Išgirskite kitą. Lenkų ir lietuvių tarpkultūrinis seminaras Krasnagrūdoje

Kategorijos: NaujienosPaskelbta: 2021 lapkričio, 3

Teksto autorius – Piotrekas Szroederis.

Esu kilęs iš Seinų, į kuriuos grįžtu kiekvieną vasarą. Baigiau kultūros studijas Varšuvoje, kur dirbau su vizualine kultūra, garso filosofija ir muzika. Šiandien kartu su draugais esu vienas iš kino studijos Krasnagrūda įkūrėjų, ir kur tik bebūnu, stengiuosi daug klausytis. Pateikiu savo mintis po tarpkultūrinio susitikimo „Išgirsti kitą“ Krasnagrūdoje. 

Sienos

Spalio pradžia Krasnagrūdoje – tai metas, kai Č. Milošo dvaro apylinkės, parkas ir keliai, vedantys į aplinkinius kaimus, pamažu grįžta į savo natūralų ritmą. Vasaros literatūriniai susitikimai, paskaitos ir klezmerių muzikos koncertai užleidžia vietą bręstančiam rudeniui. Vietinė kavinė Dainelė apie Porcelianą atveria duris ne gausioms lankytojų grupėms iš įvairių pasaulio kraštų, o pavieniams grybautojams ir dviratininkams, kuriuos į Krasnagrūdą atveda atsitiktinumas. Šituo metu Č. Milošo dvaras tampa erdve ypatingiems susitikimams.

Spalio pradžioje Krasnagrūdoje vyko lenkų ir lietuvių seminaras Išgirsti kitą, virš kurio kybojo dabartinės paribio krizės sunkumas, migracijos ir daugiakultūrinės politikos drama. Anna Fedas, „Stepono Batoro fondo“ vadovė, viena iš seminaro sumanytojų ir rengėjų, papasakojo man apie susitikimo ištakas ir priežastis, dėl kurių susitikimas buvo surengtas būtent šitoje vietoje:

„Idėja surengti Lietuvos ir Lenkijos tarpkultūrinį susitikimą Išgirsti Kitą kirbėjo mūsų galvose jau gana seniai, o išryškėjo vieno iš  nuotolinių susitikimų metu 2020 m. vasarą. Kartu su Lietuvos Aktyvių piliečių fondo programos administratoriais – „Atviros Lietuvos fondu“ – išsiaiškinome, kad Lenkijos ir Lietuvos nevyriausybinės organizacijos stokoja galimybių susitikti, susipažinti, keistis patirtimi. Abi su Sandra Adomavičiūte (Atviros Lietuvos fondo vadove) žinojome ir pasitikėjome Paribio fondo“ veikla, ne kartą lankėmės Krasnagrūdoje ir Seinuose, nusprendėme, kad nėra geresnės vietos Lietuvos ir Lenkijos nevyriausybinių organizacijų susitikimui, kuriame būtų galima aptarti įvairius tarpkultūrinio dialogo metodus. Belaukiant susitikimo pakeliui įvyko tragiški politiniai įvykiai Baltarusijoje ir atsirado humanitarinės krizės Baltarusijos, Lietuvos ir Lenkijos pasienyje tema. Todėl organizuodami šį seminarą žinojome, kad mums netrūks sudėtingų temų diskusijoms…“

Pirmąją susitikimo dieną, kai visi susėdome ratu salėje ir pradėjome susitikimą, Sandra Adomavičiūtė prisiminė šviesios atminties Irenos Veisaitės mintį, jos įsitikinimą, kad „Paribio fondo“ veikla ir Krasnagrūdos erdvė visų pirma yra utopiniai projektai – utopiniai ne nerealios, neįmanomos pasaulio vizijos kūrimo prasme, o verčiau alternatyvaus buvimo ir mąstymo horizonto kūrimo prasme. 

„Vienas iš mūsų šalies prioritetų vykdant „Aktyvių piliečių fondo“ programą Lietuvoje yra stiprinti tarpkultūrinę integraciją, visų pirma atsižvelgiant į tautines mažumas. Atviros Lietuvos fondas“ šiuos metus skyrė tarpkultūrinei integracijai, o tiksliau – tarpkultūriniam dialogui pabrėžti. Gavę Stepono Batoro fondo“  vadovės Anna Fedas, kuri taip pat turi gerą patirtį Krasnagrūdos Paribio fonde“, kur tarpkultūrinis dialogas klesti savo grožiu, sutikimą, nusprendėme suburti pilietinės visuomenės veikėjus iš Lietuvos ir Lenkijos. Reflektuoti savo vertybes, apžvelgti tarpkultūrinio dialogo iššūkius Lietuvoje ir Lenkijoje susiskaldymo laikotarpiu, pasidalyti patirtimi ir generuoti idėjas, kurias Baltarusijos, Lietuvos ir Lenkijos specialistai galėtų abipusiai pritaikyti: tokie buvo mūsų lūkesčiai“,  – sakė S. Adomavičiūtė.

