Permąstant demokratiją: piliečių asamblėja – tikrasis piliečių balsas?
Parengė Atviros Lietuvos fondo savanorė Skirmantė Sakalauskaitė
Šiandieninė demokratija, nors ištakomis ir siekia senovės Graikiją, tačiau savo forma jau yra smarkiai pakitusi lyginant su pirmtake. Šiuolaikinių demokratinių valstybių valdymo formą galima įvardinti politologo Robert Dahl siūlomu poliarchijos terminu. Klasikinės demokratijos transformaciją į šiuolaikinę liudija perėjimas nuo tiesioginės prie atstovaujamosios demokratijos. Tai galime vertinti kaip natūralią reakciją į didėjantį valstybės piliečių skaičių, kintančią jų religinę, rasinę įvairovę, skirtingų pažiūrų ir vertybių plitimą valstybės viduje.
Nors šis perėjimas buvo neišvengiamas, gal net būtinas, tačiau kartu su savimi atsinešė ir naujų problemų, su kuriomis šiandien susiduria demokratijos. Kai kuriose valstybėse pastebimas didelis nepasitikėjimas valdžios institucijomis, kitose mažėjantis rinkiminis aktyvumas. Lietuvoje neramina itin mažas jaunimo rinkiminis aktyvumas. Lietuvos Respublikos Seimo duomenimis 2020 metų Seimo rinkimuose rinkėjų jaunesnių nei 24 m. amžiaus grupėje aktyvumas siekė vos 38,6 proc., kai tuo tarpu vyriausio amžiaus grupėje (nuo 75 m.) aktyvumas buvo 58 proc. Visgi mažas jaunimo rinkiminis aktyvumas nebūtinai reiškia jaunimo apolitiškumą – gali būti, kad tai yra jaunimo nusigręžimas nuo tradicinių politinio dalyvavimo formų ir alternatyvių būdų prisidėti prie valstybės valdymo paieška. Būtent tokią hipotezę patvirtina ir mokslininkų, pavyzdžiui James Sloam, Aaron Martin, Matt Henn, Ben Oldfield, James Hart, atlikti tyrimai, rodantys, kad jaunimui daug būdingesnės nekonvencinės politinio dalyvavimo formos[1]. Panašią logiką galėtumėme taikyti ir bendrai, ne tik jaunimo, bet ir kitų amžiaus grupių piliečių mažo politinio aktyvumo problemai spręsti. Galbūt verta apmąstyti netradicinių politinio dalyvavimo formų naudą šiandieninei demokratijai.
Viena iš sparčiai populiarėjančių naujų politinio dalyvavimo formų yra piliečių asamblėjos modelis. Piliečių asamblėja yra viena iš svarstomosios (angl. deliberative) demokratijos sudedamųjų dalių, o jos esmė yra piliečių diskusijos apie bendrus politinius reikalus (daugiau informacijos apie svarstomosios demokratijos modelius galite rasti EBPO atliktoje analizėje: https://www.oecd.org/gov/innovative-citizen-participation.htm). Būtent taip veikia ir piliečių asamblėja – ji gali būti suburiama spręsti iškilusiai konkrečiai problemai, arba gali tapti nuolatine piliečių įsitraukimo į politinius procesus forma (tuomet asamblėjų susitikimai šaukiami reguliariai). Dažniausiai asamblėja veikia kaip patariamoji institucija, kurioje piliečiai siekia rasti bendrą poziciją tam tikru klausimu ir ją pateikia valdžios institucijoms, kad šios prieš priimdamos sprendimus atsižvelgtų į bendrą piliečių poziciją. Pats asamblėjos formatas gali kisti priklausomai nuo diskusijos objekto, vis dėlto galima išskirti pagrindinius visoms asamblėjoms būdingus etapus – mokymąsi, svarstymą ir sprendimų priėmimą. Šioje vietoje, vėlgi, svarbu pabrėžti, kad įvardinti procesai skirtingose asamblėjose gali būti įgyvendinami skirtingais metodais, asamblėjos dizainą padiktuoja svarstomo klausimo pobūdis. Pavyzdžiui, mokymosi fazėje informacija gali būti pateikiama tiek vaizdo įrašų, tiek spausdintu formatu, o kai kuriais atvejais imamasi ir netradicinių priemonių, pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės Romsio miestelyje sušauktos asamblėjos, kurios tikslas buvo diskutuoti apie miestelio centro ateitį, metu dalyviai vaikščiojo po miestelį ir aptarė matomas problemas. Paskutinėje asamblėjos stadijoje pasiektas bendras sprendimas yra įtvirtinimas slaptu balsavimu, kuris tiksliai parodo, kiek palaikymo asamblėjos viduje turi pasiektas nutarimas.
