Atviros Lietuvos fondo tarptautinių projektų vadovė Eugenija Kovaliova pastebi, kad vienas didžiausių konferencijos pasiekimų – suburti organizacijas gyvam pokalbiui: „Organizacijos ilgus metus dirbančios šioje srityje pagaliau susitiko. Pavyzdžiui, Lietuvos nevyriausybinės organizacijos (NVO) turėjo progos aptarti bendradarbiavimą su Latvijos organizacijomis, diskutavo, kas jau daroma, ko trūksta, kur reikėtų didesnio solidarumo. Tai be galo svarbu, nes Latvijoje padaugėjo pabėgėlių atstūmimo praktikos atvejų , jau yra ir mirčių prie sienos“.

Konferencijoje didžiausias dėmesys skirtas dabarties refleksijai, kylantiems iššūkiams ir galimiems veikimo būdams. „Nuo Graikijos, Italijos iki Lietuvos, organizacijos susiduria su tomis pačiomis problemomis – humanitarinių darbuotojų kriminalizavimu, migrantų teisių grubiais pažeidimais, visuomenių negatyvaus požiūrio į migrantus stiprėjimu, saugumo viršenybe prieš žmogaus teises. Reikia pripažinti, kad krizės, karai, klimato kaita skatina ir skatins žmones ieškoti saugaus, oraus gyvenimo galimybių nepaisant valstybių norų užsidaryti savo griežtai kontroliuojamų sienų ribose. NVO dirbantys migracijos srityje siekia užtikrinti pagrindinių žmogaus teisių apsaugą, nes kiekvienas pabėgėlis yra pirmiausia asmuo, o ne nepatogios statistikos vienetas.“, – dalinasi E. Kovaliova.

Konferencijoje viena iš svarbiausių temų buvo Rusijos karo prieš Ukrainą sukelta beprecedentė migracija. E. Kovaliova pastebi: „Migrantų iš Ukrainos priėmimo atvejis – įvardintas kaip gerasis pavyzdys, parodantis kad ne tik NVO, bet ir plačioji visuomenė gali mobilizuotis krizės atveju. Ukrainos pabėgėlių priėmimo gerąsias patirtis galime pritaikyti ir kitiems prašantiems prieglobsčio, nes kai norime – galime“.

Kartu su Atviros Lietuvos fondu į Varšuvą keliavo keturių organizacijų, dirbančių migracijos, pabėgėlių integracijos lauke, nariai. Sienos grupės, Artscape, Lietuvos Raudonojo kryžiaus, Diversity Development group atstovai aktyviai įsitraukė į konferencijos programą – formalius ir neformalius renginius.

Eugenija Kovaliova moderavo diskusiją „Ar atsidūrus aklavietėje nacionaliniu lygmeniu, ES advokacija gali būti veiksmingas sprendimas?“. Lina Vosyliūtė (Heartwarmingly), Viktor Ostrovnoj (Lietuvos Raudonasis kryžius) ir Magdalena Zuberek-Wąsińska (Rescue Foundation) aptarė ES lygiu vykdomą advokaciją, naudojamas teisines, finansines ir demokratines atskaitomybės priemones, strateginio bylinėjimosi vaidmenį.

Rasa Pranskevičiūtė-Amoson (Diversity Development Group) su NVO atstovais iš Lenkijos ieškojo atsakymų į klausimus: kaip rinkti duomenis bei jais tikslingai pasinaudoti, kai tokių iniciatyvų vyriausybiniu lygmeniu nėra? Plačiau aptarti vykdomi migracijos lauke vydomi tyrimai, duomenų ir analizės reiškmė.

Raimonda Lebelionytė Alseikienė (Artscape) dalinosi darbo su pažeidžiamomis, specifinių poreikių turinčių pabėgėlių grupėmis patirtimi. Sesijos metu aptarta, kaip teikti tinkamesnę ir veiksmingesnę paramą tiems, kuriems jos labiausiai reikia.

Taip pat konferencijos metu daug dėmesio skirta klausimui, ką daryti, kad humanitarinė pagalba migruojantiems žmonėms nebūtų kriminalizuota. Mantautas Šulskus (Sienos grupė) su Graikijos ir Lenkijos ekspertais gilinosi į klausimą, kaip NVO dirbantiems migracijos srityje elgtis susidūrus su šmeižto kampanijomis, teisinėmis strategijomis, kuriomis siekiama užgniaužti žodžio laisvę, viešą dalyvavimą (ang. SLAPP – Strategic Lawsuit Against Public Participation).

Šis renginys – regioninė iniciatyva, kurią įgyvendino Program Aktywni Obywatele – Fundusz Regionalny kartu su Program Aktywni Obywatele – Fundusz Krajowy bei #ActiveCitizensFund atstovais iš Kroatijos (Active Citizens Fund Hrvatska), Graikijos (Active citizens fund Greece), Rumunijos (Active Citizens Fund – Romania), Lietuvos (Atviros Lietuvos Fondas).

The post Pilietinės visuomenės organizacijos – paramos pabėgėliams priešakyje appeared first on ALF.

