk būtent vengrai (kartu su austrais) pirmieji perkirpo sienas žymėjusias metalines tvoras Pan-Europos pikniko metu 1989 m. birželį, likus mėnesiams iki sugriūvant Berlyno sienai. Dabar tuo sunku patikėti net ir istorikams, jog Vokietijos kanclerė Angela Merkel dar 2009 m. minėdama šią datą ištarė.: „Dvi pavergtos tautos drauge sugriovė vergijos sienas… Vengrai suteikė rytų vokiečiams laisvės sparnus.“ 2019 m. birželį Vengrijos-Austrijos  pasienyje tvyrojo nejauki tyla. Šiuos reiškinius galime laikyti politinių technologijų ir viešųjų ryšių akcijomis, ar paprasčiausiu personalijų tarpusavio aiškinimusi. Kita vertus, šios apraiškos politiniame diskurse, priverčia suklusti ir išsamiau panagrinėti tokių viešų ištarų idėjinius kontekstus.

„Dvi pavergtos tautos drauge sugriovė vergijos sienas… Vengrai suteikė rytų vokiečiams laisvės sparnus.“

Europos  vertybių kryžkelės

 

2019 m. sausio 25 d. būrys žymių pasaulio  intelektualų – Herta Müller, Milanas Kundera, Orhanas Pamukas, Salman Rushdie, Agnes Heller, Anne Applebaum, Svetlana Aleksijevič, Adamas Michnikas,  Bernard-Henri Lévy ir daugelis kitų – išplatino ir pasirašė viešą laišką su šūkiu „Kovokime už Europą, arba jos griovėjai sunaikins ją“[ii],  raginantis puoselėti universalias Europos civilizacines vertybes ir išlaikyti EU integralumą. Laiške teigiame, jog jei vis dar rūpi Erazmas, Dante, Goethe ir Comenius, kultūra ir asmens laisvės, derėtų baigti XX a. 4 deš. primenančius izoliacinius nacionalizmu ir fanatizmu persunktus žaidimus, kurie Europą nuvedė į totalitarizmą. Tuo pačiu priminė, jog Europos žemyną išgelbėjo būtent JAV ir Didžioji Britanija – dvi imperijos (!), išaugusios iš krikščioniškosios ir antikinės kultūrų, subrandintų Europoje ir sugebėjusios integruoti išorines įtakas, ir nuolatos, perkūrinėdamos save, brėžė ateities perspektyvas.
Beveik po metų, 2019 m. gruodžio 12 d. rinkimuose,  buvo išreikštas aiškus britų pasirinkimas – tęsti išstojimo iš EU procedūrą. Prisimenant Cambridge’o filosofo emerito Raymondo Geuss’o mintis, dešimties procentų visuomenės vizija, kurią ištransliavo politikos oportunistai ir turtingi žiniasklaidos euroskeptikai, tapo daugumos tikrove. Viskas vyko remiantis demokratinėmis procedūromis, tačiau naudojant naujas medijų ir virtualybės galimybes.  Demokratija ir laisvė nėra duotybė ir savaiminis gėris, tai netrūkstamas darbas bei vyksmas. Bet kas galėtų ir sugebėtų nuosekliai atsekti Brexit‘o procesą, jo chronologinę ir procedūrinę seką, ar kokia ateities vizija jį lydi?

 

Demokratija ir laisvė nėra duotybė ir savaiminis gėris, tai netrūkstamas darbas bei vyksmas

Anot minėtą laišką inicijavusio prancūzų filosofo Bernard-Henri Lévy, JAV prezidento Donaldo Trumpo politika, šalia karo su įprastomis žiniasklaidos priemonėmis ir akademiniu protu, taip pat žymi gręžimąsi į XX a. pr. JAV politiką. Taipogi, kiek analitikų pri(si)mena, jog žymusis America first šūkis buvo 800 000 narių turinčio kraštutinės dešinės komiteto, protestuojančio prieš įsitraukimą į Antrąjį pasaulinį karą pavadinimas. Ar tai, jog tokio paties pavadinimo rasistinė, religinę sektą primenanti partija, buvo įkurta 1943 m., kurios lyderis Geraldas L. K. Smith‘as 1939 m. dalyvavo ne tik pro-nacistiniame 20 000 žmonių sutraukusiame German American Bund susibūrime Madison Square arenoje, bet ir švaisčiojo apie prezidento rinkimus? Žinoma, istorija niekada ne(pa)sikartoja. Galima būtų nekreipti dėmesio į lozungus ar jų kontekstą, bet ką įrodo prezidento apkaltos proceso metu sakytos kalbos Kongrese ir Senate  (tiek demokratų, tiek respublikonų) – jos visada kupinos referencijų į praeities tekstus ir JAV Tėvų įkūrėjų (Founding Fathers) išsakytas mintis. Tad žodžiai vis dar šį tą reiškia.Brėžti tiesiogines paraleles tarp praėjusių įvykių, lozungų ir dabarties būtų klaidinga, bet istorija moko nedaryti klaidų ateityje, kurias žmogaus protas, ypatingai politikoje, linkęs pamiršti. Ką byloja klasikiniai Hannah Arendt tekstai, ydinga ir pavojinga iš savo istorijos išsirankioti dabarčiai tinkamus herojinius momentus, ignoruojant visumos faktines aplinkybes, ir juos politiškai eksploatuoti[iii]. Kitaip tariant, ciniškai ir pragmatiškai iš istorijos kurti dabarčiai ir masėms tinkamą mitą, bet nemąstyti apie ateitį.

<…>ydinga ir pavojinga iš savo istorijos išsirankioti dabarčiai tinkamus herojinius momentus, ignoruojant visumos faktines aplinkybes, ir juos politiškai eksploatuoti

Tukidido spąstai

 

Žymusis lenkų rašytojas Witoldas Gambrowiczius savo 1953 m. dienoraščio įraše pateikė stulbinamą antlaikišką regiono įžvalgą, jog kiekvienai laisvų žmonių visuomenei pavojingiausia „demoniška formali mobilizacija“ sunaikinanti žmogaus individualumą, kuri ir ištiko tarpukario valstybes. Ar šioji „iš viršaus“ organizuojama ir per negatyvų santykį su išoriniu pasauliu brėžiama masių mobilizacija vyksta šiuo metu, ar tai tėra tušti gąsdinimai? Atsakymo nėra, nes ateitis, skirtingai nei praeitis (istoriškai) ar dabartis (sociologiškai) nėra pažini, ir jos kūrimas (filosofiškai), galimi scenarijai, priklauso nuo mūsų pačių veiksmų (politiškai), mąstymo ir savivokos. Ir gebėjimo atsiminti bei mokytis.
Didėjanti politinė poliarizacija ir idėjinė fragmentacija matoma tiek nacionalinių valstybių viduje, tiek pasauliniu mastu. Kairės ir dešinės perskyra, populizmo ir demokratinio pliuralizmo įtampos, žmogaus teisių idėjų devalvacija; Vakarų ir Rytų kapitalizmo modelių transformacijos, galių koncentracija bei prekybos santykių pertvarka. Galima tęsti. Žvelgiant istoriškai, vykstantiems reiškiniams galima pritaikyti Tukidido spąstų metaforą[iv], kurią metodologiškai pasitelkė Harvardo universiteto mokslininkai. Šia metafora įvardijamos aplinkybės, kuomet aiškiam pasaulio ar regiono hegemonui iššūkį meta nauja kylanti ir neprognozuojama jėga.  Toks pasaulio tvarkos hegemonas paskutinius 500 metų buvo „Vakarų pasaulis“, su iš Europos persislinksiu centru į JAV, kuriam iššūkį meta Kinija. Tereikia prisiminti Napoleono įspėjimą: „Leiskite Kinijai miegoti, nes kuomet ji prabus – ji supurtys pasaulį,“

 

Didėjanti politinė poliarizacija ir idėjinė fragmentacija matoma tiek nacionalinių valstybių viduje, tiek pasauliniu mastu

 

Šioji Tukidido spąstų metafora siekia Antikos laikus, kuomet Spartos miesto-valstybės amžius skaičiuojančiam kariniam viešpatavimui Peloponeso pusiasalyje konkurenciją ėmė kelti Atėnai su filosofijos, architektūros, teatro, laivyno ir demokratijos suklestėjimu. Glaustai tariant, Atėnai savąjį augantį potencialą siekė panaudoti atsilikimui, priespaudai įveikti ir galios balansui regione išlyginti, sukildami prieš karinę hegemoniją turėjusią Spartą. Pastaroji suvokė tai kaip stabilios tvarkos, kurią ji per amžius užtikrino ir kurios dėka Atėnai suklestėjo, – ardymą, revanšizmą ir nedėkingumą.

Harvardo universiteto tyrime, tapusiame jį kuravusio Grahamo Alissono bestseleriu ir opus magnum[v], ištyrus 16 atvejų, kuomet dominuojančiai pasaulinei jėgai, dažniausiai imperijai, atsirasdavo rimta iššūkį metanti jėga, 12 atvejų baigėsi katastrofa civilizacijai. Pradedant minėtu, Tukidido aprašytu Spartos-Atėnų konfliktu ir Peloponeso karu, pasibaigusiu helėniškosios civilizacijos saulėlydžiu bei Persijos iškilimu, baigiant Vokietijos žemių industrializacijos iššūkiu Britanijos imperijai, nuvedusiam Europą į Pirmąjį pasaulinį karą. Jį sekęs Antrasis, neretai matomas kaip revanšistinis Trečiojo Reicho imperinis karas. Tad jei ne Winstono Churchill’io užsispyrimas ir JAV karinis įsitraukimas, jį sekęs ekonominis Marshallo planas, Europos civilizacijos likimas galėjo nusidriekti visai kita trajektorija. Bet tai jau vaizduotę žadinančios alternatyvios istorijos žanras. Guodžia tik tas faktas, jog paskutinis žinomas konfliktas tarp SSRS ir JAV, apogėjų pasiekęs Kubos krizės metu, nesibaigė civilizacijų išnykimu. Turkijoje dislokuoti JAV naikintuvai jau buvo pasiruošę kilti. Su atominėmis raketų galvutėmis.Jei derėtų ieškoti slypinčio moralo už Tukidido spąstų metaforos, tai peršasi išvada, šalia šaltų faktų ir istorinei sociologijai būdingų kintamųjų aprašymo, jog pasaulinių galių konfliktas nepalieka laimėjusių. Lemiantį vaidmenį, prasidėjus konfliktui, pradeda vaidinti aplink konfliktuojančias puses susitelkiantys sąjungininkai. Tai, jog bręsta ir aštrėja akivaizdi JAV ir Kinijos priešprieša, niekam nekelia abejonių. Klausimas, žvelgiant į Hong Kongo ir Taivano įvykius, ar Kinijos tarpkontinentinę ekonominę ekspansiją – Šilko kelio (at)kūrimą, lydimą islamo išpažinėjų uigurų konclagerių kūrimu, – kokios būsiančios šios neišvengiamos kolizijos pasekmės? Ir kokiame mūšio lauke šis susidūrimas vyks?

Guodžia tik tas faktas, jog paskutinis žinomas konfliktas tarp SSRS ir JAV, apogėjų pasiekęs Kubos krizės metu, nesibaigė civilizacijų išnykimu

Tiesioginę karinę priešpriešą JAV ir Kinijos teritorijose, ko gero, galime eliminuoti, tačiau konfliktų interesų zonose, susidūrimų ekonominėje, technologinėje ir kultūrinėje sferose – tikrai ne. Svarbus vaidmuo, nemažos dalies mąstytojų, gali priklausyti Europos Unijai ir priklausyti nuo ją supančio civilizacinio arealo būklės (Ukraina, Balkanai, Sakartvelas, Artimieji Rytai, etc.). Vėlgi, istorija mus įspėja, jog konflikto židiniai, susidūrus imperijoms, įsižiebia periferijoje:   Korintijos ir Kerkyros konfliktas sukėlė Peloponeso karą; Gavrila Principas Pirmąjį pasaulinį karą įžiebė Sarajeve; naciai ir sovietai iki susidūrimo dvejus metus naikino Lenkiją; JAV ir SSRS įtampos zenitą pasiekė Karibų jūroje. XXI a. stebime neužgijusias Balkanų karų žaizdas, regime vykstantį realų Rusijos imperinį karą Donbase, Sakartvelo teritorijų okupaciją ir Aliaksandro Lukašenkos pavojingą flirtą su Kremliumi.  Ir tai tik Europoje. Tokių kruvinų židinių dešimtys: nuo krikščionių žudynių Šiaurės Afrikoje ir Nigerijoje, iki islamo išpažinėjų etninio valymo Kinijoje ir Mianmare.
Kiek EU ir Lietuva pasiruošusios imperijų karams? Kiek mūsų visų saugumas bus deleguotas NATO, o pastaroji sugebės išlikti tik karine organizacija stebėdama savo narės, modernią tironiją kuriančios Turkijos, veiksmus? Ir svarbiausia, kokį vaidmenį atliks naujos, iki šiol nepažintos, viršnacionalinės, šimtamilijardines pajamas ir savo etikos taisykles generuojančios imperijos, jau seniai nepaisančios nei valstybių, nei tarptautinių teisės aktų? Apskritai, ar tokios sąvokos kaip etika, teisė, vertybės ir moralė išliks, ypatingai kuomet Kinija, jau akivaizdžiai prabudusi, pakils ir purtys pasaulį? Katedros aikštės protestuotojus ir Šiaulių Kryžių kalną jau purto. Tad kokios galimybės ir scenarijai veriasi atsidūrus prieš geopolitinę tikrovę, likus be sąjungininkų, europinių struktūrų, ko neretai trokšta VRE euroskeptikai?

Apskritai, ar tokios sąvokos kaip etika, teisė, vertybės ir moralė išliks, ypatingai kuomet Kinija, jau akivaizdžiai prabudusi, pakils ir purtys pasaulį?

Geopolitika ir geopoetika imperijų šešėlyje

 

Bernard-Henri Lévy (žinomo trumpiniu – BHL), rodos, yra aktyviausiai  ir matomiausiai už EU, Britanijos ir JAV vienybę kovojančių filosofų. Turintis ne tik ilgametį akademinį ir viešojo intelektualo autoriteto statusą, bet ir praktinės veiklos patirtį – nuo Balkanų karų, Donbaso iki kurdų Pešmerga kovų už savo laisvę stebėjimo ir fiksavimo. Klasikinis įvykių metraštininkas, aistringai ginantis žmogaus laisves ir teises prieš vis stiprėjančias tironijas. Be to, kas retai būdinga kontinentinei (ypatingai prancūzų) filosofijai, demonstruojantis meilę JAV, nuosekliausiai išreikštoje refleksyvioje knygoje apie Ameriką, kurioje autorius intelektualiai ir fiziškai seka Alexio de Tocqueville‘io pėdsakais[vi]. Geopoetikos termino, kaip antipodo geopolitikai, kūrėjas. Išties, verta bent epizodiškai įsiklausyti į žodžius žmogaus, kuris stojo akis į akį viešuose debatuose Nyderlandų Nexus institute su Vladimiro Putino ideologu Aleksandru Duginu, ginti Europos krikščioniškųjų, Apšvietos ir liberaliųjų vertybių. Žiojėjanti praraja tarp Vakarų individualistinės ir Rusijos (Azijos) holistinės sampratų apie valstybę ir visuomenę, dar kartą patvirtino, jog teorinius modelius ir strategijas kuriantys ideologai, turintys valstybinį tironijų palaikymą, kaip niekada pavojingi.

