Sakartvelas daugelį metu buvo savotiška demokratijos išbandymų aikštele. Tačiau pastaruoju metu šalis vis giliau grimzta į autoritarinį valdymą: institucijos sistemingai užvaldomos, opozicijos lyderiai ir aktyvistai persekiojami ar įkalinami, o žmonėms už menkiausią pasipriešinimą valdžiai skiriamos baudos, nepriklausoma žiniasklaida – nebeegzistuoja.
Protestai prieš valdžios iniciatyvas, stiprėjantys geopolitiniai spaudimai ir kaimyninių valstybių įtaka sukuria kasdienybę, kurioje vis mažiau erdvės laisvei, skaidrumui ir tikėjimui ateitimi.
Šiandien, kai dalis Lietuvos žmonių renkasi Nepriklausomybės aikštėje prie Seimo ginti laisvo žodžio ir demokratijos, o kita visuomenės dalis drabsto juos purvais, ypač svarbu mokytis iš tų šalių, kurios šiuos procesus išgyveno ir patyrė jų pasekmes iš labai arti.
Ar tikrai suprantame laisvo žodžio, nepriklausomos žiniasklaidos, nacionalinio transliuotojo svarbą? Ar tiesiog pasiduodame manipuliacijoms nukreiptomis į pavienius asmenis? Ar suprantame to kainą mums, kaip visuomenei, besiremiančiai demokratinėmis vertybėmis?
Žmonių baimėmis mintančios politinės manipuliacijos, išpuoliai prieš nepriklausomą žiniasklaidą, visuomenės poliarizacija ir bandymai sumenkinti mūsų pačių demokratines institucijas.
Situacijos Sakartvele, Vengrijoje ar Slovakijoje rodo, kaip greitai šios tendencijos gali tapti sisteminėmis, jei laiku neįjungiami demokratijos saugikliai ir visuomenė užliūliuojama.
Todėl esame dėkingi Reginai Jegorova-Askerovai, Kaukazo regiono ekspertei, aktyvistei, 15 metų gyvenusiai Sakartvele – ji sutiko pasidalinti savo patirtimi, kaip Sakartvele demokratija buvo suardyta mažais nepastebimais žingsneliais.
O svarbiausia – kokias vertingas pamokas Lietuva gali perimti, kad sustiprintų savo demokratiją ir atsparumą, kad demokratijos saugikliai, kurie šiuo metu kliba, būtų laiku įjungti.