2026 m. spalio–gruodžio mėnesiais mūsų edukatorių komanda aplankys 10 atrinktų Lietuvos mokyklų.

Per Irenos Veisaitės gyvenimo istoriją filmas atveria sudėtingą XX amžiaus Lietuvos ir Europos praeitį – Holokaustą, nacių ir sovietų okupacijas, artimųjų netektis, moralinius pasirinkimus blogio akivaizdoje, gyvenimą totalitarinėje sistemoje ir vėlesnį nepriklausomos Lietuvos bei demokratinės visuomenės kūrimą.

Mokyklos kviečiamos pildyti atrankos anketą iki 2026 m. spalio 21 d. imtinai. Atrankos anketą rasite čia: https://forms.gle/TMnquDBASdYCcNEW8

Dalyvauti kviečiamos Lietuvos mokyklos, veikiančios už Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos miestų ribų.

APIE KĄ KALBĖSIME?

Kas nutinka istorinei atminčiai, kai nebelieka žmonių, galinčių paliudyti tai, ką išgyveno? Kas tuomet tampa atsakingas už jų istorijų išsaugojimą ir perdavimą? Kaip vieno žmogaus gyvenimo istorija gali padėti suprasti Holokaustą, okupacijas ir totalitarinių režimų poveikį žmogui?

Edukacijoje Irenos Veisaitės gyvenimas, jos pasirinkimai ir laikysena taps pagrindu kalbėtis apie istorinę atmintį, demokratiją, žmogaus teises, moralinį pasirinkimą ir pilietinę drąsą.

Ką šiandien reiškia nepasiduoti stereotipams ir neapykantai, išgirsti kitą, reaguoti į neteisybę ir nelikti nuošalyje?

Mokiniai bus kviečiami svarstyti, ką jiems šiandien reiškia demokratija, kokioje visuomenėje jie nori gyventi ir koks jų pačių vaidmuo ją kuriant bei saugant žmogaus orumą.

KAIP VYKS KINO EDUKACIJA?

Kino edukacijoje filmas tampa įkvėpimu mokytis ir tyrinėti visuomenei svarbias temas: kelti klausimus, analizuoti, diskutuoti ir geriau suprasti filmo pasakojimą, jo istorinį kontekstą bei ryšį su dabartimi.

Visa programa vyks mokykloje. Į atrinktą mokyklą atvyks mūsų edukatorių komanda ir ves programą nuo pasirengimo filmo peržiūrai iki baigiamosios refleksijos.

Kino edukacijai mokykla skiria 4–5 pamokas.

1. Įvadas ir pasirengimas filmo peržiūrai.
2. Giedrės Žickytės dokumentinio filmo „Irena“ peržiūra.
3. Filmo aptarimas ir edukacinės veiklos.

Atsižvelgiant į grupę, edukacinėse veiklose gali būti nagrinėjamos diskriminacijos ir stereotipų, propagandos, žydų gelbėjimo, moralinio pasirinkimo, istorinės atminties, meno ir kultūros reikšmės temos. Filme kalbama apie Holokaustą, persekiojimą, diskriminaciją ir traumines patirtis, todėl prieš diskusiją susitarsime dėl pagarbaus ir saugaus pokalbio principų.

Veiklos paremtos specialiai filmui „Irena“ parengta edukacine metodika, kurią parengė Vilniaus Karalienės Mortos mokyklos filosofijos ir pažinimo teorijos mokytojas, publicistas Donatas Puslys.

KAM SKIRTA?

Kino edukacija skirta 9–12 klasių mokiniams.

Užsiėmime gali dalyvauti ne daugiau kaip 50 asmenų – mokinių ir mokytojų.

Dalyvauti kviečiamos mokyklos, kurioms aktualus pilietinis ir demokratinis ugdymas, istorinė atmintis, žmogaus teisės, Holokausto edukacija, kritinis mąstymas ir mokymasis per kiną.

KĄ GAUS DALYVAUJANČIOS MOKYKLOS?

10 atrinktų Lietuvos mokyklų bus surengtos kino edukacijos, kurių metu mokiniai:

– nemokamai pamatys Giedrės Žickytės dokumentinį filmą „Irena“;
– dalyvaus filmo pagrindu parengtoje edukacinėje programoje – mūsų edukatoriai atvyks į atrinktas mokyklas;
– susipažins su Irenos Veisaitės gyvenimo istorija ir XX amžiaus Lietuvos istoriniu kontekstu;
– diskutuos apie istorinę atmintį, demokratiją, žmogaus teises ir asmeninę atsakomybę;
– mokysis kelti probleminius klausimus, argumentuoti savo poziciją ir išgirsti skirtingas perspektyvas;
– svarstys, ką demokratija reiškia šiandien ir kokį vaidmenį ją kuriant bei saugant gali atlikti jie patys.

KĄ ĮSIPAREIGOJA MOKYKLA?

Dalyvaujanti mokykla įsipareigoja sutartą dieną skirti 4–5 pamokas nepertraukiamai kino edukacijos programai ir sudaryti sąlygas mokiniams dalyvauti visoje programoje – nuo įvadinės veiklos ir filmo peržiūros iki edukacinių veiklų bei baigiamosios refleksijos.

Mokykla taip pat užtikrina tinkamą erdvę filmo peržiūrai ir edukacinėms veikloms, reikalingą techninę įrangą bei atsakingo mokyklos darbuotojo dalyvavimą organizuojant veiklą.

Tikslios kino edukacijų datos bus derinamos individualiai su kiekviena atrinkta mokykla. Edukacijos vyks 2026 m. spalio–gruodžio mėnesiais.

APIE FILMĄ IR IRENĄ VEISAITĘ

Irena Veisaitė (1928–2020) – literatūrologė, teatrologė, pedagogė, žmogaus teisių gynėja ir viena ryškiausių Lietuvos viešojo gyvenimo asmenybių.

Jos gyvenimo istorija neatsiejama nuo dramatiškiausių XX amžiaus Lietuvos ir Europos istorijos lūžių. Kaune žydų šeimoje gimusi Irena patyrė sovietinę ir nacistinę okupacijas, Holokausto metais neteko artimųjų, buvo kalinama Kauno gete, iš jo pabėgo ir slapstėsi. Ją priglaudė ir išgelbėjo Stefanija Ladigienė, kurią Irena vėliau vadino savo antrąja mama.

Irenos Veisaitės gyvenimas leidžia kalbėti ne tik apie istorinius įvykius, bet ir apie žmogaus pasirinkimus jų akivaizdoje – kaip išgyvenus smurtą ir netektis nepasiduoti neapykantai, kaip išlaikyti pagarbą kitam žmogui ir kaip prisiimti atsakomybę už visuomenę, kurioje gyveni.