Kitoje savo nuostabioje knygoje „Imperija ir penkios karalystės: Amerikos atsitraukimas ir pasaulio likimas“ (2019)[vii] BHL sujungia filosofinę ir kultūrinę Europos refleksiją su nūdienos konfliktais.

Pirma, didžiausias pavojus – tai JAV atsitraukimas į savo jūrines sienas, EU konsolidacijos stoka ir neaiški laikysena glaudesnės integracijos kontekste. Knygoje impozantiškai brėžiami Europos ir JAV saitai – tarp JAV Tėvų kūrėjų, Konstitucijos sampratos, Romos teisės, anglų Magna Carta ir Teisių bilio, kur įtvirtinama įstatymo viršenybė prieš absoliučią siuzereno galią ir puoselėjami asmens laisvės, t. y. piliečių,  idealai, sudarantys kertinę Vakarų civilizacijos šerdį. Juk net ant JAV dolerio, gerovės ir  klestėjimo simbolio, ir herbo (Great Seal of the United States) rastume net tris Romos poeto Vergilijaus citatas. Thomas Jeffersonas buvo karštas Vergilijaus gerbėjas, palaikęs Prancūzijos revoliuciją; vienas svarbiausių Puritonų bažnyčios mąstytojų tuometinėje Naujoje Anglijoje Cotton‘as Mather‘is be vargo citavo Eneidą ir atliko pirmuosius eksperimentus ieškodamas vaistų nuo raupų. Tokių ir panašių simbolinio mąstymo, civilizacinio perimamumo, sąsajų ir susipynimų tarp Europos ir JAV, pasiekusių mūsų dienas, BHL knygoje pateikiama dešimtis. JAV Nepriklausomybės deklaracijos ir dolerį žymintys žodžiai novus ordo seclorum – „nauja amžių tvarka“,  tai aiški referencija į minėto Vergilijaus Bukolikas.

Tad tai, kaip moderni Europa susikūrė perkurdama helėniškąją ir romėniškają kultūras, integruodama, ką puikiai aprašė Remi Brague, judėjiškus ir islamiškuosius elementus, taip JAV, perkūrė Europos paveldą sukurdama Trečiąją Romą ir naują XX-XXI a. tvarką su tikrąja Imperijos įpėdinės savimone.
Šis imperijos sąskambis Europoje turi ypač negatyvią prasmę ir iš esmės nusako EU didžiųjų valstybių užsienio politikos trajektorijas. Per daug gyvi ir skausmingi Europos valstybių imperinės ir kolonijinės politikos padariniai. Tad visiškos EU integracijos – politinės, ekonominės, karinės, kultūrinės etc. – federacinis projektas, žvelgiant XIX-XX a. istorinėje perspektyvoje, pelnytai yra vertinimas kritiškai ir atsargiai. Kaip ir JAV užsienio veiksmai, kurie savo esme yra imperiniai, neretai baigęsi tragedijomis.

Per daug gyvi ir skausmingi Europos valstybių imperinės ir kolonijinės politikos padariniai.

Taip pat nedera užmiršti, kaip per Europos dienos minėjimą Vienoje pažymėjo Timothy Snyderis[viii], ir to fakto, jog EU pati iš savęs, po Antrojo pasaulinio karo susikūrė iš imperinio paveldo ir jų irimo likučių. Vokietija, dabar svarbiausia EU valstybė, dar puikiai pamena, jog jos imperinės ir kolonijinės ambicijos, ne be SSRS pagalbos, sudraskė Europą iš vidaus, palikdama po savęs „kruvinas žemes“. Yale‘io universiteto profesorius pažymi,  kad EU susikūrimo sąlyga buvo imperijų saulėlydis. Vykstant de-kolonizacijai ir įtakos sferų praradimams, Prancūzijai, Belgijai, Nyderlandams, Ispanijai, Italijai ir galiausiai Didžiajai Britanijai, teko susikoncentruoti į savo, Europos žemyną. Šioje vietoje glūdi  įtampa tarp to, kaip EU matoma Lietuvoje ir Vidurio Rytų Europos regione, ir kaip ji suvokiama Vakaruose. Žlugus Rusijos imperijai, o vėliau SSRS, šių žlugimų sąlyga yra mūsų – nacionalinių valstybių – atsiradimo pagrindinė prielaida. Vakarų Europos valstybės, ką ir akcentuoja Snyderis ir kas jį susieja su BHL įžvalgomis, niekada nebuvo „nacionalinės“, tad susikalbėjimas vadovaujantis nacionaliniais argumentais ir nacionalinės istorijos tradicijos pagrindu EU yra iššūkis.
Skiria šiuos mąstytojus dedami akcentai ir požiūrių perspektyvos. BHL svajonė yra išnaudoti Imperijos galimybes ginant mažumas ir mažųjų laisvę, t. y. iš Romos imperijos paveldo išsirinkti gražiausius geopoetikos siūlomus kultūrinių klodų epizodus ir patirtį, taip kuriant vieningos Europos su JAV pasakojimą. Jo pagrindu būtų įmanoma kurti ir palaikyti laisvės salas pasaulyje. Šiuo atveju Snyderio žiūra koncentruojasi į praeities de-mitologizavimą ir atvirumą tikrajai istorijai, pirmenybę teikianti pastarajai, o ne mitų ir didžiųjų pasakojimų kūrimui. Mitas, tiek nacionalinis, tiek imperinis, uždaro kelią ateities apmąstymams, o nuoširdus istorijos pažinimas ateitį išlaisvina.  Šios dvi autorių perspektyvos esmingai žymi ir EU kryžkelę ir vizijų nesuderinamumo ištakas: geopolitinė situacija verčia svajoti apie konsoliduotą supranacionalinę EU, bet neišspręstos istorinės nuoskaudos ir patirtys, piliečių savimonė ir reikalavimai, skatina riboti savo veiklas nacionalinių valstybių sienų ribose.

Klausimas tik, ar EU turi laiko apmąstymams, po Brexito praradusi 66 mln. piliečių, o Vidurio Rytų Europos valstybės – drąsos atsisakyti savo sunkiai iškovoto nacionalinio suverenumo, vardan neaiškaus federacinio projekto? Tik ką siūlo nacionaliniu mitu ir priešprieša su Kitu paremta valstybės idėja globaliame pasaulyje? Tad už teksto pradžioje paminėtų Verhofstadto ir Orbano politinio PR akcijų, slypi labai svarbūs civilizaciniai klausimai.

Mitas, tiek nacionalinis, tiek imperinis, uždaro kelią ateities apmąstymams, o nuoširdus istorijos pažinimas ateitį išlaisvina

Epilogas su perspektyva

 

Kol EU Vakarai snaudžia, VRE kovoja, JAV traukiasi, pasaulį pasiryžusi supurtyti ne tik Kinija.

Vis labiau technologijomis grindžiamoje socioekonominėje ir sociokultūrineje tikrovėje mūsų akyse aižėja ir kinta tradicinis įsivaizdavimas apie Imperiją ir valstybes, nes kaip taikliai įvardijama BHL, svarbiausiu geopolitiniu žaidėjų tampa „imperijos skaitmeniniais veidais“ – GAFA  (Google, Apple, Facebook ir Amazon) ir BATX (Baidu, Alibaba, Tencent ir Xiaom).
Prancūzas atkreipia dėmesį, jog GAFA, kaip „išvietinta“ imperija, vėl gimdo minią ir mases, kurios atsisako mokslo, refleksijos, proto autoriteto – masiškai reprodukuoja fake news ir vykdo nesukontroliuojamas manipuliacijas. Pavyzdžiui, vienas GAFA atstovų – Markas Zuckerbergas, 2019 m. spalio 23 d. vykusių JAV Kongreso klausymų metu, akivaizdu, pasirodė turintis itin seklų suvokimą apie geopolitinę situaciją, etiką ar minėtą geopoetiką. Paklaustas apie savo kuriamą kriptovaliutą, jos reikalingumą pagrindė tiesiog per konkurencinį santykį su Kinija: „teks rinktis arba Facebook‘o kelią, arba Kinijos“. Valstybių finansų reguliavimo mechanizmai, finansų rinkų patikimumo klausimai ir, galiausiai,  galiojantys įstatymai įvirtinti Konstitucijoje, šiame konkurenciniame kare tampa paprasčiausiai nebesvarbūs. Apie Kinijos komunistų partijos ir BATX suaugimą nėra ką ir kalbėti – tai naujos formos totalitarizmą kurianti sistema, kuri primena jau ne Žvaigždžių karus, o Terminatoriaus Skynetą ar Matricą, su visomis sekimo, perauklėjimo, konclagerių ir organų transplantavimo sistemomis.

 

„teks rinktis arba Facebook‘o kelią, arba Kinijos“

Grįžtant prie Tukidido spąstų tezės, jog didžiųjų supergalių konflikte lemiamą vaidmenį vaidina periferiniai įvykiai, reikia į šią panoraminę analizę įtraukti vieną svarbiausių vykstančių konfliktų, kuriame, anot BHL, sprendžiasi Vakarų civilizacijos vertybių likimas. Tai – kurdų laisvės kova už savo valstybę ir imperijomis norinčių tapti karalysčių interesai. Prieš Imperiją – JAV, sukilo ne tik Kinija, bet akivaizdžiai savo istorines nuoskaudas ir nevykusias aspiracijas nori įgyvendinti Saudų Arabija, Turkija, Rusija ir Iranas. BHL taikliai kelia retorinius klausimus, pats praleidęs daugybę mėnesių su Pešmerga  kovotojais, ar ne laikas nustoti imituoti dialogus ir vaidinti demokratiją, kai akyse žūsta tie žmonės, kurie atvirai kovoja už savo laisvę, ir nuo senų laikų kovoja JAV ir Europos valstybių pusėje. Kokia pasaulinės demokratijos utopija kuriama, jei Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje savo balsus turi Kinija ir Rusija. Apie kokį bendradarbiavimą įmanoma kalbėti, kuomet JAV prieglobstį turinčio žurnalisto kūnas yra supjaustomas į gabalus su naują tvarką kuriančio Saudų Šeicho Mohamedo bin Salmano palaiminimu? Dykumoje statomi, tūkstančius tų pačių musulmonų, bet tik ne arabų, įverginantys 500 mlrd. dolerių vertės projektai[ix], kelia skaitmeninių imperijų ir investuotojų susižavėjimą su hi-tech ir dronų valdomu NEOM distopinio miesto vizija.

Laikas taip pat pripažinti, jog Turkijos autoritaras Erdoganas jau senai nuklydo nuo Mustafa Kemalio Atatiurko puoselėjimų idealų. Kiek dar laiko užtruks susivokti, jog į NATO Turkija buvo priimta visai ne tokia, apie kokią svajoja ir kuria Erdoganas? Tai žurnalistus į kalėjimą masiškai uždarinėjantis, savo praeities nusikaltimus neigiantis, Osmanų imperijos mitų ir apžavų pagrindu besikuriantis, naujos formos karalystę primenantis valstybinis darinys. Į JAV turėjo pasitraukti net Nobelio literatūros laureatas Pamukas, magiškai savo kūryboje aprašęs Stambulą, kuriame už Nobelio premijos pinigus įkūrė  muziejų. Keistos paralelės driekiasi mintyse, bet šių metų laureatės Olgos Tokarczuk kalbą atsisakė transliuoti PiS partijos Lenkijoje vadlomas TVP kanalas…

Kalbėti apie Iraną iš viso sunku, kurį laikas garsiai įvardinti kaip fanatišką ir nacistines šaknis turintį režimą. Tereikia prisiminti, jog Iranui tokį pavadinimą 1935 m. parinko Šachas Reze, Pahlavi dinastijos pradininkas, kuris nuoširdžiai palaikė Hitlerio rasinę politiką, Austrijos Anšliusą, Sudetų okupaciją ir britų bombardavimą.  Iranas, farsi kalba, reiškia – Arijų žemė. Su daugiakultūre Persija jis teturi tiek pat sąlyčio taškų, kiek Trečiasis Reichas turėjo su Goethe ar Hėgeliu. O su Hitleriu, valdantys ajatolos, tęsia bendrą tikslą, –
sunaikinti Izraelį. Irano Nacionalinės gvardijos smogikai iki šiol dykumoje treniruojasi segėdami antsiuvus su svastikos ženklu, arijiškumo simboliu.
Ši daugiaperspektyvinė apžvalga tik primena, jog idėjos ir istorija sudaro politinės vaizduotės  pagrindą, ir tampriai koreliuoja su veiksmais bei šaltais galios žaidimais. BHL būtent ir taria, jog 2017 m. Kirkurko mūšis, kuomet kurdai sustabdė Islamo valstybę ir padėjo JAV, ateities istorikams taps kaip „civilizacijos ir visos epochos kontūras, žymėjęs cezūrą, stabtelėjimą, spazmą, o gal naujos pasaulio tvarkos pradžią, kurioje lemtingą vaidmenį atliko kurdų kovotojai– Pešmerga, – „tie, kurie pasitiko mirtį“ ir… išdavystę“. Ar EU ir JAV konsoliduosis, išlaikys ir stiprins savo galios pozicijas, pripažinę visas nuoskaudas, bei stos ginti pamatinių civilizacijos vertybių? Ar užleis vietą kylančioms karalystėms ir deleguos savo tūkstančius metų kurtas teises jų išsižadėjusioms skaitmeninėms imperijoms? Gal Elonas Muskas ir turi planą kolonizuoti kosmosą, bet dauguma visuomenės ir politikų turi pradėti mąstyti ką paliks ateinančioms kartoms šioje planetoje.

Lietuvai taip pat teks spręsti savo kultūrinės priklausomybės ir glaudesnės integracijos klausimus.

