Lietuva Europos istorinių regionų tipologijoje

Istorinių regionų paieškose Lietuva minima retai ir, kaip taisyklė, kalbant apie skirtingas istorines epochas ji tapatinama su skirtingais  – Vidurio Europos, Vidurio Rytų Europos, Rytų Europos ir galiausiai Baltijos šalių – regionais.

Tokia painiava susijusi ne tik su Lietuvos istorijos specifika.

Ji taip pat sietina su pasaulio istoriografijoje egzistuojančia terminų bei juos pagrindžiančių koncepcijų įvairove ir prieštaromis, kuomet skirtingi mokslininkai tuos pačius dalykus vadina skirtingais vardais.

 

Rytų, Vidurio, Vakarų Europa

50 metų Europa gyveno pasidalijusi į Vakarų ir Rytų Europą.

Ten, kur demokratija, – Vakarai. Ten, kur komunizmas, – Rytai.

Tokia buvo politinė realybė.

Komunistinė sistema žlugo, taigi politinės realijos pasikeitė. Tačiau Rytų ir Vakarų Europos priešpriešos koncepcija liko: turtingas ir senas demokratijos tradicijas turinčios šalys yra Vakarai, o visas pokomunistinis pasaulis yra Rytų Europa. Tokiu atveju Rytų Europa yra ne tik Berlynas, Praha, Budapeštas, ne tik Vilnius ir Talinas, ne tik Sankt Peterburgas ir Maskva, bet ir Vladivostokas.

Intuicija kužda, kad kažkuo tokia koncepcija negera – negali kontinentas būti toks vienodas.

Negi Vidurio Europą nuo Vakarų atskyrė tik „geležinė uždanga”? Negi nebuvo per šį tūkstantmetį skirtumo tarp Paryžiaus ir Vilniaus, Krokuvos, Budapešto?

Iš pirmo žvilgsnio kitą variantą dar komunistiniais laikais pasiūlė Vengrijos, Čekijos, Lenkijos istorinė ir politinė mintis: prisimintas Vidurio Europos konceptas, kurio ideologinis kryptingumas buvo akivaizdus: egzistuoja regionas, kuris, kitaip nei Rytų Europa, ne pats pasirinko komunizmą. Tokį variantą trumpiausia formule išplatino žymus čekų disidentas Milanas Kundera: Vidurio Europa yra atplėšti Vakarai.

Nereikia didelių pastangų pastebėti, kad tai – tik kitas Rytų ir Vakarų Europos priešpriešos variantas.

Bet juk ir vėl kažkas negerai.

Negi Vidurio Europą nuo Vakarų atskyrė tik „geležinė uždanga”? Negi nebuvo per šį tūkstantmetį skirtumo tarp Paryžiaus ir Vilniaus, Krokuvos, Budapešto?

Manome, kad kartais Vakarų Europos/ Rytų Europos distinkcijos išvirtimas (arba bent jau sinonimiškas vartojimas) į Vakarų/Rytų yra neteisingas. Jei pritarsime lenkų istorikui Oscarui Haleckiui, kad Europos esmė, leidžianti apibrėžti ir jos kontūrus, yra antika ir krikščionybė bei jų palikimas, tai teks pripažinti, kad „Rytų Europa” ir „Rytai” nėra tas pats.

 

Kitas galvosūkis: Vidurio Rytų/ Vidurio ir Rytų Europa

Dažnai vartojama sąvoka „Vidurio ir Rytų Europa”.

Jungtukas „ir” leistų manyti, kad turima galvoje du regionai.

Tačiau kartais toks aiškumas dingsta.

Vokiečių ir anglų kalbose yra sąvoka „Ostmitteleuropa” arba „East Central Europe”. Akivaizdu, kad tai yra Vidurio Europos rytinė dalis arba dar kitaip  – östliches Mitteleuropa.

Sąvokos sandų (Ost und Mittel) išsidėstymas nėra atsitiktinis. Juk bent vokiečių kalboje kita sąvoka Südosteuropa visada suprantama kaip pietinė Rytų Europa arba südliches Osteuropa. Taigi esminis sandas bent jau vokiečių kalboje visada eina antroje vietoje. Bet lenkai sandus sukeičia vietomis – Europa Środkowowschodnia. Verčiant iš lenkų į prancūzų kalbą sandai neatkeičiami  1’Europe du Centre – Est.

Šis sandų kaitaliojimas, ypač verčiant iš vienos kalbos į kitą, šitas jungčių, tarpelių bei brūkšnelių margumynas kartais, regis, ir priverčia juos visus pakeisti jungtuku „ir” ir iš vieno regiono gauti du.

Bet juk logika teigtų, kad Ostmitteleuropa ir Osteuropa nėra tas pats; dar daugiau –  pirmoji nėra antrosios dalis.

Sandų kaitaliojimas, ypač verčiant iš vienos kalbos į kitą, jungčių, tarpelių bei brūkšnelių margumynas kartais, regis, priverčia juos visus pakeisti jungtuku „ir”, iš vieno regiono gaunant du: Vidurio IR Rytų Europą.”