Praeitą savaitę Lenkijos premjeras Seimui pateikė Aukščiausiojo Teismo įstatymo pakeitimo projektą, kuriuo siūloma iš esmės pertvarkyti šio teismo veiklos pagrindus.

Viena kontraversiškiausių šio projekto nuostatų – visų dabartinių šio teismo teisėjų kadencija pasibaigs tą dieną, kai įsigalios šio projektu pagrindu priimti pakeitimai.

Lenkijos teisingumo ministras spręs, kurių įgaliojimai teisėjų įgaliojimai bus pratęsti, o kurie nutraukti.

Naujuosius Aukščiausiojo Teismo teisėjus atrinks Lenkijos Nacionalinė teismų taryba. Iki šiol ją daugiausiai sudarė profesinių asociacijų paskirti teisininkai, tačiau Lenkijos Seimas praeitą savaitę pakeitė ir šios Tarybos formavimo tvarką, pagal kurią daugelį Tarybos narių teiks Seimas. Taigi valdančioji partija netiesiogiai turės visišką šios Tarybos narių atrankos kontrolę.

Projekte taip pat numatyta, kad Teisingumo ministras parengs Aukščiausiojo Teismo statutą, kuriuo nustatoma šio teismo darbo procedūra.

Teisės ir teisingumo partijos atstovų teigimu, tokia reforma yra pateisinama atsižvelgiant į kitų ES šalių situaciją, kur įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžia turi didelę įtaką skiriant teisėjus.

Praktika, kad teisėjus skiria įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios institucijų atstovai, valstybėse yra gana įprasta. Antai, Lietuvoje Aukščiausiojo Teismo teisėjus skiria ir atleidžia Seimas Prezidento teikimu, apeliacinio teismo teisėjus skiria Prezidentas Seimo pritarimu, apylinkių ir apygardų teismų teisėjus skiria Prezidentas. Dėl teisėjų paskyrimo ar atleidimo iš pareigų pataria Teisėjų taryba, tačiau Prezidentas neprivalo atsižvelgti į jos nuomonę.

Pateikdami argumentą dėl kitų valstybių panašios praktikos Teisės ir teisingumo partijos atstovai konkrečiai įvardija Vokietiją. Išties, pvz., Vokietijoje, ypač žemių teismuose, skiriant teisėjus aktyviai dalyvauja tuometinė valdančioji partija. Tačiau tokia procedūra turi ilgas tradicijas, ir jomis grįsta situacija nekelia faktinės grėsmės teisėjų nepriklausomumui. Jei Vokietija, ilgą laiką taikiusi teisėjų atrankos modelį, kuriame lemiamą žodį turi teisėjų savivalda, inicijuotų pakeitimą, pagal kurį teisėjų paskyrimas būtų perduodas politkams, labai tikėtina, kad tai susilauktų didelės kritikos dėl grėsmės demokratijai. Antra vertus, federacinio lygmens teisėjų paskyrimas ir dabar yra kur kas komplikuotesnis, ten dalyvauja visų žemių atstovai, ir kalbėti apie galimybę teismų sistemą pajungti valdančiosios daugumos interesams nėra jokio pagrindo.

Taigi teismų nepriklausomumo principas gali būti užtikrintas tik atsižvelgus į individualias kiekvienos valstybės valdžių sąrangos taisykles ir tradicijas. Tose valstybėse, kur vyrauja kelios pagrindinės partijos ir yra tikimybė, kad Parlamento daugumos, Prezidento ir Vyriausybės narių pareigos atiteks vienos partijos atstovams, siekiant užtikrinti teisėjų ir teismų nepriklausomumą, paprastai didesnės galios turėtų būti suteikiamos teismų savivaldai. Juo labiau, tuo atveju, kai valdžia de facto koncentruojama vienos partijos rankose, įstatymų pakeitimai, įgalinantys įstatymų leidžiamajai ir vykdomajai valdžiai kontroliuoti teismų sistemą, vertintini kaip prieštaraujantys demokratiniams principams.

Teisės ir teisingumo partijos pirmininko Jarosławo Kaczyński teigimu Lenkijos naujienų portalui Onet, šios partijos nuomone, teismai yra post-komunistų Lenkijoje tvirtovė, o Aukščiausiasis Teismas gina asmenis, tarnavusius senojo režimo metu. Tuo tarpu stebėtojai teigia, kad tokių žingsnių imamasi siekiant užkirsti kelią teisėjams priimti sprendimus, kurie nesuderinami su partijos interesais. Pavyzdžiui, šių metų birželį Aukščiausiasis Teismas nusprendė, kad Lenkijos Prezidentas neteisėtai suteikė malonę vienam iš nuteistų vyresniųjų Teisės ir teisingumo partijos narių Mariuszui Kamiński.

Įtarimą, kad šiuo pakeitimu teismų sistema perimama į valdančiosios partijos rankas, sustiprina ir tai, kad Aukščiausiojo teismo įstatymo pakeitimo projekte numatyta, jog Aukščiausiojo Teismo pirmininko įgaliojimai pasibaigia jam sulaukus 65 metų: dabartinei šio teismo pirmininkei Małgorzatai Gersdorf 65-eri sukaks šių metų lapkričio mėnesį.