Lietuvai taip pat teks spręsti savo kultūrinės priklausomybės ir glaudesnės integracijos klausimus. Kadangi su „mumifikuotos atminties“ reliktu – Leninu – įvilktu į šovinistinę pan-imperinę retoriką, Putinas nesustoja. Taip pat teks ryžtingai apsispręsti, kaip padarė Prahos meras Zdeněkas Hřibas, kokią vertybinę poziciją užimti prieš apžavų kupinus Kinijos investicijų projektus su Mao kapo šešėliu. Vyšegrado valstybių sostinių – Prahos, Varšuvos, Budapešto ir Bratislavos – merai, panašiai kaip prieš metus pasirašę laišką intelektualai, susitikimo metu Budapešte 2019 m. gruodžio 20 d. stojo į kovą su siautėjančiu VRE populizmu ir teisės viršenybės laužymu savo valstybėse[x]. Į kurią imperijų ir vertybių pusę stos Vilnius ir Lietuva? Juk Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė kadaise taip pat buvo „nepasiskelbusi imperija“.

Literatūra ir šaltiniai:

[i] Sąmoningai vartojamas Europos Unijos terminas, kurio vertingumą, skirtingai nei semantiškai devalvuotą  „sąjungos“ terminą, pagrindė istorijos profesorius Rimvydas Petrauskas, apžvelgdamas istorinę Europos unijų genezę ir Lietuvos civilizacinį priklausomumą Vakarų arealui.  Žr. plačiau: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2018-09-21-europietiskumo-ilgesys-ir-integracijos-baime/171921

[ii]Fight for Europe – or the wreckers will destroy it””, in:  https://www.theguardian.com/commentisfree/2019/jan/25/fight-europe-wreckers-patriots-nationalist?fbclid=IwAR3qjzOhR3CXuXZTGnn8cXmvHFeTfhVZSi1BNjxyk5N01DzveAZ49yYijHU

[iii] Arendt, Hannah. Origins of Totalitarianism. New edition with added prefaces, A Harvest Book, 1973, p. ix.

[iv] Allison, Graham. The Thucydides Trap: Are the U.S. and China Headed for War? In: https://www.theatlantic.com/international/archive/2015/09/united-states-china-war-thucydides-trap/406756/

[v] Allison, Graham. Destined for War: Can America Escape Thucydide’s Trap? Boston–New York, 2017.

[vi] Lévy, Bernard-Henri. American Vertigo: Traveling America in the Footsteps of Tocqueville, New York, 2006.

[vii] Lévy, Bernard-Henri. The Empire and the Five Kings: America’s Abdication and the Fate of the World, Henry Holt & Co., 2019.

[viii] Snyder, Timothy. Speech to Europe, in: https://www.eurozine.com/judenplatz-1010/?fbclid=IwAR1E3CQraIxwmYK1vNP7XlGL199Fw9oWnNQthA6mXfI5yQoqnKrdcOQkCW0

[ix] Gardner, Franl. Mohammed bin Salman: How Saudi Arabia’s crown pronce rose to power, in: https://www.bbc.co.uk/news/extra/lLGBQVCUCZ/mohammed_bin_salman

[x] https://balkaninsight.com/2019/12/20/democracy-digest-v4-mayors-unite-against-populism/?fbclid=IwAR1QF3Kfz9gtMVaVb4rO6xwc7EXCCLGSDIRTWnd2l-Wy9C4qiBZ-cM5v76U

The post ALF jaunimo programa appeared first on ALF.

]]> Democracy Fitness praktinis seminaras https://olf.lt/vilniuje-rengiamas-democracy-fitness-praktinis-seminaras/ Tue, 11 Jun 2019 08:04:00 +0000 https://olf.lt/?p=4488/ Atviros Lietuvos fondas (ALF) kartu su partneriais iš Danijos (Demokratiscenen) ir Estijos (Open Estonia Foundation) 2019 m. rugsėjo 25 d. Vilniuje rengia Democracy Fitness praktinį seminarą mokymo vadovams, mokytojams, edukatoriams. Seminaro metu bus pristatytas ir išbandytas partnerių iš Danijos parengtas Democracy Fitness modelis, skirtas demokratiniam ir aktyviam dalyvavimui svarbių  įgūdžių tobulininimui. Demokratija yra pilietinės [...]

The post Democracy Fitness praktinis seminaras appeared first on ALF.

]]>

Atviros Lietuvos fondas (ALF) kartu su partneriais iš Danijos (Demokratiscenen) ir Estijos (Open Estonia Foundation) 2019 m. rugsėjo 25 d. Vilniuje rengia Democracy Fitness praktinį seminarą mokymo vadovams, mokytojams, edukatoriams. Seminaro metu bus pristatytas ir išbandytas partnerių iš Danijos parengtas Democracy Fitness modelis, skirtas demokratiniam ir aktyviam dalyvavimui svarbių  įgūdžių tobulininimui. Demokratija yra pilietinės visuomenės pagrindas, todėl ypač svarbu nuolat praktikuoti, tobulinti šiuos įgūdžius, pamažu verčiant juos kasdieniais įpročiais.

Democracy fitness modelis – tai atviras, lengvai suprantamas ir įtraukiantis demokratinio ugdymo konceptas, pateikiantis dešimties svarbiausių su demokratija ir aktyviu dalyvavimu susijusių įgūdžių – „raumenų“ (pvz., empatija, aktyvus klausymasis ir pan.) – teorinį pagrindimą ir praktinio įgyvendinimo žingsnius. Dėl savo paprastumo ir interaktyvumo, Democracy Fitness modelis priimtinas vaikams ir jaunuoliams, todėl jis arba atskiri jo elemetai gali būti naudojami pilietinio ugdymo pamokose ar neformaliojo ugdymo užsiėmimuose. Daugiau apie Democracy Fitness modelį galite rasti www.democracyfitness.eu

Seminaro metu susipažinsite tiek su modelio teoriniu pagrindimu, tiek praktiškai išbandysite  „demokratijos raumenų mankštą“.  Dalyvių grupė – tarptautinė, todėl seminaras vyks anglų k.

Norite tapti Democracy fitness instruktoriumi(-e)?  Iki š.m. birželio 28 d. užpildykite paraiškos formą.

Seminaras nemokamas.

Seminaras yra projekto  „Democracy Fitness Training Camps“, finansuojamo Šiaurės Ministrų Tarybos ir Atviros Lietuvos fondo lėšomis, dalis.

Pokalbis su Atviros Lietuvos fonde viešinčia Zakia Elvang, Danijos Demokratiscenen organizacijos Valdybos pirmininke, Democracy fitness mokymo vadove, „We Do Democracy“ partnere ir Demokratijos festivalių asociacijos vadove.

Kodėl šiandieninėje Europoje mums reikia demokratijos raumenų?

 

Demokratija nėra vien tik balsavimas arba institucijų, įgyvendinančių demokratiją, veikla. Demokratija yra mūsų kasdienybė, kiekvieno iš mūsų sprendimai ir veiksmai. Mūsų, kaip piliečių, elgesys. Tačiau tam, kad galėtume būti aktyviais piliečiais, mums reikia treniruoti savo demokratijos „raumenis“. Gera žinia yra ta, kad su šiais raumenimis mes gimstame. Tik jei jų netreniruojame, jie būna silpnoki. Tam mums ir reikia demokratijos fitneso.

Demokratijos įgyvendinimas yra labiau kolektyvinis veiksmas. Gal galėtumėte pasidalinti, ką kiekvienas iš mūsų gali nuveikti individualiai, kad geriau išmankštintų minėtus raumenis?

Reikia įsisąmoninti, kad viskas, ką darome, veikia demokratiją mūsų šalyse. Kiekvienas iš mūsų esame aktyvi ir reikšminga demokratijos dalis. Pagalvokime apie tai, kodėl turime dvi ausis ir tik vieną burną – turime daugiau klausytis. Klausytis skvarbiau, kad išgirstume kitų visuomenės narių požiūrius. Neįsiklausydami tolsime ir tapsime atskirti vieni nuo kitų – prarasime suvokimą, gilesnį supratimą ir empatiją kitų perspektyvoms. Gyvensime savo gyvenimus aidų kamerose ir skirtingos pasaulio dalys nesupras viena kitos. Tada taps labai sunku dalintis sprendimais ir vystyti pasaulį. Reikia įsisąmoninti savo vietą visuomenėje ir daugiau klausytis.

Kodėl demokratijos fitnesas? Papasakokite daugiau apie šią netipinę idėją.

 

Tai labai paprasta idėja. Ji teigia, kad demokratija yra apie kiekvieną iš mūsų. Norėjome įnešti kažką naujo į Danijos demokratijos festivalį Folkemødet (lietuviškojo diskusijų festivalio „Būtent!” atitikmuo). Pagalvojome, kad negalime tiesiog pravesti dar vienos paskaitos demokratijos tema demokratijos festivalyje. Niekas joje nepasirodys! Taigi nutarėme sukurti kažką aktyvesnio ir smagesnio, ką būtų galima atlikti tiesiog gatvėje, kas nesisietų su demokratijos teorija, bet tiesiogiai liestų kiekvieną žmogų. Kažkas kūrybinio proceso metu juokais pasiūlė: „Kodėl mums to nepadarius kaip fitneso treniruotės?“ Labai gera idėja! Pradėjome žaisti sporto salės ir treniruotės metaforomis, pritaikydami jas demokratijai. Atradome, kad raumenys yra labai gera metafora kompetencijoms ir įgūdžiams. Pirminė projekto versija, pristatyta prieš trejus metus, buvo labai paprasta. Didžiam mūsų nustebimui ji susilaukė didžiulės sėkmės. Į pristatymą susirinko daugybė žmonių ir, nors be galo jaudinomės stovėdami gatvėje su fitneso kepurėlėmis pro šalį einant ministrams, atsiliepimai, kurių sulaukėme, buvo puikūs. Skirtingos visuomenės grupės buvo vienodai patenkintos dalyvavimu renginyje. Tuomet nusprendėme, kad galime šį projektą vystyti toliau.

Ar šis modelis veikia ir jūsų asmeniniame gyvenime?

 

Manau, kad taip. Tai padėjo man sustiprinti savo, kaip pilietės, sąmoningumą. Nes net aš, baigusi politikos mokslus, sunkiai galėjau ištverti teorines kalbas apie demokratijos reikšmę. Teorinis lygmuo taip pat labai svarbus, bet turiu pripažinti, kad prieš pradedant Demokratijos fitnesą buvau šiek tiek nuo tos temos nutolusi. Tai buvo nemenko sieksnio distancija, bet kai pradėjau su tuo dirbti praktiškai, tai įsismelkė į mano kūną, tapo fiziniu dėmeniu. Pavyzdiui, kai treniruojame dėmesingo klausymosi raumenį, tai mokomės ne tik tam tikro metodo, bet ir mankštiname ausis. Taip demokratija priartėja prie kiekvieno fiziškai!

Dabar turime daugiau kaip 130 demokratijos fitneso trenerių iš 13 šalių. 13-oje šalių reguliariai vyksta šios unikalios treniruotės.

Išskirkite tris pagrindinius demokratijos raumenis.

 

Vienas iš jų yra dėmesingas klausymasis, antrasis – empatija, trečiasis – aktyvumas. Pagalvokite patys – mes ne „mąstome“ demokratiją ar „jaučiame“ demokratiją, mes ją „vykdome“. Didžioji mano darbo dalis sukasi apie veiklos vystymą, piliečių įgalinimą ir aktyvumo skatinimą. Turime daugiau dalyvauti visuomeniniame gyvenime ir kaip piliečiai prisiimti tvirtesnę poziciją. Man demokratija yra susijusi būtent su darymu, o ne laukimu, kol „pasidarys“.

Kokia demokratijos padėtis Danijoje?

 

Pagal Transparency International ir antikorupcijos rodiklius, Danijos reitingai  aukščiausi. Bet tuo guostis nereikėtų, nes šie rodikliai matuoja tik „kietąją“ korupciją: pinigų perdavimą ir panašiai. Jei matuotume „minkštąją“ korupciją –  keletą problemų tikrai turime.

Nepotizmas?

 

Taip. Taip pat mes neturime, pavyzdžiui, įstatymo dėl ministrų, kurie palieka parlamentą. Baigę darbą parlamente, jie, be jokių sunkumų, gali gauti labai aukštą poziciją privačiame sektoriuje. Labai lengvai iš finansų ministro galima tapti pagrindiniu fondų investuotoju – o tai yra korupcija. Turėtume apie tai kalbėti garsiau.
Yra ir kita pusė: Danija Europoje yra labai gerai vertinama pagal aukštą visuomeninio aktyvumo, dalyvavimo lygį. Turime bene jauniausius žmones pasaulyje, su aukščiausio lygio kompetencijomis dalyvaujant valstybės reikaluose, bet taip pat žemą jų pasitikėjimo savimi lygį. Turėdami visas kompetencijas dalyvauti, neretai jie pasirenka pasyvumą. Taigi galima sakyti, kad tuo pačiu metu mes laikomės ir gerai, ir nelabai gerai. Dėl to man taip įdomu dirbti su demokratija.
Prieš keletą metų Norvegijos mokslininkai klausė žmonių, kaip jie apibūdintų demokratiją. Buvo gauta 311 skirtingų apibūdinimų! Tai rodo, kad tikrai sunku paaiškinti, kas tai yra! Noriu pasakyti, kad demokratija yra tam tikra sistema, kuri remiasi daugybe skirtingų komponentų. Todėl negalime stiprinti tik vieno iš jų, turime daryti daugybę dalykų vienu metu. Reikia įsižiūrėti ir įsivardyti, kurios dalys veikia puikiai, kurios – ne. Tai pat demokratijos raumenų treneriui reikia nuolat prisitaikyti ir tobulėti, nes demokratija nėra statiškas ar baigtinis dalykas.

Ta demokratija, kuri Danijoje buvo kurta prieš du šimtus metų, buvo be balsuojančių moterų, be politinių partijų, sąjungų. Ar galime sakyti, jog tai buvo demokratija, kaip ją suprantame šiandien? Ne, bet keletą demokratijos komponentų ji turėjo. Net ir žiūrint iš perspektyvos, demokratija yra nuolatinės kelionės dalis.

Jūs esate viena iš pagrindinių piliečių asamblėjos kūrėjų Danijoje. Ką galite apie tai papasakoti? Ar linkėtumėte to imtis ir Lietuvai?

 

Galiu tik paklausti savęs: kodėl niekas man apie piliečių asamblėją nepasakė anksčiau? Visos valstybės turi per mažą politinių partijų skaičių.  Nesvarbu, kokias geras intencijas turėtų politikai ir kiek gerų sprendimų  bedarytų, jie vis tiek neatstovauja mums. Jie reprezentuoja labai ribotą kiekį žmonių. Dažniausiai tai vyrai su aukštuoju išsilavinimu, dauguma iš didelių miestų. Tai yra baltieji, dėvintys kostiumus. Kur juodaodžiai? Kur jaunimas? Kur homoseksualai? Kur namų šeimininkės? Kur mes? Politikai mūsų visų nereprezentuoja.