Paklausta, apie ką jai pačiai yra šis filmas, režisierė Giedrė Žickytė įvardija žmogiškumą: „Apie tai, kaip išsaugoti tikėjimą žmogumi ir pasauliu net ir pačią tamsiausią valandą.“

Edukacijoje grįšime ir prie jos pavadinime užduoto klausimo – kas lieka, kai nebelieka istorijos liudininkų? Kartu svarstysime, kaip galime istorinę atmintį išsaugoti ir perduoti ateities kartoms.

KAIP DALYVAUTI?

Norinčias dalyvauti mokyklas kviečiame užpildyti atrankos anketą iki 2026 m. spalio 21 d. imtinai.

PILDYTI ATRANKOS ANKETĄ

https://forms.gle/TMnquDBASdYCcNEW8

Jeigu turite klausimų ar norite pasikonsultuoti, kviečiame kreiptis į Atviros Lietuvos fondo atstoves:

Ieva Padolskytė-Vijeikienė
ieva.padolskyte@olf.lt

Sandra Gaučiūtė
sandra.gauciute@olf.lt

Organizatorius: Atviros Lietuvos fondas
Partneriai: „Moonmakers“, „Kino pavasaris“

The post Skelbiama mokyklų atranka į kino edukaciją „Kas lieka, kai nebelieka liudininkų?“ appeared first on ALF.

Pats pasiūlymas veikiausiai netaps konkrečiu politikos sprendimu. Tačiau jis vertas dėmesio todėl, kad labai aiškiai atspindi vieną iš būdų, kuriais kalbame apie mažėjantį gimstamumą: moterys vaikų susilaukia per vėlai, todėl reikia paskatinti jas gimdyti anksčiau.

Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip pragmatiškas atsakymas į demografinę problemą. Jeigu jaunesnė moteris turi daugiau biologinio laiko susilaukti antro ar trečio vaiko, kodėl valstybė neturėtų tokio pasirinkimo paskatinti? Tačiau verta užduoti kitą klausimą: ką tokiu atveju valstybė iš tiesų skatina – sąlygas žmonėms turėti norimą skaičių vaikų ar konkretų moters reprodukcinį elgesį?

Kalbėdami apie mažėjantį gimstamumą, dažnai pradedame nuo moterų amžiaus, jų sprendimų, karjeros, motinystės atidėjimo. Gerokai rečiau klausiame, kodėl vaikų neturi arba jų turėti neskuba vyrai. Ar jie jaučiasi pasirengę tėvystei? Ar šeimos kūrimas dera su jų gyvenimo planais? Ar jie pasirengę lygiaverčiai prisiimti kasdienę vaiko priežiūrą? Ar vyrai apskritai nori daugiau vaikų, nei jų susilaukia?

Tai svarbus, bet pamirštas klausimas. Norint susilaukti vaiko paprastai reikia dviejų žmonių, tačiau demografinėje diskusijoje reprodukcinis pasirinkimas stebėtinai dažnai tampa pirmiausia moters pasirinkimu – ir moters atsakomybe.

Kai viešai diskutuojama apie nėštumo nutraukimą, gana dažnai girdime argumentą, kad sprendimas nėra vien moters reikalas: juk yra ir vyras, būsimo vaiko tėvas, kurio nuomonė taip pat turėtų būti svarbi. Tačiau kalbant apie mažėjantį gimstamumą vyras iš šios lygties neretai dingsta. Nebeklausiame, kaip paskatinti jį anksčiau tapti tėvu. Nesiūlome jo išmokų susieti su amžiumi. Neanalizuojame, kodėl jis atideda šeimos kūrimą.

Lieka moters kūnas ir klausimas, kaip paskatinti jį kuo anksčiau atlikti demografinę funkciją. Gal tai atskleidžia įsišaknijusį mąstymą, kurio patys net nebepastebime. Vyro apsisprendimą turėti ar neturėti vaikų laikome individualiu gyvenimo pasirinkimu, o moters reprodukcinį pasirinkimą – kartu ir visuomeniniu klausimu.

Būtent todėl diskusijos apie gimstamumą neatsiejamos nuo reprodukcinių teisių klausimo.

Daugiau nei 1,1 mln. Europos Sąjungos piliečių pasirašė Europos piliečių iniciatyvą „Mano balsas, mano pasirinkimas: už saugų ir prieinamą nėštumo nutraukimą“. Jos autoriai ragino sukurti ES mechanizmą, kuris padėtų užtikrinti saugaus nėštumo nutraukimo prieinamumą, įskaitant tas moteris, kurios tokios paslaugos negali gauti savo šalyje.

Europos Komisija naujo teisės akto ar atskiro finansavimo mechanizmo nepasiūlė. Tačiau jos atsakyme reprodukcinės sveikatos prieinamumas pripažįstamas visuomenės sveikatos ir lyčių lygybės klausimu, kartu paliekant konkrečius sprendimus valstybėms narėms. Svarbi principinė nuostata: galėjimas priimti sprendimus apie savo kūną yra pamatinė kiekvieno žmogaus teisė.

Aptardama iniciatyvą „Mano balsas, mano pasirinkimas“, Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Margarita Jankauskaitė yra atkreipusi dėmesį į paprastą dalyką: mūsų kūnas yra vienintelis dalykas, kuris nuo mūsų neatsiejamas. Todėl galimybė priimti sprendimus dėl jo nėra antraeilis patogumo klausimas. Ji glaudžiai susijusi su tuo, ar žmogų laikome pajėgiu ir teisėtu priimti sprendimus apie savo gyvenimą ir save.

Ši perspektyva svarbi ir kalbant apie gimstamumą. Ar moteris mums pirmiausia yra savarankiškas žmogus, kurio sprendimą turėti vaikų veikia santykiai, pajamos, būstas, karjera, sveikata, partnerio norai, priežiūros pasidalijimas, ateities saugumas ir daugybė kitų aplinkybių? Ar pirmiausia matome reprodukcinio amžiaus kūną, kurį reikia paskatinti priimti visuomenei pageidaujamą sprendimą?

Demografinė politika rizikuoja tapti politika apie moteris ar dar blogiau – jų pasirinkimo ribojimą, nors demografija nėra vien moterų kuriama. Visuomenė turi teisę kalbėti apie mažėjantį gimstamumą. Valstybė turi teisę ieškoti būdų, kaip padėti žmonėms susilaukti norimų vaikų. Ji gali investuoti į vaikų priežiūrą, būstą, socialinį saugumą, darbo ir šeimos derinimą ar finansinę paramą.