Panašu, kad Aukščiausiojo Teismo įstatymo pakeitimo projektas – dar vienas Lenkijos Teisės ir teisingumo partijos žingsnis perimant teismų sistemą į valdančiosios daugumos rankas. Šiais metais ši partija de facto perėmė Lenkijos Konstitucinio Tribunolo kontrolę. Taip pat praeitą savaitę priimtas įstatymas, pagal kurį Teisingumo ministras teiks apygardų ir apeliacinių teismų pirmininkų kandidatūras (iki šiol tą darė teisėjų savivaldos institucija).

Išties, šie procesai sunkiai suderinami su esminiais demokratijos principais – valdžių atskyrimu ir teismų nepriklausomumu.

Eglė Kavoliūnaitė-Ragauskienė

The post Lenkija imasi Aukščiausiojo Teismo valymo appeared first on ALF.

(Tęsinys. I d. žr. čia.)

Kodėl turėtume labai atidžiai nagrinėti Europos Sąjungos politinio elito kuriamas Bendrijos raidos vizijas?

Diskusijoje buvo prisiminta istoriko Timothy Garton Ash knygoje “Dabarties istorija” (The History of the Present, 1999) išsakyta mintis: “Joks kitas žemynas nėra taip apsėstas savosios prasmės ir vizijos paieškų. Idealistinės ir teleologinės vizijos atlieka dvi funkcijas: apibrėžia priklausymą Europai ir kartu siekia legitimuoti patį Europos projektą.”

Svarstant, kokios Europos Sąjungos politinio elito vizijos apie galimą tolimesnę Bendrijos raidą dominuoja šiuo metu, buvo konstatuota, jog “vidutiniam statistiniam europiečiui” paprastai siūloma apsispręsti, kuri iš dviejų alternatyvų jam priimtinesnė: “kuo daugiau Europos”; “kuo mažiau Europos”.

Analizuodamas pastarąją distinkciją D. Puslys pažymėjo, jog ji yra ydinga, nes siūlo Europos Sąjungos piliečiui rinktis ne “ir – ir”, o “arba – arba”. Kitaip sakant, žmogui primygtinai siūloma žongliruoti dviem kraštutinumais ir tuo pat metu trukdoma suvokti paprastą tiesą: politinis gyvenimas yra gyvenimas nuolatinėje įtampoje, nuolat mąstant apie galimus pasirinkimus ir sprendimus bei jų kainą.

Diskursas “viskas arba nieko” yra labai pavojingas, todėl, anot D.Puslio, mes turėtume atsisakyti tokių mąstymo kategorijų. Jos destruktyviai veikia ne tik mąstant apie Europos Sąjungos ateitį, bet ir destabilizuoja įvairių Europos visuomenių būvį sprendžiant pačius įvairiausius klausimus.

R. Zemkauskas, kritiškai apmąstydamas Europos Sąjungos elito neretai panaudojamas “arba – arba” kategorijas projektuojant Bendrijos ateities vizijas, įvardijo dar vieną – psichologinį – faktorių.

Anot prelegento, tokie politikai kaip Europos Komisijos prezidento Jean-Claude Juncker’io tipo elitas gavo į savo rankas labai sudėtingą sociopolitinį ir sociokultūrinį mechanizmą. Jo priežiūrai reikia naujo mąstymo ir šio mąstymo diktuojamų naujų veiksmų, daug jautrumo ir… kantrybės.

“Niekas neturi kantrybės laukti!” – apibendrino R. Zemkauskas.

Kodėl bendraeuropinės tapatybės kūrimo veiksmas yra toks sudėtingas?

Vertindamas susiklosčiusią situaciją prof. V. Landsbergis pažymėjo, kad dabartinis Europos Sąjungos politinis elitas yra susikūręs savitą mitologiją, kuri daugeliui nėra suprantama ir priimtina.

Vienas mitologijos akcentų, anot politiko, yra siekis kurti bei skiepyti europietišką tapatybę.

Tačiau šis veiksmas vargu ar gali būti vainikuotas sėkme, nes europietiška tapatybė formuojasi savaime, o jos steigimas iš viršaus susilaukia pasipriešinimo. Juolab, kad ir pati europietiškos tapatybės sąvoka kol kas nėra pripildyta prasmės.

Universalus europietiškumas, anot V. Landsbergio “dar nėra subrendęs”, o jo beatodairiškas aktualinimas yra palankus euroskeptikams. “Jie nori, kad mes nebebūtume čekais arba prancūzais!” – pasigirsta balsai.

Įsitraukusi į diskusiją Irena Veisaitė pažymėjo, kad šiuo atveju labai svarbu aiškiai atsakyti į klausimą: “Ar Europos Sąjunga kėsinasi į kokios nors tautos tapatybę?”

Anot I. Veisaitės, Europos Sąjunga pabrėžia besanti prieš nacionalizmą, tačiau tuo pat metu yra labai atidi ir jautri kultūrų įvairovei. Juk už Brexit’ą balsavusių britų nebaugino grėsmė prarasti tapatybę; jie protestavo (remiantis jų pačių žodžiais) prieš Briuselio siekį primesti savo valią politinėje ir ekonominėje sferose.

