Europietiškos svajonės likimas. II d.

 

(Tęsinys. I d. žr. čia.)

Kodėl turėtume labai atidžiai nagrinėti Europos Sąjungos politinio elito kuriamas Bendrijos raidos vizijas?

Diskusijoje buvo prisiminta istoriko Timothy Garton Ash knygoje “Dabarties istorija” (The History of the Present, 1999) išsakyta mintis: “Joks kitas žemynas nėra taip apsėstas savosios prasmės ir vizijos paieškų. Idealistinės ir teleologinės vizijos atlieka dvi funkcijas: apibrėžia priklausymą Europai ir kartu siekia legitimuoti patį Europos projektą.”

Svarstant, kokios Europos Sąjungos politinio elito vizijos apie galimą tolimesnę Bendrijos raidą dominuoja šiuo metu, buvo konstatuota, jog “vidutiniam statistiniam europiečiui” paprastai siūloma apsispręsti, kuri iš dviejų alternatyvų jam priimtinesnė: “kuo daugiau Europos”; “kuo mažiau Europos”.

Analizuodamas pastarąją distinkciją D. Puslys pažymėjo, jog ji yra ydinga, nes siūlo Europos Sąjungos piliečiui rinktis ne “ir – ir”, o “arba – arba”. Kitaip sakant, žmogui primygtinai siūloma žongliruoti dviem kraštutinumais ir tuo pat metu trukdoma suvokti paprastą tiesą: politinis gyvenimas yra gyvenimas nuolatinėje įtampoje, nuolat mąstant apie galimus pasirinkimus ir sprendimus bei jų kainą.

Diskursas “viskas arba nieko” yra labai pavojingas, todėl, anot D.Puslio, mes turėtume atsisakyti tokių mąstymo kategorijų. Jos destruktyviai veikia ne tik mąstant apie Europos Sąjungos ateitį, bet ir destabilizuoja įvairių Europos visuomenių būvį sprendžiant pačius įvairiausius klausimus.

R. Zemkauskas, kritiškai apmąstydamas Europos Sąjungos elito neretai panaudojamas “arba – arba” kategorijas projektuojant Bendrijos ateities vizijas, įvardijo dar vieną – psichologinį – faktorių.

Anot prelegento, tokie politikai kaip Europos Komisijos prezidento Jean-Claude Juncker’io tipo elitas gavo į savo rankas labai sudėtingą sociopolitinį ir sociokultūrinį mechanizmą. Jo priežiūrai reikia naujo mąstymo ir šio mąstymo diktuojamų naujų veiksmų, daug jautrumo ir… kantrybės.

“Niekas neturi kantrybės laukti!” – apibendrino R. Zemkauskas.

 

Kodėl bendraeuropinės tapatybės kūrimo veiksmas yra toks sudėtingas?

Vertindamas susiklosčiusią situaciją prof. V. Landsbergis pažymėjo, kad dabartinis Europos Sąjungos politinis elitas yra susikūręs savitą mitologiją, kuri daugeliui nėra suprantama ir priimtina.

Vienas mitologijos akcentų, anot politiko, yra siekis kurti bei skiepyti europietišką tapatybę.

Tačiau šis veiksmas vargu ar gali būti vainikuotas sėkme, nes europietiška tapatybė formuojasi savaime, o jos steigimas iš viršaus susilaukia pasipriešinimo. Juolab, kad ir pati europietiškos tapatybės sąvoka kol kas nėra pripildyta prasmės.

Universalus europietiškumas, anot V. Landsbergio “dar nėra subrendęs”, o jo beatodairiškas aktualinimas yra palankus euroskeptikams. “Jie nori, kad mes nebebūtume čekais arba prancūzais!” – pasigirsta balsai.

Įsitraukusi į diskusiją Irena Veisaitė pažymėjo, kad šiuo atveju labai svarbu aiškiai atsakyti į klausimą: “Ar Europos Sąjunga kėsinasi į kokios nors tautos tapatybę?”

Anot I. Veisaitės, Europos Sąjunga pabrėžia besanti prieš nacionalizmą, tačiau tuo pat metu yra labai atidi ir jautri kultūrų įvairovei. Juk už Brexit’ą balsavusių britų nebaugino grėsmė prarasti tapatybę; jie protestavo (remiantis jų pačių žodžiais) prieš Briuselio siekį primesti savo valią politinėje ir ekonominėje sferose.

Analizuodamas bendraeuropinės tapatybės formavimosi procesą D. Puslys pažymėjo, jog pamatine multikultūralizmo bėda derėtų laikyti oficiozinį pasidžiaugimą, esą kažkas vyksta, – nesuvokiant, kad socialinis audinys, įgalinantis skirtingus žmones iš skirtingų kultūrų būti šalia vienas kito ir dalyvauti dialoge, nėra viešbučio kambarys, iš kurio gali pasitraukti bet kada (“nepatinka, susimoku ir išvykstu!”), o tam tikras apsisprendimas ir įsipareigojimas veikti.

 

Ar Europos svajonė “sulūžo”?

Ieškant atsakymo į pastarąjį klausimą įvardyta daug politinio, socialinio, ekonominio ir kultūrinio plano priežasčių, lėmusių labai nevienareikšmius procesus, kuriuos dabar išgyvena Europos Sąjunga.

Ką ir kaip turime daryti, kad išgrynintume XXI amžiaus realijoms atliepiančią Europos idėją? Kokį turinį ir postūmį privalome suteikti Europos Sąjungos projektui?

Šių ir kitų pirmaeilės svarbos klausimų svarstymai tęsis visus 2017-uosius Atviros Lietuvos Fondo namuose vyksiančiose diskusijose „Europos idėjos paieškos“.