Martynas Butkus. Naivus kalbėjimas apie laisvę

Būti laisvam nuo persekiojimo, žodžio ir tikėjimo varžymo, neteisėto sulaikymo, turėti savojo turto neliečiamybę – dėl šių laisvės pagrindų įprastai sutarti lengviausia ir mes juos pirmiausiai išreiškiame apie ją galvodami. Bet ar laisvei pakanka tik būti laisvam nuo kažko? Kiek ji susijusi su atvirumu ir solidarumu? Kiek ji kolektyvinė vertybė?

Vieną iš maloniai šiltų rugpjūčio rytų Krasnogrūdos dvarelyje Lenkijoje, netoli pasienio su Lietuva, ratu susėdo apie laisvę pasirengę diskutuoti žmonės. Tarp būrelio lietuvių ir pavienių europiečių dominuoja ukrainietės. Seminarą atidaro žinomas mūsų regioną tiriantis istorikas ir apie demokratijos bei laisvės likimą JAV viešai daug kalbantis Timothy Snyderis. Susirinkusieji aptarinės jau keletą metų rengiamą jo knygą apie laisvę.

Dar besitęsiant įžanginiams žodžiams staiga sukaukia ir garsiai vibruoja ukrainiečių mobilieji. Jie praneša apie oro pavojų ten, iš kur jie atvyko – Ukrainos ir Lenkijos sieną jie kirto tik praėjusią naktį. Esame toli nuo fronto, bet šios smulkmenos greitai primena apie karą. Kiek keista kalbėti apie laisvę nuostabiame gamtos kampelyje, kai šalia pat laisvė tampa gyvybės ir mirties klausimu. Nors dar keletą kartų sukaukę ukrainiečių telefonai galop nutils, tebevykstantį karą skelbs jų veidai, akys ir reakcijos į tai, kas primena namus ir artimuosius.

Snyderis pripažįsta, kad jaučiasi truputį naivokai imdamasis aprašyti laisvės esmę ir jos egzistavimui būtinas sąlygas. Kas yra bent koja įžengęs į akademinį pasaulį, šiai pastabai nedelsiant pritartų. Tačiau istorikas, matydamas laisvei kilusį pavojų ir nūdienos pasaulio iššūkius, teigia negalįs šio klausimo apeiti.

Negatyviosios laisvės vilionės

Snyderis bando dorotis su anglosaksiškoje tradicijoje įsigalėjusiu laisvės supratimu, kuris laisvę dažniausiai apibūdina tik negatyviai – būti laisvam nuo kažko. Būti laisvam nuo persekiojimo, žodžio ir tikėjimo varžymo, neteisėto sulaikymo, turėti savojo turto neliečiamybę – dėl šių laisvės pagrindų įprastai sutarti lengviausia ir mes juos pirmiausiai išreiškiame apie ją galvodami. Bandymas pozityviai aprašyti laisvę bei sąlygas, kokių jai reikia, ir tampa tuo naiviu iššūkiu. Istorikas nesiekia nusakyti, kaip konkrečiai turėtų atrodytų laisvą žmogų ugdanti švietimo sistema ar kokio visuomenės solidarumo bei socialinio mobilumo lygmens reikia jam rastis, bet bando įtikinti, kad bet koks mąstymas apie laisvę į šiuos dalykus turi atsižvelgti.

Į pozityviosios ir negatyviosios laisvės dviprasmybę įtaigiai nukelia lenkų poetas Krzysztofas Czyżewskis. Prisimindamas komunistinės Lenkijos laikus ir savo buvimą neformaliose menininkų grupelėse jis mini tuo metu jaučiamą stiprų norą išvykti kuo toliau nuo galios centrų, atsiriboti nuo represyvios sistemos, sukurti idilišką komuną – laisvą nuo bet kokių režimo beprasmybių. Po komunizmo žlugimo šis troškimas priėjo akligatvį. Užsidarymas nuo likusios visuomenės ir jos sudėtingumo gana homogeniškoje laisvų menininkų grupelėje tapo įkalinančiu veiksmu. Taip gimė poreikis imtis pozityviosios laisvės – Seinuose dešimtojo dešimtmečio pradžioje įsikuria „Paribio“ fondas su priešingu tikslu – tolyn nuo didžiųjų miestų išvykstama ne atsiriboti, bet kartu kurti su ten gyvenančiais žmonėmis, įsileidžiant skirtingas jų istorines bei kultūrines patirtis.