Analizuodamas bendraeuropinės tapatybės formavimosi procesą D. Puslys pažymėjo, jog pamatine multikultūralizmo bėda derėtų laikyti oficiozinį pasidžiaugimą, esą kažkas vyksta, – nesuvokiant, kad socialinis audinys, įgalinantis skirtingus žmones iš skirtingų kultūrų būti šalia vienas kito ir dalyvauti dialoge, nėra viešbučio kambarys, iš kurio gali pasitraukti bet kada (“nepatinka, susimoku ir išvykstu!”), o tam tikras apsisprendimas ir įsipareigojimas veikti.

Ar Europos svajonė “sulūžo”?

Ieškant atsakymo į pastarąjį klausimą įvardyta daug politinio, socialinio, ekonominio ir kultūrinio plano priežasčių, lėmusių labai nevienareikšmius procesus, kuriuos dabar išgyvena Europos Sąjunga.

Ką ir kaip turime daryti, kad išgrynintume XXI amžiaus realijoms atliepiančią Europos idėją? Kokį turinį ir postūmį privalome suteikti Europos Sąjungos projektui?

Šių ir kitų pirmaeilės svarbos klausimų svarstymai tęsis visus 2017-uosius Atviros Lietuvos Fondo namuose vyksiančiose diskusijose „Europos idėjos paieškos”.

The post Europietiškos svajonės likimas. II d. appeared first on ALF.

Pokalbį moderavo kultūros istorikas Aurimas Švedas. A. Švedas pasiūlė pastarąją diskusiją, o t. p. visą pokalbių ciklą “Europos idėjos paieškos” vienijančiais žodžiais pasirinkti profesoriaus V. Landsbergio straipsnyje “Antieuropa” (2014) parašytą sakinį: “Jau laikas kalbėti aiškiai ir iki galo”. Mat, kalbant apie dabartinę Europos situaciją viena iš pagrindinių problemų yra tai, kad mes daiktų ir reiškinių nevadiname savais vardais.

Pokalbio metu buvo aptarta daug klausimų. Olf.lt pateikia kelių svarstymų fragmentus.

Ką reiškia būti europiečiu kasdienybėje?

Pastarąjį klausimą diskusijos moderatoriui A. Švedui pasufleravo I. Veisaitės žodžiai pasakojime (užfiksuotame knygoje “Gyvenimas turėtų būti skaidrus”) apie savąjį gyvenimą tarpukario Kaune: “Mano tėvai buvo europiečiai”.

Grįždama prie šios minties I.Veisaitė diskusijos metu plėtojo tarpukario Kauno gyventojo priklausomybės Europai kultūrine prasme temą, bandydama nusakyti, kas kūrė to meto žmogaus europietišką tapatybę ir išryškindama judeo-krikščioniškų vertybių svarbą.

Tuo tarpu aptardamas savo, kaip XXI amžiuje gyvenančio žmogaus, santykį su europietiškumu rašytojas ir žurnalistas R. Zemkauskas pabrėžė kasdienio buvimo ir darbo reikšmę: “Keldamasis kas rytą ir darydamas tai, ką galiu ir sugebu geriausiai, aš prisidedu prie Europos kasdienybės kūrimo.”

Anot rašytojo, būtent mus supančioje kasdienybėje (aplinkoje, bendravimo kultūroje) išryškėja ženklai ir ryšiai, apibrėžiantys mūsų europietišką tapatybę, kuri reikalinga nuolatinės atidos ir mūsų pastangų.

Kur prasideda asmeninės Europos ribos ir kur slypi jos centras?

“Pats svarbiausias dalykas – Tu ir tavo santykis su vieta, kurią visuomet vadinai Europa” – šie R. Zemkausko žodžiai tapo atspirties tašku D. Puslio autorefleksijai.

“Man Europa prasidėjo Panevėžio daugiabučio namo kieme gainiojant kamuolį užsivilkus turguje pirktus Miuncheno Bayern futbolo klubo žaidėjo Mehmet Scholl marškinėlius. Būtent tuomet aš supratau besąs kažkuo, kas peržengia ribas. Europa man prasidėjo Panevėžyje,” – kalbėjo D. Puslys.

Tačiau, anot jo, savęs neįmanoma suvokti nepabuvus didžiuosiuose  Europos miestuose. Savojo “aš” ugdymas taip pat vyksta ir padedant didiesiems Europos žmonėms, tokiems kaip Gėtė ar  Šv. Pranciškus.

Išsakęs pastarąją įžvalgą “Bernardinai” vyr. redaktorius prisiminė “Paribio” fondo vadovo Krzysztof Czyżewski pasakytus žodžius: “Pasaulio centras yra ten, kur esi tu”.  Ši žydiška patarlė primena, kad mes savąją Europą kuriame ten, kur esame, naudodami statybines medžiagas, gautas asmeninėje akistatoje su didžiaisiais Europos miestais ir vardais. Šios “individualios Europos statybos”, anot D. Puslio, sukuria jos įvairovę, geriausiai pamatomą keliaujant po Europą traukiniu.