Piliečių asamblėja kaip politinio dalyvavimo forma pradėta naudoti neseniai – pirmoji buvo sušaukta 2004 metais Kanadoje. Asamblėją sudarė 160 piliečių, kurie susitikdavo kas antrą savaitgalį visus metus ir diskutavo, ar reikia keisti Britų Kolumbijos balsavimo sistemą. Asamblėja pateikė rekomendaciją, kurioje pasiūlė naują rinkiminę sistemą. Galiausiai, atsižvelgus į asamblėjos siūlymą, buvo sušauktas referendumas, kuriame piliečiai galėjo balsuoti ir už naują, asamblėjos pateiktą, balsavimo sistemos variantą. Asamblėjos buvo išbandytos ir kitose valstybėse – Nyderlanduose, Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje. Dvi Airijoje sušauktos asamblėjos vedė prie dviejų referendumų – dėl tos pačios lyties porų santuokos ir dėl abortų. Viename referendume už tos pačios lyties santuokos įteisinimą balsavo 62 proc. piliečių, o kitame referendume 66 proc. balsavo už liberalesnį abortų įstatymą. Valstybėje, kurioje dauguma gyventojų identifikuoja save katalikais, tokie rezultatai buvo netikėti ir parodė tiesioginio piliečių dalyvavimo elemento demokratijoje svarbą. Piliečių asamblėjos ir po jų sekę referendumai išryškino, kad kartais gerai organizuota mažumos nuomonė, girdima viešojoje erdvėje, gali užgožti tylesnę daugumos piliečių nuomonę.
Kad asamblėja iš tikro atspindėtų visuomenėje vyraujančias nuostatas, ji turi būti sudaryta remiantis keliais pagrindiniais principais. Asamblėja yra tarsi visuomenės mikrokosmas, todėl labai svarbu, kad asamblėjos dalyviai būtų atrenkami tiksliai pagal atsitiktinės atrankos metodiką, visi piliečiai privalo turėti lygias galimybes patekti į asamblėją. Šis procesas nėra toks paprastas, kaip gali pasirodyti: pirmiausiai išsiunčiami kvietimai atsitiktinai atrinktiems piliečiams, vėliau pasitelkiant mokslininkų pagal tam tikras formules ir skaičiavimus sudarytus algoritmus atrenkama reprezentatyvi imtis, kuri atitinka realią visuomenės sudėtį. Asamblėja turi atspindėti visuomenės demografiją, pažiūrų ir vertybių įvairovę, taip pat svarbu užtikrinti ir mažumų reprezentaciją. Asamblėjos veiklą koordinuoja politiškai neutralūs ir nepriklausomi koordinatoriai. Asamblėjoje užtikrinamos kokybiškos diskusijos mažose grupelėse ir visų asamblėjos dalyvių plenarinės sesijos. Asamblėjos vadovaujasi atvirumo principu – prieš prasidedant asamblėjai piliečiai kviečiami tiekti pasiūlymus ir savo idėjas, kurios galėtų būti aptartos asamblėjos susitikimuose. Taip pat, atvirumo principas leidžia asamblėjos dalyviams kreiptis patarimų į konkrečios, su sprendžiama problema susijusios srities, ekspertus, tačiau svarbu pabrėžti, kad svarstymų fazėje piliečiai diskutuoja jau be ekspertų įsikišimo, pastarųjų pranešimai dažniausiai būna mokymosi fazėje, kuomet reikia susipažinti su problema.