Kitas svarbus dalykas – mums reikia būti kolektyviems, bendradarbiauti ieškant geriausių sprendimų visuomenei. Politikai mums neatstovauja, o sėdi uždaruose kabinetuose ir priiminėja gudrius klimato kaitos, pasitikėjimo, finansinės, nelygybės krizės sprendimus. Žinoma, jie gali tai daryti, bet mums reikia daugiau balsų, smegenų, širdžių, rankų šioms problemoms naikinti. Piliečių asamblėja yra lengvas metodas tai suorganizuoti, nes viskas, ką reikia padaryti, tai surengti susitikimą, užtikrinantį, kad susirinkę žmonės atitiks visas demografines visuomenės grupes. Antra, reikia pasistengti, kad susirinkimo procesas būtų gerai apmąstytas ir sklandus. Ir ne paskutinės svarbos yra kokybiškai pateikiamos žinios, kurias pristato įvairių sričių ekspertai pagal aptariamų klausimų temą. Asamblėjoje dalyvaujantys piliečiai nėra tiesiog apklausiami išsakyti nuomonę kokia nors tema. Jie išdėsto savo nuomonę po to, kai išklauso ekspertinių pristatymų, yra įvedami į temą ir turi laiko pamąstyti apie klausimą. Ir tik permąstę ir išklausę kiekvienos grupės atstovų nuomonę, pasitarę vieni su kitais, priima sprendimą. Galime tik džiaugtis, kad rezultatai, kuriuos gauname, rekomendacijos, kurių sulaukiame iš piliečių asamblėjos, būna tikrai aukštos kokybės. Žmonės Kopenhagoje yra mielai reflektuojantys, dažnai asamblėjose dalyvauja ir pražilusios ponios, ir jauni žmonės, motinos, ką tik sutramdžiusios bėgiojančius vaikus. Tai tikri Kopenhagos žmonės, ir tai atsispindi jų nutarimuose.

Kokia dabartinės asamblėjos tema?

 

Kopenhagoje labai aktuali tema yra automobilių eismo mažinimas. Miesto tarybos nariai nusprendė, kad jie nori sumažinti mašinų eismą mieste 40 – 75 %, o tai yra tikrai daug. Todėl taryba paklausė piliečių: ar galėtumėte padėti įsivaizduoti, kaip galėtų atrodyti Kopenhagos ateitis, jei turėtume mažiau automobilių? Kaip tai veiktų ir kaip atrodytų miestas? Ką reikėtų daryti su erdve, atsiradusią pašalinus automobilius (atsirastų 12-13 tūkst. m2 laisvo ploto)? Ką daryti su automobilių stovėjimo aikštelėmis? Kai kurie žmonės galvoja, kad galėtume įrengti daugiau kavinių, tačiau kiti sako: ne, mes nebenorime daugiau vakarėlių, miestas ir taip jau pakankamai triukšmingas. Ar turėtume panaudoti erdvę medžiams, ar įrengti daugiau žaidimų aikštelių? O gal turėtume uždaryti gatves? Dar vienas dalykų, kurį aptarinėja piliečių asamblėja, yra turizmo įstatymų griežtinimas. Svarstoma, kaip išvengti „miesto paskandinimo“ turistų minioje problemos, kokią jau turi Barselona ar Amsterdamas. Taigi politikai klausia savo piliečių nuomonės ir supranta, kad atsakymas, kurio jie sulauks, nebūtinai bus toks, kokio tikimasi, bet tai bus organiškas miesto atsakymas!

Dirbau su daugybe piliečių įtraukimo projektų ne tik Danijoje, bet ir kitose šalyse, ir galiu pasakyti, kad tai yra tikrai išmintinga ir teisinga ateities kryptis.

The post Democracy Fitness praktinis seminaras appeared first on ALF.

]]> Iniciatyvų konkursas „Aktyvios bendruomenės regionuose” https://olf.lt/skelbiamas-inciatyvu-konkursas-aktyvios-bendruomenes-regionuose/ Wed, 08 May 2019 11:37:23 +0000 https://olf.lt/?p=4332/ Už įtraukias, demokratiškas ir pilietiškas idėjas ­– 5000 eurų Atviros Lietuvos fondas (ALF) ir Elektrėnų, Šalčininkų bei Kėdainių rajonų savivaldybės kviečia nevyriausybines ir bendruomenines organizacijas teikti idėjas savo miestui/rajonui/bendruomenei ir dalyvauti konkurse „Aktyvios bendruomenės regionuose“. Iki birželio 5 dienos ALF komanda laukia iniciatyvų, kurios būtų susiję su demokratinio dalyvavimo ir aktyvaus pilietiškumo, žmogaus teisių ir su šia sritimi [...]

The post Iniciatyvų konkursas „Aktyvios bendruomenės regionuose” appeared first on ALF.

]]> Už įtraukias, demokratiškas ir pilietiškas idėjas ­– 5000 eurų

Atviros Lietuvos fondas (ALF) ir Elektrėnų, Šalčininkų bei Kėdainių rajonų savivaldybės kviečia nevyriausybines ir bendruomenines organizacijas teikti idėjas savo miestui/rajonui/bendruomenei ir dalyvauti konkurse „Aktyvios bendruomenės regionuose“. Iki birželio 5 dienos ALF komanda laukia iniciatyvų, kurios būtų susiję su demokratinio dalyvavimo ir aktyvaus pilietiškumo, žmogaus teisių ir su šia sritimi susijusių klausimų žinomumo didinimo bei socialinio teisingumo ir pažeidžiamų grupių įgalinimo temomis. Labiausiai šias temas atitikusios iniciatyvos autoriai iš kiekvienos savivaldybės gaus 5000 eurų idėjos įgyvendinimui.

ALF vadovė Sandra Adomavičiūtė atsako į klausimus, kurie aktualūs konkurso dalyviams.

Kaip manote, ar reikalingi tokio pobūdžio konkursai nevyriausybinėms ir bendruomeninėms organizacijoms? Kodėl?

Susidomėjimas ir dalyvavimas konkurse parodys ar einame teisingu keliu. Mes dedame daug pastangų, kad tai nebūtų dar vienas eilinis konkursas organizacijoms. Paminėsiu skirtumus, kuriais galime pagrįsti konkurso unikalumą. Pirmiausia, konkursas susideda iš trijų dalių: idėjų konkuravimo, mokymų konkurso dalyviams ir viešo projekto pristatymo, kuriame balsavimo teisę turės ir kitos dalyvaujančios organizacijos. Galiausiai bus skirta parama ir pagalba, reikalinga projekto įgyvendinimui.

Antra – nuo pat pradžių ieškome įvairių bendradarbiavimo su regionais būdų ir formų: esame užmezgę glaudžius santykius su savivaldybėmis, kalbėjomės su pačiomis organizacijomis, vietos verslu. Kitas svarbus momentas – neįprastos paramos sritys: demokratinis dalyvavimas, žmogaus teisės ir socialinis teisingumas. Tai gali būti veiklos, susijusios su savanorystės skatinimu, įtraukios veiklos, skirtos tam tikrai bendruomenės grupei, esančioje atskirtyje, gali būti įvairios akcijos, didinančios pagarbą žmogaus teisėms ir orumui. Iš tikrųjų, šis konkursas (o vėliau ir mokymai organizacijoms) yra refleksija apie bendruomenės poreikius, socialinius iššūkius, pasyvumo priežasčių įvardijimas ir sprendimo paieškos. Šio konkurso metu organizacijos gaus ekspertinę konsultacinę pagalbą gvildenant ir vystant savo idėją. Tai bus puiki galimybė pasikeisti patirtimis, ieškoti bendraminčių ir partnerių.

Kodėl pasirinkti šie trys regionai – Kėdainiai, Elektrėnai ir Šalčininkai?

Su šiomis savivaldybėmis jau vykdėme demokratinio dalyvavimo projektus ir turėdami gerą patirtį toliau stipriname partnerystę. Džiaugiamės, kad šios savivaldybės sutiko dalyvauti iniciatyvų konkurse, nes matome, kad dažnai regioninės nevyriausybinės organizacijos neturi gebėjimų ir įgūdžių lygiavertiškai konkuruoti su nacionalinėmis organizacijomis. Daugelis  tyrimų rodo, kad regioninės organizacijos pasyvesnės konkursuose ir paraiškų finansavimui gauti teikimuose, todėl dirbdami išvien su savivaldybėmis ir vietos nevyriausybinėmis organizacijomis mes galėsime geriau pasiruošti būsimai nuo rudens vyksiančiai programai „Aktyvių piliečių fondas“. Savivaldybės atstovai mums padeda tiek skleidžiant informaciją, tiek vystant konkurso idėją bei eigą. Tiesa, turime atvejį, kai savivaldybė atsisakė dalyvauti projekte, nes suabejojo, ar surasime organizacijų, kurios būtų nepriklausomos ir imtųsi spręsti savo iššūkius. Mūsų tikslas – tokio tipo abejonių pašalinimas.

Ar tęsite darbą su šiais regionais ir toliau? Ar Atviros Lietuvos fondas pasiūlys ir kitų galimybių regioninėms NVO?

Tikiuosi, kad tęsime ir užsimezgusi partnerystė tik stiprės. 2019 – 2024 m. su partneriais (OSFL projektai, Geri norai LT) Atviros Lietuvos fondas administruos ir vykdys Europos Ekonominės erdvės (EEE) ir Norvegijos finansinių mechanizmų programą „Aktyvių piliečių Fondas“(APF). Aktyvių piliečių fondui skirtas 9,000,000 EUR asignavimas. Jo tikslas – stiprinti pilietinę visuomenę, aktyvų pilietiškumą bei įgalinti pažeidžiamas grupes.

Šis fondas turėtų startuoti jau šių metų vėlyvą rudenį. Vienas iš mūsų strateginių prioritetų – organizacijos regionuose, jų gebėjimų ir kompetencijų stiprinimas bei parama iniciatyvoms, susijusioms su aktyvaus pilietiškumo skatinimu, pagarbos žmogaus teisėms didinimu bei socialiai pažeidžiamų grupių įgalinimu. Būsimo fondo rėmuose taip pat skatinsime bendradarbiavimą ir partnerystę tiek su vietos organizacijomis ir institucijomis, tiek su donoro šalių – Norvegijos, Islandijos ir Lichtenšteino organizacijomis.

Nevyriausybinės ir bendruomeninės organizacijos kviečiamos susipažinti su Iniciatyvų konkurso „Aktyvios bendruomenės regionuose“ sąlygomis ir iki birželio 5 dienos pateikti savo idėjas. Geriausių idėjų autoriai turės galimybę sudalyvauti 2-jų dienų mokymuose bei gauti ekspertinę pagalbą, kaip parengti projektą pagal pasiūlytą idėją ir gaus finansinę paramą – 5000 EUR viešo konkurso būdu atrinktam vienam projektui įgyvendinti.

Konkurso_salygos_20190508

 

 

 

 

 

 

 

 

The post Iniciatyvų konkursas „Aktyvios bendruomenės regionuose” appeared first on ALF.

]]> Jaunimo pilietiškumo ugdymo programa „Aš irgi sprendžiu!” https://olf.lt/jaunimo-pilietiskumo-ugdymo-programa-irgi-sprendziu/ Wed, 11 Apr 2018 10:27:58 +0000 https://olf.lt/?p=3421/ „Atviros Lietuvos fondas“ kartu su partneriais ir bendraminčiais – viešąja įstaiga „OSFL projektai" ir asociacija „Pilietinių iniciatyvų centras“ – vykdo ilgalaikį jaunimo pilietiškumo ugdymo projektą „Aš irgi sprendžiu!“. Siekiama keisti jaunimo požiūrį į dalyvavimą viešajame valdyme: jauni žmonės skatinami domėtis politika, gimtojo miesto reikalais, informuojami apie dalyvavimą juose, ugdomos jų kompetencijos dalyvauti bei įsitraukti [...]

The post Jaunimo pilietiškumo ugdymo programa „Aš irgi sprendžiu!” appeared first on ALF.

]]>

„Atviros Lietuvos fondas“ kartu su partneriais ir bendraminčiais – viešąja įstaiga „OSFL projektai” ir asociacija „Pilietinių iniciatyvų centras“ – vykdo ilgalaikį jaunimo pilietiškumo ugdymo projektą „Aš irgi sprendžiu!“.

Siekiama keisti jaunimo požiūrį į dalyvavimą viešajame valdyme: jauni žmonės skatinami domėtis politika, gimtojo miesto reikalais, informuojami apie dalyvavimą juose, ugdomos jų kompetencijos dalyvauti bei įsitraukti į viešųjų reikalų svarstymą. Tokiu būdu inicijuojamas bendradarbiavimas tarp vietos gyventojų bei savivaldybės politikų ir tarnautojų.

Jaunimo pilietiškumo ugdymo modelis, išbandytas Lietuvoje ir užsienio šalyse, vyksta 6 Vilniaus apskrities savivaldybėse: Širvintų, Šalčininkų, Švenčionių, Ukmergės, Elektrėnų bei Trakų.

Etapai:

I. Diskusijose ir „Info mugėse“, kurios vyksta miesto švenčių metu, jaunimas informuojamas ir supažindinamas su aktyvaus pilietiškumo iniciatyvomis, galimybėmis prisijungti.

II. Svarbūs sprendimai neatsiejami nuo požiūrių įvairovės ir skirtingų visuomenės grupių įtraukimo į jų svarstymą, todėl jauni žmonės kviečiami pakeliauti po idėjų erdves Diskusijų festivalyje „Būtent!” rugsėjo 7 d. Birštone.

III. „Veiksmo dienos“ miestų savivaldybėse. Jaunimas siūlo idėjas, ką norėtų pakeisti savo mieste. Kartu su bendraminčiais planuoja, kaip galėtų prisidėti įgyvendinant idėjas.

IV. Padedant savivaldybės darbuotojams ir projekto vykdytojams jauni žmonės savo mieste idėjas paverčia realybe.

V. Įdėjų įgyvendinimo istorijų sklaida medijose.

Projektas vykdomas pagal Lietuvos 2014- 2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos 10 prioriteto „Visuomenės poreikius atitinkantis ir pažangus viešasis valdymas“ 10.1.2-ESFA-K-917 priemonę „Visuomenės nepakantumo korupcijai didinimo ir dalyvavimo viešojo valdymo procesuose skatinimo iniciatyvos“. Projektas finansuojamas Europos socialinio fondo ir LR valstybės biudžeto lėšomis.

 

„Atviros Lietuvos fondas“ kartu su partneriais ir bendraminčiais – viešąja įstaiga „OSFL projektai” ir asociacija „Pilietinių iniciatyvų centras“ – vykdo ilgalaikę jaunimo pilietiškumo ugdymo programą „Aš irgi sprendžiu!”.

Programa siekiama keisti jaunimo požiūrį į dalyvavimą viešajame valdyme: jauni žmonės skatinami domėtis politika, gimtojo miesto reikalais, informuojami apie dalyvavimą juose, ugdomos jų kompetencijos dalyvauti bei įsitraukti į viešųjų reikalų svarstymą. Jaunimo pilietiškumo ugdymo modelis, išbandytas Lietuvoje ir užsienio šalyse, vyksta 6 Vilniaus apskrities savivaldybėse: Širvintų, Šalčininkų, Švenčionių, Ukmergės, Elektrėnų bei Trakų.