 

Lietuva – ne Rytų Europa

Rytų Europos paieškos tiesiogiai priklauso nuo atsakymų į klausimą – kas yra Rusija. Tai „amžina tema” istoriografijoje.

Vienos pozicijos besilaikantys mokslininkai (pvz.: O. Spengleris ir A. Toynbee) teigia, kad Rusija (ar Bizantija) yra savarankiška civilizacija.

Kito poziciją atstovaujantieji yra linkę manyti, esą jei antikos, kaip Europos lopšio, o kartu ir krikščionybės tradicijų tęsėja yra Bizantija, tai ir Rusija bei Balkanų šalys nuo viduramžių yra Europos dalis.

Kaip Rusijos dilemą galima spręsti žvelgiant į ją iš Vilniaus perspektyvos?

Kur baigiasi Rytų Europa?

Palyginkime Lietuvos ir Rusijos istorijas.

Pirmiausia į akis krinta skirtumas: Rusija yra rytietiškosios krikščionybės šalis. Tuo tarpu Lietuva tiek pirmą, nepavykusį, kartą 1251 m., tiek 1387 m. pasirinko katalikišką krikštą.

Riba tarp „graikų” ir „lotynų” krikščioniškųjų konfesijų dažniausiai ir laikoma Rytų Europos riba. Būtent tokią koncepciją fundamentaliausiai suformulavo iškilus vokiečių istorikas Werneris Conze (Žr.: Werner Conze, Agrarverfassung und Bevolkerung in Litauen und Weissrussland, Bd. 1., 1940), tarp kitko teigęs, kad šios ribos baigė formuotis apie 1400 metus (aišku, pagrindą tokiam teiginiui teikia 1387 m. Lietuvos krikštas). W. Conzės brėžiamos „lotyniškojo pasaulio” (kas kartu yra ir Rytų Europos) ribos – Narva, Kronštadtas (senosios Vengrijos arba Transilvanijos riba šiandieninėje Rumunijoje), Spaletto (Dalmatijos piečiausia riba).

Taigi, metaforiškai tariant, Rytų Europos skiriamoji riba bent jau pagal konfesinius kriterijus eina tik truputį toliau į rytus nuo Vilniaus, ten, kur baigiasi etninė ir katalikiška Lietuva.

Beje, W. Conze yra pažymėjęs, kad konfesiniai kriterijai nėra vieninteliai. Lietuvos ir Maskvos valstybės bei visuomenės, jo manymu, skiriasi miestų padėtimi ir teisėmis (Lietuvos miestai nuo XIV a. pabaigos pradeda įgyti savivaldos (Magdeburgo) teisę), taip pat valstiečių ūkio pobūdžiu.

Senoji Lietuvos valstybė ir Rusija esmingai skiriasi politinių struktūrų požiūriu. 1566 m. Lietuvoje galutinai susiformuoja bajoriškojo parlamentarizmo sistema, arba luominė monarchija. Rusijos istorijoje tokius procesus surasti sunku.

Fundamentaliai skyrėsi ir Lietuvos bei Rusijos valstybėse susiklostę nuosavybės santykiai.

Lietuva, kaip parodė prof. E. Gudavičiaus tyrinėjimai, jau XII a. pabaigoje pereina prie viduramžių individualaus valstiečio ūkio -alodo, atsiradusio pas frankus ir nulėmusio visą vėlesnį Vakarų žemės ūkio ir valstietijos tradiciją. Tuo tarpu Rusijoje dar XX amžiaus pradžioje tebeviešpatavo kaimo bendruomenės.

Taigi tiek kultūra, tiek valdymu, tiek ūkiu Lietuvos ir Rusijos istorijos per daug skiriasi, kad galėtume šias šalis priskirti tam pačiam istoriniam regionui.

Jei Lietuva nėra Rytų Europa, tai juo labiau šiam regionui nepriskirtinos Lenkija, Vengrija, Čekija, Slovakija.

Tiek kultūra, tiek valdymu, tiek ūkiu Lietuvos ir Rusijos istorijos per daug skiriasi, kad būtų priskirtos tam pačiam istoriniam regionui. O jei Lietuva nėra Rytų Europa, tai juo labiau šiam regionui nepriskirtinos Lenkija, Vengrija, Čekija, Slovakija.

 

Vidurio, ne Vakarų Europa

Jei pritarsime koncepcijai, kad Vakarų civilizacija (ar Vakarų Europa) gimė ant Vakarų Romos imperijos griuvėsių, – ten, kur barbarai, sugriaudami antikinę civilizaciją, perėmė iš jos, anot filosofo Arvydo Šliogerio, „substancinį individualizmą”, – tai Naujoji Europa yra poantikinė Europa, o prasideda ji į šiaurę nuo Romos imperijos limes arba Reino ir Dunojaus.

Taigi tarp Vakarų ir Rytų Europos ir driekiasi regionas, kurį turi sudaryti visos Naujosios Europos šalys, nepriskirtinos Vakarų Europai.

 

Lietuva – Vidurio Europoje

Jeigu Lietuva nepriklauso nei Rytų, nei Vakarų Europai, vadinasi, automatiškai galėtume pasakyti, kad ji yra Vidurio Europos dalis.