Tačiau prieš ieškodami vis naujų paskatų turėtume susitarti dėl vieno dalyko: kas šioje politikoje yra žmogus, o kas – priemonė tikslui pasiekti. Todėl tikrasis klausimas neturėtų būti „kaip paskatinti moteris gimdyti daugiau ir anksčiau?“

Geriau klausti: ar kuriame tokias sąlygas, kuriose žmonės iš tiesų gali laisvai apsispręsti turėti vaikų – ir kuriose tas pasirinkimas nėra laikomas moters pareiga?

Gimstamumas yra svarbus visuomenei klausimas, bet kūnas vis tiek lieka žmogaus.

The post Marina Pukelienė. Kieno kūnas, o kieno sprendimas? Dar kartą apie gimstamumą appeared first on ALF.

Per artimiausius mėnesius dalyviai  gilins žinias apie demokratinę kultūrą ir žmogaus teises ir ieškos būdų, kaip šias temas prasmingai įtraukti į savo kasdienę veiklą. Jie kurs ir praktiškai išbandys metodus, padedančius skatinti dialogą, kritinį mąstymą, pagarbą įvairovei ir aktyvų dalyvavimą bendruomenėje.

Šiemet sulaukėme 41 paraiškos, o po atrankos pokalbių prie Demokratinės kultūros mokyklos prisijungia 35 organizacijos.

Šiaulių grupė – 11 organizacijų

• Joniškio rajono švietimo centras
• Šiaulių miesto savivaldybės viešoji biblioteka
• Radviliškio rajono savivaldybės švietimo ir sporto paslaugų centras
• Šiaulių r. švietimo pagalbos tarnyba
• VšĮ Socialinių inovacijų centras
• Šiaulių švietimo kompetencijų centras
• Viešoji įstaiga Šiaulių trečiojo amžiaus universitetas
• VšĮ Žmogiškųjų išteklių stebėsenos ir plėtros biuras
• Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka
• Grinkiškio bendruomenė
• Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Švietimo skyrius

Klaipėdos grupė – 10 organizacijų

• Klaipėdos rajono švietimo centras
• Šilutės rajono švietimo pagalbos tarnyba
• Kretingos rajono švietimo centras
• Klaipėdos miesto pedagogų švietimo ir kultūros centras
• Psichosocialinės veiklos centras „Nauja pradžia“
• Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešoji biblioteka
• Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka
• Klaipėdos miesto visuomenės sveikatos biuras
• Jono Lankučio viešoji biblioteka
• VšĮ Mindify

Telšių grupė – 13 organizacijų

• Telšių švietimo centras
• Rietavo savivaldybės jaunimo organizacija „Progresas“
• Mažeikių trečiojo amžiaus universitetas
• Telšių lopšelis-darželis „Nykštukas“
• Telšių miesto folkloro grupė SULA
• Mažeikių rajono Tirkšlių kultūros centras
• Mažeikių rajono Židikų kultūros centras
• Vokiečių kalbos ir kultūros draugų klubas
• Telšių Trečiojo amžiaus universitetas
• Viešoji įstaiga Plungės atviras jaunimo centras
• Šiaulių menų mokykla
• Socialinės integracijos centras
• Šiaulių „Aušros“ muziejus

Šioje mokymosi kelionėje dalyvius lydės patyrę neformaliojo ugdymo ekspertai Paulius Godvadas, Artūras Malinauskas, Indrė Maršantaitė-Kulikauskė ir Lina Januškevičiūtė. Džiaugiamės matydami tokią įvairią bendruomenę – nuo bibliotekų, švietimo centrų ir kultūros įstaigų iki jaunimo, bendruomeninių ir socialinių organizacijų.

Ko dalyviai mokysis Demokratinėje kultūros mokykloje?

Demokratinė kultūra – tai vertybių, nuostatų, gebėjimų ir žinių visuma, kuri padeda žmonėms gyventi kartu pagarbiai, atsakingai ir aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime. Ji prasideda ne nuo sudėtingų sąvokų, o nuo to, kaip kalbamės, kaip girdime kitą, kaip priimame skirtumus ir kaip sprendžiame nesutarimus. Todėl Demokratinės kultūros mokykloje daug dėmesio skirsime dialogui, žmogaus teisėms, kritiniam mąstymui, bendradarbiavimui ir aktyviam dalyvavimui.

Sveikiname atrinktas organizacijas ir dėkojame visiems, pateikusiems paraiškas. Iki pasimatymo pirmuosiuose susitikimuose!

Demokratinės kultūros mokyklos programą Švietimo mainų paramos fondo užsakymu sukūrė ir įgyvendina Atviros Lietuvos fondas. Programą finansuoja Europos Sąjunga.

Daugiau apie Demokratinės kultūros mokyklą:
https://olf.lt/demokratines-kulturos-mokykla-2/

The post Mokslus Demokratinės kultūros mokykloje pradės 58 dalyviai iš 34 organizacijų appeared first on ALF.

Apie tai kalbamės su NVO klinikos eksperte, poveikio vertintoja Elma Paulauskaite. Ji pastebi, kad dviejų valandų konsultacija NVO klinikoje nėra skirta išspręsti visas organizacijos problemas. Vis dėlto gerai pasirinkus klausimą, ji gali padėti daug aiškiau įsivertinti, kur organizacija yra dabar, ko nežino ir koks galėtų būti kitas žingsnis.

Elma, smagu, kad prisijungei prie NVO klinikos ekspertų komandos! Kuo NVO klinikos konsultacija gali būti naudinga organizacijai?

NVO vadovai turi išmanyti daugybę skirtingų sričių ir atlikti įvairiausias funkcijas, kartu nepamesdami meilės savo darbui ir motyvacijos. Sprendžiant organizacijos vystymo klausimus dažnai tenka kliautis savo pačių patirtimi ir turimais įrankiais bei ištekliais – kitaip nei versle, NVO turi mažiau galimybių kasdieniais klausimais kreiptis į išorės konsultantus.

Todėl NVO klinika gali būti gera proga pasitelkti išorės ekspertą pasitikrinti – savo matymą, gauti naujų įžvalgų, susidėlioti mintis konkrečiu klausimu ir numatyti tolesnius žingsnius.

Svarbu, kad konsultantas nebūtinai atneša vieną „teisingą atsakymą“. Dažnai didžiausia konsultacijos vertė – gerai užduoti klausimai ir galimybė kartu pažvelgti į organizacijos situaciją iš kitos perspektyvos.

Parekomenduok, kokį klausimą organizacijoms verta atsinešti į dviejų valandų konsultaciją?

Tai priklauso nuo konkrečių poreikių, bet iš savo, kaip poveikio vertintojos, perspektyvos matau bent tris situacijas, kuriose tokia konsultacija gali būti ypač naudinga.