Vargu, ar bent viena pokomunistinė visuomenė išvengė šio negatyviosios laisvės antplūdžio. Dėl apribojimų sovietmečiu statyti individualius namus mūsuose dešimtajame dešimtmetyje suvešėjo kolūkinis barokas, tapo madinga savo laisvę demonstruoti agresyviu vairavimu keliuose. Bet tai tik keletas jau folkloru tapusių susidūrimo su laisve apraiškų Lietuvoje. Didesniu iššūkiu, ko gero, tapo mąstymas apie laisvę kaip apie kolektyvinį produktą, kuriam reikalingos atitinkamos institucijos ir bendruomeniniai veiksmai. Gal kitaip ir nebuvo įmanoma, kaip tik po ilgų totalitarizmo metų panirti į negatyviosios laisvės viliones?

„Nėra laisvės be solidarumo“

Panašu, kad tam tikru metu visuomenė ir jos laisvė prieina ribą – tam, kad išliktum laisvas, nebepakanka tik būti laisvam nuo kažko. Jau senokai bliūkšta iliuzija, kad mūsų laisvei užteks vien laisvosios rinkos. Politologė Ainė Ramonaitė pristatydama praėjusių metų Lietuvos pilietinės galios indeksą išskyrė esminį dalyką – socialinė nelygybė tampa nacionalinio saugumo grėsme. Kitaip tariant, pastebimos tendencijos, jog socialinėje atskirtyje gyvenantys asmenys yra rečiau pasiryžę ginti valstybę ginklu ar kitomis priemonėmis. Solidarumo trūkumas ir negebėjimas įgalinti kitų žmonių laisvei tampa esminiu nūdienos iššūkiu.

Viena iš pagrindinių Snyderio minčių apie laisvę skamba gana elementariai – niekas negimsta laisvas. Ir visgi tai verčia permąstyti tiek Apšvietos epochos idealus, tiek ir tokius nepajudinamus dokumentus kaip Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija. Juose žmogus traktuojamas kaip laisvas nuo pat gimimo, tad nenuostabu, kad jo laisvė pirmiausia ginama negatyviai. Negatyviosios laisvės kvestionavimas nėra raginimas panaikinti žodžio, sąžinės bei visas kitas teises. Tai labiau teigimas, kad vien jų nepakanka.

Istorikas kviečia apie laisvę mąstyti kaip apie vertybių vertybę. Laisvė yra kolektyvinė, o jos egzistavimui būtinos tam tikros sąlygos. Kitaip tariant, žmogus negimsta laisvas – jį reikia tokiu išugdyti. Jam reikia laisvę ugdančių tėvų, draugų, mokyklos, darbinės aplinkos. Dažniausiai jo laisvė priklauso nuo socialinio mobilumo galimybių ir visuomenės solidarumo lygmens. Galima kelti klausimą ir taip – ar įmanoma būti laisvu tokioje visuomenėje, kurioje tave supantys žmonės nėra laisvi?

Snyderis šią negatyviosios ir pozityviosios laisvės dichotomiją iliustruoja tokiu pavyzdžiu. Tai skirtumas tarp žodžio laisvės ir laisvo kalbėtojo. Kas svarbiau, ar stengtis apginti kiekvieno žodžio laisvę, ar siekti tokių sąlygų, kuriose rastųsi laisvas kalbėtojas? Nesibaigiantys ginčai apie žodžio laisvės ribas gali įklampinti ir atitolinti nuo esminių klausimų. Kaip ir teiginys, jog mano laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito laisvė, veda į aklavietę. Snyderis teigia, kad kalbėti apie laisvę kaip apie kažką individualaus yra problemiška – ji veikia kaip didelis ne vienos kartos bendradarbiavimo projektas. Jei nemaža dalis iš mūsų neturi gebėjimų ir galimybių įgyvendinti savo laisvę, ar tikrai esame laisvi?

