Tiltas, ant kurio susitinkame

ALF pirmasis dublis (veikla 1990 – 2008 metais) man visų pirma siejasi su knygomis.

Prisimenu, kaip atradau skaitymo džiaugsmą: ne privalomus skaitinius dėl pažymio, o tikrą malonumą, kai į rankas paimta knyga lyg išplėšia iš esamojo laiko ir panardina pasakojime. Tai patyriau gana vėlai, veikiausiai vienuoliktoje klasėje. Istorija man tapo savotišku detektyvu: ne faktų rinkiniu, mirusių valdovų galerija ar didžiausių niekšų kriminaline kronika, o medžiaga, iš kurios nulipdytas laikmetis, kuriame gyvenu. Ir tada prasidėjo: didžiumą sutaupytų pinigų išleisdavau knygoms ir dar išsiderėdavau, kad tėvai už gerą mokymąsi paskatintų kokia nors trokštama knyga.

Henrio Kissingerio „Diplomatija“ ir Normano Davieso „Europa“ – tik pora iš daugelio mano tuomečių hitų. Neseniai kraustydamasis dėliojau šias knygas ir skaičiau jose tokį užrašą: išleido, leidybą rėmė Atviros Lietuvos fondas (ALF). Ne visas ALF knygas spėjau įsigyti, nes tiražai buvo seniai išparduoti. Dėl to kartais juokaudavau, kad, deja, gimiau truputį per vėlai. Bet galima sakyti, kad subrendau su Fondo leistomis knygomis. Studijų metais didelį įspūdį paliko turtinga ALF biblioteka, kuri buvo padovanota Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutui, manajam alma mater.

Būdavo, žvelgi į knygų sąrašą ir viską nori perskaityti. Net vaikystėje taip labai netroškau turėti geriausių žaislų iš „Vaikų pasaulio“. Kartu tai buvo ir labai geras, sakyčiau, net būtinas vaistas nuo puikybės: kažką perskaitysi, tačiau tik dalį. Didesnė dalis liks neskaityta. Dalis klausimų bus atsakyti, tačiau iš atsakymų kils nauji klausimai, nauji ieškojimai. Amžinai liksi keleiviu, vis pakeliui į žinojimą,  vis su didesniu klausimų bagažu, – bet tik kol skaitai, kol nesustoji.

ALF knygų serija man buvo kelias į pasaulį.

Dabar, kai svarstau apie ALF antrojo dublio misiją, manau, kad, nors ir kita forma, reikia tai tęsti – atverti pasaulį Lietuvai ir Lietuvą pasauliui.

Sovietinis mentalitetas, su kuriuo vis dar galynėjamės, paremtas priešų apsuptos tvirtovės vaizdiniu: esą visur aplink – priešai, besikėsinantys nusiaubti mus fiziškai ir dvasiškai, tad atverti sienas tolygu leisti įsisiautėti kosmopolitiniam vajui. Tokia pati mentalinė schema gali veikti ir radikalaus nacionalizmo terpėje. Lenkų disidentas ir redaktorius Adamas Michnikas veikiausiai teisingai teigė, kad nacionalizmas yra paskutinioji komunizmo stadija: paskutinioji, nes veikia pagal tą patį apsuptos tvirtovės vaizdinį.

Sienų atvėrimas esą blogai, nes gresia mūsų tapatybei; Europos integracija esą blogai, nes ES grobia mūsų suverenitetą; daugiatautės, daugiakultūrės atminties stiprinimas esą blogai, nes praskiedžia ir gadina mūsų grynai lietuviškas vertybes. Suprask, verčiau būsime vienui vieni ir įtariai žvelgsime į visą pasaulį aplink: nuo Maskvos iki Berlyno, nuo Pekino iki Vašingtono.

Vaizdžiai tariant, dažnai svyruojame tarp dviejų kraštutinumų, tarp dviejų karikatūrų: apsuptos tvirtovės ir pakelės stotelės, kurioje it lauki autobuso. Patriotizmas kaip meilė savo Tėvynei, kurioje vietos užtenka visiems tos Tėvynės piliečiams, sukarikatūrinamas iki lietuviškos kraujo grupės paieškų. Taip pat ir atviros visuomenės idėja sukarikatūrinama iki bešaknių kosmopolitų stereotipo.