1)  Neturint struktūruotos idėjos bet norint pareflektuoti apie savo veiklą – giluminis interviu! Mažesnėms NVO, kurios dar nėra turėjusios savo veiklų išorės vertinimų,
konsultacijoje būtų naudinga pareflektuoti apie savo projektą ar projektų visumą, pavyzdžiui, remiantis OECD-DAC vertinimo kriterijais. Kiek vykdoma veikla pasiekia užsibrėžtus tikslus? Kai tai pavyksta geriau arba mažiau gerai – kokie veiksniai tą lemia? Kiek veikla atliepia tikslinių grupių poreikius ir ką apie tuos poreikius iš tiesų žinome? Prie kokių pokyčių prisidedame ir kam? Kiek tvarūs pasiekti rezultatai? Kokios sinergijos kuriamos su kitomis iniciatyvomis?

Visa tai aptarus naudinga pasižymėti, į kuriuos klausimus jau turime gana aiškius atsakymus, o kur daugiau remiamės nuojauta. Galbūt paaiškės, kad verta pradėti rinkti tam tikrą informaciją iš naudos gavėjų ar kitų suinteresuotųjų šalių.

2) Kai turite pradinę idėją, bet dar nėra aiškios projekto ar programos logikos – tuomet galima kartu dėlioti koncepciją, pavyzdžiui, pasitelkiant Pokyčių teoriją. Galima apžvelgti dabartinę situaciją ir tikslinių grupių poreikius, tada pagal juos planuoti veiklas bei numatyti, kokio pokyčio jomis siekiame trumpuoju ir ilguoju laikotarpiu.

Pokyčių teorija yra paprastas, vizualus ir naudingas įrankis ne tik kuriant, bet ir toliau vystant projektą ar programą. Tokį modelį vėliau galima naudoti pasitikrinimui. Vykdant veiklas ir kaupiantis patirčiai, vis aiškiau matome, kas pavyksta, kas pasikeičia taip, kaip tikėjomės, o kur galbūt verta adaptuotis ir keisti kursą.

3) Kai jau vykdote veiklas ir renkate duomenis, bet neaišku, ką iš tiesų verta stebėti,  konsultaciją galima skirti keliems svarbiausiems rezultatams ir rodikliams išsigryninti.

Pastebiu, kad organizacijos neretai jau renka daug informacijos – registracijos formose, dalyvių apklausose, individualių atvejų aprašymuose ar tiesiog bendraudamos su naudos gavėjais – tik ne visada ją susieja su klausimu, ką ši informacija pasako apie veiklos rezultatus. Per konsultaciją galima peržiūrėti tai, kas jau renkama, ir pagalvoti, ko pakanka, ko trūksta, o ko galbūt apskritai nereikia rinkti.

Ar turi konkretų pavyzdį, kaip toks pokalbis gali pakeisti požiūrį į problemą?

Konsultacijos su „Pokyčių ambasada“ metu kalbėjomės apie organizacijos poveikio stebėjimą. Iš pradžių atrodė, kad reikės kurti naujus rodiklius ir pradėti rinkti daug papildomos informacijos.

Tačiau nagrinėdamos organizacijos veiklą pamatėme, kad nemažai vertingų duomenų ji jau turi. Pavyzdžiui, šeimos, kreipdamosi pagalbos, aprašo savo poreikius ir lūkesčius, papasakoja, kokios pagalbos jau ieškojo ar gavo.

Tad klausimas pasikeitė iš „kaip surinkti dar daugiau duomenų?“, į „kaip geriau panaudoti tai, ką jau turime, ir kokios informacijos iš tiesų dar trūksta?“

Susidėliojome pagrindines organizacijos poveikio kryptis, tikslines grupes ir kelis paprastus klausimus, kuriuos galima užduoti skirtingais pagalbos etapais: ar žmogui tapo aiškiau, ką daryti toliau? Kas konkrečiai pasikeitė? Ko šeimai vis dar trūksta?

Man tai geras pavyzdys, kad poveikio stebėjimas nebūtinai turi tapti dar viena sunkia administracine sistema. Kartais pirmiausia reikia sustoti ir geriau pamatyti tai, ką organizacija jau daro ir žino.

///

Turite klausimą, kurį verta išsigryninti su išorės ekspertu (-e)?

NVO klinika – galimybė nevyriausybinėms organizacijoms gauti individualią 2 valandų eksperto konsultaciją konkrečiam organizacijos iššūkiui ar klausimui spręsti.

Kviečiame sužinoti daugiau:  NVO klinika – ALF

The post Elma Paulauskaitė: Kada NVO verta kreiptis į išorės ekspertą? appeared first on ALF.

Programos „VERTA!“ tikslas – stiprinti regioninių nevyriausybinių organizacijų ir nacionaliniu lygmeniu advokaciją vykdančių NVO gebėjimus bei atsparumą, kad jos galėtų saugoti ir puoselėti Europos Sąjungos vertybes, įskaitant demokratiją ir žmogaus teises, didinti pilietinį dalyvavimą, prisidėti prie demokratiško valdymo ir stiprinti advokacijos gebėjimus visais lygmenimis.

Ekspertams įvertinus pateiktas paraiškas, finansavimas skiriamas 20 nevyriausybinių organizacijų. Įgyvendindamos projektus jos sieks skatinti ir saugoti ES vertybes, stiprinti pilietinį dalyvavimą bei sėkmingiau advokatauti už pokyčius priimant viešuosius sprendimus vietos ir nacionaliniu lygmenimis.

Projektai bus įgyvendinami nuo 2026 m. rugsėjo 1 d. iki 2027 m. rugsėjo 30 d. Atskirų projektų trukmė – 10–12 mėnesių.

Finansuojamų projektų sąrašas

Šiuo metu vyks paraiškų tikslinimo pagal ekspertų pastabas procesas ir finansavimo sutarčių derinimas.

Rezervinis projektų sąrašas

Jei su kuria nors organizacija iš finansuojamų projektų sąrašo nebus sudaryta finansavimo sutartis, ją sudaryti bus kviečiamos rezerviniame sąraše esančios organizacijos eilės tvarka.

The post Skelbiami programos „VERTA!“ vidinio kvietimo finansuojamų ir rezervinių projektų sąrašai appeared first on ALF.

Organizacijų apklausa Lietuvoje vykdyta nuo 2025 m. rugsėjo-gruodžio mėnesiais. Tyrimo imtis sudaryta taikant stratifikuotą atsitiktinę atranką ir apėmė 689 organizacijas: 153 verslo asociacijas, 150 privačių įmonių, 154 profesines asociacijas, 154 viešojo intereso ir įvairioms visuomeninėms priežastims atstovaujančias organizacijas bei 78 profesines sąjungas. Gauti 112 ne mažiau kaip 70 proc. užpildytų klausimynų, o atsako rodiklis siekė 16,3 proc. Daugiausia atsakiusiųjų buvo viešojo intereso organizacijos ir profesinės asociacijos. Tyrėjai pabrėžia, kad rezultatai nėra reprezentatyvūs visam Lietuvos pilietinės visuomenės organizacijų laukui, tačiau suteikia pirmųjų tokio pobūdžio įžvalgų apie jų patirtį krizių ir didėjančio neapibrėžtumo sąlygomis.

