Vidurio Europa kaip idėja ir atminties vieta

Gegužės 26 dieną Atviros Lietuvos Fondo namuose įvyko antrasis renginys iš ciklo „Europos idėjos paieškos“.

Diskutavo kultūros antropologas ir istorikas, publicistas profesorius Andrzej Mencwel (Instytut Kultury Polskiej, Varšuva), Vilniaus universiteto kultūros istorikas profesorius Alfredas Bumblauskas ir teatrologas Vaidas Jauniškis. Pokalbį moderavo Vilniaus universiteto kultūros istorikas Aurimas Švedas. 

Diskusijoje svarstyta, ką reiškia būti europiečiu ir Vidurio Europos gyventoju kasdienybėje; ar įmanoma kalbėti apie tam tikrą kultūrinį Vidurio Europos kanoną; (Jerzy Giedroyco idėjų kontekste) ar iš tiesų šio žmogaus pastangomis Vidurio Europa iš neįmanomybės pavirto realybe; koks bus Vidurio Europos likimas Europos Sąjungos projekte?

Valandos trukmės įrašas – Atviros Lietuvos fondo youTube kanale:

 

Olf.lt skaitytojams siūlome trumpesnę diskusijos ištrauką.

 —

Aurimas Švedas: Ar įmanoma kalbėti apie tam tikrą kultūrinį Vidurio Europos kanoną? Ar galime atrasti idėjas, tekstus, meno kūrinius ir kultūros reiškinius, kurie išreiškia tam tikrą regiono bendrumą ir padeda jį atpažinti žvelgiant iš Kito perspektyvos?

 

Andrzej Mencwel: Tokia kategorija kaip Vidurio Europa neegzistavo moksle XIX amžiuje. Kadangi mūsų nebūta, mes nepatekome į tuo metu kurtą visuotinės literatūros kanoną bei jį reprezentuojančius vadovėlius.

Čia taip pat galima pasakyti kelis žodžius ir apie vadinamą istorinį kategorizavimą. Jeigu Vidurio Europa neegzistavo, tai nebuvo tokios geopolitinės erdvės. O nesant tokiai geopolitinei erdvei nebūta ir su ja susijusių išvestinių. Kas gi XIX amžiaus Paryžiuje žvelgdami neegzistuojančios Vidurio Europos link galėjo užsiimti skirstymu bei tipologijų kūryba? Erdvėje tarp Vokietijos ir Rusijos, anot šio požiūrio, nebūta nieko. Beje, būtent tokiomis mąstymo schemomis remiantis buvo kuriamas ir istorijos mokslas.

Tuo tarpu kalbant apie dabartį ir uždavus klausimą „Ar Vidurio Europa egzistuoja XXI amžiuje…?“ turėčiau atsakyti neigiamai – ne, ji vis dar neegzistuoja. Vidurio Europa vis dar kuriama. Pirmasis Vidurio Europos namo aukštas jau surestas, antrasis statomas dabar, o trečiojo dar nėra. Akivaizdu, kad Vidurio Europos gyventojai dabar daug daugiau žino apie save, tačiau jokio kanono dar nesama. Tą kanoną vis dar reikia sukurti.

Alfredas Bumblauskas: Jau pirmame pasisakyme mėginau konstatuoti, kad sunkiai įsivaizduoju, kas yra ta Vidurio Europa. Mes tikrai ilgą laiką buvome priklausomi nuo čekų ir prancūzų rašytojo Milano Kunderos vizijos, kurioje sakoma, kad Vidurio Europa yra „atplėšti Vakarai”. Pastaroji tezė tarsi suponuoja, kad Vidurio Europa yra tie patys Vakarai, tik kitokie. Čia dar galima pridurti komunizmo, kuris buvo pasirinktas ne pačių Vidurio Europos gyventojų, faktorių.  Šis Milano Kunderos konceptas buvo labai paveikus griūnant komunistinei imperijai. Lietuvių savivokai jis taip pat padarė įtaką ugdant supratimą, kad Lietuva, kaip ir tuometinė Čekoslovakija, Lenkija ar Vengrija, yra “atplėšti Vakarai”. Taigi ši idėja atliko pozityvų vaidmenį XX a. 10 dešimtmetyje.