Tiesa, klausimas nėra toks lengvas.

XX a. viduryje Čekija, Slovakija, Vengrija, Lenkija buvo komunistinio pasaulio, bet ne komunizmo citadelės (kaip Lietuva) dalis. Vidurio Europa nesusidūrė su žiauriomis Rusijos imperijos represijomis XIX a. ir Sovietų Sąjungoje įgyvendinta teroro politika XX a.

Lietuva yra labiausiai vėluojanti (perimti įvairias Vakarų civilizacijos materialines bei dvasines vertybes) ir labiausiai nualinta Vidurio Europos dalis.

Taigi Lietuva yra labiausiai vėluojanti (perimti įvairias Vakarų civilizacijos materialines bei dvasines vertybes) ir labiausiai nualinta Vidurio Europos dalis.

XI a. Lietuvos judėjimą kartu su Vidurio Europa sutrukdė Rytai, iš naujo pakilusi XIII a. Lietuva, priešingai nei Vidurio Europos šalys Lenkija, Čekija ar Vengrija, susidūrė su kitokia Vakarų Europa. Ši Vakarų Europa nepripažino pagonims teisės savarankiškai krikštytis ir ruošėsi atnešti į Lietuvą krikščionybę kalaviju. Taip Lietuva vienintelė iš Vidurio Europos šalių turėjo atlaikyti XIII- XIV a. kryžiaus karą prie Baltijos. Lietuvos krikštas ir kartu su Lenkija pasiekta pergalė Žalgirio mūšyje sustabdė Vakarų agresiją ir sudarė prielaidas žengti kartu su Vidurio Europos šalimis.

Lietuvai XV a. teko atlikti civilizacinį šuolį, su kokiu neteko susidurti nė vienai Vidurio Europos šaliai. Tai buvo padaryta per šimtmetį.

XVI a. Lietuvos visuomenė įsiliejo į Vidurio Europą. Nuosavybės santykiuose susiformavo leno teisė, socialinėje-ūkinėje struktūroje  riterio dvaras (feodas) ir baudžiava, politinėje-socialinėje struktūroje – bajorų luomas ir luominė monarchija, miestų ūkyje – cechai, ideologijoje – labai mažai vėlavusi reformacija ir kontrreformacija, edukacijoje – švietimo sistema su katedrų mokyklomis bei jų triviumu, kolegijomis ir universitetu. Bent jau tarp visuomenės elito įsigali krikščioniškasis mentalitetas, susiformuoja bajorų tauta su istorine savimone ir tautine kronika, Lietuvoje pradedamos rašyti knygos (1499), imama jas spausdinti, atsiranda lietuviška knyga (1547 emigracijoje Prūsijoje, 1595 – pačioje LDK).

Visi šie procesai leidžia teigti, kad Lietuva, davusi Vidurio Europą suvienijusią Jogailaičių dinastiją, tapo lygiaverte (šalia Vengrijos, Čekijos ir Lenkijos) Jogailaičių Europos dalimi. Dar daugiau, nuslopus čekų tautiniam pasipriešinimui vokiečiams ir Prahai vis labiau virstant Vakarų Europos miestu, po 1526 m. Mohačo tragedijos žlugus Vengrijos valstybei, Vidurio Europos lyderė liko Lenkija. Tačiau šalia tikros to meto Vidurio Europos sostinės Krokuvos liko tik dar viena sostinė – Vilnius. Dar turės praeiti 200 metų, kol Vidurio Europą pasidalys Austrija, Prūsija ir Rusija. Tačiau liko Vidurio Europos palikimas, išsiliejęs tautiniais vengrų, čekų, slovakų, lenkų, lietuvių sąjūdžiais, atvedusiais prie nepriklausomų valstybių susikūrimo XX a. pirmoje pusėje.

Likimo bendrumo simbolis: į galingus Vidurio Europos pasipriešinimo judėjimus – 1956 m. revoliuciją Vengrijoje, 1968 m. „Prahos pavasarį” – Lietuva reagavo 1972 m. Kauno įvykiais, nors savo mastu kur kas kuklesniais, bet lygiai taip pat nukreiptais prieš komunizmo sistemą.

 

O dabar vėl grįžkime prie minėto W.Conzės ir prisiminkime amerikiečių civilizacionisto Samuelio Huntingtono idėjas.

Mūsų nuomone, būtent šių mokslininkų koncepcija tiksliausiai apibrėžia Vidurio Europos rytinę liniją: Slovėnija, Kroatija, dalis Rumunijos – Transilvanija, Vengrija, Vakarų Ukraina, Vakarų Baltarusija, Lietuva, Latvija, Estija.

Abejodami dėl Latvijos ir Estijos, visada buvusių arčiau Šiaurės Europos, drąsiai pridurdami Lenkiją, Slovakiją ir Čekiją, įgyjame visą Vidurio Europos vaizdą.

 

(Parengta pagal kultūros savaitraštyje “Šiaurės Atėnai” 2002 gruodžio 28 d. skelbtą A. Bumblausko straipsnį “Lietuva ir Europos istoriniai regionai”)