Andrius Veršinskas. Pažadėtoji Europa
Europa yra ten. Mes – čia. Žinoma, paklausus Vakarų europiečiui – muštumėmės į krūtinę, pyktume ir aiškintume, kad mes – Europa, o už mūsų – Rytai, Rusija, mes – katalikai, gynėme civilizaciją nuo tamsos – mongolų ir maskvėnų, mes tokie patys kaip jūs. Tačiau patys visuomet, jeigu ne mąstome, tai bent jau pasąmonėje nujaučiame, kad taip ir yra. Ten yra tikra Europa ir tikri Vakarai. Ne čia. Gal dėl to, kad tie patys vokiečiai ir prancūzai taip mano.
Šio mąstymo pėdsakų nesunku atsekti. Pavyzdžiui – studijos užsienyje. Bet kuris, baigęs mokslus Vakaruose (netgi sakoma – tiesiog užsienyje, suprask – ne čia), įgauna simbolinį pranašumą bent jau prieš baigusiuosius studijas Lietuvoje. Jie kitokie, išskirtiniai, pateptieji, tiesiog geresni. Šiame minties labirinte universiteto lygis, žinomumas – antraeilės svarbos informacija. Akivaizdu, jog tai neracionalu. Vadinasi, mąstymą veikia kažkas kitas. Tas pats kitas neabejotinai yra ir viena iš masinės emigracijos priežasčių – per visus visuomenės sluoksnius suskambantis vienodai, kvaziracionalu – „ten daugiau galimybių“.
„Ten daugiau galimybių“
Lietuvių (žinoma, ne vienintelių regione, bet išskirtinai stipriai) mitologinėje vaizduotėje Vakarai įsitvirtino kaip labai realiai, fizinėje tikrovėje išsipildžiusi pasakų šalis, už sãvo pasaulio ribos („devynių jūrų ir devynių kalnų“) plytinti pažadėtoji žemė. Anksčiau asmens transformacija – „išėjimas į žmones“, reiškė persikėlimą iš kaimo į miestą, o dabar – gyvenimą ar bent mokslų baigimą užsienyje. Tai lyg insinuacija – virsmas į visavertį, išskirtinį, apšviestą ir sėkmės (modernios apvaizdos) palytėtą žmogų. (Aukščiausioji šio virsmo pakopa – šnekėti angliškai be akcento.) Tuomet galima legitimiai visus mokyti, pasakoti, kaip turi būti, nes jie ten buvo, matė (ir valgė burgerį). Žinoma, realus, ilgalaikis susidūrimas su realybe šį miražą išsklaido, tuomet suveikia įvairios prisiderinimo technikos ir panašūs mentaliniai mechanizmai, kad išsklaidytų ar bent sumažintų atsiradusį kognityvinį disonansą. (Pastaruosius šįkart palikime psichologams ir sociologams.)
Tai lyg insinuacija – virsmas į visavertį, išskirtinį, apšviestą ir sėkmės (modernios apvaizdos) palytėtą žmogų
Galima kalbėti apie daug tokio vaizdinio susiformavimo priežasčių – postkolonijiniai kompleksai, realūs ekonominiai skirtumai, pusės amžiaus fizinė ir informacinė atskirtis etc. Visa tai tiesa. „Tereikia laiko“, – girdisi, tuomet pasakojama apie Mozę ir dykumą. Problema, jog pagal tai, kaip yra dabar, mums visuomet trūks laiko, nes mūsų pasakojimai apie mus pačius – mūsų savivokos ir navigacijos įrankiai šiame pasaulyje, remiasi naratyvais apie turtingą, laimingą ir pažangią Europą nuolat besivejančią, istorijos nemylimą šalį ir tautą. Tai pagrindinis mūsiškis istorinis pasakojimas, dar žinomas europeizacijos vardu. Natūralu, jog tokiame mentaliniame lauke išugdyta nemaža dalis naujosios kartos šiame pragmatizmo ir sėkmės amžiuje intuityviai renkasi ne besivejantį, o iškart pirmos klasės, lyderiaujantį vagoną.
Tiesa, tai nėra vienintelis ar pats svarbiausias kolektyvinės mitologijos aspektas. Turbūt pavojingesnė problema yra kita – mūsų politinis leitmotyvas. Nepriklausomybės pradžioje (ir šiek tiek prieš tai) sklandė mintis / vaizdinys – gyvensime kaip Švedijoje. Vėliau šis politinės utopijos miražas persikūnijo į idealizuotą prisijungimą prie (beje, ne įsijungimą į) ES ir NATO. Dar po kiek laiko likučiai konvertavosi į (socio)ekonominį Europos pasivijimą BVP augimu ir panašiais rodikliais. Kitaip tariant – tai yra gyvenimo mitinėje ir romantizuotoje Europoje pažadas. Mums buvo pažadėta Europa. Pirmiausia – sugrįžimas, panaikinant sovietų sukurtą istorinę neteisybę, vėliau – pasivijimas ir virsmas ja. Šis pažadas nuolat atnaujinamas. Jo neiš(si)pildymas yra vienas didžiųjų mūsų nusivylimo Lietuva, savo tauta ir savimi šaltinių.
Mums buvo pažadėta Europa
Ir tuomet atsiskleidžia didžioji mūsų problema – mes niekada iš tikrųjų netapsime Europa ir Vakarais sau patiems (ir kitiems, į vakarus nuo mūsų) su šiais pasakojimais ir jų lydimu mąstymu, nes bene kertinė pastarųjų dedamoji yra žiūrėjimas iš šono arba apačios ir bandymas pasivyti bei tapti jais. Reikalingas savivokos virsmas – mes esame. Ir esame lygiai tokie pat, kaip ir kiti vakariečiai, dėl įvairesnių patirčių kai ką papildomo įgavę, kitko – netekę ar neįgiję. Prisiimdami antraeilių ir besivejančių, tik kopijuojančių ir savęs bijančių, visuomet paklūstančių ir savimi nepasikliaujančių, determinizmui pasiduodančių vaidmenį, mes visuomet būsime maži, antraeiliai ir visuomet už reikšmingųjų bei tikrųjų rato. Tiek sau, tiek kitiems.
Pažadėtoji Europa yra čia. Ir tik mes galime šį pažadą sau išpildyti.
P. S. Paradoksalu, jog tarpukario Kauno Lietuva šitokio savivokos menkumo turėjo mažiau, negu turime mes. Tuometinį laikmetį atitikęs istorinis pasakojimas, matyt, buvo viena iš to priežasčių.
P. P. S. Žinoma, visi šie pastebėjimai yra toli gražu ne nauji. Bene vienas pirmųjų a. a. Gintaras Beresnevičius dar XX a. paskutinio dešimtmečio pirmoje pusėje įžvelgė reikalo esmę. Tiesa ta, kad šis parazitinis virusas yra įsiskverbęs taip giliai ir plačiai, jog nuolat reikia apie jį ir jo transformacijas pri(si)minti.