Nesurežisuota laisvė

Laisvei būtinas atvirumas. Ją išsunkia neišvengiamybės politika – kai nustojama tikėti bet kokių alternatyvų buvimu. Būti atvirais galima ne tik su mus supančiais žmonėmis, bet ir su praeitimi. Seinuose, aplink kuriuos išsibarstę lietuviški kaimai, kur dirbo lietuvių vyskupas Antanas Baranauskas, o XX amžiaus pradžioje susikūrė lietuvių katalikų leidybos centras, stebėjau visiškai nelauktą laisvės manifestaciją. Prieš keletą dešimtmečių Seinuose įsikūrė žydišką muziką atliekantis klezmerių orkestras.

Jo meno vadovas Wojciechas Szroederis ugdo jau keletą vietos jaunimo kartų – orkestre telpa ir vaikai, ir profesionalūs muzikantai. Dažniausiai jie groja Seinų sinagogoje. Komunistiniais laikais joje saugotos trąšos pažeidė pastato sienas. Seniai nemačiusi kapitalinio remonto ji stūkso miestelyje, kuriame kaip ir daugelyje kitų, jau seniai nebeliko žydų bendruomenės. Kiek apšiurusios sinagogos prieblandoje prasiveržia klezmerių orkestro garsai, kurie rezonuoja su aiškiai juntamu išnykusios bendruomenės stygiu ir jų vardais išrašytais ant sinagogos sienų – daugelis jų žuvo Holokausto metu. Atrodo, nėra jokios rimtos priežasties, kodėl lenkų jaunimas turėtų groti išnykusios bendruomenės muziką. Bet jų muzika padvelkia sunkiai apsakoma laisve – jie neprivalo, bet grodami prikelia praeitį. Tai visiškai nenuspėjama. Praeitis jiems suteikia dar vieną alternatyvą ir padaro nenuspėjamais. Nenuspėjamumas ir yra viena iš laisvės išraiškų.

Priimdami tam tikrą pasaulio neišvengiamumo laipsnį, pavyzdžiui, kad žemiškoje aplinkoje kol kas visuomet suveikia Niutono gravitacijos dėsnis, suprantame savo ribotumą, bet tai neišsemia visų mūsų laisvų pasirinkimų. Tai, kaip jais pasinaudojame, apsako mūsų laisvę. Snyderis seka lenkų filosofo Leszeko Kolakowskio mintimi apie tai, kad nėra absoliučių vertybių. Dažniausiai prieš tą patį žmogų vienu metu sunku būti ir sąžiningam, ir ištikimam. Bet tai, kad galime rinktis šias skirtingas vertybes ir sudaro laisvę. Tik jos našta gali būti sunki.

Laisvė painiame ir nežinomybės pilname pasaulyje

Šokinėjame nuo būsimos knygos idėjų prie asmeninių patirčių. Mergina iš Vokietijos vardu Miriam iškelia abejonę – pasaulis darosi vis sudėtingesnis ir dėl to jaunam žmogui vis sunkiau būti laisvam. Jį slegia įtampa, nes norisi pasirinkti tai, kas teisinga ir gera, bet pasaulyje tiek daug painiavos ir nežinomybės. Kartais tai atbaido nuo bet kokio veiksmo. Lengvai atpažįstu šį pasimetimą. Nerimo ir abejonių nekamuojamas jaunas žmogus mano aplinkoje po truputį tampa muziejine retenybe.

Šis pasimetimas kiek primena Vytauto Kavolio svarstymus apie savąją kartą. Sociologas lietuvių išeivių jaunimą, subrendusį po Antrojo pasaulinio karo Jungtinėse Amerikos valstijose, pavadino neaiškiaisiais žmonėmis. Tai buvo metas, kai aižėjo tikėjimas ideologijomis, religijomis, iškilo grėsmė lietuvių išeivių tautinei tapatybei. Bene vienintelis kelias neaiškiajam žmogui išsikapanoti iš savo egzistencinės sumaišties, anot Kavolio, tai sąmoningumas. Sąmoningai bandyti išpildyti savo individualybę, atrasti prasmę teikiančius dalykus ir jiems stipriai įsipareigoti. Nepaisant egzistencinės sumaišties ir visų formų tikėjimo skylinėjimo, paskatų būti sąmoningam yra apstu. Nereikia didelių pastangų aplink matyti socialinę nelygybę, skurdą, smurtą, imperializmą, rasizmą ir kitą visokio plauko neteisybę. Ir visgi sąmoningumui lygiai kaip ir laisvei kurti būtinos minėtos institucijos ir sąlygos.