Tyrimas rodo, kad Lietuvos organizacijos veikia tikroje polikrizėje: net 96 proc. respondentų paveikė bent viena pastarojo laikotarpio krizė, o 60 proc. – dvi ar daugiau. Daugiausia organizacijų susidūrė su geopolitinių pokyčių ir grėsmių nacionaliniam saugumui poveikiu, politiniu nestabilumu bei iššūkiais demokratinėms institucijoms ir ekonomikos krize. Nors geopolitiniai ir politiniai sukrėtimai palietė daugiausia respondentų, stipriausią poveikį patyrusios organizacijos siejo su ekonomikos ir energetikos krizėmis. Palyginti su Vakarų ir Šiaurės Europos bei Europos Sąjungos lygmens organizacijomis, Lietuvos organizacijos nurodė kur kas dažniau patiriančios bent vienos didelės krizės poveikį – atitinkamai 96 ir 70 proc.

Reaguodamos į krizes, maždaug du trečdaliai paveiktų organizacijų ėmėsi su jomis susijusios advokacijos. Dažniausiai jos tiesiogiai kreipėsi į sprendimų priėmėjus – juos nurodė 69–90 proc. advokaciją vykdžiusių organizacijų. Tačiau toks „vidinis“ veikimo būdas ne visuomet davė norimų rezultatų: daugeliu krizių atvejų apie 40–50 proc. organizacijų nemanė, kad valdžios institucijos su jomis konsultavosi ar bendradarbiavo, o savo advokacijos sėkmę jos vidutiniškai vertino tik 3,6–4,8 balo iš 10. Išimtimi tapo geopolitikos ir nacionalinio saugumo klausimai, dėl kurių organizacijos jautėsi į sprendimų priėmimą įtraukiamos aktyviau.

Nepaisant spaudimo, organizacijos per pastaruosius dvejus metus išliko gana stabilios: darbuotojų skaičius iš esmės nesumažėjo, o narių ir rėmėjų bazė net šiek tiek augo. Vis dėlto didžiausiu iššūkiu išlieka finansavimas, o krizėms įveikti organizacijos daugiausia remiasi savo nariais ir rėmėjais. Jos dažniau investuoja į advokaciją ir ryšių kūrimą nei į ilgalaikį planavimą ar naujų sprendimų išbandymą. Bene ryškiausias tyrimo signalas – itin didelis nerimas dėl ateities: organizacijų vadovų susirūpinimas savo organizacijos išlikimu vidutiniškai siekia 8,1 balo iš 10, o 42 proc. respondentų pasirinko aukščiausią galimą įvertinimą. Ataskaitos autoriai todėl ragina stiprinti nuoseklias konsultacijas su pilietine visuomene, kurti nuolatinius bendradarbiavimo mechanizmus ir užtikrinti labiau prognozuojamą, ilgalaikį organizacijų finansavimą.

Daugiau informacijos rasite tyrime. 

The post Pilietinės visuomenės atsparumas: kaip Lietuvos organizacijos prisitaiko prie krizių? appeared first on ALF.

Nusprendžiau pasigilinti į įspūdingos apimties (1800 puslapių) dokumentą – jame Lietuvai skirta 80 puslapių. Greitai peržvelgus visų paminėtų valstybių sąrašą, pagal skirtą dėmesį esame penktoje vietoje po Ukrainos, Latvijos, Estijos ir JAV. Nors pačioje ataskaitoje nerašoma apie „pasirengimą masinėms deportacijoms“, ją verta nagrinėti ne tik saugumo institucijoms, bet ir plačiajai visuomenei, kad suprastume, kaip konstruojama alternatyvi tiesa ir kaip tokiais žmonėmis kaip aš – Lietuvos rusakalbiais – prisidengiama siekiant pateisinti Rusijos imperines užgaidas.

Ataskaita – ne klastotė, bet kreivas veidrodis

Dokumente surinkta pakankamai išsami informacija apie žmogaus teisių padėtį Lietuvoje – ir tai nėra kažkokie išgalvoti ar sufabrikuoti duomenys, ar abejotini šaltiniai. Turbūt 70–80 procentų ataskaitoje pateiktos informacijos yra faktai ir oficialūs Lietuvos institucijų bei nevyriausybinių organizacijų šaltiniai: rašant apie skurdą, remiamasi Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos statistika, Maisto banko ir Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo duomenimis, o rašant apie antisemitizmą, cituojami Žmogaus teisių centro bei Lietuvos žydų bendruomenės duomenys, pasitelkiami tarptautinių ir Europos institucijų oficialūs dokumentai.

Bet kas, kam būtų patikėta užduotis demaskuoti tokią ataskaitą, turėtų pripažinti, kad ši taktika čia nesuveiks. Reikalingas gilesnis kritinis mąstymas – gebėjimas suprasti, kaip selektyvus faktų pasirinkimas ir išdėstymas, konteksto ištrynimas ir naujos alternatyvios tiesos sudėliojimas veikia taip, kad, vertinant kiekvieną atskirą detalę, ji yra teisinga ir faktiškai pagrindžiama, tačiau bendras paveikslas yra neatpažįstamai kitoks. Dokumento autorių sukonstruota Lietuva – cituoju: yra „mirštanti respublika, kurioje klesti visapusė deindustrializacija ir depopuliacija, nacizmo šlovinimas ir įsiutusi rusofobija“, be to, ji esanti „visiškai priklausoma nuo Vakarų valstybių“. Kitaip tariant, – žlugusi valstybė.

Sovietų Sąjungoje augę vaikai skaitė knygą „Kreivų veidrodžių karalystė“ – pasakojimą apie valdovus, kurie išlaikė valdžią rodydami žmonėms iškraipytą tikrovę. Šią alegoriją sovietų rašytojas kūrė kaip kapitalistinio Vakarų pasaulio kritiką. Šiandien būtent tokį kreivą veidrodį primena ši ataskaita – joje Rusijos piliečiams ir tarptautinei bendruomenei pristatoma Lietuva, tačiau mūsų socialinė ir politinė tikrovė neatpažįstamai iškreipta.