Tačiau kuo buvo remiamasi mąstant apie Lietuvą, kaip apie “atplėštus Vakarus”? Žvilgsniai krypdavo į tolimą istoriją, buvo remiamasi kristianizacijos pagimdytos Naujosios Europos idėja. Pirmieji krikštai būsimoje Vidurio Europoje – Lenkija, Čekija, Vengrija. O Lietuva čia pamatoma kaip vėlyviausiai prie krikščioniškų tautų prisijungianti Vidurio Europos tauta.  Tai buvo kupinas optimizmo požiūris, leidžiantis mums pasakyti: “Mes irgi turėjome kai ką vakarietiško!” Tačiau visa tai jau buvo seniai dingę. Kalbu apie Abiejų Tautų Respublikos sunaikinimą ir XIX bei XX amžius, kurie palaidojo tai ką buvo atsinešę iš senosios Lietuvos istorijos kaip tam tikrus vakarietiškumo atributus.

Beje, lenkų geopolitikas Leszek Moczulski savo braižytuose žemėlapiuose aiškiai pademonstravo, kurioje vietoje XIX amžiuje jis įžvelgia Vakarų civilizacijos ribas. Tai – Abiejų Tautų Respublikos rytinės sienos, kurios parodo kur baigiasi individualių savininkų ūkiai, lotyniško švietimo sistema, baroko architektūra, pagaliau – kur driekiasi žydų sėslumo riba. Tokios struktūros, tyrinėtojo pamatytos, kaip jau minėjau, XIX amžiuje, gali būti vadinamos Vidurio Europos kūryba ir kartu palikimu. Tačiau, kaip sakė profesorius Andrzej Mencwel, ši Vidurio Europa dingo.

Todėl aš pritarčiau, kad apie kultūrinį kanoną kalbėti dar labai per anksti.

Man patiko Vaido įžvalga, kad kasdienybėje mums atsiveria daug dalykų, kurių mes neapčiuopiame imdamiesi labai “iš aukšto” svarstyti klausimą: “O kas yra bendro kultūrinėje plotmėje visoms Vidurio Europos šalims? Ar galime išrinkti visų laikų didžiausių šio regiono poetų, teatralų ar filmų kūrėjų dešimtuką?” Žinoma, mes šiek tiek domimės vieni kitais, matome kas vyksta lenkų kine ar lietuvių teatre. Tačiau bandant formuluoti apibendrinimus šioje sferoje vis tik griežtų išvadų negausime, vien tik pastabas.

A. Bumblauskas, A. Mencwelis, V. Jauniškis, A. Švedas; 2017 m. gegužės 26 d. Linos Fisheye nuotraukos.

Vaidas Jauniškis: Tam tikri atpažįstamumo ženklai, be abejo, egzistuoja. Kaip ir dalykai, kurie sujaudina.

Po 1990-ųjų metų mes į Vakarų Europos kultūros lobyną norėjome įdėti ypač daug. Čia galiu prisiminti tokį tarptautinį teatrų tinklą “Theorem”, kuris keliavo į atrastas “naujas žemes”, ieškodamas naujienų teatro pasaulyje. Lietuvoje “Theorem” žmonės atrado, be abejo, Eimuntą Nekrošių (kuris, tiesa, jau buvo kiek anksčiau pamatytas pasaulio per Lenkiją), o taip pat – Oskarą Koršunovą, Gintarą Varną. Tuo tarpu Latvijoje taip buvo atrastas Alvis Hermanis. Mano paminėtiems “kolonizatoriams” buvo įdomus ką tik išvardytų režisierių “laukiniškumas”. Apie teatro reikalus mes dar galbūt galėsime pasikalbėti daugiau.

