Karolis Dambrauskas. Liberalai prieš nacionalizmą Rytų Europoje? (Atsakymas Ivanui Krastevui)

Kategorijos: Be kategorijosPaskelbta: 2018 rugpjūčio 2

2018 08 27
Šių metų liepos 11 d. britų nacionaliniame dienraštyje „The Guardian“ pasirodęs neseniai Lietuvoje viešėjusio politikos filosofo Ivano Krastevo straipsnis „Vidurio Europos pamokos liberalams – nebūkite antinacionalistai“ sulaukė daug dėmesio. Straipsnyje autorius teigia, kad pastarojo meto įvykiai Rytų ir Vidurio Europoje moko regiono liberalus nebūti antinacionalistais. Su mokslininko tekstu lietuvių skaitytojus supažindino „Bernardinai.lt“. Tačiau ne visi sutinka su pagrindinėmis Krastevo tekste išsakytomis tezėmis. Norėtume pristatyti ir pakomentuoti pokomunistinę Vidurio ir Rytų Europą tyrinėjančių mokslininkų Seano Hanley ir Jameso Dawsono parengto ir liepos 25 d. paskelbto Krastevui skirto atsakomojo teksto „Liberalai prieš nacionalizmą Rytų Europoje? Būtų buvę neblogai“ pagrindines mintis. Mokslininkų tekstas pasirodė Londono universitetinio koledžo Slavų kalbų ir Rytų Europos studijų mokyklos (School of Slavonic and East European Studies, University College London) tinklaraštyje.

Tačiau ne visi sutinka su pagrindinėmis Krastevo tekste išsakytomis tezėmis

Straipsnį autoriai pradeda primindami pagrindinius Krastevo argumentus: Rytų ir Vidurio Europos liberalai praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pabaigoje padarė klaidą nusprendę laikytis antinacionalistinės pozicijos, kai pasibaigus karams buvusioje Jugoslavijoje regiono liberalai padarė išvadą, kad nacionalizmas neišvengiamai veda prie kraujo praliejimo ir smurto.

Sekdami vokiečių pavyzdžiu, kai nacionalizmas atmetamas taip smarkiai, kad nepriimtinas tampa net viešas vėliavų demonstravimas, ir nacionalizmą laikydami įsitikinimu, kuris „nedrįsta ištarti savo vardo“, šie liberalai, anot Krastevo, patys to nenorėdami pastūmėjo nuosaikius nacionalistus „neliberaliosios stovyklos“ link, taip duodami kelią šiandien regioną purtančiam antiliberalizmui.
Hanley ir Dawsono manymu, tai galėtų būti įtikima istorija, jei tik ji bent kiek panėšėtų į tai, kas iš tiesų vyko tarp Vidurio Europos liberalų XX ir XXI amžių sandūroje.

Tačiau autorių Krastevo pasakojama įvykių versija neįtikina, nes, jų teigimu, antinacionalizmas Vidurio ir Rytų Europoje paprasčiausiai niekad nebuvo išbandytas.
„Panašiai kaip ir šiandien, rimčiausias kliuvinys kelyje į įtraukiančios ir pliuralistinės liberalios demokratijos vizijos realizaciją buvo už gryną pinigą priimama idėja, kad tautinė valstybė yra titulinės tautos nuosavybė ir instrumentas tautai puoselėti. Tiek ES, tiek jos liberalieji partneriai Vidurio ir Rytų Europoje žinojo apie šią kliūtį, tačiau vis tiek pasirinko susigyventi su etnonacionalizmu, o ne oponuoti jam“, – teigia autoriai.

Mokslininkai primena, kad ES tuo metu nuogąstauta, jog stiprus etniškai uždaras nacionalizmas regione gali vesti prie jugoslaviško stiliaus smurto. Šios nuostatos aiškiai atsispindi 1993 m. priimtuose Kopenhagos kriterijuose – dokumente, suteikusiame prioritetinę svarbą tautinių mažumų apsaugai ir pirmąkart apibrėžusiame sąlygas, kurių laikantis pokomunistinės Europos šalys galėjo būti priimtos į ES.

„Tačiau, praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje realaus smurto galimybei Europoje tolstant, Europos Komisija susikoncentravo į pokomunistinių šalių atitiktį ekonominiams narystės ES kriterijams, nekreipdama dėmesio į šalyse kandidatėse vis dar egzistavusį bet kokio pobūdžio demokratijos deficitą. Reformatoriais pasiskelbusiems politikams atėjus į valdžią ir žadant dirbti taip, kad jų vadovaujamos šalys atitiktų Europos standartus, naujosios demokratijos, nors dar neturėdamos tvirtų institucijų, buvo periodiškai patikinamos, jog yra „teisingame kelyje“ siekdamos atitikti politinius kriterijus.

Liberaliosios vyriausybės buvo priverstos priimti antidiskriminacinius įstatymus ir pasirašyti Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją. Tačiau nors antinacionalistinės idėjos kitados ir buvo girdimos tarp daugybės intelektualų disidentų, istorinė galimybė mesti iššūkį etnonacionalistiniams įsitikinimams buvo praleista“, – teigia autoriai.
Užuot pasinaudojus šia galimybe, europietiškų mažumų teisių standartų atitikimas buvo laikomas būtinu blogiu, kurį įstatymų leidybos priemonėmis reikėjo kuo tyliau ir kuo greičiau įgabenti į šalies teisę tam, kad būtų galima atitikti formalius narystės ES kriterijus.