Seminaro pavadinimas „Išgirsti Kitą buvo pasirinktas pirmiausia siekiant atspindėti iššūkius, su kuriais susiduria seminare dalyvavusių pilietinės visuomenės organizacijų tikslinės grupės: tautinės / etninės mažumos, migrantai, kitų kultūrų žmonės. Vis dėlto šis seminaro kvietimas Išgirsti kitą vis labiau aidi mūsų gyvenamose poliarizuotose ir susiskaldžiusiose visuomenėse. Sunku rasti erdvę ar net galimybę pasikalbėti su kitaip mąstančiu ar besielgiančiu žmogumi, jau nekalbant apie konstruktyvų dialogą.

Šiame Mažajame pasaulio centre – Krasnagrūdoje ir Seinuose – su turtinga ir įtempta istorija, įvairia etnine kilme ir istorijomis, kur kasdien išgyvenami natūralūs sugyvenimo ir solidarumo santykiai, surinkome 30 pilietinių organizacijų atstovų iš Lietuvos ir Lenkijos. Praleidome 4-ias intensyvias dienas, ieškodami įkvėpimo, užmegzdami partnerystės ryšius ir semdamiesi naujų praktinių idėjų. Labai tikiuosi, kad užmegzti ryšiai, neformalus tinklas toliau ties nematomus tiltus ir sieks atsiliepti į seminaro metu nuolat skambėjusį leitmotyvą – kaip laužyti stereotipus mūsų labai homogeniškose visuomenėse, kaip išgirsti kitą.

Seminaro svečius ir lankytojus pasveikino Milošo dvaro šeimininkai Malgožata Sporek-Čyževska (Małgorzata Sporek-Czyżewska) ir Krzysztof Czyżewski.  K. Czyżewski kalbėjo apie susitikimo vietą, sugrįžimo kambarį, kuriuo paprastai prasideda pasakojimas apie Czesławą Miłoszą ir Krasnagrūdą, vietą, į kurią sugrįžtama, nes, kaip rašoma užraše dvaro verandoje: Vargas tam, kuris išvyksta ir negrįžta(Oskaras Milašius). Jis taip pat kalbėjo apie pasienį, žemę, kuri yra bendra, jungia skirtingų kalbų žmones, gyvenančius kartu, žemę, kurios sienos labiau riboja vidų, o ne  išorę. Galiausiai jis taip pat pasitelkė tilto metaforą, kuri yra kritiškai svarbi pasienyje ir Lenkijos, Lietuvos ir Baltarusijos pasienio krizės akivaizdoje. Jo žodžiais tariant, geras tiltas – tai ne tik menas pasiekti kitą pusę, bet ir menas sugrįžti, įskaitant ir sugrįžimą į save, kurį šiandien esame pamiršę.

Svarstymai apie sieną ir ribas, jų vaidmenį suprantant kultūrą, kuriant daugiakultūrį pasaulį, atvirą įsiklausymui į Kitą, man buvo svarbūs viso seminaro metu, atsinaujindami su kiekviena seminaro dalimi bei kiekvienu pasakojimu. Jie liko su manimi visą seminaro laiką, nes svečiai ir lankytojai iš mūsų kaiminysčių šiuos terminus prisistatinėjo skirtingomis kalbomis, žodžiais ir patirtimis.

Pirmoji seminaro diena baigėsi kelione į Seinus, kur buvusiame ješivos pastate, esančiame priešais Baltąją sinagogą, mūsų laukė Seinų teatro klezmerių orkestro muzikantai. Šiandieninėje Seinų džiazo kooperatyvo salėje skambėjo tradicinės klezmerių temos, kuriomis pradedamas pasakojimas apie žydiškuosius Seinus, apie miestelį, kuris kadaise buvo štetlas, bet šiandien jame nebegyvena nė vienas žydas. Gyva muzika buvo perpinta su kontrabosininko Michało Moniuszko istorija. Jis pasakojo apie Vidurio Europos žydų tradicinių apeigų eigą, apie svarbiausias jų šventes, apie tai, ką ir kada grodavo klezmeriai, pavyzdžiui, per vestuvių apeigas, kurios tada trukdavo kelias dienas iš eilės. Muzikantai atliko perėjimo dainas, kurios lydėdavo nuotaką išvykstant iš šeimos namų. Klezmerių muzikantai taip pat priminė tradicinius žydų šokius, priklausančius susipynusioms daugiakultūrėms tradicijoms, iš seminaro svečių buvo išrinkti jaunikis ir nuotaka, visi kartu sušokome pirmąjį žydų vestuvių šokį.