Vietoj mėginimo diskutuoti apie kiekvieną dokumente paminėtą problemą – reikia suprasti faktų atrankos logiką. Atranka grindžiama dviem principais. Pirma, pasirenkamos tik tos sritys, kuriose Rusija gali vaizduoti save kaip gelbėtoją – rusakalbių, tautinių mažumų, Stačiatikių bažnyčios, sovietinės istorinės atminties sergėtoją. Antra, pasirenkamos tik tos problemos, kurios tiesiogiai padeda siekti Rusijos užsienio politikos tikslų, pavyzdžiui, įtikinti tarptautinę auditoriją, kad Lietuva simpatizuoja nacizmo ideologijai.

LGBTQ+ bendruomenės teisės, smurtas prieš moteris, spaudos laisvė, teisė į taikius susirinkimus ir protestus – visa tai tariamų Rusijos žmogaus teisių ekspertų nedomina. Aš, prisipažinsiu, žmogaus teisių ataskaitą apie Lietuvą rašyčiau šiek tiek kitaip.

Čia slypi giliausia šio dokumento ironija – tokios ataskaitos apie pačią Rusiją parašyti neįmanoma. Ne todėl, kad Rusijoje nėra skurdo, antisemitizmo ar skaldančios politinės retorikos. O todėl, kad Rusija sunaikino pilietinę visuomenę, kuri tokius dalykus matuotų, dokumentuotų ir viešai skelbtų. Dokumentas, skirtas Lietuvos silpnumui parodyti, iš tikrųjų atskleidžia Lietuvos demokratijos veikimo pėdsakus. Lietuvos institucijos ir nevyriausybinės organizacijos matuoja skurdo lygį, nes veiksmingai viešajai politikai, skirtai jam mažinti, reikia duomenų ir atskaitomybės. Žydų bendruomenė fiksuoja antisemitizmo incidentus, nes veikianti demokratija neužmerkia akių prieš piliečių persekiojimą dėl jų tautybės, etninės kilmės ar religijos. Pilietinės visuomenės organizacijos praneša apie didėjančią visuomenės poliarizaciją, nes, norėdami negilinti susipriešinimo, mes galime ir privalome apie tai kalbėti atvirai. Visa tai – ne silpnybės požymiai, o demokratijos veikimo įrodymai, kuriuos Rusija naudoja kaip ginklą.

Lietuvos rusakalbius išgelbės mūsų demokratija

Kaip Lietuvos rusakalbė jaučiu pareigą garsiai ir viešai pasakyti Rusijos ir Baltarusijos „žmogaus teisių gynėjams“: nereikia manęs gelbėti. Lietuva yra demokratinė šalis – netobula, bet su egzistuojančiais mechanizmais ir priemonėmis apginti mano teises ir laisves. Tad norėjosi pasigilinti, kuo gi grindžiama ši ataskaita.

Ataskaita sumontuoja į vieną tariamą persekiojimo naratyvą iš esmės skirtingas situacijas. Pirmoji – teisėtos saugumo priemonės, kurių bet kuri suvereni valstybė imtųsi gyvendama agresoriaus kaimynystėje: migracijos anketos Rusijos ir Baltarusijos piliečiams, Rusijos valstybinių televizijos kanalų retransliavimo sustabdymas, sugriežtinta pasienio kontrolė. Tai nėra etninė diskriminacija, o elementari valstybės savigyna.

Antroji situacijų grupė yra pavieniai teismus pasiekę atvejai, kai Rusijos vykdomai agresijai simpatizuojantys asmenys prarado teisėtą pagrindą reziduoti Lietuvoje. Šios bylos rodo, kad net tokiais atvejais Lietuvoje yra veikiantys demokratijos mechanizmai, kurie leidžia kvestionuoti vieną ar kitą valstybės institucijų sprendimą ir sudaro galimybes apginti savo teises.

Trečioji realybė yra socialinė įtampa, kurią Lietuvos pilietinė visuomenė pati matuoja ir viešai skelbia. Pačioje ataskaitoje cituojami „Diversity Development Group“ duomenys, kad 2025 m. 42 procentai Lietuvos gyventojų nenorėtų gyventi šalia rusakalbių migrantų, o 2021 m. tokių buvo vos 9,9 procento. Tai neramina ir reikalauja mūsų pačių sprendimų. Tačiau tai, kad egzistuojanti problema yra viešai matuojama, viešai kritikuojama ir viešai sprendžiama – nėra persekiojimo įrodymas. Tai demokratijos, atvirai kovojančios su karo sukelta socialine įtampa, įrodymas.

Turiu priekaištų tam tikriems Lietuvos viešiesiems asmenims dėl retorikos apie rusakalbius. Bet šiuos priekaištus galiu reikšti viešai, šiame straipsnyje, kitomis demokratinėmis priemonėmis, galiu skatinti institucijas ieškoti sprendimų ir dirbti kartu su pilietine visuomene tam, kad ta įtampa mažėtų. Tad ačiū, nereikia mūsų gelbėti, mes patys galime save apginti demokratinėje Lietuvoje.

Pilietinė atsakomybė – veiksmingiausia amunicija prieš propagandą

Labiausiai skaitant šią ataskaitą suglumino tai, kad mūsų pačių – pilietinės visuomenės – darbas yra naudojamas propagandos tikslais. Kiekvienas mūsų valstybės, institucijų ar piliečių padarytas nusižengimas žmogaus teisių atžvilgiu yra paverčiamas įrodymu prieš Lietuvą. Ar tai reiškia, kad turime nustoti dokumentuoti valstybės ir visuomenės problemas, – priešingai.

Daugiau demokratijos ir daugiau atvirumo yra mūsų ginklas prieš propagandą, o ne silpnybė. Mes atveriame savo istorijos ir visuomenės žaizdas, kad jos būtų gydomos. O Rusija užtepa savo žaizdas storu pudros sluoksniu, kuris didina infekciją ir galiausiai supūdys valstybę iš vidaus. Mūsų didžiausias skirtumas nuo „kaimynų“ yra tas, kad esame atviri ar bent jau stengiamės tokiais būti – pažvelgti į savo trūkumus bei klaidas ir tapti geresni.

Skurdą reikia mažinti ne todėl, kad Rusija jį cituoja, o todėl, kad tai teisinga. Priešišką retoriką tautinių mažumų atžvilgiu reikia kritikuoti ne todėl, kad Rusija ją fiksuoja, o todėl, kad demokratija to reikalauja. Kaip pilietinė visuomenė ir toliau privalome kelti nepatogius klausimus, saugoti žmogaus teises, reaguoti į visas atsirandančias atviras žaizdas ir jas dokumentuoti. Tačiau veikdami, turime nepamiršti, kad kažkas kruopščiai užsirašinėja rinkdamas duomenis dar vienam kreivam veidrodžiui sukonstruoti. Šis skirtumas – tarp veikimo iš baimės ir veikimo iš principų – yra tas demokratijos raumuo, kurį turime stiprinti ir kurio propaganda negali sunaikinti.