Kodėl Vidurio Europos gyventojai XXI amžiaus Europoje ne visuomet jaučiasi kaip namie?

Kalbėdamas apie Vidurio Europos žmogaus savijautą XXI amžiuje R. Zemkauskas  įvardino paradoksalią situaciją: “Mes jautėmės europiečiais matydami atėjūnus, išlipančius iš sovietų armijos tankų. Kita vertus, mes ir patys formavome save, pagal tų atėjūnų lūkesčius. Nes buvome jų laikomi “Europa”. O dabar mums reikia turėti reikalų su tikrove, bandyti ją suprasti. Problemų sprendimo būdai šiuo atveju neretai konfliktiniai. Gal radikalai Vengrijoje ar Lenkijoje, tam tikra prasme, ir imasi “spręsti problemas”, tiesa destruktyviai? Kita vertus, gal kai kuriuos mąstymo stereotipus iš tiesų reikėtų naikinti?”

Profesoriaus V. Landsbergio nuomone, daugelis Lietuvos visuomenės problemų, kuriant savąjį santykį su Europa, yra  susiję su neteisingu sąvokų naudojimu. Anot politiko, vienas iš tokių klaidingo mąstymo ir iš jo išplaukiančio klaidingų savokų vartojimo pavyzdžių yra paplitęs vaizdinys apie “grįžimą į Europą”.

“Mums niekur nereikia grįžti. Mes esame Europoje!” O klaidingas mąstymas primeta savijautą, esą mes “dar nepribrendę”, “nepasiruošę”, “nepakankamai gražūs”, lyginant su ta “tikrąja Europa”.  Operuodami tokiomis kategorijomis, anot V. Landsbergio, mes ne tik apsunkiname savo gyvenimą, bet ir tuo pačiu įžeidžiame Vakarų Europos gyventojus.

Laikinas politinis Europos suskaldymas nepadarė žmonių skirtingais. Privalome tai suvokti, nes mąstymo kaita yra bene pati svarbiausia visų problemų sprendimo prielaida.

—

Tęsinys, fotogalerija ir audiovizualinis įrašas – II d.

The post Europietiškos svajonės likimas. I d. appeared first on ALF.

Neatsitiktinai 2017 m. balandžio 18 d. Atviros Lietuvos fondo oficialiame atidaryme buvo parodyti „videolinkėjimai”, kuriuos specialiai ALF sukūrė ir atsiuntė užsienyje studijuojantys doktorantai: poetė, filosofė Aušra Kaziliūnaitė ir kino kritikas Lukas Brašiškis.

Olf.lt rekomenduoja ir perskaityti, ir pamatyti jų komentarus-sveikinimus.

Dokt. Aušra Kaziliūnaitė:

„Aštuonis mėnesius studijuoju Amsterdame, tad turėjau neeilinę galimybę stebėti pasiruošimą Nyderlandų rinkimams.

Į akis krito vienas svarbus skirtumas: jei lietuvių rinkėjai gana nenoriai kalba apie savo simpatijas vienoms ar kitoms partijoms ir dažnai net savo artimiesiems neatskleidžia, už ką ketina balsuoti, tai olandai labai mielai kalba apie tai, už ką ketina balsuoti. Ir ne tik kalba: prieš rinkimus vaikštant Amsterdamo gatvėmis gyventojų languose – tiek kotedžų, tiek butų languose – buvo galima pastebėti nemažai plakatų, skatinančių balsuoti už vieną ar kitą politinę partiją.

Lietuvoje būtų sunku įsivaizduoti tokią situaciją.

Nors mūsų šalis jau daugiau nei ketvirtį amžiaus yra laisva valstybė, vis dėlto sovietmečio paveldas yra dar gana gajus. Sovietmečiu, kaip žinome, egzistavo viena nerašyta tiesa, kuriai prieštaraudamas žmogus galėjo užsitraukti įvairias represijas ir susidorojimą.

Nors jau seniai taip nebėra, vis dėlto ta keista baimės estafetė yra perduota ir toliau egzistuoja mūsų šalyje. Kažkuria prasme, šių dienų Lietuvoje vis dar galima atrasti sovietmečio politinių baimių ženklus. Vienas ryškiausių ženklų – tai baimė išsiskirti, baimė neatitikti vienai tiesai. Tačiau vienos tiesos dabar jau net nebėra ir negali būti, nes šis laikas yra nuomonių pliuralizmo laikas.

Tai yra viena pagrindinių priežasčių, dėl kurių Lietuvoje dabar yra įsitvirtinęs apolitiškumas: „vienos tiesos” paslaptis garantuoja jos totalumą, grėsmingumą.

Todėl situacija dar keistesnė: jei sovietmečiu viena tiesa, kuriai viešai negalima prieštarauti, buvo gana griežtai apibrėžta, tai šiais laikais ji, būdama neapibrėžta ir nujaučiama tik nuojautų lygmenyje, tampa paslaptimi. Susiklosto tokia situacija, kai žmonės iš inercijos bijo prieštarauti vienai tiesai, bijo išsiskirti; bet kadangi viena tiesa yra tik numanoma, yra tapusi paslaptimi, tai bet koks politinis sakymas ar išraiškos forma galėtų jai prieštarauti, nes net nežinoma, kokia ta tiesa šiuo metu yra.