Sekmadienis

Antroji seminaro diena prasidėjo apsilankymu Č. Milošo dvaro studijose. Ksenija Konopek mus priėmė tarp Krasnagrūdos parko floros ir faunos, savo dirbtuvėse, kur ant popieriaus tušu piešia vietinius augalus, renka netoliese gyvenančių gyvių rūšių sąrašą ir mikroskopu apžiūrinėja pačius mažiausius. Ksenija taip pat parodė mums paukščių atlasą, kurį sukūrė kartu su mažiausiais savo užsiėmimų dalyviais, nes jos dirbtuvės daugiausia paremtos darbu su vaikais. Šios dirbtuvės yra susitikimų su gamtininkais, miškininkais ir mokslininkais, kurie dirba su  kiekvienu mažiausiu mus supančios gamtos, nykštukinio pasaulio elementu, platforma. Susitikimas su Ksenija parodė originalią galimybę pasakoti apie vietą, dar vieną dialogo su kitoniškumu būdą. Po jos pasakojimo nuėjome į parką, į netoliese esančią pievą, pasirinkti vieną iš augalų ir atspausti jį ant popieriaus. Ploniausi stiebai ir puošniausi lapai, sudžiūvę žiedai ir šaknų likučiai sukūrė stebėtinai gražias rašalo formas. Tuzinas surinktų augalų sukūrė mažą pasaulį, kuris sustabdo laiką ir suteikia jam kitokią formą, pasitelkus paprastą, kūrybišką metodą.

Po dirbtuvių su Ksenija persikėlėme į kitą Krasnagrūdos studiją. Malgožata Sporek Čyževska (Małgorzata Sporek-Czyżewska) papasakojo apie projektą Silva Rerum, kurį ji įgyvendina kartu su kaimyninių kaimų – Žagarių, Dusznica, Krasnagrūdos – gyventojais. Šis darbas susijęs su senąja namų knygų tradicija. Silva rerum, arba daiktų miškas, buvo forma, kurioje turėjo būti saugoma šeimos atmintis, tarsi bendras dienoraštis, kuriame buvo kaupiami smulkiausi namų gyvenimo įvykiai. Taigi projekto dalyviai renka istorijas iš savo namų ir kaimynystės. Seminaro metu jie keliauja į įvairias Lenkijos vietas, kur susipažįsta su archyvais ir mokosi kaip dirbti su istorija ir atmintimi, kaip  joms suteikti gyvą formą. Vienas iš Č. Milošo dvaro kambarių yra skirtas tokiai Krasnogrūdai, apie kurią pasakojo kaimynai ir gyventojai –  juk būtent jų pasakojimų dėka buvo atkurta tikroji, pirminė dvaro forma ir vaizdas. Mažyčiai aplinkinių namų maketai kabo ant plonų siūlų ir sukuria dar vieną mažą kaimynystės kosmosą.

Wiesławas Szumińskis, pristatęs mums savo parodą apie sentikius Seinuose, apie atmintį kalbėjo dar iš kitos perspektyvos. Iš jo pasakojimo susidarėme vaizdą apie sentikių mažumą, kuri palaidota tarp aplinkinių kalvų ir upių, gražiose vietose, ežerų papėdėse, šiandien yra beveik visiškai užmiršta. Sentikių  atmintis aiškiai ir dramatiškai sugrįžo tik praėjusiais metais, kai Bialogorėje, bendruomenės kapinių vietoje, buvo pradėta agroturizmo statyba ir iškasti kaulai bei žmonių palaikai. Sentikių kapinės, vietos, kurios paprastai administraciniu požiūriu čia priskiriamos rekreaciniams sklypams, gali atrodyti kaip tuščia, neužimta žemė. Šios mažumos papročiuose ir įsitikinimuose kapinės yra visai kas kita, nei katalikiškoje tradicijoje: tai erdvė, į kurią žmogus neturėtų kištis, erdvė, kurioje galioja įstatymai, tolimi nuo tų, kurie reguliuoja gyvų žmonių likimą. Taigi Wiesławo Szumińskio darbas, kurį vainikuoja paroda ir pasakojimas apie sentikius, kaip man atrodo, yra šios mažumos atminties pėdsakų ieškojimas ir puoselėjimas. Paroda iš tiesų yra tokių pėdsakų fotodokumentacija, kurioje kryžių ir kapų vaizdai, simboliai, dažnai apaugę, visiškai susilieja su aplinka. Menininkas ieškojo būtent tokių vietų, pasiekė jas ir dokumentavo, tam tikra prasme apgaubdamas jas rūpesčiu ir atmintimi. Szumińskio nuotraukos buvo eksponuojamos buvusios ješivos viršutiniame kambaryje, šviesiausiame iš visų pastato kambarių, kur šviesos pluoštai  sklinda per keliolika didžiulių langų. Šalia kapinių nuotraukų kabo sentikių  atvaizdai,linoraižiniai, kuriuos sukūrė vaikai Seinų dirbtuvėse. Sekmadienio tema buvo darbas su atmintimi, kuri naudojasi vietiniais ištekliais, ieškodama savo formos ir kalbos tame, kas yra arčiausiai, paslėpta giliai, o ne toli.