Etapai:

1. 2018 gegužė – 2018 m. rugsėjis. Minčių kokteilinė „Scroll your mind“ 6 – iose Vilniaus regiono miestelių šventėse: interaktyvūs žaidimai/pokalbiai jaunimui su visuomenės ir lyderiais iš šou pasaulio.  Kurk savo miesto veidą, kokio nori Tu! Jei pervedei močiutę per gatvę, ar tai reiškia, kad esi pilietiškas? Ar būti visuomeniškai aktyviu – madinga? Ką duoda aktyvesnis savo aplinkos kūrimas?

2. 2018 m. rugsėjo 7 d. Apie 300 jaunuolių iš 6 Vilniaus regiono miestų dalyvauja diskusijų festivalyje „Būtent!”, kuriame aptariamos šaliai ir regionui svarbios idėjos – puikus demokratinio dalyvavimo sprendimų priėmime pavyzdys!  Patyrinėk idėjų erdves diskusijų festivalyje Birštone. Pasisemk požiūrių įvairovės ir skirtingų visuomenės grupių mąstymo. Š.m. rugsėjo 7 dieną važiuok kartu su mumis ir jaunimu iš įvairių miestelių, pabūk dalimi atsinaujinančios visuomenės.

„Tai vieta, iš kurios išsinešiau ne tik daug gerų emocijų, naujų žinių bei pažinčių, bet ir daug motyvacijos visiems mokslo metams! Viltė, 18 m.“ „Geriausiai praleistas laikas mano gyvenime! Sutikau daug bendraminčių, išplėčiau akiratį. Kiekvienam moksleiviui siūlau nuvykti į šį festivalį! Augustina, 16 m.“ ,,Čia gali suprasti, jog sprendimai priimami ne tik valdininkų kabinete, tačiau prie jų galime ir turime galimybę prisidėti kiekvienas. Kurkime gražesnę Lietuvą drauge.”

3. 2018 m. spalis – lapkritis. Dalyvavimas „Veiksmo dienoje“ savo miesto savivaldybėje. Galimybė kurti projektus ir išsakyti idėjas, ką norėtųsi pakeisti savo mieste. Bendradarbiaujant su savivaldybe atrinkta idėja paverčiama pokyčiu savo miestui. Dalyvauk, išsakyk, ką norėtum pakeisti savo mieste ir kartu su bendraminčiais patyrinėk, kaip galėtum tai padaryti.

4. 2018 m. lapkritis – 2019 m. lapkritis. Inovatyviausių, aktualiausių idėjų įgyvendinimas 6 miestuose Vilniaus regione. Įgyvendink savo projektą!!! Kartu su ekspertais bei komanda padaryk savo miestą atviru pokyčiams.

5. Dalinkis su kitais tuo, ką nuveikei ir sužinojai. Būk pilietišku, gyvu, aktyviu. Pradėk jau šiandien!

Projektas „Aš irgi sprendžiu!“ vykdomas pagal Lietuvos 2014 – 2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos 10 prioriteto „Visuomenės poreikius atitinkantis ir pažangus viešasis valdymas“ 10.1.2-ESFA-K-917 priemonę „Visuomenės nepakantumo korupcijai didinimo ir dalyvavimo viešojo valdymo procesuose skatinimo iniciatyvos“. Projektas finansuojamas Europos socialinio fondo ir LR valstybės biudžeto lėšomis. www.esinvestijos.lt

JAUNIME IŠ ŠIRVINTŲ, ŠALČININKŲ, ŠVENČIONIŲ, UKMERGĖS, ELEKTRĖNŲ BEI TRAKŲ RAJONŲ, DALYVAUK PROJEKTE IR REGISTRUOKIS EL. PAŠTU info@olf.lt VAŽIUOTI RUGSĖJO 7 D. Į BIRŠTONĄ, DISKUSIJŲ FESTIVALĮ „BŪTENT!”

Rugsėjo 7 dieną į diskusijų festivalį „Būtent!” „Atviros Lietuvos fondo“, „OSFL projektų“ ir „Pilietinių iniciatyvų centro“ kvietimu atvyko šeši autobusai iš 6 Vilniaus apskrities savivaldybių – Elektrėnų, Trakų, Širvintų, Šalčininkų, Švenčionių, Ukmergės. 240 žmonių: jaunimas, savivaldybių tarybų ir administracijų darbuotojai į Birštoną atvyko pratęsdami programą, skirtą įgalinti jaunimą pilietiškai mąstyti. Birštone regionų jaunimui ir juos lydintiems savivaldybių atstovams vyko paruošta programa, buvo aptartas minėtose savivaldybėse vykstantis jaunimo pilietiškumą ugdantis projektas „Aš irgi sprendžiu!” ir pristatytas antras projekto etapas –  būsimos „Veiksmo dienos“ kiekvienoje iš minėtų savivaldybių.

„Pilietinių iniciatyvų centro“ vadovo Girvydo Duoblio pravestame susitikime su jaunimu buvo galima „parepetuoti“ būsimas „Veiksmo dienas“ – galvoti, kurti ir komisijai pristatyti idėjas, kurios būtų reikalingos savo miestui. Figūravo idėjos nuo gatvėmis važinėjančio ledų furgonėlio iki rimto tilto miestelyje. Labiausiai „Pilietinių iniciatyvų centro“ vadovą nustebino tai, kad 90 procentų buvusios jaunimo publikos atsakė, kad norės dalyvauti būsimame projekte. Pasak G. Duoblio, jaunimas pilnas idėjų, suaugusiems belieka išmokti priimti ir suprasti jaunimo mąstymo kitoniškumą.

Neringa Pulauskienė, Elektrėnų Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyr. specialistė jaunimo teisių apsaugai ir jaunimo reikalų koordinatorė pritarė, kad nors susitiko tikrai skirtingas jaunimas: vieni drąsesni, kiti – kuklesni, vieni garsūs, kiti – tylūs, tačiau tuo pačiu visus jungė vienas bendras bruožas – žingeidumas ir degančios akys. Ir nors pradžioje tarp regionų jaunimo bendrumo buvo mažai, tačiau žaidžiant pateiktą žaidimą, kai grupės pradėjo miksuotis, atsirado bendras interesas, bendras tikslo siekimas ir bendra kalba. Neringa sako neabejojanti, kad „Jeigu, pavyzdžiui, rytoj reiktų vėl vykti į tokį renginį, be vargo surinkčiau pilną autobusą per vieną dieną.

Prieš susitikimą tarp jaunuolių dominavo buitiniai klausimai: „kada?“, „kas?“ , „kaip?“, „“ką ten veiksim?“ ir t.t., o po renginio jau vyravo klausimai apie tolimesnius veiksmus: „Kada bus „Veiksmo diena“?“, „Kiek bus skirta laimėjusiam projektui?“, „Kada dabar vėl kur važiuosim?““ Po jaunimo susitikimo regionų atstovai buvo kviečiami laisvai patyrinėti idėjų erdves diskusijų festivalyje, pasisemti požiūrių įvairovės ir skirtingų visuomenės grupių mąstymo, o jaunimo darbuotojai susirinko į motyvacinį susitikimą su aktoriumi Giedriumi Savicku.

„Vykstant namo, visame autobuse sklandė tik patys geriausi įspūdžiai: labai susidomėta „Veiksmo diena“, nuveikta daug įdomios, struktūruotos ir prasmingos veiklos, bet koncertas ir diskoteka buvo kulminacija, kai visas mūsų autobusas šoko prie scenos ir iš muzikantų lūpų buvo siunčiami linkėjimai Elektrėnams!” – pasakojo N. Pulauskienė. „Tiesiog labai, labai džiaugiamės, kad esame šio projekto dalimi!“ Jaunimo pilietiškumo ugdymo projektas „Aš irgi sprendžiu!“ finansuojamas Europos socialinio fondo ir LR valstybės biudžeto lėšomis.

Lapkričio 6 dieną Ukmergės savivaldybės koridorius užpildė jaunimas. 46 jaunuoliai iš  Jono Basanavičiaus ir Siesikų gimnazijų bei Technologijų ir verslo mokyklos susibūrė į „Veiksmo dieną“. Sąžiningai dirbę visą darbo dieną, posėdžiavę su savivaldybės darbuotojais bei miesto tarybos nariais jaunuoliai kūrė planus ir idėjas kaip pakeisti mylimo miesto veidą. Labiausiai moksleiviams rūpėjo tam tikrų miesto erdvių pritaikymas jaunimo reikmėms. Visų idėjas kūrusių komandų idėjose vyravo atsinaujinančio, modernesnio kraštovaizdžio poreikis.

Miesto tarybos nariai nuosekliai konsultavo jaunimą dalindamiesi savo skirtingomis patirtimis bei prieidami bendros išvados, kad kuriamos idėjos turi turėti išliekamąją vertę miestui. „Ar Jums nepabodo tos pačios miesto kalėdinės eglės dekoracijos? Ar norėtumėte, kad jos būtų originalesnės, nei Lietuvos sostinėje?“ – savo pristatymą klausimu pradėjo Technologijų ir verslo mokyklos komandos narys vilnietis Martynas. Metalo apdirbimą studijuojantys jaunuoliai degė idėja sumoderninti miesto kalėdinę eglę bei jos papuošimus. 4 metrų eglutės konstrukcijos iš metalo bei naujų originalių papuošimų gamyba, ledinis apšvietimas, kilnojami suoliukai ir skambanti kalėdinė muzika: tokią viziją konkurentams pristatė jaunuoliai.

„Norime suvienyti jaunimą su vyresniąja miestiečių dalimi, todėl savo vizijose matome bendruomeniškumo vakarą „Senų dainų keliais“. Tai būtų vyresnės kartos šlagerių, kuriuos atliktų jaunimas, vakaras kultūros namų arba meno mokyklos salėje. Vyresnės kartos žmonėms tai būtų galimybė savo muziką pamatyti kitomis akimis – taip, kaip ją interpretuoja ir suvokia jaunimas. Vakaro metu surinkti pinigai būtų skiriami Ukmergės gyvūnų globos namams „Klajūnas“. Tai gerumo idėja, kuri turi ambicijų tapti tradiciniu, kasmetiniu renginiu“,  – tvirtai savo troškimą dėstė Siesikų gimnazijos komanda. „O mes svajojame apie atvirą jaunimo susibūrimo erdvę mieste.

Didelį potencialą matome legendinėje vietoje netoli piliakalnio, čia kadaise stovėjo apžvalgos ratas, kuriuo suposi mūsų tėvai. Dabar ši erdvė apleista, nenaudojama, o galėtų būti atnaujinta ir pritaikyta jaunimo reikmėms. Sūpynės, vėjo varpeliai medžiuose, suoleliai, laiptų apšvietimas – „Menų sodas“, skirtas jaunimui“,  – idėją pristatė Jono Basanavičiaus gimnazijos komanda ir jos lyderė Paulė. Ši idėja atrėmė visus konkuruojančių komandų klausimus ir tapo laimėtoja. „Aš negalvojau, kad dar yra jaunimo, kuris galvoja kaip pakeisti mūsų miestą. Tai svarbiausia, ką išsinešu iš šios dienos. Visos išsakytos idėjos yra tikra atgaiva aktyviam jaunimui, todėl įgyvendinę savo idėją įkurti „Menų sodą“, galbūt galėsime ten įgyvendinti ir kitas dvi, nelaimėjusias vizijas: jau kitais metais per Kalėdas pasistatysime Technologijų ir verslo mokyklos sukurtą eglutę bei susirengsime Siesikų gimnazijos planuotą koncertą“, – džiaugėsi Paulė, viena iš laimėjusios idėjos autorių. „Norėčiau, kad Ukmergės jaunimas tausotų būsimą „Menų sodą“ ir kad atsirastų daug bendraminčių, kurie ten rinktųsi ir gerintų atmosferą mūsų mieste“.

Miesto mero Rolando Janicko moderuotas idėjų pristatymas baigėsi mero kvietimu idėjos laimėtojos komandai netrukus atvykti į savivaldybę ir kartu su miesto architektais suplanuoti būsimus erdvės atnaujinimo darbus už pelnytus 500 eurų. Jaunimo poreikiai miesto valdžiai tapo žinomi projekto Jaunimo „Veiksmo diena“ dėka. Tai bendras Ukmergės rajono savivaldybės, Atviros Lietuvos fondo, OSFL projektų ir Pilietinių iniciatyvų centro Jaunimo pilietiškumo ugdymo projektas „Aš irgi sprendžiu!”, kurio tikslas  – kurti projektus ir išsakyti idėjas, keičiančias miesto veidą. „Veiksmo diena“ tai jau trečiasis projekto etapas, kuriuo siekiama padidinti jaunimo aktyvumą dalyvaujant sprendimų priėmimo procesuose, siekiant socialinių ir politinių pokyčių.

Jaunimo pilietiškumo ugdymo modelis vyksta 6 Vilniaus apskrities savivaldybėse: Širvintų, Šalčininkų, Švenčionių, Ukmergės, Elektrėnų bei Trakų. Vasarą minčių kokteilinė „Scroll your mind“ apsilankė 6 – iose Vilniaus regiono miestelių ir jaunimo šventėse:  vyko interaktyvus pilietiškumo nustatymo žaidimas (Kinect technologija), kritinio mąstymo indekso testas (el.versija)/pokalbiai su visuomenės ir jaunimo lyderiais iš šou pasaulio (Svaras, Beata Tiškevič, Jazzu, Mantas Stonkus, Viktoras Diawara) jaunimui aktualiomis temomis. Taip pat šių miestelių jaunimas dalyvavo diskusijų festivalyje „Būtent!”, kuriame aptariamos šaliai ir regionui svarbios idėjos – puikus demokratinio dalyvavimo sprendimų priėmime pavyzdys. 6 autobusais iš 6 regionų į festivalį atvyko 240 žmonių: jaunimo ir savivaldybių atstovų bei jaunimo centrų darbuotojų. Jaunimo pilietiškumo ugdymo projektas „Aš irgi sprendžiu!“ finansuojamas Europos socialinio fondo ir LR valstybės biudžeto lėšomis.

Lapkričio 22 d. Širvintų kultūros centre įvyko jaunimo komandos „Širvintų jėga“ organizuotas renginys „Motfestas“. Tai mini motyvacijos festivalis, kurį sugalvojo, sukūrė, ir surengė jaunuoliai iš Širvintų Lauryno Stuokos Gucevičiaus gimnazijos, apgynę ir išsikovoję savivaldybės finansavimą savo idėjai jaunimo “Veiksmo dienos” metu spalio 10 dieną. Tai buvo diena, kai šešios moksleivių komandos iš 4 miesto ir aplinkinių miestelių mokyklų kūrė idėjas, kurias norėjo matyti įgyvendintas Širvintose ar greta esančiuose Musninkuose.