Mąstydamas apie Vidurio Europą XX amžiuje aš negaliu neprisiminti kino. Čia visų pirma minėtinas Prahos pavasario čekų kinas, vengrų kinas ir lenkų “moralinio nerimo kinas”, kuris, beje, gyvas iki šiol. Šis “moralinio nerimo kinas” nesibaigė su didžiaisiais jį kūrusiais režisieriais.  Kaip antai, naujausias Jano Matuszyńskio filmas “Ostatnia rodzina” – “Paskutinė šeimyna” – priklauso tai pačiai kino kategorijai, apie kurią aš ką tik užsiminiau. “Moralinio nerimo kinui” priskirtinas ir paskutinis Andrzejaus Wajdos filmas “Powidoki” – “Povaizdžiai”.

Taigi teatre ir kine tam tikras bendrybes mes galime apčiuopti. Ir jos visų pirma susijusios su ezopine kalba. Tačiau prabilus apie ezopinę kalbą derėtų prisiminti Tomo Venclovos biografės Ellen Hinsey pastebėjimą, kad autoritarinėse šalyse klesti poezija, o demokratinėse – romanas. Poezija, ezopo kalba, metaforos…

Metaforinis teatras Lietuvoje prasidėjo nuo Eimunto Nekrošiaus spektaklyje parodyto mažo cukraus gabaliuko. O cukraus gabaliukas yra iš mūsų kasdienybės plotmės. Vidurio Europoje mokoma poeziją pastebėti kasdienybėje. Kita vertus, kasdienybė yra šio regiono poetų rašomuose eilėraščiuose, taip ją kartais pakylėjant iki sacrum. Tai galima rasti Wisławos Szymborskos ir Zbigniewo Herberto poezijoje.

 

 

Aurimas Švedas:  Profesoriau, prieš Jums atvykstant internetinis dienraštis “Bernardinai” paskelbė Jūsų tekstą “Vidurio Europa pagal Jerzy Giedroyc” (straipsnis skelbtas ir Olf.lt – red. past.). Mes tikėjomės, kad būsimiems mūsų diskusijos dalyviams šis tekstas taps geromis intelektualinėmis gairėmis.

O aš dabar Jūsų prašau pristatyti svarbiausias Jerzy Giedroyc idėjas ir papasakoti kaip tai, kas buvo neįmanoma XIX amžiuje (turiu omenyje Vidurio Europą) tapo realybe XX-ąjame?

 

Andrzej Mencwel:  Jerzy Giedroyco idėjos ir žurnalas “Kultura”  yra labai svarbūs. Tokios nuomonės laikausi ne aš vienas.

Jerzy Giedroyc su keliais bendraminčiais pokariu vos sudurdamas galą su galu gyveno Paryžiaus priemiestyje ir visiškai neaišku kaip (nes nebuvo jokių dotacijų), tačiau sugebėjo leisti periodinį, pasirodantį vieną kartą per mėnesį, žurnalą “Kultura”.

Šiame žurnale Jerzy Giedroyc išplėtojo koncepciją, kuri daug dėmesio skiria Lietuvai, Ukrainai ir Baltarusijai. Tai, žvelgiant iš ano laiko perspektyvos, buvo savižudiškas žingsnis: deklaruoti įsitikinimą, kad šios trys šalys turi teisę į nepriklausomybę Postdamo sutarčių rėmuose. Lenkijos Liaudies Respublika, kaip žinome, nepripažino kai kurių sienų. Londone reziduojanti Lenkijos vyriausybė išeivijoje atsisakė pripažinti Jaltos – Potsdamo sutartis ir orientavosi pagal sienas, kurios buvo nustatytos 1939-aisiais metais. Žinoma, egzilinė vyriausybė neturėjo didelio palaikymo, tačiau emigracijos terpėje simpatizuojančių jai būta. O juk būtent emigrantai ir buvo ta tikslinė auditorijai, kuri užsakydavo žurnalo “Kultura” prenumeratą ir taip sudarė galimybes jam egzistuoti. Tuo tarpu, kaip jau supratote J.Giedroyc su bendraminčiais, ėmėsi griauti emigracijoje susiklosčiusias mąstymo mitologemas.