Po šių pasakojimų iš Seinų ir Krasnagrūdos atėjo laikas paties seminaro dalyvių darbų pristatymams ir diskusijoms. Po susitikimo su Wiesławu Szumińskiu svečiai turėjo šiek tiek laiko pristatyti organizacijų, kurioms priklauso, veiklą, problemas, su kuriomis susiduria, ir vietinius iššūkius, dažnai susijusius su daugiakultūriškumo, tolerancijos ar migracijos reiškiniais. Tarptautinės romų sąjungos viceprezidentas Karolis Kviatkovskis (Karol Kwiatkowski) kalbėjo apie seniausią Europoje romų žurnalą Rrom p-o Drom. Jis paminėjo romų mažumos padėtį susidūrus su Lenkijos švietimo sistema, pagal kurią romų vaikai pasmerkiami mokytis specialiose mokyklose. Agnieszka Caban papasakojo apie organizaciją Towards Dialogue, kuri tiria kalėjimų sistemos ir romų mažumos santykius ir dirba su romų holokausto atmintimi.

Karina Melnytska pristatė fondo Ocalenie, kuris nuolat susiduria su naujomis ksenofobijos apraiškomis ir neigiamo požiūrio į pabėgėlius, veiklą. Aleksandra Zapolska teigė, kokia svarbi yra programinė veikla mažumų, šiuo atveju ukrainiečių mažumos, apsaugai. Ji apibrėžė vaivadijos administracijos ir tautinių mažumų organizacijų bendradarbiavimo struktūras. Kaimynų ratas – taip vadinasi viena iš jos bendrai kuriamų programų – tapo įkvėpimo šaltiniu ir pradėjo dalyvių diskusiją. Emilija Rusteikaitė kalbėjo apie seksualinio smurto prieš Lietuvos moteris, priverstinio sekso darbo problemas. Atsakydama į dalyvių klausimus, ji papasakojo apie organizacijos sukurtas saugias vietas smurtą patyrusioms moterims – apie galimybę padėti persikelti ar suteikti laikiną viešbutį. Vardgesas Muradyanas iš fondo Mes esame dėl tavęs prisiminė savo organizacijos veiklą pandemijos metu, kuri tuo metu buvo vienintelė erdvė senjorams pabendrauti.

Seminaro dalyvių pasakojimai, kuriuos čia paminu tik fragmentiškai, buvo apie neįtikėtinai svarbų ir ilgalaikį darbą su vietos bendruomene. Reaguodami į šiuos pranešimus, kiti svečiai ir organizacijų aktyvistai parengė įkvėpimus, klausimus ir problemas, kurios gali iškilti darbuose. Tai atvėrė plačią erdvę diskusijoms, keitimuisi idėjomis, patirtimi ir rūpesčiais. Įtempta ir turininga seminaro programa neišsėmė susitikimo temos, tačiau tapo atspirties tašku, bendradarbiavimo ir naujų kelių tiesimo pradžia.

Vardgesas Muradyanas iš fondo „Mes esame dėl tavęs“ pasidalino apgailestavo: „Buvo labai malonu ir džiugu susitikti su visais dalyviais iš Lenkijos ir Lietuvos. Labai džiaugiuosi, kad turėjau galimybę sutikti tiek daug malonių žmonių. Gaila, kad neturėjome pakankamai laiko geriau vieni su kitais susipažinti, daugiau sužinoti, daugiau išgirsti apie kiekvienos organizacijos veiklą – turimo laiko nepakanka, kad įsigilintume į konkrečios organizacijos problemas ir suprastumėme, kaip padėti ir ką pasiūlyti organizacijai.“

Sekmadienio vizitas Seinuose baigėsi  „Paribio fondodirektoriaus Krzysztof Czyżewski paskaita apie jo knygą Mažasis pasaulio centras. Susitikimas užbaigė visą dieną trukusius pokalbius ir diskusijas apie mažuosius atminties pasaulius, darbą Seinuose ir Krasnagrūdoje, kur puoselėjama tai, kas mažiausia ir, atrodytų, nereikšminga, nematoma. Ši tema nestovi centre didžiuosiuose nacionaliniuose ir Europos centruose, bet naudojasi tuo, kas artima, – pasaulio bendruomenių, gyvenančių kartu, viena šalia kitos, svetingumu.

Pirmadienis

Pirmadienio rytą iš Krasnagrūdos išvykome į Mockų Rūdą – dar vieną vietą, skatinančią susimąstyti apie kultūrą, formą ir meną. Aplankėme pernai mirusio dailininko Andrzejaus Strumiłłos, kuris visada buvo susijęs su šiuo regionu, namus. Ši neįprasta gyvenvietė, įsikūrusi ant pačios Juodosios Ančios upės kranto, atsiveria į miškelį, kuriame ganosi unikalūs žirgai – dailininko mylimi gyvūnai, jo susižavėjimas ir aistra. Priešais namą esantis kiemas, apsuptas akmeniniu ratu, šią saulėtą dieną įgavo ypatingą energiją ir simboliką. Strumiłlo studijoje mūsų laukė jo dukra Anna Strumiłło, kuri tarp tėvo paveikslų ir skulptūrų papasakojo apie jo gyvenimą, būdą ir požiūrį į meną ar kultūrą. Viena iš seminaro dalyvių Andrėja Taranda apie šį susitikimą parašė poetinį pasakojimą – konkrečią Mockų Rūdos erdvės patirtį:

„Buvo šilta ir saulėta rudens popietė. Įvažiavome į Maćkowa Rudą, o aš, kiekvieną kartą atvykusi į tą vietą, pasijuntu kaip pasakoje. Žirgai mus pasitiko, kai vaikštinėjome alėja, saulė metė šešėlius ant įvairių akmenų, o vėjas švelniai judino geltonus medžių lapus ir stūmė mus galerijos link. Kaip visada, elegantiška Ana Strumiłło laukė mūsų po medžiu. Ji šiltai pasveikino mus, bežengiančius į galeriją. Įsitaisėme kėdžių ovale, gale švelniai spragsėjo židinys. Sėdėdama ėmiau apžiūrinėti aplink esančius įvairius meno kūrinius. Akimirką žvilgtelėjau į mirusio Andrzejaus Strumiłło akių nuotrauką, paskui į paveikslus, mažąsias skulptūras, gražias knygas ir mano žvilgsnis sustojo ties kūriniais iš akmens: židiniu, sienomis, stalu – šaltai, griežtai, bet kažkaip nostalgiškai ir paslaptingai įrėminančiais mūsų patirtį. A. Strumiłlo stovėjo erdvės centre, grakščiai sukryžiavusi kojas ir viena ranka atsirėmusi į riedulį, nuo kurio viršūnės mus stebėjo maži mediniai paukšteliai. Ji pradėjo pasakoti savo šeimos istoriją, kaip jos tėvai susipažino vienas su kitu, iš kur jie atvyko ir kaip apsigyveno čia, vietoje, kur archeologai rado 1000 metų senumo gyvenvietės įrodymų.

Andrzejus Strumiłło vadino save dailininku, bet taip pat kūrė grafiką, iliustracijas, fotografijas, skulptūras. Jam būdinga griežta kompozicija, tamsi spalvų paletė su metalo atspalviais, aiški vizualinė kalba, kurioje pilna simbolių bei užuominų į Azijos ir religijos įtaką. Vienas iš menininko sakinių, kuris man vis skamba ausyse, yra: „Proceso vidurys nėra svarbus, svarbu tai, ką nori pasakyti užbaigtu darbu“.  Man, kaip menininkei, pasirodė nuostabu, kaip jis atrado Azijos pasaulį – lydėdavo kalnų keliautojų grupes, pats niekada nekopdamas kartu su jais. Andrzejus Strumiłło tikėjo akmenų magija, juos rinko ir vežėsi į savo valdas. Galėjome apžiūrėti spintą, pilną akmenų ir akmenukų, suskirstytų pagal kilmės vietą.

Tam tikru momentu mano žvilgsnis nukrypo į paveikslus. Pradėjau analizuoti vaizdinę kalbą, simbolius, spalvas… Man atrodė, kad galėčiau žiūrėti į juos valandų valandas ir vis atrasti naujų paslapčių ir praėjimų per autoriaus protą ir svajones, sapnus. Ir tada seminaras baigėsi. Greitai žvilgtelėjau į vieną iš paskutiniųjų Andrzejaus Strumiłło prieš mirtį nutapytų paveikslų ir raudona spalva pervėrė širdį, kai išeidinėjau į lauką nutviekstą saulės.“

Po pietų buvusiame Vygrių Kamaldulių vienuolyne grįžome į Krasnagrūdą. Ten vyko kūrybinės dirbtuvės su Lietuvos „Forumo teatru“. Šį kartą performatyvaus veiksmo pagalba mūsų grupė buvo paskatinta mąstyti ir veikti kitu lygmeniu. Aktoriai suvaidino scenas, kuriose eskaluojami konfliktai, pokalbius, kai dėl nuomonių skirtumų bet koks dialogas tampa neįmanomas. Seminaro dalyviai taip pat buvo įtraukti į šią veiklą, tai buvo atviras teatras be aiškios atskirties tarp žiūrovų ir aktorių. Trumpi etiudai įkvėpė diskusijas, padėjo ieškoti kūrybiškų būdų susitikti ir kalbėtis. Aktorių suvaidintose scenose taip pat buvo nagrinėjamos problemos, tiesiogiai susijusios su seminare susirinkusių svečių darbu. Šios kūrybinės dirbtuvės ypač įsiminė vienai iš dalyvių Agnieszkai Caban:

„Dirbtuvės su „Forumo teatru“ iš Lietuvos buvo ne tik įdomi vizualinė patirtis, bet ir jaudinantis mūsų patirties pavyzdys. Teatras puikiai iliustravo šiuolaikines problemas, t. y. migracijos krizę, išankstinį nusistatymą ir diskriminaciją, ir įtraukė žiūrovus į jų sprendimą.“