Rusijos piliečiai nejaučia jokios atsakomybės savo valstybės žaizdų atžvilgiu – propagandos mašina puikiai jas slepia, o pilietinė visuomenė ir nepriklausoma žiniasklaida yra sunaikintos, įbaugintos ir negali prabilti. Mes tą atsakomybę prisiimame kiekvieną dieną. Tad receptas yra paprastas ir sudėtingas vienu metu: ir toliau kalbėti apie mūsų valstybės bei visuomenės trūkumus ir stiprinti piliečių atsakomybę veikti, jų gebėjimą kurti geresnę valstybę ir visuomenę kartu. Demokratija – netobula, nerangi, kartais skaudžiai atvira – yra geriausias priešnuodis prieš tokią sofistikuotą propagandą.

Pasakoje apie Kreivų veidrodžių karalystę herojai išsivaduoja sudaužydami veidrodžius. Deja, mūsų visuomenės atveju Maskvoje stovinčių veidrodžių sudaužyti negalime, bet galime būti sąžiningi ir be kompromisų atviri su savimi bei kitais, pažinti kiekvieną savo stiprybę ir trūkumą, kad nekiltų menkiausios abejonės pamačius kreivo veidrodžio atvaizdą – jis nėra tiesa.

The post Eugenija Kovaliova. Lietuvos rusakalbiai – Rusijos kreivų veidrodžių karalystėje appeared first on ALF.

The post Kviečiame kandidatuoti – Krasnagrūdoje vyks vasaros akademija „Kito skaitymai“ appeared first on ALF.

Ukrainos menininkas ir karys Volodymyr Bezrukyj kuria ant autentiškų karo artefaktų, paversdamas juos jautriais atminties, pasipriešinimo ir vilties ženklais.

Jo darbai bus eksponuojami Vilniaus Rotušėje nuo gegužės 23 dienos iki birželio 1 dienos, o nuo birželio 8 dienos – Vilniaus geležinkelio stotyje.

Volodymyr kūryboje drobe tampa sunaikintų namų durys, langinės, seni lentgaliai iš nuniokotų Ukrainos miestų, tokių kaip Bachmutas. Tai daiktai, kurie matė netektį, bet menininko rankose prabyla apie žmogaus stiprybę, laisvės kainą ir gyvenimą, kuris nepasiduoda.

Gegužės 23 dieną parodą pristatymas vyks „Vyshyvanka Choir 2026“ metu, kai šimtai žmonių susirinks dainuoti, būti kartu ir prisiminti Ukrainos paveldą.

Šią dieną tradiciniai ukrainietiški raštai, dainos ir bendrystė taps gyvu priminimu, kad kultūra yra ne tik atmintis, bet ir pasipriešinimo forma. Todėl „Barkodas ant laiko durų“ natūraliai įsilieja į Vyshyvankos dienos prasmę: ji kalba apie tautos stiprybę, istoriją ir laisvę, kurią šiandien gina ne tik kariai, bet ir kultūra, atmintis bei solidarumas.

Paroda jau aplankė Ukrainos miestus: Zaporižią, Poltavą, Kyjivą, Umanę, Odesą, Kropyvnyckį ir Dniprą, o dabar atkeliavo į Vilnių.

Vilnių ši paroda pasiekė Atviros Lietuvos fondo ir Lietuvos ambasados Ukrainoje iniciatyva. Parodos partneriai Vilniaus Rotušė bei LTG Infra.

• Gegužės 23 dieną, 14.30 val., vyks susitikimas su menininku – ekskursija po parodą Vilniaus Rotušėje.
• Gegužės 23 d., 15.30 val. Vilniaus Rotušės aikštėje, vyks oficialus parodos pristatymas.

Kviečiame ateiti, išgirsti Ukrainos žmonių liudijimą, pajusti Vyshyvankos dienos bendrystę ir tapti prasmingo Lietuvos bei Ukrainos solidarumo momento dalimi.

Parodą bus galima aplankyti

Nuo gegužės 19 d. iki gegužės 31 d.
Vilniaus rotušėje

Nuo birželio 8 d. iki liepos 8 d.
Vilniaus geležinkelio stotyje

Nuotraukos (autorė Viktorija Chorna)

The post Ukrainos karo veterano ir menininko darbuose vietoj drobės – sugriautų namų durys appeared first on ALF.

ATSISIŲSTI SKAIDRES

The post Europa klasėje: interaktyvūs resursai mokytojams appeared first on ALF.

Ekspertėms(-ams) įvertinus pateiktas paraiškas finansavimas skiriamas: 

• dvylikai nevyriausybinių organizacijų, kurios kartu su partnerėmis projektuose vykdys advokaciją lygiateisiškumo ir (ar) bet kurių ES vertybių užtikrinimo klausimais (III kvietimas) 

• trims nevyriausybinėms organizacijoms, kurios kartu su partnerėmis iš Latvijos ir Lenkijos, vykdys jungtinus advokacijos migracijos klausimais projektus (IV kvietimas)
  

Projektai bus įgyvendinami 2026 m. birželio 1 d. – 2027 m. gegužės 31 d.

Projektų trukmė – 10–12 mėnesių.

Jei su kuria nors organizacija iš finansuojamų projektų sąrašo nebus sudaryta finansavimo sutartis, sudaryti ją bus kviečiamos rezerviniame sąraše esančios organizacijos eilės tvarka.

Programą finansuoja Europos Sąjunga. Tačiau išreiškiamas požiūris ar nuomonė yra tik autoriaus (-ių) ir nebūtinai atspindi Europos Sąjungos ar Europos švietimo ir kultūros vykdomosios įstaigos (EACEA) požiūrį ar nuomonę. Nei Europos Sąjunga, nei EACEA negali būti laikoma už juos atsakinga.

The post Skelbiami programos „VERTA!“ (II etapas, 2025-2027 m.) finansuojamų projektų rezultatai appeared first on ALF.

Tokia iniciatyva pabrėžia tiriamosios žurnalistikos svarbą demokratinėje visuomenėje – ji padeda atskleisti visuomenei svarbią, tačiau ne visada viešai prieinamą informaciją, užtikrina valdžios ir verslo institucijų atskaitomybę bei stiprina visuomenės pasitikėjimą valstybe. „Pamatai“ premija buvo sukurta būtent šiam vaidmeniui stiprinti.

Visgi, pasak iniciatyvos bendraįkūrėjo, „Vinted“ vadovo Thomo Plantengos, kartu tai vienas sudėtingiausių, daugiausiai laiko ir resursų reikalaujančių žurnalistikos žanrų, todėl šia premija siekiama, kad jo svarba būtų įvertinta ir materialiai.