Proceso metu 70 moksleivių buvo susitikę su savivaldybės tarybos nariais, administracijos skyrių vadovais, pateikė jiems rūpimus klausimus, išgrynino savo projekto idėją, kūrė realias paraiškas idėjos finansavimui gauti ir finaliniame susitikime varžėsi tarpusavyje dėl geriausios idėjos. Laimėjusio ir jau surengto festivalio “Motfestas” tikslas – skatinti jauną žmogų tapti motyvuotu visuomenės nariu. Aptarti ir išjudinti jaunimo motyvaciją, susipažinti su skirtingų sferų atstovais, skatinti jaunimo užimtumą, telkti iš Širvintų krašto kilusius žmones į bendruomenę, motyvuojančią jaunimą siekti tikslų. Per gerųjų patirčių mokyklą ugdyti kritinį mąstymą, kūrybiškumą, savarankiškumą.

Ši idėja jaunuolių mintyse gimė dalyvaujant „Studfeste” (renginys apie mokslą ir studijas) ir „VibeLifte” (apie gyvenimą bei žmogaus motyvaciją). Jaunuoliai pagalvojo, kad apjungus abi idėjas gimtų puikus projektas, praskaidrinsiantis Širvintų jaunimo kasdienybę. „Širvintų jaunimui trūksta motyvacijos veikti, tad pagalvojome, kad renginys, nukreiptas į jaunų žmonių poreikius, sužadins jų smalsumą. Iš pradžių bijojome bendrauti su savivaldybės žmonėmis, bet po to, kai mus labai šiltai ir maloniai sutiko, supratome, kad ten nėra nieko baisaus! Savivaldybės administracija mus palaikė ir stengėsi pasiūlyti kuo daugiau gerų idėjų renginiui. Džiaugiamės, kad mus palaikė ir su mumis buvo Širvintų sporto centro atviros jaunimo erdvės užimtumo specialistė Kornelija Juškevičiūtė“, – apie idėjos vystymo pradžią ir palaikytojus dalinosi laimėjusi komanda.

Festivalis truko 4 valandas, tačiau jaunimui laikas neprailgo. Jaunuolius sveikino Širvintų rajono merė Živilė Pinskuvienė, kuri pasidalino savo gyvenimo istorija ir skatino jaunimą būti drąsiais, siekti savo užsibrėžtų tikslų ir nebijoti klysti. Pranešimus taip pat skaitė ir savo patirtimi politikos, muzikos, meno, karjeros temomis dalijosi iš Širvintų krašto kilę žmones. Vilniaus universteto matematikos ir informatikos fakulteto studentų atstovybės narės Miglė Kavaliauskaitė ir Laura Jankovskytė bei Kauno kolegijos studentų atstovybės narys Romas Kupčiūnas pasakojo apie studijų galimybes ir kitas aukštųjų mokyklų veiklas. Vyko pranešimai temomis „Kelionės gyvenime arba gyvenimo kelionės: kaip žengti pirmąjį žingsnį?“, „Atradau save kurdamas grožį“,„Nėra neįmanomų dalykų, yra tik klaidingas mąstymas“, „Sacredness of art“.

Širvintų jaunimo grupė „Name goes here“ ne tik koncertavo, bet ir kalbėjo apie vienijančių pomėgių reikšmę. Vakarą triukšmingai užbaigė grupės „Operatyvūs“ – dviejų charizmatiškų jaunuolių, dalyvavusių “X faktoriuje”, koncertas. „Tikimės, kad renginys visiems patiko, suteikė motyvacijos siekti savo tikslų, viliamės, kad kiekvienas dalyvis iš šio renginio išsinešė kažką naudingo“, – teigė jaunimo komandos „Širvintų jėga“ nariai. Jaunuolių komanda dalinosi, kad dalyvauti renginyje žinant, kad jis – tavo, yra nepalyginamai smagiau, nei bet kuriame kitame! „Apima geras jausmas kai žinai, kad prie visko prisidėjai. Renginys buvo vykęs, žiūrovų susirinko net daugiau, nei tikėjomės. Manome, kad ir kitais metais su Širvintų merės palaiminimu rengsime “Motfestą”, tik jis bus didesnis ir šaunesnis! Iš viso projekto įgyvendinimo laiko labiausiai įstrigo susirinkimai, kai visi bendromis jėgomis galvodavome ką kviesti į festivalį, kaip turi atrodyti logotipas, fotosiena (kurią gaminome patys!). Pavargdavome nuo šių susirinkimų, tačiau būtent šis kūrybingas ir nuoseklus galvojimas padėjo sukurti puikų renginį. Sunkiausia buvo susitarti su oratoriais, nes ne visi, kurių prašėme kalbėti, sutiko dalyvauti. Taip pat perkainavome laiko savoką. Iš pradžių galvojome, kad iki renginio turime marias laiko, bet pradėję organizuoti, supratome, kad nieko nespėjame!”

Komanda džiaugėsi, kad viskas baigėsi gerai, viską suspėjo, o festivalyje dalyvavę draugai buvo patenkinti renginiu ir kalbėjusiais oratoriais, gyrė „Širvintų jėgą“ sugebėjusią surengti tokį renginį. Tiesa, buvo ir pastabų: žiūrovams pritrūko pertraukėlių, komanda pažadėjo, kad kitais metais tai bus bus ištaisyta. Po debiutinės sėkmės visa organizacinė grupė nustiekusi itin optimistiškai: „Širvintose gyvenimas ir atmosfera vis gerėja! Miesto merė į miestą stengiasi pritraukti kuo daugiau žmonių ir inovacijų. Tai, kas sena renovuojama, aplinka gerinama, pasibaigus statyboms šis miestas bus dar jaukesnis ir linksmesnis!” Jaunimo poreikiai miesto valdžiai tapo žinomi projekto Jaunimo „Veiksmo diena“ dėka. Tai bendras Širvintų rajono savivaldybės (ir dar 5 Vilniaus rajono savivaldybių), Atviros Lietuvos fondo, OSFL projektų ir Pilietinių iniciatyvų centro Jaunimo pilietiškumo ugdymo projektas „Aš irgi sprendžiu!”, kurio tikslas  – kurti projektus ir išsakyti idėjas, keičiančias miesto veidą. Jaunimo pilietiškumo ugdymo projektas „Aš irgi sprendžiu!“ finansuojamas Europos socialinio fondo ir LR valstybės biudžeto lėšomis.

Gruodžio 12 dieną Baltosios Vokės E. Ožeškovos gimnazijos moksleivių pasiūlyta idėja „Pieno tūsas 2019“ laimėjo jaunimo „Veiksmo dienos“ idėjų konkursą Šalčininkuose. Nurungęs tryliką kitų komandų iniciatyvų, festivalis „Pieno tūsas“ kitą vasarą pakvies Šalčininkų rajono moksleivius į Baltąją Vokę turiningai ir sveikai praleisti laiką: kalbėtis aktualiomis temomis su įdomiais žmonėmis, žaisti orientacinius žaidimus, plakti geriausią pieno kokteilį, bendrauti ir šokti. Tai jau paskutinė savivaldybė iš 6 Vilniaus regiono savivaldybių, dalyvavusių Atviros Lietuvos fondo, OSFL projektų ir Pilietinių iniciatyvų centro rengtame jaunimo pilietiškumo skatinimo projekte “Aš irgi sprendžiu!”.

Tai projektas, suburiantis aplinkinį jaunimą į susitikimą ir akistatą su vietine valdžia, o dienos pabaigoje jaunimas laimi savivaldybės finansavimą geriausios idėjos įgyvendinimui. Šalčininkų savivaldybė geriausios jaunimo idėjos įgyvendinimui skyrė 3000 eurų. Šis konkursas buvo pats didžiausias iš visų buvusių, nes “Veiksmo dienoje” dalyvavo net 140 moksleivių iš Eišiškių S. Rapolionio, Turgelių P. Bžostovskio, Kalesninkų L. Narbuto, Dieveniškių Ryto ir A. Mickevičiaus, Baltosios Vokės E.  Ožeškovos ir  Šilo, Šalčininkų J. Sniadeckio, Butrimonių A. Krepštul, Šalčininkų Santarvės, Jašiūnų Aušros ir M. Balinskio, Dieveniškių A. Mickevičiaus ir Eišiškių gimnazijų ir Jašiūnų pagrindinės mokyklos.

Nugalėjusios idėjos autoriai džiaugėsi ne tik laimėjimu, bet ir visos dienos eiga. Jaunuoliai patenkinti, kad turėjo progą tiesiogiai bendrauti su vietos valdžia, dirbti jų kabinetuose bei aiškiau suprasti, už ką atsakinga savivaldybė, kaip veikia viešoji politika. Jaunimo energijos įkrautoje Šalčininkų rajono savivaldybėje keturiolika komandų darbą pradėjo nuo susitikimo su miesto vicemere Jadvyga Sinkevič ir administracijos direktoriaus pavaduotoja Beata Petkevič. Miesto tarybos narių pagalba moksleiviai aiškinosi savo planuojamų projektų techninius aspektus ir nagrinėjo su miestu bei jaunimu susijusius klausimus.

Buvo teiraujamasi kaip keisti ar skatinti jaunimo užimtumą, kiek lėšų buvo skirta Šalčininkų miesto stadiono rekonstrukcijai, kokiomis savybėmis turi pasižymėti žmogus, dirbantis savivaldybėje,  ar sportas – prioritetinė sritis Šalčininkuose, ir jei taip, tai kokioms veikloms skiriamas dėmesys? Ar savivaldybė galėtų tarpininkauti ieškant patalpų šokiams Rūdininkuose ir Baltojoje Vokėje? Ar pastebima migracija iš kaimo į miestą, ir ką su tuo daryti – stabdyti, ar atvirkščiai, skatinti migraciją?  Ar yra  galimybių, planų trumpalaikėje ir ilgalaikėje perspektyvoje sukurti jaunimo erdves Šalčininkuose ir Jašiūnuose? Ar būtų tikslinga įvesti balsavimo teisę savivaldybės rinkimuose nuo 16 metų? Sulaukę teigiamo tarybos narių atsakymo, jaunuoliai susiorganizavo spontanišką balsavimą salėje, po kurio paaiškėjo, kad nors daugelis pritarė už balsavimo teisę nuo 16 metų, buvo ir nepritariančių bei dvejojančių.

Po pietų moksleiviai susitiko su Šalčinininkų savivaldybės administracijos vadovu Josif Rybaku ir kitais administracijos darbuotojais. Pastariesiems buvo adresuojami jaunimui aktualūs klausimai: ar atsiras galimybių finansuoti daugiau, nei vieną idėją? Jei jaunimo idėja laimės, ar savivaldybė skirs vieną darbuotoją darbui jaunimo erdvėje? Ar yra minčių rekonstruoti stadioną prie Santarvės mokyklos? Ar yra galimybių koreguoti autobusų maršrutą Šalčininkai – Baltoji Vokė? Ar bus remontuojama Kalesnininkų aktų salė? Ar bus taisomas Eišiškių plentas iki Pirčiupių?

Gavę atsakymus į rūpimus klausimus, moksleiviai vėl „okupavo“ skirtingas savivaldybės patalpas, vietos valdininkų kabinetus ir toliau vystė savo idėjas ir kūrė projektus, kurie pagerintų jaunimo užimtumą. Dienos pabaigoje vyko aistringas iniciatyvų pristatymas, kurį moderavo Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos pavaduotoja Beata Petkevič. Visos renginyje dalyvavusios mokyklos ir gimnazijos, pristatydamos savo iniciatyvas, pirmiausia kėlė problemą ar iššūkius, su kuriais susiduria jų mokymosi įstaiga ar miestelio jaunimas. Kai kurie jaunuoliai siūlė žvelgti plačiau ir planavo įvairias veiklas ne tik jaunimui, bet ir kitai visuomenės daliai. Dauguma idėjų buvo susiję su jaunimo užimtumo skatinimu ar erdvės jaunimui rinktis  sukūrimu. Šalčininkų Santarvės gimnazija siūlė įsteigti mokinių kampelį bei pastatyti betono sieną graffiti piešiniams stotyje, tam, kad laukiant savo autobuso būtų galima piešti.

Šalčininkų J. Snadeckio gimnazija pasiūlė  Kultūros centro foje įrengti Chill xZone erdvę, kurioje būtų galima klausytis muzikos, žiūrėti filmus bei bendrauti. Jašiūnų M. Balinskio gimnazijos moksleiviai pateikė vizualizaciją, kaip būtų galima įkurti edukacinę ervę jų gimnazijos vidiniame kiemelyje, kur galėtų vykti poezijos pavasarėlis ir kiti kūrybos vakarai. Jašiūnų pagrindinės mokyklos mokiniai siūlė steigti kino klubą, tam, kad nemokamai ir neišvažiuojant iš miestelio jaunimas galėtų žiūrėti filmus lauke ar mokykloje. Kino teatrą buvusioje mokykloje norėjo steigti ir Eišiškių gimnazijos moksleiviai.

Tuo tarpu Dieveniškių A. Mickevičiaus gimnazistai kvietė „Veiksmo dienoje“ dalyvaujančias komandas sukurti po trumpą 7-10 min. filmuką apie jaunimo gyvenimą savo miesteliuose, o vasarą susirinkus visiems drauge peržiūrėti, diskutuoti ir ieškoti bendrų sąlyčio taškų. Kelios gimnazijos atkreipė dėmesį į dalinę stadionų rekonstrukciją: Baltosios Vokės Šilo gimnazijos mokiniai norėtų atnaujinti futbolo aikštę, vartų skersinius, Turgelių P. Bžostovskio gimnazija taip pat svajojo apie stadiono įkūrimą jų miestelyje. Dar kitos moksleivių iniciatyvos buvo skirtos bendrarbiavimui skatinti, užimtumui didinti, turizmo ir kultūros paveldo skatinimui. Jašiūnų Aušros gimnazija svajoja įvairius festivalius paįvairinti lazerių ir pirotechnikos šou, Butrimonių A. Krepštul gimnazistai, skatindami tarpmokyklinį bendradarbiavimą, siūlė surengti mobilias lazerines kovas mokyklose.