Tos dienos vakarą vainikavo susitikimas kavinėje Dainelė apie porcelianą su žurnalistu Ruslanu Kulevičiumi iš Gardino, turinčiu pabėgėlio statusą Lenkijoje. Jis papasakojo apie savo patirtį Baltarusijoje, apie žiaurius OMON išpuolius, kuriuos patyrė praėjusiais metais fotografuodamas protestus. Kulewicziaus pasakojimas daugiausia dėmesio skyrė jo darbui su atmintimi. Pastaraisiais metais žurnalistas rinko seniausių Gardino gyventojų nuotraukas ir pasakojimus, kurdamas savo miesto 1930-1940 m. archyvą, primenantį daugiakultūrę šios vietos istoriją. Ekrane jis rodė žmonių, su kuriais kalbėjosi, nuotraukas ir pristatė filmus su pamirštomis dainomis, kurias dainavo seniausi gyventojai. Kulewiczius taip pat susiejo Gardiną su Balstogės miestu, ieškojo analogijų ir brėžė tarptautinio supratimo sistemą. Ši dar viena intymi vietos atminties istorija galiausiai atvedė į Krasnagrūdą, į kurią Česlovas kadaise keliavo Gardino keliu – keliu, kuris šiandien yra nerealus ir nukirstas uždarytos sienos svorio.

Antradienis

Antradienio seminaro diena prasidėjo grįžimu į Seinus. Šį kartą seminarai vyko Dom Pogranicze (Paribio namuose“). Čia Bożena Szroeder, vadovaujanti animacinių filmų dirbtuvėms ir teatrui Sejny Chronicles, pasakojo apie šią darbo su miestelio atmintimi formą. Ji pradėjo nuo pirmųjų spektaklių, nuo Seinų modelio, sudaryto iš molinių namelių, kurį sukūrė pirmoji Seinų kronikos karta. Ji prisiminė pirmuosius spektaklius ir emocijas, kurias jie sukėlė seniausiems Seinų gyventojams, spektaklį kartu kūrusių aktorių seneliams. Būtent iš jų pasakojimų apie miestelio praeitį buvo sukurtas pasirodymas, kuris vis dar atnaujinamas naujomis istorijomis. Jau penktoji jaunų aktorių karta, kuri, kaip angelas spektaklyje, švelniai saugo žydų ir čigonų Seinų, sužeistų karo dramos,  atminimą. Dirbdami su asmeniška „Sejny Chronicles“ aktorių šeimos atmintimi, jaunuoliai ne tik kūrė spektaklį – jie taip pat parengė šeimos kortas, iš kurių sudarė žaidimą, įkvėptą Hermano Hesės Stiklo karoliukų žaidimo. Susistikimo su Bożena Szroeder metu dalyviai taip pat kūrė tokias kortas. Agnieszka Caban mums papasakojo apie savo kortą. Piešdama su savimi susijusius simbolius, ji suteikė formą asmeninei atminčiai, dabartinio gyvenimo atminčiai ir šeimos tradicijai.

Antroji susitikimo su Bożena Szroeder dalis buvo susijusi su vėlesniu „Sejny Chronicles“ darbu. Šiandien, be spektaklio, jaunimas kuria animacinius filmus, paremtus namų istorijomis, Seinų daugiakultūrėmis tradicijomis, miesto legendomis ir mitais. Sunkų ir kruopštų animacijos darbą jaunuoliai atliko kartu su savo grupės draugais, o vėliau ir su seneliais, tėvais. Kiekviename Pasienio pasakų rinkinyje buvo nagrinėjama skirtinga atminties sritis, o jų kūrimą prižiūrėjo menininkai iš skirtingų pasaulio kraštų. Apie šią seminaro dalį man papasakojo Lesia Shykiriava:

„Buvo įdomu pamatyti, kaip per meną galima pažinti savo miesto istoriją, kaip į bendrą veiklą ir abipusį mokymąsi įtraukti vaikus ir vyresniąją kartą, t. y. jų senelius. Bożena Szroeder papasakojo apie įvairias „Paribio namuose“ vykstančias dirbtuves, apie animacijos ir žurnalistikos užsiėmimus, organizuojamus vietos vaikams. Jie renka informaciją apie savo šeimas, o paskui menine forma mažose knygelėse, tarsi pasakose, rašo savo istorijas, piešia svarbiausius įvykius ir asociacijas ant kortelių, kuria animaciją. Mes taip pat gavome tokias korteles ir keliolikoje langelių bandėme nupiešti, ką mums reiškia mūsų istorija. Tai buvo tikras iššūkis ir akimirka savirefleksijai, kas mes esame. Antroje susitikimo dalyje matėme animaciją apie pasienio istorijoje esančias kultūras, tautybes, religijas. Nuostabu, kad pasakos forma galima papasakoti apie įvairius miesto istorijos įvykius, ypač apie sudėtingus, kurie ateityje gali padėti suprasti kultūrinius skirtumus ar istorines traumas. Džiugu, kad po tokių dirbtuvių rezultatai išleidžiami į pasaulį, pavyzdžiui, parašoma knyga apie šeimas ir pasienio istoriją – Sejny kronikos, arba jie patenka į animacijos festivalį, arba pasirodo viešumoje pjesės pavidalu. Man tai buvo labai įdomus seminaras ir esu įsitikinusi, kad jis bus naudingas mano veikloje.“