Piliečių asamblėja gali išspręsti nemažai problemų, su kuriomis susiduria šiandieninė demokratija. Pirmiausia, visuomenėje labiau pasitikima tais valdžios sprendimais, prie kurių prisidėjo ir paprasti piliečiai, tokiu būdu asamblėjos mažina nepasitikėjimą valdžios institucijomis. Valstybės institucijų įsipareigojimas atsižvelgti į asamblėjos rekomendacijas gali padėti sunaikinti visuomenėje vyraujantį įsitikinimą, kad vieno žmogaus balsas nieko nereiškia. Per asamblėjos veiklą piliečiai tiesiogiai įsitraukia į valstybei svarbių sprendimų priėmimo procesą ir turi platformą, kurioje gali ne tik laisvai išsakyti nuomonę, bet ir žino, kad ji bus išgirsta. Asamblėją galime laikyti savotiška abipusio valdžios ir piliečių pasitikėjimo išraiška. Valdžios institucijos rodo pasitikėjimą priimdamos piliečių rekomendacijas, o piliečiai dalyvaudami asamblėjoje rodo, kad jiems rūpi valstybės gerovė. Galiausiai, asamblėja įgalina efektyvesnį mažumų atstovavimą. Nors mažumos iš dalies yra atstovaujamos ir parlamentuose, tačiau dažnai jų atstovams neužtenka paramos, kad patektų į šias institucijas. Pavyzdžiui, dažnai mažumas atstovaujančios politinės jėgos neperžengia įstatymų numatyto balsų procentinio slenksčio, o už jas balsavę piliečiai neturi nei vieno savo atstovo parlamente. Šiuo atveju, piliečių asamblėja gali būti gera alternatyva, nes taisyklingai vykdomas atsitiktinės atrankos principas užtikrina lygias galimybes asamblėjos diskusijose dalyvauti visiems piliečiams.
Kita vertus, piliečių asamblėjos sulaukia ir kritikos. Pati dažniausia problema, kurią pabrėžia asamblėjų kritikai, yra realios galios daryti įtaką valstybės sprendimų priėmimui trūkumas. Atsižvelgiant į tai, kad įprastai asamblėjos ne pačios priiminėja sprendimus, o tik teikia pasiūlymus politikams, pastebima, kad politikai ne visada atsižvelgia į šiuos pasiūlymus, todėl šioje vietoje labai svarbus atsakingas valdžios institucijų požiūris į asamblėją kaip piliečių įsitraukimo į politiką formą. Asamblėjos taip pat kritikuojamos ir dėl naudojamo atsitiktinės atrankos principo, norint, kad asamblėja iš tiesų atspindėtų visuomenės sudėtį būtina laikytis visų metodinių atrankos taisyklių. Kadangi dalis visuomenės yra ne itin pilietiškai aktyvi, todėl rizikuojame, kad dalyvauti asamblėjoje sutiks tik aktyvūs piliečiai, kurie bet kokiu atveju dalyvauja politikoje ir tradiciniais būdais (balsuoja rinkimuose, įsitraukia į politinių partijų veiklą). Vis dėlto, piliečių asamblėjos formatas turi potencialo sudominti ir neaktyvius piliečius. Tarkime, žmonės, kurie mano, kad jų balsas nieko nereiškia rinkimuose, asamblėjoje jaustųsi labiau reikšmingi, kadangi dėl riboto dalyvių skaičiaus vienas balsas gali būti lemiantis priimant sprendimą asamblėjos viduje. Taip pat, kaip jau buvo minėta anksčiau, kai kurios piliečių grupės (mažumos) net jei ir yra politiškai aktyvios, tačiau jų balsų dažnai nepakanka, kad partijos ar kandidatai patektų į parlamentą. Šiuo aspektu asamblėja pranašesnė, kadangi savo sudėtimi imituoja realią visuomenės sudėtį, todėl mažumos turi didesnę tikimybę turėti savo atstovą asamblėjoje, nei parlamente. Geram piliečių asamblėjos funkcionavimui labai svarbus pačių piliečių sąmoningumas, svarbu, kad piliečiai suprastų pagrindinius asamblėjos principus, gavę kvietimą sutiktų dalyvauti asamblėjoje ir aktyviai įsitrauktų į diskusijas. Turime suvokti, kad asamblėjoje siekiame bendro visuomenės gėrio, norime rasti sprendimą, kuris būtų palankus kuo didesnei visuomenės daliai, o ne siekti vien naudos sau. Išsakytos pastabos leidžia kritiškai įvertinti piliečių asamblėją, kaip politinio dalyvavimo formą, ir atveria kelią asamblėjos modelio tobulinimui.