Nesu tikras, ar siūlydamas būti sąmoningai padėčiau Miriam įveikti jos abejones. Tačiau jai draugiškai atsako ukrainiečių istorikas Jaroslavas Hrycakas: šiame gyvenimo etape kitaip jaustis sunkiai įmanoma. Net būtų keisčiau, jei abejonės nekamuotų. Ateis laikas, kai šie apsisprendimai ir įsipareigojimai pasidarys aiškūs, bet iki tol praktiškai neįmanoma žinoti, kaip pasielgsi ir ką pasirinksi. Norisi pasikliauti žmogumi, mačiusiu Sovietų Sąjungos žlugimą ir stovėjusiu Maidane.

Didžiausias pavojus laisvei – nebetikėti, kad tiesa kažkur yra

Bet laisvei vis tiek būtina tiesa ir įsitikinimas, jog tavo veiksmai gali paveikti ateitį ir bent iš dalies nuspėjamu būdu. Visi supranta socialinių tinklų ir dar labiau jais manipuliuojančių autoritarinių valstybių keliamą grėsmę. Tai gali vesti į rezignaciją – kad jokios tiesos apskritai nėra. Taip Peteris Pomerantsevas rašo apie šiuolaikinę Rusijos visuomenę. Jei Sovietų Sąjungoje daugelis žinojo apie melą viešojoje erdvėje, bet jie vis dar tikėjo, kad kažkur kitur tiesa yra, tai šiuolaikinėje Rusijoje išnyko tikėjimas, kad tiesa galima ir kad jos verta ieškoti.

Idėjų istorikė Marci Shore nuveda į 2014 metų Maidano revoliucijos patirtis. Ją pildo ir dalis Maidane gyvai stovėjusių ukrainiečių. Jų patirtyje tiesos dviprasmiškumo problema šiuose sodriuose įvykiuose išnyko – dalyvaudami Maidane jie žinojo savo jausmais ir kūnais, kad tiesa egzistuoja. Kad ją verta apginti. Tačiau tokių įvykių žmogaus gyvenimo pasitaiko nedažnai. Juk kasdienybėje negalima priklausyti nuo tokių ekstremalių patirčių.

Kaip įprasta, viską į vietas sustato Krzysztofas Czyżewskis – laisvei reikia mažųjų vietų ir bendruomenių, kur ją būtų galima kultivuoti ir auginti. Mes nustojome vertinti mažus dalykus, kurie galėtų būti didžiausias postūmis laisvei. Šias patirtis galima susikurti ir geriausia tai padaro atvirumas kitam.

Vieną vakarą kalbantis apie karo žiaurumus ukrainietė Olena tyliai atsidūsta: „Nežinia, kada mums visiems, net ir moterims, reikės atsidurti fronte. Ši kova gali to pareikalauti.“ Sunku į tai atsakyti kažkuo daugiau nei tyla. Krasnogrūdoje jau gerą savaitę tik epizodiškai sekiau naujienas iš fronto. Tačiau užtenka tik atviro asmeninio susidūrimo, jog laisvė ar tiesa neliktų vien tik teorinėmis abstrakcijomis. Ukrainiečių veidai, išgąstis, pyktis, nerimas, drąsa bylojo tai kiekvieną dieną. Laisvei reikia kito. Taip pat laisvo.

 

Atviros Lietuvos Fondas kasmet kviečia Lietuvos intelektualus į tarptautinio dialogo centrą Krasnogrūdoje. Čia į „Paribio fondo“ organizuojamą tarptautinę vasaros akademiją „Kito skaitymai“ susirenka intelektualai iš įvairių Vidurio Rytų Europos valstybių. Šiemet intelektualinės diskusijos sukosi apie laisvę, remiantis nauja, dar neišleista Timothy Snyderio knyga.