Kitas susitikimas vyko Č. Milošo dvaro „Sugrįžimo kambaryje“. Ten laukė filosofijos mokslų daktaro Viktoro Bachmetjevo paskaita apie politikos filosofiją, kurioje buvo remiamasi Aristotelio mintimis. Kaip sakė Bachmetjevas, būtent ten randame įsitikinimą, kad viešasis interesas turi atsižvelgti į daugelio interesus, į ateities kartas. Kita vertus, blogas valdymas, bloga politika atsižvelgia tik į siauros grupės, esančios valdžioje, interesus. Filosofo nuomone, pilietinė visuomenė nenori turėti valdžios, pagal apibrėžimą perduodama ją kam nors kitam, remiantis atstovavimo principu. Svarbu tai, kas yra vieša, o ne privatu, įskaitant individualius troškimus ir problemas. Taigi, jei pilietinė visuomenė nenori žinių, ko ji nori mainais? – klausė Bachmetjevas. Jis teigė, kad pirmiausia pilietinė visuomenė turėtų veikti kaip greitoji pagalba – kadangi ji veikia kitu ritmu ir kitu laiku, nei valdžios institucijos, ji gali greičiau veikti ekstremaliose ir nepaprastosiose situacijose. Tokia samprata ir mintis atrodė ypač aktuali net humanitarinės krizės Baltarusijos, Lietuvos ir Lenkijos pasienyje atveju. Tačiau, kita vertus, jis tikriausiai laikėsi labai griežtos opozicijos ir, mano manymu, ne visai įtikinamai atskleidė tikrąją privačios sferos šiandieninėje politikoje esmę. Bachmetjevo politikos filosofija man pasirodė labai pragmatiška, atitinkanti esamą pasaulio situaciją, bet kartu ir nelabai subversyvi, kritiška ir neleidžianti ieškoti realių alternatyvų kitokiai politikai.

Tokiems kaltinimams tikriausiai pritarė ir vienas iš seminaro dalyvių Karolis Dambrauskas, kuris po paskaitos klausė, ar taip pristatoma pilietinė visuomenė nėra tik patogus valdžios institucijų valdymo metodas? Juk jei pilietinė visuomenė atlieka greitosios pagalbos funkciją, kai kurios pareigos, kurias turėtų atlikti valstybė, perkeliamos į kitą sritį, nublanksta. Galbūt tai nėra pakankamai radikali politikos filosofijos samprata? Filosofo paskaita man išliko labai svarbi viso seminaro kontekste, suteikdama jam teorinį platumą, paliesdama svarbius dalykus, kurie atvėrė įdomią diskusiją ir leido teoriškai įkvėpti. Bachmetjevo atsakymas į klausimą, kokią vietą šiandien užima agora, buvo kūrybingas ir pamokantis. Pasak filosofo, šiandien nėra ir negali būti vienos agoros, o kaip realus ir metaforiškas tokių erdvių simboliu gali tapti Lietuvoje esantys daugiabučių namų rūsiai, kuriuose gyvenamoji bendruomenė mokosi kalbėtis, gyventi kartu su kitais. Savo refleksijąpo paskaitos pasidalino viena iš jo dalyvių Ivanka Kyliušyk:

„Viktoras privertė mus susimąstyti, kas iš tikrųjų šiandien yra pilietinė visuomenė, kas yra aktyvūs piliečiai ir kokia ji būtų be jų? Viktoras pilietinę visuomenę palygino su sarginiu šunimi ir greitosios pagalbos automobiliu. Aktyvūs piliečiai yra visuomenės teisių ir interesų sergėtojai, be jų stotų tironija, diktatūra. Stipri, aktyvi ir pajėgi pilietinė visuomenė yra būtina demokratijos veikimo sąlyga. Ji reikalauja plėsti lygybę ir socialinę laisvę, pertvarkyti ir demokratizuoti valstybės institucijas. Aktyvūs piliečiai gali savarankiškai organizuotis be valstybės veiksmų ir sąmoningai veikti siekdami remti ir tenkinti bendruomenės narių poreikius, nes jie jaučia atsakomybę už mūsų bendrąjį gėrį.“

Po paskaitos atsidūrėme Krasnagrūdos amfiteatre, šalia miestelio tilto. Jame Krzysztof Czyżewski kalbėjo apie kasmet vykstantį Misterium Mostu (Tilto misteriją), apie tai, kaip svarbu suteikti meninę formą bendroms dirbtuvėms, bendram darbui su mažumų atmintimis. Jis prisiminė šių metų Misteriją, kurią kirto ugninė linija, skyrusi ratu sėdinčius žiūrovus vienus nuo kitų, sukurdama apčiuopiamą susiskaldymo ir atskyrimo ribą. Czyżewski palietė dabartinę dramatišką situaciją Baltarusijos pasienyje, tačiau taip pat žvelgė ir į ateitį, galvodamas apie būsimą Tilto misteriją, kurią galėtų kurti į seminarą susirinkusi grupė kartu su Paribio ansambliu, Seinų ir Krasnagrūdos gyventojais.

