Dominykas Sėdaitis/ Šimtmečio dvasią atspindintis lietuviškas kinas

Lietuvos šimtmečio metai paskatino mus permąstyti Lietuvą, kokia ji buvo ir kokia yra. Šios tematikos nevengė ir diskusijų festivalis „Būtent!“, viena iš keleto diskusijų, liečiančių šimtmetį buvo Atviros Lietuvos fondo rengta diskusija „Šimtmečio dvasią atspindintis lietuviškas kinas“.

Diskusiją moderavo televizijos žurnalistas, laidų vedėjas bei prodiuseris, filmų garsintojas, rašytojas Rytis Zemkauskas. Diskusijos dalyviais tapo kino režisieriai Audrius Juozėnas ir Giedrė Beinoriūtė bei kino kritikė Rasa Paukštytė. Diskusijoje buvo keliami klausimai: koks yra Lietuviškas kinas? Kodėl būtent toks jis yra dabar? Kodėl žmonės (ne)žiūri lietuvišką kiną ir ko reikėtų, kad jis būtų vertinamas?

Daugelis tautiečių apie lietuvišką kiną, ko gero negalėtų pasakyti daug, arba bent jau negalėtų pasakyti gerų dalykų. Nepaisant to, šiuo metu yra sudarytos puikios sąlygos eiti ir pamatyti lietuvišką kiną, anot R. Paukštytės, pastarųjų metų skaičiai patvirtina, kad lietuviai taip ir daro, tad „iki lietuviško kino nekrologo skaitymo dar toli“. Didelį pliusą žiūrovų akyse lietuviškas kinas užsitarnavo tada, kai buvo pastatytas Mindaugo Survilos dokumentinis filmas „Sengirė“. Tai tik įrodo, kad lietuvišką kiną žiūrovai pasitinka atvirai.

Diskusijoje iškėlus klausimą, kokie lietuviški filmai geriausiai atspindi Lietuvą, vienareikšmiško atsakymo rasti nepavyko. R. Paukštytė pripažino, kad vaidybinių filmų apie Lietuvą ir lietuvius yra. Tačiau dokumentinių filmų kūrėjai nėra pakankamai prisilietę prie socialinių, kultūrinių ir filosofinių Lietuvos problemų. Būtent šios temos dar laukia apibendrinimo dokumentiniame kine. Rež. G. Beinoriūtė, kuri yra sukūrusi dokumentinę juostą „Troleibusų miestas“, pažymi, jog dokumentinio kino tradicijos Lietuvoje nebuvimas daro įtaką socialiniam Lietuvos atvaizdavimui kine.

Labai svarbus aspektas kalbant apie kino mokyklas ir jo produktus yra tradicijos klausimas. Šią problemą kaip vieną iš esminių dabartiniame lietuviškame kine išskyrė rež. A. Juozėnas. Lietuviško kino tradicija patyrė milžinišką ir nenatūralią perskirtį po nepriklausomybės atgavimo, kai visi senieji kino kūrėjai buvo nurašyti kaip „sovietinei sistemai dirbę žmonės“. Būtent tai sukūrė prarają tarp kino kūrėjų kartų, dėl ko dabartiniai režisieriai negalėjo mokytis iš jų. Anot A. Juozėno, V. Žalakevičius, A. Žebriūnas, S. A. Grikevičius buvo įspūdingi žmonės ir reikia įsiklausyti ir perskaityti, ką jie sukurė, kadangi tai yra vertinga lietuviško kino tradicijos dalis, nuo kurios dabartiniai kūrėjai jaučiasi atskirti. Šiai jo minčiai taip pat pritarė ir G. Beinoriūtė, jaučianti atskirtį tarp lietuviško kino kūrėjų kartų.

Kino kritikė R. Paukštytė diskusiją papildė mintimi, kad pirmasis nepriklausomybės dešimtmetis lietuviškam kinui buvo neįtikėtinai sunkus ir sudėtingas. Tai lėmė valstybinė politika kino atžvilgiu, tiksliau tos politikos nebuvimas ir buvusios sklaidos sistemos sugriovimas. Diskusijos pabaigoje prelegentams buvo užduotas klausimas, ko jie linkėtų lietuviškam kinui dar po 100 metų, kad jis tobulėtų ir gyvuotų. Bendru sutarimu nutarta, kad Lietuva turi šviesti savo žiūrovus ir mokyti juos geru, kokybišku kinu, kad užaugtų nauja kino kūrėjų karta, kuri sukeltų maištą lietuviškame kine. Tai turėtų tapti viena iš esminių gairių valstybės kultūrinėje politikoje. Nepaisant to, valstybė jokiu būdu neturėtų kištis į kino kūrybos procesą.

Lietuviškas kinas šiuo metu yra tikrojo savo stiliaus ir veido ieškojimų kelyje. Veido, kurį greičiausiai suformuos tik ateities kino kūrėjai, kurie galės mokytis iš šių dienų režisierių be jokių atotrūkių ir problemų, kurias patyrė šios diskusijos dalyviai.

Rėmėjai ir partneriai