Man asmeniškai labai svarbi atrodo 1951-aisiais paskelbta J.Giedroyc publikacija, iš kurioje formuluojamų išvadų išskirsiu kelias, vėliau įvairiais būdais išplėtotas politinėje publicistikoje, eseistikoje. Čia dar reikėtų pasakyti, kad J.Giedroyc idėjos rado atgarsį Czesławo Miłoszo tekstuose. Galima teigti, kad jo “Gimtoji Europa” (Rodzinna Europa), publikuota Paryžiuje 1957-aisiais, buvo parašyta remiantis pripažinimu, kad visų pirma privalome apsispręsti patys, kas esame, ir tik po to tai pripažins kiti.

Taigi čia svarbios dvi linijos. Visų pirma, mano jau minėtas Lenkijos, Lietuvos, Ukrainos ir Baltarusijos sienų pripažinimas. Minint J.Giedroyco ir jo aplinkos požiūrį į  Lenkijos Liaudies Respubliką nereikėtų manyti, kad jie susitaikė su sovietinės tvarkos įvedimu savo tėvynėje. Aplink žurnalą “Kultura” telkęsi intelektualai pripažino, kad Lenkijoje gyvenantys žmonės taip pat yra istoriniai subjektai.

Antroji linija ir kartu svarbus padarinys: “Kultura” intelektualai aiškiai pasakė, kad reikia atsisveikinti su antrąja Respublika (Rzeczpospolita).  Šios respublikos paveldo atmetimas reiškė, kad 1939-aisiais Hitleris ir Stalinas ne tik mus užpuolė, bet tuo metu buvo ir dar vienas dalykas, apie kurį iki tol nekalbėta. Lenkijos santykiai tuo metu buvo prasti su visais kaimynais. Lietuvos ir Čekoslovakijos atžvilgiu praktiškai buvo karo padėtis. Tuo tarpu Lenkijoje gyvenusi ukrainiečių mažuma (tuo metu sudariusi praktiškai 5 milijonų gyventojų grupę) kovojo prieš šią valstybę. Su baltarusiais (kurių buvo 2 milijonai) ir su žydais (jų skaičius siekė 3 milijonus) santykiai irgi buvo įtempti.

J.Giedroycas, kalbėdamas apie 1939-ųjų situaciją, pasakė štai ką: taip mąstyti, elgtis ir gyventi daugiau negalima!  Negalima būti priešų apsuptyje ir su visais elgtis priešiškai. Privalome daryti viską, kad mūsų kaimynai taptų draugais.

Žurnalas “Kultura” keletą dešimtmečių nuosekliai dirbo būtent šia linkme. J. Giedroyco ir jo bendražygių pastangos davė rezultatų. 1989-ųjų Lenkija sulaukė pasikeitusi, o Lietuva ir Ukraina savo kelyje į laisvę jautė turinčios Lenkijos paramą.

Taigi reikėjo penkiasdešimties metų, kad visuomenės požiūriai pasikeistų, tačiau “Kultura” pasiekė savo pagrindinį tikslą. Epochinių permainų akivaizdoje Lenkijos visuomenė pasirodė joms pasiruošusi.

 

Aurimas Švedas: Man kaip istorikui asmeniškai buvo labai svarbūs du dalykai. Pirma – neįmanoma gali tapti įmanoma. Praeities tyrinėtojai dažnai pasiduoda istoriniam determinizmui ir tampa priežasčių – pasekmių schemų įkaitais, bylojančiais: “Taip buvo, nes kitaip būti negalėjo. Taip bus, nes kitaip būti negali!” Antras dalykas – neįmanoma gali tapti įmanoma, tačiau mes privalome pakeisti savo mąstymą.

O dabar noriu paklausti profesoriaus Alfredo Bumblausko. Maždaug prieš dešimt metų rašėte tekstą “Lietuvos strategijos Putino Rusijos atžvilgiu” remdamasis Jerzy Giedroyc idėjomis. Kuo šios idėjos gali būti naudingos Lietuvai XXI-ajame amžiuje?