Krasnagrūdos amfiteatre prasidėjo paskutinė seminaro dalis. Ant tilto buvo išskleisti popieriaus lapai su seminaro diskusijų temomis, iššūkiais, su kuriais susiduria organizacijos, sprendžiančios migracijos, daugiakultūriškumo ir tolerancijos klausimus (pvz., psichologinė pagalba aktyvistams Lenkijos ir Baltarusijos pasienyje arba bendradarbiavimas su mokyklomis, siekiant tarpkultūrinio mokymo). Turėjome pasirinkti vieną iš temų ir taip buvo sudarytos tarptautinės grupės, kurios kartu aptarė problemą ir parengė galimą projektą, skirtą šiai problemai spręsti. 

Seminaras baigėsi vakariene dvaro rūsiuose, kavinėje Dainelė apie porcelianą. Su Krasnogrūdos svečiais atsisveikino šeimininkai Krzysztof Czyżewski ir Małgorzata Sporek-Czyżewska, tie patys, kurie juos pasitiko pirmąją dieną. Atsisveikinimas buvo daug mažiau oficialus, nei pasveikinimo kalbos, bet taip pat iškilmingas ir svetingas. Tai pradžia, kuri tęs Č. Milošo dvaro ir seminaro dalyvių bendradarbiavimą, kartu tiesiant nematomus tiltus, o galbūt ir tą apčiuopiamą tiltą, kuris kiekvieną rugpjūtį nutiesiamas Krasnagrūdos amfiteatre.

***

Karina Melnytska

Su malonumu mintimis grįžtu į Krasnagrūdą, į Czesławo Miłoszo dvarą su jam būdinga raudona veranda arba į Baltąją sinagogą Seinuose, kur spalio pradžioje vyko tarptautinis lenkų-lietuvių seminaras. Sunku įsivaizduoti geresnę vietą pokalbiams apie tarpkultūrinį dialogą – šioje žavingoje vietoje, ypač rudenį, Lenkijos ir Lietuvos pasienyje, yra kažkas, kas padaro žmones atviresnius sudėtingiems klausimams – tai tikriausiai jos genius loci (iš lotynų k. „vietos dvasia“).

Į šį seminarą vykau sunkia širdimi, galvodama apie dabartinę situaciją Lenkijos ir Baltarusijos pasienyje ir apie visas žmonių tragedijas, kurios vyksta mūsų akyse ir kurių akivaizdoje dažnai esame bejėgiai. Seminaras man tapo erdve, kurioje galėjau aptarti savo rūpesčius su kitais žmonėmis tarpusavio supratimo, pagarbos ir atvirumo atmosferoje. Ne tik išgirsti kitą, bet ir padaryti išvadas iš to, kas išgirsta. Be paskaitų ir šios vietos šeimininkų pasakojimų, žinoma, ypač įkvepia tai, kad mums pavyko sukurti bendrą erdvę būsimiems veiksmams, skirtiems tarpkultūriniam dialogui plačiausia prasme.

Agnieszka Caban:

Labai džiaugiuosi savo dalyvavimu Lenkijos ir Lietuvos seminare. Tai buvo galimybė ne tik aplankyti vietas, kurios yra pasienio sinonimai, bet ir fiziškai bei psichologiškai atsidurti pasienyje. Seminaras suteikė galimybę susitikti su žmonėmis, kurių patirtis panaši ir visiškai kitokia, nei mano. Lenkijos ir Lietuvos socialinių organizacijų veiklos pristatyme susipažinau ne tik su vietinėmis problemomis, kurias jos sprendžia, bet ir su naujomis veiklos galimybėmis ir metodais, kuriuos panaudosiu savo organizacijoje. Su žmonėmis, su kuriais susipažinau seminaro metu, nuolat bendraujame ir netgi planuojame bendrą veiklą, o tai mane taip pat labai džiugina.

Vardges Muradyan:

Noriu labai padėkoti šio projekto organizatoriams, nes atsidūriau tinkamoje vietoje. Taip pat labai ačiū visiems dalyviams, be jūsų šis projektas nebūtų toks pats, todėl jis buvo nuostabus. Projektas pasiekė savo tikslą – integravote migrantą (t. y. mane) į lenkų kultūrą ir lenkų-lietuvių visuomenę. Tarp jūsų nesijaučiau kitoks, jaučiausi kaip namie. Dėkoju už jūsų svetingumą, atvirumą, už viską.

Spalio 2-6 d. Krasnagrūdoje vyko lenkų ir lietuvių seminaras Išgirsti kitą/kitą.

Organizatoriai: Atviros Lietuvos fondas (programos Aktyvių piliečių fondas vykdytojas Lietuvoje) ir Stepono Batoro fondas (programos Aktyvių piliečių fondas vykdytojas Lenkijoje). Seminaras vyko Krasnagrūdoje, „Paribio fondo“ valdomame Menų, kultūrų ir tautų pasienio centre.

Gerų žinių TV reportažas apie seminarą Facebook

Dalintis