Man atrodo, tai yra viena pagrindinių priežasčių, dėl kurių Lietuvoje dabar yra įsitvirtinęs apolitiškumas: „vienos tiesos” paslaptis garantuoja jos totalumą, grėsmingumą, ir bijoma išreikšti bet kokią politinę nuomonę garsiai, – vien dėl to, kad tai darydamas tu išsiskirtum iš visų kitų, kurie tyli.”

Dokt. Lukas Brašiškis:

„Jau trečius metus studijuoju ir dėstau Niujorko universiteto kino studijų doktorantūros programoje. Įrašo metu esu Washington Square parke, kuris neoficialiai vadinamas Niujorko universiteto studentų parku. Didelė parko lankytojų dalis – akademinė bendruomenė: studentai, dėstytojai, universiteto darbuotojai; be abejo, jį mėgsta ir menininkai, ir pailsėti ateinantys miestiečiai.

Kalbant apie universiteto bendruomenę, ji, kaip galima įsivaizduoti, Niujorko universitete aprėpia įvairiausių tapatybių, tautybių, interesų plačiausią spektrą. Ši įvairovė, jos buvimas, kaip žinia, ir yra atviros Jungtinių Valstijų visuomenės požymis.

Į klausimą „kas yra atvira visuomenė?“ būtų galima atsakyti įvairiais būdais. Šįkart pasiremsiu savo gyvenimo Niujorko mieste patirtimi.

Užuot diskutavę, kas, kaip ir kiek moka už nuomonės raišką, niujorkiečiai nelyginant menininkai tiesiog kuria savo protestą, singuliariai reikšdami savo nuomonę ir taip dalyvaudami demokratiniame procese.

Kas atsitinka, kai atvirai visuomenei kyla grėsmė? Kas atsitinka, kuomet bandoma ją nuslopinti?

Iš patirties galiu sakyti, kad mano universiteto akademinė bendruomenė labai atspari tokioms grėsmėms. Ar tai būtų policijos neteisybė juodaodžių studentų atžvilgiu, ar LGBT teisių pažeidimai, ar tiesiog studentų iš musulmoniškų šalių teisės keliauti panaikinimas, ar galiausiai nesiskaitymas su klimato kaitos problemomis, – visais atvejais studentai ir dėstytojai, darbuotojai išreiškia savo pilietinę bei politinę pozicijas. Užuot diskutavę, kas, kaip ir kiek moka už nuomonės raišką, niujorkiečiai nelyginant menininkai tiesiog kuria savo protestą, singuliariai reikšdami savo nuomonę ir taip dalyvaudami demokratiniame procese.

Būtent toks laisvas nuomonės ir politinės pozicijos reiškimas man asocijuojasi su atvira ir kritiška visuomene.

Visuomenės, kuri žino savo teises ir supranta būtinybę jas ginti, stiprėjimo linkiu ir savo šaliai.

Šiuo sudėtingu geopolitiniu laikotarpiu, augant ant ksenofobijos ribos balansuojančioms politinėms jėgoms įvairiose Europos šalyse, tikiu, kad atsikuriančio Atviros Lietuvos fondo veikla sustiprins Lietuvos visuomenės atsparumą.”

The post Iš Amsterdamo ir Niujorko – linkėjimai atgimimo proga appeared first on ALF.

(Prof. dr. Justino Žilinsko kalba spaudos konferencijoje BNS, 2017 m. balandžio 18 d.)

ALF atsikuria sudėtingu laiku.

Nesinori šio laikmečio vadinti „krize”, nes panikos šūksnių ir taip pakanka. Bet tai, kad ir Lietuva, ir visas likęs pasaulis įsiaudrinę, įsijautrinę – faktas. Įsisupę sūpynėse, nuo kurių galima ir pakilti skrydžiui, ir nulėkti į prarają.

Galbūt todėl aplinkui tiek daug rėkimo ir tiek mažai klausymo, toks įprastas tampa sudėtingiausių problemų primityvinimas, dažnai atmetant rimtą analizę. Uždarumas, naujos sienos, „stipri ranka“ garsiai ir aktyviai siūloma kaip receptas nuo visokio – kartais tikro, o kartais menamo – blogio, kuris ištiko pasaulį.

Žmonija tarsi nebenori atminti pamokų, kuo baigiasi uždarumas, vienų prieš kitus išaukštinimas, nenoras suprasti ir įsiklausyti. Ši banga nepalieka nuošalyje ir Lietuvos.

2008 metais, kai ALF sustabdė savo veiklą, atrodė, kad istorija artėja prie laimingos pabaigos, kad jau esame saugūs, vertinami ir pakeliui į garantuotą klestėjimą. Bet šios iliuzijos pasirodė apgaulingos. Per daugiau nei 25-erius Nepriklausomybės metus pasiekėme neįtikėtinai daug, bet visgi nesukūrėme visuomenės, kurioje rastų vietą ir dauguma, ir mažumos, kurioje būtų gerbiamas kiekvienas jos narys, kuri žavėtų įvairove, bet tuo pačiu būtų darni ir solidari – ir ekonomiškai, ir kultūriškai, ir tiesiog bendražmogiškai.