Demokratijos kaip vyraujančios valdymo formos išsilaikymą lėmė jos gebėjimas prisitaikyti prie nuolat kintančios ir dinamiškos visuomenės poreikių. Nors šiandien demokratinis režimas susiduria su nemažai sunkumų, naujų politinio dalyvavimo formų proveržis leidžia į demokratijos ateitį žvelgti su viltimi. Verta apsvarstyti, ar piliečių asamblėja galėtų tapti nuolatiniu mūsų demokratijos elementu.
Daugiau informacijos:
- „About Citizens’ Assemblies“, Climateassembly.uk, 2018. <https://www.climateassembly.uk/about/citizens-assemblies/>
- „Citizens Assembly: Towards a Politics of ‘Considered Judgement’“, openDemocracy, 2019. <https://www.opendemocracy.net/en/citizens-assembly-towards-a-politics-of-considered-judgement/>
- „Citizens’ Assemblies Are Increasingly Popular“, The Economist, 2020. <https://www.economist.com/international/2020/09/17/citizens-assemblies-are-increasingly-popular>
- „How to run a citizens’ assembly. A handbook for local authorities based on the Innovation in Democracy Programme“. <https://www.thersa.org/globalassets/reports/2020/IIDP-citizens-assembly.pdf>
- „How to run a citizens’ assembly“, Sortition Foundation, 2022. <https://www.sortitionfoundation.org/how>
- „Participo“, Medium, 2021. <https://medium.com/participo>
- ie, 2020. <https://www.citizensassembly.ie/en/>
- Evy Beekers, „Are citizens’ assemblies the future of participation?”, CitizenLab’s Blog, rugsėjo 15 d., 2020. <https://www.citizenlab.co/blog/civic-engagement/are-citizens-assemblies-the-future-of-participation/>
- Marcin Gerwin, Citizens’ Assemblies. Guide to democracy that works (Krakow: Otwarty plan, 2018). <https://citizensassemblies.org/wp-content/uploads/2018/10/Citizens-Assemblies_EN_web.pdf>
- Mauricio Mejia, „How Can Digital Tools Support Deliberation? Join the Conversation!“, Participo, 2020. <https://medium.com/participo/how-can-digital-tools-support-deliberation-join-the-conversation-2f0622bda62a>
- OECD, „Innovative Citizen Participation“, Oecd.org, 2017. <https://www.oecd.org/gov/innovative-citizen-participation.htm>; „Innovative citizen participation and new democratic institutions. Catching the deliberative wave. Highlights“, 2020. <https://www.oecd.org/gov/open-government/innovative-citizen-participation-new-democratic-institutions-catching-the-deliberative-wave-highlights.pdf>
[1] James Sloam, “Diversity and voice: The political participation of young people in the European Union.” The British Journal of Politics and International Relations, Vol. 18(3), 2016, 521 – 537; Aaron Martin, „Political participation among the young in Australia: Testing Dalton’s good citizen thesis.” Australian Journal of Political Science 47.2, 2012, 211-226; Matt Henn, Ben Oldfield, James Hart, “Postmaterialism and Young People’s Political Participation in a Time of Austerity.” The British Journal of Sociology 69, no. 3, 2017, 712 – 737.