 

Alfredas Bumblauskas: Mes dar nesame Jerzy Giedroyco įvertinę moraliniu požiūriu. Žvelgiant iš lietuviškojo egoizmo taško, jis pripažino Vilnių Lietuvai. Juk Lietuvos visuomenės iki šiol nemąsto apie tai, kad Vilnių ji yra gavusi iš Stalino rankų. Kitaip sakant, mes Vilnių įgijome gėdos pagrindu.

Jau vien šiuo aspektu J. Giedroyco koncepcija yra labai svarbi kiekvienam lietuviui, o Vilniuje jam turėtų stovėti auksinis paminklas. Tuo tarpu tesame J.Giedroycui davę patį žemiausią valstybinių apdovanojimų rango požiūriu medalį.

Pasakęs tai, aš pereinu prie intelektualinių J.Giedroyco koncepcijos aspektų. J. Giedroyco koncepcija yra globalizuojanti ir verčianti mus atsakyti į klausimą: ar galima grįžti į tarpukario epochą, su valstybių sienomis, kurios buvo susiklostę iki Teherano, Jaltos ir Potsdamo?

Juk lietuviai taip pat nėra apmąstę ir dar vieno klausimo. Kaip antai, 1990-ųjų Kovo 11-ąją mes deklaruojame valstybės nepriklausomybę su tomis sienomis, kurias mums davė Stalinas, o gegužės mėnesį Lenkijos emigracinė vyriausybė deklaruoja, kad vienintelės legitimios sienos yra tos, kurios nustatytos Rygos sutartimi 1921 metais? Šis pareiškimas gimdė vienareikšmį konfliktą.

Dėl šios priežasties amerikiečių istorikas Timothy Snyderis, komentuodamas Jerzy Giedroyco koncepciją, teigė: šio žmogaus fundamentalus vaidmuo glūdi Balkanų situacijos mūsų regione įveikoje. Tai dar visiškai neįvertintas aspektas! Mes gyvenome realybėje, kuri skatino eiti Balkanų keliu. Griuvo imperija ir susiklostė situacija, kuomet nebuvo nei vienos juridiškai motyvuotos valstybės sienos. Aš jau nekalbu apie Kaliningrado eksklavą arba enklavą, kaip tai bepavadintume.

Be to, nederėtų pamiršti, kad regione kiekviena šalis turėjo tautines mažumas, turinčias viena kitai daugybę neišsakytų nuoskaudų, priekaištų ir pretenzijų. Komunizmas situaciją laikinai buvo įšaldęs, tačiau demokratinės permainos prabudino ir visą šią vidinę frustraciją.

Tuo tarpu toje epochoje veikę politiniai elitai buvo bailūs ir negalintys išspręsti aukščiau įvardintų problemų. Tą Timothy Snyderis sako labai aiškiai. Mes galime prisiminti lenkų mažumos keliamą Šalčininkų autonomijos idėją. Man Adam Michnik yra pasakojęs, kaip jie tuo metu skambindavo iš Varšuvos į Paryžių ir klausdavo Jerzy Giedroyco: “O ką mums dabar daryti?” Giedroycas į šį klausimą atsakydavo trumpai: “Ne!” Tai yra – neparemti Šalčininkų autonomijos idėjos.

O kiek tokių autonomijų, nuo Moldovos iki Estijos, galėjo iš idėjos virsti atviros tautų nesantaikos židiniu?

Lenkų užsienio politika XX amžiaus pabaigoje buvo stabili, į Rytus su jokiomis pretenzijomis pajudėta nebuvo. Tai buvo Jerzy Giedroyco žurnalo “Kultura” nuopelnas, įdiegiant lenkų visuomenėje vaizdinį, kad Ukraina neįsivaizduojama be  Lvovo, Baltarusija – be Gardino, o Lietuva – be Vilniaus.