Kalesnikų L. Narbuto gimnazijos mokiniai planavo organizuoti spalvotą tinklinio turnyrą, populiarinant sveiką gyvenseną ir tinklinio sporto šaką. Dieveniškių Ryto gimnazistų idėja, pasiekusi aukštas pozicijas, buvo „Stovykla per 24 valandas“. Ja siekiama supažindinti su vietos kultūra, apylinkėmis, skatinama domėtis krašto įžymybėmis.  Eišiškių S. Rapolionio gimnazijos moksleiviai, pristatydami Gyvosios grafikos projektą, taip pat skatino savo bendruomenę domėtis menu ir istorija. Tai būtų freska ant Kultūros centro fasado, atliepianti Lietuvos istorijos aktualijas, įamžinanti miestelio įžymybes. Jaunimo poreikiai miesto valdžiai tapo žinomi bendro Šalčininkų  rajono savivaldybės (ir dar 5 Vilniaus rajono savivaldybių), Atviros Lietuvos fondo, OSFL projektų ir Pilietinių iniciatyvų centro jaunimo pilietiškumo ugdymo projekto „Aš irgi sprendžiu!” dėka. Projektas finansuojamas Europos socialinio fondo ir LR valstybės biudžeto lėšomis.

„Motfestas“ – motyvacinis mini festivalis jaunimui Širvintose – ši idėja nurungusi stiprias konkurencingas vizijas tapo jaunimo „Veiksmo dienos“ Širvintose nugalėtoja. Veiklus Širvintų jaunimas šią viziją sukūrė pastūmėtas noro dalyvauti „Studfeste“ Kauno Žalgirio arenoje. Galvodami, kad į šį didžiausią jaunimo karjeros festivalį nepavyks nuvykti, jaunuoliai nutarė supaprastintą idėją perkelti į Širvintas. Tačiau Širvintų merė Živilė Pinskuvienė, kuri moderavo finalinį moksleivių idėjų varžybų etapą, nustebinta jaunimo entuziazmo pažadėjo, kad miesto savivaldybė ne tik finansuos jaunimo idėjos realizavimą Širvintose, bet ir suteiks galimybę visai kūrusiai komandai išvykti į svajonių festivalį Kaune.

Spalio 10 dieną nuo 8 ryto iki 8 vakaro Širvintų savivaldybės valdininkų kabinetuose buvo įsikūrusios šešios moksleivių komandos iš 4 miesto ir aplinkinių miestelių mokyklų. Jaunimo užimtumo ir sveikos gyvensenos temomis moksleiviai kūrė idėjas, kurias norėtų matyti įgyvendintas Širvintose ar greta esančiuose Musninkuose. Proceso metu 70 moksleivių buvo susitikę su savivaldybės tarybos nariais, administracijos skyrių vadovais, pateikė jiems rūpimus klausimus, išgrynino savo projekto idėją, kūrė realias paraiškas idėjos finansavimui gauti ir finaliniame susitikime varžėsi tarpusavyje dėl geriausios idėjos, kuri bus įgyvendinta iš miesto savivaldybės biudžeto.

Sveiką gyvenseną propaguosiantis, atitinkamas paskaitas ir mokymus skelbsiantis, bei sveikus užkandžius vežiosiantis autobusiukas, netradicinių sporto šakų propagavimas, nuobodžių miestelio pastatų sienų dekoravimas meno kūriniais, modernios orientacinės varžybos ir lobių atradimai mobilios aplikacijos pagalba, Musninkų jaunimo užimtumo centro, kuriame dirbtų (savanoriautų) patys moksleiviai, įkūrimas – šios moksleivių sukurtos, pristatytos ir apgintos idėjos varžėsi tarpusavyje karštoje kovoje. Paskelbus laimėjusią komandą, savivaldybės Administracijos direktorė Ingrida Baltušytė-Četrauskienė skatino neprarasti užsidegimo ir kitoms komandoms, kreiptis į savivaldybę ir kartu siekti visų idėjų įgyvendinimo.

Jaunimo poreikiai miesto valdžiai tapo žinomi projekto Jaunimo „Veiksmo diena“ dėka. Tai bendras Širvintų rajono savivaldybės, Atviros Lietuvos fondo, OSFL projektų ir Pilietinių iniciatyvų centro Jaunimo pilietiškumo ugdymo projektas „Aš irgi sprendžiu!”, kurio tikslas  – kurti projektus ir išsakyti idėjas, keičiančias miesto veidą.

„Veiksmo diena“ tai jau trečiasis projekto etapas, kuriuo siekiama padidinti jaunimo aktyvumą dalyvaujant sprendimų priėmimo procesuose, siekiant socialinių ir politinių pokyčių. Jaunimo pilietiškumo ugdymo modelis vyksta 6 Vilniaus apskrities savivaldybėse: Širvintų, Šalčininkų, Švenčionių, Ukmergės, Elektrėnų bei Trakų. Vasarą minčių kokteilinė „Scroll your mind“ apsilankė 6 – iose Vilniaus regiono miestelių ir jaunimo šventėse:  vyko interaktyvus pilietiškumo nustatymo žaidimas (Kinect technologija), kritinio mąstymo indekso testas (el.versija)/pokalbiai su visuomenės ir jaunimo lyderiais iš šou pasaulio (Svaras, Beata Tiškevič, Jazzu, Mantas Stonkus, Viktoras Diawara) jaunimui aktualiomis temomis. Taip pat šių miestelių jaunimas dalyvavo diskusijų festivalyje „Būtent!”, kuriame aptariamos šaliai ir regionui svarbios idėjos – puikus demokratinio dalyvavimo sprendimų priėmime pavyzdys. 6 autobusais iš 6 regionų į festivalį atvyko 240 žmonių: jaunimo ir savivaldybių atstovų bei jaunimo centrų darbuotojų.

Jaunimo pilietiškumo ugdymo projektas „Aš irgi sprendžiu!“ finansuojamas Europos socialinio fondo ir LR valstybės biudžeto lėšomis.

Lapkričio 8 dieną Elektrėnų savivaldybėje vyko jaunimo “Veiksmo diena”. Vievio, Kietaviškių, Semeliškių ir Elektrėnų gimnazijų moksleivių komandos susitiko su tikslu sukurti idėjas, kurios pagerintų jaunimo gyvenimą mieste. Pirmiausia jie supažino su miesto tarybos nariais ir nedelsdami priėjo prie svarbių klausimų: kodėl jaunimo reikalams yra skirtas nedidelis biudžetas? Kada bus suremontuotas baseino stogas? Ar bus sutvarkyta prieplaukos teritorija? Kodėl griaunami senieji atrakcionai, legendinis apžvalgos ratas? Ar yra perspektyvų su Vievio pirtimi? Vievio kultūros centru? Kokiu tikslu einama į miesto savivaldybės tarybą? Kokia yra Elektrėnų ideologija ir vizija?

Tokią pat gavo šūsnį rimtų klausimų gavo ir savivaldybės darbuotojai: ar bus išvalytas Vievio ežeras? Kiek mokyklos turi lėšų žemės ūkio reikmėms? Koks Elektrėnuose yra nedarbingų žmonių procentas? Pagerėjo ar pablogėjo situacija mokytojams, įvedus etatinį apmokėjimą? Ar Elektrėnuose didėja gimstamumas? Gavę išsamius atsakymus jaunuoliai su komandų koordinatoriais ėmėsi kurti savo projektus. Pavakary susirinkę į idėjų mūšį, kurį moderavo Elektrėnų miesto meras Kęstutis Vaitukaitis, moksleiviai išstojo su savo vizijomis, kurios susirungė už prizinę vietą. Laimėjusi idėja dar iki šių metų pabaigos turės būti įgyvendinta už savivaldybės skirtus 500 eurų.

Elektrėnų “Versmės” gimnazija pristatė idėją – “Elektrėnai rieda”. Tai būtų Elektrėnuose atsirasiančių lietuvio Igno Survilos sukurtų elektrinių paspirtukų nuoma. Tam, kad Elektrėnai būtų išmanesni, judresni ir modernesni, jaunimas ir turistai turėtų galimybę išbandyti naujovę. Jungtinė Semeliškių ir Kietaviškių gimnazijos komanda “Semeliškių gelbėtojai” – sukūrė viziją – jaunimo erdvę “Chill zona” Semeliškių mokykloje. Ji veiktų iki pamokų ir po pamokų (kol atvažiuotų mokyklinis autobusas), nes vaikai iš aplinkinių kaimų anksti atvažiuoja į mokyklą ir neturi kur būriuotis. Moksleiviai norėtų turėti erdvę su sėdmaišiais, arbata ir galimybe šiltai sulaukti pamokų arba vykimo namo. Vievio gimnazijos jaunimo komanda pristatė idėją “Jaunimo erdvė” – tai erdvė, skirta pakeisti nugriautuosius senuosius kultūros namus. Tam, kad jaunimas vakarus leistų ne gatvėse, o saugiai ir produktyviai užsiimdami “Jaunimo erdvėje”. Ten vyktų filmo vakarai, viktorinos, protmūšiai, stalo žaidimų vakaronės. Savo komandos pristatymą jaunuoliai užbaigė nenuginčijamu argumentu: “Savivaldybė nėra graži, jei jos jaunimas nėra laimingas.”

Daugiausiai balsų per du balsavimo etapus surinko “Sakurų alėja” – Elektrėnų “Ąžuolyno” progimnazijos idėja. “Sakurų alėja” buvo pristatytas kaip turizmo, naujų kultūrų auginimo, sveikos gyvensenos ir ryšių su Japonija skatinimo projektas. Jaunimas svajoja, kad visos Elektrėnų įmonės kartu su bendruomene bendrai sodintų sakuras, jas puoselėtų, garsintų ir džiaugtųsi. Į alėjos atidarymą būtų pakviestas Japonijos ambasadorius Lietuvoje.

Renginį organizavusi ir kuravusi Elektrėnų savivaldybės jaunimo reikalų koordinatorė Neringa Pulauskienė padėkojo jaunimui už realistiškas ir šaunias idėjas, pateikė konkrečių pasiūlymų įgyvendinant ir kitus, nelaimėjusius projektus. Jaunimo poreikiai miesto valdžiai tapo žinomi projekto Jaunimo „Veiksmo diena“ dėka. Tai bendras Elektrėnų rajono savivaldybės, Atviros Lietuvos fondo, OSFL projektų ir Pilietinių iniciatyvų centro Jaunimo pilietiškumo ugdymo projektas „Aš irgi sprendžiu!”, kurio tikslas  – kurti projektus ir išsakyti idėjas, keičiančias miesto veidą.

„Veiksmo diena“ tai jau trečiasis projekto etapas, kuriuo siekiama padidinti jaunimo aktyvumą dalyvaujant sprendimų priėmimo procesuose, siekiant socialinių ir politinių pokyčių. Jaunimo pilietiškumo ugdymo modelis vyksta 6 Vilniaus apskrities savivaldybėse: Širvintų, Šalčininkų, Švenčionių, Ukmergės, Elektrėnų bei Trakų. Vasarą minčių kokteilinė „Scroll your mind“ apsilankė 6 – iose Vilniaus regiono miestelių ir jaunimo šventėse:  vyko interaktyvus pilietiškumo nustatymo žaidimas (Kinect technologija), kritinio mąstymo indekso testas (el.versija)/pokalbiai su visuomenės ir jaunimo lyderiais iš šou pasaulio (Svaras, Beata Tiškevič, Jazzu, Mantas Stonkus, Viktoras Diawara) jaunimui aktualiomis temomis. Taip pat šių miestelių jaunimas dalyvavo diskusijų festivalyje „Būtent!”, kuriame aptariamos šaliai ir regionui svarbios idėjos – puikus demokratinio dalyvavimo sprendimų priėmime pavyzdys. 6 autobusais iš 6 regionų į festivalį atvyko 240 žmonių: jaunimo ir savivaldybių atstovų bei jaunimo centrų darbuotojų. Jaunimo pilietiškumo ugdymo projektas „Aš irgi sprendžiu!“ finansuojamas Europos socialinio fondo ir LR valstybės biudžeto lėšomis.

Ketvirtoji Vilniaus regiono savivaldybė, kurioje vyko jaunimo „Veiksmo diena“ – Švenčionys. Šešios mokinių komandos, iš viso 74 mokiniai, iš Švenčionių rajono savivaldybės mokyklų susibūrė rajono savivaldybės tarybos posėdžių salėje. Jaunimo reikalų koordinatorė Inga Varnienė jiems surengė diskusiją su rajono savivaldybės tarybos nariais ir savivaldybės administracijos darbuotojais.

Jaunuoliai guviai uždavinėjo klausimus valdininkams: koks biudžetas bus skirtas jaunimui 2019 metais? Ar paremtumėte motyvacinius seminarus jaunimui? Ar galėtų savivaldybės tarybos nariai konsultuoti biudžeto skirstymo klausimais? Kokie planai, susiję su Adutiškio miestelio gyventojų gerove? Ar Švenčionių rajone vykdomi projektai, lavinantys protinius vaikų gebėjimus nuo darželinio amžiaus iki mokyklos baigimo? Taip pat mokiniai domėjosi, ar būtų galimybė laimėjusį projektą išplėsti respublikiniu mastu? Ar būtų galima autobusų tvarkaraštį suderinti su gyventojų poreikiais? Kokius leidimus reikia gauti iš savivaldybės, norint rengti jaunimo šventes? Kokie kriterijai yra svarbiausi išrenkant projektus, kuriems skiriamas finansavimas?

Praplėtę savo akiratį  šiomis temomis, jaunuoliai išsiskirstė į skirtingas patalpas savivaldybėje ir kūrė projektus, kurie pagerintų jaunimo būvį jų gyvenamosiose vietose. Pavakary įvyko idėjų mūšis, kurį moderavo Švenčionių rajono savivaldybės meras Rimantas Klipčius.

Švenčionių r. Adutiškio pagrindinės mokyklos idėja „Atvira jaunimo erdvė – pramogų zona Adutiškyje” – apie kambarį mokykloje, kur rinktųsi jaunimas nuo 12 iki 25 metų. Ten veiktų stalo futbolas, oro ritulys ir kiti žaidimai, projektoriumi būtų rodomi filmai, geriama arbata, dainuojama karaokė. Erdvė veiktų sekmadieniais nuo 17 iki 23 val.

Švenčionių Zigmo Žemaičio gimnazijos idėja „Jaunieji protai”– Švenčionių miesto kultūros centre rajoninis protmūšis, kuriame susirungtų komandos nuo darželinukų iki gimnazijų mokinių. Projektas skatintų visų rajono miestelių susibūrimą ir bendrystę. Laimėjusios komandos pelnytų išvyką į stovyklą Kaltanėnuose arba išvyką į „Skyparką” Vilniuje. Jei projektas būtų sėkmingas, mokiniai svajoja, kad projektas taptų respublikiniu.

Švenčionių r. Švenčionėlių Mindaugo gimnazijos mokiniai nusprendė pakeisti Švenčionėlių miesto parko vaizdą. Jaunimo vizijose – atnaujinti parko suoleliai ir stalai, įrengta lauko bibliotekėlė, supynės vaikams, nemokama Wi-fi zona. Į parko atnaujinimo atidarymo renginį būtų pakviesti visi rajono miesteliai.