Mokslininkai primena, kad tinkamas pavyzdys čia galėtų būti Krastevo gimtoji Bulgarija. Valdant proeuropietiškai Ivano Kostovo vyriausybei, atlikus įstatymų pakeitimus ir įveikus šiokį tokį pasipriešinimą parlamente, 1999 m. liepą Bulgarijoje buvo priimta minėtoji tautinių mažumų konvencija.
„Tačiau, atleisdama vienintelės valstybinės įstaigos, užsiėmusios konvencijos įgyvendinimu, samdomus darbuotojus, valdžia pasistengė, kad konvencijos nuostatos nevirstų kūnu. Rinkimų kampanijos metu Kostovas meistriškai vartojo tam tikra prasme liberalią retoriką, norėdamas šalies turkų tautinę mažumą ir jos „rytietiškus“ papročius pavaizduoti kaip kliūtį įgyvendinant nacionalinį „sugrįžimo į Europą“ projektą.“

Šis Hanley ir Dawsono cituojamas Bulgarijos turkų marginalizacijos atvejis nėra išimtinis. Latvijoje ir Estijoje taip pat svarstyta, kad šiose šalyse gyvenantys rusakalbiai gali būti mažiau imlūs pokomunistiniams pokyčiams: juk, skirtingai nei estai ar latviai, jie neturėjo gyvenimo liberaliose demokratijose patirties ir okupacijos laikotarpiu buvo daug labiau sovietizuoti nei titulinių tautų atstovai.

„Tačiau, – teigia autoriai, – Kostovo vyriausybė dar nebuvo problemiškiausias atvejis. Kitur Vidurio Europoje vyraujančios liberalios partijos mutavo į atvirai antiliberalius politinius projektus, atmetusius europietiškas normas, kurių laikymasis kadaise ir atvedė šių partijų vadovaujamas valstybes į ES. Vengrijos „Fidesz“ – kitados buvę liberalai, vėliau tapę dirbtiniais krikščionimis demokratais – šiandien naikina liberaldemokratines šalies institucijas. Buvęs Čekijos premjeras socialdemokratas, vėliau užėmęs prezidento postą, galiausiai tapo pagrindiniu Donaldo Trumpo sirgalių lyderiu regione. Tačiau svarbiausia yra tai, kad Vidurio Europos liberalai nesudarė nė vienos partijos, kuri būtų vykdžiusi programą, nors kiek panašią į Krastevo įsivaizduojamą vokiško stiliaus liberalųjį antinacionalizmą.“

Darsyk grįžkime prie pagrindinės Krastevo tezės: tam tikru metu pasibaigus Šaltajam karui Vidurio ir Rytų Europos liberalai nusisuko nuo buvusių nacionalistų sąjungininkų, pasmerkė nacionalizmą kaip pavojingą reiškinį (karų buvusioje Jugoslavijoje įtaka), atstūmė nuosaikesnius nacionalistus, taip vėliau netiesiogiai pastūmėdami juos į antiliberaliai nusiteikusių jėgų glėbį. Toks argumentas lyg ir leistų manyti, kad po Šaltojo karo liberalai išliko liberalais, nusistačiusiais prieš bet kokio, net ir nuosaikaus, pobūdžio nacionalizmą. Tačiau iš Hanley ir Dawsono pateiktų pavyzdžių matyti, kad įvykiai greičiau klostėsi priešinga linkme. Liberalai nenusisuko nuo nacionalizmo. Galbūt jie nusisuko nuo buvusių savo nacionalistinių ar tautinių pažiūrų bendražygių, bet ne nuo nacionalistinių idėjų, o kai kada ir visiškai išmainė savo liberalumą į šias idėjas.

Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Vienas Lietuvos liberalų sąjungos steigėjų Vytautas Radžvilas šiandien vadovauja kardinaliai priešingas pažiūras skelbiančiam sambūriui „Pro Patria“. Buvęs šios partijos pirmininkas Rolandas Paksas ilgą laiką vadovavo su fašizmu kartkartėmis flirtuoti nevengiančiai „Tvarkos ir teisingumo“ partijai. Liberalų sąjūdis? Taip, partija turi tautinių bendrijų komitetą, tačiau 2008–2012 m. būdami koalicinės Vyriausybės nariai liberalai nesipriešino koalicijos partnerių konservatorių inicijuotiems švietimo įstatymo pakeitimams, kuriais buvo suvienodinti lietuviškų ir tautinių mažumų mokyklų abiturientų lietuvių kalbos brandos egzaminai.

Tad galima sutikti, kad, kaip teigia su Krastevu polemizuojantys mokslininkai, „pagrindinė Vidurio Europos liberaliojo antinacionalizmo problema ne ta, kad jis nuėjo per toli, o ta, kad jo apskritai niekuomet nebuvo“.

Šaltinis: Šiaurės Atėnai