Turime nuskurdusią, nelaimingą ir neretai vietinių kunigaikštukų užvaldytą provinciją, didžiuosius miestus, kontrastais vis labiau badančius akis, ir turime piliečius, kurie dažnai jaučiasi bejėgiais, tad mėtosi nuo vieno prie kito gelbėtojo, skuba palikti savo šalį ar net, baisiausia, gyvenimą.

Ir kai uždarumas ar dirbtinė vienovė pagal vieną kurpalių yra siūloma kaip išeitis – aišku, kad laikas veikti. Veikti ramiai ir dalykiškai. Veikti visomis priemonėmis: telkiant nevyriausybinį sektorių, imantis konceptualios problemų analizės, siūlant alternatyvas pigių ir primityvių sprendimų receptams, pagrindžiant ir parodant, kad atviros ir darnios visuomenės – klestinčios visuomenės.

Turbūt niekas neįvardytų nei vienos Europos valstybės, kuri klestėjimą pasiekė 20 ar 30 metų vedama vieno „lyderio“, buvo „sutvarkyta“ tvirtos rankos, tai rankai nepridarius papildomų rūpesčių kaimynams ir pasauliui. Europos tradicija – demokratijos, diskusijos, teisės viešpatavimo ir asmenybės įgalinimo tradicija. Atviros Lietuvos fondas atsikuria kaip nuoseklus ir aktyvus šios tradicijos advokatas, rėmėjas ir plėtotojas.

The post Kodėl ALF atsikuria? appeared first on ALF.

Ir 2015, ir 2017 m. veikliausi ALF žmonės kartu su bendraminčiais, įvairių sričių ekspertais susirinko  apmąstyti ir gyvai aptarti esamų reikmių, aktualiausių veiklų bei plėtros perspektyvų.

2015 m. po ilgametės ALF valdybos pirmininkės profesorės Irenos Veisaitės sveikinimo, vadovaujant dr. Dariui Kuoliui, atviros visuomenės idėją taikliai ir vaizdžiai interpretavo profesoriai Leonidas Donskis, Egidijus Aleksandravičius, Alvydas Jokubaitis, o taip pat Arūnas Sverdiolas ir Gintautas Mažeikis.

2017 m. – dar gerokai pakitus laikmečio sąlygomis, Lietuvoje ir svetur padidėjus įtampoms bei grėsmėms – atvirumo/ uždarumo problematiką jau kitaip aktualizavo naujoji ALF valdybos pirmininkė VDU doc. dr. Milda Ališauskienė, VDU prof. dr. Šarūnas Liekis, VU prof. dr. Aleksandras Dobryninas, Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovas Arnoldas Pranckevičius ir VU dokt. Simas Čelutka, moderuojant VDU dokt. Algirdui Davidavičiui. Šiuokart auditorija buvo ypač aktyvi ir gerokai papildė diskusiją originaliais klausimais bei įžvalgomis.

Ne tik aplinkos stebėjimas, bet ir akyla savistaba Lietuvos, regiono ir globaliame kontekste – tai vienas pagrindinių ir nuolat atsinaujinančių ALF bruožų.

Tik išlikdamas atviro žvilgsnio ir plataus akiračio, tik laikydamasis esminių vertybių ir sykiu atsiribodamas nuo bet kokio fundamentalizmo ALF toliau veikia vardan aukščiausio savo tikslo – atviros, tolerantiškos, kritiškai mąstančios, atsparios ir veiksnios pilietinės visuomenės.

The post ALF atsinaujina: žengtas pirmas žingsnis appeared first on ALF.

Iš globalizacijos maršo aplink pasaulį nieko ženklaus neliko. Nebent internetas. Na, ir Šengeno zona. Neliko pagarbos žmogaus orumui ir iš šios sampratos išvestinėms teisėms. Tad antivakarietiškoje vaizduotėje neliko ir visuotinių žmogaus teisių. Universalumas užleido vietą naujajam feodalizmui su jo primityviomis ir žiauriomis gyvenimo pusėmis.

Naujasis feodalizmas reiškiasi autoritarinėse ir totalitarinėse politinėse sistemose. Ideologijos tebevaidina svarbų vaidmenį formuojant jau naują pasaulio viziją. Stiprios rankos šalininkams yra parankios paleofašistinės ir nacistinės ideologinės svajonės. Savo propagandiniuose vaizdiniuose jos savo politines sistemas priešina su vakarietiška liberalia demokratija. Autoritarizmas ir uždarumas siejamas su anksčiau vyravusia uždara visuomene, besiremiančia patrimonine valdžia ir suasmeninta galia.

Nieko nestebina, kad mūsų šalyje antidemokratinė ir antiliberali retorika yra susijusi su Rusijos Federacijos valdžios propaguojama revanšizmo ir autarkijos ideologija.