Švenčionių progimnazija sugalvojo projektą „Padėk man”. Planas gimė iš svajonės, kad jaunimas nebijotų klysti, atrasti save, ugdytųsi patriotiškumą. Šiuo tikslu būtų rengiami motyvaciniai užsiėmimai jaunimui savęs pažinimo, baimių įveikimo, bendravimo temomis. Jauniems, besiformuojantiems žmonėms trūksta motyvacijos, pasitikėjimo savimi, todėl reikalingi  pokalbiai su jau save atradusiais ir daug pasiekusiais žinomais žmonėmis, pvz., Svaru (G&G Sindikatas), Ieva Zasimauskaite, Jurgiu Didžiuliu, Giedriumi Savicku, Nagliu Bierancu (Naglimantu) ir kitais. Užsiėmimai vyktų šeštadieniais Švenčionių miesto kultūros centre ir miesto parke.

Švenčionių rajono Pabradės „Ryto“ gimnazija taip pat trokšta „Jaunimo erdvės” Pabradės miesto kultūros centre, kad galėtų pabendrauti tarpusavyje, rungtis stalo žaidimų turnyruose, tarpusavyje aiškintis mokslų temas.

Stipriausią idėją, kuri nurungė visų kitų mokyklų idėjas, pateikė Švenčionių r. Pabradės „Žeimenos“ gimnazija. Komanda pristatė šventės „Viltis“ idėją. Mokiniai nori pakviesti visus žmones į bendrystę su neįgaliaisiais, naikinti požiūrį, kad pastarieji yra „mažiau negu žmonės“. Renginyje dalyvautų Pabradės meno mokykla, kurios menininkai pieštų ant veidų, būtų išsirinktas ir bendrai žiūrimas filmas, vyktų loterija ir kitos pramogos, surinktos lėšos būtų paaukotos bendrijai „Viltis“, dirbančiai Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos srityje.

Ši Švenčionių r. Pabradės „Žeimenos“ gimnazijos mokinių idėja pelnė visų susirinkusių simpatijas ir nuskynė pergalę per du balsavimo turus. Laimėtojai savo idėjos vertę įvardino žodžiais: „Pasaulis juk nesisuka vien apie mus!!!”

Bendro Švenčionių rajono savivaldybės, Atviros Lietuvos fondo, OSFL projektų ir Pilietinių iniciatyvų centro Jaunimo pilietiškumo ugdymo projekto „Aš irgi sprendžiu!”, kurio tikslas – kurti projektus ir išsakyti idėjas, keičiančias miesto veidą, dėka jaunimo „Veiksmo dienos“ metu rajono savivaldybės meras Rimantas Klipčius, mero pavaduotoja Violeta Čepukova, administracijos direktorius Andrius Šarėjus, rajono savivaldybės tarybos nariai ir kiti administracijos darbuotojai ne tik išklausė jaunimo poreikius, bet ir patys buvo aktyvūs diskusijos dalyviai.

„Veiksmo diena” – tai jau trečiasis projekto etapas, kuriuo siekiama padidinti jaunimo aktyvumą priimant sprendimus, siekiant socialinių ir politinių pokyčių. Jaunimo pilietiškumo ugdymo modelis vyksta šešiose Vilniaus apskrities savivaldybėse: Elektrėnų, Šalčininkų, Širvintų, Švenčionių, Trakų bei Ukmergės r. Vasarą minčių kokteilinė „Scroll your mind“ apsilankė 6-iose Vilniaus regiono miestelių jaunimo šventėse: vyko interaktyvus pilietiškumo nustatymo žaidimas (Kinect technologija), kritinio mąstymo indekso testas (el. versija) / pokalbiai su visuomenės ir jaunimo lyderiais iš šou pasaulio (Svaras, Beata Tiškevič, Jazzu, Mantas Stonkus, Viktoras Diawara) jaunimui aktualiomis temomis. Taip pat šių miestelių jaunimas dalyvavo diskusijų festivalyje „Būtent!”, kuriame aptariamos šaliai ir regionui svarbios idėjos – puikus demokratinio dalyvavimo priimant sprendimus pavyzdys. 6 autobusais iš 6 regionų į festivalį atvyko 240 žmonių: jaunimo ir savivaldybių atstovų bei jaunimo centrų darbuotojų.

Jaunimo pilietiškumo ugdymo projektas „Aš irgi sprendžiu!“ finansuojamas Europos socialinio fondo ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis.

Gruodžio 3 dieną Trakų rajono savivaldybės diena prasidėjo neeiliniu posėdžiu – didžioji salė buvo užpildyta miesto ir aplinkinių miestelių jaunimo. 50 moksleivių iš Trakų Vytauto Didžiojo, Rūdiškių, Aukštadvario ir Lentvario Motiejaus Šimelionio gimnazijų sugužėjo į jaunimo “Veiksmo dieną”. Tai jau penktoji Vilniaus rajono savivaldybė, kurioje vyksta projektas, suburiantis aplinkinį jaunimą į susitikimą ir akistatą su vietine valdžia. Šis susitikimas būna vaisingas – dienos pabaigoje jaunimas išsikovoja finansavimą geriausios idėjos įgyvendinimui.

Keturios komandos darbą pradėjo nuo susitikimo su miesto mere E. Rudeliene ir klausimų miesto tarybos nariams. Jaunimui rūpėjo kokios veiklos jaunimui planuojamos artimiausiu metu, kas atsiras Lentvaryje, renovuojamuose kultūros namuose? Ar Rūdiškėse planuojama įkurti jaunimo centrą? Kada bus numatytas finansavimas mokinių veikloms mokyklose?  Ar savivaldybės planuose yra numatyti dviračių takų tiesimas trasoje Trakai – Rūdiškės? Kaip gaunami Europos Sąjungos finansavimai, kokia trukmė ir procedūra? Kaip savivaldybės administracija skatina jaunimo verslumą, kad jaunimas galėtų įkurti savo verslą? Kas planuojama daryti su buvusiu seniūnijos pastatu? Kas numatyta Trakų turizmo skatinimo planuose? Kaip planuojama tvarkyti automobilių kamščių Trakuose problemą? Kokiu būdu gauti finansavimą planuojamam visų Baltijos šalių gatvės gimnastikos turnyrui?  Kokie planai dėl Lentvario dvaro parko?

Antroje dienos dalyje Trakų rajono savivaldybės administracijos vadovas Darius Kvedaravičius moderavo moksleivių susitikimą su savivaldybės administracijos darbuotojais. Pastariesiems teko dar aštresni klausimai: Ar savivaldybė planuoja apšviesti dar neapšviestus takus? Kada prasidės darbai prie Bevardžio ežero? Kaip su geležinkelio pervaža, šaligatviais ir video kameromis Lentvaryje? Kokia yra seniūnų pakeitimo procedūra? Kodėl Lentvaris neturi policijos komisariato?   Gavę rūpimus atsakymus, moksleiviai ėmėsi kurti savo projektų, idėjų, kurios suaktyvintų jaunų žmonių gyvenimą Trakų rajone.   Lentvario gimnazijos komandos svajonėse – jaunimo vasaros festivalis 2019. Festivalis prie Akmenos ežero pakrantės skirtas visam Trakų rajono jaunimui, kuriame jauni žmonės galėtų ne tik dalyvauti, bet ir savanoriauti sporto, literatūros, dainavimo, youtuberių pasirodymų, košės valgymo, diskotekos ir fejerverkų stebėjimo veiklose.

Aukštadvario gimnazijos komandos planuose – vasaros stovykla „Ąžuolas“ Trakų rajono mokyklų 15-18 metų paaugliams. Dienomis jaunuoliai eitų į žygius, dalyvautų įvairiose mankštose, mankštintųsi laipiojimo trąsose, “Airsoft” užsiėmimuose, užsiimtų meno terapija. Stovyklos tikslas – bendrauti, išgirsti kiekvieną paauglį, leisti laiką ne socialiniuose tinkluose, bet gamtoje, bendrystėje  prie laužo.

Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos komandos projektas “Draugystės zona” – vieta, kurioje įvairių amžiaus grupių atstovai galėtų bendradarbiauti, komunikuoti tarpusavyje, keistis patirtimi, išreikšti savo kūrybiškumą, meninę energiją. Projektas vyktų zonoje prie Vytauto Didžiojo gimnazijos, ši poilsio zona veiktų nuolatos. Čia stovėtų piešimui skirta siena, kurioje visos mokyklos galėtų rašyti savo idėjas, kūrybines mintis, kita jos dalis būtų skirta Trakų istorijos piešiniui, prie kurio būtų galima fotografuotis, taip pat stovėtų suoleliai (paletės), kurie būtų meniškai ištapyti Trakų miestelio ir rajono simboliais bei objektais.   Geriausia idėja pripažinta ir 500 eurų finansavimą iš Trakų rajono savivaldybės gavusi Rūdiškių gimnazijos idėja „Pelėdos“ spręs rajono mokyklų nebendradarbiavimo tarpusavy problemą. Norėdami sustiprinti mokyklų bendruomenes, laimėję jaunuoliai savo gimnazijoje surengs bendrą visų mokyklų renginį „Viena naktis, viena istorija, bendri tikslai“.

„Pelėdų“ naktį vyks mokymai ir veiklos, padėsiančios iš atskirų grupių tapti bendradarbiaujančiomis komandomis, susipažinti tarpusavyje ir atrasti save.   Jaunimo poreikiai miesto valdžiai tapo žinomi projekto Jaunimo „Veiksmo diena“ dėka. Tai bendras Trakų rajono savivaldybės (ir dar 5 Vilniaus rajono savivaldybių), Atviros Lietuvos fondo, OSFL projektų ir Pilietinių iniciatyvų centro Jaunimo pilietiškumo ugdymo projektas „Aš irgi sprendžiu!”, kurio tikslas  – kurti projektus ir išsakyti idėjas, keičiančias miesto veidą. Jaunimo pilietiškumo ugdymo projektas „Aš irgi sprendžiu!“ finansuojamas Europos socialinio fondo ir LR valstybės biudžeto lėšomis.   Foto: Gabija Jakimavičiūtė

Laimėję jaunimo “Veiksmo dienų” geriausios idėjos finansavimą, kovo 22-23 d.  Rūdiškių gimnazijos seniūnų sueiga įgyvendino projektą „Pelėdos“.  Tai buvo naktis mokykloje, neįprasta tuo, jog 5 skirtingų gimnazijų mokiniai leido naktį kartu vienoje mokykloje. Tai buvo idėja, orientuota į Trakų rajono jaunimo vienijimą. Viena naktis, viena istorija ir bendri tikslai.

Beveik 50 dalyvių iš 5 rajono mokyklų – atstovai iš Lentvario Motiejaus Šimelionio, Trakų Vytauto Didžiojo, Onuškio Donato Malinausko, Aukštadvario bei, žinoma, Rūdiškių gimnazijų – kovo 22-ąją buvo pasiryžę nemiegoti.

Jaunimui įsikūrus mokykloje buvo išdalintos mėlynos ir raudonos apyrankės, kurios vėliau subūrė dalyvius į dvi grupes. Pirmoje vakaro dalyje moksleiviai žaidė susipažinimo žaidimus; kiekvienas dalyvis sakė savo vardą ir rodė judesį, atspindintį, koks jis yra, o visi likusieji turėjo vienu metu jį pakartoti. Žaidimui pasibaigus, visi dalyviai vakarieniavo, o po to prasidėjo mokymų maratonas – kiekvienas rinkosi tarp Brigitos Baškevičiūtės, Gintarės Joteikaitės ir Mantauto Ruzo workshop‘ų. Šiuose užsiėmimuose Trakų rajono jaunimas sužinojo daugiau apie savanorystę, karjerą, jaunimo galimybes ir išgvildeno jaunimui aktualią maišto temą. Po mokymų vyko diskusija „Ką galime kartu?“. Diskusijos tikslas – įkvėpti rajono jaunimą veikti. Prieš diskusiją dalyviai buvo suskirstyti į tris grupes, kiekviena grupė turėjo atsakyti į pagrindinį diskusijos klausimą. Dauguma dalyvių minėjo „Pelėdų“ projekto tąsą, matė galimybę organizuoti tokį projektą savo mokyklose. Po diskusijos prasidėjo laisvas laikas, kurio metu dalyviai patys galėjo nuspręsti, ką veikti. Tą naktį gyvenimas Rūdiškių gimnazijoje virte virė – bene visą naktį dalyviai žaidė stalo žaidimus, tinklinį, žiūrėjo filmus, šoko, dainavo ir, žinoma, diskutavo.

Išaušus rytui, jaunuoliai nebuvo itin mieguisti – kupini energijos kėlėsi anksti ir ėmė inicijuoti veiklas. Po bendrų pusryčių apibendrino projektą. Svarbiausia buvo atsakyti į klausimą „Ką galime kartu?“ Pasidalinę į šešias komandas surašė veiklas, kurias norėtų nuveikti kartu. Nebuvo lengva, nes teko laikytis vienos taisyklės – išklausyti kiekvieną rate sėdintįjį. Šią užduotį moksleiviai įvykdė –  į diskusijas buvo įtrauktas kiekvienas. Komandų pristatymuose buvo išsakytos įdomios idėjos – rajono olimpinės žaidynes, tinklinio turnyras, lankymasis skirtingose mokyklose, diskusijos.

Pasak seniūnų sueigos narių Akvilės Zalieckaitės ir Gabrielės Petruškevičiūtės, projekto ,,Pelėdos“ metu jaunimas susipažino su mokiniais iš kitų mokyklų, plėtė savo žinias ir akiratį. Idėjos sumanytojų norai išsipildė – bendraamžiai itin aktyviai dalyvavo projekto veiklose, „pasikrovė“ motyvacijos ir jau kovo 23 dieną grįžo namo puikios nuotaikos. “Paįvairinta kasdienybė ir produktyviai praleistas laikas išjudino ledus! Radosi bendrų idėjų ateičiai, užmezgėme daug naujų pažinčių ir tikimės, kad pavyko sustiprinti bendradarbiavimą. Esame įsitikinę, jog jau netrukus Trakų rajono gyventojai išvys „Pelėdose“ gimusių idėjų įkūnijimą”.

Jaunimo poreikiai miesto valdžiai tapo žinomi projekto Jaunimo „Veiksmo diena“ dėka. Tai bendras Trakų rajono savivaldybės (ir dar 5 Vilniaus rajono savivaldybių), Atviros Lietuvos fondo, OSFL projektų ir Pilietinių iniciatyvų centro Jaunimo pilietiškumo ugdymo projektas „Aš irgi sprendžiu!”, kurio tikslas  – kurti projektus ir išsakyti idėjas, keičiančias miesto veidą. Jaunimo pilietiškumo ugdymo projektas „Aš irgi sprendžiu!“ finansuojamas Europos socialinio fondo ir LR valstybės biudžeto lėšomis.

The post Jaunimo pilietiškumo ugdymo programa „Aš irgi sprendžiu!” appeared first on ALF.

]]>