„Stipriai demokratijai būtina drąsi ir nepriklausoma žurnalistika. Įsteigdami nuolatinę tiriamosios žurnalistikos premiją Lietuvoje, siekiame prisidėti prie atskaitomybės ir didesnio skaidrumo kultūros skatinimo, o ilgainiui – ir prie stipresnių šalies institucijų. Tikiuosi, kad šis fondas sukurs ilgalaikį poveikį užtikrindamas, kad žurnalistai, ginantys viešąjį interesą, būtų pripažinti, palaikomi ir vertinami“, – sako T. L. Plantenga.

Premija, paremta ilgalaikiu fondu ir misija

„Pamatai“ sukurta kaip nuolatinė institucija, o ne vienkartinė iniciatyva. Premija finansuojama iš specialiai tam sukurto neliečiamojo kapitalo Lietuvos tiriamosios žurnalistikos paramos ir labdaros fondo, siekiančio 3 mln. eurų. Lėšas skyrė iniciatyvos sumanytojai ir rėmėjai, tarp jų verslininkai Justinas Baranovskis, Mantas Mikuckas, Tadas Burgaila, Rokas Medonis, Arnas Stuopelis, Tomas ir Andrius Šlimai, „Tesonet Foundation“, „Contrarian Ventures“ ir kiti.

Premija kasmet bus finansuojama iš neliečiamojo kapitalo fondo investicinės grąžos. Fondą valdo „Swedbank“, o auditą atlieka įmonė „PwC“, taip užtikrinant skaidrų ir profesionalų lėšų valdymą. Fondą planuojama auginti iki 6 mln. eurų, kviečiant prisidėti ir visuomenę.

„Norime, kad „Pamatai“ augtų ne tik kaip fondas, bet ir kaip bendras visuomenės įsipareigojimas stipriai, nepriklausomai žurnalistikai. Todėl kviečiame prisidėti visus, kurie tiki, kad skaidrumas, atskaitomybė ir viešasis interesas yra valstybės pagrindai, kurie turi būti nuolat saugomi ir skatinami. Kiekviena auka, nepriklausomai nuo jos dydžio, bus svarbi, nes ji reikš ne tik finansinį indėlį, bet ir aiškų palaikymo ženklą tiriamajai žurnalistikai Lietuvoje“, – sako Th. Plantenga.

Atrankos komiteto narys, buvęs „The Economist“ vyr. redaktorius, Edward Lucas teigia, kad premija „Pamatai“ svarbi ne tik patiems žurnalistams, bet ir visai visuomenei.

„Demokratija tinkamai veikia tik tada, kai rinkėjai yra gerai informuoti, o sprendimų priėmėjai – atskaitingi. Kai žurnalistai turi laisvę, įgūdžius ir paskatas ieškoti atsakymų į klausimus „ką?“, „kas?“ ir „kaip?“ mūsų viešajame gyvenime, jie ne tik atskleidžia konkrečius piktnaudžiavimo atvejus, bet ir ugdo pasitikėjimą visa sistema, kuri užtikrina mūsų saugumą ir laisvę“, – sako E. Lucas.

Kitas „Pamatai“ atrankos komiteto narys Bastian Obermayer, Pulitzerio premijos laimėtojas išgarsėjęs dėl „Panama Papers“ tyrimo, akcentuoja premijos vaidmenį stiprinant žurnalistų bendruomenę.

„Didžiausios tiesos išaiškėja, kai žurnalistai dirba kartu – todėl ši premija Lietuvoje yra svarbi ne tik įvertinimui, bet ir visos bendruomenės stiprinimui. Ji siunčia aiškią žinią, kad sudėtingi, daug laiko ir bendrų pastangų reikalaujantys tyrimai yra būtini visuomenei ir verti rimto palaikymo“, – teigia B. Obermayer.

Nepriklausomas ir tarptautinis vertinimas

Atrankos proceso administravimą ir įgyvendinimą užtikrina Atviros Lietuvos fondas – ilgametę patirtį demokratijos, skaidrumo ir pilietinės visuomenės stiprinimo srityse turinti organizacija. Bendradarbiaudamas su steigėjais, fondas buvo atsakingas už premijos koncepcijos, struktūros ir vertinimo sistemos sukūrimą, ypatingą dėmesį skirdamas nepriklausomumo ir skaidrumo principams.

Siekiant užtikrinti nepriklausomą, skaidrų ir profesionalų vertinimą, geriausio tyrimo atrankos procesas grindžiamas aiškiais kriterijais, nešališkumo reikalavimais ir atsakomybių atskyrimu.

Kiekvieną pateiktą darbą pirmiausia vertina du nepriklausomi ekspertai. Jei jų vertinimai reikšmingai išsiskiria, skiriamas papildomas nepriklausomas ekspertas. Galutinį sprendimą, remdamasis ekspertų vertinimu, priima 9 narių Atrankos komitetas, sudarytas iš Lietuvos ir tarptautinių profesionalų. Procese dalyvauja ekspertai ir komiteto nariai iš 6 skirtingų valstybių.

Vertinant žurnalistinius tyrimus bus atsižvelgiama į jų atitiktį premijos tikslui, profesinę ir metodologinę kokybę bei jų reikšmę viešajam interesui ir poveikį visuomenei.

Paraiškas gali teikti Lietuvos žurnalistai

Kartu su premijos „Pamatai“ įsteigimu kviečiama teikti tiriamosios žurnalistikos darbus, kurie per 2025 m. nagrinėjo Lietuvai reikšmingas viešojo intereso ir demokratinės atskaitomybės temas.

Paraiškas gali teikti tiek tyrimų autoriai, tiek juos nominuoti gali kiti asmenys. Taip siekiama užtikrinti, kad būtų pastebėti ne tik plačiai nuskambėję, bet ir mažiau matomi, tačiau didelę vertę turintys darbai.

Premijai gali būti teikiami įvairiose medijose publikuoti darbai – spaudoje, internetinėje žiniasklaidoje, radijuje ar televizijoje. Paraiškas galima teikti iki gegužės 6 dienos. Laimėtojas bus paskelbtas birželio 8 dieną.

Prie iniciatyvos įgyvendinimo prisideda skirtingi partneriai: fondą įsteigė advokatų kontora „Walless“, pavadinimą ir vizualinį identitetą sukūrė brendingo studija „Godspeed“, komunikacija rūpinasi integruotos komunikacijos agentūra „co:agency“, internetinės svetainės sprendimą įgyvendino „achoo studio“, auditą atlieka įmonė „PwC“. Visi partneriai prie iniciatyvos prisideda neatlygintinai.

Daugiau informacijos apie iniciatyvą: www.pamatai.org

The post Įsteigta Lietuvos tiriamosios žurnalistikos premija „Pamatai“ appeared first on ALF.