Liberalios ir demokratinės visuomenės remiasi įstatymo valdžia, visuomenės ir skaidrios politikos poreikiais besivadovaujančia valstybe. Skirtumai yra pritrenkiantys.

Tarp šių labai skirtingų pasaulių yra pilkosios pereinamos zonos. Pilkojoje zonoje gyvename ir mes. Dažnai girdime, kad „mūsiškiai“ nėra apsisprendę, prie ko šlietis.

Rusijos Federacijos vadovai nori mus įtikinti, kad sisteminis pasidalijimas yra ne tarp autoritarinės Rusijos ir Europos, bet tarp „istorinės Europos“ ir „rusų pasaulio“. Tarp šių labai skirtingų pasaulių yra pilkosios pereinamos zonos. Pilkojoje zonoje gyvename ir mes. Dažnai girdime, kad „mūsiškiai“ nėra apsisprendę, prie ko šlietis. Politinės demokratijos priešininkai bando įteigti, kad Lietuvos piliečiai neprieštarautų autoritarizmu ir antidemokratija grįstai politinei santvarkai.

Ne vienas archaikos garbintojų Lietuvoje įtikinėja, kad demokratija ir liberalizmas šaliai neša vien konfliktus ir kitas nelaimes. Problemos tariamai kyla iš šalies elito klaidingo pasirinkimo. Sakoma: kam Jums NATO, kokia čia Europos Sąjunga? Jūs gi neprisitaikėte gyventi tokiame pasaulyje; bijokite, artėja demografinė apokalipsė…

Girdime tokią ir panašią retoriką: tartum baudžiauninkai bėgtų iš Motiejaus Valančiaus laikų kaimo.

Pakeiskime Lietuvoje prieš atvirą visuomenę nukreiptos ideologinės lavinos terminiją. Ir ką rasime? Rusijos imperijos laikais klestėjusią patvaldystę galime pakeisti viena ar kita „tautinio“ autoritarizmo forma, stačiatikybę – katalikybe, o rusišką narodnost – etniniu nacionalizmu ar labiau mūsuose vartojamu tautiškumu.

Žinoma, šios jėgos yra kur kas vangesnės ir silpnesnės nei carinėje Rusijoje. Tam tikru laiku juodašimtininkų studentų organizacijos „Rusijos susirinkimas“, „Dvigalvis erelis“, „Rusų žmonių sąjunga“ buvo užkariavusios patvaldystės leidžiamą viešùmą. Sergejaus Uvarovo stačiatikybės, patvaldystės ir etninio nacionalizmo ideologijos šalininkai rėmė konservatyviai nuosaikias ir pakankamai radikalias idėjas. Šia ideologija Rusijos imperija gynėsi nuo liberalizmo plitimo iš Vakarų Europos, ypatingai po 1830 – 1831 m. sukilimo Lenkijoje ir Lietuvoje. Ironiškai skamba, bet 1831 m. sukilėliai tamsiausiuose sapnuose negalėtų patikėti, kad tokių pasekėjų galėtų rastis Lietuvoje.

Savaime suprantama, kad šis iracionalus patriamoninis konservatyvumas kyla iš šiuolaikinės visuomenės kompleksiškumo. Jį įtakoja sociopolitinis spaudimas, konformizmas, politinio korektiškumo gniaužtai; ne mažiau reikšmingi yra ir neįgyvendinti asmeniniai kultūriniai lūkesčiai. Dar didesnę įtaką daro prieiga prie informacijos ar jos asimetrija suvokiant savo ir kitų ekonominę situaciją. Taip pat svarbi nedidelė galimybė nuspėti ateitį.

Atviros visuomenės rėmėjai nėra neoliberalai. Jie – bendrapiliečiai ir demokratai. Atviros Lietuvos fondui rūpi ekonominis saugumas, nerimą kelia dažnas piliečių beteisiškumas darbo vietose.

Tačiau ši antidemokratinė ideologija negali laimėti, kol mes visi solidariai remsime toleranciją, atvirumą, įvairovę ir žmogaus teises. Socialiai retrogradiškų pažiūrų politika neįsivyraus, kol remsime ir ginsime nevyriausybines organizacijas, profesines asociacijas, profsąjungas, demokratinę santvarką ir politinį pliuralizmą.

Atviros visuomenės rėmėjai nėra neoliberalai. Jie – bendrapiliečiai ir demokratai. Atviros Lietuvos fondui rūpi ekonominis saugumas, nerimą kelia dažnas piliečių beteisiškumas darbo vietose. ALF svarbi visuomenė, kuri negali būti puoselėjama be atvirumo, nes bendras europinis gėris negali klestėti egocentrizmo ir ksenofobijos atmosferoje. ALF svarbu mažinti įtampas tarp skirtingo būdo ir socialinės padėties piliečių – kaip priešpriešą stiprėjančiai nepasitikėjimo atmosferai ir sparčiai plintančioms netolerancijos ideologijoms.

Atviros visuomenės rėmėjų šūkis turi likti toks, koks jis visada buvo: atverkime sienas, protus, institucijas pažangai ir kaitai.

The post Atsinaujinimas ideologijų virsme appeared first on ALF.