Domas Lavrukaitis. Kito būklė

Kategorijos: Nuomonės ir pozicijosPaskelbta: 2017 spalio 2

Vokiečių kilmės mąstytoja Hannah Arendt, kalbėdama apie XX amžiaus tragedijas, pabrėžė teisinių valstybės institutų svarbą. Nūdienos politinių bangavimų metu, kai radikalios populistinės jėgos demokratinėje valstybėje per nelaimingą atsitiktinumą įgauna politinės galios, tai yra vis dar aktuali įžvalga. Palaikydami tradicines institucijas galime sustabdyti radikalių politinių jėgų siautėjimą.Tačiau, kad ir kaip būtų keista, kasdienybėje mes nesivadovaujame įstatymais. Čia yra etikos ir moralės laukas.

Tiesa, respublikoniškas angažuotumas užtikrina individo ir kolektyvo teises. Vis dėlto agoroje nereikėtų atsisakyti moralės principų, kadangi be jų politika tampa tik procedūrų ir popierizmo samplaika – instrumentas, kuris gali būti panaudotas ir piliečių teisių apsaugai, ir naikinimui. Todėl svarbu kiekvieną individą suprasti ne tik kaip politinį gyvūną, bet ir moralės galimybę.

Amerikiečių istorikas Timothy Snyderis pabrėžia, kad XX amžiaus vidurio tragedijos stipriau smogė Vidurio Rytų Europai, kadangi šiame regione du totalitariniai režimai naikino jaunąsias valstybes, taip atimdami teisinę jų piliečių apsaugą. Tokiame kontekste suprantamas Arendt prisirišimas ir noras užtikrinti demokratinių institutų veiklą, tačiau dėl nūdienos nenuspėjamų politinių procesų pastarieji yra linkę nuvilti.

Suteikdami per didelę reikšmę politinėms institucijoms ir aklai pasitikėdami teisine valstybės protekcija, savo moralę pasmerkiame atrofijai – atsakomybę užkrauname vangiems įstatymams, ekspertų bei biurokratų kontoroms.

Dėl tragiškų aplinkybių žlungant valstybei ir jos teisei, liekame be palaikančio tinklelio, kuris sankcionuoja mūsų santykius su kitais. Tokiais kritiniais momentais neveikiame šaltai apskaičiuotais politiniais sumetimais, o dažnai priimame nepaaiškinamus sprendimus. Juk tikrieji Holokausto aukų gelbėtojai vėliau negalėjo paaiškinti, kodėl taip elgėsi. Neretai gelbėdavo įprastai visuomenės paribiuose esantys asmenys. Taikos sąlygomis gyvenantieji už įstatymo ribų išsiugdė ne teisiniu, bet moraliniu pagrindu grįstą pagarbą Kitam.

Perdėm pabrėždami politinę žmogaus prigimtį, mes neišvengiamai atsiduriame supaprastinimų, suniveliavimo ir mašiniškumo erdvėje, kurioje visiems lygios teisės štampuojamos be gilesnių diskusijų ir apmąstymų. Liekame neįsigilinę į Kito unikalumą, kuris nustoja mūsų pagarbos, kai tik dingsta ją palaikantys institutai. Jeigu vienintelis mūsų žmoniškumo garantas bus baimė nenusižengti įstatymui, tai moraliai elgtis nustosime tada, kai labiausiai reikės – per tvaną be įstatymo.