Vaizdžiai tariant, dažnai svyruojame tarp dviejų kraštutinumų, tarp dviejų karikatūrų: apsuptos tvirtovės ir pakelės stotelės, kurioje it lauki autobuso.

Nesutinku nė su viena tokia kliše.

Manau, kad atvira visuomenė negali egzistuoti be tvirtai savo aplinkoje įsišaknijusių žmonių – tokių, kurie yra atviri pasauliui ir kurie atveria jam savo bendruomenę, nesijausdami nei viršesni, nei menkesni.

Per kultūros dialogą imame tai, kas svetur yra geriausia, ir dovanojame tai, kas pas mus geriausia. W. Shakespeare’ą, Dantę, A. Čechovą, M. Kunderą interpretuojame ir aktualizuojame sau, pagal savo reikmes. Lygiai taip pat pristatome E. Nekrošių, O. Koršunovą, R. Gavelį, A. Škėmą ir kitus parodydami savo aktualijas, džiaugsmus ir nerimus. Kultūra gyva tik mainų, kaitos kontekste – siekiant permąstyti, praplėsti paveldą, praturtinti jį naujais klodais.

Tas pats su politika: girdime kitus, tačiau ir patys turime ką pasakyti. Iš skirtingų perspektyvų regime skirtingą vaizdą. Iš Kupiškio Lietuva veikiausiai atrodo kitaip nei iš Vilniaus, iš Vilniaus Europa taip pat atrodo skirtingai nei iš Madrido. Savas interesas, aišku, visada arčiau kūno, tačiau nevalia pamiršti, kad nesamas gebėjimas išgirsti kitą požiūrį, suvokti kitą pasaulėvaizdį galiausiai vis viena atveda prie susvetimėjimo, naujų barjerų augimo. Tariant Andriaus Jakučiūno „#Utopijų“ žodžiais, taip galiausiai atkeliautume prie Liudviko XIV vizijos „valstybė – tai aš“ įgyvendinimo: kiekvienas pats sau – kaip atsieta, uždara monada. Tiesa, anot jo, dar įmanoma ir konstitucinė šizofrenija, kai nebesutari ne tik su kitais, bet ir su savimi.

Esminė šiandieninės globalizacijos problema yra lokalumo praradimas. Galime lengvai internetu pasiekti tolimiausius planetos kampelius, tačiau kažkas vyksta su mūsų vietinėmis bendruomenėmis. Paribio fondo vadovas Krzysztofas Czyzewskis tai įvardija kaip jungiamojo audinio nunykimą. Tad atviros visuomenės kūrimas visų pirma prasideda nuo ten, kur esame: nuo konkrečios aplinkos, kurioje puoselėjame tą jungiantį audinį tapdami bendruomene, atsakinga už bendrų namų statybą. Tie namai gali būti mūsų rajonas, mūsų miestas, regionas, valstybė ir Europa. Viskas prasideda nuo mažų žingsnelių.

Nesu naivus utopistas ir nemanau, kad sienos turėtų nunykti, kad ateityje gyvensime pasaulyje be priešų, kad gynybai skiriami pinigai galėtų būti išdalyti socialinėms išmokoms. Sienos nenunyks. Tačiau tik nuo mūsų priklauso, ar jos taps atsiskyrimo, ar bendradarbiavimo ženklu. Mūsų skirtumai – kalbiniai, kultūriniai, pasaulėžiūriniai – niekur nedings. Tačiau tik nuo mūsų priklauso, ar sugebėsime palikti vietos kitam, ar sugebėsime jį išgirsti, o ne tik kalbėti patys.

Dialogui visada reikia daugiau nei vieno asmens, viena ranka ploti neįmanoma.

Dialogui visada reikia daugiau nei vieno asmens, viena ranka ploti neįmanoma.

Negalime reikalauti iš kitų, patys nepasistengę išklausyti, negalime tik duoti neturėdami vilties, kad būsime lygiaverčiai partneriai. Atvira visuomenė yra nuolatinė pusiausvyros paieška tarp visų mūsų laikmečio kraštutinumų, siūlančių pigius, paprastus, bet dažnai itin pavojingus sprendinius.

Atviros visuomenės kūrimas – tarsi ėjimas lynu, tačiau alternatyva – tik krytis žemyn.